Lietuvių kalbos atsiradimas ir vartojimas
5 (100%) 1 vote

Lietuvių kalbos atsiradimas ir vartojimas

Kalba ir valstybėKalbos bendrumas yra ne tik svarbiausias kalbos požymis, bet ir tautinės valstybės sėkmingo gyvavimo sąlyga. Valstybinė kalba leidžia sutelkti visus piliečius bendrom darbui ir kūrybai, saugoti ir ginti jų teises visoje krašto teritorijoje, Antra vertus, tiktai sukūrusi valstybę, tauta gali nevaržomai ugdyti savo kalba, saugoti ją nuo kenksmingų įtakų, taikyti ją visoms mokslo, kultūros ir apskritai visuomenės gyvenimo sritims. Nepriklausomybės praradimas – didžiausia grėsmė kiekvienos tautos kalbai ir kultūrai.

Kalbos ir valstybės ryšį akivaizdžiai rodo Lietuvos istorija. Savarankiškos valstybės įkūrimas XIII a. išgelbėjo lietuvių tautą nuo tragiško prūsų, galindų, Dnepro baltų likimo. Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė suvienijo lietuvių gentis į galingos valstybės branduolį ir sudarė sąlygas lietuvių kalbai funkcionuoti jos viešajame gyvenime. Lietuvių kalbos vartojimo netrikdė ir ta aplinkybė, kad oficialūs dokumentai buvo daugiausia rašomi kanceliarine slavų kalba, turėjusia to melo Rytų Europoje panašią tarptautinio bendravimo funkciją kaip lotynų kalba Vakaruose.

Valstybinio savarankiškumo netekimas po Liublino unijos sukėlė lietuvių kalbai pragaištingų padarinių. Lietuvių kalba buvo (1560) išstumta iš valdovo rūmų, iš oficialaus valstybinio bendravimo, paskui ir vidinius reikalus diduomenė ėmė tvarkyti lenkų kalba. Nuo XVIII a. lietuviškų knygų ir kitų raštų kalbą užplūsta skolinių ir svetimų raiškos būdų srautas, jis sunkiasi ir į šnekamąją kalbą, ypač lietuvių kalbos ploto pakraščiuose. Dar sunkesni laikai lietuvių kalbai atėjo po visiško unijinės valstybės žlugimo ir Lietuvos didžiosios dalies prijungimo prie Rusijos. Atsispirti planingam rusinimui ir lenkinimui, išsaugoti nepažeistą savo kalbos branduolį per tuos juoduosius istorijos šimtmečius lietuvių tautai padėjo ne tik labai tvirtos etninės kultūros šaknys, bet ir šviesuomenės atmintyje išsaugota didžios valstybinės praeities vizija. Tai ji iš LDK metraščių ir kronikų buvo Daukanto, Stanevičiaus ir kitų Vilniaus universiteto auklėtinių perduota XIX a. antrosios pusės Lietuvos išsivaduojamajam judėjimui ir išsakyta ligi šiol mūsų lūpose skambančiais Vinco Kudirkos žodžiais: „iš praeilies tavo sūnūs te stiprybę semia“.

Kokią didžiulę reikšmę lietuvių kalbai turėjo nepriklausomo gyvenimo dvidešimtmetis, iki šiol dar nesame iki galo išsiaiškinę. Ilgą laiką apie tai buvo galima kalbėti tik pusbalsiu. Netrūko ir menkinančių pastabų apie tariamą „buržuazinės valdžios“ abejingumą kalbai ir kultūrai, apie žemą knygų ir laikraščių kalbos lygį.

Iš tikrųjų nepriklausomybės metais lietuvių bendrinė kalba išaugo, sutvirtėjo taip greitai ir visapusiškai kaip niekada anksčiau, juoba vėliau. Per mokyklą, spaudą, radiją, savą administraciją bendrinė kalba išplito įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, buvo apibrėžtos ir rašomojoje kalboje įtvirtintos svarbiausios rašybos, skyrybos, žodžių darybos ir vartojimo normos. Iš Jono Jablonskio bendrinės kalbos vairą perėmė Pranas Skardžius, Antanas Salys ir kiti nepriklausomybės sąlygomis išaugę kalbininkai, kurių veikla padėjo pritaikyti lietuvių kalbą naujoms gyvenimo reikmėms, padaryti ją mokslo ir kultūros kalba. Labai praturtino bendrinę kalbą suklestėjusi grožinė literatūra. Kartu su mokslo raida sparčiai plėtojosi terminija, susiformavo mokslinis, publicistinis, kanceliarinis ir kiti bendrinės kalbos stiliai. Trumpai tariant, per palyginti neilgą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį buvo įtvirtintas toks atsparus bendrinės kalbos pamatas, kurio nebeįstengė išardyti ir ištisas okupacijos penkiasdešimtmetis.

Išardyti neįstengė, bet išklibino smarkiai. Panašiai kaip ir pirmą kartą tautai praradus valstybingumą, lietuvių kalba buvo pirmiausia stumiama iš oficialiosios vartosenos: iš valdžios bei administracijos įstaigų, ryšių, susisiekimo, didžiausių pramonės įmonių. Tačiau kolonizacijos mastas šį sykį buvo gerokai didesnis: dėl priverstinės emigracijos ir represijų lietuvių skaičiui sumažėjus beveik trečdaliu, rusiškai kalbančių gyventojų padaugėjo tris kartus su viršum. Nuosekliai skatinama dvikalbystė apėmė plačiausius visuomenės sluoksnius, o sugriovus tradicinę kaimo gyvenseną išseko natūralūs šaltiniai, ilgus šimtmečius maitinę mūsų kalbą. Nors atkakliomis kalbininkų ir šviesuomenės pastangomis pavyko išsaugoti rašomosios kalbos standartą, toliau ugdyti terminiją ir tęsti norminimą, bet kasdieninė vartosena buvo taip smarkiai iškreipta ir užteršta rusicizmais, kad lietuvių kalbai iškilo reali išsigimimo grėsmė. Ir tik galingai prasiveržęs tautos išsivadavimo sąjūdis leido vėl atkurti teisines prielaidas normaliam lietuvių kalbos gyvenimui, sustabdyti tolesnį jos griovimą.

Taigi nepriklausoma valstybė yra būtina sąlyga, kad kalba galėtų išlikti ir natūraliai plėtotis. Tautai praradus valstybingumą, kalba neišvengiamai ima skursti, jos vartojimo sritys siaurėja, vidinė sandara ir žodynas iškreipiami svetimų įtakų. Tokią daugelio kalbų būklę aiškiai matome sovietinėje imperijoje (ne geresnė ji ir Jungtinių Amerikos Valstijų tautų lydymo katile). Tačiau ir ta kalba, kuri daugiatautėje valstybėje tampa
asimiliacijos įrankiu, pati neišvengiamai patiria pragaištingą poveikį. Tokia imperinės politikos auka tapo rusų kalba. Primesta kitoms tautoms kaip „tautų bendravimo priemonė“, išsklidusi didžiuliuose svetimuose plotuose, ji pati tolydžio prarado tautinį savitumą, virto savo kalbą pamiršusių, o kitos dorai neišmokusių perėjūnų puskalbe. Tuo susirūpinę ir daugelis pažangių rusų kalbininkų, vis aiškiau pradedančių suprasti, kad tik tautinės valstybės atkūrimas savo etninėje teritorijoje gali išgelbėti nuo irimo ir rusų kalbą. Tiktai tautinėje valstybėje, nesiekiančioje valdyti ar pajungti kitų, laisvai gyvuoja ir tautinių bendrijų (mažumų) kalbos. Tai aiškiai matyti palyginus kad ir lenkų kalbos būklę Baltarusijoje ar Ukrainoje su tomis sąlygomis, kokias ji turi atgimusioje Lietuvoje.

Tačiau nepriklausomybės paskelbimas ar net įtvirtinimas pats savaime smukusio kalbos lygio nepakels. Vargana dabartinės lietuvių kalbos būklė reikalinga valstybės nuolatinės globos. Tam teisinių prielaidų teikia dar prieš nepriklausomybės atkūrimą priimtas Valstybinės kalbos įstatymas; jis, be abejo, turi būti besąlygiškai vykdomas.

Siekdami atgaivinti savo kalbą, turime sukurti nuoseklią jos ugdymo strategiją, parengti tam reikalingų priemonių, o tai įmanoma padaryti tik sustiprinus lietuvių kalbotyros institucijas. Iki šiol buvo įprasta daug kalbėti apie lietuvių kalbotyros laimėjimus, apie jos tarptautinį prestižą, bet kartu stengiamasi nepastebėti, kad visa tai pasiekta saujelės žmonių pasiaukojamu darbu.

