Zodynai ir ju tipai
5 (100%) 1 vote

Zodynai ir ju tipai

Turinys:

Įvadas…………………………………………………………………………………………………3

Seniausi žodynai…………………………………………………………………….……4

Tautinių kalbų kelias į žodynus…………………………………………………………………5-7

Žodynai rodo kalbos istoriją……………………………………………………………………7-8

Išsamūs norminamieji žodynai…………………………………………………………………8-9

Lietuvių kalbos žodynai…………………………………………………………………9

Pirmasis lietuvių kalbos žodynas………………………………………………………………9-10

Kiti lietuvių kalbos žodynai……………………………………………………………………10-12

Didysis lietuvių kalbos žodynas………………………………………………………… ……12-13

Lietuvių kalbos žodynai, išleisti užsienyje……………………………………………………13-14

Norminamieji lietuvių bendrinės kalbos žodynai……………………………………………14-15

Pagal ką skirstomi žodynai?………………………………………………………………………15

Leksikografija ………………………………………………………………………………………16

Žodynų tipai………………………………………………………………………… 16-19

Literatūra……………………………………………………………………………………………20

Įvadas

Lietuvių liaudies patarlė sako: „Moki žodį — žinai kelią“. Žodis yra žinojimo, mokslo pradžia, nes jis atspindi tikrovę. Kūdikis stebi aplinką ir augdamas savo patirtį įtvirtina vis naujais žodžiais. Be to, kalba žmogui duota, kad jis ir apie save pasakytų, save išreikštų. Norėdami gerai išmokti gimtąją ar svetimą kalbą, turime išmokti vartoti žodžius, suprasti jų reikšmę. Nuo seniausių laikų žodžiai kaupiami specialiose knygose — žodynuose, kur surašoma visokiausia informacija apie tuos žodžius.

Žodžiai labai įvairūs. Vieni reiškia veiksmus, ypatybes, būsenas, kitais vadiname daiktus, asmenis. Treti rodo tik žodžių santykius. Vieni turi daug reikšmių, kiti vienareikšmiai. Įvairias sąvokas reiškiančius žodžius, vadinamus terminais, kartais nelengva suprasti, reikia plataus paaiškinimo. Todėl ir žodynų yra įvairių tipų, ir žodžiai juose aiškinami nevienodai.

Kam reikalingi žodynai. Su žodžiais iš kartos į kartą eina sukaupta patirtis, materialinės ir ypač dvasinės kultūros palikimas. Žodis yra kartų pasiuntinys, tautų praeities, dabarties ir ateities tarpininkas. Dėl to žodynai turi didelę pažintinę reikšmę: jie surenka ir perduoda ateinančioms kartoms visa tai, ką tautos atskirais savo gyvenimo laikotarpiais išreiškia ir sukuria žodžiais.

Atsiradus raštui, pradedami rašyti ir žodynai, nes prireikė fiksuoti žodžius, reikalingus ir vartotinus rašto kalboje, aiškinti jų reikšmę, rašybą. Todėl žodynų istorija yra glaudžiai susijusi su raštijos bei literatūros, švietimo, kultūros, kalbotyros raida.

Visokiausios informacijos apie žodžius randame įvairiuose žodynuose, o jų šiais laikais yra tikrai daugybė rūšių. Kiekvienas žodynas turi savo paskirtį, savo vartotojus. Žodynai padeda mokytis kalbų, pažinti pasaulio kultūrą, tiesia tiltus tarp tautų ir jų kultūrų.

Seniausi žodynai

Patys seniausi žodynai buvo atrasti Asirijos sostinės Ninevijos miesto (dabartiniame Irake) griuvėsiuose. XIX a.vid. anglų archeologas Ostinas Henris Lejardas surado Ašurbanipalo bibliotekos liekanas – apie 25 tūkstančius įvairaus turinio molinių dantiraščio lentelių. Šios dantiraščio lentelės pustrečio tūkstančio metų slėpė šumerų kultūros ir mokslo laimėjimus. Iššifravus dantiraščio lenteles, daug sužinota apie šio rašto kūrėjų savitą kalbą, literatūrą, religiją ir mokslą. Molio lentelėse surašyti ir pirmieji šumerų ir akadų bei šumerų ir asirų kalbų žodynai.

