Kalbotyros pradmenų
5 (100%) 1 vote

Kalbotyros pradmenų

Lietuvių kalbos gramatikos ir žodynai

Kiekviena kalba tirti paprastai pradedama rašant jos gramatikas ir žodynus.

Pirmoji žinoma lietuvių kalbos gramatika (,,Grammatica Litvanica”) buvo išleista 1653m. Karaliaučiuje.Ją lotyniškai parašė Danielius Kleinas. Gramatika palyginti tobulai parašyta. Joje apibendrinta bei sunorminta jau daugiau negu šimtą metų turinčios to laikotarpio Prūsijos lietuvių raštijos kalba. Ši gramatika galutinai įtvirtino Prūsijoje lietuvių rašomosios kalbos normas vakarų aukštaičių tarmės pagrindu. D. Kleinas dar išleido kiek perdirbtą gramatikos santrauką vokiečių kalba.

Po 30 metų, kai pasirodė D. Kleino gramatika, tame pačiame Karaliaučiuje buvo išleista nauja gramatika, kurią dar prieš D. Kleiną parašė Kristupas Sapūnas, vėliau kiek perdirbo ir išleido Teofilis Gotlibas Šulcas. Ir ši gramatika parašyta lotynų kalba. Iki XIX a. Prūsijoje pasirodė dar trys vokiškai parašytos lietuvių kalbos gramatikos, kurių autoriai buvo Povilas Frydrichas Ruigys (1747m.), Gotfrydas Ostermejeris (1791m.) ir Kristijonas Gotlibas Milkus (1800m.).

Pirmąją mokslinę lietuvių kalbos gramatiką (,,Litauische Grammatik”) parašė vokiečių kalbininkas Augustas Šleicheris. Ji pasirodė vokiečių kalba 1856m. Prahoje ir turėjo labai didelę reikšmę tolesniam lietuvių kalbos tyrimui.

1876m. Halėje (Vokietijoje) išėjo kita labai vertinga taip pat vokiečių kalba parašyta lietuvių kalbos gramatika (,,Grammatik der litauschen Sprache”). Jos autorius – Prūsijos lietuvis Frydrichas Kuršaitis. Tai didelė knyga, domenų gausumu toli pralenkianti A.Šleicherio gramatiką.

Minėtina dar originali, labai vertinga Kazimiero Jauniaus ,,Lietuvių kalbos gramatika”, išleista Sankt Peterburge 1911m. lietuvių, 1916m. – ir rusų kalba.

Pirmąją moralinę lietuvių bendrinės kalbos gramatiką (,, Lietuviškos kalbos gramatika”) parašė žymusis mūsų kalbininkas Jonas Jablonskis. Jis pasirodė Tilžėje 1901m. Petro Kriaušaičio slapyvardžiu. Vėliau, J.Jablonskis išleido dar dvi lietuvių kalbos gramatikas: Vilniuje 1919m. ir Kaune 1922m. Pastaroji yra pati svarbiausia.

Be šių trijų gramatikų, J.Jablonskis 1911m. Seiniuose išleido atskirai ,,Lietuvių kalbos sintaksę”, o Kaune 1925m. ,,Lietuvių kalbos vadovėlį”. Jo gramatikomis ypač 1922m. išleistąja, vėliau rėmėsi visi kiti mūsų mokyklinių gramatikų autoriai, taigi ir tų gramatikų, iš kurių dabar mokosi Lietuvos mokiniai. J.Jablonskio darbai – tvirtas bendrinės lietuvių kalbos pamatas. Gal todėl jis ir vadinamas bendrinės lietuvių kalbos tėvu.

Gramatikos buvo leidžiamos ir vėliau. Didžiausia iš visų lietuvių kalbos gramatikų, o drauge ir išsamiausių yra Lietuvos mokslo akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto 1965 – 1976m. išleista trijų tomų ,,Lietuvių kalbos gramatika”. Tai mokslinė aprašomoji (dar vadinama akademine) gramatika, kuria lig šiol vadovaujasi visi kalbos tyrėjai ir vartotojai.

