Atliko:
Kauno “Vyturio” vid. mokyklos
7b klasės mokiniai
Martynas Andriejaitis ir Simonas Buržinskas
Tikrino:
2004 m. gegužė 3 d.
Žmogaus santykis su kultūros tradicija yra neišsemiama tyrinėjimų tema.
Apskritai ji susijusi su visuomenės raidos pagrindais. Vienas iš politinės
kultūros komponentų yra tautos ar visuomenės susitelkimas bendram tikslui.
Bendros visuomeninės programos susiformavimas paprastai turi objektyvių ir
subjektyvių prielaidų. Pliuralistinėje visuomenėje jos grupės susitelkimas
kuriam nors tikslui pasiekti yra normalus reiškinys. Tuo tarpu XIX a.
viduryje sukurti programą monarchistinėje imperijoje, kuri būtų nukreipta
prieš imperinės valstybės politiką, ir sutelkti didelę visuomenės grupę tai
programai įgyvendinti, buvo neįprastas reiškinys. Viena iš tokių Lietuvos
visuomenės grupių XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje buvo knygnešiai.
Savo pranešime ir noriu supažindinti su Lietuvos knygnešių tikslais, o
kartu ir su Lietuvos visuomeninės programos kultūros reikalams, siekiant
konkretaus tikslo, atsiradimu, ir tos programos ryšiu su XIX a. antroje
pusės – XX a. pradžios Lietuvos tradicijomis. Šie klausimai yra glaudžiai
susiję su šios konferencijos priežastimi ir jos objektu.
Pirmosios lietuviškos knygos pasirodymas Karaliaučiuje buvo ilgalaikio
lietuviškų knygų leidimo Prūsijoje pradžia. Tai buvo svarbus Vidurio ir
Rytų Europos tautų bei visuotinei kultūros, šio regiono tautų kultūrinės
integracijos, tarpusavio bendradarbiavimo, pažinimo ir supratimo
žingsnis.Vėlesniais šimtmečiais Rytų Prūsijoje be perstojo tęsėsi
lietuviškų knygų leidybos tradicija. Ją kruopščiai tyrinėjo čia
dalyvaujantis prof. Domas Kaunas. Ta knygų leidimo tradicija įsiskverbė į
lietuvių tautos sąmonę ir pasitarnavo lietuvių kultūrinės savimonės ugdymui
ekstremaliomis sąlygomis. Tokios sąlygos susidarė tada, kai po 1795 m.
Didžioji Lietuva buvo okupuota Rusijos imperijos. Rytų Prūsijoje XIX a.
antroje pusėje – XX a. pradžioje buvo leidžiama didžioji lietuviškų knygų
ir periodinių leidinių dalis. Rytų Prūsija (kaip ir JAV) tapo
lietuviškos literatūros leidybos centru. Juo ji išbuvo nuo 1865 iki 1904 m.
Šitokios situacijos priežastis buvo Rusijos imperijos kolonijinė politika.
Savo pranešime paliesiu tokius klausimus: 1) Kaip ir kur susiformavo
lietuviškos, Didžiojoje Lietuvoje Rusijos valdžios draudžiamos, literatūros
leidybos centrai; 2) Kokiu būdu lietuviškoji inteligentija užmezgė ryšius
tarp leidinių spausdinimo centrų ir tų leidinių potencialių skaitytojų; 3)
Knygnešiai – lietuvių tautos negausios inteligentijos ir liaudies
ryšininkai; 4) Knygnešių organizacijos ir individuali veikla; 5) Knygnešių
veiklos reikšmė.
Rusijos vietinės administracijos iniciatyva jos vyriausybė 1865 –1866 m.
uždraudė lietuviams spausdinti savo leidinius tradiciniu lotynišku, o
paskui ir gotišku raidynu ir mokyti vaikus gimtąja kalba, vartoti lietuvių
kalbą valsčių savivaldos ir apskričių administracijos įstaigose, neleido
lietuviams jose dirbti. Lietuvių spaudos draudimas tęsėsi 40 metų, t.y. iki
1904 m. Vilnius, nuo XVI a. buvęs lietuviškos literatūros leidybos centru,
prarado savo tradicinę funkciją.
Šitokia politika buvo tikimasi sunaikinti etninius lietuvių pamatus ir
surusinti Lietuvos gyventojus. Pirmiausia šitokiu būdu buvo bandoma
atskirti lietuvių liaudį nuo negausios inteligentijos, nuo studijuojančio
ar mokslus baigusio jaunimo. Rusijos valdžios buvo uždarytas nuo XVI a.
