Dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimai priešmokyklinio amžiaus grupėje
5 (100%) 1 vote

Dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimai priešmokyklinio amžiaus grupėje

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

IKIMOKYKLINĖS PEDAGOGIKOS KATEDRA

DVIKALBIŲ VAIKŲ LIETUVIŲ KALBOS GEBĖJIMAI PRIEŠMOKYKLINIO AMŽIAUS GRUPĖJE

Bakalauro darbas

Darbo vadovė:

asist. A.Mazolevskienė

Vilnius

2005

Turinys

ĮVADAS 5

1. LITERATŪROS ŠALTINIŲ ANALIZĖ 6

1.1. Dvikalbystės samprata 6

1.2. Dvikalbystės tapsmas priešmokykliniame amžiuje 9

1.3. Dvikalbių vaikų lietuvių kalbos mokėjimo ypatumai 15

1.4. Kalbų interferencinis poveikis dvikalbiui vaikui 19

2. DVIKALBIŲ VAIKŲ LIETUVIŲ KALBOS GEBĖJIMŲ PRIEŠMOKYKLINĖJE GRUPĖJE KONSTATUOJAMASIS TYRIMAS 23

2.1. Tyrimo tikslas, hipotezė, uždaviniai, tyrimo metodai, procedūra 23

2.2. Tėvų anketinės apklausos tyrimo rezultatai ir analizė 25

2.3. Dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimų priešmokyklinėje grupėje tyrimo rezultatai ir analizė 32

SANTRAUKA 50

SUMMARY 51

LITERATŪRA 52

PRIEDAI 54

DARBO TIKSLAS – išsiaiškinti dvikalbių vaikų lietuvių kalbos mokėjimo gebėjimus priešmokyklinėje grupėje.

HIPOTEZĖ: Priešmokyklinio amžiaus dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimų lygmuo yra nepakankamas.

DARBO UŽDAVINIAI:

1. Išanalizuoti dvikalbystės sampratą pedagoginėje, psichologinėje, lingvistinėje ir sociolingvistinėje literatūroje.

2. Išsiaiškinti, kokioje kalbinėje ir socialinėje aplinkoje auga vaikai iš tautiškai mišrių šeimų.

3. Ištirti dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimų lygį priešmokyklinėje grupėje.

TYRIMO METODAI:

Teoriniai: Literatūros šaltinių analizė.

Empiriniai: Tėvų anketinė apklausa.

Priešmokyklinio amžiaus dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimų tyrimas.

Statistiniai: Duomenų suvedimas į diagramas. Gautų tyrimo rezultatų analizė bei pateiktų duomenų interpretacija.

TYRIMO OBJEKTAS: 5 – 7 metų dvikalbių vaikų kalba.

TYRIMO SUBJEKTAS: 22 dvikalbiai vaikai (5 – 7 metų), jų tėvai.

TYRIMO PROCEDŪRA:

1. Dvikalbių vaikų tėvams buvo pateiktos anketos, kuriose tikėtasi išsiaiškinti, kokioje kalbinėje, socialinėje aplinkoje auga vaikai iš tautiškai mišrių šeimų.

2. Apklausos metu su dvikalbiais vaikais tikėtasi išsiaiškinti jų lietuvių kalbos gebėjimus. Vaikams buvo pateikiami iš anksto numatyti klausimai ir uždaviniai.

DARBO STRUKTŪRA:

Darbą sudaro įvadas, literatūros šaltinių analizė, dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimų konstatuojamasis tyrimas, išvados, literatūros šaltinių sąrašas, santrauka, priedai.

Bendra darbo apimtis – 60 puslapių, iš jų – 6 puslapiai priedų.

Darbe pateiktos 27 diagramos. Išanalizuota 35 literatūros šaltiniai.

ĮVADAS

Pastaruoju metu Lietuvoje, kaip ir daugelyje mažų tautų, vis aštriau iškyla dvikalbystės problema. Dabar gana dažnai pasitaiko, kad iki mokyklos vaikai išmoksta ne vieną, o dvi (rečiau – tris) kalbas.

Dvikalbystės problema nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pradžių, ir ji tikrai nėra vien tautinių mažumų ar mišrių šeimų, bet ir daugumos reikalas.

Šios problemos centre atsiduria mišrioje ar kitataučių šeimoje augantis vaikas, kuris turi prisitaikyti prie šalies, kurioje gyvena, normų ir taisyklių. Pastaruoju metu dauguma šių vaikų lanko darželį, kuriame kalbama valstybine kalba.

Mūsų vaikai ateina į pasaulį, kuriame vyrauja daugiakalbystė – ten, kur net šeimoje vartojama daugiau nei viena kalba.

Kitakalbė aplinka sparčiais tempais veržiasi į lietuviškų darželių grupes – jas lanko vaikai perpratę gerai savo gimtąją rusų arba lenkų kalbą, kasmet lietuviškų vaikų darželių duris kartu su lietuviukais praveria ir dvikalbiai vaikai. Tokių vaikų skaičius iš mišrių ir kitataučių šeimų yra gana didelis.