Senovės graikų ir arabų žodynai. Prieš mūsų erą žodynai jau buvo vartojami Kinijoje, Egipte, Graikijoje. Sudaryti žodynus graikai turėjo dėl kitų priežasčių. Senoji graikų įvairiomis tarmėmis sukurta literatūra klasikiniu laikotarpiu darėsi sunkiai suprantama. Reikėjo aiškinti pasenusius ir tarmiškus žodžius. Buvo sudaromi ilgi aiškinamųjų žodžių sąrašai – glosos . Tai aiškinamųjų žodynų užuomazgos. Didžiausi antikiniais laikais (III a. pr. m. e.) buvo Fileto iš Koso, Zenodoto iš Efezo ir Apolonijaus iš Aleksandrijos parengti Homero kūrinių glosų žodynai — glosarijai. Pirmaisiais mūsų eros amžiais jau buvo parengta per 30 įvairių rašytojų kalbos glosarijų.

Antikinio pasaulio kultūros centre Aleksandrijoje buvo rengiami ir dvikalbiai, specialūs (graikų kalbos tarmių, etimologiniai) žodynai. Šie žodynai, ypač lotynų kalbos, buvo perrašinėjami ir viduramžiais, nes V. Europoje ilgus amžius lotynų kalba buvo mokslo ir literatūros kalba.

Kaip puikūs žodynų rengėjai garsėjo ir arabai. Vienas iš garsiausių šios srities darbininkų buvo buvo Firuzabadis
(1329—1414), kuris buvo parašęs apie šimto tomų žodyną. Žodynas buvo pavadintas Al-qāmūs, o tai maždaug reiškė „beribis žodžių okeanas“.

Antikinių kalbų žodynai Vakarų Europoje. Tiek literatūrai, tiek žodynams plisti sąlygos pagerėjo, kai vokietis Johanas Gutenbergas XV a. vid. pradėjo spausdinti knygas. Žodynai pradedami spausdinti Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Lenkijoje, Rusijoje. Svarbiausiu žodynų leidimo centru tapo Paryžius. XVI—XVII a. čia garsėjo Renesanso laikų kilmingos Provanso giminės kultūros veikėjų Etjenų spaustuvė ir leidykla. 1501 m. ją įsteigė Henrikas Etjenas (1460—1520). Klasikinei filologijai ypač nusipelnė jo sūnus Robertas Etjenas (1503—1559), kuris parašė ir 1532 m. išleido dviejų didžiulių tomų visuotinį lotynų kalbos žodyną „Dictionarium seu linguae latinae thesaurus “. Šis veikalas buvo išleistas pakartotinai ir pasiekė net 9000 p. Kitą jo pradėtą rengti graikų kalbos visuotinį žodyną „Thesaurus linguae Graecae“ parašė ir 1575 m. išleido jo sūnus Henrikas Etjenas (1528—1598). Leisdamas tėvo pradėtą veikalą, H. Etjenas bankrutavo ir mirė skurde. Tačiau jo sūnus Polis Etjenas vis tiek tęsė giminės tradiciją – ir toliau rūpinosi naujais žodynų leidimais.

Tautinių kalbų kelias į žodynus

Renesanso humanistinės idėjos kėlė ir tautinių kalbų svarbą. Prireikė lotynų ir tautinių kalbų žodynų. Daugelio Europos tautų leksikografijos pradmenys buvo taip pat glosarijai – paaiškintų nesuprantamų žodžių sąrašai, o vėliau ir žodynėliai prie rankraštinių Biblijos ar romėnų teisės vertimų į tautines kalbas. Žodžių pateikimo tvarka glosarijuose būdavo įvairi. Kartais jie būdavo sugrupuoti pagal temas, kartais pagal jų pavartotą vietą rankraštyje ir paskiausia abėcėlės tvarka. Seniausi išlikę anglų kalbos glosarijai yra iš VII a. pab. ir buvo vartojami iki XIV a., prancūzų ir vokiečių kalbos nuo VIII a. Seniausias išlikęs vokiečių kalbos glosarijus ir apskritai rašto paminklas yra rankraštinis lotynų-vokiečių (bavarų tarmės) glosarijus, vadinamas pagal pirmąjį žodį „Abrogans“. Parašytas jis apie 770 m. jau apie 600 m. Ispanijoje buvo parengtas gan didelis žodynas, pavadintas „Liber glosarum“.

Jau XV a. buvo sudarinėjami net iki keliolikos tūkstančių žodžių anglų—lotynų kalbų glosarijai, skirti lotynų kalbai mokytis. Pirmasis spausdintas lotynų—anglų kalbų žodynas „Ortus vocabulorum“ buvo išleistas 1500 m. Renesanso epochoje besiplečiantys kultūriniai ir prekybiniai ryšiai tarp vakarų Europos tautų skatino ir gretimų kalbų žodynų rengimą. Todėl XVI a. greta anglų—lotynų kalbų žodynų leidžiami ir dvikalbiai anglų—prancūzų, ispanų, italų kalbų žodynai.

