Kalbos kultūra
5 (100%) 1 vote

Kalbos kultūra

TURINYS

1. TURINYS …………………………………………………………………………………………………………………..1 psl.

2. ĮVADAS ……………………………………………………………………………………………………………………..2 psl.

3. LIETUVIŲ TAUTA …………………………………………………………………………………………………….3 psl.

4. TAUTOS UGDYMAS …………………………………………………………………………………………………4 psl.

5. KAS TOJI KALBOS KULTŪRA IR KAM JOS REIKIA …………………………………………….5 psl.

6. ŽEMAITIJOS KULTŪROS YPATUMAI ……………………………………………………………………8 psl.

7. KALBA: MEILĖ IR ĮSIPAREIGOJIMAS …………………………………………………………………..9 psl.

8. KELYJE IŠ „UNIVERMAGO“ Į „SUPERMARKETĄ“ …………………………………………….10 psl.

9. VALSTYBINĖS KALBOS POLITIKOS 2003 – 2008 M. GAIRĖS………………………………13 psl.

10. IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………………..18 psl.

11. NAUDOTA LITERATŪRA……………………………………………………………………………………….20 psl.

ĮVADAS

Maža garbė svetimom kalbom kalbėti,

didi gėda savos gerai nemokėti. (J.Jablonskis)

Pasaulyje yra apie 3 000 kalbų. Įvairias kalbas vartoja skirtingas skaičius žmonių. Pavyzdžiui, kinų kalba šneka daugiau kaip 1 mlrd., anglų – 320 mln., ispanų – 280 mln. žmonių. Kai kuriomis kalbomis šneka tik po kelis tūkstančius ar tik šimtus žmonių. Tokios yra viena kita Afrikos genčių, Amerikos indėnų, Kaukazo aūlų kalbos.

Tarptautiniam bendravimui šiuo metu dažniausiai vartojamos anglų, vokiečių ir prancūzų kalbos. Jų mokosi daugelio šalių žmonės.

Esama kalbų, kurios kasdieniame gyvenime nebevartojamos ir laikomos mirusiomis. Tokia yra lietuvių kalbai artima prūsų kalba. Kai kurios mirusios kalbos vartojamos tik tam tikrose srityse. Pavyzdžiui, lotynų kalba yra Katalikų bažnyčios ir tarptautinės mokslo terminijos kalba.

Žmonės yra sukūrę dirbtinių kalbų. Iš jų labiausiai paplitusi esperanto kalba, XIX a. pabaigoje sugalvota kurį laiką Lietuvoje (Veisiejuose) dirbusio gydytojo Liudviko Zamenhofo.

Pagal kilmę ir raidą kalbos skirstomos į šeimas. Kalbų šeima – tai giminiškų kalbų grupė, kurios nariai išsirutuliojo iš vienos kalbos, vadinamosios prokalbės.

Didžiausios yra indoeuropiečių, finougrų (priklauso estų, suomių, vengrų kalbos), tiurkų (turkų, uzbekų, kazachų, turkmėnų, totorių, kirgizų, azerbaidžaniečių, karaimų kalbos), semitų-chamitų, kinų-tibetiečių, mongolų, tunguzų-mandžiūrų, dravidų kalbų šeimos ir kitos kalbos.

Indoeuropiečių kalbų šeima – pati gausiausia. Šios šeimos kalbomis šneka apie 3 mlrd. žmonių – beveik pusė pasaulio gyventojų. Jai priklauso ir lietuvių kalba.

Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro keliolika šakų. Europos šalyse paplitusios iš lotynų kalbos kilusios romanų šakos kalbos: prancūzų, ispanų, portugalų, italų, rumunų ir kitos kalbos, kuriomis šneka per 570 mln. žmonių. Plačiai vartojamos germanų šakai priklausančios anglų ir vokiečių kalbos. Šiai šakai taip pat priklauso olandų, danų, švedų, norvegų kalbos. Iš slavų šakos kalbų gausiausia rusų kalba, kitos — baltarusių, ukrainiečių, lenkų, čekų ir slovakų, bulgarų, serbų, kroatų (chorvatų). Jomis šneka apie 270 mln. žmonių. Indų ir iranėnų šakų kalbomis šnekama Indijoje, Bangladeše ir Pakistane. Iš iranėnų šakos kalbų labiausiai paplitusi persų kalba. Kai kuriose Airijos ir Anglijos vietose vartojamos keltų šakos kalbos: airių, škotų, valų ir kt. Mokslui svarbi senoji indų kalba, vadinama sanskritu. Atskiroms indoeuropiečių kalbų šakoms atstovauja graikų, albanų, armėnų, hetitų ir tocharų kalbos.

Vieną indoeuropiečių šeimos šaką sudaro baltų kalbos. Seniausiais laikais baltų gyventa dabartinėse Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos teritorijose, šiaurės vakarų Ukrainoje, vakariniuose Rusijos pakraščiuose, Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado srityje) ir šiaurės rytų Lenkijoje.

Paskutinio tūkstantmečio pr. Kr. viduryje baltai suskilo į vakarų ir rytų baltus. Vakarų baltų kalbomis laikomos dabar jau mirusios prūsų ir jotvingių, o rytų baltų – lietuvių, latvių ir mirusios kuršių, žiemgalių, sėlių kalbos. Jotvingiai gana anksti asimiliavosi su kitomis baltų gentimis, todėl apie juos mažai težinome. Kuršiai gyveno Baltijos pajūryje, vakarinėje dabartinės Latvijos dalyje (Kurše) ir Lietuvos žemaičių ploto vakaruose. Žiemgalių teritorija – dabartinė Latvija, Lielupės baseinas, jiems priklausė Lietuvos Žagarės, Šakynos ir Joniškio apylinkės. Sėliai buvo įsikūrę dabartinės Lietuvos šiaurės rytų dalyje ir Latvijoje pagal Dauguvą.

Iš baltų kalbų gyvos yra latvių ir lietuvių kalbos, rašytinių paminklų paliko prūsų kalba.

Lietuvių kalba kaip atskira rytų baltų šakos kalba pietinėje rytinių baltų dalyje ėmė klostytis nuo VII a. Vietovardis
Lietuva (slaviška forma Litua) pirmą kartą paminėtas lotynų kalba parašytuose 1009 m. Kvedlinburgo metraščiuose.

Lietuviai vieninteliai iš baltų senovėje buvo sukūrę savo valstybę, kurios teritorija XIII – XV a. siekė net Juodąją jūrą. Lietuvių kalba tada tik šnekėta. Su Vakarų Europa susirašinėta lotynų kalba, o su Rytų – senąja kanceliarine slavų kalba.

Lietuvių rašomoji kalba atsirado tik XVI a. Bendrinė lietuvių kalba susiformavo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu.

Dabar, be Lietuvos, lietuviškai kalba Baltarusijos vakaruose ir šiaurės rytų Lenkijoje gyvenantys lietuviai, išeiviai iš Lietuvos JAV, Kanadoje, Australijoje, Brazilijoje, Argentinoje, Vokietijoje ir kt.

LIETUVIŲ TAUTA

Tauta yra prigimtinė, savaiminė žmonių bendruomenė, susijusi bendra teritorija, kilme, kalba, gyvensena, tradicijomis ir papročiais, bendru istoriniu likimu.

Žmogus įgyja tautybę gimdamas. Kartu su tėvų bruožais paveldimi ir tautos biologiniai, mąstymo bei kiti gyvenimo būdo ypatumai.

Kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo pažiūras bei veiksmus ir kiekvienas yra laisvas tiek, kiek jis nekenkia kitų laisvei ir gerovei. Asmuo daugybe ryšių yra susijęs su savo tauta – veikdamas tautos ir valstybės labui, jis kuria ir savo gerovę.

Kiekvienas lietuvis, nepriklausomai nuo jo gyvenamos vietos, yra mūsų tautos dalis. Viena svarbiausių sąlygų tautos gyvybingumui palaikyti yra tautinė vienybė – sugebėjimas asmeninius ir grupinius interesus derinti su visos tautos tikslais.

TAUTOS UGDYMAS

Tautos ugdymo kertiniai akmenys yra šeima ir mokykla. Palanki tautinė aplinka, išvystyta kultūra, mokslas, visuotinai naudojama lietuvių kalba tinkamai formuoja ne tik asmenybes, bet ir visuomenę.

