Kalbos kultūra2
5 (100%) 1 vote

Kalbos kultūra2

Terminas kalbos kultūra Lietuvoje palyginti naujas, pradėtas plačiau vartoti sovietmečiu – matyt, pagal rusų kalbos terminą „культура речи“.

Kalbos kultūrą galima suprasti siaurąja ir plačiąja prasme.

Sakant apskritai, kalbos kultūra yra pavyzdingas ar bent tinkamas kalbos vartojimas, kaip kad, tarkim, elgesio kultūra yra pavyzdingas ar bent tinkamas elgesys, kaip kūno kultūra yra gera treniruoto kūno veikla, o kitaip – mokslas, kaip kūną treniruoti, išlaikyti sveiką. Pastarąja reikšme pavartojamas ir terminas „kalbos kultūra“, kai reiškia discipliną, aiškinančią, kokios yra kalbos klaidos, kaip jų išvengti ir siekti geros kalbos kultūros.

Kalbos kultūra siaurąja prasme – tai kalbos taisyklingumas. Turime vartoti įteisintus žodžius ir normines jų reikšmes, taisyklingus žodžių junginius bei sakinius. Tai kalbos kultūros pagrindų pagrindas. Jokios kalbos grožybės beveik negelbės, jei kalba bus netaisyklinga. Taisyklingumas būtinas tiek rašytinei, tiek sakytinei kalbai.

Sakytinei kalbai dar svarbu gera tartis ir taisyklingas kirčiavimas, rašytinei – norminė rašyba ir skyryba.

Pagal reiškimosi formą kalba yra sakytinė ir rašytinė. Ką pasakome žodžiu – tai sakytinė kalba, ką užrašome – rašytinė. Istoriškai žiūrint, pirminė yra sakytinė kalba. Rašytinė kalba, kuri šiandien jau labai svarbi, yra daug naujesnė: juk žmonija raštą išrado palyginti neseniai. O pagal pobūdį, tipą, būdingas ypatybes kalba yra arba šnekamoji (t.y. artima buitinei kalbai), arba rašomoji (t.y. primenanti raštų kalbą).

Dažniausiai sakytinė kalba su šnekamąja ir rašytinė kalba su rašomąja sutampa, tačiau ne visada. Pavyzdžiui, galime parašyti mokslinį pranešimą (pagal pobūdį ir ypatybes tai bus būdinga rašomoji kalba, perteikta rašytine forma) ir perskaityti jį konferencijoje. Skaitomas pranešimas jau bus sakytinės formos su sakytinei kalbai būdingomis tarties ir kirčiavimo ypatybėmis. Arba atvirkščiai: galima tipišką šnekamąją kalbą (pavyzdžiui, tarmiškus pasakojimus ar buitinius pašnekesius) įrašyti į magnetinę juostą, paskui iššifruoti ir paskelbti spaudoje, – tada šnekamoji kalba bus perteikta rašytine forma – pagal rašybos ir skyrybos taisykles.

Didesni kalbos kultūros reikalavimai keliami rašytinei kalbai. Sakytinės buitinės kalbos reikalavimai mažesni arba ji net nereglamentuojama. Vis dėlto kas netaisyklingai kalba buityje, tam sunkiau sekasi taisyklingai rašyti arba be klaidų prabilti viešai. O juk viešoji sakytinė kalba yra visai kas kita negu sakytinė buitinė. Viešoji kalba yra tarpinė tarp šnekamosios ir rašomosios kalbos, todėl jos reikalavimai gana griežti.

Rūpintis tik rašytinės ir sakytinės kalbos taisyklingumu, kitaip sakant, tik kalbos kultūra siaurąja prasme – neužtenka. Būna, kad žmogus šneka ir rašo taisyklingai, o nesudomina, nepatraukia: su tokiu žmogumi ir asmeniškai bendrauti nelabai malonu. Kodėl? Matyt, jis nėra išsiugdęs kalbos kultūros plačiąja prasme.

Kalbos kultūra plačiąja prasme, be kalbos taisyklingumo, apima dar kalbos estetiką ir kalbos etiką, šitaip išplėtus kalbos kultūros sąvoką, galima kalbėti apie komunikacinę kalbos kultūrą: ar žmogus sugeba ne tik taisyklingai kalbėti, bet ir gražiai, kultūringai bendrauti, patraukti, sudominti, daryti poveikį.

Kalbos estetikai svarbu, kad kalba būtų ne tik taisyklinga, bet ir graži – vaizdinga, žodinga, įtaigi. Graži gali būti ir sausoka, dalykiška kalba. Čia reikia žiūrėti, ką pataria stilistika: galvokime, ką, kam, kokiu tikslu ir kokiomis aplinkybėmis (kada, kur) sakome arba rašome, ir tai žinodami kiekvienu konkrečiu atveju pasirinkime tinkamą funkcinį stilių. Vienokia – oficialia – kalba prabylame vartodami vadinamąjį oficialųjį stilių: administracinį arba mokslinį. Kitokia – laisvesnė – kalba yra vadinamųjų laisvųjų stilių: buitinio, meninio ir publicistinio, nors pastarajame daug kas priklauso nuo rašinio žanro.

Sakytinės kalbos estetika glaudžiai susijusi ir su retorikos – iškalbos meno ir mokslo – reikalavimais. Turi būti tinkama kalbos ritmika ir melodika. Reikia mokėti intonacija, pauzėmis pabrėžti svarbesnes mintis, sakinius, žodžius, saikingai panaudoti gestus, mimiką, pantomimiką. Šie girdimieji ir regimieji rašytinėje kalboje neįmanomi elementai sakytinei kalbai labai svarbūs.

Štai keli dalykai, kurie sakytinę kalbą sunkina, daro negražią. Tai stenėjimas ir mykimas ieškant reikiamo žodžio. Vertėtų padaryti pauzę, kokį žodį surasti ir tęsti kalbą, o ne murmėti mm, aa arba dar kitaip. Kai kas tokias pauzes užpildo parazitiniais (netekusiais reikšmės) žodžiais supranti, žinai, žinokit, kurie dažnai virsta įkyriu pertaru: Aš, supranti, jau sveikas, o ji, žinai, dar gripuoja. Mes, žinokit, jau taip privargom, žinokit. Piktnaudžiaujama ir parazitiniais žodžių junginiais, pavyzdžiui, žinai supranti, taip sakyt arba taip sakant, ta prasme – šį labai mėgsta jaunimas: Einu, žinai supranti, ir, žinai supranti, ką gi matau? Jis, taip sakyt, yra pasirengęs, taip sakyt, padėti žmogui. Mes ta prasme daug koncertuojam, ta prasme daug laiškų gaunam; greit pasirodys mūsų įrašai ta prasme. Dar blogiau, jei pauzės užpildomos neteiktinais žodžiais nu, vot (ot) arba verstiniu įterpiniu reiškia: Nu, šiandien, vot, pakalbėjom, tai
vot, rytoj susitiksim, reiškia, ir galutinai nutarsim, reiškia. Vietoj nu vartotina na, vietoj vot ar ot – štai, įterpinys reiškia keistinas savu įterpiniu vadinasi, bet ir šių savųjų žodžių negalima vartoti be saiko, juo labiau kad įterpinį vadinasi kai kas iškraipo: taria vadnas, vannas. Mūsų kalbos nepuošia ir perimtos svetimų kalbų (dabar – ypač anglų) sakinio intonacijos, garsų tarimo būdas bei kita.

Kalbos etikai rūpi, kad kalba būtų ne tik taisyklinga, graži, bet ir kultūringa, mandagi. Svarbiausias patarimas – gerbk savo žodžiais pašnekovą, neįžeisk jo, neužgauk asmenybės. Kultūringai, mandagiai, nuoširdžiai bendraujantį žmogų visi mėgsta, o šiurkštaus, nemandagaus vengia, kartais atsimoka tokiu pat šiurkštumu. Iš to kyla nuotaiką gadinančių, gyvenimą kartinančių konfliktų. Paisykime ir savo kalbos tono: jis neturi būti irzlus, nemalonus, pernelyg kategoriškas. Mandagus, pagarbus tonas patraukia, gerai nuteikia. O jei girdime kalbą, pilną keiksmažodžių, nešvankybių? Ką apie tokio žmogaus kalbos ir apskritai vidaus kultūrą galima šnekėti?

Kalbos etika – daugiausia psichologų, sociologų, iškalbos meno specialistų ir apskritai visos visuomenės reikalas. Kalbininkams labiau rūpi tik jos atšaka – kalbos etiketas, reikalaujantis kreipiantis, prašant, atsiprašant, dėkojant, linkint, pasisveikinant, atsisveikinant ir t.t. tinkamai, savo vietoje vartoti savas, o ne išsiverstas svetimas mandagumo formules.

Kalbos kultūra ir siaurąja, ir plačiąja prasme būtina kiekvienam žmogui, bet pirmiausia – tam, kuris žodžiu ir raštu daug bendrauja su kitais, kurio kalba daro neabejotiną poveikį, ypač jei tas žmogus yra svarbus, užima aukštą postą.

Galima kalbėti ir apie kalbos kultūros svarbą šaliai, tautai, visuomenei, ir apie jos svarbą kiekvienam žmogui.

Jau Mikalojus Daukša – vienas žymiausių mūsų raštijos pradininkų – pabrėžė kalbą kaip labai svarbų tautos požymį. Dar labiau tai akcentavo garsus praėjusio amžiaus filosofas Antanas Maceina sakydamas: „Kalboje tauta įkūnija savo pasaulio suvokimo būdą, savo pažiūras į daiktus, savo istoriją, žodžiu, visą savo individualybę. Nuostabu todėl, kad tauta nė su vienu dalyku nėra taip susijusi, kaip su kalba. Tautos kalba yra tarsi tautos siela: kol ji gyva, tol gyva ir tauta, ir priešingai, nykstant kalbai, nyksta ir tauta.“ Iš tikrųjų – šiandien aiškiai matome, jog tauta, visuomenė gali sėkmingai bendrauti tik gera, ištobulinta kalba.