Lietuvoje veikęs Vilniaus universitetas ir kitos universiteto bazėje
sukurtosios specialios aukštosios mokyklos – Vilniaus medicinos-chirurgijos
akademija, Vilniaus dvasinė akademija. Visi siekusieji aukštojo mokslo
turėjo paliktii Lietuvą ir mokytis Estijos, Rusijos, Ukrainos
universitetuose ar specializuotose aukštosiose mokyklose. Dauguma lietuvių
buvo katalikai, baigę mokslus jie negalėjo gauti darbo Lietuvos
valstybinėse įstaigose, nes į jas buvo priimami tik pravoslavai. Lietuviai
išsisklaidė už Lietuvos ribų, Rusijos imperijoje. Didelė lietuvių išeivių
kolonija buvo JAV. Ten irgi išaugo lietuvių inteligentijos. Taigi
integralus inteligentijos bendravimas su savo tauta buvo galimas tik per
spaudą, knygas ir knygeles. Uždraudus lietuvišką spaudą, lietuvių
visuomeninio elito bendravimas su tėvynainiais ir intelektualinės skolos
grąžinimas pasidarė beveik nebeįmanomas. Tačiau tokio elito bendravimo su
visa tauta knygos ar periodinio leidinio forma nebuvo galima sustabdyti.
Jį tebuvo galima tik trukdyti administracinėmis priemonėmis. Tą Rusijos
administracija ir darė.
Naujų lietuviškų leidinių
papildymo ir platinimo poreikį pirmiausia pajuto
lietuviškoji katalikų dvasininkija, kuriai religinio turinio literatūra
buvo reikalinga apeigoms ir auklėjimui. Rusijos valdžios primetamą kirilicą
vietoje lotyniško raidyno ji vertino kaip kėsinimąsi į liturginius Katalikų
bažnyčios reikalus. Tuometinėje Lietuvoje, Rusijos valdžiai varžant
lietuvius pasauliečius, dvasininkai sudarė gausiausią inteligentijos dalį.
Jos nuostata dėl Rusijos valdžios represinių priemonių prieš lietuvišką
spaudą buvo labai reikšminga visai tautai.
Visos paminėtos aplinkybės sukėlė ryžtingą, organizuotą ir stichišką
pasipriešinimą Rusijos valdžios pradėtam lietuvių spaudos draudimui.
Tiesiogiai jam realizuoti buvo atgaivinta Martyno Mažvydo lietuviškų knygų
Rytų Prūsijoje ir Mažojoje Lietuvoje leidimo tradicija. Idėja panaudoti
Mažosios Lietuvos spaustuves Rusijos vyriausybės uždraustoms Didžiojoje
Lietuvoje vartojamoms knygoms leisti kilo Žemaitijos vyskupui Motiejui
Valančiui. Jis pirmasis organizavo savo paruoštų politinių publicistinio
turinio knygelių leidybą Tilžėje ir ten spausdintų leidinių transportavimą
per sieną, kūrė platinimo židinius, būrė platintojus.
Lietuvių spaudos uždraudimas sukūrė du traukos polius: vienas buvo
Didžiojoje Lietuvoje augantis uždraustų leidinių poreikis, o antras – jų
leidimas už sienos, kitoje valstybėje buvusioje Mažojoje Lietuvoje. Mažoji
Lietuva tapo Lietuvai skirtų knygų leidybos centru. Pagrindiniai Lietuvai
skirtos lietuviškos spaudos leidybos centrai buvo Tilžė, Karaliaučius,
Ragainė, Klaipėda, Priekulė, Bitėnai. Daugiausia knygų ir kitokių leidinių
išspausdino Otto Mauderodės, Johano Šenkės, Carlo Albregso ir Ko, Juliaus
Reylenderio ir sūnaus spaustuvės Tilžėje, Martyno Jankaus spaustuvė Tilžėje
bei Bitėnuose, Hartungų spaustuvė Karaliaučiuje ir kt. Ypač svarbų vaidmenį
suvaidino Martynas Jankus ir nuo persekiojimų iš Lietuvos į Prūsiją
persikėlęs Petras Mikolainis. Jie ne tik leido lietuviškas knygas, bet ir
jas rašė bei rengė spaudai.
1865 –1904 m. Mažosios Lietuvos spaustuvėse buvo išspausdinti 2687
lietuviški leidiniai lotyniškomis ir gotiškomis raidėmis. Apie pusė tų
leidinių buvo skirta Didžiajai Lietuvai. Apytikriais duomenimis visų tų
leidinių tiražas siekė apie 5 milijonus egzempliorių. Prie knygų rengimo
prisidėjo apie 130 žmonių. Lietuviškų draudžiamų leidinių leidyba
intensyvėjo. Savo epogėjų ji pasiekė XIX a. pačioje pabaigoje – XX a.
pradžioje, per paskutinį spaudos draudimo dešimtmetį. Išaugo periodinių
leidinų skaičius ir tiražai. Palaipsniui augo JAV išleidžiamų lietuviškų