Dauguma tėvų supranta, kad jų vaikai gyvens kitomis sąlygomis negu jie, ir nepageidauja, kad šie ateity liktų visuomenės gyvenimo periferijoje. Jie nori, kad vaikai jau darželiuose mokytųsi valstybinės kalbos kaip pagrindinės bendravimo, mokymosi, būsimos profesijos kalbos.

Tėvai perkelia vaikus iš darželio, kur visi kalba vaikui gimtąja kalba (lenkų), į lietuvišką darželį (grupę), nes nori, kad jis įgytų pakankamai lietuvių kalbos įgūdžių ir galėtų lankyti mokyklą valstybine dėstomąja kalba. Tai ypač aktualu Šalčininkų rajonui, kur kitakalbiai sudaro žymią dalį gyventojų.

Susidarusi situacija gana sudėtinga: šeimoje vaikas kalba viena kalba, o vaikų darželyje ugdomas ir bendrauja kita. Tai tampa dvikalbystės bei ją lydinčių problemų priežastimi ir rodo, kad būtina atkreipti dėmesį į dvikalbystės bei kitakalbių vaikų ugdymo problemas.

Mano temos pasirinkymą lėmė noras išsiaiškinti mūsų darželio dvikalbių vaikų lietuvių kalbos mokėjimo gebėjimus priešmokyklinėje grupėje, bei nustatyti, kokioje kalbinėje aplinkoje jie auga.

1. LITERATŪROS ŠALTINIŲ ANALIZĖ

1.1. Dvikalbystės samprata

Pirmieji dvikalbystės ir daugiakalbystės psichologiniai tyrimai datuoti XX amžiaus pradžioje.

Bendriausia prasme dvikalbystė (dvikalbiškumas, bilingizmas) yra dviejų kalbų vartojimas, kalbėjimas dviem kalbom. Tarptautinių žodžių žodyne „bilingizmas“ (bi….+ lot, lingua- kalba), dvikalbystė, kalbų vartojimas skirtingomis bendravimo sąlygomis (31,
� terminą vartojame tais atvejais, kai norime pažymėti „atskirų asmenų mokėjimą bendrauti dviem, trim ir t.t kalbomis“. Pasaulinėje literatūroje gana populiarus yra ir jau tarptautiniu virtęs “bilingizmo“ terminas, kurį lietuvių kalboje geriausiai atitinka „dvikalbystė“.

„Dvikalbystės“ terminas lietuvių kalboje pradėtas vartoti šešto dešimtmečio pabaigoje. Daugiakalbystės reiškinį Lietuvoje įvairiuose žmogaus amžiaus tarpsniuose yra tyrinėjęs A. Jacikevičius. Pasak A. Jacikevičiaus, susidarius specifinėms sąlygoms, atsiranda poreikis įvardinti tikrovės objektus ir bendrauti ne vienos, o dviejų kalbų priemonėmis, ir taip formuojasi dvikalbystė (10, p.62).

Psichologinėje literatūroje yra daug dvikalbystės ar bilingizmo sąvokos aiškinimų. J. Vabalas – Gudaitis „dvikalbiškumu“ vadina dviejų kalbų mokymą vienu metu (28, p.43). Jis išskyria du mokymo etapus:

1) Natūralus mokymas, kai vaikas nuolat girdi dvi kalbas iš vyresniųjų, atkartoja jas ir nejučiomis pats išmoksta.

2) Dirbtinis mokymas, kai vaikas yra verčiamas mokytis dviejų kalbų namie, vaikų darželyje, mokykloje.

„Dvikalbystė“ – M. Hinto aiškinimu – individo gebėjimas vienodai arba beveik vienodai gerai kalbėti ir mąstyti dviem kalbomis. Tikras dvikalbis gali laisvai, net nuo pusės sakinio pereiti iš vienos kalbos į kitą (8, p.50).

Anot A. Jacikevičiaus, natūraliausia dvikalbystės laboratorija yra kiemai, kuriuose gyvena vaikai. Dvikalbystės formavimosi ikimokykliniame amžiuje akstinai tie patys, kaip ir vienos kalbos vystymęsi. Jei vaikui bendrauti su suaugusiais ir pažinti aplinką pakaktų vienos kalbos, tai daugiau kalbų jis neišmoktų. Susidarius specifinėms sąlygoms, atsiranda poreikiai įvardyti tikrovės objektus ir bendrauti ne vienos, o dviejų kalbų priemonėmis ir taip formuojasi dvikalbystė (10, p.41).

J. Daukštytė, išanalizavusi įvairių autorių požiūrį į dvikalbystę, teigia, kad „dvikalbystė laikytinas individo gebėjimas kalbinėje veikloje, atitinkančioje skirtingų kalbinių situacijų reikalavimus, bendravimo tikslu realizuoti skirtingais būdais ir priemonėmis suformuotas ir suformuluotas mintis“ (5, p.21).

A. Mazolevskienė „dvikalbystę“ apibūdina taip:

• individo gebėjimas, mokant dvi ar net kelias kalbas, “persijunginėti“ iš vienos kalbos į kitą;

• individo gebėjimas bendrauti skirtingose kalbinėse situacijose adekvačiai realizuoti skirtingais būdais ir priemonėmis suformuotas ir suformuluotas mintis;

• pažintis su abiejų kalbų kultūromis (20, p.77).

