Leksikologija ir jos šakos
5 (100%) 1 vote

Leksikologija ir jos šakos

Leksikologija – terminas, sudarytas iš dviejų graikiškų elementų : lexis ir logos. Ir vienas ir kitas senovės graikų kalboje reiškė „žodį“; vadinasi, leksikologija – tai „žodis apie žodį“, arba mokslas apie žodžius.

Žodis – konkrečiausias kalbos vienetas. Kalba kaip bendravimo priemonė – tai visų pirma „žodinis įrankis“, tai „žodžių kalba“.

„Nėra žodžių už kalbos gramatinės sandaros ribų ir be „gamtinės materijos“, t.y. be garsinio apribojimo, kaip nėra „plikos“ gramatikos ir „plikų“ garsų be žodžių, bet ir gramatikoje, ir fonetikoje mes nagrinėjame kaip tik gramatines formas ir garsinę žodžių sudėtį.“(A. Reformatskis). Taigi, todėl kalba yra nėra tik formų ar garsų kalba, visų pirma ji yra žodžių kalba.

Visame kalbos vystymesi didelį vaidmenį atlieka žodis. A. Reformatskis savo knygoje labai sumaniai kalbos vystymasi sulygina su vaiko vystymasi. Iš tiesų, juk vaiko vystymasis – tai žodžių atsargos atsiradimas, vystymasis ir didėjimas. Taipogi ir užsienio kalbos mokymasis reikalauja tam tikro žodžių kiekio įsisavinimo.

Leksikologijos pagrindinis tyrimo objektas yra žodis.

Ji nagrinėja žodį, kaip leksikologinį vienetą, kaip kalbos žodyninės sudėties vienetą. Ji drauge su pavieniais, atskirais žodžiais nagrinėja ir tokius žodžių derinius, kurie savo reikšme lygūs vienam žodiui. Tai: leksikalizuoti deriniai, įvairūs frazeologizmai, idiomos ir kt.

Žodis – tai tam tikra garsinė struktūra, sudaryta pagal kiekvienai kalbai būdingus fonologijos dėsnius. Pavyzdžiui, tokių garsų kompleksų, kaip bmkas, pniaukti negalėsime laikyti lietuvių kalbos žodžiais, nes joje žodžiai neprasideda fonemų junginiais bm, pn. Turint galvoje žodžio garsinę, fonetinę pusę, lingvistinėje literatūroje neretai vartojamas fonetinio žodžio terminas.

Žodis – tai tam tikra gramatinė struktūra, priklausanti tam tikrai gramatinei žodžių klasei ir atliekanti vienokias ar kitokias sintaksines funkcijas. Tose kalbose, kurios turi kaitybos afiksų, didesnė ar mažesnė netarnybinių žodžių dalis vartojama skirtingomis formomis (plg. stalas, stalo, stalui; angl. box, boxes; vok. das Buch, des Buches, die Bücher; pranc. je parle, nous parlons).

Žodis – tam tikra vientisinė struktūra, į kurią negalima įterpti kitų žodžių. Šiuo atžvilgiu žodis skiriasi nuo bet kokio sintaksinio žodžių junginio (sintagmos), kuris gali būti papildomas naujais žodžiais (plg. skaityti knygą ir skaityti gražią knygą; angį. to read a book ir to read an interesting book; vok. das Buch lesen ir das schöne Buch lesen; pranc. lire le livre ir lire un bel livre).

Žodžio kaip kalbos vieneto vieta – tai vidurys tarp morfemų, žemesnių vienetų bei sakinių. Žodis gali būti sudarytas mažiausiai iš vienos morfemos. Vienos morfemos žodžiai, tokie kaip: čia ,ten, it, va, kai, ne, ir, bet ir pan. O daugiausiai gali pasidaryti sakiniu (vienažodžiai sakiniai: Žiema. Gaisras. Gerai. Galima? )

Nominatyvinė funkcija – tai, tiesioginė žodžių funkcija kalboje. Žodžiais vadinami daiktai, reiškiniai, būtybės. Žodžiai – visų pirma pavadinimai, bet jie reiškia ir sąvokas, kadangi jie susideda iš morfemų, o morfemos reiškia sąvokas.

