Lingvistika
5 (100%) 1 vote

Lingvistika

6 KALBOTYRA ROMOS LAIKAIS

Romėnai daugelį dalykų (mene, literatūroje…)perėmė iš graikų, tą galima pasakyti ir apie kalbotyrą. Graikų dėka atsiranda ir graik. kūrinių lotyniški vertimai (“Odisėja”). Romai užkariavus Graikiją, graikų kalba labai greitai įsisavinama, išplinta dvikalbystė. Greitai atsiranda ir lotyniškos gramatikos – graikiškųjų perdirbiniai: romėnai pasisavina graik terminus ir juos išsiverčia.

Marcus Terentius Varro (116-27 pr.m.e) – pirmasis ryškus tokios gramatikos autorius. “De lingua latina”: išsamūs ir nemaži 25 skyriai-knygos, iš kurių išliko apie 6. ▪Kalbos dalis Varro abibūdino ir morfologiškai, ir semantiškai. Morfologiniai kriterijai: žodžiai skirstomi į 1)kaitomus linksniais ir laikais; 2)tik linksniais; 3)tik laikais; 4)nekaitomus. Pagal žodžio prasmę išskiriami: 1)kažką pavadinantys, įvardinantys; 2)nusakantys veiksmą; 3)pagalbiniai, nustatantys 1 ir 2 ryšį; 4)griežtai sujungiantys. Jis įžiūrėjo 6 kalbos dalis (ne 8): 1)vardažodis, 2)veiksmaž, 3)dalyvis, 4)priev, 5)priel, 6)jungtukas. Varono klasifikacija nėra patogi. ▪Varonas išskiria pirmines (tiesiogines) ir atrines (netiesg) žod formas, pasitelkdamas semantinį kriterijų: pirminės – tos kurios skiriasi savo prasme; antrinės – kurios nei tarpusavyje nesiskiria, nei nuo pirminių žodžių (homo – piminė; hominis, hominem…- antrinės). Tokiu būdu V. įžiūri tai, ką mes dabar vadiname paradigma – asmenuojamų formų visumą ir linksniuojamų. Jis tai vadina žodžių šeima. ▪V. išskiria 6-ąjį linksnį – abliatyvą. ▪Etimologizacijos pradmenys: šiame darbe V. bando aiškinti lot žodžių kilmę. Tačiau jo aiškinimai mažai pagrįsti. Nesugebėjimas rasti šaknį jį nuveda ne į tą pusę. V. gramatika buvo populiari iki iki mūsų eros pradžios. 1ame a. atsiranda ir kitos gramatikos. Palemono gramatika: P. išskyrė 8 k. dalis, imdamas pavyzdžiu Dionizo gramatiką vietoj graik artikelio sugalvojo lot jaustuką. Ši gramatika buvo svarbiausia iki 4a., kai Aelius Donatus parašė dviejų dalių “Ars Donati grammatici urbis Romae”: 1)Ars minor (mokyklinė gram); 2)Ars major (gram pažengusiems, skaičiusiems 1ąją). Ši gramatika buvo vartojama net per visus viduramžius. 5-6a. Priscianus “Institutiones grammaticae”: nemažas dėmesys sintaksei.

Be visų šių aprašomųjų praktinių gramatikų buvo parašytas ir enciklopedinio pob 2d. rinkinys – vyskupo Aurelijaus Augustino (~4-5a) “Disciplinarum libri”: 1d. De doctrina Christiana – mintys apie kalbą – bendrosios kalbotyros pradmenys. Čia jis remiasi Aristoteliu: žodžiai yra tikrovėje egzistuojančių daiktų ar reiškinių simboliai; kalba – ženklinės prigimties reišk. Žodžiai yra daiktų ženklai, bet jie taip pat yra daiktai, nes kitaip negalėtų egzistuoti. Tikrovėje esantis daiktas ir daiktas-žodis labai skiriasi. ▪Yra 2 sudedamosios dakto-žodžio dalys, t.y. ženklas (signus) susideda iš 1)garsinio, matomo apvalkalo signans ir 2)signatum – jo prasminės, semantinės pusės. ▪Ženklus, kurie gali būti atsitiktinai arba tikslingai atsiradę, skirsto į 1)natūraliusius (dūmai reiškia, kad yra ugnis) ir 2)sutartinius (kalba), kurie atsirado iš žmog išmonės. Šv.Augustinas smulkiai analizuoja abu ženklus. ▪Kalbos sukūrimo priežastis išskyrė 2: 1)ekspresijos poreikis – žmogui reikėjo išreikšti savo emocijas; 2)protiniai sugebėjimai, kurių reikėjo kalbos sukūrimui. Augustiną galima laikyti europinės kalbot teoretiku, kurį vėliau atrado F. de Saussure. Šie Augustino teorizavimai – priartėjimas prie semiotikos.

29 F. DE SAUSSURE – INDOEUROPEISTAS

Tai viena iš pačių ryškiausių figūrų kalbotyros istorijoje. Jis padarė milžinišką įtaką savo meto ir vėlesniam mokslui.