D. Bradaitytės teigimu, tėvai, pedagogai, gydytojai kartais keistai įsivaizduoja dvikalbystę ir dvikalbėje aplinkoje atsidūrusio vaiko auklėjimą. Dažnai jie vadovaujasi mitais, visai nenaudingais ir netinkančiais vaikui, be to, neatitinkančiais tikrovės.

1. Mitas. Dvikalbystės galima išvengti.

Vaikų dvikalbystę sąlygoja tam tikros socialinės priežastys, dėl kurių jie priversti gyventi ten, kur kalbama daugiau negu viena kalba. Priimti sprendimą vartoti tik vieną kurią kalbą, kai socialinė aplinka yra daugialypė kalbos atžvilgiu, yra neįmanoma ir neetiška.

2. Mitas. Dviejų ar daugiau kalbų girdėjimas – sutrikusios kalbėsenos priežastis.

Daugybė pasaulio vaikų nuo pat mažumės girdi keletą kalbų. Atvirkščiai – griežtas tėvų sprendimas kalbėti namie ta kalba, kuria vaikas namie bendrauja, šeimoje gali sukelti emocinių ir psichologinių sunkumų. Kalba labai glaudžiai susijusi su emocijomis, veikla, tapatybės paieškomis. Trejų metų mergaitė, kurios mama nesikreips į ją pažįstama kalba, pasijus apleista ir visiškai sutriks.

3. Mitas. Skirtingų kalbų žodžiai sakinyje – kalbų painiojimo ženklas.

Kalbų “maišymas“ priklauso nuo socialinės aplinkos. Tyrimai rodo, kad suaugusieji puikiai moka kalbą, be problemų sudaro sakinį iš kelių žodžių.

4. Mitas. Vaikai ima kalbėti be didelių pastangų, neveikiami aplinkos.

Vien tam, kad būtų įmanomas elementarus susikalbėjimas, vaikas kalbos turi mokytis trejus metus. Mokytojai yra pati aplinka: vaikas girdi kalbant ir gali kalbėti įvairiose situacijose su įvairiais žmonėmis. Kuo turtingesnis vaiko žodynas, tuo lengviau jis mokysis kalbos. Neišsemiamas žodžių šaltinis – knygos (4).

Dvikalbystės problemas nagrinėjantys autoriai klasifikuoja jos tipus ir rūšis. Skiriama ankstyvoji ir vėlesnioji, stichinė, mišrioji ir organizuotoji dvikalbystė:

Ankstyvoji dvikalbystė – Kai abi kalbas vaikas išmoksta kartu, vienu metu (dvikalbystė šeimoje). Tiek viena, tiek kita kalba jam yra gimtoji.

Vėlesnioji dvikalbystė – Kai antrosios kalbos išmokstama jau susiformavus pirmosios – gimtosios kalbos įgūdžiams. „Vienkalbiai vaikai apie trečiuosius gyvenimo metus, kai gimtoji jų kalba jau pakankamai sustiprėjusi, susidaro su kaimynystėje gyvenančiais, kita kalba kalbančiais vaikais ar pradeda lankyti darželį, kur užsiėminai vyksta ne šeimos kalba. Atsiradus poreikiui susižinoti su žaidimo draugais, darželio darbuotojais ir vaikais, pamažu prie pirmos kalbos prisijungia antroji ir taip formuojasi vėlesnioji dvikalbystė“ (10, p.69).

Stichinė dvikalbystė – Kai vaikas nuolat girdi dvi kalbas, kai abu tėvai kalba su vaiku tai viena, tai kita kalba.

Organizuotoji dvikalbystė – Dvikalbystės formavimas ankstyvame amžiuje metodu
„vienas asmuo – viena kalba“, kai šeimoje vienas iš tėvų su vaiku kalba viena kalba, o kitas – kita, paprastai savo gimtąja kalba.

Mišrioji dvikalbystė – „Pasireiškia tada, kai šeimoje, bendraujant su vaiku, laikomasi (…) kalbų izoliavimo principo („vienas asmuo – viena kalba“), tačiau už šeimos ribų šio principo nesilaikoma. Tiek su suaugusiais, tiek su bendraamžiais vaikas bendrauja ir viena, ir kita kalba, o formuojantis vėlesniajai dvikalbystei, mišrusis kalbų mokymosi būdas pasireiškia tada, kai vaikas antrosios kalbos mokosi organizuotoje mokykloje ir tuo pat metu, atsiradus būtinumui, šia kalba ima bendrauti už mokyklos sienų (5, p.31).

Baker ir Jones manymu, vienas iš būdų parodyti savo dvikalbystės stebėjimus yra kalbų kaitaliojimas pokalbio metu, dažniausiai kitų dvikalbių kompanijoje. Perėjimas prie kitos kalbos – akivaizdus ženklas, kad žmogus yra dvikalbis, nes labai mažai dvikalbių savo abiejų kalbų visiškai nemaišo. Pavyzdžiui: „ Sometimes I“ ll start in English y termino enespanol“ ( Kartais aš pradedu sakinį angliškai ir baigiu ispaniškai) (22, p.18).