Tvirta šeima yra tautos ir valstybės pamatas.

Motinos ir tėvo įtaka bei reikšmė vaiko fiziniam ir dvasiniam augimui neprilygsta jokiai kitai veiklai. Motina gali pasirinkti dirbti ar vien auklėti vaikus, dėl to nepatirdama materialinių sunkumų.

Tėvų pareiga – auklėti vaikus, ugdyti Tėvynės meilę, pasirengimą dirbti ir aukotis jos labui.

Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir saugoti jų palikimą.

Mokykla turi tapti vienu iš svarbiausių tautinio-patriotinio auklėjimo židinių. Švietimo sistema turi remtis baltiškosiomis mūsų tautos ištakomis ir krikščioniškąja kultūra. Ji privalo ugdyti dorą ir sąžiningą, išsilavinusią, darbščią, tautiškai susipratusią asmenybę. Mokytojas turi sugebėti išugdyti asmenybę, aiškiai suvokiančią savo ryšį su tauta, su gimtuoju kraštu, gerai žinančią savo tautos ir valstybės istoriją, pasiryžusią ginti ir puoselėti Lietuvos valstybę darbu, mokslu ir pasiaukojimu.

Tautinių bendrijų mokyklos turi auklėti sąmoningą, ištikimą Lietuvos Respublikai pilietį.

Visiems Lietuvos Respublikos piliečiams mokslas turi būti prieinamas, vidurinis mokslas – nemokamas, o specialus ir aukštasis – skatinamas ir materialiai remiamas.

Lietuvių tautinio bendruomeniškumo ugdymas – viena svarbiausių tautinio solidarumo, savigarbos bei pilietiškumo įtvirtinimo būdų.

Lietuvių bendruomenės už Lietuvos Respublikos ribų ugdymas ir stiprinimas – svarbiausias veiksnys ne tik lietuviškumui išsaugoti, bet ir galimybė jam visapusiškai reikštis.

Kalba – tautos bendravimo ir jungties pamatas. Lietuvių kalba yra valstybinė Lietuvos Respublikos kalba ir visi jos piliečiai privalo šią kalbą mokėti. Bet koks bandymas šalia lietuvių kalbos įvesti viešajame gyvenime kitas kalbas yra neleistinas ir neteisėtas.

Būtina išlaikyti, gryninti ir turtinti lietuvių kalbą.

Kultūra – tautos dvasinių ir medžiaginių vertybių sankloda, išreiškianti bei ugdanti jos kuriamąsias galias, sąlygojanti žmonių bendravimo formas ir gyvenimo būdą. Kultūros atsinaujinimas yra tautos gyvybingumo laidas.

Lietuvių tautos kultūra – tai visa mūsų praeitis, mūsų baltiškosios pasaulėjautos ir krikščionybės sąveika, liaudies ir profesionalusis menas, mūsų tarpusavio bendravimo būdas.

Per visą tautos istoriją kultūros raida nebuvo laisva, lietuvių tautos kultūra anksčiau ištvėrusi prievartinį svetimų kultūrų brukimą, vėliau „sovietizaciją“, dabar yra gniuždoma vienpusiškos komercinės „vesternizacijos“. Tai rimta grėsmė tautos tapatumo išlaikymui. Mūsų kultūra, būdama atvira pasauliui, neturi prarasti tautinio savitumo. Pernelyg didelė svetimųjų, ypač kosmopolitinių kultūrų įtaka skurdina tautos dvasią, veda į nutautėjimą.

Kūrybine galia apdovanotos asmenybės kelia tautą į naują lygmenį, didina jos vertę. Būtina globoti lietuvišką kultūrą ir remti jos kūrėjus.

Mokslas tautos vystymuisi teikia naujas jėgas ir galimybes visokeriopai veiklai, kelia tautos intelektualinį potencialą. Būtina rūpintis tautos intelekto išsaugojimu, moksliniu bendradarbiavimu, įgyvendinti fundamentaliųjų ir taikomųjų mokslo sričių rėmimo sistemą. Garantuoti stabilias valstybės biudžeto subsidijas mokslo ir studijų institucijoms, siejant jas tik su tyrimų ilgalaikiais prioritetais, kokybe ir produktyvumu.

Tautos dvasingumo, jos kultūros, mokslo ugdymas turi būti politinių bei ekonominių pertvarkymų plėtros kelrodžiu.

KAS TOJI KALBOS KULTŪRA IR KAM JOS PEIKIA

Terminas kalbos kultūra Lietuvoje palyginti naujas,
pradėtas plačiau vartoti sovietmečiu – matyt, pagal rusų kalbos terminą „kul‘tura reči“.

Kalbos kultūrą galima suprasti siaurąja ir plačiąja prasme.

Sakant apskritai, kalbos kultūra yra pavyzdingas ar bent tinkamas kalbos vartojimas, kaip kad, tarkim, elgesio kultūra yra pavyzdingas ar bent tinkamas elgesys, kaip kūno kultūra yra gera treniruoto kūno veikla, o kitaip – mokslas, kaip kūną treniruoti, išlaikyti sveikatą. Pastarąja reikšme pavartojamas ir terminas „kalbos kultūra“, kai reiškia discipliną, aiškinančią, kokios yra kalbos klaidos, kaip jų išvengti ir siekti geros kalbos kultūros.

Kalbos kultūra siaurąja prasme – tai kalbos taisyklingumas. Turime vartoti įteisintus žodžius ir normines jų reikšmes, taisyklingus žodžių junginius bei sakinius. Tai kalbos kultūros pagrindų pagrindas. Jokios kalbos grožybės beveik negelbės, jei kalba bus taisyklinga. Taisyklingumas būtinas tiek rašytinei, tiek sakytinei kalbai.

Sakytiniai kalbai dar svarbu gera tartis ir taisyklingas kirčiavimas, rašytiniai – norminė rašyba ir skyryba.

Rūpintis tik rašytinės ir sakytinės kalbos taisyklingumu, kitaip sakant, tik kalbos kultūra siaurąja prasme – neužtenka. Būna, kad žmogus šneka ir rašo taisyklingai, o nesudomina, nepatraukia: su tokiu žmogumi ir asmeniškai bendrauti nelabai malonu. Kodėl? Matyt, jis nėra išsiugdęs kalbos kultūros plačiąja prasme.

Kalbos kultūra plačiąja prasme, be kalbos taisyklingumo, apima dar kalbos estetiką ir kalbos etiką. Šitaip išplėtus kalbos kultūros sąvoką, galima kalbėti apie komunikacinę kalbos kultūrą: ar žmogus sugeba ne tik taisyklingai kalbėti, bet ir gražiai, kultūringai bendrauti, patraukti, sudominti, daryti poveikį.

Kalbos estetikai svarbu, kad kalba būtų ne tik taisyklinga, bet ir graži – vaizdinga, žodinga, įtaigi. Graži gali būti ir sausoka, dalykiška kalba.

Sakytinės kalbos estetika glaudžiai susijusi ir su retorikos – iškalbos ir mokslo – reikalavimais. Turi būti tinkama kalbos ritmika ir melodika. Reikia mokėti intonacija, pauzėmis pabrėžti svarbesnes mintis, sakinius, žodžius, saikingai panaudoti gestus, mimiką, pantomimiką. Šie girdimieji ir regimieji rašytinėje kalboje neįmanomi elementai sakytiniai kalbai labai svarbūs.