FdeS. (1857-1973) buvo Šveicarijos prancūzas, kilęs iš garsios šeimos, tarp kurių nemažai mokslininkų. Matyt jau tėvas turėjo įtakos formuojantis jaunojo FdeS. lingvistiniams polinkiams. Jau gimnazijoje linko į kalbotyrą, bet Ženevos univ įstojo į fiziką ir chemiją. Po metų, 1876m negalėdamas Ženevoje atsidėti rimtoms indoeuropeistikos studijoms, FdeS. Išvyko į Leipcigą. Ten kaip tik prasidėjo jaunagramatikių sąjūdis. Ir šiaip studijų metai jam buvo lemtingi. 1878m dar studentas išspausdino savo 1ąjį darbą “Mémoire sur le système primitif des voyelles dans les langues indoeuropéennes”. Leipc un-tetą baigė daktaro disertacija “Apie sanskrito genityvo linksnį”. Po to 10 metų dėstė Paryžiuje, daugiausia įvairius indoeuropistikos kursus: lyginamąją graik ir lot gramatiką, gotų ir sen vok aukštaičių kalbų istoriją, 1888-89 liet k. kursą. Jo paskaitas klausė daug būsimų žymių pranc kalbininkų, vėliau davusių pradžią sociologizmo krypčiai istor-lyg. ir bendrojoje kalbotyroje. Tarp jų buvo ir A.Meillet, pakeitęs FdeS., šiam išvykus dėstyti į Ženevą. Čia pačios reikšmingiausios buvo bendrosios kalbotyros paskaitos.

Jo darbų buvo nedaug išleista. Jie pagrinde nagrinėjo indoeurop prokalbės problemas. Reikšmingiausias tarp jų “Indoeurop kalbų pirmykštės balsių sistemos tyrinėjimas” (parašė 21m). Šis darbas sukėlė šiokį tokį skandalą (jis buvo neteisingai jaunagramatikių apkaltintas plagijavimu), l įskaudinusį FdeS., dėl ko ateityje jis vengė spausdinti savo darbus. “Memuaras”buvo ne iš karto
įvertintas, tačiau vėliau pripažintas genialiu veikalu. Čia be skandalingo atradimo (FdeS. teigė, kad prokalbėje buvęs semantas* n kai kuriose ide kalbose tam tikrose k. galėjo vokalizuotis), pateiktas dar vienas l svarbus, net pralenkiantis savo laiką atradimas: ide prokalbės balsių sistemoje, be paprastai rekostruojamų trumpų balsių, turėjęs egzistuoti dar vienas redukuotas balsis, FdeS. pavadintas “sonantiniu koeficientu A”. šią hipotizę jis priėjo remdamasis sistemine turimų negausių faktų analize.

Galutinai šis FdeS. atradimas įvertintas ir iš naujo atgimė tik po maždaug 50m., kai 1927m J.Kurylovičius paskelbė, kad prieš I Pasaul.karą atrastų ir iššifruotų hetitų dantiraštinių tekstų fonema h tam tikrais atvejais atitinka “semantinį koeficientą A”. nuo tada FdeS. hipotezė tampa laringalinės teorijos pagrindu ir mokslinio įžvalgumo simboliu.

Tarp vėlesnių indoeuropeistikai svarbių FdeS. darbų 2 jo straipsniai skirti liet k. kirčiavimo istorijai: “Lietuvių akcentuacijos klausimu” (1889) ir “Lietuvių akcentuacija” (1896). 1ame str pateikiama hipotezė, vėliau pavadinta “Sosiūro-Fortunatovo dėsniu”, kuri išplėtojama sekančiame str.

3.KALBOTYRA SENOVĖS INDIJOJE

Indijoje susidomėjimą kalba skatino indiškoji visuomenė, jos susiskaidymas į 4-ias kąstas. Tą susiskaidymą sąlygojo labai tolima praeitis, kada arėjai atėjo iki Indonezijos ir nukariavo vietinius gyventojus. Tai buvo visai kitos kalbos, kitos fizinės sudėties žmonės – dravidai. Jie arijų buvo nustumti į antrą vietą. Taip pradėjo klostytis arijų kalbinė padėtis. Jie stengėsi savo kalbą apsaugoti nuo dravidų kalbos. Arėjai turėjo savo kalbą labai gerai pažinoti, kad galėtų išsaugoti ją. Tuo ir paremtas domėjimasis kalba. Kita priežastis skatinanti domėjimąsi arijų(indoeuropiečių) kalba – tam tikras koncervatyvumas: kalba vartojama religinėse apeigose buvo užsikonservavusi, stabili; bendravimo lygyje kalba kito, toks kitimas yra dėsningas. Religinė kalba buvo saugojama, puoselėjama, kad į ją neįsiskverbtų kasdienės kalbos žodžiai. Ypatingą dėmesį religinei kalbai skatino įsitikinimas, kad ši kalba yra šventa ir nieko negalima joje keisti. Senovės indai buvo įsitikinę, kad kalba yra dievų dovana. Labai atsargus elgesys su religine kalba buvo sąlygotas indų atsargumo, tradicijų. Šis tikslumas buvo ir indų charakterio bruožas. Senovės indų kalbų tyrinėjimai yra labai preciziški, detalūs. Jie prasideda nuo samhitų-religinių tekstų. Samhitai skirstomi į 4 vedus. Pats seniausias-Rigvedas(himnų rinkinys)16a.p.m.e.Kiti trys vedai buvo sukurti 15a.p.m.e.: Samavedas(giesmių rinkinys), Jadžurvedas(giedojimai, posakiai aukojimo ritualams), Atharvavedas(posakių, užkeikimų vedas). Visus vedus reikėjo atkartoti nepakitusius. Šie vedai labai ilgą laiką nebuvo užrašomi. Jie buvo perteikiami iš mokytojų savo mokiniams.