Anot C. Baker, nusprendžiant auginti vaikus kaip dvikalbius yra labai atsakingas sprendimas. Dvikalbiškumas įtakos visą vaiko ir tėvų gyvenimą. Dvikalbiams arba daugakalbiams vaikams dviejų ir daugiau kalbų mokymas gali įtakoti santykius su aplinkiniais, paties vaiko asmenybę, mokymąsi, mąstymą ir kt. Autorius išryškina labai daug dvikalbystės teigiamų ir keletą neigiamų aspektų.

Dvikalbis vaikas turi galimybę bendrauti su kitų tautų žmonėmis. Keliaujant po kaimynines šalis arba tolimas šalis dvikalbiukas gali lengviau bendrauti su tų šalių žmonėmis. Pasak tyrėjo, dvikalbis vaikas arba žmogus gyvena dviejuose patyrimo pasauliuose. Dvikalbiškumas suteikia galimybę patirti dvi arba daugiau kultūras. Su kiekviena kalba eina savitas elgesys, folkloras, pasakos, istorijos, gimdymo, santuokos, mirties ritualai, skirtingos religijos, verkimas ir meilė, valgymas ir priežiūra. Mokant dvi kalbas eina dvigubas kultūros pažinimas (2).

1.2. Dvikalbystės tapsmas priešmokykliniame amžiuje

Mūsų šalyje dvikalbystė ikimokykliniame amžiuje gana paplitusi. Ir nieko keista, jei vaikas šeimoje, o vėliau ir darželyje, iš pradžių mokosi pirmąją, o vėliau ir antrąją kalbą arba net kelias kalbas vienu metu, ypač jeigu yra patenkinti jo elementarūs poreikiai ir vaikas jaučiasi puikiai. Vaikai atsirenka ir išmoksta tas kalbas, kurių jiems reikia. Dvikalbystė neturėtų padaryti žalos vaikams, kurių kalbos raida normali. Tokių vaikų ne tik gimtosios, bet ir antrosios kalbos žodynas gausus. Jie geba taisyklingai bendrauti abiejomis kalbomis, yra komunikabilūs, drąsūs su aplinkiniais, noriai mokosi naujų žodžių, klausinėja, ką jie reiškia. Čia pat juos vartoja, sparčiai perima svetimos kalbos sistemos savybes ir nepainioja jų su gimtosios kalbos ypatumais (11, p.13). Vaikams nekyla didelių sunkumų išmokti naują kalbą, bet daug sunkiau yra tada, kai jie netenka tos kalbos, kurią vartoja bendraudami su artimaisiais. Vaikai, kurie auga girdėdami daugiau negu vieną kalbą, išmoksta vienodai gerai abi kalbas, lengvai gali „šokinėti“ nuo vienos kalbos prie kitos.

Ankstyvojoje vaikystėje antros kalbos mokymasis vyksta lengvai, lyg tarp kitko ir žymiai efektyviau nei vėliau mokykloje. Apie dvykalbius sakoma, kad jie pasižymi didesne iškalba, yra lankstesni, vienodai gerai adaptojasi tiek vienoje, tiek kitoje kultūroje (23).

Anot S. J. Shin nors dvikalbystė turi daug akivaizdžių privalumų, vaikus auklėti dviem kalbomis yra nelengvas iššūkis, ypač jei viena iš kalbų – gyventojų mažuma. Mokslininkė, kad padėtų savo vaikams išmokti mažumos kalbos, daugumos kalba kalbančioje aplinkoje namie su savo vaikais kalba savo gimtąja kalba. Ji mano, kad jos vaikai anglų kalbos išmoks savaime, bet korėjiečių kalbos reikia mokyti šeimoje (22, p.18).

R. Skripkienės manymu, visuomenės požiūris į dvikalbystę šiek tiek dviprasmis: pripažįstant kalbų mokėjimo vertę, bijomasi kalbų interferencijos ar net asimiliavimosi. Tačiau šie dalykai nebūdingi tikrajai dvikalbystei. Kalbos „susimaišo“ tada, kai nė vienos iš jų gerai nemokama, o asimiliacijos pavojus kyla, kai vieną kalbą siekiama pakeisti kita, kai viena kalba „nusilpsta“, praranda visas jos vartojimo sferas. Dvikalbis ugdymas – garantija, jog taip neatsitiks (23).

Dauguma vaikų jau ikimokykliniame amžiuje gali laisvai išmokti dvi kalbas, bet pasiekti aukštą kalbos mokėjimo lygį, integruotis į dvi kultūras – užtrunka daug ilgiau. Todėl labai svarbu, kad kuo didesni panašumai būtų tarp kalbų (žodžių reikšmių vartojimas, tarimas, gramatika, kalbos etiketas) ir kuo didesnį postūmį vaikas gaus iš tų dviejų kalbų reprezentantų, tuo greičiau jis išmoks tas kalbas.

