Įvadas
Jaunas žmogus gyvena kitokiame pasaulyje nei vyresnieji. Paauglys, kupinas svajonių, planų, idėjų yra tam tikra prasme maksimalistas, linkęs viską sureikšminti. Mums kaip toje dainoje- „Jūra iki kelių, dangus lig pažastų“. Laikome save daug daugiau suprantančiais už tėvus, o ką jau kalbėti apie mokytojus… Pyktį ar nepasitenkinimą kelia nereikšminga pastabėlė, atsibosta klausytis vyresnių žmonių, norinčių padėti, patarti. Mes dar nepažįstame visų tykančių pavojų, todėl esame mažiau atsargūs ir, kas be ko, norime viską išbandyti ir patirti savo kailiu. Mes vis dar ieškome savojo „aš“, todėl mėgstame bendraamžių draugiją (tokių pačių ieškotojų), Kartais klystame ir ne visada tai pripažįstame. Kartais atrandame kažką netikėta, priverčiantį pajusti laimės, laisvės ir pasitikėjimo savimi jausmą. Tai kiekvieną kartą, mums patiems nenujaučiant, pastūmėja mus pasijusti gudresniais už kitus, tai, galima sakyti, padeda mums įtikinti save, kad šiuo metu, protingesnio už save patį niekur nesurastum… Esame kryžkelėje, kur taip sunku rasti tą tikrąjį kelią, kuriuo pasukus eiti, niekada nesigailėtum. Tą skirtąjį kelią rasti dar sunkiau, kai pašonėje yra draugai, kurių palikti nesinori, nesinori būti užmirštam ar nesuprastam, nesinori niekuo nuo jų skirtis. O juk visi žinome, kad dažniausiai tie žmonės, kuriuos vadini draugais, gali tave išduoti, nuvilti ir dar daugybe kitų būdų įskaudinti. Todėl, mano manymu, gyvenimo kelio turime ieškoti patys, siekti svajonių, įgyvendinti planus, niekada nenuleisti rankų. Žinoma, dažnai susiduriame su problemomis, kurios atrodo neišsprendžiamos, pasiduodame nevilčiai… Dažnos problemos yra amžinos: laisvės, pinigų, depresijos, svaigalų, meilės, jaunosios ir senosios kartos tarpusavio santykių… Todėl, norėdami pamilti gyvenimą ir savo veiklą, turime pažinti patys save, išsiugdyti valią ir norą siekti visko, visur ir visada visomis turimomis jėgomis.
Jauno žmogaus problemos
Galima sakyti, kad šių dienų jaunimui gyventi protingai ir dorai yra be galo sunku. Juk dažnai paties paauglio elgesį veikia aplinkiniai žmonės, kurie ne visada gali norėti gero. Jauną žmogų supančių malonumų yra žymiai daugiau, nei galėtume įsivaizduoti, gyvenimo kelią pasirinkti gali trukdyti noras įsiteikti aplinkiniams.
Visi žinome sunkumus, iškylančius mokslų srityje, esame girdėję apie sunkias mokymosi ir įstojimo į universitetus ar kitas mokslo įstaigas sąlygas.
Sunkūs mokslai, smurtas, svaigalai, pykčiai su tėvais, depresija – tai, su kiekviena diena, tampa paaugliui vis aktualesnėmis temomis. Dažna iš jų – savižudybės priežastimi. Lietuva – viena pirmaujančių Europos šalių pagal paauglių savižudybių skaičių. Turėtume džiaugtis, kad su kiekviena diena ši problema mažėja, nes yra žmonių, bandančių užkirsti tam kelią. Rengiami jaunimo pagalbos centrai ir pagalbos telefonu linijos. Šiomis priemonėmis stengiamasi suprasti jauną žmogų, juo labiau – padėti jam pačiam suprasti save. Išmokyti turėti savo nuomonę, tikslą, svajonę, kurios reikėtų visą gyvenimą siekti. Perteikti svarbiausią vertybę – niekada nepasiduoti, nes šiuolaikiniame pasaulyje tai mažiausia, ką jaunas žmogus gali padaryti savo labui.
Jaunų žmonių depresija
Jauni žmonės kartais kenčia nuo depresijos, nes jaučiasi tėvų nesuprasti, mylimo objekto palikti ir bendraamžių atstumti. Tai didžiausia problema, su kuria susiduria jaunas žmogus. Sirgti depresija labai sunku. Depresijos apimti žmonės greitai supyksta ir piktai reaguoja į viską, kas jiems sakoma. Jaunuoliai paprastai labai slepia savo kančią, užsidaro savo kambaryje ir tvirtina, kad jiems viskas gerai. Iš pradžių žmogus ima skųstis atsiradusia be aiškios priežasties liūdnoka nuotaika, išnykusiu noru dirbti ar kuo nors rūpintis, kartais – prastesniu miegu ar apetito stoka. Vėliau nuotaika gali tapti visiškai prislėgta. Žmogus kalba lėtai, juda vangiai, jį kankina nemiga, neturi apetito. Veide atsispindi liūdesys, kančia. Sergantysis nebeturi jokio noro kalbėti, ką nors veikti, domėtis aplinkinių gyvenimu. Jam labai sunku, liūdna, viskas atrodo tarsi nudažyta tamsiomis spalvomis, ateitis lyg nežada nieko gero, gyvenimas atrodo betikslis. Kartais žmogus linkęs kaltinti save nebūtais nusikaltimais. Beje, rytais jaučiamasi blogiausiai, apie pietus – šiek tiek geriau. Depresija gali pasireikšti ir kitaip – ne pasyvia kančia, o beprasmišku blaškymusi, nerimu ir būgštavimu dėl artimųjų tariamų nelaimių. Toks žmogus yra judrus, neranda sau vietos, dejuoja, verkia, prašo ką nors daryti. Kartais jam gali atrodyti, kad žus visas pasaulis, o jis liks kentėti amžinai. Dabar vis daugiau rašoma apie užslėptą depresiją, kurią diagnozuoti trukdo kitų, dažnai somatinių ligų požymiai. Toks ligonis dažniausiai kreipiasi į terapeutą, chirurgą, neuropatologą, bet ne į psichiatrą. Liga pasireiškia sutrikusiu miegu, įvairių kūno vietų (galvos, pilvo, širdies) skausmais. Tokie simptomai gali klaidinti ne tik ligonį, bet ir gydytoją. Medicinoje net buvo atvejų, kai depresyviam ligoniui be reikalo pašalino apendicitą, ištraukė dantį. Rečiau
žmogų apima liguistai pakili nuotaika. Žmogus nenormaliai pralinksmėja šypsosi, tartum linksmumas veržtųsi per kraštus, jaučiasi labai laimingas, viskuo patenkintas, pamiršta rūpesčius ir bėdas, Jis kalba daug, garsiai ir greitai, dažnai iki užkimimo, nenuosekliai, blaškosi nuo vienos temos prie kitos, veržte veržiasi ką nors veikti, dirbti, bet viską daro nenuosekliai, niekaip neįgyvendina savo planų.. Jis blogai miega. Toks žmogus paguldytas į ligoninę, greitai susiranda daug draugų, pažeidinėja drausmę. Jis labai išlaidus, linkęs užmegzti atsitiktines pažintis, išgėrinėti. Kadangi iš pradžių liga beveik nepastebima, sergantysis depresija griebiasi neprotingų veiksmų – gali sudaryti abejotinus turtinius sandėrius, skubotai susituokti, mesti darbą ir kt.