Remiantis naujaisiais lietuvių kalbos tyrimais ir ankstesne patirtimi parengta ir 1994m. (papildytas ir pataisytas leidimas – 1997m.) išleista vienatomė ,,Dabartinės lietuvių kalbos gramatika” (redaktorius Vytautas Ambrazas). Šią gramatiką rašė keliolika žymiausių lietuvių kalbininkų.

Keletas reikšmingesnių lietuvių kalbos gramatikų yra išėję užsienyje. Iš jų ypač pažymėtina lenkų kalbininko Jano Otrembskio (trys tomai) ir amerikiečių kalbininko Alfredo Seno (du tomai).

Pirmasis lietuvių kalbos žodynas pasirodė Vilniuje apie 1620m. Tai trijų kalbų žodynas: Jame lotyniški žodžiai išversti į lenkų ir lietuvių kalbą. Autorius – Konstantinas Sirvydas. Vėliau jis tą žodyną iš esmės perdirbo. Šis buvo išleistas 4 kartus. Tai vienintelis žodynas Lietuvoje iki pat XIX a. Jis daug prisidėjo norminant ir turtinant lietuvių kalbą. K.Sirvydas sukūrė nemažai naujadarų (kokybė, kupranugaris, mąstytojas, pratarmė, pažanga, rodyklė, spaustuvė, taisyklė, virtuvė), kuriuos vartojame ir šiandien.

Prūsijoje iki XIX a. buvo išleisti trys dvikalbiai (lietuvių ir vokiečių) žodynai: F.Hako (1730m.), P.Ruigio (1747m.) ir K.Milkaus (1800m.).

Ypač reikšmingas Frydricho Kuršaičio žodynas.(Iš tikrųjų F.Kuršaitis parašė du žodynus: lietuvių – vokiečių, išleistą Halėje 1883m., ir vokiečių – lietuvių, kurį sudaro du tomai, pasirodė taip pat Halėje 1870 ir 1874m.). Žodžius F.Kuršaitis rinko ne iš raštų, bet pirmiausia iš gyvosios Prūsijos lietuvių kalbos. Jie užrašyti labai tiksliai, pažymėtas kirtis ir priegaidė. Mokslininkai F.Kuršaičio žodynus labai vertina ir iki šių dienų jais tebesinaudoja.

Minėtinas ir apie 1850 – 1864m. parašytas Simono Daukanto lenkų – lietuvių kalbų žodynas, kuriame yra apie 38 000 žodžių. Išleistas jis tik 1993 – 1996m. Vilniuje. Mūsų kalboje prigijo jo siūlyti žodžiai: laikrodis, prekyba, vietovė, būdvardis, laipsnis, kalbos dalys ir kt.

Lietuvių kalbotyrai labai svarbus Antano Juškos žodynas. Jį Rusijos mokslo akademija leido net 25–erius metus (1897 – 1922).

Iš visų lietuvių kalbos žodynų reikšmingiausias, didžiausias ir išsamiausias yra daugiatomis ,,Lietuvių kalbos žodynas”. Jo sumanytojas ir pirmasis leidėjas yra vienas žymiausių lietuvių kalbininkų Kazimieras Būga.
Jis dar mokyklos suoluose į atskirus sąsiuvinius pradėjo užrašinėti žodžius būsimajam žodynui.

Po K.Būgos mirties nutrūkusį darbą nuo 1930 metų tęsė Juozas Balčikonis kartu su kitais kalbininkais. Jis gerokai papildė K.Būgos paliktą kartoteką, pasikvietė daug talkininkų. Paskutinis, dvidešimtasis ,,Lietuvių kalbos žodyno” tomas pasirodė 2002 metais – praėjus lygiai 100 metų nuo jo rengimo pradžios.

Šis žodynas nėra panašus į jokius kitus žodynus. Jis apima ir dabartinės bendrinės kalbos, ir visų tarmių, ir senųjų raštų leksiką. Į jį sudėti žodžiai, kuriuos mes vartojame ir dabar ir kuriuos vartojo mūsų senelių seneliai. Tai gyvasis mūsų šalies turtas, jame – mūsų Tėvynės siela.