Kalbos kultūra svarbiausia yra bendrinei kalbai. Bendrinė kalba – tai visai tautai bendra viešojo bendravimo kalba. Lietuviai, kaip ir daugelis kitų tautų, ją turi. Ja rašomi raštai, leidžiama periodinė spauda, kalbama per radiją ir televiziją. Be jos neįsivaizduojame mokyklos, valstybinių ir kitokių viešojo bendravimo įstaigų.

Kad gerai atliktų savo funkcijas, bendrinė kalba turi būti nedarkoma, tinkamai vartojama, prireikus – tikslinama, kuriami naujų mokslo ar kitokių veiklos sričių žodžiai ir terminai. Išpuoselėta kalba, jos kultūra svarbu valstybei, tautos ir šalies savigarbai, pagaliau – visuomenės patogumui. Visi žinome, kaip keblu, kai reikia kokio naujo pavadinimo, o jis nesukurtas. Arba kai griūte užgriūva svetima, sakykim, angliška kokios naujos srities terminija. Arba kai koks savos vartosenos atvejis yra ginčytinas, pakankamai nesunormintas.

Kultūringas kalbos vartotojas visada lygiuojasi į prestižinę kalbą. Prestižinė kalba – siekiamas bendrinės kalbos idealas. Pirmiausia tai spaudos, televizijos ir radijo, teatrų, kino, valstybės institucijų kalba.

Tiesa, kiekvienoje visuomenėje yra destruktyvių, linkusių nusikalsti ar kitaip išsiskirti grupių, kurių prestižinė kalba visai kitokia – sudarkyta, žargoniška, vulgari. Gražiai, taisyklingai šnekantis žmogus tokioje grupėje jaustųsi kaip balta varna, būtų ignoruojamas. Tačiau šių grupių šnekėjimas lieka vartosenos paribiuose. Visada vyrauja tikroji prestižinė kalba – daugelio, ypač elito, siekiamas tinkamo kalbėjimo pavyzdys. Daug lemia ir patriotinis žmogaus nusiteikimas gerai mokėti, tinkamai vartoti savo šalies kalbą.

Kalba, jos kultūra svarbu ir kiekvienai asmenybei. Tai bendrosios žmogaus kultūros sudėtinė dalis. Turtinga, išlavinta kalba galima tobuliau mąstyti, tiksliau reikšti mintis, perteikti patirtį. Daugeliui intelektualiųjų profesijų kalba yra darbo įrankis. Mokytojas, dėstytojas dirba kalbėdamas, aiškindamas. Kalbėdamas vaidina aktorius. Rašydamas dėsto mintis rašytojas, žurnalistas. Mokslininkai, teisininkai ir daugelis kitų specialistų mintis išdėsto ir žodžiu, ir rašydami. Net paprastam žmogui ne sykį tenka rašyti laišką, prašymą, kartais kitokį raštą, o prireikus – bendrine kalba viešai pakalbėti.

Kalbos kultūra kiekvienam kalbančiajam ar rašančiajam padeda sėkmingiau pasinaudoti visomis trimis kalbos funkcijomis: ir informacine, kai norime ką supažindinti su kokiais faktais, dalykais; ir apeliacine, kai raginame imtis kokios veiklos, ir emocine, kai norime sukelti kieno nors tam tikrus jausmus, sukurti nuotaiką.

Nepamirškime, kad kalba – kiekvieno iš mūsų veidrodis. Ilgiau su žmogumi pabendravus, iš kalbos galima daug ką spręsti apie jo išsimokslinimą ir išsilavinimą, erudiciją, teigiamus ir neigiamus charakterio bruožus, moralę.

Lietuvių bendrinės
susiformavimas, jos plėtotėKalbos kultūros problema ryškiau iškyla atsiradus bendrinei kalbai, kai ją, jau sunormintą, reikia saugoti nuo pažeidimų.

Lietuvių bendrinė kalba susiformavo palyginti vėlai – tik XIX ir XX amžių sandūroje. Maždaug tuo pat metu atsirado ir kai kurių mūsų kaimynų, pavyzdžiui, latvių ar vokiečių bendrinės kalbos. Kadangi lietuvių bendrinė kalba yra palyginti jauna, tai turime ir tokių jos vartosenos sunkumų, kurie nebūdingi senesnėms, tarkim, anglų, prancūzų, rusų bendrinėms kalboms. Mūsų vidurinėse ir aukštosiose mokyklose kol kas yra net specialus kalbos kultūros kursas, kurio nėra daugelyje šalių.

Pažiūrėkime, kaip tas ilgas ir vingiuotas kelias į bendrinę kalbą atrodė atskirais Lietuvos istorijos tarpsniais.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (XIII-XVI a.). Lietuviai – ir paprasti, ir didikai – tais laikais tarpusavyje bendravo gimtosiomis tarmėmis, nelabai nutolusiomis viena nuo kitos. Tačiau Kunigaikštystės kanceliarijai jau reikėjo rašyti tam tikrus raštus, o lietuviškas raštas dar nebuvo sukurtas. Kadangi tuo metu Lietuva užėmė didelį plotą ir jos pietryčių teritorijoje gyveno daug slavų kalbomis kalbančių žmonių, Lietuvos reikalų raštų ir kitokių dokumentų rašytine kalba tapo senoji baltarusių – tiksliau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarinė slavų kalba: mat slavai jau gerokai anksčiau buvo apsikrikštiję ir kultūriškai toliau pažengę, turėjo savo raštą. Ši kanceliarinė slavų kalba teismuose ir kitur dar ilgokai laikėsi ir Lietuvai susijungus su Lenkija.

Jungtinė Lietuvos ir Lenkijos valstybė (po 1569 m. Liublino unijos iki 1795 m. Lietuvos ir Lenkijos paskutinio padalijimo). Paprasti lietuviai ir toliau bendravo savo tarmėmis, o bajorai sparčiai lenkėjo. Per dvarus ir ypač per bažnyčią (dauguma dvasininkų buvo lenkai) Lietuvoje ėmė plisti lenkų kalba. Pradėjo slavėti (lenkėti arba gudėti) ir kai kurie arti slavų Lietuvos pietryčiuose gyvenantys paprasti lietuviai.

Oficialioji rašytinė valstybinio bendravimo kalba tuo metu, kaip ir visoje Europoje, buvo lotynų, o vėliau – vis labiau lenkų kalba. Lotyniškai buvo dėstoma 1579 metais įsteigtame Vilniaus universitete, ir tik nuo XVIII a. ten sparčiau imta pereiti prie lenkų kalbos.

Dar prieš Lietuvos ir Lenkijos susijungimą pasirodė pirmosios lietuviškos knygos, o XVI ir XVII amžių sandūroje tokių knygų daugėjo.

Lietuviškos knygos pasirodė todėl, kad dėl įtakos paprastiems, kitokių kalbų nemokantiems lietuviams ėmė varžytis katalikybė (lietuviai jau buvo katalikai) ir XVI a. pradžioje pradėjęs plisti protestantizmas. Protestantų ir katalikų dvasininkai stengėsi patraukti žmones: jiems lietuviškai rašė arba vertė religinio turinio knygas. Kiekvienas rašė arba vertė savo gimtąja tarme, bet tų knygų tikrinimo komisijos kartais šį tą patvarkydavo, paredaguodavo, pasiūlydavo kokį žinomesnį žodį ar posakį. Tai buvo bendrinės kalbos užuomazgos ir pirmosios pastangos kalbą šiek tiek norminti, bet tai dar toli gražu nebuvo bendrinė kalba.

XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje kūrėsi trys lietuviškų knygų leidybos ir lietuvių kalbos centrai. Pirmasis toks centras buvo protestantiškoji Mažoji Lietuva, kur protestantų kunigas Martynas Mažvydas 1547 m. Karaliaučiuje išleido Katekizmą – manoma, pirmąją lietuvišką knygą. O katalikiškoje Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje tuo metu formavosi dvi rašto kalbos: Kėdainiuose – vidurietiškoji (ja daugiausia rašė kanauninkas Mikalojus Daukša), Vilniuje – rytietiškoji {šia daugiausia rašė kanauninkas Konstantinas Sirvydas, beje, Vilniuje gražiai sakęs lietuviškus pamokslus, o tai rodo, kad XVII a. pradžioje Vilnius dar buvo gana lietuviškas).

Vėliau Vilnius sulenkėjo, Kėdainių svarba sumenko, ir knygų leidimas tomis tarmėmis nutrūko. Nenutrūko jis tik Mažojoje Lietuvoje tos vietos tarme. Ten 1653 m. pasirodė ir pirmoji spausdinta lietuvių kalbos gramatika, kurios autorius buvo Danielius Kleinas. Ir ten – kas ypač svarbu – antrojoje XVIII a. pusėje vietine tarme Kristijonas Donelaitis sukūrė nepaprastai reikšmingą pasaulietinį grožinį kūrinį – poemą „Metai“. Tačiau Didžiojoje Lietuvoje, katalikybei galutinai nugalėjus protestantizmą, lietuviškų raštų kalba smuko. Ji, ypač XVIII a., vis labiau imta teršti svetimybėmis, pirmiausia lenkybėmis.

Lietuva carinės Rusijos sudėtyje (nuo 1795 m. iki 1914 m. kilusio Pirmojo pasaulinio karo sumaišties). Tuo laikotarpiu vienintelė oficialiojo bendravimo kalba buvo rusų kalba. Ja raštu ir žodžiu reikėjo bendrauti įstaigose, dėstyti mokyklose, o 1864-1904 m. net uždrausta spauda lietuviškais rašmenimis. Tokios spaudos platintojai buvo griežtai baudžiami.

XIX a. pradžioje lietuvių kalbos padėtimi labai rūpinosi žemaičiai šviesuoliai – Dionizas Poška, Simonas Stanevičius ir kiti. Lietuvišką mokymą XIX a. viduryje rėmė vyskupas Motiejus Valančius. Paprasti lietuviai ir toliau bendravo savo tarmėmis ir priešinosi rusinimo politikai: samdė daraktorius ir slapta mokė vaikus lietuviškai. Spaudos draudimo laikais lietuviškas knygas iš Prūsijos gabeno pasiaukoję knygnešiai.

Pietrytiniai Lietuvos pakraščiai vis labiau slavėjo: lietuviai, gyvenantys netoli baltarusių, perėmė baltarusių tarmę – kalbėjo „po prostu“, o Širvintų-Trakų
krašte (vietomis ir apie Kauną, Kėdainius) įsivyravo lietuvišką tarimo atspalvį turinti lenkų kalba, vadinamoji „polščizna litevska“. Lenkiškai stengėsi šnekėti Lietuvos bajorija, net daugelis miestiečių. Lietuvių kalba išliko tik po šiaudinėmis pastogėmis. Ją – seniausią iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų – suskato tirti kai kurie žymūs lyginamosios kalbotyros specialistai: bijojo – žus ir neliks aprašyta net mokslui.

Bendrinės kalbos Lietuvoje nebuvo iki pat XIX a. pabaigos. XIX a. pradžios autorius Dionizas Poška rašė pietų žemaičių (dūnininkų) tarme, jo amžininkas Antanas Strazdas ir kiek vėliau Antanas Baranauskas – rytų aukštaičių tarmėmis. Kad suprastų visi lietuviai, jų poezija vėliau pagal dėsningus fonetinius atitikmenis buvo pertvarkoma į bendrinę kalbą, todėl nukentėjo meniškumas, ypač rimai: dūnininkiškos Poškos eilučių pabaigos šeimyna – dyną, dabar skamba šeimyna – dieną. Strazdo: pakajų – rajų (žadininkavimas) pakeistas į pakajų – rojų; Baranausko švinta – krinta (puntininkavimas ir atitrauktas kirtis), susopo – topo (rotininkavimas) virto šventa – krinta, susopo – tapo. Baranauskas buvo ne tik poetas, bet ir kalbininkas. Vis dėlto net jis netikėjo, kad Lietuvoje bus bendrinė kalba ir kad tokios reikia, todėl siūlė tik rašte suderinti įvairių tarmių tarimo ypatybes, o kiekvienam skaityti pagal savo tarmę, pavyzdžiui, rašyti dūna ir pagal savo tarmę aukštaičiams skaityti duona, žemaičiams, nelygu jų patarmė, – douna, dūna ar dona.

Tačiau gyvenimas greitai parodė, kad didelę tarmių įvairovę rašte suderinti neįmanoma ir kad kai kuriuos tarmių garsus galima perteikti tik fonetinės transkripcijos ženklais. Pavyzdžiui, tardami upės pavadinimą Lėvuo šiaurės panevėžiškiai sukietina l, po tokio ł taria ė atitraukę liežuvį atgal, vietoj galūnės uo taria tarpinį garsą tarp o ir u. Aiškėjo, kad kuriant bendrinę kalbą protingiausia remtis viena kuria iš gyvųjų tarmių. Tai ir buvo padaryta XIX a. pabaigoje, Prūsijoje pradėjus leisti pirmuosius lietuviškus laikraščius „Aušrą“ (1883-1886) ir „Varpą“ (1889-1905). Jų kalbos, taigi ir formuojamos lietuvių bendrinės kalbos pagrindu buvo pasirinkta vakarų aukštaičių kauniškių (kitaip – suvalkiečių) tarmė. Tai tarmė, išlaikiusi gana senovišką garsų sistemą, daug senoviškų morfologinių formų, todėl tik jai turime būti dėkingi, kad mūsų bendrinę kalbą pasaulis laiko senoviškiausia gyva indoeuropiečių kalba. Jeigu aplinkybės būtų susiklosčiusios taip, kad bendrine kalba būtų tapusi, tarkim, šiaurės panevėžiškių tarmė, kur smarkiai atitrauktas kirtis ir labai sutrumpintos galūnės, turėtume bendrinę kalbą gal net modernesnę negu latvių.

Vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pasirinkimą lėmė ne jos senumas, o kitos priežastys. Suvalkija tuo metu buvo ekonomiškai stipriausia, turtingesni jos ūkininkai leido savo vaikus į mokslus, tad didžiuma to meto šviesuomenės buvo suvalkiečiai: ir „Aušros“ redaktorius Jonas Basanavičius, ir „Varpo“ – Vincas Kudirka, ir daugelis tų laikraščių bendradarbių. Aišku, visi jie norėjo rašyti ir rašė savo gimtąja tarme, šios tarmės atšaka buvo Mažosios Lietuvos lietuvių tarmė, taigi užteko tik perimti ir plėtoti tenykštes nuo Mažvydo laikų nenutrūkusias raštijos tradicijas. Pagaliau labai daug lėmė bendrinės kalbos tėvu vadinamas didysis kalbos normintojas kalbininkas suvalkietis Jonas Jablonskis.

Jonas Jablonskis lietuvių bendrinę kalbą normino labai išmintingai. Fonetiką (garsyną) ir morfologiją (žodžių kaitybą, darybą) jis ėmė iš vakarų aukštaičių kauniškių (kitaip – suvalkiečių), nes suprato, kad suplakti kelias tarmes netikslinga – turi išlikti vientisa sistema. Tačiau leksiką (žodyną) ir sintaksę (žodžių junginių ir sakinių sudarymą) normino žiūrėdamas į plačiausiai paplitusius reiškinius, kad nereikėtų persimokyti daugumai. Pavyzdžiui, suvalkiečiai gyvenamąjį namą vadina stuba, bet tai germanizmas, todėl Jablonskis bendrinei kalbai teikė kitų tarmių žodžius pirkia, troba. Arba suvalkiečiai po neigiamojo galininkinio veiksmažodžio dėl vokiečių kalbos poveikio dažniausiai sako galininką: Nebark tą vaiką; Jablonskis čia teikė daugumai lietuvių būdingą neiginio kilmininką: Nebark to vaiko.

Susiformavusias lietuvių bendrinės kalbos normas galutinai įtvirtino Jablonskio veikalai: „Lietuviškos kalbos gramatika“ (1901), „Lietuvių kalbos sintaksė“ (1911) ir ypač „Lietuvių kalbos gramatika“ (1919, papildyta – 1922) bei „Linksniai ir prielinksniai“ (1928). Kaip matome, vėlesnieji Jablonskio darbai buvo išleisti jau nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu.

Sunkesnius normų klausimus, daugiausia žodyno, padėjo spręsti žymusis kalbininkas Kazimieras Būga.

Nepriklausomos Lietuvos (1918-1940 m.) laikotarpis. Tuo metu pirmą kartą šalies istorijoje lietuvių kalba tapo oficialia valstybine kalba. Ji įgijo visas teises ir buvo vartojama visose gyvenimo srityse. Įsitvirtinusi lietuvių kalba stiprėjo, tobulėjo. Nuolatinėmis recenzijomis, praktine profesoriavimo veikla jai tobulėti padėjo Jonas Jablonskis (mirė 1930 m.), svarų žodį turėjo kalbininkas Juozas Balčikonis, jauni gabūs kalbos specialistai Antanas Salys, Pranas Skardžius ir kiti. Buvo įsteigta Lietuvių kalbos draugija,
daugiausia rūpinosi bendrinės kalbos ugdymu ir norminimu. Draugija 1939 m. išleido Leonardo Dambrausko (Dambriūno) parengtą „Kalbos patarėją“. Ypač plačią vagą išvarė šios draugijos pradėtas leisti žurnalas „Gimtoji kalba“ – jį inteligentai mielai skaitė, aptarinėjo. Gyvas buvo patriotinis nusiteikimas gerai išmokti ir taisyklingai vartoti bendrinę kalbą. Veikė lietuviškos mokyklos, o 1922 m. įkuriamas lietuviškas Kauno universitetas, kuris parengė daug kvalifikuotų humanitarų lituanistų. Palyginti gera lietuvių kalba buvo leidžiamos knygos, laikraščiai, kalbama per radiją, teatruose. Talentingiausių to meto rašytojų Vinco Krėvės, Balio Sruogos, Kazio Binkio, Vinco Mykolaičio-Putino, Antano Vienuolio, Petro Cvirkos, Jono Aisčio, Bernardo Brazdžionio, Salomėjos Nėries ir kitų kūrinių kalba jau buvo visiškai artima šiandieninei. Tuo metu susiformavo funkciniai lietuvių kalbos stiliai: be buitinio ir meninio, išryškėjo mokslinis, administracinis, publicistinis.

Okupuota ir aneksuota Lietuva Sovietų (vėliau pradėta vadinti Tarybų) Sąjungos sudėtyje nuo 1940 m. (su 1941-1944 m. fašistinės Vokietijos okupacijos tarpsniu) iki 1990 m. Sovietinė okupacija ir aneksija lietuvių kalbos tobulinimo ir plėtojimo darbus nutraukė: buvo panaikinta Lietuvių kalbos draugija, sustabdytas jos žurnalas „Gimtoji kalba“. Nebuvo geriau ir fašistinės okupacijos laikotarpiu. 1943 m. naciai Lietuvoje net uždarė universitetą. Nuo 1944-1945 m. – vėl nauja, apie pusšimtį amžiaus trukusi sovietinė okupacija, smarkiai žalojusi lietuvių kalbą ir siaurinusi jos teises.

Didžiausias praradimas sovietmečiu – lietuvių kalba nebelaikoma valstybine. Ji nedraudžiama, vartojama ir buityje, ir spaudoje, bet svarbesniais atvejais pirmenybė teikiama rusų kalbai. Rusiškai vykdavo vienintelės vadovaujančios Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto pasitarimai; rusiškai tvarkė dokumentaciją ir susirašinėjo pagrindinės Lietuvos įmonės, tam tikros įstaigos; reikšmingiausių mokslo sričių darbus lietuviai irgi dažniausiai turėjo rašyti rusiškai. Kuo toliau, tuo labiau lietuvių kalba ėmė prarasti prestižinės bendravimo kalbos pozicijas.

Lietuvoje ėmė plisti dvikalbystė. Pirmiausia ji plito natūraliai, nes didžiuosiuose miestuose, ypač Vilniuje ir Klaipėdoje, įmonių darbo kolektyvai daugiausia buvo internacionaliniai ir juose bendrauta rusiškai. Lietuviai turėjo prisitaikyti: po karo į Lietuvą atvykę rusai lietuvių kalbos nemokėjo ir neketino jos mokytis. Todėl sovietmečiu atsirado daug iki tol Lietuvoje negirdėtų rusiškų barbarizmų: nariadas (= paskyra), pragulas (= pravaikšta), spravka ar spravkė (= pažyma, pažymėjimas), otviortka (= atsuktuvas), litforma (= liejimo forma) ir pan. Dvikalbystė buvo skatinama ir oficialiai. Pavyzdžiui, rusų kalbos imta mokyti net lietuviškų darželių vaikus, nors šie dar neturėjo pakankamų gimtosios kalbos įgūdžių. Kur tik įmanoma, stengtasi steigti mišrias (rusų-lietuvių ar rusų-lietuvių-lenkų) mokyklas. Uždaryta ne viena Vilniaus krašto lietuviška mokykla – vietoj jų ėmė veikti lenkiškos-rusiškos. Aukštosiose mokyklose visur steigtos grupės dėstomąja rusų kalba. Planuota kai kuriuos dalykus dėstyti rusiškai ir lietuvių vidurinėse bei aukštosiose mokyklose, kur, beje, pokario metais marksizmas-leninizmas ir dalis kitų bendrųjų disciplinų rusiškai dažniausiai ir buvo dėstomos.

Valdančioji Komunistų partija stengėsi veikti kalbą, ypač jos leksiką, tam tikrais draudimais (tabu). Pagal savo ideologiją ji šiurkščiai keitė kai kurias sąvokas. Apie 1918-1940 metų Lietuvą nebebuvo galima sakyti nepriklausoma, tik buržuazinė ar net fašistinė (persistengėlis istorikas Juozas Žiugžda siūlė taip ją vadinti dėl 1926 m. perversmo). Lietuvos tautinio atgimimo sąjūdis, kilęs XIX a. pabaigoje, buvo pavadintas buržuaziniu nacionalistiniu. Vietoj Lietuvos patriotas įdiegtas žodis nacionalistas, nes priimtinas buvo tik vienas terminas – tarybinis patriotizmas. Išguitas populiarus žodis ūkininkas: norėta, kad žmonės po kolektyvizacijos nebeprisimintų buvę savų ūkių šeimininkai; ūkininkas pakeistas žodžiu valstietis – lyg pabrėžiant, kad tai žmogus, priklausantis nuo valstybės. Populiarinta neigiama buožės sąvoka – turtingas, sunaikintinas valstietis. Bijota sąvokos tauta – ji keista liaudimi, kuri labiau suvokta kaip prastuomenė, – mat Stalinas liaudį ir vadus griežtai skyrė. Tautos daina, pasaka buvo pavadinta liaudies daina, pasaka, nors šalia peršamo folkloro šiaip taip išliko terminas tautosaka. Apie gamykloje ką pavogusį žmogų neleista rašyti pavogė, tik – pasisavino: tyroje sovietinėje visuomenėje vagių negalėjo būti.

Reaguodami į gyvenimo realijas, naujas sąvokas kūrė ir patys žmonės. Išpopuliarėjo žodis deficitas, nes per visą sovietmetį vis ko nors trūkdavo. Ypač paplito žodis blatas „ko nors gavimas per pažintis ar kyšius“. Atsirado žargono reikšmę turintys veiksmažodžiai suveikti ar sukurti „gauti ką nors per blatą“. Apie rečiau matomą prekę žmonės nebesakydavo parduoda, o duoda, išmetė: duoda miltų, išmetė batų…

Sovietmečio spauda buvo pilna pompastikos, atgrasių sustabarėjusių štampų. Stilius nulakuotas, nenatūraliai pakylėtas, „išpuoštas“ vis tais pačiais epitetais: didžiuliai pasiekimai, milžiniški
laimėjimai, vieningai pritariame, aktyviai kovosime (už derlių, taiką, švarą…), o metaforos – nudėvėtos, išpūstos: ne pastatyta, o stojo į rikiuotę, ne gerai dirbo, o atidavė savo rankų šilumą ir pan.

Sovietų valdymo metais labai prastėjo lietuvių miestiečių ir daugelio inteligentų šnekamosios kalbos kultūra. Dėl dvikalbystės, dėl dažno rusų kalbos vartojimo skverbėsi daug rusiškų žodžių ar žodžių reikšmių, verstinių konstrukcijų. Mokslo ir technikos specialistai savo srities literatūrą skaitė rusų kalba ir dažniausiai aklai, nekūrybiškai išsiversdavo. Tokiu kalbos kratiniu daugelis to meto dėstytojų pateikdavo specialybės žinias studentams. Prasta buvo lietuvių partinės biurokratijos kalba, nes dažnas nemažą gyvenimo dalį ar bent karo metus buvo praleidęs Sovietų Sąjungoje ir rusiškai mokėjo geriau negu lietuviškai. Iš jų kalbos sklido ir populiarėjo verstiniai posakiai kas liečia partiją; visa eilė įmonių; imti už pagrindą; nešti atsakomybę; pagrinde įvykdyta ir pan. Niekas su kalbininkais pokario metais nederino prekių pavadinimų. Pavyzdžiui, ilgą laiką etiketėse buvo rašoma maikė, trusikai, todėl vėliau kalbininkų sukurtiems pakaitams (berankoviai) marškinėliai (arba marškinaičiai, marškučiai, marškutė), trumpikės sunku buvo tuos barbarizmus išstumti. O kur dar prekyboje vartoti žodžiai chekas vietoj jūros lydeka, sosiska vietoj dešrelė ir panašūs. Nekokia buvo ir pokario metų radijo, dokumentinių kino filmų, daugelio knygų, spaudos kalba. Štai to meto žurnalas „Tarybinė mokykla“ rašė maždaug taip: Eilėje mokyklų egzaminai buvo pravesti aukštame lygyje – neilgame sakinyje net trys kalbos klaidos! Tai respublikinis leidinys, o ką kalbėti apie miestų, rajonų laikraščius, skaitytojų kalbą tiesiog gadinte gadinusius. Kalbininkai buvo verčiami įteisinti aiškius vertalus (vokiškieji grobikai; ekonominiai naudinga ir kitus), rašyti apie lietuvių kalbos praturtėjimą tarybiniais metais. Pačių kvalifikuotų kalbininkų po karo Lietuvoje liko nedaug. Žymūs kalbininkai Antanas Salys, Pranas Skardžius ir kiti pasitraukė į Vakarus, o tėvynės neapleidusio autoritetingo kalbos praktiko Juozo Balčikonio nuomonės mažai kas paisė, jį dažniausiai nepagrįstai užsipuldinėdavo, galiausiai privertė palikti universitetą.

Vis dėlto Juozo Balčikonio ir kitų kalbininkų pasėta sėkla dygo ir ilgainiui ėmė duoti vaisių. Vilniaus universitetas, kitos aukštosios mokyklos parengė didelį būrį lituanistų, kurių dalis nuėjo į leidyklas, redakcijas ir tapo kvalifikuotais redaktoriais, stilistais, kiti gerino kalbos kultūrą mokyklose, treti pasirinko mokslinį darbą ir leido kalbos kultūrai bei mokslui svarbius kapitalinius veikalus: daugiatomį lietuvių kalbos žodyną, akademinę gramatiką, lietuvių kalbos atlasą, rašė kalbos praktikos knygas ir straipsnius. Kazio Ulvydo sutelkta grupė kalbininkų leido tęstinį leidinį „Kalbos kultūra“, o kalbininkas Aldonas Pupkis ir kiti parengė „Kalbos praktikos patarimus“, pradėjo leisti leidinėlį „Mūsų kalba“. Taigi ilgainiui rašomosios kalbos kultūra pakilo ir jau dažnai lenkė ikikarinį lygį. Tačiau šnekamosios kalbos kultūra smuko ir toliau. Liūdniausia, kad ji menko ir kaimuose, kur dėl 1948-1950 metų kolektyvizacijos ir dėl trėmimų į Sibirą sustiprėjo gyventojų kaita, ėmė maišytis tradicinės tarmės, skverbėsi miestiečių kalbos apraiškos.

Atkurtoji nepriklausoma Lietuva (nuo 1990 m. iki šiol). 1988-1989 m. Lietuvoje kilo Sąjūdis, kurio daugelis narių siekė atkurti šalies nepriklausomybę. Didelėmis pastangomis ir per aukas tai buvo padaryta 1990 m. kovo 11 d. Jau prieš nepriklausomybės atkūrimą Sąjūdis pasiekė, kad lietuvių kalba būtų paskelbta valstybine. 1989 m. atkurta ir Lietuvių kalbos draugija, nuo 1990 m. atgaivintas žurnalas „Gimtoji kalba“. Per nepriklausomybės dešimtmetį tėvų pageidavimu įsteigta naujų lietuviškų mokyklų Vilniaus krašte, o valstybinį darbą dirbantys kitataučiai ėmė mokytis lietuvių kalbos. Sudarytos visos sąlygos pačiai lietuvių kalbai plėtotis, tobulėti. Prie Lietuvos Respublikos Seimo veikia Valstybinė lietuvių kalbos komisija, reguliuojanti kalbos raidą, oficialiai kontroliuojanti kalbos vartojimo būklę. Leidžiama daug kalbinės literatūros; akivaizdžiai pagausėjo gerai parengtų įvairių sričių terminų žodynų. Deja, blogos kalbos vis dar pasitaiko, ypač kai, nenorėdami turėti išlaidų, leidėjai nesamdo redaktorių, stilistų. Su tokiais pažeidėjais kovojama, jie baudžiami.

Ateityje galima tikėtis kalbos kultūros gerėjimo, didesnio kalbos normų aiškumo, stabilumo, juo labiau kad grupė kalbininkų rengia naują svarbią knygą „Kalbos patarimai“, kol kas leidžiamą atskirais sąsiuviniais.

