REFERATAS
Justinas Marcinkevičius
Vilniaus 2-oji politechnikos mokykla
BM1/1
2003 05 11
Justinas Marcinkevičius
Justinas Marcinkevičius yra kilęs iš savito Lietuvos krašto, kur susipynę atkakliųjų suvalkiečių ir širdingųjų dzūkų bruožai. Važatkiemis, Stakliškėmis. Prienai – gimnazijos miestas. Apie save, apie savo ankstyvuosius išgyvenimus tiesiogiai ir netiesiogiai poetas yra papasakojęs „Dienoraštyje be datų”. Skausminga patirtis – dar vaikas liko be motinos. Eilėraščiuose daug kur lyg kalbamasi su mirusia motina, ji nuolat prisimenama. Sunkūs pokario išgyvenimai. Studijos Vilniaus universitete, nors ir vienpusiškos, bet stipriau surišo su literatūra ir kultūra.
Kūrybos pobūdis. Just. Marcinkevičiaus kūryba šakota ir įvairių žanrų: eilėraščiai, poemos, dramos, apysaka, esė. Just. Marcinkevičius svarbiausios temos – tėvynė, gimtoji kalba, žmogaus dvasia. Be tėvynės žmogus negali būti. Net būdamas toli, dvasios pastangomis žmogus yra tėvynėje. Tėvynės nėra be jos istorijos. Istorija jungia tos pačios tautos, to paties likimo žmones. Istorijos vingiuose formuojasi didžiausia dvasinė tautos vertybė – kalba, bręsta kultūra. Istorija kupina žmogaus ženklų, kuriuos turime vis iš naujo suvokti. Iškalbūs yra šie Just. Marcinkevičiaus žodžiai: „Istorija yra gyvas, nenutrūkstantis procesas, ir tai, kas buvo, įvyko, neturi galutinės, užbaigtos prasmės, o tęsiasi ir vyksta mumyse. Šiandien. Dabar ir visados”. Okupacijos laikotarpiu, kai Lietuvos istorija buvo beveik išnykusi iš vadovėlių ir iš knygų, poeto kūryba žadino, aktyvino lietuvių tautinę savimonę ir savigarbą, priminė istorinę Lietuvos valstybę, kėlė tautos vientisumo klausimus. Nuo poemos „Donelaitis” Just. Marcinkevičius pradėjo kurti lietuvių kultūros poetinę istoriją.
Just. Marcinkevičius yra klasikinių lietuvių poezijos tradicijų tęsėjas. Poetas siekia, kad jo žodis ne tik gražiai skambėtų, bet, ir taurintų žmogų, turtintų dvasią.
Savo kūryba Justinas Marcinkevičius siekia apimti žmogaus visuvą: jis regi žmogų istorijoje ir dabartyje, pasiaukojanti dėl idėjų, kurios ne visada pasirodo teisingos, ir atgailaujantį dėl savo kalčių, kuriantį Valstybę ar Katedra, ir kantriai lipdantį save – iš minties ir iš jausmo, iš tikėjimo ir klaidų, iš gamtos ir iš kultūros. Poetas gerai jaučia lietuviškumo atramas: įsigyvenimą į gamtą, dramatiškos istorijos pojūtį. „Justinas Marcinkevičius, galima sakyti, yra vienas pačių giliausių tautinės mūsų sąmonės reiškėjų dabartinėje literatūroje” (J. Lankutis).
Poemą Just. Marcinkevičius laiko svarbiausiu žanru, o lyrinius eilėraščius ne kartą yra gretinęs su atokvėpiu, dvasine atvanga. Tačiau iš esmės visa poeto kūryba gana vientisa, jungia tų pačių arba labia panašių gijų.
Just. Marcinkevičius formavosi gamtos, kaimo kultūros aplinkoje. Paprastuose, nuo amžių pasikartojančiuose žemės darbuose būsimasis poetas dalyvavo lyg kokiose paslaptingose apeigose: „visi darbai – pirmas arimas, grūdo bėrimas, rūgiapjūtė ar linamynė buvo ne tik buitinė scena, o kažkoks svarbus gyvybingas epizodas, kuris reiškėsi ir įpatingų žmonių dvasinių nusiteikimu”.
Just. Marcinkevičius – suprantamas ir demokratiškas poetas. Mintis kontroliuoja jausmą ir vaizduotę. Kartu poetas – ir filosofiškas, turi savitą žmogaus būties koncepciją.
Žmogaus problematika yra deformuota pokario dogmų, reikalavimų. Tai jaučiama poemos „Dvidešimtas pavasaris“, kai kuriuose eilėraščiuose. Bet ir čia po ideologinių luobu plaka gyva žmogaus širdis.