Iš lotynų—vokiečių kalbų glosarijų kilo pirmieji spausdinti žodynėliai. Jie pasirodė XV a. pab. Tai Gherardo van der Schuereno „Teuthonista“ (1477), anoniminiai: „Vocabularius incipens teutonicum ante latinum“ (1478) ir „Vocabularius teutonicus“ (1482, Niurnberge). Juose būdavo pateikiami kurios nors vokiečių tarmės žodžių lotyniški atitikmenys.

Moksliniais humanistiniais principais pagrįsto žodyno autorius buvo garsusis renesanso laikų filologas Strasburge gyvenęs šveicaras Petrus Dasypodijus. 1535—1536 m. jis išleido lotynų—vokiečių ir vokiečių—lotynų k. žodynus. Dasypodijus stengėsi pateikti kuo daugiau visoms vokiečių tarmėms bendros leksikos, nors nevengė ir sinonimų.

XVI a. pradž. pasirodė ir lenkų kalbos pirmieji žodynai. 1528 m. nedidelius lotynų—lenkų kalbų žodynėlius išleido Franciškus Mymeras ir Janas Murmelijus. 1564 m. Karaliaučiuje išėjo didelis 1000 p. Jano Mončinskio žodynas „Lexicon latinopolonicum“, parengtas pagal geriausius Renesanso žodynų pavyzdžius. Tai jau abėcėlinis lizdinis žodynas su trumpais žodžių junginiais — vartojimo iliustracijomis. 1621 m. Krokuvoje pasirodė naujas didesnis žodynas „Thesaurus polono-latino-graecus“, kurį išleido Gregoras Knapskis. Žodynas buvo iliustruotas lotynų ir graikų klasikų sakiniais. Jau 1643 m. žodynas susilaukė pakartotinio leidimo, o lotyniškoji ir lenkiškoji dalis buvo išleista net 16 kartų.

Beveik visu šimtmečiu vėliau — 1604 m. — pirmąjį žodyną išleido vengrai. Tai buvo Alberto Sencio-Molnaro „Dictionarum ungarico-latinum“.

1596 m. pasirodė ir pirmasis rusų spausdintas žodynas. Vilniuje, kur buvo daug pravoslavų spaustuvių jau nuo XVI a. pradž. (pradininkas P. Skorina), šventosios dvasios brolijos spaustuvėje buvo išspausdinta L. Zizanijaus parengta „Slavų gramatika“ ir žodynas „Lexis“, kuriame „kalbos dalykai iš slavų kalbos negausiai surinkti ir paprastu rusų dialektu išaiškinti“.

Didesni žodynai buvo leidžiami ir vėliau. Juose aiškinami ir tarptautiniai žodžiai. Toks buvo P. Berindos „Leksikonas“, išleistas 1627 m. Kijeve. Jame paaiškinta 6982 žodžiai. 1704 m. Maskvoje išėjo F. Polikarpovo-Orlovo „Trijų kalbų leksikonas“ (rusų-graikų-lotynų k.).

Iš baltų kalbų pirmasis išlikęs dvikalbis žodynėlis (rankraštinis) yra vadinamas Elbingo vokiečių-prūsų kalbos žodynėliu. Jis rastas Elbingo mieste (dab. Lenkijoje) teisinių raštų rinkinyje. Tai nuorašas padarytas apie 1400 m. Jame 802 žodžiai, daugiausia
daiktavardžiai, sugrupuoti tematiškai. Šis žodynėlis — vienas iš negausių prūsų kalbos paminklų.

Antrieji jau spausdintą žodyną apie 1620 m. išleido lietuviai. Jo autorius — Konstantinas Sirvydas (apie lietuvių leksikografijoje rašoma 9 p.)

Latviai savo pirmąjį žodyną išleido 1638 m. Rygoje. Tai Kuršo hercogo pastoriaus Tartu universiteto profesoriaus Georgo Mancelio palyginti nemažas vokiečių—latvių kalbų žodynas. Šis žodynas pasižymėjo tuo, kad turėjo priedą su latviškais pasikalbėjimais.