Vaikui lietuvių kalbos mokymasis, ugdymasis lietuvių kalba, jeigu jis vyksta be prievartos, gali ir turėtų tapti arba maloniu žaidimu, arba priemone, būdu sužinoti, pažinti ką nors nauja, arba bendravimo su įdomiais jam žmonėmis priemone. Mat daugeliu atvejų vaikas nerefleksuoja, neapmąsto, kad kažkas vartoja kitą, nei kalbama jo šeimoje, kalbą; dažniausiai jis tai priima kaip faktą, kaip priima ir visus kitus pokyčius: gyvenamosios vietos, kaimynų, metų laikus ir pan.

Ne
žmonės vienodai gabūs kalboms ir sunku iš anksto numatyti, kiek, per kokį laiką vienas ar kitas asmuo gali išmokti naują kalbą. Tačiau psichologiniais tyrimais patvirtinta, kad tik 5-8 metų vaikai turi gebėjimų išmokti antrosios kalbos tais pačiais būdais, naudodamiesi tais pačiais galvos smegenų centrais, jų aktyvinimu, kaip ir mokydamiesi gimtosios kalbos. Toks tam tikro amžiaus vaikų gebėjimas mokytis ir išmokti kalbų turi ir teigiamų, ir neigiamų bruožų: gerai yra tai, kad vienodas kalbų mokymosi tipas leidžia greičiau ir natūraliau išmokti kalbų, tačiau jeigu kalbų vartojimo sferos yra neatskiriamos, tai vaikai kalbėdami paimioja vienos ir kitos kalbos žodžius, kartoja sakinyje žodžius abiem kalbomis ir pan. Vadinasi, labai svarbu yra atskirti kalbų vartojimo sferas, pavyzdžiui, šeimoje – gimtoji kalba, priešmokyklinėje grupėje – lietuvių kalba; taip pat labai svarbu tinkamai organizuoti kalbos ugdymo(si) procesą, remiantis visomis priešmokyklinio ugdymo galimybėmis, pažinti vaiko kalbinius gebėjimus, ar vaikas yra iš dvikalbės šeimos, ar dvikalbystė – jam naujas, netikėtas dalykas, ar įprastas, kasdienis reiškinys. Dvikalbystė – tai gebėjimas laisvai, natūraliai bendrauti dviem kalbomis. Tačiau dažnai pakankamai išlavėjusi yra tik viena kuri kalba (21, p.226).

Penktaisiais – šeštaisiais gyvenimo metais, susiformavus tam tikram gimtosios kalbos lygmeniui, kai vaikas pajunta savo kalbos grožį, žodyno turtingumą, žodžių reikšmių įvairovę, kai perima vis sudetingesnius kalbos vartojimo būdus, kai išlavėja jo gimtosios kalbos jausmas, jis pajėgus mokytis antrosios kalbos.

Remiantis šiuo principu galima teigti, kad mažasis ankstyvoje vaikystėje tam tikrą patirtį įgyja kalbėdamas gimtąja kalba ir ši patirtis yra pagrindas ugdant kalbėjimo kitomis kalbomis įgūdžius. Jei vaikas gerai neišmoksta savo gimtosios kalbos, tai šis trūkumas kliudo išmokti jam antrą kalbą.

Danų mokslininkės M. Isager teigimu, dvikalbiai vaikai anksčiai negu „vienkalbiukai“ įgauna kalbinį samoningumą.

Dauguma mokslininkų, pedagogų, tėvų antros kalbos išmokimą traktuoja kaip intelektualinį pasiekimą, palankią galimybę ekonominiam augimui, vystymuisi, kaip priemonę akademinei sėkmei pasiekti. Dvikalbystė turėtų būti traktuojama kaip teigiama savybė ir auklėjimo pasiekimas. Daugiau nei vienos kalbos mokėjimas praturtina vaiko pažinimą, todėl programos, skirtos ankstyvam vaikų ugdymui, turėtų skatinti vaikų gimtosios kalbos tobulinimą ir inicijuoti antros kalbos mokymąsi.

Sutinku su A. Mazolevskienės nuomone, kad „ikimokyklinio ugdymo pedagogai turėtų pasiremti danų, taip pat ir švedų darželių praktine patirtimi – siekti, kad šie vaikai būtų „aktyviais dvikalbiais“. Kalbėtų savo mamos kalba ir mokėtų valstybinę kalbą. Pastaroji yra privaloma jau iki mokyklos (18, p.22).