Štai keli dalykai, kurie sakytinę kalbą sunkina, daro negražią. Tai stenėjimas ir mykimas ieškant reikiamo žodžio. Vertėtų padaryti pauzę, kokį žodį surasti ir tęsti kalbą, o ne murmėti mm, aa arba dar kitaip. Kai kas tokias pauzes užpildo parazitiniais (netekusiais reikšmės) žodžiais supranti, žinai, žinokit, kurie dažnai virsta įkyriu pertaru: Aš, supranti, jau sveikas, o ji , žinai, dar gripuoja.Mes, žinokit, jau taip privargom, žinokit. Piktnaudžiaujama ir parazitiniais žodžių junginiais, pavyzdžiui, žinai supranti, taip sakyt arba taip sakant, ta prasme – šį labai mėgsta jaunimas: Einu, žinai supranti, ir, žinai supranti, ką gi matau? Jis, taip sakyt, yra apsirengęs, taip sakyt, padėti žmogui. Mes ta prasme daug koncertuojam, ta prasme daug laiškų gaunam; greit pasirodys mūsų įrašai ta prasme.Dar blogiau, jei pauzės užpildomos neteiktinais žodžiais nu, vot (ot) arba verstiniu įterpiniu reiškia: Nu, šiandien, vot, pakalbėjom, tai vot, rytoj susitiksim, reiškia, ir galutinai nutarsim, reiškia. Vietoj nu vartotina na, vietoj vot ar ot – štai, įterpinys reiškia keistinas savu įterpiniu vadinasi, bet ir šių savųjų žodžių negalima vartoti be saiko, juo labiau kad įterpinį vadinasi kai kas iškraipo:taria vadnas, vannas.Mūsų kalbos nepuošia ir perimtos svetimų kalbų (dabar – ypač anglų) sakinio intonacijos, garsų tarimo būdas bei kita.

Kalbos etikai rūpi, kad kalba būtų ne tik taisyklinga, graži, bet ir kultūringa, mandagi. Svarbiausias patarimas gerbk savo žodžiais pašnekovą, neįžeisk jo, neužgauk asmenybės. Kultūringai, mandagiai, nuoširdžiai bendraujantį žmogų visi mėgstat, o šiurkštaus, nemandagaus vengia, kartais atsimoka tokiu pat šiurkštumu. Iš to kyla nuotaiką gadinančių, gyvenimą kartinančių konfliktų. Paisykime ir savo kalbos tono: jis neturi būti irzlus, nemalonus, pernelyg kategoriškas. Mandagus, pagarbus tonas patraukia, gerai nuteikia. O jei girdime kalbą, pilną keiksmažodžių, nešvankybių? Ką apie tokio žmogaus kalbos ir apskritai vidaus kultūrą galima šnekėti?

Kalbos etika – daugiausia psichologų, sociologų, iškalbos meno specialistų ir apskritai visos visuomenės reikalas. Kalbininkams labiau rūpi tik jos atšaka – kalbos etiketas, reikalaujantis kreipiantis, prašant, atsiprašant, dėkojant, linkint, pasveikinant, ar atsisveikinant ir t.t. tinkamai, savo vietoje vartoti savas, o ne išsiverstas svetimas mandagumo formules.

Kalbos kultūra ir siaurąja, ir plačiąja prasme būtina kiekvienam žmogui, bet pirmiausia – tam, kuris žodžiu ir raštu daug bendrauja su kitais, kurio kalba daro neabejotiną poveikį, ypač jei tas žmogus yra svarbus, užima aukštą postą.

Galima kalbėti ir apie kalbos kultūros svarbą šaliai, tautai, visuomenei, ir apie jos svarbą kiekvienam žmogui.

Jau Mikalojus Daukša – vienas žymiausių mūsų raštijos pradininkų – pabrėžė kalbą kaip labai svarbų tautos požymį. Dar labiau tai akcentavo garsus praėjusio amžiaus filosofas Antanas Maceina sakydamas: „Kalboje tauta
savo pasaulio suvokimo būdą, savo pažiūras į daiktus, savo istoriją, žodžiu, visą savo individualybę. Nuostabu todėl, kad tauta nė su vienu dalyku nėra susijusi, kaip kalba. Tautos kalba yra tarsi tautos siela: kol ji gyva, tol gyva ir tauta, ir priešingai, nykstant kalbai, nyksta ir tauta.“ Iš tikrųjų – šiandien aiškiai matome, jog tauta, visuomenė gali sėkmingai bendrauti tik gera, ištobulinta kalba.

Kalbos kultūra svarbiausia yra bendriniai kalbai. Bendrinė kalba – tai visai tautai bendra viešojo bendravimo kalba. Lietuviai, kaip ir daugelis kitų tautų, ją turi. Ja rašomi raštai, leidžiama periodinė spauda, kalbama per radiją ir televiziją. Be jos neįsivaizduojame mokyklos, valstybių ir kitokių viešojo bendravimo įstaigų.

Kad gerai atliktų savo funkcijas, bendrinė kalba turi būti nedarkoma, tinkamai vartojama, prireikus – tikslinama, kuriami nauji mokslo ar kitokių veiklos sričių žodžiai ir terminai. Išpuoselėta kalba, jos kultūra svarbu valstybei, rautos ir šalies savigarbai, pagaliau – visuomenės patogumui. Visi žinome, kaip keblu, kai reikia kokio naujo pavadinimo, o jis nesukurtas. Arba kai griūte užgriūva svetima, sakykim, angliška kokios naujos srities terminija. Arba kai koks savos vartosenos atvejis yra ginčytinas, pakankamai nesunormintas.

Kultūringas kalbos vartotojas visada lygiuojasi į prestižinę kalbą. Prestižinė kalba – siekiamas bendrinės kalbos idealas. Pirmiausia tai spaudos, televizijos ir radijo, teatrų, kino, valstybės institucijų kalba.

Tiesa, kiekvienoje visuomenėje yra destruktyvių, linkusių nusikalsti ar kitaip išsiskirti grupių, kurių prestižinė kalba visai kitokia – sudarkyta, žargoniška, vulgari.Gražiai, kultūringai šnekantis žmogus tokioje grupėje jaustųsi kaip balta varna, būtų ignoruojamas. Tačiau šių grupių šnekėjimas lieka vartosenos paribiuose. Visada vyrauja tikroji prestižinė kalba – daugelio, ypač elito, siekiamas tinkamo kalbėjimo pavyzdys. Daug lemia ir patriotinis žmogaus nusiteikimas gerai mokėti, tinkamai vartoti savo šalies kalbą.

Kalba, jos kultūra svarbu ir kiekvienai asmenybei. Tai bendrosios žmogaus kultūros sudėtinė dalis. Turtinga, išlavinta kalba galima tobuliau mąstyti, tiksliau reikšti mintis, perteikti patirtį. Daugeliui intelektualiųjų profesijų kalba yra darbo įrankis. Mokytojas, dėstytojas dirba kalbėdamas, aiškindamas. Kalbėdamas vaidina aktorius. Rašydamas dėsto mintis rašytojas, žurnalistas.Mokslininkai, teisininkai ir daugelis kitų specialistų mintis išdėsto ir žodžiu, ir rašydami. Net paprastam žmogui ne sykį tenka rašyti laišką, prašymą, kartais kitokį raštą, o prireikus – bendrine kalba viešai kalbėti.

Kalbos kultūra kiekvienam kalbančiajam ar rašančiajam padeda sėkmingiau pasinaudoti visomis trimis kalbos funkcijomis: ir informacine, kai norime ką supažindinti su kokiais faktais, dalykais; ir apeliacine, kai raginame imtis kokios veiklos, ir emocine,kai norime sukelti kieno nors tam tikrus jausmus, sukurti nuotaiką

Nepamirškime, kad kalba – kiekvieno iš mūsų veidrodis. Ilgiau su žmogumi pabendravus, iš kalbos galima daug ką spręsti apie jo išsimokslinimą ir išsilavinimą, erudiciją, teigiamus ir neigiamus charakterio bruožus, moralę.

ŽEMAITIJOS KULTŪROS YPATUMAI

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje stiprėjant tautinei integracijai, formuojantis moderniajai lietuvių tautai, silpo buvusio Žemaičių politinio – administracinio savarankiškumo prisiminimai, o tautinės konsolidacijos ir integracijos poreikis skatino pirmenybę teikti bendriesiems lietuvių tautos siekiams, o ne buvusiems etniniams ar autonominiams skirtumams. Šiuo etapu lietuviškumas buvo svarbiau už žemaitiškumą. Lietuvos Respublikos kultūrininkai, iš esmės daugiausia dėmesio skyrę Lietuvos valstybės kūrimui, regioninei kultūrinei politikai, taip pat ir žemaitiškumo ugdymui jokio rimtesnio dėmesio skirti negalėjo. 1926 m. buvo panaikinta ir Žemaičių vyskupija – paskutinė 509 metus istorinį Žemaičių tęstinumą išlaikiusi institucija. Jos panaikinimą pirmiausia lėmė unifikacinė Lietuvos Respublikos politika.

