J.Vaičiūnaitė sukūrė daug eilėraščių istorine tema. Šių kūrinių dėmesio centre neistoriniai įvykiai, o istorinės asmenybės. Laikas negailestingas. Išlieka tik tai, kas tobula, reikšminga, amžina. Menkas žmogus pasmerkiamas užmarščiai, didis įgyja teisę amžinai gyventi…
Cikluose „Kanonas Barborai Radvilaitei“, „Keturi portretai“, „Senos fotografijos“ orginaliai interpretuojamos garsių asmenybių gyvenimas. Tačiau išlieka biografiškumas. Skaitytojas gali atpažinti kai kurias aplinkas, išvaizdas, charakterio ar situacijos detales.
„Kanonas Barborai Radvilaitei“ priklauso rinkiniui „Surūdijusi rožė“. Šio ciklo dėmesio centre yra eilėraštis „Barbora Radvilaitė“. Kūrinio pavadinimas nusako adresatą. Tai eilėraštis kaukė, nes lyrinis „aš“ kalba Barboros Radvilaitės vardu. Kalbėjimas vienaskaitos pirmuoju asmeniu visada yra įtaigus, emocingas, nes perteikiama asmeniška patirtis.
Pirmame posme net keturis kartus pavartotas įvardis „aš“ vieną kartą „mano“. Tai svarbu. Juk kalba mylima karaliaus Žygimanto Augusto žmona, Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė, viena iš gražiausių šio meto Europos moterų: „Aš būsiu ne pageltęs pergamentas. Aš nesensiu. / Man meilė bus galia iškilti, kaip poetui eilės“.
Būsimojo laiko veiksmažodžiai kuria ateities veiksmą. Kalbama lėtai, ramiai, tačiau neabejojama žodžių teisingumu. Meilė – amžinas jausmas. Barbora myli, todėl gyvens. Trečioje eilutėje svarbiausias žodis yra prieveiksmis „čia“. Čia – tai Lietuvoje. Žodis „Vilnius“ dar tiksliau, detaliau nusako artimą erdvę. Pirmoji eilutė yra glaudžiai susijusi su šeštąja: pirmoje – paskui, šeštoje – priežodis.
Antras posmas yra pradedamas itin įtaigiais ir trumpais sakiniais: „grįžau čia mirusi. Tamsus ir aukštas buvo karstas“. Norėdami suvokti šių eilučių taip pat viso teksto prasmę, turime žinoti kai kuriuos istorinius faktus. Barbora Radvilaitė buvo karūnuota Krokuvoje. Tačiau, praėjus trims mėnesiams nuo neaiškios ligos, mirė. Gražiausias Lietuvos ir Europos moters prašymas buvo išpildytas: Barbora buvo palaidota Vilniuje.