Pripažindami harmoningos dvikalbystės ugdymą ikimokykliniame amžiuje, neturėtume užmiršti aplinkybių, kurios yra nepalankios dvikalbystei. Vaikas gali tapti “puskalbiu“ arba net „kalbos invalidu“, kai šeimoje nesudaromos sąlygos kalbos mokymuisi (neskiriama dėmesio bendravimui su vaiku, nekuriama dvasingumo atmosfera, neformuojamas teigiamas požiūris į kelias kalbas, vyrauja nenatūrali ir ribota šeimos narių žodinė sąveika ir pan.). Norėdami padėti vaikui išvengti kalbų raizgalynės (puskalbystės), kiekvienas iš tėvų nuosekliai ir nuolat turi bendrauti su vaiku tik savo gimtąja kalba (taikomas principas – „vienas asmuo – viena kalba“). Pavizdžiui, daugelis žmonių kūdikį kalbina savo gimtąja kalba. Tai neturi nieko bendra su informaciniu tarpininkavimu, tiesiog kalbama apie jausmus. Ilgainiui vaikas suvokia, kad motinos kalba ir tėvo kalba skiriasi ir geba atsakyti ta kalba, kuria buvo užkalbintas (35). Dar ir dabar daugeliui tėvų dvikalbystė nėra prestižo reikalas, o tik antros kalbos mokymasis „iš reikalo“. Prie netinkamų aplinkybių priskiriama šeimoje dominuojanti interferuojanti kalbinė aplinka. Šias nepalankias šeimos aplinkybes galėtų įveikti darželio pedagogai, tačiau auklėtojai ne visada pakankamai tikslingai plėtoja vaikų gebėjimą kalbėti. Priežastys gali būti įvairios: nepakankamas pedagogo ir vaiko kalbinis kontaktas, vaiko nepriskyrimas konkrečiam kalbos mokėjimo lygiui, manymas, kad vaikas išmoks kalbą savaime ir kt.

Anot Annick De Houwer, dvikalbiai vaikai susiduria ne tik su teigiama dvikalbystės puse, bet ir su neigiama. Tėvai, pedagogai, gydytojai kartais keistai įsivaizduoja dvikalbystę dvikalbėje aplinkoje atsidūrusio vaiko auklėjimą. Dažnai jie vadovaujasi neteisingomis, nenaudingomis ir netinkančiomis vaikų idėjomis. Anot jų, dvikalbystės galima išvengti, dviejų ar daugiau kalbų girdėjimas – sutrikusios kalbėsenos priežastis, skirtingų kalbų žodžiai sakinyje – kalbų painiojimo ženklas, vaikai pradeda kalbėti be didelių pastangų, neveikiami aplinkos (32).

A. Mazolevskienė pabrėžia, kad darželiuose trūksta to, kas skatintų vaikus kalbėti, – įdomios kalbinės situacijos, dėmesio jo pasakojimui. „Pasigendama tikslingo kalbos mokymo: nederinama įvairių veiklos rūšių – žaidybinės, darbinės, intelektualinės su įdomiomis kalbinėmis užduotėlėmis, kurios padėtų ugdyti lietuvių kalbos įgūdžius“ (19, p.12).

C. Baker
akcentuoja, jog pedagogas, ugdydamas dvikalbį vaiką, turi kalbą padaryti įdomia, linksma, vaikui suprantama. Kalba yra susijusi su bendravimu. Kalbant yra įgyjama informacijos, stiprinami tarpusavio santykiai, sekamos pasakos, dirbama grupelėse, žaidžiami žaidimai. Todėl pedagogo pareiga – sudaryti sąlygas, kad vaikas pajustų daug teigiamų jausmų, pajustų malonumą besimokant kalbos (2, p.35 – 36).

Daug kalbama apie dvikalbystės žalą ir naudą. Anot J. Vabalo – Gudaičio, kiekvienas dvikalbiškumo vaizdinys ar mintis yra susiję su dviem ekvivalentinėmis kalbos išraiškos formomis. Tos formos rungtyniauja, bando viena kitą išstumti ir nustelbti. Todėl kalbama lėtai, klaidingai suprantami žodžiai, jie iškraipomi, skolinami iš vienos kalbos kitai, keistai jungiamos mintys.

Ir iškart kyla klausimas: „Ar čia dvikalbystė ar puskalbystė?“

Anot M. Hinto „Puskalbystė yra vaiko, veikiamo dviejų kalbų, nemokėjimas aiškiai reikšti savo minčių nė viena kalba“ (8, p.55).

Puskalbystės pavojingumą yra apibūdinęs M. Hintas. Jo atlikti tyrimai Estijoje parodė, jog remiantis „tam tikrais duomenimis“ – apie dešimt procentų (vadinasi, beveik kas dešimtas) vaikų yra potencialūs puskalbiai. Galbūt šis skaičius ir nėra toks didelis, žiūrint iš „maršalo aukštybių“, tačiau jis baisus, kai už procentų regi žmones, tūkstančius vaikų, patiriančius stresą ir suaugusiuosius, dėl žemos kalbinės inteligencijos nesugebančių reikšti minčių, ir tokie žmonės suranda savo vietą gyvenime, tačiau ta vieta neatitiks įgimtų tų žmonių gabumų.

Mokslininkų įrodyta, kad kalbinis neišsivystymas nėra vienintelis pavojus, gresiantis individui, gyvenančiam dvikalbystės sąlygomis. Dažnai menkos kalbinės inteligencijos žmogus ir kultūrinis lygis būna žemas, asmenybė susiskaldžiusi.

Gimtoji kalba vaikui yra svarbus savo asmenybės identifikavimo faktorius, kuris ima reikštis nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų. Augančiam ir subrendusiam žmogui, norinčiam pozityviai pažinti savo asmenybę, reikia kalbinio – kultūrinio perimamumo ir aukšto savo kalbos bei kultūros vertinimo.