,,Lietuvių kalbos žodynas” yra unikalus ir Europoje, ir netgi pasaulyje. Jo mums pavydėti gali netik kaimynai rusai, baltarusiai, lenkai, latviai. Tokio didelio, išsamaus gimtosios kalbos žodyno neturi ir vokiečiai, prancūzai, anglai, ispanai, italai, graikai ir daugelis kitų.Didysis ,,Lietuvių kalbos žodynas” , be abejo, yra pats svarbiausiais lietuvių leksikografijos darbas.Turėti tokį žodyną – kiekvienos tautos svajonė, jos kalbos mokslo ir bendrosios kultūros rodiklis.

Kasdienei kalbos praktikai labai reikšmingas ,,Dabartinės lietuvių kalbos žodynas”, kurio išėję net 4 leidimai (1954, 1972, 1993 ir 2000m.). Jame sudėti dabartinės kalbos žodžiai, nurodomos jų norminės reikšmės ir norminis kirčiavimas. Šio žodyno pagrindu rengiamas naujas ,,Bendrinės lietuvių kalbos žodynas”.

Mokyklai išleistas ,,Mokomasis lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodynas” (naujausias leidimas – 2003m.). Šiame žodyne pateikiamos svarbiausios lietuvių kalbos rašybos, skyrybos ir kirčiavimo taisyklės, nurodomi dažniau kalboje vartojami žodžiai, čia galima pasitikrinti jų rašybą ir kirčiavimą.

XX a. antroje pusėje išleista nemaža specializuotų lietuvių kalbos žodynų: Antano Lyberio ,,Sinonimų žodynas” (1980), Irenos Ermanytės ,,Lietuvių kalbos antonimų žodynas” (1985), Jono Paulausko ,,Lietuvių kalbos frazeologijos žodynas” (1977), ,,Sisteminis lietuvių kalbos frazeologijos žodynas” (1995), ,,Lietuvių kalbos palyginimų žodynas” (1985; parengė K.B.Vosylytė), Aleksandro Vanago ,,Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas” (1981), įvairių tarmių žodynai ir kt.

Įdomūs ir vertingi yra Kazio Kuzavinio ir Bronio Savukyno ,,Lietuvių vardų kilmės žodynas” (1987, 1994), autorių kolektyvo parengtas dvitomis ,,Lietuvių pavardžių žodynas” (1985 – 1989), kuriuose galima rasti įvairiausios informacijos apie lietuvių vardus ir pavardes.

Kalbos mokslui praverčia lietuvių kalbos žodžių statistikos žodynai. 1997m. išleistas Laimos Grumadienės ir Vidos Žilinskienės ,,Dažninis dabartinės rašomosios lietuvių kalbos žodynas”.

Labai reikšmingas ir lituanistikai, ir baltistikai, ir apskritai visai indoeuropeistikai vokiečių kalbininko Ernsto Frenkelio (Fraenkel) 1955 – 1965m. išleistas ,,Lietuvių kalbos etimologijos žodynas”, kuriame aiškinama mūsų kalbos žodžių kilmė. Svarbus 1932 – 1968m. Vokietijoje Makso Nydermano, Alfredo Seno, Antano Salio ir kitų parengtas didelis, net 5 tomų ,,Lietuvių rašomosios kalbos žodynas”.

Lietuvių kalbos gramatikos ir žodynai liudija nemažą rūpestį ir domėjimąsi lietuvių kalba. Svarbiausias dabartinis lietuvių kalbininkų tikslas ir uždavinys – baigti rengti Lietuvos vietovardžių žodyną, parengti istorinį lietuvių kalbos žodyną, lietuvių kalbos etimologijos žodyną.

Lietuvių kalbos gramatikos ir žodynai yra svarbūs ir kalbotyros raidai, ir kalbos praktikai. Jie padeda nustatyti ir įtvirtinti bendrinės kalbos normas, tobulinti valstybinės kalbos vartojimą visose mūsų gyvenimo srityse.

Lietuvių kalbos mokslinio tyrimo pradžia

Moksliškai lietuvių kalba tirti iš esmės pradėta nuo XIX a. vidurio. Iki tol tebuvo tenkinami vien svarbiausių lietuvių kalbos duomenų kaupimu, bandoma aprašyti jos gramatinę struktūrą, suregistruoti raštuose dažniausiai vartojamus žodžius. Rimčiau kalba tuomet dar nebuvo tikrinama.