Naujesni tekstai buvo kuriami nuo 5a.p.m.e.Jie jau buvo kuriami sanskrito kalba,nebe vedų. Sanskritas-sam-krt-sukurta kalba. Tai buvo nusistovėjusi to meto kalba artima Šiaurės Indijos vedų kalbai. Sanskritas gyvuoja nuo 5a.p.m.e. iki mūsų dienų. Iki šiol jis išliko nepakitęs. Jo išlikimas sąlygotas Paninio gramatikos sukurtos apie 5-4 a.p.m.e.Jis sukūrė labai tikslius gramatikos apibrėžimus. Ši gramatika buvo vadinama aštuonknyge, nes turėjo 8 skyrius. Tos knygos buvo išdėliotos labai nuosekliai. 1-ame sk.jis pateikia gramatinius terminus(galbūt sukurtus jo paties, galbūt paimtus iš ankstesnio tyrinėtojo.)., po terminų Paninis pradeda sanskrito kalbos tyrinėjimą. 2-ame sk. Jis rašo apie sudėtinius žodžius ir linksnių sistemą. 3-iame sk. – apie žodžių darybą, derivaciją, apsiriboja pirminių priesagų pagalba sudaromais žodžiais. 4 ir 5 sk. Rašo apie išvestines formas padaromas antrinių priesagų pagalba. Po morfologijos aprašymo, 6 ir 7 sk. Paninis pereina prie fonetikos: aprašo kirtį žodžio ir sakinio, garsų tarimą, balsių kaitą. 8-ame sk. Rašo apie sakinį: žodžių tvarka sakinyje, jų nagrinėjimas.

Iš Paninio pirmtakų galima paminėti Yaską, nagrinėjusį vedų kalbą. Jis parašė Rigvedo komentarą, vedų kalbos vardažodžių ir veiksmažodžių sinonimų sąrašą.

Tai nėra sisteminė gramatika. Paninis turėjo būti susipažinęs su Yaskos darbais. Pats Paninis savo pratarmėje sako, kad jis rėmėsi tuo, kas buvo padaryta anksčiau, jis perteikia seną patirtį. Galimas daiktas, kad Paninis tokiu būdu norėjo suteikti savo žinioms senumo, šventumo. Jo gramatika labai ilgą laiką išliko kaip kalbai skirto veikalo viršūnė. Po šios gramatikos pasirodo tik jos komentarai, bet ne naujos gramatikos. Labiausiai vykę komentarai buvo 2a.p.m.e. – Katyayanos ir Patandžalio. Nuo 1 a.p.m.e. iki 7 m.e.a. nebuvo nieko vertingo indų kalboje. 7m.e.a. jau yra trys kalbos tyrinėtojai: Bharthari, Yayaditya ir Vamana. Pirmasis paliko įdomų veikalą fonetinėje srityje-sphota-tai, ką mes vadiname fonema.

Maždaug nuo 5,6,ų m.e.a. egzistuoja savotiškų žodynų sudarymai. Tai leksikografijos pradžia. Tai panašaus tipo kaip Yaskos sąrašai: žodžių šaknų registravimas, sinonimų ar homonimų sąrašai. Šie ankstyvieji rinkinukai dažniausiai buvo surimuoti.

Apie 10 m.e.a. sanskritas labai ryškiai atsiskiria nuo prakrito. Sanskritas-literatūrinė, mokslinė
kalba, prakritas-buitinė, kasdienė kalba. Iš prakrito tarmių išsivystė dabartinėje Indijoje vartojamos 15 valstybinių kalbų: hindi, urdu, pendžabų, gudžaratų, nepalų ir t.t. Tai centrinės kalbos. Einant į rytus stambiau atstovauja: bengalų, orijų. Iš pietinių kalbų paplitusios marathų, singalų. Indijos šiaurės vakaruose vartojamos lahudų, sindhų kalbos.