Renesanso laikais filologinis susidomėjimas senosiomis kalbomis ir kartu tautinėmis šnekamosiomis kalbomis buvo labai didelis. Greta dvikalbių žodynų buvo rengiami ir pakartotinai leidžiami taip pat daugiakalbiai žodynai, kartais tokie milžinai, jog nelengva buvo kilnoti. Toks buvo italo Ambroziejaus Kalepino (Calepinus) nuo 1502 metų Bazelyje leidžiamas žodynas, kurio 1574 metų leidime „Dictionarium undecim linguarum“ greta lotyniškų žodžių buvo pateikti graikų, hebrajų, prancūzų, italų, vokiečių, flamandų, ispanų, lenkų, vengrų, anglų kalbų atitikmenys (iš viso 11 kalbų). Žodynas buvo toks populiarus, kad jo autoriaus vardas tapo bendrinis — kalepinais imta vadinti kiekvieną didelį žodyną.

Be bendrų žodynų, jau viduramžiais buvo rengiami ir specialūs, dabar sakytume terminų, dvikalbiai žodynai, skirti amatų ir medicinos reikalams, sudarinėjami augalų, žvėrių ir mineralų pavadinimų dvikalbiai žodynai. Vienas iš tokių išlikusių rankraštinių žodynų yra lenko Jano Stankos didelis darbas, kuriame pateikti 523 augalų ir 219 žvėrių pavadinimai.

Pirmąjį Europoje literatūrinės kalbos aiškinamąjį žodyną „Lingva Toscana“ parengė italų Florencijos akademija. Jis buvo išleistas 1612 m. Tik XVII a. pab. pasirodė pirmasis mokslinis prancūzų kalbos žodynas „Dictionaire de l’ Academie française“ (1694). Prancūzų akademikai ypač rūpinosi kalbos grynumu ir į žodyną įdėjo tik 37 tūkstančius pavyzdinės kalbos žodžių. Jame nebuvo tarmiškų žodžių ir terminų.

Ispanų akademinio žodyno rengėjai 1726—1739 m. išleido ispanų klasikų kūrybos sakiniais plačiai iliustruotą 6 tomų žodyną. Jame paaiškinta daugiau nei 73 tūkstančiai žodžių. Panašus buvo ir anglų literatūrinės kalbos norminamasis žodynas. Tai S. Džonsono (Johnson) 2 tomų žodynas „Dictionary of the English Language“ (1755). Jame apie 40 tūkstančių žodžių su paaiškintomis reikšmėmis ir iliustruotų rašytojų kūrybos sakiniais su šaltinių nuorodomis. Norminiu žodynu jis buvo iki XIX a. pab.

Vokietis Adelungas (kartu su kitais kalbininkais) parengė enciklopedinį 4 tomų žodyną „Mithridates oder allgemeine Sprachenkunde“ (1806—1817), kuriame aprašė visas tais laikais žinomas pasaulio kalbas (beveik 500) ir joms pailiustruoti pridėjo maldą „Tėve mūsų“, išverstą į visas tas kalbas. Antrame tome rašoma ir apie lietuvių ir prūsų kalbas.

Prancūzų akademinio žodyno pavyzdžiu buvo parengtas ir „Rusų kalbos akademinis žodynas“ (1789—1794). Jis buvo gausiai iliustruotas vartojimo pavyzdžiais iš įvairių raštų. Remdamiesi Lomonosovo stilių teorija, rengėjai žodžius įvertino stilistinėmis pažymomis. Šio 6 tomų žodyno, kaip svarbiausio Mokslų akademijos darbo, rengime dalyvavo 47 akademikai.

Žodynai rodo kalbos istoriją

XIX amžius žinomas kaip lyginamosios istorinės kalbotyros amžius. Kalbininkų akys nukrypo į kalbos praeitį, jos istoriją. Pradedami rašyti ir istoriniai žodynai. Vienas iš pirmųjų buvo Samuelio Lindės 1807—1814 m. Varšuvoje išleistas „Słownik języka polskiego“. Šiame 6 tomų veikale lenkų kalbos leksika paaiškinta (vokiškai) ir gausiai iliustruota XVI—XVIII a. literatūros pavyzdžiais. 1847 m. 4 tomų istorinį „Bažnytinės slavų ir rusų kalbos žodyną“ išleido Rusijos Mokslų akademija. Jame sukaupta rusų raštų leksika nuo pat pirmųjų rašytinių paminklų.

