Apie Juditą Vaičiūnaitę
Judita Vaičiūnaitė – viena didžiausių XX amžiaus antrosios pusės poezijos kūrėjų. Gimė 1937 m. liepos 12 d. Kaune, žymaus gydytojo šeimoje. Nuo pat vaikystės būsimą poetę supo aukštų polėkių ir didelių kūrybinių užmojų žmonės. Visa tai, pasak pačios J. Vaičiūnaitės, ir įžiebė kūrybos kibirkštį. Rašyti ji pradėjo turėdama vienuolika metų. Tai daryti Juditai buvo taip pat natūralu, kaip kvėpuoti.
Viename laiške dėdė Petras Vaičiūnas Juditai parašė: „Tavo atsiųstieji eilėraščiai gan įtikinamai byloja, kad tu esi ir turi būti poetė“. Paauglę tokia pastaba labai džiugino ir jaudino.
1959 m. J. Vaičiūnaitė Vilniaus universitete baigė lituanistiką. Nors studijos Vilniaus universitete ją gerokai apvylė, tačiau ten sutiko du geriausius literatūrinius bičiulius – bendrakursius Aušrą Sluckaitę ir Tomą Venclovą, kurie daug kuo prisidėjo prie J. Vaičiūnaitės poetinio braižo formavimosi. Poetė dirbo „Literatūros ir mene“, „Kalba Vilnius”, „Naujojo dienovidžio” redakcijose. 1986 m. gavo valstybinę premiją už 1985-aisiais išleistą rinktinę Nemigos aitvaras.
1996 m. apdovanota Baltijos Asamblėjos premija.
Pirmasis poezijos rinkinys Pavasario akvarelės pasirodė 1960 m. Vėliau išleido nemažai eilėraščių rinkinių, parašė poezijos, pasakų vaikams.
Paskutinė knyga „Debesų arka“ yra ypatinga ne vienu požiūriu. Svarbiausia tai, kad čia išryškėja, įprasminančios gyvenimo ir mirties sandūra.
Judita Vaičiūnaitė – miesto poetė
Viena iš pirmųjų lietuvių poezijoje natūraliai priėmė miesto kutūros pasaulį. Neretai jos eilėraščiai turi muzikos kūrinio formą, muzikinis pradas, muzikos, dailės kūrinių sukelti įspūdžiai ir apmąstymai juose labai svarbūs. Miesto pasaulis toks pats apgyventas, jaukus ir poetiškas kaip kitiems poetams kaimas. Gatvės, skersgatviai, senamiesčio kiemai geometriškai įformina eilėraščio erdvę. Kultūros ir gamtos pasauliai jaukiai sugyvena. Gamta kartais primena taurų inteligentiškos buto interjerą, žmogus gyvena šiek tiek romantiškai teatrališkoje aplinkoje. Pastebi grožį kasdienybėje, banaliose buities smulkmenose, tai sąlygoja dėmesį detalei, konkretumui, skatina įvardyti ir aplinkos daiktus ir aplankus, ir augalus, kurie jos eilėraščius tiksliai nusakyti. Pastarasis įvardijimas atsispindi ir atpažinimo džiaugsmą, lyg priartina gamtos pasaulį prie jau nutolusio nuo žmogaus. Eilėraščių vaizdus paprastai sieja ne nuoseklus loginis, bet asociacijų ryšys. Didelė dalis eilėraščių – aistringas, trūkčiojantis pasiaukojančios ir išdidžios moters monologas. Dažnas eilėraštis – viena ar kelios impresionistinės jausmo įspūdžio akimirkos, todėl jie jungiami į ciklus, kur impresionistiniai fragmentai tampa visumos dalimi.
4 Būdingiausi J.Vaičiūnaitės eilėraščiai
BALTOSIOS AKACIJOS
Po lietaus, po griausmo vėl vaivorykštė,
ir iškart akacijos pražysta,
baltosios akacijos,
liūdnieji skvero medžiai,
saugą stiklo taros supirkimo punktą –
nežinojau dar, kad skurdas šitaip kvepia
temstant, kad apkrinta žiedlapiais net šiukšlių
urnos, net sulytas laikraštis ant suolo,
kad svaigina ligi ašarų tas kvapas –
baltosios akacijos nykiam skvere…
RUDUO
Pavargus kirpėja šeštadienio vakarą
niūniuoja kažką rytietiška,
ieško
savęs begalybėje
veidrodžių (geltonom lapų žvaigždėm aplipę
vaikystės drabužiai), palyti
flakonų stiklą ir šepečius,
liūčių nuplautus,
lyg rūką išdraiko po gatvę
sušluotus nukirptus plaukus,
ir vėl – nenusakomas kvapas
lietaus, kvepalų ir tamsos,
tausos
fosforinėj kaštonų šviesoj
tos melodijos aidą
pavargus kirpėja šeštadienio vakarą.