Kalbos struktūra

Būdama universali bendravimo priemonė, t.y. apimdama visas žmonių gyvenimo ir veiklos sritis, kalba turi gana sudėtingą sandarą, arba struktūrą. Ji susideda iš įvairios kokybės elementų, arba vienetų, kurių kiekvienas atlieka skirtingą vaidmenį, turi skirtingą paskirtį.

Mažiausias kalbos vienetas yra fonema (gr. „balsas, garsas“), kuri šnekoje realizuojama tam tikru garsu. Pavyzdžiui, žodyje lapė randame 4 fonemas: l, a, p ir ė. Skyrium ištartos šios fonemos nieko nereiškia (negalime atsakyti į klausimą, ką reiškia l ar p). Tačiau, jeigu mes jas tam tikru nuoseklumu sujungsime į vieną kompleksą, tada jau turėsime reikšminį kalbos vienetą, žymintį tokį plėšrų žvėrelį.

Mažiausias reikšminis kalbos vienetas, susidedantis iš vienos fonemos ar fonemų grupės, yra morfema (gr. „forma“). Pavyzdžiui, žodis tarti turi dvi morfemas: tar- ir -ti. o žodis pa-saul-in-is – net keturias morfemas. Nesunku suvokti, kad morfemomis vadinamos tokios reikšminės žodžio dalys, kaip šaknis, priesaga, priešdėlis, galūnė, intarpas. Morfemos konkreti realizacija šnekoje vadinama morfa (pvz., žodžio berti šakninė morfema gali būti realizuojama ir kaip ber-, ir kaip bėr-, plg. bėr-ė; žodžio avis vienaskaitos įnagininko galūninė morfema gali būti realizuojama ir kaip -imi, ir kaip -im: avimi, avim).

Stambesnis už morfemą kalbos reikšminis vienetas yra leksema (gr. „posakis, žodis“), kurią šnekoje atitinka žodis. Leksema – tai pagrindinis kalbos struktūros vienetas, turintis savarankišką reikšmę ir dažniausiai atliekantis nominatyvinę funkciją, t.y. pavadinantis daiktus, požymius, veiksmus ir kt. reiškinius. Kartais leksema suprantama ir kaip žodis su visomis savo formomis (stalas, stalo, stalai). Jeigu leksemos negalima suskaidyti į morfemas, tada ji būna vienamorfemė (pvz., liet. čia, angl. here, vok. hier). Tačiau dažnai leksemą sudaro dvi ir daugiau morfemų (paprastai daugiau jų turi vediniai ir sudurtiniai žodžiai, arba dūriniai).

Dar stambesnis kalbos vienetas yra sintagmema, kurią šnekoje atitinka žodžių junginys, arba sintagma (gr. „sandara“). Sintagmema – tai tam tikra žodžių junginio struktūrinė schema, egzistuojanti mūsų sąmonėje. Šnekoje realizuojama žodžių junginiu, ji atlieka nominatyvinę funkciją. Kalbinio bendravimo procese dažniausiai mes naudojamės ne atskiromis leksemomis, realizuotomis žodžiais, bet tų leksemų junginiais. Skyrium ištarti žodžiai paprastai tik išreiškia tam tikras sąvokas, santykius ir kt., bet nepasako minties (plg. eiti, universitetas, į, aš). Kad žodžiai išreikštų mintį, reikia juos pavartoti tam tikromis formomis ir tam tikra tvarka sujungti į sakinį (Aš einu / ėjau / eidavau / eisiu į universitetą). Sakinio struktūrinė schema, jo bendras modelis, egzistuojantis žmogaus sąmonėje, mūsų vadinamas logema (gr. „žodis, posakis, teiginys“).

Visi čia suminėti kalbos sistemos vienetai šnekos aktuose realizuojami garsiniu būdu ir suvokiami mūsų klausos organais. Todėl jie dabartinėje kalbotyroje priskiriami prie raiškos plano. Tačiau, be garsinio apvalkalo, visi jie, išskyrus fonemą, turi dar ir tam tikrą reikšmę: jais reiškiamas tam tikras turinys (įvairios sąvokos, mintys, santykiai ir kt.). Todėl turinio, reikšmės dalykai vadinami turinio planu ir išskiriami dar šio plano vienetai.

Iš analogijos pagal raiškos plano vienetus pagrindinis turinio vienetas vadinamas semema (plg. gr. „ženklas, požymis“). Tai reikšminis morfemos, žodžio ar tam tikro žodžių junginio elementas, nesusijęs su konkrečia šių vienetų forma (pvz., žodžių duoti, duoklė semema susijusi su „davimo“ sąvoka, žodžių junginio pūsti į akį semema – su
sąvoka ir pan.). Šnekoje semema realizuojama atskiromis reikšmėmis, susijusiomis su tam tikrų kalbos vienetų forma (pvz., duoti reikšmė – „daryti, kad kas gautų“, duodu – „darau, kad kas gautų“, duoklė – „davinys“ ir pan.).

Taigi kalbos sandarą, arba struktūrą, sudaro tokie vienetai (drauge su jų atitikmenimis šnekoje):

1. fonema – garsas,

2. morfema – morfa,

3. leksema – žodis,

4. sintagmema – žodžių junginys (sintagma),

5. logema – sakinys.

Be šių, jau kaip skirtingo plano (t.y. turinio plano) vienetas dar yra:

semema – reikšmė.

Tarp visų čia suminėtų kalbos vienetų (fonemų, morfemų, leksemų, sintagmemų, logemų) gali būti dvejopi santykiai: sintagminiai ir paradigminiai. Sintagminiai – tai linijiniai santykiai tarp kalbos vienetų tekste, šnekos sraute (pvz., tarp fonemų d↔i↔r↔b↔t↔i žodyje dirbti, tarp morfemų darb↔inink↔as žodyje darbininkas, tarp leksemų darbas↔žmogus žodžių junginyje darbo žmogus ir pan.). Paradigminiai santykiai – tai santykiai tarp tos pačios rūšies kalbos vienetų kaip visumos, kaip tam tikros sistemos (pvz., tarp galūnės morfemų -as, -o, -ui, -ą, -e, sudarančių visą tokių leksemų, kaip darbas, vaikas ir pan., linksniavimo grupę, paradigmą; tarp leksemų puodelis, raktelis, vaikelis, turinčių bendrą morfemą -elis, ir pan.).

Kai turimos galvoje šiodvi santykių rūšys, lingvistinėje literatūroje kalbama apie sintagmatiką (sintagminiais santykiais susijusių kalbos vienetų visumą) ir paradigmatiką (paradigminiais santykiais susijusių kalbos vienetų visumą). Be to, kartais dar vartojami terminai sintagminis planas, paradigminis planas, kai norima pažymėti vieną katrą iš šių tyrinėjimo aspektų.

Kalbos kilmės problema

Seniausiuose įvairių tautų mituose kalba paprastai laikoma arba dievybės dovana, arba kokio nors išminčiaus išradimu. Pavyzdžiui, viename Biblijos Mozės I knygos skirsnyje sakoma, kad dievas davęs visiems daiktams pavadinimus, o kitame – atvirkščiai, kad pirmajam žmogui dievas parodęs visokius gyvius ir tas žmogus juos pavadinęs. Vienoje estų liaudies pasakoje pasakojama, kad kartą senas išminčius uždėjęs ant ugnies katilą su vandeniu. Vanduo pradėjęs kaisti, gurgėti, virti ir šnypšti. Tada senis pasiuntęs šauklius, kad jie jam sukviestų visas tautas. Ir pagal tai, kada atvykdavusi kuri tauta, ji gaudavusi kalbą, panašią į tą garsą, kurį sukeldavęs katile vanduo (todėl vienos tautos ėmusios švilpti, kitos – šnypšti, trečios – gurgėti). Estai buvę tokie mitrūs, jog jie atėję anksčiau už kitas tautas. Todėl senis juos išmokęs kalbėti taip, kaip jis pats kalbėjęs.

Nors tokie mitai yra žmonių fantazijos vaisius ir nieko bendra neturi su tikrąja kalbos kilme, tačiau jie įdomūs kaip savotiški senovės žmonių mėginimai atskleisti kalbos, tos ryškiausios žmogiškosios savybės, atsiradimo paslaptį.

Pirmieji, kurie bandė moksliškai spręsti kalbos kilmės problemą, buvo senovės graikų filosofai. Jie šią problemą siejo su bendra pažinimo teorija, su klausiniu, koks yra santykis tarp žodžio ir juo žymimo daikto, tarp žodžio garsinės struktūros ir jo reikšmės. Vieni iš jų (vad. analogistai) tvirtino, kad įvairių daiktų pavadinimai remiasi tų daiktų prigimtimi ir todėl kalba esanti gamtos dovana. Kiti (vad. anomalistai) – priešingai: manė, kad daiktų pavadinimai esą žmonių susitarimo rezultatas. Žymiausias analogistų atstovas buvo filosofas Heraklitas iš Efezo (VI-V a. pr. m. e.), o anomalistų – Demokritas iš Abderos (V-IV a. pr. m. e.). Pastarasis atmetė analogistų tvirtinimus, kalbos dieviškosios kilmės hipotezę ir materialistiškai aiškino pavadinimų atsiradimą.