15. Natūralistų įnašas komparatyvistikon. Natūralizmo pagrindėjas A. Šleicheris savo darbais yra svarbus ir lyginamajai-istorinei kalbotyrai. Jo darbai apie “Lietuvių kalbos gramatiką” 1852m., “Senovės slavų kalbos morfologija” 1852m., “Indoeuropiečių kalbų lyginamosios gramatikos kompendiumas” 1861-1862m. buvo didelis įnašas į komparatyvistiką. “Indoeuropiečių kalbų lyginamosios gramatikos kompendiumas” buvo santrauka visų komparatyvistinių žinių apie IDE kalbas. Jis susistemino dar F. Boppo surinktas žinias. Šiame darbe jis pateikė IDE kalbų schemą – genealoginį kalbų medį. Visas kalbas jis kildina iš vienos prokalbės. Jis įsivaizdavo, kad visos tos kalbos susidaro ir vystosi tolygiai. Vėliau ši teorija susilaukė kritikos. Šis kompendiumas buvo svarbus savo pagrindinėmis žiniomis, bet buvo daug minčių, kurios šiuo metu yra atmestinos. Jo teorija apie kalbos archaiškumo nustatymą pagal jos geografinę padėtį teigė, kad seniausia kalba yra sanskritas, o kuo toliau į vakarus, tuo kalba naujesnė. Tačiau ši mintis diskutuotina. Dar Šleicheris tvirtino, kad įsigilinus į IDE gyvųjų kalbų fonetinius pakitimus, yra įmanoma atkurti vaizdą apie IDE kalbų prokalbę, t.y. tą šaknį iš kurios kilo IDE kalbos. Jis net sukūrė ta kalba pasakėčią “Avis akvasas hai”(avis ir arkliai). Šioje pasakėčioje formos sunkiai atpažįstamos, pats tekstas buvo labai greitai sukritikuotas. Vienas jaunagramatikių taip pat pabandė atkurti prokalbę, bet jam išėjo beveik visai kitaip “Avis ekvōs qe”. A. Meillet sukritikavo tokį bandymą, laikė jį labai nepatikimu ir pripažino jį tik kaip proto mankštą. Vis dėlto Šleicheris nuveikė didelį darbą sistemingai surinkdamas ir apžvelgdamas IDE kalbų fonetinius pakitimus. Taip pat svarbios buvo kito natūralisto Max Müller mintys apie kalbą ir kalbėjimą ir apie kalbos funkcionavimo idėjas. Kitas Šleicherio mokinys J. Šmidtas, kuris vėliau iškritikavo savo mokytoją, suformulavo du padrindinius teiginius. Jis sako, kad tolygus laipsniškas augimas, genealoginio medžio šakojimasis yra sunkiai įsivaizduojamas dalykas. Jis atmeta genealoginio medžio teoriją ir sukuria bangų teoriją. Jo nuomone, besiformuodamos kalbos praeina daug pakitimų, kurie atsiranda ir plinta netolygiai. Naujovė kalboje gali atsirasti bet kokiame taške, nebūtinai centre, gali būti pasienyje su kita kalba. Ji plinta netolygiai. Šmidtas sako, kad naujovės tai tarsi nuo įmesto į vandenį akmenuko sklindančios bangos, kuo toliau tuo jos silpnesnės. Kita Šmidto mintis buvo siejama su geografiniu kalbų paplitimu. Jis tvitino, kad geografiškai arti esnčios kalbos turi daugiau panašumų, negu iš vienos kalbos kilusios kalbos, bet atsidūrusios toliau viena nuo kitos. Jis įrodo, kad arijų (sen. persų) klb. yra artimesnė slavų kalbai, nei Šleicherio sudėtos graikų ir italikų klb. to priežastis geografinė padėtis. Jis sako, kad surasti kaiminystėje esančių kalbų ribą yra neįmanoma. Jos pamažu pereina viena į kitą. Pereinant iš Italijos į Prancūziją sunku rasti vietą, kur konkrečiai pereinama iš italų kalbos į prancūzų. Tokios mintys davė impulsą lingvistinės geigrafijos atsiradimui. Šmidtu rėmėsi ir Jules Gillieron, sudaręs “L’atlas linguistique de France”.30 FdeSAUSSURE:“COURS DE LINGUISTIQUE GÉNÉRALE”

Bendrosios lingvistikos kursą FdeS. dėstė Ženevos universitete nuo 1907m iki mirties kas 2 mokslo m. šis kursas l svarbus lingvistinėms FdeS. pažiūroms suprasti. Čia jis pažymėjo ir svarbiausias struktūralizmo tezės. Bendro teorinio veikalo FdeS. nerašė, bet 1916m pagal jo klausytojų užrašus knygą parengė ir išleido jo vardu Š.Baly ir A.Sešė. ši knyga padarė didžiulį perversmą kalbotyroje.

Pagrindinė veikalo idėja, kuria grindžiami visi svarbiausi jo postulatai yra kalbos sistemiškumo idėja. FdeS. žiūri į kalbą kaip į daugialypį reiškinį ir savo “CdeLG” pagrinde aiškina kalbos kilmę. Jis sukuria semiotinės, t.y. “ženklinės” kalbos prigimties teoriją. Jos pagrindas – semiotinis kalbos apibrėžimas: kalba yra tarpusavyje sąlygotų ženklų sistema, logiškai nepriklausanti nuo savo realizacijos (garsinės, grafinės ar kitokio pavidalo). Taigi k. yra tokia pat ženklų sist. Kaip ir kitos, žm sugalvotos susižinojimo tikslams.

FdeS. numato semiotikos atsiradimą – bendroji ženklų sistemų teorija, tyrinėjanti visas ženklų sistemas. Kalbos tyrinėjimas yra sudėtinė semiotikos dalis. FdeS. ne tik vienas iš pirmųjų numatė semiot. Atsiradimą, bet ir nubrėžė jos ribas, paaiškindamas kokie ženklai laikytini semiotiniais, kokie ne. į vienus ženklus žm žiūri kaip į paprastus (natūralius), į kitus kaip dirbtinus (semiotinius). Natūr. Ženklų formą ir turinį sieja savaiminis ryšys (dūmai – ugnies ženklas); o semiotinis ženklas visada yra dirbtinis: jo turinys niekada tiesiogiai nenulemia išraiškos. Tikrovės dalyko materiali išraiška su turiniu susiejama
žmonių kolektyvinio susitarimo pagrindu ir gana atsitiktinai (šviesoforo signalas).

