Interpretacija
Kristijonas Donelaitis ,,Metai“. Pričkaus monologas
Donelaičio poema ,,Metai“ yra švietimo epochos kūrinys, kuriame ryškėja pagrindinės to meto idėjos, t. y. prigimties lygybės, mokslo, proto. Autorius veikiamas literatūrinės tradicijos, nevengia plačių šviečiamųjų bei moralinių pamokymų.
Pričkus kalba apie jaunystę parinkdamas jai tinkamiausius sinonimus ,,durnas, snarglius“.
Jaunimas dūksta, gyvena chaotišką, nuodėmingą gyvenimą:
,,…jauns žmogus durnai dūkinėdams
Nei sidabras gyvs stikle mudriai šokinėja
Ir per daug durnuodams sau iškada pasidaro.“ – žalos pasekmės rodo veikėjo neigiamą požiūrį į jaunystę, ji tarsi neišvengiamas blogis.
Donelaitis aprašomųjų gamtinių poemų stebėtojišką autorinį ,,aš“ pakeičia visišku pasakotojo susiliejimu su objektu, todėl jis leidžia kalbėti ir veikti vaizduojamiems žmonėms – būrams. Pričkus – tarpininkas tarp ponų ir būrų – kviečia, suburia juos, kad paliudytų gyvenimo rūstumą. Jis moko juos, primindamas, kad nuodėmingą gyvenimą pradėjo Ieva ir Adomas. Kreipiniu ,,Ak Adom!“ išreiškia priekaištus dėl įstatymų laužymo. Jis nori pasakyti, kad tvarka buvo pažeista, bet žmogus neturi jos pažeidinėti dabar. Gyvenimo egzistencija yra pagrįsta darbu bei gyvenimu meldžiantis ir garbinant Dievą. Šalia žmonių gyvenimo jis sugretina gamtą, kuri yra labai svarbi, sukurta Dievo ir nepažeista nuodėmės – nekalta:
,,Vei žiūrėkim tikt! jau vėl su padėjimu dievo
Vasarą su šiltomis dienelėms jaučiame grįžtant.“
Žmogaus brendimo istorija prasideda vaikyste, kurios pirma pakopa – mokslas, tai tarsi tam tikra gyvenimo kokybės riba. Pričkus lygina ponų ir būrų vaikų gyvenimą:
,,Poniški vaikai, su būriškais susisėdę,
Kartais broliškai purvus krapštydami žiopso“ – Epitetai (pabraukti) atskleidžia visuomenės socialinį susiskaldymą, tačiau jis tvirtai laikosi nuomonės, kad visi žmonės yra lygūs ir netgi prilygina juos paukščiams, juk jie taip pat išlekia į pasaulį suteikę tėvams daugybę rūpesčių ir dažnai net nepadėkoję: