Apie lietuvių kalbą
5 (100%) 1 vote

Apie lietuvių kalbą

Maža garbė svetimom kalbom kalbėti,

didi gėda savos gerai nemokėti. (J.Jablonskis) Pasaulyje yra apie 3 000 kalbų. Įvairias kalbas vartoja skirtingas skaičius žmonių. Pavyzdžiui, kinų kalba šneka daugiau kaip 1 mlrd., anglų – 320 mln., ispanų – 280 mln. žmonių. Kai kuriomis kalbomis šneka tik po kelis tūkstančius ar tik šimtus žmonių. Tokios yra viena kita Afrikos genčių, Amerikos indėnų, Kaukazo aūlų kalbos.

Tarptautiniam bendravimui šiuo metu dažniausiai vartojamos anglų, vokiečių ir prancūzų kalbos. Jų mokosi daugelio šalių žmonės.

Esama kalbų, kurios kasdieniame gyvenime nebevartojamos ir laikomos mirusiomis. Tokia yra lietuvių kalbai artima prūsų kalba. Kai kurios mirusios kalbos vartojamos tik tam tikrose srityse. Pavyzdžiui, lotynų kalba yra Katalikų bažnyčios ir tarptautinės mokslo terminijos kalba.

Žmonės yra sukūrę dirbtinių kalbų. Iš jų labiausiai paplitusi esperanto kalba, XIX a. pabaigoje sugalvota kurį laiką Lietuvoje (Veisiejuose) dirbusio gydytojo Liudviko Zamenhofo (Ludwig Zamenhof).

Pagal kilmę ir raidą kalbos skirstomos į šeimas. Kalbų šeima – tai giminiškų kalbų grupė, kurios nariai išsirutuliojo iš vienos kalbos, vadinamosios prokalbės.

Didžiausios yra indoeuropiečių, finougrų (priklauso estų, suomių, vengrų kalbos), tiurkų (turkų, uzbekų, kazachų, turkmėnų, totorių, kirgizų, azerbaidžaniečių, karaimų kalbos), semitų-chamitų, kinų-tibetiečių, mongolų, tunguzų-mandžiūrų, dravidų kalbų šeimos ir kitos kalbos.

Indoeuropiečių kalbų šeima – pati gausiausia. Šios šeimos kalbomis šneka apie 3 mlrd. žmonių – beveik pusė pasaulio gyventojų. Jai priklauso ir lietuvių kalba.

Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro keliolika šakų. Europos šalyse paplitusios iš lotynų kalbos kilusios romanų šakos kalbos: prancūzų, ispanų, portugalų, italų, rumunų ir kitos kalbos, kuriomis šneka per 570 mln. žmonių. Plačiai vartojamos germanų šakai priklausančios anglų ir vokiečių kalbos. Šiai šakai taip pat priklauso olandų, danų, švedų, norvegų kalbos. Iš slavų šakos kalbų gausiausia rusų kalba, kitos – baltarusių, ukrainiečių, lenkų, čekų ir slovakų, bulgarų, serbų, kroatų (chorvatų). Jomis šneka apie 270 mln. žmonių. Indų ir iranėnų šakų kalbomis šnekama Indijoje, Bangladeše ir Pakistane. Iš iranėnų šakos kalbų labiausiai paplitusi persų kalba. Kai kuriose Airijos ir Anglijos vietose vartojamos keltų šakos kalbos: airių, škotų, valų ir kt. Mokslui svarbi senoji indų kalba, vadinama sanskritu. Atskiroms indoeuropiečių kalbų šakoms atstovauja graikų, albanų, armėnų, hetitų ir tocharų kalbos.

Vieną indoeuropiečių šeimos šaką sudaro baltų kalbos. Seniausiais laikais baltų gyventa dabartinėse Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos teritorijose, šiaurės vakarų Ukrainoje, vakariniuose Rusijos pakraščiuose, Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado srityje) ir šiaurės rytų Lenkijoje.

Paskutinio tūkstantmečio pr. Kr. viduryje baltai suskilo į vakarų ir rytų baltus. Vakarų baltų kalbomis laikomos dabar jau mirusios prūsų ir jotvingių, o rytų baltų – lietuvių, latvių ir mirusios kuršių, žiemgalių, sėlių kalbos. Jotvingiai gana anksti asimiliavosi su kitomis baltų gentimis, todėl apie juos mažai težinome. Kuršiai gyveno Baltijos pajūryje, vakarinėje dabartinės Latvijos dalyje (Kurše) ir Lietuvos žemaičių ploto vakaruose. Žiemgalių teritorija – dabartinė Latvija, Lielupės baseinas, jiems priklausė Lietuvos Žagarės, Šakynos ir Joniškio apylinkės. Sėliai buvo įsikūrę dabartinės Lietuvos šiaurės rytų dalyje ir Latvijoje pagal Dauguvą.

Iš baltų kalbų gyvos yra latvių ir lietuvių kalbos, rašytinių paminklų paliko prūsų kalba.

Lietuvių kalba kaip atskira rytų baltų šakos kalba pietinėje rytinių baltų dalyje ėmė klostytis nuo VII a. Vietovardis Lietuva (slaviška forma Litua) pirmą kartą paminėtas lotynų kalba parašytuose 1009 m. Kvedlinburgo metraščiuose.

Lietuviai vieninteliai iš baltų senovėje buvo sukūrę savo valstybę, kurios teritorija XIII-XV a. siekė net Juodąją jūrą. Lietuvių kalba tada tik šnekėta. Su Vakarų Europa susirašinėta lotynų kalba, o su Rytų – senąja kanceliarine slavų kalba.

Lietuvių rašomoji kalba atsirado tik XVI a. Bendrinė lietuvių kalba susiformavo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu.

Dabar, be Lietuvos, lietuviškai kalba Baltarusijos vakaruose ir šiaurės rytų Lenkijoje gyvenantys lietuviai, išeiviai iš Lietuvos JAV, Kanadoje, Australijoje, Brazilijoje, Argentinoje, Vokietijoje ir kt.

Dėl panašios politinės padėties ir panašios XX amžiaus istorijos trys valstybės – Estija, Latvija ir Lietuva – svetimšaliams dažnai atrodo kaip sesės trynės ir visos vadinamos baltų šalimis. Tačiau lingvistai linksta pabrėžti, kad tai nėra tikslu. Terminą baltai sukūrė vokiečių kalbininkas Ferdinandas Nesselmannas dar XIX amžiaus viduryje ir juo pavadino vieną indoeuropiečių kalbų, vartojamų rytiniame Baltijos jūros krante, šaką. Buvo germanų, romanų, slavų, atsirado ir baltų kalbų grupė. Visą XX amžių lingvistikoje šis terminas ir tetaikytas giminiškoms baltų kalboms pavadinti: gyvosioms lietuvių ir latvių bei mirusioms prūsų, kuršių, žemgalių, sėlių,
jotvingių, galindų. Tačiau estų kalba visai kitokia, ir ne tik nepriklauso baltų šakai, bet apskritai yra ne indoeuropiečių, o suomių-ugrų šeimos kalba. Todėl girdint terminą baltai nereikia pamiršti, kad tiek lingvisto, tiek lietuvio lūpos Estijos gali nepavadinti baltų šalimi.

Kadangi lietuviai sudaro apie 80 proc. Lietuvos gyventojų, tai daugiau kaip trys milijonai žmonių ją laiko savo gimtąja kalba. Be Lietuvos, lietuvių kalbą vartoja Lenkijos, Baltarusijos pakraščių gyventojai autochtonai lietuviai, taip pat švairių šalių emigrantai. Didžiausios lietuvių kolonijos yra Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Lietuviai visada linkė nustebti ir apsidžiaugti, jei užsienietis nors kiek pramoksta jų kalbos. Tai vertinama jau vien dėl to, kad girdėti lietuviškai kalbantį užsienietį Lietuvoje nešprasta; užsienyje lietuvių kalbos niekada nebuvo mokomasi masiškai.

Lietuvoje dar nuo XIX amžiaus pradžios, kai buvo sukurta lyginamoji kalbotyra ir išgarsintas stebėtinas lietuvių kalbos panašumas į sanskritą, ja imta didžiuotis kaip seniausia gyvąja indoeuropiečių kalba. Ir šiandien neretas lietuvis suvokia savo tautybė gana lingvistiškai, todėl visai nekeista, kad mėgsta didžiuotis prancūzų lingvisto Antoine’o Meillet posakiu, jog kiekvienas, norintis išgirsti, kaip kalbėjo indoeuropiečiai, turi važiuoti pasiklausyti lietuvio valstiečio. Lietuvoje tebevertinama XIX amžiuje įsisąmoninta vertybė – senesnė kalba geresnė. Lingvistas pasakytų, kad lietuvių kalba turi daug mažai pakitusių indoeuropiečių prokalbės morfologijos bruožų. Paprasčiau tariant, lietuvių gramatika yra senoviška.

Svetimšaliui, kuris moka senųjų mirusių indoeuropiečių kalbų, pavyzdžiui, lotynų, graikų, – lietuvių kalbos gramatika bus daug suprantamesnė, negu studijuojančiam dabartines anglų, ispanų, italų, prancūzų ar vokiečių kalbas. Didžiumą studentų, kuriems lietuvių kalba ne gimtoji, toks genetinis gramatikos senoviškumas skatina nuolat kartoti, kad „lietuvių kalba labai sunki“. Jie jaučiasi nuskriausti turį mokytis penkių daiktavardžių linksniuočių ir kiekvienos linksniuotės su septyniais vienaskaitos ir daugiskaitos linksniais, kuriems „lankstyti“ reikia daug pastangų. Anglakalbiam žmogui net pati galūnės sąvoka nėra lengvai suvokiama. Neretas nusivilia, sužinojės apie nepastovų šokinėjantį kirtį, kuris net patiems lietuviams kartais nušoka per toli. Tačiau tai – indoeuropiečių prokalbės palikimas.

Kitokia socialinė lietuvių kalbos istorija. Jos duomenys rodo, kad viduramžių Lietuvos valdovai ir didikai šnekėjo lietuviškai, tačiau Renesanso metu savo kalbą jie pakeitė lenkų kalba. Pagrindinė kultūros kalba Lietuvoje pamažu tapo lenkų. Dėl to lietuviai kartais labiau linksta didžiuotis savo senaisiais valdovais, kalbėjusiais lietuviškai, bet atsainiai žiūri šituos lietuvius, kurie švairiais amžiais tos kalbos nemokėjo. Europos kalbų istorijas skiriant į dominuojančių ir dominuojamų kalbų, lietuvių skirtina prie antrųjų. Dominuojančios kalbos tarmė bendrinėms kalboms formuoti paprastai buvo pasirinkusios ne vėliau kaip Renesanso laikotarpiu (anglų, prancūzų, italų, portugalų), o dominuojamos – dėl nepakankamų kultūrinių jėgų dažnai turėjo laukti tautų pavasario XIX amžiuje (bulgarų, kroatų, lietuvių, slovakų). Tad tarminis pagrindas bendrinei lietuvių kalbai Lietuvoje pasirinktas gana vėlai, antroje XIX amžiaus pusėje, tik nuo tada ir galima sakyti atsiradus bendrinė lietuvių kalbą.

Tokia socialinė istorija lietuvių kalbą pristato tiesiog iš priešingos pusės – kaip sąlygiškai naują, tad ir modernią, bendrinė kalbą. Štai raidės ą, ė, š, ų, ė, č, š, ž, ū yra palyginti nauji papildymai senoviškai lotynų abėcėlei. Kiekvienos jų istorija kitokia: nosinės raidės ą ir ė dar pirmųjų lietuvių rašytojų Renesanso metu perimtos iš lenkų rašybos, o jų pavyzdžiu pačių lietuvių pasidarytos „trūkstamos“ į ir ų. Grafemos ė autoriaus šlovės nusipelno pirmosios spausdintos 1653 metų lietuvių kalbos gramatikos autorius Danielius Kleinas. Raidės č, š, ž su paukščiukais dar XIX amžiuje buvo pasiskolintos iš čekų rašybos, o jauniausia lietuvių abėcėlės raidė ū, neseniai tyliai atšventusi savo šimtmetį, buvo įdiegta kalbininko Jono Jablonskio, kurio portretas šiandien išraižytas ant penkių litų kupiūros.

Bendrinės kalbos naujumas teikia ir privalumų – lietuvių tartis beveik atitinka raštą, t.y. tariama taip, kaip rašoma. Viena raidė paprastai reiškia vieną garsą, tad skaitant jas iš karto žinomi ir garsai. Ta prasme lietuvių kalba modernesnė už prancūzų ar anglų kalbas, kur raidės nebūtinai reiškia tą patį garsą. Todėl, pavyzdžiui, italui ar lenkui mokytis skaityti lietuviškai lengviau negu angliškai, nes suskaitės raides jis gali sudėti žodį. Taip pat išgirdės lietuvišką žodį italas ar lenkas žodyne jį suras lengviau, negu išgirdės anglišką. Galima sakyti, kad, nors lietuvių kalbos gramatika sudėtinga, lietuviškai lengva skaityti.

Pirmosios lietuviškos knygos buvo pradėtos leisti Prūsijos Kunigaikštystėje nuo 1547 metų – M. Mažvydo „Katekizmuso”.

Dauguma jų autorių, vertėjų, parengėjų (M. Mažvydas, B. Vilentas, A. Jomantas, S. Vaišnoras ir kiti, išskyrus J. Bretkūną,
vietinių Mažosios Lietuvos gyventojų) buvo Didžiosios Lietuvos piliečiai, bajorai, pasitraukę iš savo katalikiškos tėvynės į liuteronišką Prūsijos Kunigaikštystę, nes skleisti naująjį M. Liuterio mokslą tėvynėje jiems buvo trukdoma arba tiesiog draudžiama. Visus liuteronybės šalininkus rėmė Prūsijos kunigaikštis Albrechtas. Be to, čia, Mažosios Lietuvos regione, gyveno apie 300 tūkst. lietuvių tautybės gyventojų. Labai svarbu buvo ir tai, kad liuteronai ir apskritai protestantai anksčiau negu katalikai suvokė tautinių kalbų vartojimo bažnyčioje svarbą. Dėl šių ir panašių priežasčių katalikų pasirengimas leisti lietuviškas knygas Didžiojoje Lietuvoje užsitęsė.

Turimos žinios leidžia manyti, kad Didžiojoje Lietuvoje pirmosios lietuviškos katalikiškos knygos buvo išleistos apie 1585 m. Tai turėjo būti vertimai: vokiečių jėzuito šv. Petro Kanizijaus (1521-1597) katekizmas ir neišaiškinto autoriaus maldaknygė.

XVI a. pabaigoje lietuvių kalba pagaliau išsikovoja pripažinimą ir Didžiojoje Lietuvoje – tiek katalikiškoje, tiek kalvinistiškoje (evangelikų reformatų) kultūros šakoje. Ypač didelių laimėjimų pasiekia katalikų bažnyčia. Iškyla stambiausia lietuvių raštijos figūra Renesanso epochoje – Žemaičių vyskupijos kanauninkas Mikalojus Daukša, remiamas Žemaičių vyskupo kunigaikščio Merkelio Giedraičio. Daukša laikomas didžiausiu kovotoju dėl gimtosios kalbos teisių (J. Lebedys), jo prakalba „Postilei” vadinama himnu gimtajai kalbai (Just. Marcinkevičius), jis lietuviams primena Homerą (K. Bogdanas).

Daukšos plunksnai priklauso du labai reikšmingi jo versti iš lenkų kalbos leidiniai: Vilniuje 1595 m. išėjo ispanų jėzuito Jokūbo Ledesmos (1522-1570) „Katekizmas”, labai populiarus katalikiškojoje Europoje, o 1599 m. Vilniaus universiteto spaustuvė išleido lenkų jėzuito, žymaus vertėjo ir rašytojo Jokūbo Vujeko „Postilę”. J. Vujekas (1541-1597), be kita ko, buvo 1578-1579 m. Vilniaus jėzuitų kolegijos rektoriumi, tad tikriausiai ir Daukša, ir vyskupas M. Giedraitis galėjo būti asmeniškai su juo susitikę. Daukša išvertė vieną iš dviejų J. Vujeko postilių – „Mažąją”.

J. Vujeko Postilė tik iš dalies tenkino lietuvių visuomenės poreikius, nes lenkų autorius negalėjo žinoti specifinių lietuviškų problemų. Vis dėlto bendrąja katalikybės ppropaganda ir protestantizmo smerkimu J. Vujeko veikalas Lietuvos katalikams buvo ne mažiau aktualus negu lenkų ir atitiko svarbiausią Kontrreformacijos tikslą – įveikti protestantizmą, kuris XVI a. antroje pusėje Lietuvoje itin aktyviai reiškėsi. Lietuvoje kontrreformacija prasidėjo 1578 m., įsigalėjus Tridento Susirinkimo nutarimams.

Taigi J. Ledesmos ir J. Vujeko darbų vertimais Daukša ir jo mecenatas M. Giedraitis turėjo tikslą skleisti ir stiprinti katalikybę lietuvių kalba. Taip išryškėja šių abiejų katalikų bažnyčios veikėjų vaidmuo Lietuvos religinės minties ir lietuvių tautos religinio auklėjimo istorijoje: stiprinti lietuvišką bažnyčią, perimti joje iniciatyvą iš lenkiškai kalbančių kunigų.

Ši lietuviškumo idėja deklaruojama visuose originaliuose „Postilės” prieduose: jauno lietuvių šviesuolio Vaclovo Daujoto-Labunauskio lotyniškose eilėse (ketureilyje „Herbui” ir „Epigramoje”, kurioje šlovinamas vyskupas), paties Daukšos lotyniškoje prakalboje, skirtoje M. Giedraičiui, ir garsiojoje lenkiškoje „Prakalboje į malonųjį skaitytoją”. Jei Daukša būtų buvęs tik vertėjas, jį laikytume žymiausiu lietuvių Kontrreformacijos rašytoju, kovotoju už lietuvišką bažnyčią. Tačiau minėtais originaliais „Postilės” priedais jis išeina į pasaulietinę Lietuvos visuomenės erdvę kaip naujųjų tautinių renesanso idėjų šauklys. Garsiausiai jo balsas nuskamba skaitytojams skirtoje prakalboje.

„Prakalba” parašyta lenkiškai, kad suprastų visi Lietuvos dvasininkai ir didikai. Daukša skelbia naują, renesansinį tautos supratimą, iškeldamas tris svarbiausius tautos bruožus: 1) bendra teritorija – tėvų žemė, 2) istoriškai susiklostę vienodi papročiai, 3) toji pati kalba. Rašytojas smerkia prasidėjusį bajorijos lenkėjimą, lietuvių kalbos paniekinimą, ypač bažnyčiose, nesirūpinimą šios kalbos ugdymu, brėžia plačią lietuvių religinės ir pasaulietinės kultūros programą.

Nesmerkdamas kitų kalbų vartojimo Lietuvos valstybėje (lotynų, rusėnų, lenkų) Daukša reiškia tvirtą nuomonę, kad valstybės įstatymai, jos istorija, kitų tautų istorijos turėtų būti rašomi lietuvių kalba, kad jąja reikėtų aptarti visus valstybės reikalus, ją vartoti „bažnyčioje, taryboje, namie”, piktinasi gimtosios lietuvių kalbos apleidimu. Skelbiama demokratiška mintis, kad tautą sudaro ne vien bajorai, kaip tada dažnai buvo aiškinama, bet ir nekilmingi žmonės.

Daukšos pažiūrose nėra antilenkiško nusistatymo. Jis buvo lojalus Liublino unijai, rašo, kad po jos lenkų kalba tapo lietuviams „lyg ir gimtąja”. Bet prioritetą Daukša teikė lietuvių kalbai, buvo aktyvus jos teisių gynėjas, ugdytojas. Gimtosios lietuvių kalbos išaukštinimui Daukša skyrė pakiliausias savo „Prakalbos” eilutes, išpuošė jas tauriausiais žodžiais, giliausiomis prasmėmis (meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas), kalbos netekimą palygino su
užtemimu, žmogaus gyvybės ir garbės praradimu.

Lietuvių kalbos tarmės

Lietuvių kalbos gyvybingumą ir savitumą per amžius bene tvirčiausiai palaikė lietuvių kalbos tarmės. Atsiradusios dėl įvairių istorinių, geografinių, socialinių, politinių, administracinių ir kalbos raidos priežasčių, jos garsų, žodžių ir formų įvairove byloja apie lietuvių, gyvenančių gana nedidelėje teritorijoje, aplinką, skirtingas tradicijas ar net savitą būdą. Kadangi kai kurios ypatybės atsispindi jau XVI a. senuosiuose lietuvių raštijos paminkluose, galima susidaryti bent apytikrį vaizdą apie tarmių raidą per paskutiniuosius keturis amžius, kaupti reikšmingus duomenis lietuvių kalbos, ir ne tik jos, istorijai.

Lietuvių kalba turi dvi pagrindines tarmes: aukštaičių ir žemaičių.

Žemaičių vardu nuo seno buvo vadinama vidurio Lietuvos žemuma. Joje susidariusią tarmę imta vadinti žemaičių tarme, o kaip jos priešingybę kito Lietuvos ploto tarmę — aukštaičių tarme.

Aukštaičių ir žemaičių tarmės skiriamos pagal dvibalsių ie, uo tarimą: aukštaičiai juos išlaiko, o žemaičiai keičia kitais garsais.

Aukštaičių tarmė pagal dvigarsių an, am, en, em ir balsių ą, ę tarimą skyla į vakarų, pietų ir rytų aukštaičius (plg. kaip tariami žodžiai ranka, žąsis).

Vakarų aukštaičiai (Kauno, Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių, Šiaulių r.) dvigarsius an, am, en, em ir balsius ą, ę išlaiko ir taria kaip bendrinėje kalboje ranka, žąsis. Vakarų aukštaičiai turi dvi patarmes: kauniškių ir šiauliškių. Kauniškių patarmė artimiausia bendrinei kalbai. Jie skiria ilguosius ir trumpuosius balsius ir išlaiko kirčio vietą. Šiauliškiai trumpina nekirčiuotų skiemenų ilguosius balsius, kartais atitraukia nuo galūnės kirtį.

Pietų aukštaičiai (Alytaus, Druskininkų, Varėnos r.) išlaiko an, am, en, em, bet ą, ę verčia ū, y: jie sako ranka, žūsis. Rytų aukštaičiai (Širvintų, Švenčionių, Ignalinos, Molėtų, Anykščių, Utenos, Zarasų, Rokiškio, Panevėžio r.) minėtus dvigarsius verčia om, on, em, en arba um, un, im, in: ronka, runka, o balsius ą, ę verčia o, e arba ū, y: žosis, žūsis.

Rytų aukštaičių tarmė dar skirstoma į šnektų grupes. Vienai priklauso šnektos, trumpinančios (redukuojančios) nekirčiuotų skiemenų ilguosius balsius: panevėžiškiai trumpuosius galūnių balsius suplaka į vieną neaiškų balsį: po kieto priebalsio — į užpakalinės eilės, po minkšto — į priešakinės eilės; širvintiškiai šiek tiek mažiau nei panevėžiškiai redukuoja žodžio galo balsius; o anykštėnai vietoj kirčiuotų negalūninių a, e taria o, ė (e), pvz., rotas „ratas“.

Kitos grupės šnektos netrumpina nekirčiuotų skiemenų ilgųjų balsių: kupiškėnai, kaip ir anykštėnai, vietoj kirčiuotų negalūninių a, e taria o, ė (e) ir a — vietoj e ir ė, kai po šių balsių eina kietas priebalsis ar tolesniame skiemenyje yra a, ė, o, u, pvz., dada „dėdė“; uteniškiai neredukuoja žodžio galūnės balsių, nekirčiuotus dvibalsius ie, uo vienabalsina, pvz., penelis „pienelis“; vilniškiai išlaiko nekirčiuotą dvibalsį ie, pvz., pienelis „pienelis“.

Daugelis pietų aukštaičių ir rytų aukštaičiai vilniškiai dzūkuoja, t.y. č, dž verčia c, dz, pavyzdžiui, sako cia arba ca „čia“; t, d, tv, dv prieš i, į, y, ie verčia c, dz, cv, dzv: cik „tik“, dziena „diena“. Šią ypatybe turintys aukštaičiai dar vadinami dzūkais.

Žemaičių tarmė pagal dvibalsių ie, uo (žodžių pienas, duona) tarimą skiriami į vakarų, pietų ir šiaurės žemaičius.

Vakarų žemaičiai (Klaipėdos, Šilutės r.) vietoj ie, uo taria ė, o: pėns, dona.

Pietų žemaičiai (Tauragės, Raseinių, Kelmės, Šilalės r.) vietoj ie, uo taria y, ū: pyns, dūna. Pietų žemaičiai pagal dvigarsių am, an, em, en tarimą dar skiriami į dvi šnektas: raseiniškius, išlaikančius šiuos dvigarsius sveikus, ir varniškius, verčiančius juos om, on, em, en ar um, un, im, in. Šiaurės žemaičiai (Kretingos, Skuodo, Mažeikių, Telšių, Plungės r.) vietoj ie, uo taria ei, ou: peins, douna. Šiaurės žemaičiai pagal trumpųjų balsių i, u negalūniniuose skiemenyse tarimą skaidosi į kretingiškius, i, u verčiančius ė, o, ir telšiškius, i, u tariančius e, o arba i, u.

Pagal žodžio duona tarimą žemaičiai nuo seno dar vadinami donininkais (vakarų žemaičiai), dūnininkais (pietų žemaičiai) ir dounininkais (šiaurės žemaičiai).

Lietuvių kalbos tarmių pavyzdžiai dažniausiai pateikiami fonetine transkripcija: įprastine abėcėle, papildyta kai kuriomis naujomis raidėmis ir diakritiniais ženklais. Transkripcija leidžia tiksliai užrašyti kalbos garsus, išryškinti bendrinės kalbos ir tarmių skirtumus. Čia pateikiamuose tarmių pavyzdžiuose transkripcija nevartojama, tik prieš kirčiuotą garsą rašomas status brūkšnelis.

Vakarų aukštaičiai kauniškiai: Ar aš šep, ar aš tep sak’ysu, vis tiek v’isko nepasak’ysu „Ar aš šiaip, ar aš taip sakysiu, vis tiek visko nepasakysiu“.

Vakarų aukštaičiai šiauliškiai: Tas va’iks viens pats tik šv’ilpin po tr’oba ižd’ikis, dauge’u niek „Tas vaikas vienas pats tik švilpauja po trobą išdykęs, daugiau nieko“.

Pietų aukštaičiai: Sak’ik v’elniu: lįsk per žamuc’ini, tai jis vis c’iek lįs per aukštuc’ini „Sakyk velniui: lįsk per žemutinį, tai jis
tiek lįs per aukštutinį“ (darys atbulai).

Rytų aukštaičiai panevėžiškiai: A mas tur’ejam š’uni, užgiv’ena aštun’iolek m’iatu „O mes turėjome šunį, išgyveno aštuoniolika metų“.

Rytų aukštaičiai širvintiškiai: Ti aš netur’iu jak’ios šeim’os, tikta’i br’olia va’ikai ir br’alis su brol’eni, tik prik ja’is ir b’ūstu „Tai aš neturiu jokios šeimos, tiktai brolio vaikai ir brolis su broliene, tai prie jų ir būnu“.

Rytų aukštaičiai anykštėnai: K’elis ‘ėjis iš an’a ‘ežerą g’ola t’iesei mest’elin „Kelias ėjęs iš ano ežero galo tiesiai miestelin“.

Rytų aukštaičiai kupiškėnai: Senia’u k’okioz gi dalg’ęz b’udavo, ‘išplakei ir vėl toj išli’nko ‘ošmenys ir nebapapj’ausi „Seniau kokios gi dalgės būdavo, išplakei ir vėl tuoj išlinko ašmenys ir nebepapjausi“.

Rytų aukštaičiai uteniškiai: S’anas gra’it pas’ilsi — ac’igule ir pasils’eta jeu, a jeun’am ra’ike dauge’u p’oilse „Senas greit pasiilsi — atsigulė ir pasiilsėta jau, o jaunam reikia daugiau poilsio“.

Rytų aukštaičiai vilniškiai: E jau r’udenes laik’i, ta’i raic’i s’oduosan obuol’auc j’ojam „O jau rudenio laike, tai raiti soduosna obuoliaut jojam“.

Vakarų žemaičiai: Pi mūs nėr mešk, k’apas tek v’ėnas, med’ę, krum’alę er v’esks; j’ūra v’eso art’ė „Prie mūsų nėra miško, kopos tik vienos, medžiai, krūmeliai ir viskas; jūra visai arti“.

Pietų žemaičiai raseiniškiai: Ankstyvu’oji v’arna dant’is rakini’e, vielivu’oji — ak’is krapštini’e „Ankstyvoji varna dantis rakinėja, vėlyvoji — akis krapštinėja“.

Pietų žemaičiai varniškiai: Keta s’yke, ‘atmeno, k’uoja pr’amuše leda, veizi’ek, e sod’ožes būs „Kitą sykį, atmenu, koja pramuši ledą, veizėk (= žiūrėk), ir sudužęs bus“.

Šiaurės žemaičiai kretingiškiai: Tep mes lo’ubam va’rktė: kol v’aka naožmėgd’ysi, g’oltė nanu’esi „Taip mes vargdavom: kol vaiko neužmigdysi, gulti nenueisi“.

Šiaurės žemaičiai telšiškiai: I ve’in pr’ašiem, i ket — nal’eid ij’ete „Ir vieno prašėm, ir kito — neleido įeiti“.

Lietuvių kalbos tarmės — lietuvių bendrinės kalbos ištakos ir nuolat ją gaivinantis šaltinis. Vis labiau įsigalint bendrinei kalbai, dažniausiai tik kaimuose ir vienkiemiuose tegalima išgirsti senesniuosius žmones tarmiškai šnekant. Kad šie kalbos turtai nepražūtų, tarmės yra tiriamos, leidžiami tarmių aprašai ir žodynai.

Daugiausia tarmių duomenų sukaupta Lietuvių kalbos institute. Didžiausias šios srities darbas — 1977 m. pradėtas leisti keturtomis „Lietuvių kalbos atlasas“ (t. l –3, 1977– 1991, autoriai Elena Grinaveckienė, Kazys Morkūnas, Aloyzas Vidugiris ir kt.). Jį sudaro apie 400 lingvistinių žemėlapių. Atlase parodoma pagrindinių fonetikos, morfologijos ir svarbesnių leksikos, sintaksės reiškinių geografija bei jų įvairovė lietuvių kalbos tarmėse.

Pagrindinių lietuvių kalbos tarmių ir daugybės smulkių šnektų tekstų pateikiama chrestomatijoje „Lietuvių kalbos tarmės“ (1970, sudarytojai Elena Grinaveckienė, Kazys Morkūnas, Birutė Vanagienė ir kt.).

Reikšmingiausi lietuvių kalbos dialektologijos veikalai — Zigmo Zinkevičiaus „Lietuvių dialektologija“ (1966) ir „Lietuvių kalbos dialektologija“ (1978, 1994).

ŽYDŲ KALBOS

Lietuvos žydai, kaip ir visi žydai aškenazai, vartojo dvi žydų kalbas: hebrajų su aramėjų kalbos elementais ir jidiš. Tačiau šios kalbos skirtingu mastu reiškėsi tiek asmeniniame, tiek visuomenės gyvenime; skyrėsi ir jų funkcijos.

Tradicinėje bendruomenėje hebrajų kalba vykdė lešon ha-kodeš (kita tarsena – lošn-koideš), t.y. „šventos kalbos“ vaidmenį; ji buvo skirta funkcionuoti religinės teisės, liturgijos, religinio švietimo bei literatūros sferose. Šnekamąja kalba ji nebuvo tiek dėl savo aukšto statuso, tiek dėl savo istorijos. O jidiš buvo bendravimo kalba, ir ne tik kasdienio bendravimo. Kaip teigia žymiausias nūdienos tyrinėtojas D. Kacas, „jidiš buvo visuotinė gimtoji kalba ir universali bendravimo kalba, kurios vartojimo sferos vienas polius buvo intymi namų aplinka, o kitas – ješiva ir rabinų teismas.“

Abiem šiom kalbom sukurta turtinga religinė ir pasaulietinė literatūra; buvo leidžiami laikraščiai bei žurnalai, egzistavo plati švietimo sistema – nuo ješivų iki naujausiais laikais atsiradusių vaikų darželių, pradžios, vidurinių mokyklų ir aukštųjų mokyklų judaikos katedrų; veikė turtingos bibliotekos, iš kurių garsiausia buvo įkurta švietėjo ir bibliofilo Matitjahu Strašuno (1817-1885). Knygų spausdinimo istorija (pirmoji žydų spaustuvė Lietuvoje atsirado 1799) atspindi ir hebrajų bei jidiš knygos Lietuvoje istoriją.

Hebrajų ir jidiš kalbų

abėcėlė (spausdintos ir

rašytinės raidės)

HEBRAJŲ KALBA

Tai semitų kalba, gyvuojanti daugiau nei 4000 metų. Semitų grupei taip pat priklauso aramėjų kalba, kurios elementų esama religinėje žydų literatūroje, pradedant bibliniais tekstais – seniausiais hebrajų kalbos paminklais. Kalbos raidos pobiblinio laikotarpio pagrindiniai paminklai – Mišna, midrašai, o vėliau – Talmudas. Pobiblinėje epochoje (maždaug nuo mūsų eros 2 amžiaus) hebrajų kalba nebevartojama kasdieniam bendravimui, ją išstumia aramėjų kalba. Diasporoje bendravimo kalbomis tampa naujos žydų kalbos, susiformavusios kaip hebrajų bei aramėjų ir modifikuotų vietinių kalbų sintezė. Įvairiose
žydų diasporos vietose jos skirtingos (jidiš, ladino ir kt.).

Viduramžiais hebrajų kalba vyko aktyvi kultūrinė veikla, plėtota literatūrinė ir mokslinė kūryba. Šios literatūros atstovai Lietuvoje – Joelis Sirkesas, Šabtajus Hakohenas, Aharonas Koidanoveris ir kt. (žr. skyrių Religinė tradicija ir literatūra). 18-19 a. plėtojantis žydų apšvietos sąjūdžiui – Haskalai – atsirado nauja, grožinė literatūra hebrajų kalba. Lietuvoje jos atstovai buvo Abraomas Mapu (1808-1867), Mordechajus Aharonas Ginzburgas (1795-1846), Kalmanas Šulmanas (1821-1899), poetai Juda Leibas Gordonas (1830-1892), Abraomas Beras Lebenzonas (1794-1878) ir jo anksti miręs sūnus Micha Juozapas Lebenzonas (1828-1852). Šiai plejadai priskirtinas Samuelis Juozapas Finas (1818-1890) išleido pirmąjį Lietuvoje hebrajų žurnalą Pirchei cafon („Šiaurės gėlės“). 19-tame ir 20-jo a. pradžioje Lietuvoje hebrajiškai rašė poetai Mordechajus Cevi Mane (1859-1886), Zalmanas Šneuras (1887-1940).

19 a. pabaigoje išeivio iš Lietuvos Eliezerio Ben-Jehudos (1858-1922) iniciatyva pradėtas hebrajų kaip kasdienio bendravimo kalbos atgaivinimo darbas. Hebrajų kalba tapo 1948 m. sukurtos Izraelio valstybės oficialiąja kalba.

JIDIŠ KALBA

Kalba, atsiradusi maždaug prieš 1000 metų tarp Vokietijos žydų; laikui bėgant ir plėsdamasi tarp Aškenazo žydų, jidiš susiformavo kaip sudėtingas lydinys, kurį sudaro įvairių viduramžių vokiečių dialektų, hebrajų ir aramėjų (20%) ir kai kurių slavų kalbų elementai. Tad jidiš priklauso germanų grupės kalboms, bet rašmenų grafika paimta iš hebrajų.

Iš visų žydų kalbų jidiš geografiškai buvo plačiausiai paplitusi. Tiksliai nežinoma, kada jidiš atėjo į Lietuvą. Tačiau šios kalbos literatūriniu variantu, sunormintu 20 a. pradžioje, pripažintas „lietuviškasis jidiš“, t.y. tas jidiš dialektas, kuriuo šnekėjo litvakai. 20 a. pradžioje 99.3% Lietuvos žydų jidiš laikė savo gimtąja kalba.

Lieuvos žydų kultūrai jidiš turėjo didžiulės reikšmės, ypač tarpukario laikotarpiu, kai daugybė socialinių, kultūrinių, mokslinių bei švietimo institucijų, veikusių jidiš kalba, ir leidiniai šia kalba pavertė Lietuvą ir Vilnių pasaulio žydijos dvasinės traukos centru. Vilniuje 1925 m. įkurtas Žydų mokslo institutas – JIVO ne tik dirbo jidiš kalba istorijos, sociologijos, literatūros, folkloristikos bei kitose sferose, bet ir davė pradžią šiuolaikinei jidiš lingvistikai; šios srities tyrimams vadovavo instituto akademinis direktorius Maksas Vainraichas (1894 – 1969).

Vilniaus universitete 1940 – 1941 m. veikė jidiš kalbos ir literatūros katedra, vadovaujama kito stambaus lingvisto Noacho Priluckio (1882 – 1941).

Iš visų žydų kalbų, be hebrajų, jidiš literatūra – turtingiausia ir įvairiausia. Tarp rašiusių jidiš kalba Lietuvoje 19 a. paminėtini prozaikas Aizikas Mejeris Dikas [1807 (1814) – 1893], Jokūbas Dinezonas (1852 – 1919), poetas Michelis Gordonas (1823 – 1890), liaudies poetas-satyrikas Eljakumas Cunzeris (1840-1930), literatūros kritikos jidiš kalba pradininkas Izraelis Eljaševas (1873 – 1924), pasirašinėjęs slapyvardžiu Bal-Machšoves („Mąstytojas“).

Tarpukario laikotarpis – jidiš literatūros Lietuvoje suklestėjimo epocha. Vilniuje susiformuoja jaunų literatų bei dailininkų grupė Jung Vilne („Jaunasis Vilnius“), kurią sudaro Abraomas Suckeveris (gimė 1913, dabar gyvena Izraelyje), Chajimas Gradė (1910-1982), Šemarja Kačerginskis (1908-1954). Įžymusis poetas Mozė Kulbakas (1896 – 1937) taip pat kūrė Vilniuje. Kaune jaunieji literatai įkūrė susivienijimą Mir alein („Mes patys“); buvo ir grupė, susibūrusi apie literatūros almanachą Vispe („Sala“). Tarp rašiusių jidiš Kaune paminėtini Dovydas Umru (1910 – 1941), Hiršas Ošerovičius (1908 – 1994), Jokūbas Josadė (1911 – 1995) ir kiti.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4684 žodžiai iš 9362 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.