Pasak FdeS. kalbos ženklas yra toks pat dirbtinis kaip ir šviesoforo signalas. Kaip nežinantis nesupras, ką reiškia raudonas signalas, taip nesuprantančiam pvz. vok. kalbos “angst” bus tik žodžių junginys. FdeS. nepritaria, kad kalba yra tik pavadinimų sąrašas. Jo nuomone kalbos ženklas jungia ne daiktą ir pavd, o sąvoką ir akustinį vaizdą. Dėlto k. ženklas yra dvilypė psichinė esybė. Ją galima atvaizduoti tokia figūra:

K. ženklas yra dvilypis pačia savo prigimtimi, abi jo suded. Pusės yra glaudžiai sutapusios. Jei garsų eilutė jokio turinio neperduoda, nesiejama su jokia sąvoka, ji nėra ženklas. Ryšys jungiantis sąvoką ir akust vaizdą yra arbitralus, nemotyvuotas. Taigi ir kalbos ženklas yra arbitralus. Jokio savaiminio tiesioginio ryšio tarp žyminio ir žymiklio nėra: ta pati sąvoka skirt. Komunikacinėse sistemose gali būti siejama su skirt vaizdu: medis – arbor – Baum – arbre – дерево. Net įv sušukimai, garsiažodžiai nėra visiškai motyvuoti: au-au ir гав-гав. Pasak FdeS. arbitralumas yra pirma svarbi k. ženklo savybė.

Kalba – raiškos būdas yra priimtas kolektyvo ir remiasi kolektyviniu įpročiu. Kalba perimama iš ankstesnių kartų kaip gatavas derinys, ji paveldima tokia, kokia ji yra. K. ženklas būdamas arbitralus, tuo pačiu yra pastovus, remiasi tradicija. Taigi k. egzistuoja laike, yra tolydi, taigi tam tikra prasme reikia kalbėti apie ženklo kintamumą ir nekintamumą vienu metu. Kadangi k. ženklų sk yra neribotas, todėl pakeisti ją praktiškai neįmanoma. Ir kadangi kalba yra tam tikro kolektyvo reikalas, nuolat susiduriama su kolekt priešinimusi bet kokioms k. inovacijoms. Antra vertus laikas keičia k. ženklus, ne tik akustiniame (žymeklis), bet ir prasminiame lygyje (žyminys): k. ženklo kitimas visada sukelia santykio tarp žyminio ir žymeklio poslinkį. Pasikeitus žymiklio mater pavidalui, pakinta viso žodžio gram forma. Minėto santykio poslinkis leidžia kalbėti apie kalbos asimetriškumą: žyminio ir žymiklio ribų neatitikimą. Štai todėl k. ženklai gali būti vartojami ir perkeltine reikšme. Vėliau k. ženklo asimetriškumas paaiškintas S.Karcevskio, Prahos strukt. m-klos atstovo.

Iš semiotinės k. prigimtės teorijos išplaukia visi FdeS. postulatai apie kalbos sandaros tyrinėjimą. Formuluodamas tuos postulatus FdeS. laikosi dichotomijų (nuoseklus visumos dalijimas į dvi dalis, po to kiekv. dalies dar į dvi…) principo:

sintagmatika

sinchronija <

langue < paradigmatika

Language < diachronija

parole

vidinė

↓ Linvistika <

išorinė

22. 20A KALBOTYROS TENDENCIJOS, TYRINĖJIMŲ SRITYS, KRYPTYS IR JŲ ATSTOVAI.

19a. kalbotyra buvo daugiau faktų rinkimas. Tuo tarpun20a. jau buvo kitoks. Kasdangi faktinė medžiaga jau buvo surinkta 19a., 20a. prasideda abstraktesnis darbas- surinktos medžiagos apdorojimas.

Nuo 20a. padžios ir matematikoje, ir logikoje, medicinoje, fizikoje labai ima plisti sąvoka- struktūra. Ši sąvoka pereina ir į kalbotyrą. Struktūra tai kelių elementų egzistavimas viename elemente. Buvo pastebėta, kad visuose moksluose elementai yra susiję (jie sulungti arba pliusu, t.y. traukia vienas kitą, arba minusu, t.y. stumia). Paėmus atskirai kokį nors elementą teisingai jo suvokti neįmanoma. 20a. kaip tik ir ima nagrinėti elementus, atsižvelgiant į tarpusavio santykius. Sąvoką ‘elementas’ įvedė F de Sosiūras. Bendra Sosiūro tezė buvo jo garsusi kalbos apibrėžimas: “ Kalba yra sistema, susidedanti iš tam tikrų kalbos vienetų, elementų, kurie yra susiję tapatumo arba skirtumo ryšiais.” Tapatumas gali būti ir labai didelis (beveik sutapatinamas). Kalbos elementų santykiai ir sudaro kalbos sandarą. Taigi, Sosiuras didesnį dėmesį skiria kalbos sistemai, o ne atskiriems elementams. Kalbą, anot jo, reikie studijuoti apskritai ir tik po to pereiti prie smulkesnių faktų. Taigi, iš pradžių reikia susidaryti bendrą kalbos vaizdą. Toks Sosiūro siūlymas vadinamas dedukciniu metodu. Galimas daiktas, kad Sosiūrą paveikė psichologizmas ir jo atstovas W. Wundt. Paskelbuo Sosiūro teoriją (o ją paskelbė jo mokiniai), ji pradėjo daryti didelę įtaką kalbininkams ir susikūrė pirmosios struktūralizmo mokyklos. Struktūralizmo mokyklos atstovai- Prahos lingvistinis būrelis, Kopenhagos lingvistinė mokykla (jos pagrindinis atstovas- L. Hjelmslew ir jo mokiniai bandė matematizuoti kalbą, iš čia ir kilo ir kitas šios mokyklos pavadinimas- glosematika. Kopenhagiečių teorija buvo pakankamai sudėtinga, nes ji įvedė naują ir sunkią terminologiją, kuri iš esmės buvo nereikalinga, nes beveik visi dalykai jau buvo žinomi kitiems kalbininkams. Šiais laikais glosematikos mokykla prisimenama daugiau kaip įdomybė kalbotyroje), Londono lingvistinė mokykla ir kelios kryptys, susiformavusios Amerikoje, prieš antrąjį pasaulinį karą,- deskriptyvistai ( aprašomoji kalbotyra; tyrinėjo indų genčių klb., kalbos buvo tyrinėjamos kartu su antropologija, etnografija), distribucionistai ( jiems l. rūpėjo kalbos elementų pasiskirstymas).