Žodžio nominacija nesusijusi su tiesioginiu santykiu: atitinkamas žodis – atitinkamas daiktas. Žodis, įvardindamas ką nors, apima ne vieną daiktą, o daiktų klasę. Pavyzdžiui žodis „stalas“ gali būtibet kokio atskiro stalo pavadinimas, bet kalboje juo pavadinami bet kokie stalai, visuma, ištisa daiktų klasė. Net tikriniai vardai neapsiriboja pavieniais santykiais: Stasys, Ona ir pan. Yra vėlgi tūkstančiai tipizuotų santykių, nes žmonių vadinamų šiais vardais yra tūkstančiai ir šie vardai prikalauso ne tik vienam kuriam nors Stasiui ar Onai, o visiems, kurie vadinami šiais vardais.

Taigi, žodis – tai minimali,savarankiška šnekos atkarpa, turinti leksinę reikšmę, esanti gramatiškai apiforminta pagal konkrečios kalbos dėsnius. Žodžiai – tai nominatyvūs reikšminiai kalbos žodyninės sudėties vienetai, iš kurių sudaromi žodžių deriniai ir sakiniai kalbinei komunikacijai vykdyti.

Leksikologija – kalbotyros šaka, tyrinėjanti kalbos žodyną (leksiką). Kitaip tariant, leksikologija yra leksikos sistemos ir jos elementų teorija. Ji skirtoma į keletą rūšių:

Specialioji – tai leksikologija, nagrinėjanti vienos nors kurios kalbos leksiką.

Bendroji –tai leksikologija, kuri tiria bendruosius kalbos leksikos funkcionavimo ir raidos dėsnius, žodžio ir sąvokos, žodžio ir mąstymo ryšius, ekstralingvistinių ir vidinių kalbos funcionavimo vaiksnių įtaką leksikai, pagrindžia leksikos tyrimo metodus. Ji aiškina kas yra žodis, nustato jo ribas.

Vienos kalbos leksikologija tiria rašomosios (pvz., senųjų kalbos paminklų, grožinės literatūros) ir šnekamosios kalbos (pvz., literatūrinės, tarmių, socialinių grupių) leksiką, išskiria jos klodus (pvz., archaizmus, istorizmus, neologizmus, antonimus, sinonimus). Leksikologijos tyrimais grindžiamos literatūrinės kalbos vartojimo normos, jais remiamasi, rengiant žodynus.

Lyginamoji – tai, įvairių kalbų (pvz.: baltų, germanų, slavų) leksikologija. Jos uždavinys – išaiškinti tų kalbų leksikos bendrybes ir skirtybes, tiria giminingų kalbų leksikos
raidą.

Gretinamoji – tiria dviejų ar kelių kalbų leksikos dabartinius santykius ir būklę.

Leksikologija tyrinėja kalbos leksiką ne kaip netvarkingą žodžių sankaupą, o kaip tam tikrą sistemą, tarp kurios elementų egzistuoja dialektiniai ryšiai. Tokia leksikos analizė, kai aiškinami sisteminiai žodžių santykiai tam tikru laikotarpiu vadinama sinchronine (iš gr. syn “kartu, su” ir chronos “laikas”). Įvairių laikotarpių leksinių sistemų gretinimas, atskirų žodžių ar žodžių grupių istorinės raidos tyrinėjimas vadinamas diachronine (arba istorine) analize (gr. dia “per” ir chronos “laikas”).

]Istorija

Leksika buvo tiriama jau antikos laikais. Kaip kalbotyros šaka, lesikologija pradėjo formuotis XIX a. I pusėje, pritaikius kalbotyroje lyginamosios istorijos metodą. Buvo plėtojama daugiausia etimologja ir semasiologija. Reikšmingų tyrinėjimų paskelbė H.Paulis(Vokietija), M.Brealis (Prancūzija). Didelę reikšmę leksikologijos plėtojimui turėjo J. Bodueno de Kurtenės (Lenkija ir Rusija), F. Fortunatovo, M.Pokrovskio ir A.Potebnios (Rusija) darbai. XX a. pr. pradėta tirti leksiką kaip sistemą.