Tačiau žemaičių regioninė savimonė, autentiška kultūrinė orientacija, besiremianti ilgalaike istorine, kultūrine, religine autonomija, padėjo išsaugoti įdomią, savitą regioninę kultūrą, kuri dabartiniame integracijos į Europą procese negali kenkti bendriesiems lietuvių ir Lietuvos interesams, o tik gali paveldėtą bendrą kultūrą papildyti savomis tradicijomis, kalba, savitumo žavesiu. Daugiakultūris ir daugiasluoksnis identitetas gali ir privalo tapti vieningos Europos ir ją sudarančių valstybių siekiu. Savita regioninė kultūra ir šiandien verta puoselėjimo. Tai ir darome istorijos, kalbos ir kituose žemaičių kultūros baruose – akademijų, kultūros sambūrių, draugijos, fondų formomis bei leidybine veikla.

KALBA: MEILĖ IR ĮSIPAREIGOJIMAS

Gimtąja kalba žmogus yra susijęs ir su visomis savo paties buvimo pusėmis, ir su savąja tauta. Todėl įaugimas į kalbą yra išgyvenamas kaip kažkas be galo natūralu ir įprasta. Gyvename panardinti į ją, dažnai nejausdami, nemąstydami jos – kaip oro, kuriuo kvėpuojame.Pajuntame tai, tik susidūrę su svetima kalba, mums nesuprantama ar tik pramokta. Tuomet pajuntame, koks džiaugsmas sutikti tavo gimtąja šnekantį.
Jis iš karto pasidaro mums artimas, tarsi net giminė per tą kalbos bendrumą.

Prisirišimas prie gimtosios kalbos žmogui yra savaiminis, instinktyvus, kaip stipri ir aiški jo žmogiškosios esmės apraiška. Ji – esminis tautą jungiantis ryšys, pasireiškiantis daugeliu lygmenų – nuo kasdieninio, buitinio bendravimo iki filosofijos, poezijos, maldos – aukščiausių žmogaus dvasios atsiskleidimų. Ją suvokiame ir išgyvename kaip vertybę: mylime, branginame, esame pasirengę ginti, kai į jos teises kėsinamasi. Kalba aukštinama ypač tada, kai jai iškyla pavojus. Tai žinome ir iš savosios istorijos.

Meilė dar ir įsipareigojimas. Išgyvendami gimtąją kalbą kaip vertybę, juntame pareigą ja rūpintis, puoselėti.

Nepriklausomoje mūsų valstybėje jai nebegresia išoriniai pavojai: niekas neriboja jos vartojimo, ji yra įstatymais įteisinta kaip valstybė. O vis dėlto pavojų kalbai yra, ir jie glūdi, deja, daugiausia mumyse pačiuose: mūsų apsileidime, nevalyvume, nerūpestingume. Toks kalbinis aplaidumas gramzdina mus į barbarybės būvį, nes Europos kultūros vadovaujasi visuotinai priimta nuostata, kad gimtosios kalbos kultūra yra bendrosios kultūros kokybės,jos lygio svarbiausias rodiklis.

Tikra meilė visada veikli. Tad gimtąją kalbą mylėti – reiškia pirmiausia žiūrėti, kad ji skleistųsi visa savo esme: jai būdingi skambėjimu, žodžių sandara ir kaityba, žodžių junginiais ir prasmėmis. Kad jos negožtų svetimybės, netaisyklingumai, griaunantys patį jos branduolį – sistemą. Visu tuo rūpintis – reiškia ugdyti, tobulinti, kultivuoti savąją kalbą. Atsakomybė už gimtosios kalbos likimą yra labai asmeniška, ji gula ant kiekvieno mūsų pečių. Kiekvienas kalbą esame paveldėję iš tėvų ir protėvių, užtat ir atsakome savo pačių gyvenimu už jos gyvybę ir sveikatą.

Labai svarbu, kad kalba būtų gryna, taisyklinga, gyva. Bet svarbu, kad ji būtų ir tiesi, t.y.,kad ji išreikštų žmogaus mintis, jausmus, ketinimus o ne slėptų juos, kad ji būtų bendravimo priemonė, o ne siena, iškylanti tarp žmonių.

Žodis gali klaidinti ne tik iškreipta prasme. Jis gali būti tuščias, nieko nereikšti, pridengti abejingumo ir niekybės dykumą. Tokie būna iškilmingi, didūs žodžiai, tariami nesant vidinio ryšio su kalbančiojo išgyvenimu, mintimi, pasiryžimu. Kiek tokių žodžių prikalbėta ir prirašyta!

Grįžtame prie pradžioje aptartų dalykų, prie mąstymo apie kalbą, kaip vieną iš svarbiausių tautinių vertybių. Iš tikrųjų, žmogus yra įsišaknijęs savo gimtojoje kalboje. Bet aplinkui plyti ir kitų kalbų pasauliai, nuo kurių negalime ir nenorime būti užsisklendę;bendradarbiavimas yra esminis modernaus buvimo ženklas – tarp žmonių, tautų, valstybių. Šiandien kiekvienam aišku, kad svetimų kalbų mokėjimas be galo praplečia bendravimo, mokymosi galimybes. Orientuojamės į Vakarų pasaulį, nuo kurio taip ilgai buvome atskirti, į kurį norime eit, kurio gyvenime trokštame dalyvaut. Vakarų didžiųjų kalbų mokėjimas yra tam pirmoji sąlyga, užtat noro ir pasiryžimo tų kalbų mokytis labai daug.

Užsienio kalbų mokėjimas yra ne tik tam, kad galėtume atverti naujus kraštus ir naujas kultūras. Jo reikia ir todėl, kad geriau suprastume gimtąją kalbą, giliau prasismelktume į jos savitumą, rastume naujų raidos ir turtėjimo impulsų.

Kalbų įvairovė yra didelis pasaulio kultūros lobis. Išlaikydami ir ugdydami gimtąją kalbą ne tiktai stipriname savąjį tautiškumą, bet ir neleidžiame išsekti versmei, maitinančiai įvairialytį, įvairiatautį kalbų kosmosą.

KELYJE IŠ „UNIVERMAGO“ Į „SUPERMARKETĄ“

Pamąstymai apie mūsų kalbą

Mūsų kalbos vartosenos problemos yra tokios jautrios, kad diskusija, deja, darosi labai iškreipta, kaip toje televizijos laidoje – visuomenė prieš kalbininkus. Priešprieša visiškai ydinga, bet galbūt esama ir kalbininkų kaltės, kad dalis raštingos visuomenės jų atžvilgiu nusiteikusi gana skeptiškai. Juk ir toje televizijos diskusijoje Pranas Kniūkšta pripažino, kad kartais kalbininkai be reikalo sureikšmina smulkmenas ir šitaip nuteikia prieš save kalbos vartotojus.

Deja, visuomenės abejingumas, neišmanymas ir neraštingumas yra įsišakniję kaip sunkiai išraunamas varputis. Karatais net ir filologijos studijas baigę žmonės gali pasakyti „balandžio devyniolikto“ , o ką jau kalbėti tokius nenugalimus pasakymus kaip „žymiai (geresnis)“, „gavosi“(išėjo), „rodomasis pirštas“(smilius), „ iki kaulų smegenų“. Rodos, užtektų ir elementaraus kalbos jausmo suvokti, kad „iki gyvo kaulo“ yra bent jau natūralesnis ir gyvesnis posakis negu medicininis aiškinimas apie „kaulų smegenis“. Daiktavardis „tašė“ yra toks atsparus, kad gal net verta pagalvoti apie jo legalizavimą.

Iš dalie psichologinė priežastis lemia ir kalbos pompastiką. Antra vertus, tai yra sovietinis palikimas, nes tada visokius griozdiškus oficialius pavadinimus žiniasklaida privalėdavo skelbti netrumpindama. Užtat dabar atsirado pasaulyje beveik negirdėtas darinys „arkikatedra bazilika“. Toks turėtų būti vartojamas tik oficialiuose dokumentuose arba iškilmingomis progomis, o šiaip – tiktai „katedra“. Taip pat ir Valdas Adamkus yra buvęs Prezidentas – tai yra fakto konstatavimas, neturintis jokios menkinamosios reikšmės. Be abejo,
viešai į jį kreipiantis arba pristatant reginiuose dera sakyti tiesiog „Prezidentas Valdas Adamkus“. Ta pati pompastika reiškiasi, kai sporto komentatorius per varžybas kas kart minėdamas turintį kamuolį žaidėją pasako jo vardą ir pavardę(kai, savaime aišku, užtektų pavardės, juolab kad derėtų skubėti). Ir jau visiškai akivaizdus perteklius yra nurodant sumą sakyti ir rašyti „JAV (o kartais net Jungtinių Amerikos Valstijų) doleriai“, išskyrus tuos itin retus atvejus, kai gali būti neaišku, ar tai JAV , ar tai kokios kitos šalies doleriai.