Senovės graikų filosofų pažiūros kalbos kilmės klausimu buvo įtakingos ir vėlesniais laikais. Ypač didelio populiarumo susilaukė garsų pamėgdžiojimo, arba onomatopėjinė, teorija. Šios teorijos šalininkai aiškino, kad kalba atsiradusi žmogui pamėgdžiojant įvairius išorinio pasaulio garsus (vėjo ošimą, žvėrių staugimą, paukščių čiulbėjimą ir t.t.). Pagrindą tokiai teorijai davė tai, kad visose kalbose iš tikrųjų yra onomatopėjinės kilmės žodžių (pvz., liet. miaukti, pypsėti, vok. Kuckuck, angį. cuckoo, pranc. coucou „gegutė“ ir kt.). Tačiau šiai teorijai, kurios daugiau ar mažiau laikėsi garsus XVII-XVIII a. pradžios vokiečių filosofas ir matematikas G.Leibnicas, žymūs XIX-XX a. lingvistai V.Humboltas, Š.Baly, prieštarauja keletas aplinkybių. Visų pirma tai, kad pamėgdžiojamųjų žodžių kalbose yra palyginti nedaug. Antra, būtiniausias, žmogaus egzistencijai reikalingiausias sąvokas (tokias, kaip akmuo, diena, duona, saulė, vanduo, žemė ir pan.) reiškiantys žodžiai nerodo jokių garsų pamėgdžiojimo žymių. Trečia, sunku įsivaizduoti, kaip iš onomatopėjinių garsų kompleksų galėjo atsirasti abstrakčias sąvokas reiškiantys žodžiai. Pagaliau ketvirta, išorinio pasaulio garsams pamėgdžioti reikia labai išlavėjusio šnekos aparato, o tokio pirmykštis žmogus dar negalėjo turėti.

Kita populiari, iš antikinių laikų paveldėta kalbos kilmės teorija – jaustukinė, arba emocinė. Jos šalininkai kalbą kildino iš jausmažodžių, arba jaustukų, kuriais pirmykštis žmogus reikšdavęs skausmą, džiaugsmą, baimę ir kt.
Tie jaustukai ilgainiui įgavę simbolinę reikšmę ir šitaip virtę tam tikro žmonių kolektyvo vartojamais žodžiais. Jaustukinės teorijos laikėsi XVIII a. prancūzų rašytojas ir filosofas Ž.Ruso, garsus XIX a. anglų gamtininkas Č.Darvinas, kalbininkai H.Šteintalis, A.Potebnia ir kt. Tačiau šiai teorijai galima padaryti bemaž tuos pačius priekaištus kaip ir onomatopėjinei, būtent: jaustukinių žodžių kalbose yra mažai, būtiniausias žmogui sąvokas reiškiantys žodžiai neturi jaustukinės kilmės požymių, be to, sunku taip pat įsivaizduoti ir abstrakčių žodžių atsiradimą iš jaustukų.

Naujesniais laikais pasirodė ir daugiau įvairių kalbos kilmės teorijų bei hipotezių. Pavyzdžiui, XIX a. antrojoje pusėje filosofų L.Nuarė ir K.Biucherio buvo sukurta vad. „darbo šūksnių“ teorija, pagal kurią kalba atsiradusi iš pirmykščių žmonių darbą lydėjusių sušukimų. XX a. pirmosios pusės danų kalbininkas O.Jespersenas iškėlė „originalią“ hipotezę apie kalbos atsiradimą iš pirmykščių žmonių dainavimo bei žaidimo („Die Sprache entstand als ein Spiel“, – rašė jis).

Visų čia suminėtų teorijų bei hipotezių svarbiausias trūkumas tas, kad jos kalbos atsiradimo problemos nesieja su paties žmogaus kilme ir žmonių pirmųjų kolektyvų susidarymu. Tuo tarpu kalba yra visuomeninis reiškinys, nes nėra kalbos be visuomenės ir atvirkščiai – nėra visuomenės be kalbos.

Svarbiausi metodologiniai kalbos kilmės problemos sprendimo principai yra tokie: 1) kalbos kilmė negali būti tiriama be sąryšio su žmogaus kilme; 2) kalbos kilmės negalima atsieti nuo mąstymo atsiradimo ir 3) kalbos kilmės negalima atsieti nuo pirmykščio žmogaus darbinės veiklos.

Tam, kad būtų galėjusi atsirasti kalba, visų pirma reikėjo atsirasti pačiam žmogui, t.y. reikėjo jam išsiskirti iš gyvulių pasaulio. Biologinės tokio išsiskyrimo, o kartu ir kalbos atsiradimo prielaidos buvo: priekinių galūnių atsipalaidavimas ir vaikščiojimas stačiomis, atitinkamas smegenų ir šnekos padargų išsivystymas, o socialinės – primityvių gamybos įrankių gaminimas ir kolektyvinis darbas, sukėlęs poreikį bendrauti.

Remiantis paleontologijos (t.y. mokslo, tiriančio senųjų organizmų iškasenas) duomenimis, manoma, kad maždaug prieš milijoną metų tam tikrose žemės vietose bandomis gyvenusi labai išsivysčiusi beždžionių rūšis – australopitekai (lot. australis „pietinis“, gr. „beždžionė“). Jie šliaužioję žeme, jau naudojęsi priekinėmis galūnėmis ir galėdavę paimti įvairius daiktus, taip pat turėję gana dideles smegenis, bet dar nemokėję gaminti darbo įrankių. Vėliau (vad. kainozoinės eros ketvirtajame periode) gyvenusios kitos beždžionių rūšys – pitekantropai, sinantropai, neandertaliečiai, kurie, sprendžiant iš jų skeletų iškasenų, jau mokėję gaminti primityvius darbo įrankius ir vaikščioti stačiomis. Jie, ypač neandertaliečiai, kaip tik ir buvę žmogaus (homo sapiens) pirmtakai, beždžionžmogiai.

Nėra abejonės, kad pirmykštė kalba, susikūrusi daugybės šnekos aktų pagrindu, buvo primityvi ir skurdi, nepasižymėjo nei raiškos priemonių gausumu, nei įvairumu. Tiktai vėliau, per šimtus tūkstančius metų pamažu tobulėjant darbo įrankiams ir plečiantis žmogaus mąstymui, kalba darėsi vis turtingesnė ir įvairesnė bendravimo ir minčių reiškimo priemonė.

Kalbotyra ir jos uždaviniai

Mokslas, tyrinėjantis kalbą, vadinamas kalbotyra, arba lingvistika (pranc. linguistique iš lot. lingua „kalba“). Tai senas mokslas, savo užuomazgomis siekiantis antikinius laikus. Tačiau mokslinė kalbotyra, t.y. toks kalbos tyrinėjimas, kuris remiasi moksliniais pagrindais, yra palyginti nesena: jos atsiradimas siejamas su XIX a. pradžia.

Mokslinė kalbotyra gali būti dvejopo pobūdžio: bendroji ir atskiroji, arba dalinė. Bendrajai kalbotyrai rūpi tai, kas būdinga bet kuriai kalbai, bet kurios kalbos funkcionavimui ir raidai. Kitaip sakant, bendrajai kalbotyrai rūpi bendri kalbos, kaip specifinio visuomeninio reiškinio, struktūros dalykai (vad. lingvistinės universalijos), bendri jos funkcionavimo ir raidos dėsningumai. Todėl kuo daugiau kalbų įtraukiama į tyrinėjimą ir kuo įvairesnės tos kalbos, tuo platesnė yra bendrosios kalbotyros bazė. Visos pasaulio kalbos, tiek dabar egzistuojančios, tiek seniau egzistavusios (mirusios), tiek literatūriškai apdorotos, tiek neapdorotos, tiek nacionalinės, tiek tarptautinės, tiek plačiai paplitusios, tiek tokios, kuriomis kalba tik keli ar keliasdešimt žmonių, – visos jos vienodai yra vertingos bendrajai kalbotyrai.

Taigi kas yra kalba (kas sudaro kalbos esmę), kokie yra svarbiausi jos struktūros elementai ir koks ryšys tarp tų elementų, koks kalbos santykis su mąstymu, su visuomenės gyvenimu, kaip atsirado ir plėtojosi kalba amžių būvyje, kokie yra kalbos raidos dėsningumai, kokie yra kalbos tyrinėjimo metodai, kokios svarbesnės kalbos mokslo šakos, kokią vietą kalbotyra užima tarp kitų mokslų, kiek ir kokių yra pasaulyje kalbų bei kalbų tipų, kaip atsirado raštas ir koks jo santykis su kalba, – štai tie pagrindiniai klausimai bei uždaviniai, kuriuos turi spręsti bendroji kalbotyra, apibendrinusi įvairių kalbų tyrinėjimo rezultatus.