Lietuvių kalbos leksikos tyrinėjimų XIX a. pab. paskelbė A.Briukneris (Lenkija). XX a. I pusėje lietuvių kalbos žodžių kilmę, tikrinius vardus tyrė K.Būga, žodžių vartoseną – J.Jablonskis, skolinius – K.Alminauskis, P.Skardžius. Tiriama lietuvių kalbos leksikos raida, senųjų rašto paminklų ir rašytojų kalbos leksika, norminama literatūrinės kalbos žodžių vartosena. Paskelbta darbų iš etimologijos, frazeologijos, terminologijos, onomastikos, žodžio stilistikos.

Pagal žodžių tyrimo aspektą yra susiformavusios šios leksikologijos šakos : terminologija, frazeologija, semasiologija, etimologija, onomastika, leksikografija.

Frazeologija

Mūsų laikais atskiri tyrinėtojai frazeologiją linkę laikyti atskira kalbotyros šaka, tačiau iš tradicijos ji siejama su leksikologija. Frazeologijos samprata. Jos terminas (gr. phrases “posakis” + logos “mokslas”) turi kelias reikšmes. Juo nusakoma: 1) frazeologijos mokslo tyrimo objektas – frazeologiniai žodžių jaunginiai, trumpiau frazeologizmai, 2) siauresne reikšme – kurio nors funkcinio stiliaus arba autoriaus frazeologizmų visuma, 3) pati kalbotyros šaka, nagrinėjanti frazeologizmus.

Frazeologija yra viena jauniausių lietuvių kalbotyros krypčių. Tyrinėtojų dėmesio susilaukė tik šio amžiaus septintajame dešimtmetyje.

Frazeologijos mokslo pradžia siejama su šveicarų kalbininkų Ch. Bally ir A. Sechehaye darbais, paskalbtais šio šimtmečio pradžioje. Pasirodžius rusų kalbininko V. Vinogradovo šios srities tyrinėjimams amžiaus viduryje, susidomėta ir lietuvių kalbos pastoviaisiais žodžių junginiais. B. Larinas (1956), kalbėdamas apie frazeologizmų sisteminimą ir jų tyrinėjimo metodus, panaudojo rusų, latvių ir lietuvių frazeologizmų pavyzdžius. Jis aptarė ir kai kurių lietuvių frazeologizmų kilmę, atsiradimo priežastis.

Lietuviškosios frazeologijos tyrinėjimus iki 1984 m. yra apžvelgęs V. Drotvinas (1972, 1984). 1987 m. mokomojoje knygoje :Lietuvių kalbos leksika ir frazeologija” jis teigė “Gana intensyviai tyrinėjama, frazeologija įgauna vis tvirtesnės mokslo šakos ir mokymosi disciplinos teises, turi savarankišką objektą, tyrimo metodus, sąvokų aparatą bei terminiją.”

Lietuvių kalbos frazeologizmus tyrinėjimo objektu pirmieji pasirinko B. Kalinauskas ir Z. Jonikaitė, disertacijose ir straipsniuose nagrinėję Žemaitės raštų frazeologizmus (Kalinauskas, 1959, 1960, 1962) ir frazeologizmų pateikimą akademiniame “Lietuvių kalbos žodyne” (Jonikaitė, 1961).

Frazeologijos mokslui svarbūs J.Paulausko “Lietuvių kalbos frazeologijos žodynas”(1977) ir “Lietuvių kalbos frazeologijos sisteminis žodynas”(1995), J. Lipskienės knyga “Lietuvių kalbos somatiniai posakiai”(1979).

Lietuvių kalbos frazeologizmai yra lyginti su latvių , rusų, baltarusių, prancūzų, anglų, švedų kalbų frazeologizmais. Vokiečių kalbininkas R. Eckert istorinuose slavų-baltų tyrinėjimuose parodo frazeologizmų semantikos svarbą, intensyviai domisi ir lietuvių kalbos pastoviais žodžių junginiais.