Po Antrojo pasaulinio karo kalbotyra, tęsdama
vystėsi toliau. Susiformavo generatyvinė kalbotyra, gramatika. Jos žymiausias atstovas buvo Chomskis. Ši gramatika paveikė europinę kalbotyrą. Bet esant įv. Amerikos ir Europos nesutarimų, nemėgimo vienas kito, amerikiečių lingvistika nepaveikė europinės kalbotyros. Taip pat susiformavo logistika, statistinė lingvistika (kvantitatyvinė), algebrinė lingvistika (savotiškas glosematikos aidas).

Bet 20a. kalbotyra yra ne tik struktūralizmas. Šalia struktūralizmo net ir šiandien egzistuoja savotiškos tradicinės kalbotyros kryptys:

1. Komparatyvistika. Ji gyvuoja dar ir šiandien ir jos darbai yra pakankamai svarūs.

2. Lingvistinė geografija. Atstovas: Žiulis Žiljeronas, Edmond Edmont.

3. Geografinė lingvistika ( M. Bartoli, G. Bertoni, G. Bonfantė, V. Pizani, B Teračini).

4. Psichologizmas. Egzistuoja dar ir dabar.

5. Sociologizmas. Susiformavo Prancūzijoje (A. Meillet).

6. Estetinis idealizmas. Šiandien šimkrypti jau laikoma atgyvenusi kryptimi.

7. Marizmas. Jis daugiau darė neigimą įtaką kalbotyrai.

Šios tradicinės kalbotyros kryptys domisi daugiau ne tuo, kas yra struktūros viduje, bet ekstralingvistiniais faktoriais. Pvz., estetiniui idealizmui l. rūpėjo žmogaus kūrybiškumas. Taigi, šioms kryptims rūpėjo istoriniai, geografiniai, socialiniai faktoriai, veikiantys kalbą. F de Sosiūras tiksliai išskyrė dvi kalbotyras:

1. Makrolingvistika. Tai išėjimas už kalbos sistemos ribų. Pvz., geografinis/

2. Mikrolingvistika. Tai sistemos viduje.

Visoje 20a. kalbotyroje kalba yra suvokiama kaip sistema. Taip suvokia ir struktūralizmas, ir tradicinės kalbotyros kryptys, bet nagrinėjant kalbos sistemą, skirtingos kryptys pasirenka skirtingus metodus.

12. 19A. KALBOTYROS APŽVALGA: SVARBIAUSIOS LINGVISTINĖS MOKYKLOS IR JŲ ATSTOVAI.

19a. kalbotyros atsiradimą sąlygojo visos kalbotyros raida. Lyginimas tarp kalbų prasideda nuo įvairių kalbų žodžių lyginimo, po to ieškoma bendrų šaknų. Paskutinį stimulą duoda pažintis su sanskritu 18 a. pb. Apie jį europiečiai buvo girdėję anksčiau, bet 18 a. pb. jie susipažįsta su sanskritu artimiau, keliautojo Viljamo Džonso dėka, straipsnyje apie Indiją. Šis paviršutiniškas susipažinimas su sanskritu padeda suvokti, kad kalbos įvairiais istoriniais laikotarpiais egzistuoja įvairiai, kad jos evoliucionuoja. Šie atradimai: kalbų evoliucija, jų lyginimas – tampa labai svarbūs 19 a. kalbotyrai. Tokiu būdu, dėsningai, susiformuoja lyginamasis-istorinis metodas. Prie 19a. mokslinės kalbotyros (lyginamosos-istorinės) susiformavimo labai prisideda vokiečių kalbotyrininkai: Francas Bopp’as (1791-1867). Jis ir jo bendražygiai daugiausia prisidėjo prie istorinės-lyginamosios kalbotyros susiformavimo ir indoeuropeistikos pradžios. Prie aprašomosios kalbotyros daug prisidėjo V. Humboldtas. Jis labiau domėjosi kalbos vaidmeniu žmogaus gyvenime, jos kilme, atliekamomis funkcijomis (teorinė kalbotyra). Humboldto pasėtą sėklą vėliau labai gerai plėtojo psichologizmo kryptis. Komparatyvistai labai daug nuveikia metodikos srityje: suformuja principus, metodus. Lyginamoji-istorinė kalbotyra vystėsi , komparatyvistų darbus patobulino (~19a. antroje pusėje) natūralistai (Šleicheris). 19a. pb. Lingvistinė mokykla buvo Jaunagramatikiai, dirbantys toje pačioje srityje. Tai trečioji lyginamosios-istorinės kalbotyros vystymosi pakopa.