Kalbų semantiniai laukai ir galimybės nesutampa. Kai kuriais atžvilgiais lietuvių kalba skurdesnė už kitas, kai kuriais turtingesnė. Veikiant svetimoms kalboms, tas turtingumas kartais turi polinkį nykti.Laimė, turbūt niekas niekada nesakys „uždaryti akis, burną, knygą“, bet jau dažnai pasakoma „plauti(drabužius)“, o ne „skalbti“, „atšalo(maistas)“, o ne „ataušo“.

Deginamasi pliaže.Dar vienas žodis, į kurį kalbininkai skersakiuoja. Beje, anglų kalbą labai praturtino tai, kad joje anglosaksiški žodžiai neretai turi skolintus atitikmenis, kurių vartosena būna šiek tiek kitokia. Taip ir „pliažas“ galėtų reikšti būtent specialiai poilsiui įrengtą paplūdimį.

Galbūt viena iš kalbos tvarkymo ydų yra perdėtas pedantizmas. Štai turėjome gražų lietuvišką žodį „malūnsparnis“. Ne, – sako pedantas, – čia juk ne malūno sparnai:reikia sakyti „sraigtasparnis“. Bet gyva kalba nefunkcionuoja pagal tokias geležines taisykles – tokios taisyklės taikytinos tik esperanto kalbai – dirbtinei, negyvai. Pagal tą patį principą kalbininkai kadaise bandė pasirodyti protingesni už visą Europą ir supeikti žodžio „diskoteka“ vartoseną – atseit kaip biblioteka yra knygų saugykla, taip diskoteka tegalinti būti diskų rinkinys.

Atrodo, kad peikiamai anglų kalbos įtakai kartais savaip pasiduoda ir kalbininkai. „Cholesteriną“ pakeitė „cholesterolis“, „multiplikaciją“ – „animacija“, „plastmasę“ – „plastikas“, „Chorvatiją“ – „Kroatija“, „Taivanį“ – „Taivanas“. Pastarasis atvejis komiškas – galbūt mūsų kalbininkai išties tokie demonstratyviai visažiniai, kad išmano, jog kinai šios salos pavadinimo pabaigos priebalsį taria kietai. Bet kam tai Lietuvoje įdomu ir kam to reikia?!

Deformuojanti rusų kalbos įtaka išliks dar labai ilgai – šios kalbos paveiktus netaisyklingus žodžius ir formas vartoja jau ir tas jaunimas, kuris rusų kalbos nemoka. Milžinišką meškos paslaugą čia atlieka „Dviračio televizija“, su ypatinga aistra į, tarkim, kaimiečių lūpas įdedanti tokią maksimalią rusicizmų gausą, kokios eilinis kaimietis turbūt ir neaprėptų. Kita vertus, prieš rusiškos kalbos idiomas „kabinti makaronus“ arba „prie suskilusios geldos“ kalbininkams, ko gero, belieka pakelti rankas ir priimti į savo globojamą rezervatą. Į šį užtvarą urgzdama spraudžiasi ir „liūto dalis“.

Antra vertus, įžūliai skverbiasi anglų kalba. Abejoju, ar geriausias priešinimosi jai būdas yra „hamburgerį“ pakeisti „mėsainiu“. Kažin ar šiuo „terminu“praturtinama mūsų kalba. Gal kaip tik būtų reikėję pripažinti, kad reiškinys mums yra svetimas, tad ir įvardyti jį galima svetimžodžiu. Tai yra kitos šalies patiekalas, ir nereikėtų mums jo savintis.

Dėl anglų kalbos įtakos atsirado ir „nevyriausybinės organizacijos“, nors lietuviškai sakydavome „visuomeninės“. T.p. „technologijos universitetas“. Dažniausiai anglišką žodį technology reikia versti „technika“, o žodį technique – „technologija“.Agresyvus ir nereikalingas anglicizmas yra „boulingas“, nes jau seniai turėjome iš vokiečių kalbos kilusius „kėglius“. Kai kurie anglicizmai tapo madingi inteligentų kalboje, bet nesuprantama, kuo „nonsensas“geresnis už „nesąmonę“ arba „generacija“ už „kartą“.

Taigi rusiškus skolinius keičia angliški, „univermagą“ – „supermarketas“. Kalbininkai turėjo seniai pastebėti, kad neprigyja ilgi pakaitalai, todėl „universalinė parduotuvė“ neturėjo šansų. „Prekybos centras“ prigijo, ir tai gerai, bet jo reikšmė kitokia – tai vieta kurioje yra keletas parduotuvių.

Latvių kalba lanksčiau jungia žodžius, tad jie turi žodį „lielveikals“, t.y. „didkrautuvė“.O gal taip tiktų ir lietuviškai?Bet turbūt parasčiau būtų įteisinti „supermarketą“, nors kalbininkai to daryti, aišku, nesiryš.

Labai pravartu būtų vadovautis principu kuo mažiau kaitalioti tuos žodžius, kurie jau įsigalėję ir tapę pripažinta kalbos norma. Štai vieną rytą atsibudome ir iš laikraščio sužinojome, kad jau yra nebe „aerouostas“, „licenzija“jau seniai virto „licencija“, bet dauguma žmonių tos permainos dar neįveikė.Tokie keitimai atneša sumaištį, ir prireikia kokio dešimtmečio arba dar daugiau, kol visuotinai įsigali. Tai viena priežastis, kodėl jie nepageidautini.Antra priežastis ta, kad kalbininkų pastangos nukreipiamos ne ten, kur reikia.. Nes yra šimtai naujus daiktus ir reiškinius įvardijančių, kalbos norma dar netapusių skolinių, kuriems reikia rasti lietuviškus pavadinimus.

Džiugu, kad bandymas visiems rašantiesiems primesti sovietmečiu įsigalėjusį svetimvardžių transkribavimą nepavyko.
reikia priminti, kad galūnės prie jų turi būti pridedamos tik rišliame tekste. Todėl straipsnio autoriaus pavardė arba pavardės sąrašuose ir t.t. turėtų būti be galūnių, nes čia jos jokios funkcijos neatlieka ir yra visiškai nereikalingos. Tą aiškiai supranta knygų leidėjai – ant knygos viršelio niekada nepamatysime užrašo – Williamas Faulkneris – tik William Faulkner. Bet kodėl galūnės pridedamos ir kai kuriuose kultūros leidiniuose, neįsivaizduojama.

Be to, savaime aišku, kad originalo rašyba rašytini tik lotynišką abėcėlę vartojančių kalbų vardai, tad visai nesuprantama, kodėl hebrajiškos arba arabiškos pavardės spaudoje rašomos angliškai. Juk prancūzai rašo „Charon“, vokiečiai „Scharon“, tai kodėl Lietuvoje įsigalėjo angliškas „Sharonas“, o ne Šaronas? T.p. turėtų būti ne „Saddamas Husseinas“, o Sadamas Huseinas, ne „Al Qaeda“, o Al Kaida ir t.t.

Visišką apsileidimą rodo štai tokia rašyba el. pašte ir interneto komentaruose. Išskyrus retus atvejus, lietuviškas raides parašyti ir perskaityti nėra jokių problemų – dažniausiai net nereikia jokių papildomų veiksmų. Tai galioja ir visai nelietuviškos kilmės terpėms, pvz.,užsieninėms el. pašto dėžutėms(Yahoo, Hotmail ir kt.).

VALSTYBINĖS KALBOS POLITIKOS

2003 – 2008m. GAIRĖS

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

Lietuvių kalba yra Lietuvos tautinio ir kultūrinio savitumo pagrindas. Lietuvos Respublikos Konstitucija jai suteiktas valstybinės kalbos statusas, ji yra valstybės valdymo – valstybės ir individo, valstybės ir visuomenės santykių kalba.