Savas istorijas slepia frazeologizmai su asmenvardžiais (Lipskienė, 1975, 1977; drotvinas, 1977) ir su vietovardžiais (Drotvinas, 1975).

Populiarūs žurnalai, laikraščiai supažindina su frazeologizmais kaip su įdomiu kalbos reiškiniu, jiems skiriama vietos “Kalbos kultūroje”, “Mūsų kalboje”, “Gimtojoje kalboje”, kraštotyros leidiniuose. Kalbininkai taipogi yra rašę apie frazeologizmų kilmės, vertinimo, mokymo, frazeografijos ir kitas problemas.

Taigi frazeologija tyrinėja pastovius žodžių junginius, frazeologizmus. Kitaip sakant, frazeologija yra kurios nors kalbos frazeologizmų visuma. Frazeologizmas (gr. „posakis“) — tai pastovus ir ekspresyvus žodžių junginys, turintis savarankišką reikšmę ir atkuriamas šnekos procese kaip gatavas vienetas, pvz.: apsukti galvą „suvilioti“, dantis griežti „pykti“, iš kailio nertis „labai stengtis“, molio Motiejus „ištižėlis“, vėjo pamušalas „vėjavaikis“, velnio neštas ir pamestas „suktas, apgaulingas (žmogus)“; angl. to keep under one’s hat „laikyti paslaptyje“; vok. die Augen in die Hand nehmen „atidžiai stebėti“; pranc. piquer un
„užsnūsti. Frazeologizmai dar kitaip vadinami-frazemomis.

Frazeologizmai nuo laisvųjų žodžių junginių (sintagmų) skiriasi reikšme. Kiekvienas laisvojo žodžių junginio žodis turi jam būdingą savarankišką leksinę reikšmę. Todėl tokį junginį galima semantiškai suskaidyti (pvz., aprišti akį = „apvynioti“ + „regėjimo organą“). Tuo tarpu frazeologizmas yra semantiniu atžvilgiu neskaidomas junginys, jo reikšmės negalima išvesti iš jį sudarančių žodžių leksinių reikšmių (plg. guldyti galvą „garantuoti“, pro pirštus žiūrėti „nekreipti dėmesio“, už nosies vedžioti „apgaudinėti“; angl. to be in the cold „likti vienišam“, o pažodžiui: „būti šaltyje“; vok. Hand und Fuß haben „būti protingam“, pažodžiui: „ranką ir koją turėti“.

Nors frazeologizmai skiriasi nuo laisvųjų žodžių junginių, tačiau daugelis jų yra atsiradę iš pastarųjų. Svarbiausia priežastis, dėl kurios laisvasis žodžių junginys gali pavirsti frazeologizmu — tai naujos perkeltinės reikšmės kristalizavimasis junginyje. Kai tik laisvajame junginyje vienas kuris žodis imamas dažniau vartoti perkeltine reikšme, tas junginys įgyja potenciją tapti frazeologizmu.

Kai kurie frazeologizmai, ypač neliaudiniai, gali būti išsiversti ir iš kitų kalbų. Tokie yra, pavyzdžiui, šnekamojoje kalboje pasitaikantys balta varna (plg. rus. белая ворона „kuo nors išsiskiriantis žmogus“); Štai kur šuo pakastas (plg. rus. вот где собака закрыта, vok. da liegt der Hund begraben) „čia esmė“; katę maiše pirkti (plg. rus. купить кошку в мешке, vok. die Katze im Sack kaufen) „ką nors aklai pirkti“;