8 EUROPIETIŠKOJI KALBOTYRA VIDURAMŽIAIS.

Viduramžiai: 5-6a.-akstyvieji

7-10a.-vidurinieji

11-15a.-vėlyvieji.

Per visus viduramžius kalbos domėjimasis neišnyksta. 5-6-7-a. nusistovi valstybių ribos ir tik po to kalba. Jei kas ir nagrinėjama tai tik antikiniai kūriniai. 6a. Prisciano gramatika, bet dar antikinių tradicijų. 7a. Cenn Faelad buvo parašyta airių kalbos gramatika. Airių kalba buvo keltiškos prigimties. Kadangi viduramžiais vyravo lotynų kalba, todėl airių kalbos nagrinėjimas atrodo gana keistas. Tai būtų paaiškinama aukštu gyvenimo lygiu buvusiu Airijoje, kur anksti įsikuria vienuolynai ir jie tampa mokslo ir kultūros centrais. Iki 10 ar 11 a. gramatikos srityje nieko naujo neatsiranda, nagrinėjamos Donato gramatikos, Prisciano gramatika. Tradiciškai lotynų kalba įsitvirtina kaip mokslinė-bažnytinė kalba. 12a atsiranda poslinkiai vakarietiškoje kalbotyroje. Tai pasekmė darbo, pradėto 11 a. Susidomima Aristotelio logika.Imama sieti mąstymo struktūrą su kalbos sistema. Pradedant 11a. prasideda gilinimasis ne į praktinę gramatiką, bet į aiškinamąją. Kaip mąstymo struktūros išreiškiamos žodžio pavidalu. Ši besiformuojanti gramatika kuriama lotynų kalba. Gramatikos išskiriamos į praktinę ir mokslinę. Imant lotynų kalbą aiškinamoji gramatika nagrinėja lotynų kalbos gramatines formas. Mokslinės gramatikos atstovai(12-13a): Petrus Helias, prancūzų kalbininkas, buvo išgarsėjęs darbu “Summa gramaticae”; Tomas Erfurtuetis “ De modis significandi seu gramatica speculativa”(Apie žymėjimo būdus arba spekulatyvinė gramatika).Paskui jis parašė”Tractatus de constructionis gramaticae”. Tai grynai logikos įkvėpti darbai, ypač pirmasis. Tai buvo atsispyrimas nuo logikos ir ėjimas į gramatinę, kalbinę medžiagą. Buvo siekiama išaiškinti, kokios kalbos dalys ir klasės išreiškia gyvą kategoriją., mąstymo dalykus. Iki 12-13a. to nebuvo viduramžiškuose tyrinėjimuose. Dar kai ką galima surasti antikoje(Varono
gramatika).tačiau ten semantiniai kriterijai dar buvo vartojami nenuosekliai. Viduramžiuose – jau nuosekliau, nuodugniau. Susiformuoja įvardijimo, žymėjimo teorija, remiantis prasme, semantiniais dalykais, žymėjimu. Tam nemažai įtakos turėjo labai aktyvi diskusija dėl universalijų. Atskirybės-“namai”, “arklys”.Universalijos(bendrosios sąvokos)- gyvūnas, vaisius(obuolys, kriaušė ir t.t.) Ginčas įsiliepsnoja dėl to, ar tikrovėje egzistuoja bendrų sąvokų išraiška.Pvz.: kaip įsivaizduoti sąvoką “gyvūnas”. Viduramžiais atsirado žmonių, tvirtinančių, kad bendrosios sąvokos yra realios. Realistai sakė, kad tikrovėje egzistuoja tik bendrosios sąvokos, o atskirybės – tai tik tų bendrųjų sąvokų blankios, menkavertės kopijos. Šiai tendencijai atstovavo Anzelmas Canterbury(1033-1109). Į pirmą vietą jis iškelia subjektyvią realybę. Nominalistai tvirtino, kad bendrosios sąvokos- žmogaus proto kūrinys. Bendrosios sąvokos-tik vardas, pavadinimas, o tikrovėje egzistuoja atskiri reiškiniai. Nominalistų mokyklos vadas- Roscelin Compiegne(1050-1110). Pačioje nominalistų mokykloje nuomonės truputį skyrėsi. Vieni manė(R.C.), kad tos bendrosios sąvokos-labai bendras dalykas, neatspindintis tikrovėje esančių dalykų. Abelard(1079-1142), Roscelino mokinys pripažino, kad universalijos- tik sąmonės sukuriamos sąvokos; jos atspindi konkrečių reiškinių, daiktų ypatybes; jos nėra tuščios. Jis ketino, ragino sukurti universalią filosofinę kalbą, kuri padėtų bendrauti įvairių tautybių mokslininkams. Pats jis jos nesukūrė, bet ta jo idėja neišsisklaidė ir jam mirus. Ją stengėsi įgyvendinti, populiarino vėlesniais laikais gyvenęs filologas Raymond Lulle(Lullius;1234/5-1315). Jis labai uoliai stengėsi įgyvendinti universalios kalbos idėją. Jo garsiausias darbas-“Ars generatis”(1280). Čia jis jau pateikia tokios rašytinių ženklų sistemos pavyzdį. Jis sukuria tokią sistemą, kuri galėtų tarnauti minčių reiškimui. Tik ji išeina labai sudėtinga.Pavyzdžiu laikė klasikinę lotynų kalbą, pasak jo ta konstruojama kalba turi atitikti logikos dėsnius, principus. Tai apsunkinantis dalykas, sunaikinantis kalbos galimybes. Tai praktiškai neįgyvendinama užduotis. Juk bendravimas buvo nepaprastai apsunkintas. Viduramžiais labai trūko platesnio kalbų pažinimo: vienos lotynų kalbos nepakako. Daugiau kalbų nebuvo patyrinėta. Lullio ir Abelaro idėjos nebuvo absoliučiai originalios. Jau antikoje buvo apie tai galvota. Marco Aurelijaus draugas, gydytojas Galenas apie tai jau kalbėjo. Savo filosofija labai atitiko M.Aurelijų.