Tačiau didžiausio visuotinio istorinio žodyno pradininkų garbė tenka vokiečių filologams broliams Jokūbui (1785—1863) ir Vilhelmui (1786—1859) Grimams. Garsiosios vokiečių kalbos gramatikos ir kalbos istorijos autorius Jokūbas Grimas su nepalaužiamu uolumu atsidėjo milžiniškam darbui — surinkti vokiečių kalbos žodžius ir pateikti juos žodynuose. Žodyno tikslas buvo parodyti vokiškų žodžių vartoseną ir jų reikšmių kitimą laiko būvyje. Prie žodyno rengimo prisidėjo ir jo brolis Vilhelmas. Išrašinėti žodžius pradėjo 1838 m., o žodyną rengė jau būdami Berlyno universiteto profesoriai. Pagaliau 1852 m. Leipcige išėjo žodyno pirmasis sąsiuvinis. Pradėdamas tokį sunkų darbą, J. Grimas taip nusakė savo žodyno tikslus: „Koks yra žodyno tikslas? Pagal apimties visuotinumą jam gali būti keliamas ir reikšmingas tikslas. Jis turi įkurti kalbos šventovę, jos visą turtą išsaugoti ir padaryti visiems prieinamą. Jame įdėtas turtas auga kaip korys ir taps didingas tautos paminklas, kuriame susisieja jos praeitis ir dabartis“. Jokūbas Grimas užsimojo apie vokiečių kalbos žodžius pasakyti viską nuo pradžios. Taigi žodyne išsamiai parodyta kiekvieno žodžio istorija, semantikos raida, kilmė. Žodynuose surašytos visos raštuose buvusios tarminės formos, paaiškinama žodžio kilmė, sugretinant ne vien su germanų, bet ir kitų
indoeuropiečių kalbomis. Broliai Grimai parengė tik apie ketvirtadalį žodyno — išleido 3 tomus ir pradėjo rašyti ketvirtąjį. Pradėtą darbą tęsė kelios vokiečių kalbininkų kartos: iš pradžių pavieniai mokslininkai, o nuo 1908 m. Prūsijos Mokslų akademija. Nors ir su pertraukomis rengiamas (praėjo du pasauliniai karai), žodynas „Deutsches Wörterbuch“ buvo baigtas leisti 1960 m. Iš viso buvo parengta XVI tomų.

1884 m. Oksforde išėjo „Naujo istorinio anglų kalbos žodyno“ („New English Dictionary on Historical Principles“) pirmasis tomas. Vėliau kas penkeri metai būdavo išleidžiama po žodyno tomą, kol 1929 m. išėjo paskutinis X tomas. 1933 m. buvo išleistas naujas žodyno leidimas, pavadintas „The Oxford English Dictionary“. Jį sudaro 12 tomų ir papildymų bei bibliografijos 13-tas tomas. 1971m. išleistas mikrofotografuotinis žodyno leidimas, telpantis į dvi didžiules knygas. Skaityti jį galima tik su didinamuoju stiklu. Jame paaiškinta beveik 415 tūkstančių žodžių, o jų vartojimo istorija parodyta 1 827 306 citatomis.

Šalia brolių Grimų, paaukojusių trečdalį savo amžiaus „Vokiečių kalbos žodynui“, minėtini dar du XIX a. kultūros veikėjai, su begaliniu atsidavimu darbavęsi rusų leksikografijoje. Vienas iš jų Peterburgo universiteto slavų filologijos katedros vedėjas Izmailas Sreznevskis (1812—1880). Rengdamas nedidelius istorinius žodynėlius, Sreznevskis sukaupė nemažą kartoteką. 1868 m. išspausdino visuotinio senosios rusų kalbos žodyno pavyzdį, tačiau žodyno I. Sreznevskis nebaigė. Tai padarė jo giminės. Nuo 1887 iki 1903 metų buvo išleisti 3 tomai, o ketvirtasis papildymų tomas — 1912 m.

Liaudies kalba žodynuose. Raštų kalbos žodynai neapima visos kalbos leksikos, nes dalis tarmiškų žodžių nepavartojami literatūroje ir dėl to nepatenka į žodynus. Kalbos mokslui yra reikšmingi ir gyvosios arba šnekamosios, kalbos žodynai.

Tokiu rusų kalbos žodynu XIX a. rusų kalbotyrą išgarsino Vladimiras Dalis (1801—1872). Liaudies kalbą jis užrašinėjo daugiau kaip 50 metų. Jis užrašė apie 200 tūkstančių žodžių, iš jų apie 80 tūkstančių vien iš pokalbių su įvairių tarmių žmonėmis. Jo rinkiniais susidomėjo Rusų literatūros bičiulių draugija, kuri 1861 m. pradėjo spausdinti žodyną Maskvoje. Per šešerius metus buvo išleisti 4 tomai. Dalio žodynas parodė XIX amžiaus rusų kalbos (literatūrinės, šnekamosios ir tarmių) leksiką. Jame per 200 tūkstančių žodžių, iš jų 83 tūkstančių dar nebuvo jokiame kitame rusų kalbos žodyne (vien arklių plauko pavadinimų jo žodyne daugiau kaip 50).