Lietuviški frazeologizmai yra sudaryti iš pagrindinio žodyno fondo(neretai somatinių)žodžių , pvz.,akmens širdį turėti, delnus pustytis, kiauras maišas kiškio pyragas.ir kt. Turi retų specifinių žodžių : dinderį mušti „tinginiauti“, barakatą sukti „siausti,dūkti“ ir kt. Yra sudaryti su lietuviškais asmenvardžiais ar vietovardžiais, pvz.,kaip nuo Striūpų tilto („apie nušnekėjusį niekus“), Kilučių agaras („sunkiai gaunamas daiktas“), Raseinių Magdė („pamaiva“) ir kt. Turi išlaikytų senųjų leksikos skolinių (slavizmų), pvz.,kaip čebato aulas, sūdna diena, viena kojagrabe ir kt. Yra kilę iš patarlių ar priežodžių, išlaikę patarlės pavidalą ar kiek sutrumpėję, pvz., duobę kasti (iš „aš jam kalną pyliau, jis man duobę kasa“) ir kt. Nemažai lietuviškų frazeologizmų yra autorių posakiai, pvz.,parduotos vasaros (J.Baltušis) ir kt.

Frazeologijos sistema

Kaip ir bet juri kita sistema, frazeologijos sistema turi savo sudaromuosius elementus (tam tikrą nebaigtinį frazeologizmą kiekį).Frazeologizmai atsiranda (susidaro) ir funkcionuoja (kaip ir kiti kalbos sistemos vienetai) pagal bendruosius (ekstralingvistinius ir lingvistinius) ir specifinius dėsningumus.

Iš visų kalbos sistemų (posistemių) frazeologija glaudžiausiai susijusi su leksikos sistema (anksčiau buvo vartojamas bendras leksikos-frazeologijos sistemos terminas). Lietuvių kalbos frazeologijos sistemai būdingas semantikos, leksikos ir struktūros stabilumas. Tačiau frazeologizmai nėra visiškai sustabarėję ir nekintantys kalbos reiškiniai. Frazeologijoje pastebimi variantiškumo ir ksitos požymiai. Frazeologijai būdingas kiekybės augimas ir kokybės kitimas. Vieni frazeologizmai vartojami iš kartos į kartą. Dėl to skiriami senieji tradiciniai frazeologizmai. Tam tikra jų dalis pasitraukia iš aktyviosios vartosenos ir tampa archaizmais. Kiti frazeologizmai yra atsiradę mūsų dienomis. Dalies frazeologizmų reikšmė ir stilistiniai atspalviai nuolatos keičiasi, keičiasi jų vartojimo sfera.

Vyksta frazeologizmų mainai: šnekamosios kalbos frazeologizmai pereina į literatūrinės kalbos frazeologiją, visuotinai plinta literatūrinė knyginė frazeologija. Literatūrinėje kalboje, ypač jos moksliniame ir publicistiniame stiliuje, vartojama taip pat skolintinių frazeologizmų, pvz.: lot. conditio sine qua non „būtinoji sąlyga“, est modus in rebus „viskam yra saikas“, persona non grata „nepageidaujamas asmuo“, pro domo sua „savu reikalu“, terra incognita „neištirta sritis“, ultima ratio „paskutinis argumentas“; angl. last but not least „paskutinis, bet ne mažiau svarbus“; vok. fix und fertig „visiškai gatavas“; pranc. billet doux „meilės laiškas“.

Nėra griežto teritorinio frazeologizmų pasiskirstymo, vyksta frazeologizmų niveliacija.

Lietuvių kalbos frazeologizmų semantikos, struktūros, stiliaus atspalvių ir kilmės įvairovė rodo tiek lietuvių ir giminiškų kalbų frazeologizmų bendrybes, kitų kalbų įtaką, tiek ir lietuvių kalbos frazeologijos sistemos savitumą.

Semantiniu pagrindu galima skirti du pagrindinius frazeologizmų tipus: idiominius ir neidiominius. Idiominiai frazeologizmai, arba idiomos (gr. „ypatumas“), — tai reikšmės atžvilgiu absoliučiai neskaidomi, sustabarėję žodžių junginiai, kurių bendroji frazeologinė reikšmė visiškai nemotyvuota juos sudarančių žodžių reikšmės. Tokie yra molio Motiejus, vėjo pamušalas, velnio neštas ir pamestas, beržinė košė „mušimas“, ožio bamba „pikčiurna“; angl. big fish „svarbus asmuo“ (paž. „stambi žuvis“); vok. Sand in die Augen streuen „meluoti,
„smėlį į akis berti“); pranc. un vilain matou „nemalonus tipas“ (paž. „bjaurus katinas“) ir kt.