Žinoma, čia suminėti toli gražu ne visi klausimai bei uždaviniai, kuriuos vienaip ar
kitaip reikia spręsti bendrajai kalbotyrai. Jų, tų klausimų, yra daug ir plėtojantis kalbotyrai, iškyla kaskart vis naujų ir naujų. Pavyzdžiui, XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje plačiai imti taikyti struktūriniai ir matematiniai kalbos tyrimo metodai. Jais, be kita ko, siekiama palengvinti spręsti kibernetikos, t.y. mokslinio įvairių procesų valdymo (gr. „vairininkas“), problemas: kalbinį automatų valdymą gamyboje, automatų-stenografų sukūrimą, mokslinės-techninės literatūros automatizuotą referavimą ir kt. Iškilo ir mašininio vertimo problema, t.y. įvairių, ypač specialių, tekstų vertimas iš vienos kalbos į kitą elektroninėmis mašinomis (kompiuteriais).

Jau visai kitokius uždavinius reikia spręsti dalinei kalbotyrai, tiriančiai atskiros kurios nors kalbos ar tam tikros giminiškų kalbų grupės struktūrą, funkcionavimą ar raidą. Jai rūpi nustatyti ne tai, kas gali būti ar pasitaiko kalboje apskritai, bet tai, kas ir kaip egzistuoja ar egzistavo kurioje nors konkrečioje kalboje ar giminiškų kalbų grupėje (lietuvių, rusų ar baltų, slavų). Pavyzdžiui, dalinės kalbotyros visai nedomina tokie klausimai, kaip: koks mažiausias balsinių ar priebalsinių fonemų kiekis gali būti kalboje, ar visose kalbose yra tikrinių daiktavardžių ir pan., bet jai svarbu išaiškinti, kiek ir kokių yra balsių ar priebalsių lietuvių, anglų, vokiečių ar kurioje kitoje kalboje, kas budinga lietuvių, anglų, vokiečių (ar baltų, slavų, germanų) tikriniams daiktavardžiams ir t.t. Nesunku suprasti, kad kurios nors konkrečios kalbos ar giminiškų kalbų grupės tyrinėjimas turi remtis ir paprastai remiasi bendrosios kalbotyros teiginiais, nes jie yra tam tikras teorinis ir metodinis pamatas atskiros kalbos problemoms spręsti. Juk negalima sėkmingai tyrinėti vienos kurios nors kalbos, nežinant bendrų žmogiškosios kalbos funkcionavimo ir raidos dėsningumų. Tačiau bendrosios kalbotyros teiginiai nėra dalinės kalbotyros tikslas, o tiktai jos teorinė-metodinė atrama. Dalinė kalbotyra gali būti įvairaus pobūdžio, atsižvelgiant į tai, kokiu aspektu ir kokiu būdu tiriama kalba ar kalbų grupė. Jeigu kalba tiriama istoriškai, t.y. jeigu žiūrima kalbos reiškinių raidos, tada turime istorinę, arba diachroninę, kalbotyrą (gr. „laikas“). O jeigu kalba tiriama statiškai, t.y. nepaisant kalbos reiškinių kilmės ir evoliucijos, tada turime statinę, arba sinchroninę, kalbotyrą (gr. „laikas“). Gali būti dar lyginamoji, arba komparatyvinė, kalbotyra (lot. comparativus „sulygintas“), kai lyginami giminiškų kalbų faktai ir iš to daromos išvados apie tų faktų evoliuciją; struktūrinė kalbotyra, kai tiriami kalbos sandarą sudarančių elementų sisteminiai santykiai; aprašomoji, arba deskriptyvinė, kalbotyra (lot. describere „aprašyti“), kai detaliai aprašomi bei inventorizuojami kalbos faktai, ypač kreipiant dėmesį į jų pasiskirstymą, arba distribuciją (lot. distributio „padalijimas, paskirstymas“); arealinė kalbotyra (lot. area „vieta“), kai tiriamas kalbos reiškinių paplitimas tam tikruose plotuose, arealuose; gretinamoji, arba kontrastinė, kalbotyra, kai sugretinami skirtingų (giminiškų ar negiminiškų) kalbų faktai ir išryškinamos jų skirtybės, ir kt.

Su bendrąja kalbotyra susijusi taikomoji kalbotyra, kuriai rūpi praktinis kalbos panaudojimas įvairiose gyvenimo srityse (pvz., telekomunikacijoje, automatizacijoje, mašininiame vertime ir kitur). Lingvistinėje literatūroje išskiriamos dar mentalingvistika tirianti šnekos procesų ryšį su mąstymu, sociolingvistika, tirianti kalbos sąsają su visuomenės gyvenimu, etnolingvistika, tirianti kalbos santykį su tautos papročiais, ir kt. kalbotyros rūšys.

Pirmoji lietuviška knyga

Ilgą laiką buvo manoma, kad M. Mažvydo „Katekizmas“ (1547 m.) yra pirmasis lietuviškas tekstas. Tačiau 1962 m. Vilniaus universiteto rankraštyne surastas O. Matusevičiūtės, išnagrinėtas ir paskelbtas J. Lebedžio ir J. Palionio dar senesnis tekstas (žr. Lebedys J., Palionis J. Seniausias lietuviškas rankraštinis tekstas. Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai. V., 1964, 3, p.109-133). 1503 metais buvo išleistas „Traktatas kunigams“ (Tractatus sacerdotalis) ir jo paskutiniame puslapyje ranka įrašytos pagrindinės maldos: „Tėve mūsų“, „Sveika Marija“ ir „Tikiu į Dievą tėvą“. Tyrinėtojai nustatė, kad šis tekstas iš pačios XVI a. pradžios ir kad jis yra dar senesnio vertimo iš lenkų kalbos nuorašas. Jo kalba artima rytinių dzūkų tarmei.

Nors ir atrastas senesnis tekstas, tačiau Martyno Mažvydo „Katekizmui“ vis tiek išlieka pirmosios lietuviškos knygos garbė. Pirmoji spausdinta knyga kiekvienos tautos istorijoje žymi ir pradeda naują etapą. O kad žmonės galėtų skaityti knygą, jie turėjo mokėti skaityti. Tad po gražios eiliuotos prakalbos, skirtos skaitytojams, eina elementorius – mokymas slebizuoti, t. y. tarti garsų junginius, iš kurių paskui galima sudėti žodžius.

Pirmoji lietuvių kalbos gramatika

1653 m. išleista Tilžės klebono Danieliaus Kleino lotyniškai. Šis lotyniškasis variantas skirtas tuometiniams kunigams ir klierikams, kuriems lietuvių kalba buvo tiesiog būtina, norint ganyti tik lietuviškai tekalbančias „aveles“.

Be to, D. Kleinas (taip pats sakė, būdamas prūsas, tilžėnas) turėjo ir
tikslą – parodyti, kad lietuvių kalba ne prastesnė, o gal net tobulesnė už kitas kalbas, kad ji, kaip ir senosios klasikinės kalbos, greta universaliosios (visoms kalboms būdingos) sintaksės ir semantikos turi dar labai „puošnią“ morfologiją – ištisas žodžių formų sistemas (paradigmas). O ir D. Kleino laikais (kaip ir per ilgus vėlesnius amžius) ši kalba svetimšalių okupantų buvo niekinama, dažnai buvo sakoma, kad ji esanti netvarkinga, neturinti jokių gramatinių dėsningumų, arba buvo įtikinėjama, kad tai tik vargšų mužikų, siaurapročių, neišsilavinusių žmonių kalba, kuria jokio meno ar mokslo negalima sukurti. Ką ten vergijų metais… Ir žengiant į trečiąjį tūkstantmetį raginama mokslo veikalus rašyti svetimomis kalbomis, turint dvi priežastis – norint greičiau išeiti į pasaulį ir neįstengiant įveikti gana rimtų kliūčių – naujų sąvokų pavadinimų stokos. Ir dabar pasigirsta balsų, kad lietuvių kalba jau nebetinkanti filosofijai (nors savų filosofų turėta ir tebeturima), kad ji netinkanti mokslui dėl specialiųjų terminų stokos. Bet aiški viena tiesa: jei nekursi sava kalba mokslo, niekada neturėsi ir tam mokslui reikalingų terminų. O kalba viską gali. Ji skursta, nyksta, tik nykstant žmonių pagarbai, slopstant pastangoms ja kalbėti, rašyti ir nuolat jos mokytis.