Pagrindinis valstybinės kalbos politikos tikslas – išsaugoti kalbos paveldą ir skatinti jos plėtrą, kad būtų užtikrintas lietuvių kalbos funkcionalumas visose viešojo gyvenimo srityse. Svarbiausias kalbos politikos uždavinys – planingai ir kūrybingai veikti valstybinės kalbos raidą taip, kad visuomenė suvoktų savosios kalbos vertę ir nenusiviltų jos galiomis.

Valstybinės kalbos politika turi būti suprantama ir priimta visuomenei.

Lietuvos Respublika visiems jos teritorijoje gyvenantiems asmenims, priklausantiems tautinėms mažumoms, sudaro sąlygas puoselėti ir plėtoti savo tautos ar etninės grupės kalbą.

Valstybinės kalbos politika yra bendrosios valstybės politikos dalis, todėl neatsiejama nuo Europos ir pasaulio integracijos skatinamų procesų. Viena vertus, Europoje stiprėja visuotinė nuostata, kad būtina išsaugoti kalbų įvairovę, kad nacionalinių kalbų apsauga ir puoselėjimas yra valstybinės svarbos dalykas. Kita vertus, kalbų vartojimui įtaką daro ir ekonominiai bei socialiniai veiksniai, o jie palankesni vadinamosios tarptautinio bendravimo kalboms.

Kalbos politikos įgyvendinimo pagrindas yra kalbos planavimas, apimantis šias sritis: kalbos statusą, kalbos sistemą ir vartoseną, kalbų mokymą.

II.PADĖTIES APŽVALGA

Valstybinės kalbos įstatymu, kitais įstatymais ir poįstatyminiais aktais sukurti teisiniai valstybės kalbos apsaugos ir plėtros pagrindai. Valstybinė kalba privaloma teisės aktų leidimo, viešojo administravimo, švietimo, paslaugų ir kitose viešojo gyvenimo srityse; žiniasklaidos priemonėms, knygoms ir kitiems leidiniams, viešiesiems užrašams keliami kalbos taisyklingumo reikalavimai.

Už valstybės kalbos statuso ir viešosios kalbos taisyklingumo pažeidimus numatyta administracinė atsakomybė pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą.

Veikia kalbos norminimo, tvarkybos ir priežiūros institucijos. Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Valstybinė kalbos inspekcija, savivaldybių kalbos tarnybos. Prie viešosios kalbos ugdymo prisideda Lietuvių kalbos draugija, kitos visuomenės organizacijos, pedagogai, įvairių sričių specialistai, studentai.

Valstybė kaip prioritetinę mokslo šaką remia lietuvių kalbos tyrimus, sudaro sąlygas saugoti kalbos normas, asmenvardžius, vietovardžius, tarmes, rašytinius kalbos paminklus. Mokslo darbai dirbami Lietuvių kalbos institute, aukštųjų mokyklų lituanistinėse katedrose. Leidžiami fundamentiniai kalbos mokslo veikalai, bendrinės kalbos, terminų žodynai, kalbos patarimų leidiniai ir kt.Lituanistikos mokslas yra pasiekęs tarptautinį pripažinimą.

Valstybės kalbos plėtrą skatina keturios Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos kalbos programos: Valstybės kalbos vartojimo ir ugdymo 1996 – 2005 m.programa, Lietuvių kalbos informacinėje visuomenėje 2000 – 2006 m. programa, Svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis tvarka, Tarmių ir etninių vietovardžių išsaugojimo 2001 – 2010 m. programa.

Dideles galimybes lietuvių kalbos normų ir rekomendacijų sklaidai, kalbos norminimo sąsajai su kalbos vartotojais atveria informacinės technologijos, kurias taikyti kalbos reikmėms padeda įvairiausių Lietuvos mokslo sričių specialistai.

Šiuo metu prasideda naujas valstybinės kalbos funkcionavimo etapas. Jį lemia tiek Europos integracijos procesai, tiek valstybės užsibrėžtas strateginis tikslas sukurti žinių visuomenę, todėl būtina patikslinti esamas ir suformuluoti naujas valstybinės kalbos politikos nuostatas.

Globalizacijos procesas skatina ne tik kultūrų integraciją, bet ir jų vienodėjimą. Globalizacijos filosofijai ypač būdingas funkcionalumo kriterijus, todėl į kalbą imama žiūrėti tik kaip į bendravimo įrankį, kalba
atskiriama nuo kultūros ir ja vartojančių bei kuriančių žmonių. Pradeda vyrauti viena, laikoma universalia, kalba, o kartu sudaroma galimybė įsigalėti ir vienai kultūrai.

Svarbiausia pasaulinės materialinės ir intelektinės rinkos tarpininke laikoma anglų kalba. Jos vaidmuo didėja Lietuvos ekonominiame, socialiniame ir kultūriniame gyvenime: stiprėja ne tik anglų kalbos mokymosi, bet ir specialybės įsigijimo, darbo, intelektinės kūrybos šia kalba motyvacija, o kartu menkėja lietuvių kalbos prestižas.

Valstybinės kalbos politika turi sukurti atsvarą globalizacijos sąlygojamoms naujoms vertybinėms orientacijoms, antraip ateities žinių visuomenė gali būti praradusi savo kalbą ir apskritai tautinę tapatybę.

Pradinis valstybinės kalbos politikos dokumentas – Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas šiandienos požiūriu nepakankamai tiksliai apibrėžta valstybinės kalbos vartojimo sritis, jos santykį su kitomis kalbomis, kalbos norminimo, kalbos vartosenos tvarkybos ir priežiūros subjektų ryšį ir pan.

Tobulintinos ir kitų teisės aktų nuostatos, susijusios su kalbos politika ir jos įgyvendinimu.

Negarantuojama Lietuvos piliečių teisė palaikyti darbo santykius ir tobulinti kvalifikaciją valstybine kalba. Teisės normomis neužtikrinamas gamybai ir verslui reikalingų techninių ir normatyvinių dokumentų vertimo į lietuvių kalbą privalomumas.

Įstatymais nustatyta, kad aukštosiose mokyklose dėstomoji kalba yra lietuvių kalba, tačiau daugėja kursų, dėstomų užsienio kalbomis, bet nesusietų su specialybės kalbos tobulinimu.

Didėja dalis valstybės finansuojamų mokslo darbų ir kitų intelektinės veiklos produktų ne valstybine kalba. Dokumentuose, nustatančiuose dėstytojų ir mokslo darbuotojų kvalifikacinius reikalavimus, pirmenybė teikiama mokslinėms publikacijoms užsienio kalbomis. Terminologijos darbas nepriskirtas prie taikomosios mokslinės veiklos, dėl to silpnėja motyvacija plėtoti lietuvišką terminiją ir apskritai visą mokslo kalbą.

Informacinių technologijų plėtra yra daug spartesnė negu elektroninės terpės lietuvinimo darbai.

Nesukurta valstybės valdymui ir viešajai vartosenai reikalingų terminų paieškos sistema – nėra valstybinio elektroninio terminų banko, todėl sunku kontroliuoti svetimžodžių srautą, sparčiau standartizuoti terminiją, susieti ją su kitomis kalbomis, o tai būtina norint įdiegti lietuvių kalbą į elektroninę terpę, užtikrinti tinkamą Europos Sąjungos teisės aktų ir kitų dokumentų vertimą.

Nesuderinta su vietovardžiais susijusių registrų, kadastrų ir kitų duomenų bazių tvarkytojų veikla, nėra vientisos vietovardžių registravimo, norminimo, duomenų kodavimo, informacijos mainų ir teikimo vartotojams sistemos. Tobulinti šią veiklą skatina ne tik valstybės administravimo reikmėms, bet ir pasaulinis Jungtinių Tautų koordinuojamas valstybių vietovardžių standartizavimo procesas.

Nepakankamai aiškiai reglamentuotas valstybinės kalbos ir užsienio kalbų santykis viešojoje vartosenoje. Gausėja viešųjų užrašų užsienio kalbomis.