Idiomose pasitaiko kartais ir pasenusių, iškraipytų žodžių, siaurų dialektizmų, dėl kurių ir pati jos reikšmė plačiau būna nesuprantama, plg. čioringes varinėti „niekus plepėti“ (Vilkaviškis), čviko duoti „barti, koneveikti“ (Zarasai), dinderį mušti „dykinėti“, palparybais eiti „dykinėti“ (Gargždai), vepšlas susukti „supykti“ (Kuršėnai) ir pan.

Neidiominiai frazeologizmai — tokie, kuriuose tarp junginio bendros reikšmės ir atskirų jį sudarančių žodžių reikšmių jaučiama tam tikra (ryškesnė ar mažiau ryški) sąsaja. Kitaip sakant, neidiominių frazeologizmų reikšmės yra daugiau ar mažiau motyvuotos. Tačiau šio tipo frazeologizmų bendrosios reikšmės sąsaja su jų dėmenų reikšmėmis, semantinė motyvacija gali būti nevienodo laipsnio. Todėl neidiominiai frazeologizmai paprastai dar smulkiau skirstomi.

Semantinės motyvacijos laipsnio atžvilgiu neidiominius frazeologizmus galima dar skirstyti į dvi rūšis: a) ryškios motyvacijos ir b) neryškios motyvacijos.

Struktūros atžvilgiu frazeologizmai dažniausiai skirstomi dvejopai: a) pagal dėmenų sintagminius santykius ir b) pagal dėmenų priklausymą gramatinėms žodžių klasėms (kalbos dalims).

Sintaksinių funkcijų atžvilgiu frazeologizmai skirstomi į predikatinius, atributinius, objektinius ir cirkumstancinius (aplinkybinius). Taigi sakinyje jie gali eiti veiksniu, tariniu, papildiniu ir kt. sakinio dalimis, kaip ir atskiri žodžiai ar laisvieji žodžių junginiai, plg.: Bažnyčios šluota esi, o nežinai vyskupo vardo (čia bažnyčios šluota reiškia „pamaldų žmogų“ ir eina veiksniu), Jis viską pro gerklę praleido (čia pro gerklę praleido „pragėrė“ eina tariniu), Bėgo kaip akis išdegęs (čia kaip akis išdegęs „labai greit“ eina būdo aplinkybe). Be to, frazeologizmai gali sudaryti sudėtinio sakinio dėmenį, plg.: Tamsu, nors į akį durk (čia nors į akį durk reiškia „labai tamsu“), Kai išgirdau beldžiantis į langą, visos blusos apmirė (čia visos blusos apmirė reiškia „labai nusigandau“) ir kt.

Kilmės atžvilgiu frazeologizmai gali būti klasifikuojami į savuosius, skolintinius ir verstinius, o stilistinės konotacijos atžvilgiu — į emocinius, vertinamuosius ir kt.

Leksikografija (iš gr.lexikos ”žodinis”+ grapho ”rašau”) – yra žodynų sudarymo teorija ir praktika. Jos uždavinys yra nustatyti medžiagos rinkimo ir pateikimo principus ir, jais remiantis, sudaryti įvairių tipų ir įvairios paskirties žodynus. Leksikografijos teorija visų pirma remiasi leksikologijos tyrinėjimais, nors, antra vertus, joks rimtas leksikos neįmanomas be plačios leksikografinės medžiagos. Leksikografija ypač suartėjusi su semasiologija (reikšmių mokslu), nes vienas svarbiausių leksikografo uždavinių yra atskleisti žodžio esmę, t.y. visapusiškai aprašyti žodžio reikšmių sistemą. Medžiagos atrinkimas ir pateikimas žodyne labai priklauso nuo to, kaip leksikografas sprendžia daugiareikšmiškumo ir homonimijos problemą, kokį reikšmių aiškinimo būdą pasirenka, kaip jis supranta reikšmės ir žodžių junglumo santykius ir t.t. Leksikografija remiasi ir kitų kalbinių disciplinų, pvz., morfologijos, sintaksės, akcentologijos, etimologijos, dialektologijos, duomenimis.