D. Kleinas pirmasis parodė lietuvių kalbos gramatinį tobulumą, o K. Donelaitis, A. Baranauskas ir visi kiti lietuvių grožinės literatūros kūrėjai atskleidė jos nepaprastą meninę jėgą. Turime tikėti savo kalba ir stengtis ją išlaikyti tobuliausią ir gražiausią pasaulyje. Reikia daug kalbų mokėti (ypač mažo krašto žmonėms), bet reikia gerbti savąją kalbą ypač, reikia mokytis jos visą gyvenimą. Tik tada išliksime kaip tauta. Lietuvą pasaulyje garsina krepšinis, bet ne kaip tautą, o kaip valstybę. Pasistenkime, kad lietuviai garsėtų ir kaip tauta. O tam vienintelė sąlyga – išlaikyti ir ištobulinti savo kalbą.

1654 m. D. Kleinas sutrumpino ir išleido savo gramatikos variantą vokiškai, pavadinęs jį „Compendium Litvanico-Germanicum“. Šis variantas skirtas vokiečių valdininkams, dirbantiems lietuviškai kalbančiame krašte. Sakytume, buvę visai neblogi laikai, kad ne vietos gyventojai turėję mokytis atėjūnų kalbos, o atvirkščiai – atėjūnams reikėjo išmokti lietuviškai.

1957 m. abu D. Kleino gramatikos variantai išversti ir išleisti bendru pavadinimu „Pirmoji lietuvių kalbos gramatika“. Tad ši gramatika šiandien lengvai prieinama visiems, norintiems pamatyti, kokia ji buvo.

Vertinant, žinoma, reikia atsižvelgti į laiką, kada ji buvo parašyta. D. Kleinas buvęs kuklus žmogus. Jis sakė, kad rašyti pirmąją kalbos gramatiką buvę labai sunku ir tas darbas galįs būti netobulas. Bet, lyginant su kaimynų kalbų pirmosiomis gramatikomis, matyti didelis lietuvių kalbos gramatikos pranašumas.

D. Kleinas padėjo tvirtus pagrindus lietuvių kalbos mokslo plėtojimui Rytų Prūsijoje, užfiksavo daugelį svarbių XVI-XVII a. lietuvių kalbos gramatinės sandaros faktų. Kai kurie medžiagos sisteminimo principai (pvz., daiktavardžio linksniuočių ir veiksmažodžio asmenuočių) tiko ir XX amžiui. O tyrinėdamas vieną kurią kategoriją, kartais netikėtai nustembi, kokia gili yra buvusi D. Kleino teorinė įžvalga.

Net ir šiandien atrodo, kad tokią gramatiką galėjo parašyti tik labai išsimokslinęs žmogus. Iš įvairių šaltinių žinoma, kad D. Kleinas buvo išėjęs visą aukštojo mokslo kursą Karaliaučiaus universitete. Mokėjo senąsias klasikines lotynų, graikų ir hebrajų kalbas. Jis laisvai kalbėjo gyvosiomis lietuvių ir vokiečių kalbomis, buvo susipažinęs su lenkų, čekų ir prancūzų kalbomis. Šis kalbų mokėjimas, talentas ir darbštumas davė puikų rezultatą – pirmąją lietuvių kalbos gramatiką. G. Ostermejeris savo giesmynų istorijoje apie D. Kleiną rašė šitaip: „Mokytas, pamaldus ir labai atsidėjęs lietuvių parapijų reikalams, bet per visą savo amžių daug vargo matęs žmogus, kurio stropumas ir sąžiningumas susilaukė nedėkingumo, kuris vargiai gali rasti sau lygių, ir jo pavyduoliams bei persekiotojams darys amžiną gėdą“ („Pirmoji lietuvių kalbos gramatika“, p.12).

Lietuvių kalba nuo Mažvydo iki JablonskioZ. Zinkevičiaus „Lietuvių kalbos istorija“ parašyta populiariu pasakojamuoju stiliumi, prieinama kiekvienam mokančiam skaityti. Tačiau ne tik eilinius žmones, bet ir lituanistus atbaido didelis tomų ir puslapių kiekis. Ir pats autorius, turbūt supratęs, kad šiame didelių gyvenimo tempų amžiuje retas kas atsidės ir skaitys savišvietos tikslais tuos tomus nuo pirmojo iki paskutinio puslapio, išleido šio savo didelio darbo santrauką. Autoriaus žodžiais tariant, šis variantas pritaikytas aukštųjų mokyklų studentams lituanistams, bet tinkantis ir plačiajai visuomenei, tiems, kurie nori susipažinti su lietuvių kalbos ir tautos praeitimi“ (Z. Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. Vilnius, 1996).

Studentai nelituanistai ir yra svarbiausioji tos „plačiosios visuomenės“ dalis, galinti padaryti didelę įtaką visai mūsų kalbai, o ypač jos moksliniam stiliui. Todėl būtų idealu, kad ta „plačioji visuomenė“ paimtų į rankas dvi knygas – Z. Zinkevičiaus „Lietuvių kalbos istoriją“ ir J. Palionio „Lietuvių rašomosios
istoriją“. Galgi tada ir ji dar galėtų pasijusti taip, kaip kitados pasijuto V. Kudirka, paskaitęs „Aušros“ pirmąjį numerį.

Tauta ir valstybė ne visada sutampa. Ir tais laikais, kai lietuviai mynė takus iki Juodosios jūros, ir vėliau, kai pati Lietuva buvo plėšoma į gabalus, lietuvių kalbos klestėjimui nebuvo jokio valstybinio pamato. Ji tik tautosakoje, kaimo žmonių lūpose, per „Postiles“, „Punktus sakymų“, katekizmus atėjo iki grožinės literatūros milžino K. Donelaičio, kuris ypatingu būdu iškilo jau po savo mirties, Liudvikui Rėzai paskelbus jo „Metus“ (1818).

Istorija ilgus amžius buvo ne motina, o pamotė lietuvių kalbai. Ja nebuvo dėstoma viename iš seniausių Europoje Vilniaus universitete, nebuvo rašomi reikalų raštai, mokslo veikalai. S. Daukanto istorijos darbai beveik ištisai parašyti grožiniu stiliumi.

Pirmiausia Krėvos sutartis (1385) ir po to Liublino unija (1569) Lietuvą sujungė su Lenkija ir tuo būdu buvo sudaryta Lietuvos ir Lenkijos valstybė – Žečpospolita. Paskui įvyko trys jos padalijimai. Po trečiojo padalijimo 1795 m. didžioji Lietuvos dalis atiteko Rusijai, mažesnė – Prūsijos karalystei, kuri nuo 1871 m. tapo sudėtine Vokietijos imperijos dalimi. Per tuos ilgus polonizacijos, rusifikacijos, germanizacijos laikus nutauto Lietuvos didikai, bajorai, dauguma miestelėnų, o gimtąja kalba kalbėjo tik valstiečiai baudžiauninkai, bet jie sudarė didžiąją tautos dalį. Vargelį vargo ir gražias dainas dainavo, minė mįsles, sakė oracijas, gražiai visus savo gyvenimo įvykius (vestuves, laidotuves, darbų pradžią ir pabaigą, kalendorines šventes) minėjo. Taip ir išliko toji graži kalba liaudies dainose ir pasakose, ėjo iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą…

Didis menas visada susilaukia dėmesio. Lietuvių liaudies dainos žavėjo daugelį kitų šalių poetų ir šiaip šviesių žmonių. XIX a. viduryje vokietis F. Neselmanas (tas pats, kuris mus pavadino baltais) ragino skubėti rinkti lietuvių dainas, nes, jo manymu, ši tauta pasmerkta žūti. Ji jau tada stovėjo ant bedugnės krašto, o stebuklingu būdu išliko iki XX amžiaus pabaigos…

1864 m. spaudos draudimas, o vėliau užsimota ir prieš šnekamąją kalbą. 1893 m. ją uždrausta vartoti viešose vietose – kavinėse, gegužinėse, įvairiuose didesniuose žmonių susibūrimuose.

Ir vis dėlto tauta išliko. Viena iš svarbiausių priežasčių ta, kad beveik visa jos teritorija – stiprias tradicijas turintis sėslus kaimas, namie kalbėjęs lietuviškai, lietuviškai vaikams sekęs pasakas, dainavęs lopšines, troškęs jiems šviesesnio gyvenimo, samdęs slaptosioms mokyklėlėms daraktorius ir knygnešius turėjęs.