XIX a. pradžioje pasaulinėje kalbotyroje įvyko didelis perversmas, kuris turėjo lemiamą reikšmę lietuvių kalbos tyrimui. Tą perversmą sukėlė lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas.

Žymiausi to meto pasaulio kalbininkai – vokietis Francas Bopas, danas Rasmus Raskas ir kiti įrodė, kad indoeuropiečių kalbų kilmė yra bendra. Buvo atrasti būdai, kaip, lyginant įvairių giminiškų kalbų garsus ir formas, galima atstatyti tuos pirmykščius garsus ir formas, iš kurių dabartiniai yra išsirutulioję. Kalbininkai pradėjo suprasti, kurie kalbos reiškiniai yra paveldėti iš senų senovės ir kurie tėra šių laikų padarinys. Imta domėtis kalbų raida, stengtasi atskleisti jų istoriją. Ypač daug dėmesio skirta indoeuropiečių prokalbės rekonstravimui bei jos palaikų dabartinėje kalboje surankiojimui.

Nustatyta, kad iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų daugiausia senosios prokalbė ypatybių yra išlaikiusi lietuvių kalba. Imta nepaprastai ja domėtis, ji gretinta su pačiais seniausiais indoeuropiečių rašytiniais paminklais, pavyzdžiui, senovės graikų, lotynų, sanskrito ir kitais. Mūsų kalbai pasaulio kalbininkai suteikė gražų
titulą – archajiškiausioji iš gyvųjų indoeuropiečių šeimos kalbų, vadino ją savotišku muziejumi po atviru dangumi.

Geriau pažinti lietuvių kalbą iš tuomet turėtų kelių pasenusių gramatikų ir žodynų buvo neįmanoma. Reikėjo nedelsiant pradėti iš esmės tirti pačią gyvąją kalbą. Ir šio svarbaus darbo ėmėsi žymiausias XIX a. vidurio kalbininkas vokietis Augustas Šleicheris. Jis 1852m. specialiai nuvyko į Prūsiją mokytis iš paprastų kaimo žmonių lietuvių kalbos bei užrašinėti jos duomenų. Netrukus pasirodė jo įtempto darbo rezultatai. 1856m. Prahoje A.Šleicheris išleido vokiškai parašytą mokslinę lietuvių kalbos gramatiką, netrukus pasirodė lietuvių kalbos chrestomatija (tekstų rinkinys).

A.Šleicheris pirmasis parodė, kaip reikia tirti gyvąją kalbą. Jo darbai tapo puikiu pavyzdžiu vėlesniems tyrėjams. Mokslininko kelionė taip pat pasirodė užkrečianti. Vėliau daugelis žymių pasaulio kalbininkų įvairiais laikais vyko į Lietuvą vietoje tirti lietuvių kalbos.

Antrasis žymus to meto lietuvių kalbos tyrėjas buvo Prūsijos lietuvis Frydrichas Kuršaitis. Lietuvių kalbos studijomis jis labai susirūpino tapęs Karaliaučiaus universiteto lietuvių seminaro vadovu. Labai gerai mokėdamas savo gimtąją lietuvių kalbą ir gerai pažindamas Prūsijos lietuvių tarmes, F.Kuršaitis kur kas aiškiau negu svetimtaučiai kalbininkai pajėgė suvokti subtiliausias lietuvių kalbos ypatybes. Jis pirmasis moksliškai aprašė mūsų gimtosios kalbos priegaides, ištyrė kirčiavimą ir nustatė kirčiuotes. F.Kuršaičio siūlymas trimis kirčio ženklais (kairiniu, dešininiu, riestiniu) žymėti kirčiuotus skiemenis prigijo ir dabar tebevartojamas. Jo gramatika ir žodynas ir dabar kalbos mokslui yra didžiai vertingi.

Ilgainiui įvairiose šalyse susikūrė tam tikri lietuvių kalbos tyrimo centrai. Vokietijoje lietuvių kalbą tirdami dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą daug nuveikė žymūs kalbininkai Frydrichas Karlas Brugmanas, Oskaras Vydemanas, Augustas Leskynas, Adalbertas Becenbergeris ir kt.