Bendrinės kalbos normos ir norminimo kriterijaiKalbos norma yra kurioje nors visuomenėje pripažįstama kalbos faktų ir jų vartojimo būdų visuma. Žvelgiant dabarties požiūriu ir sąvoką siaurinant, kalbos norma yra kalbininkų aprobuotas ir visuomenei teikiamas bendrinės kalbos reiškinys. Šis reiškinys gali būti bet kurio lygmens: tarimo, kirčiavimo, žodžių parinkimo ir vartojimo, darybos ir kaitybos, žodžių junginių ir sakinių sudarymo. Visa tai surašyta į žodynus, gramatikas, kitus norminamuosius kalbos veikalus. Šitoks
taisyklių nustatymas vadinamas kalbos norminimu, kitaip – kodifikavimu, kodifikacija. Tai svarbu bendrinei kalbai, nes, pavyzdžiui, tarmėse bendraujant normos susiklosto savaime. Žinoma, ir bendrinės kalbos normos nėra dirbtinai sudarytos: jos paremtos gyvosios kalbos taisyklėmis, vartojimo polinkiais.

Kai varžosi keli kalbos reiškiniai ir reikia spręsti, kurį jų laikyti norma, vadovaujamasi universaliu tikslingumo, kitaip – funkcinio arba visuomeninio tikslingumo – principu: renkamasi tai, ką vartoti tikslinga. Tačiau sprendžiant, ką vartoti tikslinga, ką atmesti, remiamasi tam tikrais kalbos norminimo kriterijais, kitaip – pagrindais. Iš jų svarbiausias yra taisyklingumo su savo atšakomis grynumo ir sistemingumo; taip pat pastovumo, kitaip – vartosenos tradicijų; paplitimo gyvojoje kalboje, kitaip – dažnumo; tikslumo, kitaip – vienareikšmiškumo; glaustumo, kitaip – ekonomiškumo; stilistinės diferenciacijos, kitaip – funkcinės sklaidos. Yra dar skambumo, estetiškumo ir kitų – antraeilių – kriterijų (pagrindų). Ne visi kalbininkai sutaria dėl jų skaičiaus ir hierarchijos (t.y. išdėstymo pagal svarbumą), todėl kalbos reiškinius norminant pasitaiko ir ginčų, nesutarimų: vienais pagrindais remiantis, atrodo, kad reiškinį galima įteisinti, kitais – kad reikėtų atmesti. Iš to nedarytina išvada, jog kalbos normų nebūtina laikytis, nes atseit patys kalbininkai nesutaria. Tokių ginčų, nesutarimų būna ne tik kalbos reiškinius vertinant.

Kalbos taisyklingumo kriterijus reikalauja atsisakyti to, kas ne sava (ypač kai turima savų pakaitų) arba kas nesisteminga ar apskritai netaisyklinga. Kalbos taisyklingumo kriterijaus galima skirti dvi pagrindines atšakas – kalbos grynumo ir sistemingumo, kurias kai kas laiko savarankiškais norminimo pagrindais.

Labai svarbu kalbos grynumas. Jei yra savų, skolintus dalykus atmetame. Nereikia svetimų žodžių, tarkim, ploščius vietoj lietpaltis arba apsiaustas; svetimų reikšmių, pavyzdžiui, rastis vietoj būti, svetimų žodžių darybos elementų, sakykim, damokėti vietoj primokėti arba žiemavoti vietoj žiemoti, skolintų sintaksinių konstrukcijų ir sakinio modelių, pavyzdžiui, groja ant akordeono vietoj groja akordeonu arba Susirinkome, kad pasitarti vietoj Susirinkome pasitarti.

Nepriimame ir to, kas pažeidžia kalbos sistemą. Jei visa Lietuva sako Atitiko kirvis kotą, tai negalima sakyti Darbas atitinka reikalavimams (= reikalavimus). Jei savus žodžius kirčiuojame pupa, bute, tai tos pačios kirčiuotės tarptautinių žodžių negalima kirčiuoti lupa „didinamasis stiklas“ (= lupa), klube (= klube).

Nustatant, ar koks kalbos reiškinys sistemingas, ar ne, dažnai taikomos analogijos, ypač teigiamosios arba neigiamosios. Sakome gydo nuo dusulio, todėl netinka sakyti gydo prieš vėžį (teigiamoji analogija). Nesakome valgo šaukšto pagalba, tad netinka ir pasakymas kelia krano pagalba (neigiamoji analogija). Jeigu dar pridėsime ir teigiamąją analogiją, kad sakoma tik valgo šaukštu, todėl sakytina ir kelia kranu, tai jau bus mišrioji analogija (suderinta teigiamoji ir neigiamoji). Arba štai radijas sovietmečiu visus pripratino prie vertalo nepravažiuojami keliai ir daugeliui jis jau atrodo visiškai geras. Bet argi sakoma neprabrendami purvynai? Tik – neišbrendami purvynai. Ta analogija rodo, kad iš tikrųjų turi būti neišvažiuojami keliai. Analogijos, kur įmanoma, derinamos su kitais įrodinėjimo būdais, tarkim, su transformacija (keitimu). Pavyzdžiui, posakį padariau vardan tavęs pakeitę įprastiniu bendrinės kalbos atitikmeniu padariau į vardą tavęs, gauname neįmanomą pasakymą ir matome, kad vardan yra aiškus vertalas – jo vietoj dažniausiai vartotina dėl.

Reikia paisyti ir pastovumo, kitaip – vartosenos tradicijų kriterijaus. Kalbos pastovumas visuomenei naudingas. Kas jau bendrinėje kalboje nusistovėję ir yra įteisinta gramatikose, žodynuose, kitoje norminamojoje kalbos literatūroje, be būtino reikalo nekaitaliotina, nors viena kita norma daliai vartotojų gali ir nepatikti. Pavyzdžiui, iš tradicijos pagal dėsningus fonetinius atitikmenis į bendrinę kalbą atstatomi vietovardžiai. Štai šiaurės žemaičiai savo vieno miestuko vardą taria Skouts. Ar būtų patogus toks tarimas visai Lietuvai? Ne. Turime teisę atstatyti į Skuodas, nes šiaurės žemaičiai ir vietoj juodas taria jouts, vietoj duona – douna. Arba štai pietų aukštaičiai (dzūkai) taria Lazdzijai, bet jie ir vietoj didelis sako dzidelis, todėl bendrinėje kalboje yra Lazdijai. Rytų aukštaičiai miestelio vardą taria Alunta (kaip vietoj ranka sako runka), taigi tas vardas atstatytinas į Alanta. Rytų aukštaičių kaimas Žūsinai, aišku, rašytinas Žąsinai, nes taip šį vardą turintys kaimai vadinami kitose Lietuvos vietose, kur vietoj žąsis nesako žūsis. Rytų aukštaičiai tam tikrais atvejais kietina l (vietoj geležis sako gelažis, vietoj ledas sako ladas), todėl vietų pavadinimus jie taria Gelažiai, Balnliai, Milaišiai, o bendrinėje kalboje turi būti Geležiai, Baleliai, Mileišiai. Tuo remiantis, reikėtų šitaip atstatyti ir primirštus, laiku nesunormintus vietovardžius, pavyzdžiui, žemaičių Gondinga į Gandinga, kaip jau seniai žemaičių Palonga atstatėme į Palanga ir visi esame prie to pripratę. Kartais pasigirsta balsų, kad kalbininkai šitaip kraipo vietovardžius. Jokio kraipymo čia nėra, tik bendrinėje
kalboje visiems vietovardžiams taikomas tas pats principas. Kas šneka tarmiškai, tegu ir toliau sako Skouts, Lazdzijai, Alunta, Gelažiai, Gondinga ir panašiai, bet kodėl Skouts turi būti primestas visiems lietuviams, kaip kad visiškai nesuprantamas žemaičių kaimo (Plungės r.) pavadinimas Onceiniai (iš tikrųjų Antsieniai), arba kodėl vienoje Lietuvos pusėje turi būti Žąsinai, kitoje – Žūsinai? Tiesa, dėl vietos visuomenės tų dalykų nesuvokimo vienu kitu atveju kalbininkai yra susvyravę (pavyzdžiui, dzūkiškai tariamus vietovardžius Nedzingė, Vieciūnai tik neryžtingai siūloma atstatyti į Nedingė, Viečiūnai), ar net nusileidę (pavyzdžiui, įteisintas tarmiškas rytų Lietuvos miestelio pavadinimas Pumpėnai, nors turėtų būti Pampėnai, nes tariama ir Pompėnai, kaip kad vieni rytų aukštaičiai vietoj pantis sako puntis, kiti – pontis). Vadinasi, išimčių, kad ir nelabai reikalingų, padaryta.

Kitaip susiklostė pavardžių vartojimo tradicija. Jos rašomos taip, kaip girdimos, t.y. kaip pats žmogus savo pavardę taria. Taigi Lietuvoje yra ne tik pavardė Žąsinas, bet ir Žūsinas, Žosinas, Žonsinas, Žansinas; yra ne tik Jokūbaitis, bet ir Jokubaitis, Jakūbaitis ar Jakūbaitis, Jekubaitis, ne tik Juozonis, bet ir Jozonis, Juzonis, Jazonis.

Dabar dvejopai rašomos užsieniečių pavardės: arba pagal tarimą, pvz.: Šekspyras, Šileris, Ruso (ypač populiariuose leidiniuose), arba, jei ta šalis vartoja lotynišką abėcėlę, – originalo rašyba, tik prie vyrų pavardžių paprastai pridedama vyriškosios giminės galūnė, pvz.: Shakespeare(as), Schiller(is), Rousseau. Prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvoje buvo linkstama į autentiškas tokių asmenvardžių formas, sovietmečiu šie asmenvardžiai rašyti pagal tarimą, nes šitaip vartojama rusų kalboje. Kad ir kokį būdą pasirinktume, dalis visuomenės bus nepatenkinta. Skaitytojams patogiausia, kai adaptuotos ir originalios asmenvardžių formos pateikiamos pagrečiui (viena jų suskliausta), kad, sakykim, buvęs Didžiosios Britanijos politikas John Major Lietuvoje, kur dauguma gyventojų dar nemoka anglų kalbos, tariant nevirstų Jonu Majoru (tikrasis tarimas Džonas Meidžoras). Lietuviams vis daugiau pramoksiant pagrindinių Vakarų Europos kalbų, matyt, perspektyvesnės bus autentiškai rašomos asmenvardžių formos.

Vartosenos tradicijos paisytina ir kitais atvejais. Štai žemaičiai žodžius nešinas, vedinas vartoja su įnagininku: Atėjo vaiku vedinas, kirviu nešinas, todėl taisytini spaudos sakiniai, kur nešinas, vedinas yra su kilmininku: Pūkelis skrido vėjo nešinas (= nešamas). Atvykome kilnaus tikslo vedini (= vedami, geriau skatinami arba su kilniu tikslu).

Vis dėlto vartosenos pastovumo kriterijaus negalima suabsoliutinti. Kartais kalbos norma pasistūmėja, ir tai, kas buvo kalbos klaida, – įteisinama. Pavyzdžiui, XIX-XX a. sandūroje lietuvių kalbos gramatikos dar reikalavo vartoti dviskaitą: Mudu ėjova ir sutikova du broliu. Tačiau dabar daugelis lietuvių dviskaitos nebevartoja – ją geriau išlaikę tik žemaičiai, todėl ji laikoma tarmybe, o bendrinėje kalboje vietoj jos vartojama daugiskaita: Mudu (arba Mes) ėjome ir sutikome du brolius. Oficialiuosiuose kalbos stiliuose jau nebevartojama neasmenuojamoji veiksmažodžio forma siekinys, nors ši forma kadaise plačiai vartota senuosiuose raštuose ir dar išlaikyta vienoje kitoje rytų aukštaičių tarmėje. Skaitytojai jau stebėtųsi laikraščiuose perskaitę Jaunimas vyksta uždarbiautų, nes siekinį galutinai yra pakeitusi tikslo bendratis: Jaunimas vyksta uždarbiauti. Taigi to, kas buvo įprasta, bet jau nuseno, įsikibus nesilaikoma.

Vadinasi, jeigu yra rimtų motyvų (iš jų svarbiausias – beveik visuotinis naujojo reiškinio paplitimas), norma keičiama. Tačiau kalbininkai tai linkę daryti per tarpinius variantus: šalia senojo prirašomas naujas, ir leidžiama vartoti abu. Pavyzdžiui, šalia senojo kirčiavimo vaistas 1, oda 1, pasaulinis 1 žodynai dabar jau įrašo ir labiau paplitusius variantus vaistas 4, oda 4, pasaulinis 2, taigi galima vartoti pasirinktinai. Jeigu senasis variantas išnyks ir liks tik naujasis, norma bus pakitusi.

Sprendžiant, kurį kalbos reiškinį iš kelių besivaržančių parinkti bendrinei kalbai, labai svarbu atsižvelgti į jų paplitimą gyvojoje kalboje, pirmiausia – tarmėse. Tai gana svarbus kriterijus, kad, įsiliejant į bendrinės kalbos vartotojų būrį, netektų persimokyti daugumai, o tik mažumai. Antai iš raštų žinome ir suprantame žemaitiškus žodžius kuisis, veizėti, tačiau oficialiojoje bendrinėje kalboje įsigalėjo aukštaitiški žodžiai uodas, žiūrėti, nes aukštaičių yra daugiau negu žemaičių. Arba žemaičiai sako zuikis, dauguma aukštaičių – kiškis, todėl zoologai terminu pasirinko kiškis. Vietoj dzūkybių gurinys, klupstis bendrinėje kalboje yra trupinys, kelis. Bendrinėje kalboje įsigalėjo plačiau vartotas žodis guba, o kiti gausūs jo sinonimai šlitis, rikė, kuopa, kuopynė, kupelė, sėdelis, šlikė bei ta reikšme vartojami žodžiai kupeta, kupstas, kuoras liko tarmybėmis. Iš atmenu, atsimenu, prisimenu, pamenu bendrinei kalbai mažiausiai tinka tarmėse beveik nevartojamas pamenu (nebėra ir bendraties paminti). Dauguma lietuvių sako Buvau pas gimines, todėl dalies rytų aukštaičių Buvau par gimines, žemaičių Buvau pas giminių arba prie giminių yra
tarmybės. Paplitimo tarmėse ypač paisoma nustatant kirčiavimo normas – neretai tas pats žodis skirtingose tarmėse kirčiuojamas nevienodai, ir kalbininkams tenka rinktis. Dėl didesnio paplitimo kirčiuojama serbentas 2, ne serbentas 1, 3a ar serbentas 1, 3b; lėkštė 2, ne lėkštė 4; rengti, ne rengti; tarti, ne tarti ir pan.

Paplitimo tarmėse kriterijaus taip pat negalima suabsoliutinti. Antai tvirtapradžių mišriųjų dvigarsių nepailgintą pirmąjį dėmenį i, u išlaiko tik dalis vakarų aukštaičių kauniškių (trumpai sako tiltas, kurti), o visos kitos tarmės čia i, u daugiau ar mažiau pailgina, bet sistemingumo ir tradicijos kriterijai mums pataria ir toliau tokius i, u tarti trumpai. Dar labiau negalima suabsoliutinti apibendrinto vartosenos dažnumo: juk dabar dauguma gyventojų gyvena miestuose ir grynos tarmės nebeturi, o kai pakirstos vartosenos tradicijos, labai lengvai įsigali skolintieji kalbos reiškiniai – koks nors barbarizmas jo vietoj taip, svetima gautis reikšmė vietoj pavykti, pasisekti ar net visa konstrukcija pas mane yra vietoj turiu. Taigi paplitimo, kitaip – dažnumo, kriterijų reikia taikyti tik drauge su kitais, dar svarbesniais.

Kartais šį tą lemia tikslumo, kitaip – vienareikšmiškumo, kriterijus. Juo vadovaudamiesi retkarčiais įteisiname ir nelabai tinkamą, bet tiksliai sąvoką perteikiantį žodį ar net ištisą pravartų pasakymą. Pavyzdžiui, naivus, -i iš tikrųjų yra slavybė, bet mums tokią žmogaus ypatybę įvardyti būtina, o savo būdvardžio neturime (rusai šio žodžio a ir i nesuplaka, daro skirtingus skiemenis, todėl taip leidžiama tarti ir lietuvių kalboje, bet nelaikoma klaida, jei kas čia ištaria ai kaip dvibalsį). Užtikrinti yra verstinis žodis, bet kartais būtinas administracinėje kalboje, kur pakaitai laiduoti ir garantuoti su savo specifiniais atspalviais ne visada tinka. Nelabai geros darybos žodis pasekmė ne visur gali būti pakeistas padariniu ar rezultatu, nors, kur įmanoma, šiems pirmenybė teiktina. Tikslumo kriterijus gina ir daugelį tarptautinių žodžių bei terminų: kompetencija yra tikslesnė sąvoka negu išmanymas, nors savo vietoj išmanymas – puikus žodis; pedagogas – platesnė ir tikslesnė sąvoka negu mokytojas (apima ikimokyklinių įstaigų, vaikų globos namų darbuotojus, trenerius). Megztinis – gražus, savas, vartotinas žodis, bet nesmerktina, jeigu kas buityje megztinio tipus įvardija tarptautiniais žodžiais golfas, džemperis, sviteris. Kartais tokių žodžių prireikia tiksliau įvardyti specifiniams krepšiams (sakvojažas…), lagaminėliams (diplomatas…), kokioms kelnaitėms (šortai…). Žinoma, daugeliui naujų realijų pavadinti visuomenė ir kalbininkai turėtų ieškoti savų pakaitų.

Svarbu ir kalbos glaustumas, kitaip – ekonomiškumas. Nėra klaida Tai vienas iš žymiausių rašytojų; Paukštis su ilgu snapu; Rašau su pieštuku, bet trumpiau, senoviškiau Tai vienas žymiausių rašytojų; Paukštis ilgu snapu; Rašau pieštuku, ir tokius pasakymus reikėtų vartoti dažnėliau. Dėl ekonomiškumo kalbai būtų patogesnės tariamosios nuosakos daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens trumposios formos (rašytume, rašytute) negu ilgosios (rašytumėme, rašytumėte). Kalbą glaudinant, atlikti suskirstymą geriau keisti suskirstyti, vykdyti pertvarkymą – pertvarkyti, padaryti pasirinkimą – pasirinkti. Pastebėta, kad vietoj nevartotinų žodžių ir posakių lengviau prigyja trumpi pakaitai, pavyzdžiui, vietoj kurtkė – striukė, arba šiaip jau nepeiktiną tarptautinį žodį diapozityvas greitai išstūmė gražus trumpas naujadaras skaidrė 1 (toleruojama ir skaidrė 4), o ilgi pakaitai, tarkim, vietoj maikė – berankoviai marškinėliai, sportinukai, vasarinukai, nėra labai perspektyvūs – visuomenė jų kratosi (trumpiau – marškutė, marškučiai; etiketėse rašoma ir marškinaičiai).

Vis dėlto glaustumo kriterijus neabejotinai turi nusileisti svarbesniems kriterijams: taisyklingumo, vartosenos pastovumo ir kitiems. Šiška trumpiau negu kankorėžis, lygsvara trumpiau negu pusiausvyra, bet juk šiška yra barbarizmas, lygsvara – vertalas.

Dabar, kai yra galutinai susiformavę funkciniai kalbos stiliai (administracinis, mokslinis, publicistinis, meninis, buitinis), vis dažniau paisoma stilistinės diferenciacijos, kitaip – funkcinės sklaidos kriterijaus. Ne visi žodžiai ir posakiai, tinkantys vienam stiliui, gerai tiks kitam. Antai mokslinėje kalboje vartojama klausos organai, grūdinės kultūros, bet kam buityje sakyti Pasilpo mano klausos organai arba Užderėjo grūdinės kultūros, kai nuo seno įprasta Pasilpo mano ausys (arba Pasilpo klausa); Užderėjo javai. Mokslinėje kalboje vartojama masė, buities kalboje tinka svoris. Administracinei kalbai įprasta buvo svarstomas jaunų šeimų aprūpinimo butais klausimas, o publicistine ar buitine kalba turėtų būti svarstė, kaip jaunas šeimas aprūpinti butais. Meninėje kalboje puiku Pražydo vyšnios žiedų žiedais, bet gamtininkas rašys Šį pavasarį vyšnios labai žydėjo, nes konstrukcijos su įžymio kilmininku (dainų dainelė, tinginių tinginys, valandų valandas) – tai tik meninės, buitinės, iš dalies publicistinės kalbos pasakymai. Taigi kalba gera ir graži būna, kai atsižvelgiama į funkcinį kalbos stilių.

Kartais šį tą lemia ir kalbos skambumo, estetiškumo ir kiti antraeiliai kriterijai. Tarkim, vietoj maikė galėtų būti
iš senų žmonių užrašytas trumpas pakaitas marškė, bet daug kam jis per šiurkščiai skamba. Arba vietoj barbarizmo tapkės visuomenė mieliau renkasi ilgesnį žodį šlepetės negu trumpesnį šliurės, nes šis kai kam atrodo neestetiškas, vulgarokas. Tačiau tik antraeiliais kriterijais vadovaujantis negalima pradėti teisinti, sakykim, svetimybę jo – atseit trumpiau ir skambiau negu taip.

Kai reikia nustatyti, kuris variantiškas kalbos reiškinys tinkamiausias, kalbininkai jį įvertina pagal visus kriterijus ir žiūri, kokio svarbumo ir kiek jų šį variantą remia arba jam prieštarauja.

Štai net kalbininkai ginčijasi, kaip geriau vartoti: dviem, abiem ar dviems, abiems. Kalbos sistema tarsi reikalautų su -s, plg. tiems dviem(s) geriems vaikams; abiem(s) pasiturintiems ūkininkams. Sistemingumas, žinoma, labai svarbu. Ir vis dėlto beveik visi kiti kriterijai remia dviem, abiem. Dviem, abiem be -s sakoma gyvojoje kalboje (tarmėse), taigi tos formos plačiau paplitusios; tokia yra ir vartosenos tradicija – taip įteisinta visose gramatikose. Formos dviem, abiem yra trumpesnės, skambesnės. Be to, šios formos kilusios iš sustabarėjusios dviskaitos naudininko, kur -s niekada nebuvo (vadinasi, čia dar turi reikšmės nepaminėtas kilmės kriterijus). Taigi geriau sakyti ir rašyti Tiems dviem (arba abiem) geriems vaikams, o laisvuosiuose stiliuose visi šių žodžių naudininkai gali būti be -s: Tiem dviem (arba abiem) geriem vaikam.

Lietuvių kalboje yra įteisinta svetimybė tarka, veiksmažodis tarkuoti (paprastai bulvę) ir savas žodis trintuvė, pasakymas trinti bulvę. Kodėl taip pasielgta? Juk labai svarbus taisyklingumo kriterijus su savo grynumo atšaka iš lenkų ar baltarusių kalbos imtai svetimybei tarka su aiškia slaviška priesaga -ka negali pritarti. Bet pasakymui trinti bulvę ypač prieštarauja tikslumo, arba vienareikšmiškumo, kriterijus: kaip trinti – gal į miltelius? Tarkuoti bulvę – viskas aišku. Be to, tarmėse tarka, tarkuoti labiau paplitę negu trintuvė, trinti. Yra ir vartojimo tradicijos – tarka, tarkuoti deda žodynai. Todėl teko įteisinti abi žodžių poras – tarka, tarkuoti ir trintuvė, trinti. Beje, tarmėse pasitaiko ir brazduoti bulvę, vedinys brazduoklė „tarka, trintuvė“, bet tai per daug retos, daug kam nesuprantamos tarmybės, kad galėtų išstumti žodžius tarka, tarkuoti; trinti, trintuvė.

Kalbos normų kriterijų konkurencija padeda kalbos normas nustatyti tikslesnes, patogesnes vartotojams.

Kiek kalbos normų kitimą lemia ir gali lemti visuomenė? Kai visuomenė kurios normos dažnai nesilaiko arba aiškiai nepriima kokio naujo teikinio, kalbininkai analizuoja, kodėl taip yra, ir dažnai šį tą koreguoja. Tačiau ir visuomenė gali klysti. Nekalbintnkai, kaip „Kalbos kultūros pagrinduose“ užsimena kalbininkas Aldonas Pupkis, dažniausiai vertina kalbą remdamiesi ne mokslu, o skoniu, nusiteikimu: man nepatinka, nemalonu, neskamba, neestetiška, niekas taip nesako (tiksliau – aš taip nesakau). O kalbininkai – šią pastabą plėtoja žinomas stilistas Kazimieras Župerka – mato kalbos visumą, sistemą, prieš akis turi kalbos kitimą, nesusitelkia į kokį vieną iš visumos išplėštą kalbos reiškinį (kirčiavimo atvejį ar kokį žodį, kokią konstrukciją) ir nesiremia tik kokiu vienu kriterijumi, kaip daro visuomenės dauguma, kuri nepakankamai pažįsta dalyką ir neretai neįsigilinusi tvirtina ar sprendžia paviršutiniškai, net netiksliai. Tiesa, ir kalbininkai gali apsirikti, kartais net tarpusavy nesutarti, bet tai reti atvejai. Kiekvienos srities mokslą ir praktiką tvarko tos srities specialistai, kurie tam yra pasirengę, į tai gilinasi. Kalbos mokslas ir praktika negali būti išimtis.

Kalbos klaidos, jų priežastys, pobūdis, skirstymas, taisymasGali kilti klausimas, kodėl taip daug kalbama apie klaidas. Juk pati kalbos kultūra – tai norminis, pavyzdingas kalbos vartojimas, o ne klaidos. Tačiau jeigu kalbos kultūrą suprantame kaip tam tikrą kalbotyros šaką ar bent praktinį kursą, tai jos tikslas yra apsaugoti visuomenę nuo pasitaikančių kalbos klaidų, mokyti jas pažinti, aiškinti, kaip, kokiais būdais kurią klaidą taisyti. O pačios geros kalbos pirmiausia moko praktinės kalbos disciplinos: leksikologija, gramatika ir kitos.

Įsidėmėtina, kad nevartotinas kažkieno sukurtas terminas kalbos kultūros klaida. Nėra specifinių kalbos kultūros klaidų. Kiekviena bet kurio lygmens kalbos klaida kenkia gerai kalbos kultūrai.

Stilistiškai motyvuoti normų pažeidimai, ypač grožinėje literatūroje, publicistikoje, buities kalboje, nėra klaidos. Redaguodamas Žemaitės raštus, Jonas Jablonskis paliko barbarizmų kaimiečių kalboje, tarkim, tamsuolės Vingienės: Man nereik cackų pacackų! arba: ar doresnių mergų nėra sviete? Neįsivaizduojame Kazio Binkio poemėlės „Tamošius bekepuris“ netašyto senbernio be jo posakio: …duok pakojų, tai jau ženysiuos ar ką jau. Tačiau tokios personažus apibūdinančios svetimybės turi būti vartojamos saikingai. Jei spraudžiama viskas, kas pasitaiko buities kalboje, išeina fotografiška, nemeniška. Tokį nelabai malonų perkrovimo įspūdį, pavyzdžiui, daro kito Žemaitės apsakymo „Topylis“ po dvarus besitrinančio tinginio ir pagyrūno kalba: – Ar tu, durniau, misliji – išrodžiau kaip tu, ablaucha? Dabar tad apsileidau, o tuomet išsipamadavojęs, išsiperfumavojęs,
kaliošuotas… ciels ponaitis, mos pane! <…> pančekos raudonos, užraišiotos mėlynomis stančkomis, su kakardomis žemiau kelių, čeverykai pariski, geltoni, stosovani <…>. Tokią kalbą vietomis sunku net suprasti.

Kalbos kultūrai labiau rūpi nemotyvuoti kalbos normų pažeidimai, kurie dažniausiai esti netyčiniai, bet pasitaiko ir tyčinių.

Netyčiniais pažeidimais laikomos tos kalbos klaidos, kurių kas nors vartosenoje (net viešojoje) padaro todėl, kad nepakankamai moka bendrinę kalbą, nežino jos normų. Tie, kurie sako smala, rėdyti, neužilgo, pilnai sutinku, atstovavo Lietuvą, matyt, nėra girdėję, kad tokie žodžiai ar žodžių junginiai bendrinei kalbai netinka. Tokius pažeidimus galima vadinti ir aplaidiniais (daromais iš aplaidumo), jei jų pasitaiko aukštesniųjų klasių mokinių, studentų ar net diplomuotų darbuotojų kalboje. Jie šiais atvejais turėtų įtarti, jog tai klaidos, ir pasitikrinti norminamojoje kalbos literatūroje.

Tyčiniai kalbos normų pažeidimai yra tokie, kai vartotojas žino, kaip bendrinėje kalboje turi būti, bet su ta norma nesutinka, jai priešinasi. Daugelis žurnalistų yra girdėję, kad naujųjų anglybių antplūdžio reikia vengti, nes, tarkim, žodį sponsorius puikiai pakeičia rėmėjas ar kartais mecenatas „meno dalykų rėmėjas“, žodį menedžeris – vykęs naujadaras vadybininkas, bet pasidavę madai, konjunktūrai šiuos žodžius pavartoja. Rašytojas Juozas Baltušis, turbūt ignoravęs redaktorių pastabas, „Sakmėje apie Juzą“ įkyriai vartojo slavišką būdvardį rodus ir nuprastino šiaip jau gerą, vaizdingą romano kalbą. Tik labai retai masiški tyčiniai kurios nors normos pažeidimai kalbininkams yra signalas, kad vertėtų ją peržiūrėti.

Apskritai kalbos klaidų priežastys (jas galima vadinti ir klaidų šaltiniais) yra kelios.