Tarp XIX a. pab. pradėtų rengti ir jau XX a. išleistų didelių istorinių žodynų minėtini Jano Karlovičiaus (1836—1903) — lenkų ir Karlio Miūlenbacho (1853—1916) — latvių kalbos žodynai.

Išsamūs norminamieji žodynai

Greta didžiulių istorinių, dažnai visuotinių ir kitų mokslo reikalams skirtų žodynų XX amžiaus Europos tautų leksikografai ėmėsi ir išsamių norminamųjų gausiai iliustruotų vartojimo pavyzdžiais dabartinės kalbos žodynų rengimo. Dažniausiai jie apima XIX ir XX a. literatūroje ir gyvenime vartojamą leksiką.

Anglijos Oksfordo universiteto leidykla didžiojo istorinio žodyno pagrindu nuo 1933 m. leidžia sutrumpintus variantus (iki 2500 p. Žodynas apima per 160 tūkstančių žodžių). Trumpajame Oksfordo žodyno variante sudėta tik dažniausiai vartojama dabartinė anglų kalbos leksika.

Didžiausias yra 17 tomų „Dabartinės rusų literatūrinės kalbos žodynas“, pradėtas rengti buvo Rusų kalbos institute ir išleistas 1950—1965 m. Leningrade. Nors tai ir dabartinės kalbos žodynas, bet jame nurodoma kada žodis ar jo variantai pirmą kartą užfiksuoti žodynuose ar pavartoti enciklopedijose. Šalia šio didžiojo minėtini dar du mažesni keturtomiai žodynai; D. Ušakovo (1935—1940 m., 85 tūkst. žodžių) ir Kalbotyros instituto parengtas žodynas (1957—1961 m., 82 tūkst. žodžių).

Išsamus ir lenkų kalbos 11 tomų žodynas (1958—1969), pagal vyriausiąjį redaktorių vadinamas V. Doroševskio žodynu. Tai vienas iš svarbiausių lenkų leksikografijos veikalų, parengtas iš 5 milijonų lapelių kartotekos, išrašytos iš daugiau kaip 3 tūkstančių šaltinių.

Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą (1935) didelį norminamąjį žodyną pradėjo leisti čekai. 1957 m. išėjo paskutinis IX tomas.

Vengrų kalbos 6 tomų žodynas buvo leidžiamas 1959—1962 m. Jis aiškina 60 tūkstančių žodžių. Truputį daugiau žodžių apima 3 tomų bulgarų kalbos žodynas (1954—1957). Tuo pat laiku 4 tomų žodyną išleido ir rumunai. 1961—1977 m. buvo leidžiamas platus dabartinės vokiečių kalbos žodynas. 1970—1982 m. — 11 tomų ukrainiečių kalbos žodynas.

Didelį 8 tomų dabartinės latvių kalbos žodyną 1953 m. pradėjo rengti Latvijos TSR MA Kalbos ir literatūros instituto žodynininkai. Pradedant XIX a. pabaigos ir baigiant XX a. vidurio literatūra išrašyta apie 4 milijonų lapelių kartoteka. 1972—1980 m. išėjo 4 tomai.

Lietuvių kalbos žodynai

Ką žinome apie mūsų žodynus. Lietuvių kalbos žodynų istorija siekia XVII a. pradžią. Tiesa, kaip ir kaimynų šalyse galėjo būti ir anksčiau parengtų lietuviškų glosarijų, bet tikrų žinių apie juos neturime. Lietuviški kaip ir kitų kalbų
tarnavę ir dabar leidžiami kalbų mokymuisi ir dažnai buvo visuomenės sąmoningumo, jos kultūros lygio rodiklis. Nors mūsų leksikografija prasidėjo jau knygų spausdinimo laikais, bet dėl sunkių kultūrinio gyvenimo sąlygų XVII — XIX a. visuomenė tepamatė tik dalį žodynų rengėjų pastangų. Pirma, didelė dalis žodynų buvo nebaigti rengti arba neišspausdinti. Antra, ne visi neišleistųjų žodynų rankraščiai kiek plačiau buvo žinomi amžininkams ir yra dingę karų ir kitokių negandų metams. Todėl dabar apie dalį jų nedaug ką ir težinome, o ir žinomųjų žodynų vos vienas kitas tėra plačiau ištirtas.