Pagaliau ir svetimų kraštų šviesuomenė (visų pirma Rusijos) padėjo išsimokslinti turtingesniųjų ūkininkų vaikams. Atsirado savų kunigų, daktarų, suvokusių tautos tragediją, panorusių ją prikelti… Išaušo „Aušra“, suskambo „Varpas“. Tauta išgirdo raginimą: „Kelkite, kelkite, kelkite…“. Ir niekas iš svetimųjų negalėjo suprasti, iš kur išnykstančioje tautoje atsirado tiek ryžto ir sumanumo. Per gana trumpą laiką lietuviai virto susipratusia tauta. Ir šio virsmo buvo priblokšti tiek rusai, tiek lenkai. Lenkams atrodė, kad Lietuvoje yra tik kitaip kalbančių lenkų, o rusai apskritai net nemanė, kad čia esama kokių nors lietuvių. Rusai ir lenkai dėl Lietuvos nesutardavo. Kilus ryškesnei nesantarvei, M. Muravjovas uždraudė kunigų seminarijoje dėstyti homiletikos (pamokslų sakymo metodikos) kursą lenkų kalba. Leido dėstyti tik rusiškai arba lietuviškai, tikėdamas, kad lietuviškai to niekas jau nebepajėgs padaryti.

Tada vyskupas Motiejus Valančius pavedė A. Baranauskui šį kursą dėstyti lietuviškai. O A. Baranauskas, turėjęs daugybę talentų, įsigilino į lietuvių kalbos studijas, rinko kalbos faktus, siuntinėjo juos pirmosios mokslinės lietuvių kalbos gramatikos (1856) autoriui A. Šleicheriui, mokėsi iš jo gramatikos, klasifikavo tarmes ir pagaliau parašė savo gramatiką. Ją diktavo studentams. Yra žinoma, kad pats ketinęs išleisti, bet tai padarė buvęs studentas P. Sereika 1904 m., jau po A. Baranausko mirties. Kažin, ar autorius būtų buvęs patenkintas tuo gramatikos variantu, kuris išliko studentų užrašuose.

Prie XX a. slenksčio Lietuva priėjo su dideliu būriu susipratusių inteligentų – aušrininkų, varpininkų, publicistų, rašytojų, poetų. Prisiminkime keletą jų: J. Basanavičius, V. Kudirka, J. Kriaučiūnas, P. Višinskis, rašytojai – J. Biliūnas, Sofija Pšibiliauskienė -Lazdynų Pelėda, Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana, Julija Žymantienė – Žemaitė ir kt. „Varpe“ išspausdinta V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ ir dabar skamba virtusi Lietuvos himnu.

Be „Aušros“ ir „Varpo“, XIX ir XX a. sandūroje nemaža buvo ir kitos spaudos. Ėjo katalikiškas laikraštis „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ (1890-1896), „Tėvynės sargas“ (1896-1904) ir kt. O pradėjus eiti laikraščiams, reikėjo ir savos rašybos, ir kalbos normų apskritai.Jonas Jablonskis (1860-1930)

Jonas Jablonskis – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas, jos pagrindų kūrėjas, sugebėjęs atskirti ir iškelti tai, kas lietuvių nacionalinės bendrinės kalbos raidos procese buvo progresyvu ir gaju. Jablonskis – pirmasis
kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, jos mokslo kūrėjas. Jablonskis ,,Lietuvių kalbos sąžinė“ (Vydūnas), „Jablonskis troško, kad jo pasiektas mokslas greičiau tektų visai tautai“ (J. Balčikonis).

Jonas Jablonskis kilęs iš vakarų aukštaičių pietiečių Kubilėlių kaimo, netoli Kudirkos Naumiesčio. 1881 m. aukso medaliu baigęs Marijampolės gimnaziją (dabar Rygiškių Jono gimnazija), įstojo į Maskvos universitetą, kur studijavo klasikinę filologiją, klausė pasaulinio masto lingvisto F. Fortunatovo paskaitų.

Baigęs universitetą, Jablonskis pasirenka ypač sunkų caro valdžios sąlygomis lietuvių kalbos mokytojo ir kovotojo dėl jos teisių kelią. Lietuvoje mokytojauti jam nebuvo leista. Pirmoji darbo vieta arčiau Lietuvos buvo Mintaujos gimnazija Latvijoje. Tačiau dažnas Jablonskio lankymasis Lietuvoje nepatiko carinei valdžiai, ir jį iškėlė į Taliną, vėliau ištrėmė į Pskovą. 1903 m. Jablonskis Šiauliuose mokė inteligentų vaikus lietuvių kalbos ir rinko kalbinius duomenis. Vėliau dirbo vertėju ir redaktoriumi Vilniuje ir Panevėžyje. Paskui mokytojavo Breste, Gardine, Veliže, o vėliau atsidūrė Voroneže, kur mokė lietuvių pabėgėlių vaikus ten įsisteigusiose lietuviškose gimnazijose. Nepaisydamas ligos (nebegalintį vaikščioti į pamokas atveždavo račiukais), Jablonskis labai daug dirbo: rengė ir leido lietuviškus vadovėlius, kūrė ir normino lietuviškus mokslų terminus.

Po Spalio perversmo Rusijoje, 1918 m. vasarą, Jablonskis grįžo į Lietuvą. Pradžioje gyveno ir dirbo Vilniuje, vėliau, Lenkijai užgrobus Vilnių, persikėlė į Kauną. 1922 m. įkūrus universitetą, buvo išrinktas lietuvių kalbos profesoriumi ir, kol leido jėgos, dėstė universitete.

Jonas Jablonskis yra bendrinės lietuvių kalbos gramatikos mokslo kūrėjas, parašęs kelias lietuvių kalbos gramatikas, kuriomis buvo galutinai įtvirtintos vakarų aukštaičių fonetikos, morfologijos ir sintaksės lytys, tikslingai nustatytas bendrinės kalbos ir tarmių santykis, įdiegtos bendrinės kalbos normos. Visų Jablonskio kalbos mokslo darbų apibendrinimas buvo jo 1922 m. ,,Lietuvių kalbos gramatika“, kurioje, pasak pasaulinio masto kalbininko Antuano Mejės, Jablonskio „smulkiausiai ir tiksliausiai aprašyta dabartinė lietuvių kalba“. J. Jablonskio 1911 m. „Lietuvių kalbos sintaksė“ ir 1928 m. studija „Linksniai ir prielinksniai“ padėjo bendrinės kalbos sintaksės mokslo pagrindus.

Visą savo gyvenimą Jonas Jablonskis be atvangos kovojo su lietuvių bendrinės kalbos negerovėmis. Remdamasis šnekamąja liaudies kalba bei tautosaka ir geriausių meninio žodžio kūrėjų raštais, Jablonskis atkakliai mokė bendrinės lietuvių kalbos visą mūsų visuomenę, o ypač mokytojus, rašytojus ir žurnalistus. Kalbos kultūrai jis paskyrė apie pusantro šimto straipsnių, kuriuose taisė raštų kalbos klaidas, aiškino rašybos, gramatikos, leksikos, frazeologijos ir stiliaus dalykus. Nepaprastai kantriai ir pasiaukojamai dirbdamas bendrinės kalbos kultūros baruose, Jablonskis nukreipė bendrinės rašomosios lietuvių kalbos raidą teisinga linkme, sugebėjo įžvelgti ir atskleisti būdinguosius mūsų bendrinės kalbos dėsningumus bei raidos polinkius.

Iš lietuvių kalbos Jablonskis išgujo nemaža svetimų bei netaisyklingų sintaksinių konstrukcijų, kaip antai: institutas dėl mokytojų (= mokytojų institutas), laikraštis eina sykį ant savaitės (= sykį per savaitę), buvau ant stoties (= buvau stotyje), knyga spausdinama prigimtoje kalboje (= spausdinama gimtąja kalba) ir daug kitų, į jas panašių. Po kelis ar net keliolika kartų taisydamas raštų leksikos klaidas, Jablonskis išvijo iš rašomosios kalbos lenkiškus ir kitokius barbarizmus, pvz.: abrozdą pakeitė paveikslu, zabovą – žaislu, žalnierių – kareiviu, zokoną – įstatymu, koronę – bausme, macną – stipriu ir kt. Jablonskis neleido prigyti bendrinėje kalboje gazietai, tavorui ir kitoms jai nereikalingoms svetimybėms ir įteisino laikraštį, prekę bei kitus tinkamus lietuviškus žodžius. Jablonskis stengėsi įdiegti ir yra įdiegęs rašomojoje kalboje labai daug iš liaudies tarmių paimtų gražių lietuviškų žodžių ir posakių. Į bendrinę kalbą Jablonskis įvedė ne vieną retesnį tarmių žodį visai nauja reikšme. Pavyzdžiui, nuo senų laikų rytų aukštaičių buvo vartojamas viršininkas, reiškęs senyvo amžiaus piemenį, skerdžių. Jablonskis nusprendė, kad vyresniajam piemeniui vadinti pakaks žodžio skerdžius, ir viršininkui suteikė naują, platesnę, reikšmę „vadovaujantis asmuo“. O kaip Jablonskio dėka atsirado žodis mokinys, galima paskaityti Algirdo Sabaliausko knygoje „Žodžiai keliauja“ (1962 m., p. 79). Varydamas iš lietuvių kalbos svetimus žodžius, Jablonskis buvo apdairus ir atsargus: jis nebraukė tokių svetimos kilmės žodžių, kurie mūsų kalbai buvo reikalingi, nuo seno vartojami ir nebuvo jiems gerų lietuviškų pakaitų. Jablonskio aprobuoti prigijo bendrinėje kalboje slavizmai, pvz., grybas, knyga, muilas, pyragas ir kt., germanizmai, pvz., bakūžė, pinigas ir kt. Jablonskis apgynė daugybę tarptautinių. žodžių ir nekeitė jų nevykusiais naujadarais, pvz., apšviestūno vietoje paliko inteligentą, astronomijos neleido keisti dangūtyra, geografijos – žemėtyra, literatūros –
geometrijos – matomoksliu, biografijos – buitpieša ir pan. Jablonskis priimdavo tik tuos naujadarus, kurie būdavo gerai sudaryti ir būtinai reikalingi naujai atsirandantiems daiktams ar reiškiniams žymėti.