Taigi, žodynas – leksikografiškai sutvarkytas vienos ar daugiau kalbų žodžių rinkinys, kuriame pateikiama vartotojui būtina informacija. Pagal paskirtį, apimtį , pateikiamų žodžių bai kitos medžiagos atranką ir pobūdį žodynai būna labai įvairūs, pavyzdžiui, pagal kalbų kiekį skiriami vienakalbiai, dvikalbiai ir daugiakalbiai (poliglotiniai) žodynai, pagal paskirtį ir pateikiamos informacijos pobūdį bai apimtį – aiškinamieji, verčiamieji, aiškinamieji verčiamieji, norminamieji, dažnumų, etimologiniai, mokomieji, minimumo, rašybos, tarties, pagal žodžių išdėstymą – abėcėliniai, ideografiniai, atvirkštiniai, pagal tai, kas pateikiama – bendrieji, literatūrinės kalbos, tarmės (ar tarmių), specialieji (ir terminų), frazeologijos, antonimų, homonimų, sinonimų, naujadarų (ir neologizmų), atskiro šaltinio ar autoriaus(pvz.,rašytojo), asmanvardžių, vietovardžių ir įvairūs kiti žodynai. Yra taip pat dabartinės kalbos ir istoriniai žodynai ir kt.

Žodynai būna enciklopediniai ir lingvistiniai. Enciklopediniuose žodynuose aprašomos įvairios žodžiais reiškiamos realijos (daiktai, reiškiniai, įvykiai, žmonės, vietovėsir t.t). Enciklopediniams žodynams priskiriami ir terminų žodynai, kuriuose aiškinamos specialių mokslinių disciplinų sąvokos. Lingvistiniuose žodynuose fiksuojami ir aiškinami patys žodžiai. Leksikografijos uždavinys – rengti lingvistinius žodynus. Lingvistiniai žodynai yra pagrindinė leksikos fiksavimo priemonė. Juose kaupiami įvairių tautų leksikos lobiai, jie padaro tuos lobius prieinamus ir kalbos vartotojams, ir tyrinėtojams.

Žodynų tipai

Aiškinamieji žodynai duoda plačią kiekvieno žodžio charakteristiką. Visos žinios apie tą ar kitą žodį pateikiamos žodyno straipsnyje. Aprašomasis žodis vaidinamas antraštiniu ir išskiriamas spelialiu šriftu. Žodyno straipsnis turi įvairias pažymas )gramatines, stilistines irk t.) ir reikšmių iliustruojamą medžiagą (sakinius,
junginius, kartais net paveikslus ir piešinius). Tokio žodyno pavyzdys – “Lietuvių kalbos žodynas”.

Norminiai žodynai. Tai aiškinamieji žodynai, į kuriuos įtraukiama ne visa žinoma leksika, o tik ta, kuri atitinka bendrinės kalbos normas. Norminis yra “Dabartinės lietuvių kalbos žodynas”, kuris jau išleistas kompaktinio disko pavidalu.Aiškinamieji žodynai yra vienakalbiai. Daugelio jų struktūra yra alfabetinė t.y. jie sudaromi atsižvelgiant į žodžių išorinę formą – pirmuosius garsus ir raides.Vienekalbiai žodynai yra skirti norintiems išsiaiškinti žodžio reikšmę, kirčiavimą, vartojimą. Deja tokie žodynai turi ir trūkumų: visų pirma tokio tipo žodynas nepateikia leksikos kaip sistemos arba atspindi ją labai menkai. Antra, žodžių grupavimaspagal jų pradžios garsus yra visai arba beveik nesusijęs su žodžio reikšme. Šias abėcėkinio žodyno spragas užpildo ideografiniai žodynai.