Netaisyklinga kalba pateikiama, o todėl ir netiksli prekybos ir paslaugų informacija ne tik kenkia vartotojų interesams, bet ir menkina valstybinės kalbos įvaizdį, stabdo vartojimo srities terminijos plėtrą, skatina nelietuviškų kalbos elementų gausėjimą.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymo šiai komisijai suteikti nemaži įgaliojimai įgyvendinti kalbos politiką , tačiau didžioji jų dalis susijusi su kalbos sistemos ir vartosenos tvarkyba. Kai kurie kiti svarbūs sprendimai dažnai priimami be Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadų, nes nenustatyti teisiniai šios komisijos ryšiai su kitomis valstybės institucijomis. Įstatymais, Vyriausybės nutarimais, įvairių institucijų teisės aktais oficialiojoje vartosenoje įtvirtinama nemaža dalis terminijos, neįvertintos Valstybės lietuvių kalbos komisijos ekspertų.

Pagal Vietos savivaldos įstatymą viena iš savivaldybės perduotų valstybinių funkcijų yra valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo kontrolė, tačiau neapibrėžtas savivaldybių kalbos tvarkytojų statusas, jų kompetencija, ryšys su Valstybine lietuvių kalbos komisija ir Valstybine kalbos inspekcija neužtikrina deramo šios funkcijos valdymo.

Per silpnas valstybinės kalbos priežiūros institucijų grįžtamasis ryšys su kalbos norminimo ir reglamentavimo institucijomis, todėl stinga informacijos apie kalbos vartojimo pokyčius ir polinkius, kalbos planavimo veiksmingumą.

Valstybinės kalbos kontrolės metodika neužtikrina šios kontrolės visuotinumo ir veiksmingumo, pirmiausia žiniasklaidos, leidybos, kino ir videoprodukcijos, vartojimo informacijos srityse, darančiose didžiausią įtaką visuomenės kalbos kultūrai.

Nuo kalbos vartosenos poreikių atsilieka taikomosios kalbotyros plėtra. Nespėjama tirti ir bendrinės kalbos požiūriu vertinti naujų kalbos reiškinių, teikti rekomendacijų, ypač dėl svetimžodžių. Dėl ekonomikos ir kitų sričių sparčios plėtros kalbai jau yra iškilę žodyno sunkumų. Labai trūksta kalbos technologijos darbų, o be jų neįmanomas elektroninės terpės lietuvinimas. Kompiuterinėms teksto taisymo programoms stinga sintaksės, kalbos kultūros, stilistikos elementų.

Trūksta sutarimo dėl kalbos normų variantiškumo ir
griežtumo laipsnio, normų sąsajos su dabartinėmis tarmėmis ir interdialektais, dėl stilistinės kalbos įvairovės palaikymo būdų ir pan. Norminant kalbą ne visada atsižvelgiama į vartotojų nuomonę. Stinga sociolingvistinių tyrimų, būtinų grįžtamajam ryšiui tarp kalbos normintojų ir kalbos vartotojų užtikrinti.

Bendrinės kalbos atotrūkį nuo gyvosios kalbos didina per menkas tarmių kaip kultūros ir kalbos vertybės suvokimas, nors tarmės yra bendrinės kalbos gyvybės šaltinis, patikima kalbos nuskurdimo atsvara. Europos etnokultūros sąjūdžio kontekste pastangoms puoselėti tarmes stinga šiuolaikiškumo, tarmėms per mažai remiasi švietimo sistemoje, taip pat ugdant Lietuvos etnografinių rajonų savitumą.

Gerinti viešąją kalbą trukdo ir nepakankamai išplėtota lietuvių kalbos normų ir kalbos patarimų sklaidos sistema, ypač elektroninėje terpėje. Kaip tik šis komunikacijos būdas atveria dideles galimybes įtraukti į kalbinę veiklą įvairiausius visuomenės sluoksnius, stiprinti jų kultūrinę ir kalbinę savimonę.

Kalbos norminimo subjektų (Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Lietuvių kalbos institutas, aukštųjų mokyklų lituanistinės katedros, pavieniai mokslininkai lituanistai, iš dalies ir valdžios bei valdymo institucijos, kalbos reiškinius įteisinančios savo teisės aktais) veiklai stinga darnos.

Valstybinio lietuvių kalbos egzamino rezultatai ir aukštųjų mokyklų dėstytojų patirtis liudija prastėjantį moksleivių, taigi ir būsimų įvairių sričių specialistų, netgi mokslininkų, raštingumą – bendrojo lavinimo mokykloje lietuvių kalbos išmokoma nepakankamai.

Dabartinė pedagogų rengimo ir atestavimo sistema neužtikrina mokytojų kalbos taisyklingumo.

Aukštojo mokslo sistemoje lietuvių kalbos kaip specialybės kalbos tobulinimo motyvaciją pranoksta kitų kalbų mokymosi motyvacija siekiant patekti į pasaulinę darbo rinką. Neskatinamas dėstytojų kalbos tobulinimas. Rezultatas – profesinių puskalbių radimasis ir įsitvirtinimas darbo srityje. Būsimieji užsienio kalbų specialistai nepakankamai išmokomi lietuvių kalbos, todėl labai opi vertėjų lituanistinės kvalifikacijos problema.

Per maža vietos lietuvių kalbos mokymui skiriama žurnalistikos studijų programose, dėl to nukenčia žiniasklaidos kalba.

Aprobuojant vadovėlius ir kitas mokymo priemones nekeliami kalbos taisyklingumo reikalavimai.

Lietuvoje neįteisinta užsieniečių valstybinės kalbos mokymo ir vertinimo sistema, įdiegta daugelyje Europos šalių.

III. VALSTYBINĖS KALBOS POLITIKOS TIKSLAI

Naujomis politinio, ekonominio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo sąlygomis svarbiausi yra šie vienas nuo kito neatsiejami valstybinės kalbos politikos tikslai:

užtikrinti valstybinės kalbos funkcionalumą visose viešojo gyvenimo srityse;

patenkinti naujus, Europos integracijos lemiamus žinių visuomenės poreikius;

skatinti kūrybingą kalbos paveldo panaudojimą kalbos vartosenos reikmėms .

Užsibrėžtiems tikslams siekti palankūs veiksniai:

sukurti teisinio valstybinės kalbos reglamentavimo pagrindai;

veikia valstybinės kalbos norminimo, tvarkybos ir priežiūros institucijos;

vykdomos valstybinės kalbos programos;

aktyvioji visuomenės dalis pritaria kalbos puoselėjimo veiklai;

informacinės technologijos atveria naujas valstybinės kalbos plėtros galimybes .

Nepalankūs veiksniai:

lietuvių kalbos sistemą ir vartoseną stipriai veikia anglų ir rusų kalbos;

kalbos norminimas atsilieka nuo vartosenos polinkių;

lietuvių kalba per lėtai diegiama elektroninėje terpėje;

vyrauja nuostata, kad kalbos puoselėjimas yra tik kalbininkų rūpestis;

menkėja lietuvių kalbos prestižas kai kuriose visuomenės grupėse.

IŠVADOS

Kiekvienas lietuvis, nepriklausomai nuo jo gyvenamos vietos, yra mūsų tautos dalis. Viena svarbiausių sąlygų tautos gyvybingumui palaikyti yra tautinė vienybė – sugebėjimas asmeninius ir grupinius interesus derinti su visos tautos tikslais.

Tautos ugdymo kertiniai akmenys yra šeima ir mokykla. Palanki tautinė aplinka, išvystyta kultūra, mokslas, visuotinai naudojama lietuvių kalba tinkamai formuoja ne tik asmenybes, bet ir visuomenę.

Tvirta šeima yra tautos ir valstybės pamatas.

Tautinių bendrijų mokyklos turi auklėti sąmoningą, ištikimą Lietuvos Respublikai pilietį.

Visiems Lietuvos Respublikos piliečiams mokslas turi būti prieinamas, vidurinis mokslas – nemokamas, o specialus ir aukštasis – skatinamas ir materialiai remiamas.

Tautos dvasingumo, jos kultūros, mokslo ugdymas turi būti politinių bei ekonominių pertvarkymų plėtros kelrodžiu.

Kalbos kultūra kiekvienam kalbančiajam ar rašančiajam padeda sėkmingiau pasinaudoti visomis trimis kalbos funkcijomis: ir informacine, kai norime ką supažindinti su kokiais faktais, dalykais; ir apeliacine, kai raginame imtis kokios veiklos, ir emocine,kai norime sukelti kieno nors tam tikrus jausmus, sukurti nuotaiką

Nepamirškime, kad kalba – kiekvieno iš mūsų veidrodis. Ilgiau su žmogumi pabendravus, iš kalbos galima daug ką spręsti apie jo išsimokslinimą ir išsilavinimą, erudiciją, teigiamus ir neigiamus charakterio bruožus, moralę.