Rusijoje tuo metu lituanistika daugiausiai rūpinosi Filipas Fortunatovas (jis pirmasis pradėjo skaityti lietuvių kalbos kursą Maskvos universitete) ir jo mokiniai, visų pirma Viktoras Požezinskis (lenkų kilmės) ir Grigorijus Uljanovas.

Iš žymesnių kitų šalių mokslininkų, tyriusių lietuvių kalbą iki Pirmojo pasaulinio karo, reikšmingi lenkai Janas Rozvadovskis ir Aleksandras Briukneris (dirbo Vokietijos universitetuose), čekai Leopoldas Geitleris ir Josefas Zubatas, bulgaras Aleksandras Doričius, šveicaras Ferdinandas de Sosiūras, prancūzas Robertas Gotjo, danas Vilhelmas Tomsenas.

Vieni pirmųjų lietuvių, gyvenusių Rusijos valdomoje Lietuvos dalyje, savo gimtosios kalbos lobių kaupimu ir jų tyrimu susirūpino broliai Antanas ir Jonas Juškos (Juškevičiai). Antanas Juška visą amžių rinko lietuvių tautosaką ir žodžius. Jonas kaupė lietuvių tarmių duomenis ir rūpinosi brolio palikimo leidimu. Jų darbuose pirmą kartą pavartoti terminai galūnė, skiemuo, skaitvardis, įvardis, šaknis.

Vienu žymiausiu XIX a. antrosios pusės lietuvių kalbininkų laikytinas mūsų poetas Antanas Baranauskas. Dėstydamas Kauno kunigų seminarijoje lietuvių kalbą, jis gerokai įsitraukė į jos studijas. Artimai susipažino su daugeliu žymių užsienio kalbininkų – lietuvių kalbos tyrėjų. Sukaupė daug tarmių duomenų, vykusiai suskirstė pačias tarmes. Vėliau, jau po Pirmojo pasaulinio karo, vokiečių kalbininkas Francas Špechtas išleido A.Baranausko surinktus tarmių tekstus, kuriais plačiai naudojosi užsienyje gyvenantys lietuvių kalbos tyrėjai.

Dar gilesnę vagą lietuvių kalbotyros dirvonuose išvarė gabus A.Baranausko mokinys Kazimieras Jaunius. Lietuvių kalbos mokslui svarbi jo gramatika ir tarmių aprašai. Dabar mums atrodo neįprasta K.Jauniaus vartota sudėtinga rašyba ir terminai (pvz.: esybėvardis ,,daiktavardis”, įvardovietė ,,įvardis”, apskųstinis ,,galininkas” ir kt.). Tačiau terminai priegaidė, priesaga, priešdėlis, veiksmažodis, prieveiksmis, asmuo, linksnis, kamienas prigijo.

Kazimieras Būga

Žymiausias lietuvių kalbos tyrėjas Kazimieras Būga gimė 1879m. Pažiegėje, netoli Dusetų. Mokėsi iš pradžių Dusetų ir Zarasų pradinėse mokyklose, vėliau baigė keturklasę mokyklą Sankt Peterburge. Tėvų verčiamas, buvo įstojęs į kunigų seminariją, tačiau greit ją metė, užsitraukdamas artimųjų rūstybę. Netekęs jų paramos, anksti pradėjo savarankišką gyvenimą. Iš pradžių dirbo privačiu mokytoju, vėliau gavo tarnybą Sankt Peterburgo observatorijoje. Ėmėsi pats savarankiškai mokytis, šviestis. Plačiai įsitraukė į šio miesto lietuvių visuomeninį gyvenimą, bendradarbiavo spaudoje. Tačiau labiausiai jį viliojo kalbos mokslo dalykai.

Išlaikęs brandos atestato egzaminus, 1905m. K.Būga įstojo į universitetą. Būdamas pirmame kurse, išleido pirmą didesnį veikalą ,,Aistiškus studijus”, kuriuo norėjo paskelbti pasauliui savo mokytojo K.Jauniaus mokslą. Universitete K.Būga parašė nemaža mokslo darbų, pavyzdžiui: ,,Apie lietuvių asmens vardus”, ,,Lituanica”. Jie ir šiandien tebeturi didelę mokslinę vertę.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2279 žodžiai iš 4479 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.