Žymiai giliau ir išsamiau negu buržuaziniu laikotarpiu šiandien jau nušviesta Donelaičio epocha,jo visuomeninė , idėjinė ir literatūrinė aplinka,išryškinti poeto asmenybės būdingieji bruožai,atskleisti asmeniniai prieštaringumai tarp jo subjektyvios ideologijos ir ir objektyvaus kūrybos turinio,kartu argumentuotai iškeliant Donelaičio literatūrinio palikimo liaudiškumą,demokratiškumą,didžiulę istoriškai pažangią reikšmę ir nesenstančią meninę vertę.Daug plačiau ir principingiau,- negu tai buvo daroma iki šiol,- o svarbiausia,remiantis konkrečiu literatūros kurinių palyginimu,pradėtas nagrinėti literatūrinių įtakų bei poveikių Donelaičiui klausimas,tuo būdu paneigiant bet kokius galimus sekimus ir įtikinamai įrodant „Metų“ originalumą bei savitumą.Kartu imta svarstyti ir Donelaičio kūrybos metodo problema,to metodo santykis su klasicizmo,realizmo,baroko,švietimo srovėmis bei jų estetika.pabandysiu šiuo referatu aptarti šių epochų požymius Donelaičio „Metų“ kūrinyje.
Donelaičio kūrybos realizmas susijęs su valstietiskąja kultūra,su žemdirbio egzistencija ir jo tikroviška pasaulėjauta.Žemę dirbančiam žmogui svetimos abstrakcijos,jis mąsto konkrečiai ir daiktiškai,ūkiškai.Valstiečio jautrumas gamtai – ne romatinė jausminga laikysena,bet praktinis santykis su būtimi.Donelaičio būrą gamta traukia ne poetiniu grožiu ar sudvasintos gyvybės paslaptimi,bet pačiuopiamu derlingumu,žemės teikiamomis gėrybėmis,kurios jam yra tarytum Dievo malonės ženklas,atpildas už triūsą.“Metuose“ neaptiktume antgamtinio būties matmens,kokios transendencinės orientacijos – net Biblijos religinės temos čia pritaikytos žemdirbio pasauliui,jo gyvenimo moraliniam įprasminimui.Šventraščio tiesos ir personažai tarytum įkurdinti kaimo bendruomenėje,jie visiškai panašūs į paprastus žmones,psichologiškai artimi būrams:Donelaičio Dievas supykęs plūstasi (įžeistas patriarchalinis autoritetas),Adomas ir Ieva vaizduojami kaip rūpesčių kamuojami ir užuojautą keliantys kaimiečiai.
Nėra prasmės įrodinėti, jog mums nepriimtina nė viena iš šių dirbtinai sugalvotų – tiek realistinio idealizmo,tiek ir integralinio realizmo – etikečių,kurias noretume prikergti įžymiajai Donelaičio poemai,siekdami svarbiausia įrodyti, „kad poetas nekuria realistinių vaizdų tik tam, kad jais gerėtųsi“, o kaip ir tie jo aprašomi paukščiai pavasarį, – savo giesmes skiria Dievo garbei. Pasaulinėj literatūroj,- turbūt nedaug rasime tokių poetų, kurių gamtoj dievo garbės ideja ryškiai švytetų,kaip ji matyti Donelaičio pavasary.
Kaip teigia J.Grinius: „pirmoji prežastis glūdi kuriančiųjų asmenų sielos struktūroje“.Taigi iš esmės apsiribojama tik rašytojo charakteriu,jo temperamentu.
Kuo reikšmingas baroko stilius „Metuose“?Kaip minėta,svarbiausia jo tema – žemiškojo gyvenimo pabaiga ir mirties triumfas.Šį gyvenimo rato nepermaldaujamą dėsnį valstietis visų pirma mato gamtoje ir nuspalvina jį religinėmis fantazijomis.Gamtoje pilna ne tik gyvybės bet ir mirties.Juk gamta su visomis žolelėmis nuolatos kentėdama ir verkdama miršta ir kaskart prisikelia; gyvybės pulso antroji pusė visuomet yra mirtis – tai fundamentalus ir labai akivaizdus gyvojo pasaulio dėsnis.