Mokslininkų tyrimais taip pat yra nustatyta, kad mažam vaikui jokia kalba nėra sunki, jeigu ji yra dažniausiai girdima jo aplinkoje. Aplinka suteikia vaikui praktiškai neribotų galimybių įsisavinti kalbą dar prieš mokyklinį amžių. A. Mazolevskienės atlikti 5 – 6 metų dvikalbių ir kitakalbių vaikų bei jų grupių auklėtojų kalbinės veiklos stebėjimai, taip pat daugelio pedagogų, dirbančių kitakalbiu aspektu mišriuose vaikų darželio grupėse darbo patirties įvertinimas rodo, jog vyraujantis kalbinės aplinkos ir kalbinės veiklos stimuliacijos prastumas neužtikrina jų sėkmingo lietuvių kalbos mokymosi. Dažniausiai auklėtojų praktikuojamas taip vadinamas atviras metodas, kai vaikai paleidžiami savarankiškai plaukioti svetimos kalbos jūroje ir manoma, kad jie patys padarys reikiamus apibendrinimus, kaip tai buvo su gimtąja kalba. Bet tai pavyksta ne visiems. Vieniems užtenka pabūti toje kalbinėje aplinkoje, o kitiems – ne. Pirmieji – tai „gabieji“, o antrieji – ne. Patirtis rodo, jog ugdant vaiko komunikacinę kompetenciją, auklėtojoms nederėtų laukti natūralių situacijų, kurios verstų vaiką sužinoti naują žodį ir jį pavartoti. Net ir 5 – 6 metų vaikai dar neturi svetimų kalbų mokymosi įgūdžių, negali sąmoningai mokytis. Dėl to situacijas būtina sukurti. Bendrauti vaikai turėrų ne tik tarpusavyje, bet ir su auklėtoja (19, p.12).

Mokslininkai ir dabar ginčijasi: ar reikia vaiką „įmesti“ į naujos kalbos terpę ir taip priversti jį išmokti naują kalbą, ar reikia tvirtinti gimtosios kalbos pamatus pamažu integruojant ir kitą kalbą. Žinoma, jei pedagogas nemoka vaiko gimtosios kalbos (o taip dažniausiai ir būna), tai išeitis tėra viena. Ši problema ypač aktuali JAV, kur net 14% moksleivių namuose kalba ne anglų kalba, todėl toje šalyje ir atlikta daugiausia tyrimų. Tyrimai rodo, kad vaikams daug geriau, jei visų pirma gerai išmokstama gimtoji kalba. Pavyzdžiui, Kalifornijos Carpinteria mieste buvo atliktas tyrimas, kurio metu tirti ispaniškai kalbantys vaikai. Pirmąją vaikų grupę sudarė vaikai, kurie ėjo į „ispaniškai kalbančius“ darželius (su anglų kalbos mokymu), o antrąją – į „angliškai kalbančius“. Pradinėse klasėse daug geresnių rezultatų pasiekė vaikai, kurie ėjo į „ispaniškai kalbančius“ darželius ir mokėsi anglų kalbos kaip antrosios kalbos. Tačiau dėl visai suprantamų priežasčių tokių programų, kuriose visiems vaikams būtų galima mokytis jų gimtąja kalba, pasiūla yra neįmanoma. Kaip tokiam vaikui gali padėti pedagogas? Visų pirma, jis turi išmanyti kalbos išmokimo procesą ir pritaikyti ugdymo turinį ypatingam atvejui (12, p.86).

A.Mazolevskienės teigimu, kalbos reikia mokyti pagal komunikacinį metodą: auklėtoja, dalyvaudama ugdymo procese, turi būti lygi su vaikais. Mokyti lietuvių kalbos turėtų pakakti praktinių pratybų viena kalba, kalbinę medžiagą siejant su konkrečia tema, kad vaikas pajėgtų ją iškart išmokti. Kalbėdami, girdėdami jau žinomus ir naujus žodžius, improvizuodami, kurdami savo dialogą, žaisdami ir vaidindami, vaikai įgis reikiamų kalbos įgūdžių“ (18, p.24).

Vyrauja nuomonė, kad vaikai labai lengvai išmoksta
kalbų, t.y. beveik be jokių pastangų. Tačiau, kad ir vienos kalbos mokymasis yra ilgas, ilgus metus trunkantis procesas. Kalbos mokymasis yra gana sudėtingas. Kad perprasti visas subtilybes, reikia didelės gyvenimiškos patirties. Galbūt per trumpą laiko tarpą būtų galima išmokti tiek kalbos, kad palaikyti paprastą pasikalbėjimą (nors vienakalbis vaikas kalbą išmoksta maždaug per tris metus), tačiau pilnai įvaldyti kalbą reikia daug laiko. Mokantis kalbos, didelę reikšmę turi aplinka. Vaikai įsisavina kalbą tik tada, kai jie ją naudoja skirtingose aplinkybėse. Kalbos vystymasis ankstyvame amžiuje ypatingai priklauso nuo žodyno žinojimo. Puikus būdas praplėsti žodyną – knygų skaitymas. Knygų skaitymas bet kokia kalba, turi didelę reikšmę ne tik kalbos mokymuisi, bet ir tarpusavio ryšiui tarp tėvų ir vaiko (34).