Jablonskis į mūsų kalbą yra įdiegęs daugybę geriausių naujadarų, be kurių nė vieną dieną šiandien negalime apsieiti. Be Jablonskio, dabar veikiausiai neturėtume tokių žodžių, kaip ateitis, praeitis, tautietis, valstietis, mokslininkas, bendradarbis, valdyba, teismas, vaizduotė, įtaka, įspūdis, pažanga, deguonis ir kt.

Jablonskis paleido į pasaulį originalius lietuviškus savaitės dienų pavadinimus: pirmadienis, antradienis ir t. t. Jis sukūrė daugybę gramatikos mokslo terminų: vienaskaita, daugiskaita, vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas, šauksmininkas, veiksnys, tarinys, jungtukas, jaustukas ir daug kitų, o savo gramatikomis visam laikui lietuvių kalboje įtvirtino Jono Juškos padovanotą skaitvardį, įvardį, galūnę, šaknį, skiemenį, Simano Daukanto daiktavardį, būdvardį, laipsnį, Antano Baranausko sakinį, raidę, tarmę, žodyną, Kazimiero Jauniaus veiksmažodį, prieveiksmį, priešdėlį, priesagą, linksnį, linksniuotę, priegaidę ir kt. Jablonskis padėjo Zigmui Žemaičiui kurti lietuviškus matematikos terminus. Šiandien net neįtariame, kad tokie žodžiai kaip degtukas, atvirukas, pieštukas yra Jono Jablonskio darbo, taip gerai jie padaryti, kad jų pavyzdžiu ir šiandien tebedaromi nauji lietuvių žodžiai, pvz., tušinukas ir kiti. Tačiau Jablonskis negailestingai vijo iš raštų nevykusiai nukaltus naujadarus, pvz.: ateitinė (= ateitis), įtūra (= turinys), mokslinyčia (= mokykla), rankvedys (= vadovėlis), rašėjas (= rašytojas), vaizdena (= vaizduotė) ir kitus.

Pavyzdingą bendrinę rašomąją kalbą J. Jablonskis savo verstais, redaguotais ir leistais raštais praktiškai diegė Lietuvos visuomenėje ir šitaip prisidėjo prie mūsų bendrinės kalbos ugdymo, jos kultūros kėlimo.

Jonas Jablonskis išugdė didelį būrį savo mokinių, bendrinės lietuvių kalbos kultūros kėlėjų, kurių pats žymiausias – prof. akad. Juozas Balčikonis (1885-1969). Šis kalbininkas pastatė paminklą Jonui Jablonskiui – surinko ir išleido penkis jo raštų tomus (1933-1936), turtino ir plėtojo Jablonskio pradėtą bendrinės rašomosios kalbos kultūros darbą.

J. Jablonskis ir J. Balčikonis sukūrė savitą bendrinės rašomosios kalbos kultūros mokyklą.

Kazimieras Būga (1879-1924)

Kazimieras Būga – žymiausias lietuvių kalbos tyrinėtojas. „Žodžiai Būgą užbūrė nuo pat mažų dienų. Jis jau gimė kalbininku. Būga buvo kalbininkas, dar nežinodamas, kad yra toks kalbotyros mokslas“ (A. Sabaliauskas).

K. Būga kilęs iš rytų aukštaičių Pažiegės vienkiemio, netoli Dusetų. Mokydamasis Peterburge, Būga susipažino su žymiu lietuvių kalbininku prof. Kazimieru Jauniumi, tapo jo moksliniu sekretoriumi ir su didžiausiu užsidegimu ėmė užrašinėti ir studijuoti K. Jauniaus mokslą. 1905 m. K. Būga įstojo į Peterburgo universitetą studijuoti kalbotyros. Dar studentu būdamas, išleido pirmą stambų veikalą „Aistiški studijai“, kuriame išdėstė savo mokytojo K. Jauniaus lietuvių kalbos mokslo teorijas, parengė spaudai K. Jauniaus „Lietuvių kalbos gramatiką“ (išsp. 1911 m.).

Studijuodamas universitete, K. Būga parašė nemaža vertingų mokslo darbų. Už darbą apie slavų skolinius lietuvių kalboje jam buvo įteiktas aukso medalis. Skolinių tyrinėjimas ir vėliau buvo labai mėgstama Būgos darbo sritis. 1912 m. studijoje „Lituanika“ Būga išaiškino, kada į lietuvių kalbą pateko seniausi slavų skoliniai kubilas, katilas, muilas, šilkas, ridikas, pipiras ir kt. 1921 m. studijoje ,,Visų senieji lietuvių santykiai su germanais“ įrodė, kad seniausi lietuvių kalbos germanizmai yra gatvė, šarvas ir kt. Būga brangino kiekvieną gyvą žodį, neniekino ir tų skolinių, kurie buvo plačiai vartojami liaudies kalboje, pvz., seklyčia, grybas, ir kuriems nėra tinkamų lietuviškų pakaitų.

1911 m. studijoje „Apie lietuvių asmens vardus“ K. Būga įrodė, kad tokie dvikamieniai asmenvardžiai, kaip Gintautas, Gedvilas, Rimgaila, Norvydas, yra seni lietuviški žodžiai, ir tuo padėjo pamatus lietuvių asmenvardžių mokslui, arba antroponimikai. Būga nustatė, kad tikrosios lietuvių kunigaikščių vardų formos Mindaugas, Vytautas, Vytenis, Jogaila, Švitrigaila, Treniota ir kt. kitomis kalbomis rašytuose metraščiuose buvo visaip iškraipytos (iš Vytauto padarytas Vitoldas ir t.t.).

Baigęs universitetą pirmojo laipsnio diplomu, K. Būga buvo paliktas rengtis profesūrai. Tuo metu jis redagavo A. Juškos lietuvių kalbos žodyną ir jo sužavėtas nutarė visą gyvenimą paskirti didžiojo lietuvių kalbos žodyno rengimui. Vėliau Būga dirbo Permės universitete, kuris 1917 m. jam suteikė lyginamosios kalbotyros profesoriaus vardą. Po Spalio perversmo Rusijoje, 1920 m., Būga grįžo į Lietuvą ir parsivežė keturis pūdus smulkiai prirašytų būsimojo lietuvių kalbos žodyno lapelių, ėmė organizuoti lietuvių kalbos mokslo studijas Kauno universitete.

Profesoriaudamas Kauno universitete, K. Būga su nepaprastu pasišventimu ėmė rašyti didįjį lietuvių kalbos žodyną, kuriame aiškino ne tik žodžių reikšmes ir vartojimą, bet ir jų kilmę bei istoriją, į
dėjo ne tik bendrinius, bet ir tikrinius žodžius. Iki Būgos niekas tokio lietuvių kalbos žodyno nebuvo rengęs. Tačiau ankstyva mirtis greit nutraukė šį darbą; tebuvo išleisti tik du K. Būgos Lietuvių kalbos žodyno sąsiuviniai (I – 1924 m., II – 1925 m.). Liko K. Būgos sukaupta žodyno kartoteka (apie 600 000 lapelių), iš kurios išaugo akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ kartoteka. Būgos gyvenimas ir lietuvių kalbos žodyno istorija – tai du tarp savęs neatskiriamai susipynę dalykai. Net gulėdamas mirties patale Karaliaučiaus ligoninėje, Būga nenustojo rūpinęsis pradėtu žodynu. Viename iš paskutiniųjų laiškų žmonai jis rašė: „Brangioji! Kur mano žodyno kortelės? Ir ligoje rūpėjo žodyno dėžės… „Lietuvos žodyno“ dėžės… Šitos dėžės pridera ne Būgai, bet Lietuvos turtui“.