Pirmasis lietuvių kalbos žodynas

Pasirodymo aplinkybės. Pirmojo spausdinto lietuvių kalbos žodyno pasirodymas yra susijęs su pirmąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aukštąja mokykla – Vilniaus akademija. Kol nesurasti žodyno autoriaus gimimo metrikai, tik iš netiesioginių duomenų sprendžiant, galima sakyti, kad likimas lėmė Vilniaus akademijos įsteigimo metais — 1579 — gimti ir pirmojo mūsų žodyno autoriui — Konstantinui Sirvydui. Manoma, kad jis kilęs iš Anykščių apylinkių Dabužių ar Griežionėlių (istoriko K.Jablonskio nuomonė) arba Sirvydų kaimo (kalbininko J.Palionio nuomonė). Pasimokęs keliose jėzuitų kolegijose ir Vilniaus akademijos, Sirvydas nuo 1614 m. ištisą dešimtmetį dėstė teologiją ir aiškino Bibliją Vilniaus akademijos studentams. Kartu jis garsėjo kaip puikus pamokslininkas šv. Jono ir kitose bažnyčiose. Mirė Vilniuje 1631m. būdamas tais laikais didelio humanitarinio išsilavinimo žmogus, Sirvydas buvo kartu ir nuo liaudies nenutolęs sąmoningas lietuvių inteligentijos atstovas tarp įvairiataučių Vilniaus akademijos profesorių ir studentų. Tai rodo jo parengti lietuviški raštai — „Punktai sakymų“ ir žodynas.

Apie 1620 m. pasirodė pirmasis jo trikalbio žodyno „Dictionarium trium linguarum“ leidinys. Tai — lenkų — lotynų — lietuvių kalbų žodynas. Šio K.Sirvydo žodyno yra išlikęs tik vienas defektinis egzempliorius, dabar saugomas Maskvos Valstybiniame senųjų raštų archyve. Šis egzempliorius turi 432 puslapius, yra be pradžios ir be pabaigos. Jame yra apie 8000 antraštinių žodžių, iš kurių 600 neturi lietuviškų atitikmenų. Lenkišką ir lotynišką žodyno dalį K. Sirvydas parengė pagal lenkų leksikografo Nikolajaus Folkmaro žodyno „Dictionarium quatuor linguarum“ 1613 m. leidimo „Polonicolatina“ dalį.

1631 m. išėjo kitas K. Sirvydo žodynas, kurio lenkų-lotynų dalis parengta remiantis lenkų jėzuito Grzegorzo Knapskio (Knapiusz) 1621 m. žodynu „Thesaurus polono latino graecus“. Šio K. Sirvydo žodyno neišliko nė vieno egzemplioriaus.

Trečiasis šio žodyno leidimas išėjo 1642 m., ketvirtasis — 1677 m., o penktasis — 1713 m. Du pastarieji perspausdinti iš trečiojo, labai mažai ką bepakeitus. Šie žinomieji trys „Dictionarium“ leidimai jau seniai yra laikomi svarbiu senosios lietuvių kalbos šaltiniu ir kalbininkų plačiai tyrinėti.

K.Sirvydo žodynas parengtas palyginti rūpestingai. Trečiajame jo leidime yra apie 14000 antraštinių ir apie 10000 lietuviškų žodžių. Autorius savo žodynu įvedė į besiformuojančią lietuvių raštų kalbą savo paties ir kitų to meto veikėjų sukurtų žodžių, pvz.: mokytojas (M.Mažvydo), įkvėpimas (M.Daukšos), apkasas, atžvilgis, gydytojas, sargyba, taisyklė ir kt. Daug dėmesio jis kreipė į lietuviškus atitikmenis, kartais pateikė gausių sinonimų, pvz.: baczny (prudens) — numanus, supruntus, menusis, apžvalgus, apedairus, apivaizdus.

K.Sirvydo žodyno reikšmė. Žodynas ,,Dictionarium trium linguarum“ — vienintelis spausdintas žodynas Lietuvoje iki XIX a. pabaigos. Jis buvo pagrindinė knyga, iš kurios buvo mokomasi lietuvių kalbos. Jis suvaidino svarbų vaidmenį kovoje dėl lietuvių kalbos teisių, dėl jos egzistencijos ir tolimesnės raidos. Žodynas prisidėjo prie lietuvių kalbos teisių ir autoriteto kėlimo, parodė, kad įvairias sąvokas lietuviškai galima nusakyti ne prasčiau nei lenkiškai ar lotyniškai.