Ideografiniame žodyne žodžiai pateikiami ne pagalformą (skambėjimą), o pagal turinį. Jame žodžiai skirstomi į grupes pagal reikšmės artimumą. Semantiškai susijusiųžodžių grupės sudaro tam tikrą hierarchiją. Kiekvieno žodžio reikšmę galima suvokti iš grupių, į kurias jis įeina. Daugiareikšmiai žodžiai tokiame žodyne pagal atskiras reikšmes įeina į keletą semantinių grupių ir tuo parodo tarpusavio ryšius tarp atskirų leksinės sistemos dalių.Ideografiniame žodyne atsiskleidžia esminiai semantinių grupių bruožai – jų sudėtis ir tarpusavio ryšiai.Tai leidžia pateikti kalbos leksiką kaip sistemą.

Kitas žodynų tipas, tai atvirkštiniai žodynai, dar vadinami inversiniais. Tai žodynai, kurių medžiaga išdėstoma ne pagal žodžio pradžią, o pagal pabaigą: galūnę ir priesagą. Toks žodynas visų pirma parodo foneminę bai grafinę žodžio galo sudėtį. Jame atsispindi galūnių ir priesagų vedinių pasiskirstymas kalbos dalimis, giminėmis, aiškiai matyti galūnių bai priesagų daugiareikšmiškumas, homonimija. Atvirkštinis žodynas taipogi atskleidžia statistinę kalbos struktūrą.

Dažnumo žodynai teikia žinių apie žodžių vartojimo dažnumą.Žodžio dažnumas registruojamas, ištyrus labai daug tekstų: grožinės kiteratūros, publicistikos, mokslo darbų. Dažniau sudarinėjami atskirų rašytojų, literatūros žanrų, publicistikos dažnumo žodynai.

Etimologiniai žodynai. Jų tikslas – atskleisti žodžių kilmę. Tokio tipo žodynuose nurodoma, ar žodis yra savas, ar pasiskolintas, aiškinama, iš ko ir su kokiomis darybos priemonėmis jis padarytas, iš kurios kalbos atėjęs. Įdomu tai, kad lietuvių etimologinio žodyno autorius – vokiečių kalbininkas E.Frenkelis (“Litauisches etymologisches Worterbuch:1955-1965 m. Šis žodynas – svarbus indėlis ne tik į lituanistiką, bet ir į indoeuropeistiką, nes jame sukaupta daug etimologinės medžiagos iš visų baltų kalbų.

Istoriniuose žodynuose fiksuojami istoriniai kalbos leksinės sudėties pakitimai, atspindintys leksikos evokiuciją. Juose nurodoma koks žodis, kokia jo forma ir reikšmė užfiksuota įvairiuose raštų paminkluose nuo seniausių laikų. Tokie žodynai rašomi, remiantis senųjų raštų medžiaga. Įvairių laikotarpių žodžių lyginimas laidžia spręsti, kada koks žodis atsirado, kaip kaitėsi jo fonetinė ir morfeminė sudėtis, koks yra jo reikšmės raidos kelias.

Dvikalbių (arba trikalbių) žodynų tikslas – padėti suprasti svetimos kalbos žodžių reikšmes ir vartojimo galimybes. Dvikalbiai žodynai esti dvejopi: pasyvieji ir aktyvieji. Pasyvieji – tai žodynai, teikiantys informaciją pasyviam kalbos vartotojui (pvz., skaitančiam literatūrą). Juose duodama daug žodžių, bet jų leksikografinei analizei čia skiriama palyginti nedaug vietos. Aktyvieji žodynai – juose antraštinių žodžių palyginti nedaug, bet labai išsamūs žodyno straipsniai. Žodyno straipsnį sudaro kiekvienos žodžio reikšmės aiškinimas, nurodant visus įmanomus ta reikšme vartojamus žodžio junginius (ir laisvuosius ir frazeologinius), kurie taisyklingai išverčiami į kitą kalbą.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3622 žodžiai iš 7188 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.