Dirbdamas Lietuvoje, K. Būga parašė daug mokslo veikalų. Visose lietuvių kalbos mokslo srityse Būga paliko svarų indėlį. Daug tyrinėjo lietuvių kalbos fonetinę struktūrą, gramatinę sandarą (pvz., „Priesagos -ūnas ir dvibalsio uo kilmė“), padėjo teorinius kirčio ir priegaidės mokslo pagrindus (pvz., „Kirčio ir priegaidės mokslas“). K. Būga – pirmasis lietuvių kalbininkas, labai originaliai tyręs lietuvių kalbos santykius su kitomis baltų kalbomis (latvių, prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių ir sėlių). Jo studija „Lietuvių tauta ir kalba bei jos artimieji giminaičiai“ (1924 m.) ir šiandien tebėra pats išsamiausias darbas apie baltų gentis ir kalbas. Daug Būga nusipelnė ir lietuvių nacionalinės kalbos kultūrai. Anksti jis pradėjo kelti aikštėn rašybos negeroves, joms skyrė patį pirmąjį savo straipsnį „Genys margas, o lietuviška rašyba dar margesnė“ (1900 m.). susidarė nuoseklią savo rašybos sistemą, kurios principus išdėstė straipsnyje „Dėl mūsų rašybos“ ir knygoje „Rašybos mažmožiai“. Tais principais rėmėsi J. Jablonskis, normindamas mūsų rašybą, jais remdamiesi šiandien pradėjome rašyti j žodžiuose pjauti, bjaurus, spjauti ir pan. Dviejose didelėse straipsnių serijose – „Kalbos dalykai“ (1907-1910 m.) ir „Kalbos mažmožiai“ (1914-1922 m.) Būga išnagrinėjo ano meto raštų kalbos negeroves, sunormino dvejopai vartotas formas, įrodė, kad reikia rašyti pagalba (o ne pagelba), dosnus (o ne duosnus), giria (o ne girė), ypatingas (o ne įpatingas), taip (o ne teip), tiesiog (o ne tiesiok) ir kt. Būga nustatė, kokiomis reikšmėmis reikia vartoti bendrinėje kalboje žodžius kaina ir prekė, teisė ir tiesa, valstybė ir valstija, siela ir vėlė ir daug kitų. Būga įrodė, kada tinka vartoti vietininkus dienoje, metuose, išaiškino priesagų -ybė ir -ystė reikšmes. Būga išgelbėjo nemaža gražių lietuviškų žodžių, pvz., labas, kūdikis, riba, sarmata, skriauda, buitis, marios, valia, lopeta, vilna, užgaida ir kt., kuriuos anais laikais neturintys kalbinio pasirengimo žmonės buvo paskelbę barbarizmais ir be reikalo gujo iš lietuvių kalbos.

Daugiausia K. Būga yra nusipelnęs lietuvių kalbos leksikologijai, mokslui apie žodžius. Jis išaiškino šimtų lietuvių kalbos žodžių kilmę; ligi šiol Būga tebėra žymiausias lietuvių etimologas, nušvietęs ne vieną lietuvių kalbos praeities puslapį, ypač knygoje „Kalba ir senovė“ (1924 m.).

Lietuvių kalba ir kitos kalbos

Pasaulyje yra apie 3 000 kalbų. Įvairias kalbas vartoja skirtingas skaičius žmonių. Pavyzdžiui, kinų kalba šneka daugiau kaip 1 mlrd., anglų – 320 mln., ispanų – 280 mln. žmonių. Kai kuriomis kalbomis šneka tik po kelis tūkstančius ar tik šimtus žmonių. Tokios yra viena kita Afrikos genčių, Amerikos indėnų, Kaukazo aūlų kalbos.

Tarptautiniam bendravimui šiuo metu dažniausiai vartojamos anglų, vokiečių ir prancūzų kalbos. Jų mokosi daugelio šalių žmonės.

Esama kalbų, kurios kasdieniame gyvenime nebevartojamos ir laikomos mirusiomis. Tokia yra lietuvių kalbai artima prūsų kalba. Kai kurios mirusios kalbos vartojamos tik tam tikrose srityse. Pavyzdžiui, lotynų kalba yra Katalikų bažnyčios ir tarptautinės mokslo terminijos kalba.

Žmonės yra sukūrę dirbtinių kalbų. Iš jų labiausiai paplitusi esperanto kalba, XIX a. pabaigoje sugalvota kurį laiką Lietuvoje (Veisiejuose) dirbusio gydytojo Liudviko Zamenhofo (Ludwig Zamenhof).

Pagal kilmę ir raidą kalbos skirstomos į šeimas. Kalbų šeima – tai giminiškų kalbų grupė, kurios nariai išsirutuliojo iš vienos kalbos, vadinamosios prokalbės.

Didžiausios yra indoeuropiečių, finougrų (priklauso estų, suomių, vengrų kalbos), tiurkų (turkų, uzbekų, kazachų, turkmėnų, totorių, kirgizų, azerbaidžaniečių, karaimų kalbos), semitų-chamitų, kinų-tibetiečių, mongolų, tunguzų-mandžiūrų, dravidų kalbų šeimos ir kitos kalbos.

Indoeuropiečių kalbų šeima – pati gausiausia. Šios šeimos kalbomis šneka apie 3 mlrd. žmonių – beveik pusė pasaulio gyventojų. Jai priklauso ir lietuvių kalba.

Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro keliolika šakų. Europos šalyse paplitusios iš lotynų kalbos kilusios romanų šakos kalbos: prancūzų, ispanų, portugalų, italų, rumunų ir kitos kalbos, kuriomis šneka per 570 mln. žmonių. Plačiai vartojamos germanų šakai priklausančios anglų ir vokiečių kalbos. Šiai šakai taip pat priklauso olandų, danų, švedų, norvegų kalbos. Iš slavų šakos kalbų gausiausia rusų kalba, kitos – baltarusių, ukrainiečių, lenkų, čekų ir slovakų, bulgarų, serbų, kroatų (chorvatų). Jomis šneka apie 270 mln. žmonių. Indų ir iranėnų šakų kalbomis šnekama Indijoje, Bangladeše ir Pakistane. Iš iranėnų šakos kalbų labiausiai paplitusi persų kalba. Kai kuriose Airijos ir Anglijos vietose vartojamos keltų šakos kalbos: airių, škotų, valų ir kt. Mokslui svarbi senoji indų kalba, vadinama sanskritu. Atskiroms indoeuropiečių kalbų šakoms atstovauja graikų, albanų, armėnų, hetitų ir tocharų kalbos.

Vieną indoeuropiečių šeimos šaką sudaro baltų kalbos. Seniausiais laikais baltų gyventa dabartinėse Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos teritorijose, šiaurės vakarų Ukrainoje, vakariniuose Rusijos pakraščiuose, Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado srityje) ir šiaurės rytų Lenkijoje.

Paskutinio tūkstantmečio pr. Kr. viduryje baltai suskilo į vakarų ir rytų baltus. Vakarų baltų kalbomis laikomos dabar jau mirusios prūsų ir jotvingių, o rytų baltų – lietuvių, latvių ir mirusios kuršių, žiemgalių, sėlių kalbos. Jotvingiai gana anksti asimiliavosi su kitomis baltų gentimis, todėl apie juos mažai težinome. Kuršiai gyveno Baltijos pajūryje, vakarinėje dabartinės Latvijos dalyje (Kurše) ir Lietuvos žemaičių ploto vakaruose. Žiemgalių teritorija – dabartinė Latvija, Lielupės baseinas, jiems priklausė Lietuvos Žagarės, Šakynos ir Joniškio apylinkės. Sėliai buvo įsikūrę dabartinės Lietuvos šiaurės rytų dalyje ir Latvijoje pagal Dauguvą.

Iš baltų kalbų gyvos yra latvių ir lietuvių kalbos, rašytinių paminklų paliko prūsų kalba.

Lietuvių kalba kaip atskira rytų baltų šakos kalba pietinėje rytinių baltų dalyje ėmė klostytis nuo VII a. Vietovardis Lietuva (slaviška forma Litua) pirmą kartą paminėtas lotynų kalba parašytuose 1009 m. Kvedlinburgo metraščiuose.

Lietuviai vieninteliai iš baltų senovėje buvo sukūrę savo valstybę, kurios teritorija XIII-XV a. siekė net Juodąją jūrą. Lietuvių kalba tada tik šnekėta. Su Vakarų Europa susirašinėta lotynų kalba, o su Rytų – senąja kanceliarine slavų kalba.

Lietuvių rašomoji kalba atsirado tik XVI a. Bendrinė lietuvių kalba susiformavo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu.

Dabar, be Lietuvos, lietuviškai kalba Baltarusijos vakaruose ir šiaurės rytų Lenkijoje gyvenantys lietuviai, išeiviai iš Lietuvos JAV, Kanadoje, Australijoje, Brazilijoje, Argentinoje, Vokietijoje ir kt.