K. Donelaitis – XVIII a. Mažosios Lietuvos rašytojas, pastorius, mokytojas, sodininkas, choro vadovas, konstruktorius. Pirmasis lietuvių grožinės literatūros pradininkas. Šiuo metu išlikusios 6 jo pasakėčios ir pagrindinis kūrinys – keturių dalių epinė poema „Metai“. “Metai” susideda iš keturių dalių: “Pavasario linksmybės”, “Vasaros vargai”, “Rudens gerybės”, “Žiemos rūpesčiai”. Veiksmas vyksta Vyžlaikio valsčiuje (Tolminkiemio aplinka). Autorius skirsto būrus į “viežlyvuosius” ir nenaudėlius. Viežlyvieji: Selmas, Lauras, Krizas, Pričkus (ištikimai tarnavęs ponui ir dėl menko šilingo buvo mirtinai sumuštas). Nenaudėliai: Plaučiūnas, Dočys, Slunkius, Pelėda.
„Metai“ išaugo iš lietuviškos žemdirbio buities, kultūros, kalbos, iš jo rūpesčių, vargų ir džiaugsmų.
Poemos ištrauką iš „Vasaros darbų“ dalies galima suskirstyti į dvi dalis. Pirmoji dalis apie svarbiausią vasaros darbą – šienapjūtę. K. Donelaitis šienapjūtę perteikia labai vaizdingomis meninėmis priemonėmis ir visą vaizdą labai hiperbolizuoja: „visas sviets kraut susibėgęs“. Naudoja daug įvairių formų veiksmažodžių: „grėbk“, „spardės“, „pasidarė“, „gremždama“, „knibždėti“, „susibėgęs“. Veiksmažodžiai labai suaktyvina visą vaizdą ir jaučiamas dinamiškumas. Ne tik šioje ištraukos dalyje, bet ir visame kūrinyje gausu palyginimų („Tuo laikai kaip skruzdėlyns knibždėti pagavo“)..
Antroje dalyje kalbama apie Plaučiūno būdą. Šis veikėjas priskiriamas „nenaudėliams“ būrams. Taip yra todėl, kad parodomos jo antivertybės – žioplumas, girtuoklystė, tinginystė. Visoje poemoje „Metai“ centorius stengiasi pabrėžti ir išaukštinti „viežlybuosius“, kurie dirba ir tiki į Dievą, o visus „nenaudėlius“ akivaizdžiai peikia.