1. Kitų kalbų poveikis. Jis labai pavojingas, nes dėl kitų kalbų poveikio atsiradusios klaidos yra didžiausios. Kitos kalbos ypač veikia leksiką: atsiranda be reikalo pasiskolintų žodžių – barbarizmų, pavyzdžiui, iš lenkų kalbos plėmas (= dėmė), iš rusų kalbos skladas (= sandėlis), iš vokiečių – biškį, biskį (= truputį, šiek tiek), iš anglų imidžas (= įvaizdis); vertalų išsireiškimas (= posakis, pasakymas), savistovus (= savarankiškas; nepriklausomas), o taip pat (= taip pat); dažnai lietuviškas žodis pavartojamas ne sava reikšme: žino (= moka) kalbą; nusiimk (= nusivilk) paltą; medžiagos sąstatas (= sudėtis). Kalbos sistemą labiausiai griauna iš kitų kalbų paimti sintaksės dalykai: Skambina ant pianino (= pianinu); savaitės laikotarpyje (= per savaitę); sausros rezultate (= dėl sausros). Kitos kalbos mažiau veikia tik morfologiją, tartį, kirčiavimą.

2. Tarmių poveikis. Dėl tarmių poveikio pasitaikančios klaidos paprastai nelaikytinos didelėmis. Dažniausiai tai tik oficialiajai kalbai neteiktini dalykai, o laisvuosiuose kalbos stiliuose beveik visada įmanomi. Vengiama tik siaurai paplitusių tarmybių, ypač leksikos. Juk retai vartojamų žodžių arba jų reikšmių daugelis gali nesuprasti. Štai viena rytų aukštaičių šnekta apie Panevėžį sako Sudėjau kuodę. Kas ta kuodė? Nežinančiam nė į galvą neateis, kad tai „šieno kupeta, kaugė, kuogė“. Vartodami tokius žodžius, vargiai susikalbėtume. Ne kiekvienas susigaudys, kad pietų aukštaičių žodis klupstis – tai „kelis“, vakarų aukštaičių dulpšti – „pamažu dirbti“, žemaičių kūlis – „akmuo“, kelplustu – „greitai, skubomis“. Yra aiškiai tarminės žodžių darybos. Oficialiuosiuose kalbos stiliuose vengiama rytų aukštaičių kelintinių skaitvardžių su baigmeniu -likis: vienuolikis, dvylikis… (bendrinėje kalboje yra vienuoliktas, dvyliktas…), tarminių (paprastai su menkinamuoju atspalviu) mažybinių priesagų – žemaičių kalnalis „kalnelis“, dalies žemaičių paršuitis „paršelis“, pietų aukštaičių paukštynas „paukštelis“. Tam tikrų savitumų esama tarmių morfologijoje. Nevartotina žemaičių graži (= gražūs) žmonės, šiaurės panevėžiškių juodus (= juodi) miltai. Vengiama pietų aukštaičių tariamosios nuosakos formų būtau, turėtau; būtai, turėtai, nors Salomėja Nėris intymumo įspūdžiui sustiprinti rašo: Kad pavirstau pilku lauko smėliu… Be reikalo miestuose plinta sintaksės žemaitybė šėrė iš rankos, spyrė iš kojos (bendrinėje kalboje čia įprastas priemonės įnagininkas šėrė ranka, spyrė koja). Dar blogiau, kad tarmės trukdo įtvirtinti bendrinės kalbos kirčiavimą ir tartį, nes ne vienoje jų kirčiavimo ir tarties dėsningumai yra kitokie. Beveik pusė Lietuvos kirtį daugiau ar mažiau atitraukia, todėl ir viešojoje vartosenoje sukirčiuojama mokykla (= mokykla), vadovėlius (= vadovėlius). Daugiausia dėl tarmių, ypač rytų aukštaičių, poveikio plinta trumpųjų kirčiuotų balsių ilginimas, pvz.: kytas (= kitas), sunkūmas (= sunkumas), nekirčiuotų ilgųjų balsių trumpinimas, pvz.: pažimys (= pažymys), grudelis (= grūdelis). Toks tarmiškas kirčiavimas ir tarimas griežtai taisomas.

Bendrinei kalbai pavojingesnė ne kaimų, o miestų gyventojų kalba, nes tai dažniausiai būna tarmės ar net kelių tarmių ir bendrinės kalbos mišinys be aiškesnių dėsnių ir sistemos, dažnai su įvairiais slengo ar net žargono elementais.

3. Žargonas ir slengas. Kai kas šį reiškinį vadina apskritai
žargonu, bet daug kas skiria žargoną ir slengą, ir, atrodo, galima skirti, nors šie dalykai susipynę, aiškių ribų nėra.

Žargonas – labai netaisyklinga, tyčia iškraipyta (net pažeidžiant gramatikos sistemą), vulgari, įvairiomis svetimybėmis užteršta kalba. Žargoniškai šnekant net siekiama, kad pašaliniai ne viską suprastų. Yra nusikaltėlių, gatvės žargonas. Būdingi žargono bruožai – žodžių trumpinimas ar kitoks iškraipymas: egzas „egzaminas“, stipkė „stipendija“, studis „studentas“, univerka „universitetas“, konserva „konservatorija“, matieka „matematika“, kompas „kompiuteris“, trolis ar trolikas „troleibusas“, svetimų darybos priemonių, ypač priesagų, vartojimas: saviakas „saviškis“, vidiakas „vaizdo magnetofonas“, kramtoškė „kramtukė, kramtomoji guma“, auklioškė (arba auklyba) „auklėtoja“. Gana daug leksinių žargonybių, ir beveik visos jos imtos iš svetimų kalbų – dažniausiai iš rusų, dabar – ir iš anglų: blatnas „itin apsukrus“ ir blatniakas „apsukruolis“, chebra „sava šutvė“ ir chebrantas, -ė „draugužis, -ė“, naglas „įžūlus“, krūtas „kietas“ (apie žmogų). Jaunoji karta linkusi žargonybes atnaujinti, keisti. „Policininkas“ buvo faraonas, dabar – mentas, „pinigai, doleriai“ buvo frankai, dabar – babkės, kartais – faniera. Jau nebemadinga senosios kartos žargonybė fainas „puikus“, bet atsiranda dar baisesnių naujų: iš rusų kalbos tūsas ar tūsovkė „pasilinksminimas, šokiai, vakarėlis“, iš anglų – kreizas „pusprotis, pakvaišęs“ ir kreizinti „kvailioti“. Kartais suteikiamos neįprastos žargoniškos reikšmės saviems ar tarptautiniams norminiams žodžiams: gabalas „šiuolaikinės muzikos kūrinys“, barakas „bendrabutis“, supakuoti „suimti“. Lietuvių kalbai pavojingiausia kai kurių Kauno ir Vilniaus jaunuolių žargoninė tarties ypatybė slavų kalbų pavyzdžiu ilginti net žodžio galo kirčiuotus trumpuosius balsius, ko nedaro nė viena tarmė: turiū, galiū (= turiu, galiu), tury, galy (= turi, gali) ir pan., taip pat kai dvibalsių ar mišriųjų dvigarsių tvirtagalė priegaidė tariama neaiškiai ar net verčiama beveik tvirtaprade: Kaunas (= Kaunas), kyrvis (= kirvis).

Atlaidžiau žiūrima į slengą – jį kartais pavartoja ir rašytojai, vertėjai. Slengas – tai kalba su žodžiais ir posakiais, vartojamais tam tikrų profesijų (jūrininkų, sportininkų, dailininkų…) arba tarpsluoksnių žmonių – paauglių, jaunimo. Jeigu slengas per daug neužterštas svetimybėmis (be krūtas vyrukas, be tipo, be tūsovkė ir pan.), laisvuosiuose stiliuose jis toleruojamas, nes kalbą gyvina, daro spalvingesnę: Tu, brol, visai nusišėrei (t.y. iškvaišai), kliedėt (t.y. nesąmones šnekėti) pradedi, gal prisiliuobei „prisigėrei“? – vaizdingai sako jaunuolis jaunuoliui. Kalbos labai nepagadins ir savas „mados žodis“ varom, pavartojamas reikšme „einam, vykstam, važiuojam“ – baisiau būtų rusiškieji pošli, pojechali.

Kovoti su paauglių ar jaunimo slengu nėra didelio reikalo: jaunieji jį visada turėjo ir turės, kad atsiskirtų nuo senesniųjų. Vėliau daugelis išauga, kaip išaugama iš trumpų kelnaičių. Nebent galima priminti, kad, tarkim, vietoj špargalka nė kiek ne prastesni savi žaismingi žodžiai šnibždė ar pašnibždukas, o jeigu jau vartojame svetimybę, tai nors rinkimės variantus be slaviškos priesagos -ka: špargalė, šperė, špurė…

4. Reikiamo kalbos stiliaus nepaisymas. Taisytinų (labiau stiliaus požiūriu) dalykų atsiranda, kai vieno stiliaus terminus, žodžius, posakius neapgalvotai keliame į kitą, pavyzdžiui, mokslinio stiliaus pasakymą regos organai vartojame laisvuosiuose stiliuose, kur tinka tik akys, o štai kiek tarmiškas buities kalbos posakis sopa galva netinka moksliniame stiliuje, kur įprasta skauda galvą. Standartinis administracinės kalbos posakis naudotis autobusų paslaugomis keistai skambėtų buitinėje kalboje, kur sakome ne Dažnai naudojuosi autobusų paslaugomis, o Dažnai važiuoju autobusais.

Kalbos klaidos nėra vienodos. Skiriasi jų pobūdis, sunkumas, aktualumas ir kita. Į visa tai atsižvelgiant, klaidos skirstomos smulkiau.

Pirmiausia kalbos klaidos skirstomos pagal kalbos lygmenis, kitaip – pakopas.

Didžiausios klaidos yra tos, kurios gadina ir sakytinę, ir rašytinę kalbą. Tai:

– žodžių parinkimo ir jų vartojimo (kitaip – žodyno, arba leksikos) klaidos,

– žodžių darybos (kitaip – žodžių sandaros) klaidos,

– žodžių formų sudarymo (kitaip – morfologijos) klaidos,

– žodžių junginių ir sakinių sudarymo (kitaip – sintaksės) klaidos.

Morfologijos ir sintaksės