Anot R. Skripkienės, ikimokyklinukas turi įvairių galimybių šiek tiek pramokti lietuvių kalbos dar prieš pradėdamas lankyti mokyklą, tačiau viską lemia tėvų apsisprendimas ir pasirinkimas. Tyrėja teigia, jog pedagogui, turinčiam savo grupėje dvikalbį vaiką, labai svarbu iš anksto numatyti ugdymo metodus, ugdymo turinį, ugdymo procesą: diferencijavimo ir individualizavimo galimybes (25, p.23).

Šiuo metu aktyviai diskutuojama, kam ir kodėl reikalingas dvikalbis vaikų ugdymas, kokie yra pozityvūs ir negatyvūs dvikalbio ugdymo aspektai, kas apsunkina ikimokyklinio ugdymo pedagogų darbą, kokie galimi problemų sprendimo būdai. „Akivaizdu, kad dvikalbis ugdymas ikimokyklinėje įstaigoje formuoja asmens dvikalbystę. Stichiškai besiformuojanti dvikalbystė nepatenkina šiuolaikinės visuomenės poreikių. Todėl reikėtų formaliai reguliuoti dvikalbystės ugdymo procesus, atsižvelgiant į vaikų amžių, psichinę ir socialinę brandą…“(23, p.1).

1.3. Dvikalbių vaikų lietuvių kalbos mokėjimo ypatumai

Dvikalbiai vaikai, kaip ir visi kiti vaikai, ateina į ikimokyklinę įstaigą, kalbiniu atžvilgiu skirtingai pasirengę. Vienintelis dalykas, ką jie turi bendro – kalba dviem ar net keletu kalbu, nes viena tenka kalbėti namuose, o kita kalba reikalinga bendraujant su vaikais grupėje ir darželio personalu. Tai yra esminis dvikalbių ir vienkalbių vaikų skirtumas. Anot A. Mazolevskienės: „dvikalbiams vaikams lietuvių kalba neatstos jų gimtosios kalbos, kuria jie bendrauja su artimais žmonėmis. Reikšmingi ir specifiniai skirtingų kalbų mokymosi sunkumai, kurie neretai itin reikšmingi dvikalbystės raidai“ (13, p.97).

Gerai nemokėdami kalbos, vaikai darželyje susiduria su papildomais ugdymo sunkumais. Jiems sunkiau bendrauti su vienmečiais, adaptuotis kolektyve. Įvairios veiklos metu jie dažnai lieka nuošalyje. Kalbinės veiklos metu šiems vaikams sunku reikšti savo mintis, nes jie ne visada supranta daugelio žodžių reikšmės. Vaikų darželio auklėtojoms dažnai tenka būti savotiškomis vertėjomis, aiškinti užduotis ne tik lietuvių, bet ir jų gimtosiomis kalbomis.

Norint nustatyti 5 – 6 metų dvikalbių vaikų kalbinės saviraiškos lygį 1997 – 1998 metais miesto ir rajono tipo lietuviškuose vaikų darželiuose buvo atliktas konstatuojamasis tyrimas.

Remiantis tyrimo duomenimis, galima būtų išskirti 5 – 6 metų dvikalbių vaikų kalbos mokėjimo keturis lygius:

1) Visai nemoka kalbėti lietuviškai;

2) Turi labai nedaug įgūdžių (gali pasakyti keletą žodžių, pasišnekėti, šiek tiek supranta iš klausos);

3) Geba vartoti svarbiausias kalbinio bendravimo formas, pakankamai gerai supranta šnekamąją kalbą, tačiau vartojamasis žodynas skurdus;

4) Laisvai bendrauja lietuvių kalba, dažniausiai turi rašytinės kalbos įgūdžių, t.y. pažįsta lietuvių abėcėlės raides, moka skaityti bei rašyti.

Dauguma tirtų vaikų lietuvių kalbos mokėjimas atitinka antrąjį – trečiąjį lygį, tačiau yra vaikų, kurie visai nemoka lietuvių kalbos. Tokių vaikų šeimose lietuvių kalba visai nevartojama. Tokie vaikai yra atvedami į lietuvišką darželio grupę, kai jiems jau suėję penkeri ar šešeri metai. Jų tėvai nori, kad po metų ar pusantrų vaikai galėtų eiti į lietuvišką mokyklą. Tokie vaikų kalbinių gebėjimų skirtumai kelia pedagogams daug problemų. Atliktas tyrimas byloja, kad daugelis vaikų iš mišrių ir 2-3 metus lietuvių darželio grupę lankančių kitakalbių yra neblogai pramokę lietuvių kalbos, tačiau ir jiems dar trūksta kalbėjimo įgūdžių, ypač – geros tarties, vietinio dialekto žodyno, intonacinių niuansų, gramatinio kalbos modeliavimo nuojautos.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4603 žodžiai iš 9187 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.