Bandymai viduramžiais sukurti universalią kalbą nebuvo sėkmingi, bet jie turi vertę. Tai buvo bandymai sukurti aiškinamąją gramatiką.

16. Jaunagramatikiai. Jaunagramatikiai yra pati reikšmingiausia 19a. kryptis. Ji susiformuoja 19a. 7-8 dešimtmetyje, Leipcigo universitete. Iš pradžių ši lingvistinė mokykla buvo vadinama Leipcigo būreliu. Didelę jaunagramatikių dalį sudaro to universiteto dėstytojai. Jie ėmė maištauti prieš senosios lyginamosios-istorinės kalbotyros principus, kurie buvo labai pasenę. Vienas iš senų dėstytojų juos pašiepiamai vadino “jaunais gramatikais”, taip jie ir pasivadino, tik pakeitė ”jauno” prasmę – tai ne “žali”, bet progresyvūs gramatikai. Tos srovės branduolį sudarė keli dėstytojai: August Leskien (1840-1916), Berthold Delbruck (1842-1922), Karl Brugman (1849-1919), Hermann Osthoff (1847-1909), Hermann Paul (1846-1921). Pagrindines savo pažiūras jie paskelbė 1878m. periodiniame jų žurnale, savo “Morfologiniuose tyrinėjimuose”. 1-ame numeryje jie paskelbė jaunagramatikių manifestą. Tą jų įžangą pasirašė Brugmanas ir Osthoffas, bet tie principai galiojo visiems jaunagramatikiams. Tų principų buvo keturi: 1. istorizmo principas – kai nagrinėjimo pagrindas yra laikymasis istorizmo, nuoseklumo. Pagrindinis teoretikas buvo Paulis ir jo knyga “Kalbos istorijos principai”. Būtent jis iškėlė ir suabsoliutino istorizmo principus. Jis sako, kad jeigu kalbos tyrinėjimuose nesilaikoma istorizmo, tai tai ne tyrinėjimai. Kas ne istoriška, tas ne moksliška. Jie atsiribojo nuo sinchroninės kalbotyros, apsiriboja diachronine. 2. Fonetiniai dėsniai – veikiantys kokioje nors kalboje, veikia be išimčių. Net gamtos dėsniai neturi dėsnių be išimčių, tuo labiau kalbos srityje tokių nėra, ji randa galimybę aplenkti dėsnį. Toks jų absoliutinimas ėjimas iki kraštutinumo. 3. Analogijos principas – vidiniuose kalbos pakitimuose turi būti panašumų. Fonetinių pakitimų tarpe analogijos labai pastebimos, nes negali atsirasti dalykas visai nepanašus į kokį kitą. Jie mėgino sakyti, kad ten kur nesuveikia fonetiniai dėsniai, suveikia analogija. 4. Raginimas tyrinėti gyvąją, šnekamąją kalbą ir tarmes. Jie sako, kad literatūrinė, rašytinė kalba yra dirbtinė. Betarpiška šnekamoji kalba padeda pažvelgti į patį žmogų. Aplamai kalbą jie įsivaizdavo gana kompleksiškai. Fonetinius pakitimus jie viena vertus priskyrė žmogaus kalbos padargams. Jie sako, kad juos lemia ir psichinė veikla. Kompleksiškas požiūris – fizinė ir psichinė veikla, turinti įtakos kalbai. 19a. dar susiformuoja psichologizmas. Psichologistai tvirtina, kad tautą, žmogų galima pažinti per kalbą. Jaunagramatikių pažiūra į kalbą – tai komparatyvistų,
psichologistų principų sintezė. Jų trūkumai: suabsoliutinimas, pirmoj eilėj jie dirbo fonetinėje ir morfologinėje srityje, sintaksė, semantika liko pamirštos. Jų darbai per konkretūs, jie per mažai domėjosi teorinės, bendrosios kalbotyros klausimais. Jiems dar prikaišiojamas jų atomizmas: jie imdavo izoliuotus faktus (pvz., ne IDE kalbų trumpuosius balsius, bet vieną balsį, kurį išnagrinėdavo iki kraštutinumo).

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4747 žodžiai iš 9375 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.