Literatūros studijos atsiskleidžia kaip tam tikrų mąstymo apie literatūrą formų pavyzdys, keliantis teksto perskaitymo galimybės klausimą. Tačiau ar įmanoma konkretizuoti, t.y. apibrežti, tas galimybes? Jeigu orientuosimės i klasikinius filosofijos modelius, turbūt atsakysime, kad kiekviena galimybė yra savaime apibrėžta ir nurodo tam tikrą teksto analizės aspektą. Tokiu atveju tampame modelio, arba sukonkretintos galimybės, nurodymų vykdytojais. Tiesa, tikriausiai turėtume džiaugtis galimybe pasirinkti, juk filosofai pateikė ne viena, o daugybę teksto mąstymo būdu. Taigi, bet kuriuo atveju mūsų laisvę ar nelaisvę išsako tai, kaip mes šias sąvokas suvokiame. Atrodo, kad orientuojamės tik į save t.y. į savo norus. Tačiau ką pirmiau pažįstame tekstą ar modelį? Ar tekstas nurodo perskaitymo būdą, ar modelis apibrėžia teksto kalbėjimo galimybę? Atrodo, tiktų abu panašiais atvejais vartojami žodeliai – “taip” ir “ne”. Juk esame laisvi pasirinkti. Neabejojame, kad intelektualinė erudicija dažnai yra vienintelė teksto perskaitymo galimybės nuoroda. Ji leidžia varijuoti teksto informacija. Ne veltui kalbama apie teksto perskaitymo būdų begalybę. Atrodo, jog ir vėl orientuojamės į save – tekstui visuomet pritaikome savo žinojimą. Ar įmanoma tokiu atveju teksto ir skaitančiojo komunikacija? Privalome priversti tekstą prabilti ar tiesiog turime pasakyti jam tai, ką žinome patys. Stigdami tam tikrų žiniu, nesuprastume teksto kalbos. Taciau ar teisingas yra teksto suvokimas, kai “primetame” jam savo žinojima?
Šiuo atveju pats klausimas diktuoja vienintelį galimą atsakymą – teksto suvokimas, grįstas intelektualine skaitančiojo erudicija, yra individualus, arba asmeninis.Vadinas, bet kuris filosofų siūlomas teksto perskaitymo modelis sukuria objektyvią teksto kalbėjimo ir jo suvokimo erdvę. Tačiau ar tai reiškia, kad toks teksto suvokimas yra teisingas? Jis pagrįstas konkretaus metodo tiesa, taigi yra teisingas tiek, kiek teisingas pats metodas. Tad teksto suvokimo riba nustato ne mūsų asmeninis intelektualinis pasirengimas ir intuicija, t.y. ne mūsų asmeninė, bet konkretaus modelio tiesa. Todėl pasidaro labai svarbu, ką pirmiau pažįstame – tekstą ar modelį; ar tekstas siūlo suvokimo būdą, ar modelis primeta jam objektyvų žinojimą?
Negalime teigti, kad tuomet visiškai išnyksta subjektyvumas. Jis pasireiškia, tarkim, pasirenkant modelį.
Savo teksto perskaitymo modelį dažnai nurodo pats autorius – jo estetinės pažiūros, išryškėjusios kritikos straipsniuose. Geriausias pavyzdys – lietuvių išeivijos poeto Alfonso Nykos Niliūno asmenybe ir jo “Eilėrašciai”(1996) bei kritikos straipsnių rinktinė “Temos ir variacijos”(1996). Literatūros kurinys, A.Nykos Niliūno samprata, kuriamas racionaliai, įkvepimas tėra dingstis sukurti meninį universalumą: “Spontaniškai isgyventa medžiaga dar nėra meno kurinys. Jai sutvarkyti reikalinga sąmoninga statytojo ranka.” Taigi įkvėpimas išreikštų ontologinį kūrinio aspekta, tačiau jo kokybę, arba meninę vertę, nulemia racionalusis pradas. Toks supratimas leidžia ieskoti poetinio subjekto tuose etinės psichologijos bei psichoanalizės modeliuose. Neatsitiktinai poetas rašo:
Nebesigindamas prieš laiką, nepajėgęs
Ištrūkti iš namų nelaisvės, sėdžiu
Verandoje ir tau rašau įsivaizduotą
Savo paties neišsipildymo ir sudužimo
Istoriją.Tad paklausyk(…)
“Neišsipildymo istorija”
Įvardijama autentiško kalbėjimo ar sakymo galimybė – “Tu”, arba Kitas. Poetinio universumo kalba, vaizdiniai yra kuriami ir projektuojami į Kitą.Aš-tu trajektoriją yra kaip egzistencijos sąlyga. Tokiu būdu aš-tu santykis yra ne psichologinis, bet ontologinis:
Man miegančiam vienam kažkas suriko:-Kelkis!-
Ir aš radau vidudienį su vėju vaikštant po namus.
Dabar esu aš dar labiau išalkęs;
Laukai pavasariu jau dvelkia,
Bet Tu nesikeli…Ir aš dainuot imu.
“Vaikystė”
Būtent šioje trajektorijoje A. Nyka-Niliūnas išpildo savo ontologinį poetinio kalbejimo aspektą. Vis dėlto tas santykis nėra natūralus. Pirmiausia jis būtinas siekiant savižinos vientisumo.Vienas prancūzas E. Levinas (psichologas) pastebi: “Žmogus gali tapti vientisu ne santykyje su pačiu savimi, bet santykyje su kitu.” Prancūzų psichoanalitikas, išplėtojęs lingvistinio simbolio sampratą ir kalbos struktūrą, J. Lacan’as Kitą įvardija “simbolišku”. Tai socialiniu kodu(vaizdiniu, draudimu, normu), kuriuos vaikas jau randa atėjęs į šį pasaulį, visuma. Tai plotmė, kurioje realizuojasi subjektas.Akivaizdu, kad A. Nyka-Niliūno poetiniai ženklai, motyvai dažnai ateina iš įvairiu istorinių laikotarpių ir kultūrų:Aš ir dabar, kovoms prie Ksanto
Vaizduotėje seniai numirus, klausiu:
Kas tu buvai, o Astioche?
Ir iš pasamonės skeveldrų
Statausi juodą laivą,
Kad ir mane Homeras atsimintu.
“Homero laivu katalogas”
Jeigu kartezinėje tradicijoje subjektas buvo substancionali vienovė, suverenus sąmonės ir savimonės turėtojas bei vienintelis atskaitos taškas kultūroje, tai šiuo atveju priešingai-subjektas iškyla kaip kultūros funkcija, kaip taškas, kuriame susiduria simbolinės kultūrų struktūros bei pasireiškia kultūrinės pasąmonės jėgos. Ne kultūra yra individo atributas,
bet pats individas tampa kultūros atributu, t.y. būdamas “nieku”, tam tikra “tuštuma”, subjektas pripildomas simbolinių matricų turinio. “Simboliška” stengiasi visiškai pajungti sau individą. Tuo tarpu individas vartoja kultūros topus, idant jiems padedant sukurtų narcizinį vaizdinį – tai yra, teikdamas “aš” vietoje subjekto, kuri jam primeta simbolinės struktūros kaip socialinį vaidmenį, sukurtų savo kultūrinį alibi:
Chalkidės kunigaikštis ir Bizantijos vasalo
Stavrakios vaikai, du garbiniuoti
Juodais plaukais berniukai, senstančių tėvų,
Ilgai ir išmintingai valdžiusių šį kraštą
Buvo ištremti
Tokia yra Chalkidės kunigaikščio