J. Savickis Ad astra
Ūkininkas Dalba, atsikėlęs anksti šventadienio ryta ir gražiai nusiskutęs, rengėsi eiti bažnyčion.
Jis jautėsi pajaunėjęs ir buvo apimtas kažin kokio noro reformuoti visa savo gyvenimą ir pakeisti visą pirmyksčią tvarką ūkėje.
Dalba atsiminė, kaip dar neseniai viskas aplinkui gulėjo tarp girių, o su žmogumi, kiek toliau gyvenančiu, sunku buvo ir sueiti. O dabar aplinkui kelmynai ir platūs keliai, o malkų tai ir prakurams sunku surasti…
Ant upės kranto, kur buvo sodžius ir vyšnynai, liko tik kelios trobelės. Jų tarpe ir jo gryčia, naujoviškai ant molynės statyta. Sodžiaus senos trobos buvo nukeltos, o kaminai sugriauti. Kiek sveikatos reikėjo padėti – tuos kaminus išarti, o vyšnias išrauti.
– Aš padarysiu savaip ir nepasiduosiu, – ištarė Dalba lyg koks pionierius.
Kol kas žmonės rudenį leidosi pakalnėn per jo kiemą ir išklampojo jam kelią nepamanomai. Buvo kažkoks Aliaskos vaizdas su pabrinkusiais keliais per smuklių miestą.
Energijos buvo daug, jis nežinojo, kur ją dėti.
– Imsiu ir užtversiu kelią. Tegul pamėgina! – nurimo ūkininkas.
Kaip bankininkas, prisirengdamas prie savo week-end, atrenka visai netikusius vekselius sunaikinti, taip ir Dalba rado vieną naikinti tinkama. Tai buvo šuva. Pasenęs, energijos nustojęs, gaivalinėjąs po trobas.
– Imsiu ir nužudysiu!
Pavalgęs skaniai šventadienio pusryčių – riebių blynų su varške,- jis rengėsi eiti miestelin ir liepė vaikams atvesti šunį.
– Tėvai, nedaryk nieko gyvuliui šventą dieną – nelaimė gali ištikti, – rimtai išlydėjo Dalbienė savo vyrą bažnyčion.
Ūkininkas ėjo upės ledu, nuklotu ką tik iškritusio sniego ir lengvučio kaip pūkas.
Jį sekė senas šuva, sukvaišęs ir didelis. „Kaip veršis“,- pamanė Dalba.
Žiemos dangus niūrus ir tamsus, kaip pragiežto rašalo piešinys su kai kur žymiais paišiuko bruožais – krūmų stabarais ir šarkomis, skrendančiomis dangum.
Protarpiais žiemos spalvų nykumas būdavo sušildomas gaivesnės spalvos – oranžo ar žydriai melsvos, – tolimos saulės nusišypsojimas.
Saulei pradingus už susiveriančių debesų, viskas darydavos vėl pilka ir ramu.
Upės ledu ėjo vaikai pačiauskos, negalėdami atsidžiaugti savo naujai padarytomis rogutėmis. Kart su vaikais bėgo linksmai mastaguodami uodegomis šunys.
– Jaugi tat gali būti? Tamsta, kuris skaiteisi mūsų visuomenės įgudusiu nariu…
– Taip. Priėjo galas!
Šunys susiuostė.
– Nepasiduok, apsispręsk ir drąsiai išreikšk savo nuomonę, – pratarė vienas šunų su rimta gydytojo mina.
– Tamstos kailis dar gali tikti keliems sezonams, – ištarė viena suploninta kalė, suliesėjusi nuo bado ar poningumo.
– Ar nepalytėjai kartais žvakių lajaus? – ciningai atsiliepė vienas kumpanosis šuva, galvodamas vien apie dienos laukiamas pramogas.
Visi nuduikino, palikdami senį šunį vienų vieną.
Pasielgta buvo šuniškai.
Senis šuva, nuleidęs galvą, nešė savo kudlas kaip gyvenimo naštą.
Aukštai ant kalno, lygiai nutiestu vieškeliu, varėsi žmonės sermėgiai, eidami šalia rogių ir laikydami rankose botagus. Šalimais ėjo moterys, juodai vilkusios, su numargintomis „vengrinėmis“ skaromis. Ant pat kalno viršūnės linksmai kinksnojo galva širmis, melsvo tinklelio užtiestas, tempdamas lengvas lakuotas rogutes. Jose sėdėjo jauna ponia, besikutodama skunkso kailiniais.
Ten, kur vasarą būdavo brasta, buvo nedidelė sala upėje. Piemenys suvarydavo vasarą savo bandą nuo mašalų apginti, o pravažiuoją ūkininkai stabdydavo savo arklius pagirdyti. Dabar sala aplinkui ledo sukaustyta, su apšalusių smilčių krantais. Nendrės ir karklai, vėjo blaškomi, švilpė paprastą žiemos dainą.
Ties krantu buvo prapjauta aketė žlugtui skalbti.
Ūkininkas niekuomet nemėgdavo su šunim eiti. Labiausiai bažnyčion.
Nutarė pabaigti sugalvota darbą ir savo sunkumo atsikratyti.
Saldučiu, cukriniu balsu pavadino šunį į save. Atkišęs gyslotą ranką, rodė šuniui aketę, tarytum joje būtų pilna visokių gėrybių, šuniui pageidaujamų. Ūkininko veidas, nuo vėjo pamėlynavęs ir keliose vietose skustuvo suraižytas, išsitempė kaip gero aktoriaus kaukė į linksmučio žmogaus šypseną.
Šuva, įpratęs savo šeimininko šaukiamas tik rimtais atsitikimais, stačiai priėjo į jį. Ūkininkas, nudavęs, kad nori paglostyti šunį, nustvėrė jį už paskutinės kojos. Dabar tik pamato, koks šuva didelis ir svarus.
Ūkininkas, apsidairęs, kad niekas jo nepamatytų, norėjo įmesti šunį aketėn. Bet šuva piktai įkando jį rankon.
Užgulęs visu sunkumu ir perpykęs, ūkininkas įstūmė šunį aketėn.
Pasinėręs vandenyje, šuva vėl greitai pasirodė ant vandens paviršiaus ir įsikibo nagais į ledo briauną.
Šuva skendo.
Tik styrojo priešakinės šunies kojos su įtemptomis gyslomis ir nagais, suleistais ledan. Net ledas krauju nulašėjo.
– Dalba šunį skandina!
– Eitum verčiau bažnyčion…
Suriko vaikėzai, keldamiesi ties kapinėmis į kalną.
– Pienburniai!..
Jis jiems parodytų, kad ne šuva.
Pusberniai greitai pradingo už kapinių.
Ūkininkas išsibėgęs norėjo pastūmėti tas bjaurias kojas. Jis buvo sunervintas nepasisekimo ir tos „betvarkės“. Besisielodamas
nepastebėjo, kad, šuniui aketėn plumptelėjus, ledas tapo susvarkštytas vandens, ir jis, nenuskaitydamas savo lygsvaros, pačiužėjo pasagaičių kaustytais batais tiesiog aketėn. Tarytum dar sunkių kailinių ir savo užsispyrimo tyčia velkamas.
Šuva ne tik nenuskendo, bet, radęs atramos žmogaus dideliame kamuolyje, iššoko aikštėn, brėžtelėjęs šlapia ir aštria letena žmogaus skruostan, ir iššokęs čia pat pradėjo purtytis, aptaškydamas žmogų šaltais lašais.