Kiti Lietuvių kalbos žodynai

XVII a. antrojoje pusėje į leksikografijos darbą įsijungė žymūs Rytų Prūsijos veikėjai. Tuo metu Rytų Prūsijoje lietuviškai nemokantiems dvasininkams, valdininkams, pirkliams, atsikėlusiems iš Vokietijos, prireikė vokiečių — lietuvių kalbų žodynų. Iš tokius žodynus rengusių minėtini Danielius Kleinas, Frydrikas Pretorijus, Jonas Šulcas ir kt. Iki mūsų dienų yra išlikęs D.Kleino vokiečių — lietuvių kalbų žodyno nuorašas, F.Pretorijaus vokiečių — lietuvių kalbų žodyno, parašyto apie 1674 —1675 m., rankraštis, Lietuvos MA Lietuvių kalbos ir literatūros institute saugomas A.Krauzės vokiečių — lietuvių kalbų žodyno rankraštis. Kiti žodynai mūsų dienų nepasiekė. XVIII a. Rytų Prūsijoje pasirodė keli spausdinti žodynai. Pirmasis buvo Frydriko-Vilhelmo Hako, Halės universiteto lietuvių kalbos seminaro vedėjo, žodynas „Vocabularium Litthvanico-Germanicum et Germanico-Litthvanicum“ (1730 m.). F.Hakas, sudarinėdamas žodyną, rėmėsi tik religinės raštijos žodžiais. Savo darbą jis skyrė lietuvių kalbos seminaro klausytojams.

Žymus leksikografas ir tautosakos rinkėjas Jokūbas Brodovskis (apie 1695–1744) sudarė didelį vokiečių – lietuvių ir
lietuvių – vokiečių kalbų žodyną. Jis nebuvo išspausdintas, išliko tik dalis vokiečių – lietuvių žodyno rankraščio, kurį sudaro daugiau kaip 1000 puslapių. Į žodyną Brodovskis sudėjo ne tik ankstesnių spausdintų tekstų, bet ir paties iš žmonių surinktus žodžius. Leksika įvairi, daug asmenvardžių, vietovardžių, pateikta daugiau kaip 1100 patarlių ir priežodžių, apie 100 mįslių.

Didelis sisteminis lietuvių — vokiečių ir vokiečių — lietuvių kalbų žodynas („Littauisch — Deutsches und Deutsch — Littauisches Lexicon“) buvo išleistas 1747 m. Jį parengė Pilypas Ruigys (1675—1749). Žodyne žodžiai sudėti ne abėcėlės tvarka, o lizdais (prie pagrindinių surašyti vediniai). Lietuvių — vokiečių dalyje yra per 5700 lietuviškų žodžių, o vokiečių — lietuvių — net apie 20 000. Duodama ne tik žodžių paaiškinimų, bet ir frazeologijos pavyzdžių.

P. Ruigio žodyną gerokai papildė ir 1800 m. antrą kartą išleido Pilkalnio mokytojas Kristijonas Gotlybas Milkus (1732–1807). Į žodyną Milkus įdėjo net 4 prakalbas: vieną savo paties, kurioje pabrėžiama lietuvių kalbos reikšmė ir skatinama domėtis tautosaka; kitose prakalbose, rašytose žymiausių to meto Prūsijos humanitarinių mokslų atstovų, tarp jų ir filosofo Imanuelio Kanto (Immanuel Kant), palankiai atsiliepiama apie lietuvių kalbą ir lietuvius.

XIX a. lyginamosios istorinės kalbotyros reikalui prireikė didesnio lietuvių — vokiečių kalbų žodyno. Jį parašė ir išleido kalbininkas ir tautosakininkas Georgas Neselmanas. Jo „Wörterbuch der litauischen Sprache“ išėjo 1851 m.

Lituanistikos mokslui labai reikšmingas Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Frydricho Kuršaičio (1806— 1884) dviejų dalių žodynas („Worterbuch der littauischen Sprache“). Pirmąją dalį sudaro dviem tomais išleistas vokiečių — lietuvių kalbų žodynas (I t. —1870,2 t. —1874), antrąją — lietuvių – vokiečių kalbų žodynas (1883). Žodyne pateikiama daug patikrintų ne tik raštų, bet ir autentiškų gyvosios kalbos žodžių. Visi žodžiai sukirčiuoti, pažymėtos priegaidės, tiksliai ir išsamiai nusakytos reikšmės.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4042 žodžiai iš 8080 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.