Žemaičių regioninė savimonė, autentiška kultūrinė orientacija, besiremianti ilgalaike istorine, kultūrine, religine autonomija, padėjo išsaugoti įdomią,
savitą regioninę kultūrą, kuri dabartiniame integracijos į Europą procese negali kenkti bendriesiems lietuvių ir Lietuvos interesams, o tik gali paveldėtą bendrą kultūrą papildyti savomis tradicijomis, kalba, savitumo žavesiu. Savita regioninė kultūra ir šiandien verta puoselėjimo. Tai ir darome istorijos, kalbos ir kituose žemaičių kultūros baruose – akademijų, kultūros sambūrių, draugijos, fondų formomis bei leidybine veikla.

Kalbų įvairovė yra didelis pasaulio kultūros lobis. Išlaikydami ir ugdydami gimtąją kalbą ne tiktai stipriname savąjį tautiškumą, bet ir neleidžiame išsekti versmei, maitinančiai įvairialytį, įvairiatautį kalbų kosmosą.

Kalbos politikos įgyvendinimo pagrindas yra kalbos planavimas, apimantis šias sritis: kalbos statusą, kalbos sistemą ir vartoseną, kalbų mokymą.

Valstybės kalbos plėtrą skatina keturios Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos kalbos programos: Valstybės kalbos vartojimo ir ugdymo 1996 – 2005 m.programa, Lietuvių kalbos informacinėje visuomenėje 2000 – 2006 m. programa, Svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis tvarka, Tarmių ir etninių vietovardžių išsaugojimo 2001 – 2010 m. programa.

PRISTATYMAS

Šią temą pasirinkau, nes ji mane sudomino, tuo, kad galėsiu praturtinti savo žinias apie gimtąją kalbą – lietuvių kalbą.

Šiuo metu, ugdyti kalbą mums padeda ir televizija, ir radijas, transliuojamos įvairios nors ir trumpos, bet pamokančios laidos. Daugiausiai žinių gauname mokyklose.Jei nepakanka žinių pamokose ar studijose, galime nusipirkti tam skirtų mokymuisi knygelių, kurių yra išleista tikrai daug.

Tautos ugdymo kertiniai akmenys yra šeima ir mokykla. Palanki tautinė aplinka, išvystyta kultūra, mokslas, visuotinai naudojama lietuvių kalba tinkamai formuoja ne tik asmenybes, bet ir visuomenę.

Tvirta šeima yra tautos ir valstybės pamatas.

Tautinių bendrijų mokyklos turi auklėti sąmoningą, ištikimą Lietuvos Respublikai pilietį.

Kalbos kultūra kiekvienam kalbančiajam ar rašančiajam padeda sėkmingiau pasinaudoti visomis trimis kalbos funkcijomis: ir informacine, kai norime ką supažindinti su kokiais faktais, dalykais; ir apeliacine, kai raginame imtis kokios veiklos, ir emocine,kai norime sukelti kieno nors tam tikrus jausmus, sukurti nuotaiką

Nepamirškime, kad kalba – kiekvieno iš mūsų veidrodis. Ilgiau su žmogumi pabendravus, iš kalbos galima daug ką spręsti apie jo išsimokslinimą ir išsilavinimą, teigiamus ir neigiamus charakterio bruožus, moralę.

Žemaičių regioninė savimonė, autentiška kultūrinė orientacija, besiremianti ilgalaike istorine, kultūrine, religine autonomija, padėjo išsaugoti įdomią, savitą regioninę kultūrą, kuri dabartiniame integracijos į Europą procese negali kenkti bendriesiems lietuvių ir Lietuvos interesams, o tik gali paveldėtą bendrą kultūrą papildyti savomis tradicijomis, kalba, savitumo žavesiu. Savita regioninė kultūra ir šiandien verta puoselėjimo. Tai ir darome istorijos, kalbos ir kituose žemaičių kultūros baruose – akademijų, kultūros sambūrių, draugijos, fondų formomis bei leidybine veikla.

Kalbų įvairovė yra didelis pasaulio kultūros lobis. Išlaikydami ir ugdydami gimtąją kalbą ne tiktai stipriname savąjį tautiškumą, bet ir neleidžiame išsekti versmei, maitinančiai įvairialytį, įvairiatautį kalbų kosmosą.

Valstybės kalbos plėtrą skatina keturios Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos kalbos programos: Valstybės kalbos vartojimo ir ugdymo 1996 – 2005 m.programa, Lietuvių kalbos informacinėje visuomenėje 2000 – 2006 m. programa, Svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis tvarka, Tarmių ir etninių vietovardžių išsaugojimo 2001 – 2010 m. programa.

Lietuvių tautos kultūra – tai visa mūsų praeitis, mūsų baltiškosios pasaulėjautos ir krikščionybės sąveika, liaudies ir profesionalusis menas, mūsų tarpusavio bendravimo būdas.

Kalbos kultūra siaurąja prasme – tai kalbos taisyklingumas. Turime vartoti įteisintus žodžius ir normines jų reikšmes, taisyklingus žodžių junginius bei sakinius.

Kalbos kultūra plačiąja prasme, be kalbos taisyklingumo, apima dar kalbos estetiką ir kalbos etiką.

Štai keli dalykai, kurie sakytinę kalbą sunkina, daro negražią. Tai stenėjimas ir mykimas ieškant reikiamo žodžio. Vertėtų padaryti pauzę, kokį žodį surasti ir tęsti kalbą, o ne murmėti mm, aa arba dar kitaip. Kai kas tokias pauzes užpildo parazitiniais (netekusiais reikšmės) žodžiais supranti, žinai, žinokit, kurie dažnai virsta įkyriu pertaru: Aš, supranti, jau sveikas, o ji , žinai, dar gripuoja.Mes, žinokit, jau taip privargom, žinokit.

Dar blogiau, jei pauzės užpildomos neteiktinais žodžiais nu, vot (ot) arba verstiniu įterpiniu reiškia: Nu, šiandien, vot, pakalbėjom, tai vot, rytoj susitiksim, reiškia, ir galutinai nutarsim, reiškia. Vietoj nu vartotina na, vietoj vot ar ot – štai, įterpinys reiškia keistinas savu įterpiniu vadinasi.

Karatais net ir filologijos studijas baigę žmonės gali pasakyti „balandžio devyniolikto“ , o ką jau kalbėti tokius nenugalimus pasakymus kaip „žymiai (geresnis)“, „gavosi“(išėjo), „rodomasis pirštas“(smilius), „ iki kaulų smegenų“. Rodos, užtektų ir elementaraus kalbos jausmo

Taip pat ir Valdas Adamkus yra buvęs Prezidentas – tai yra fakto konstatavimas, neturintis jokios menkinamosios reikšmės. Be abejo, viešai į jį kreipiantis arba pristatant renginiuose dera sakyti tiesiog „Prezidentas Valdas Adamkus“.

Štai turėjome gražų lietuvišką žodį „malūnsparnis“. Ne, – sako pedantas, – čia juk ne malūno sparnai:reikia sakyti „sraigtasparnis“.

Atrodo, kad peikiamai anglų kalbos įtakai kartais savaip pasiduoda ir kalbininkai. „Cholesteriną“ pakeitė „cholesterolis“, „multiplikaciją“ – „animacija“, „plastmasę“ – „plastikas“, „Chorvatiją“ – „Kroatija“, „Taivanį“ – „Taivanas“.

Antra vertus, įžūliai skverbiasi anglų kalba. Abejoju, ar geriausias priešinimosi jai būdas yra „hamburgerį“ pakeisti „mėsainiu“.

Taigi rusiškus skolinius keičia angliški, „univermagą“ – „supermarketas“.

Nesuprantama, kodėl hebrajiškos arba arabiškos pavardės spaudoje rašomos angliškai. Juk prancūzai rašo „Charon“, vokiečiai „Scharon“, tai kodėl Lietuvoje įsigalėjo angliškas „Sharonas“, o ne Šaronas? T.p. turėtų būti ne „Saddamas Husseinas“, o Sadamas Huseinas, ne „Al Qaeda“, o Al Kaida ir t.t.

Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti. (J.Jablonskis)