Adomas Mickevičius
(1798-1855)
Adomas Mickevičius – pasaulinio masto rašytojas, rašęs lenkų kalba, vienas žymiausių romantizmo atstovų visuotinėje literatūroje. Jis gimė 1798m. gruodžio 24d. Zaosėje, netoli Naugarduko (dab. Baltarusijoje). Tėvas buvo Minsko matininkas ir dirbo advokatu Naugarduko teisme, motina – ekonomo duktė. Šeima turėjo Harbatovičių, Zaosės dvarus ir namą Naugarduke. Tai buvo kilminga lietuviška giminė, kurios protėvis Rimvydas gyveno dar pagoniškoje Lietuvoje.
Naugarduke A.Mickevičius praleido laimingus vaikystės ir ankstyvos jaunystės metus. Poeto tėvas išugdė sūnui gilų patriotizmo jausmą. Šeimoje A.Mickevičius pažino liaudies buitį, papročius, pamėgo liaudies kūrybą.
1807-1815m. A.Mickevičius lankė dominikonų apskrities mokyklą Naugarduke. Ją baigęs, įstojo į Vilniaus universitetą. Universitete jis įsigijo aukštąjį humanitarinį išsilavinimą, gavo puikų literatūrinį pasirengimą, išmoko svetimų kalbų, kurioms ir vėliau skyrė daug dėmesio. 1817m. universitete buvo įkurta slapta Filomatų draugija, kurios literatūros ir moralės mokslų skyriui vadovavo A.Mickevičius.
1819m., baigęs universitetą, A.Mickevičius buvo paskirtas dirbti į Kauną – apskrities mokyklos mokytoju, buvo mokyklos bibliotekos vedėjas.
Už dalyvavimą Filomatų draugijos veikloje 1823m. spalio 23d. A.Mickevičius buvo suimtas, pervežtas į Vilnių ir įkalintas bazilijonų vienuolyne, o 1824m. spalio 25d. ištremtas į Rusiją.
1829m. A.Mickevičius išvyko į Vakarų Europą, gyveno Vokietijoje, Italijoje, Šveicarijoje. Sužinojęs apie sukilimą Lenkijoje, 1831m. atvyko į Poznanę, bet 1832m. vėl išvyko į Drezdeną, kur parašė Vėlinių III dalį. Tais pačiais metais įsikūrė Paryžiuje, dalyvavo lenkų bei lietuvių politinių emigrantų (1831m. sukilimo dalyvių) veikloje, išleido europinę šlovę autoriui pelniusią politinę brošiūrą Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos (1832) ir stambiausią savo kūrinį – poemą Ponas Tadas (1834). 1841 – 1847m. bendravo su mistiku A.Towiańskiu, propagavo jo idėjas. Kilus Krymo karui, 1855m. nuvyko į Turkiją organizuoti lenkų dalinių kovai su Rusija. Ten tapo choleros epidemijos auka – mirė Konstantinopolyje 1855m. lapkričio 26d. Palaidotas Krokuvoje.
VĖLINĖS – TREČIOJI DALIS
„Vėlinės“ – viso gyvenimo kūrinys, rašytas ne iš eilės, o at¬skiromis dalimis. Poetas norėjo parašyti paties patirtą, bet ne vien savo, o ir tėvynės dvasios, kovų ir kančių istoriją, siekė tautos atmintyje išsaugoti keliolika metų iš Lietuvos istorijos
Svarbiausia laikoma III „Vėlinių“ dalis, parašyta 1832 metais. Ji su¬sijusi su 1831 metų sukilimu Lenkijoje ir Lietuvoje. Ši „Vėlinių“ dalis Lietuvoje buvo draudžiama.
menininko dvasią, parodyti, kokia ji su¬dėtinga.
Šios „Vėlinių“ dalies, parašytos per labai trumpą laiką, veiksmas prasideda Vilniuje, Aušros Vartų gatvėje, bazilijonų vienuolyne, kur kalėjo ir pats Mickevičius. Mickevičius siekė atkurti 1823-1824 metų įvykius, kai, caro valdžios nurodymu, buvo suimta daug Vil¬niaus universiteto studentų. Poetas norėjo pateikti kaltinimus caro valdžiai už nežmonišką elgesį su jaunais politiniais kaliniais, todėl ryškiai vaizduoja likimo draugų kančias. Taigi pirmoji idėja – tautos kankinių, tremtinių atminimo pagerbimo būtinumas.
Ryškus „Vėlinių“ bruožas – realybės ir fantazijos supynimas. Po¬etui svarbūs ne tik tikri istoriniai įvykiai, realijos, bet ir įvairios patir¬tys, pasikeitimai, vykstantys vaizduotėje. Todėl vaizduojama ir tai, kas realu, tikroviška, ir kas neturi realaus pavidalo – angelai, nakties dvasios. Realybės ir fantazijos jungtys romantikams itin būdingos. Romantikai išlaisvino vaizduotę, žmogaus gebėjimą įsivaizduoti. Svarbus tapo sapnas, kaip protu nesuvokiamo patyrimo išraiška.