Kursinis
5 (100%) 1 vote

Kursinis

Įvadas

Nuo seniausių laikų žmonių tarpusavio bendravime buvo santykiai, kurie buvo sureguliuoti pačių žmonių sukurtomis dorovės, moralės normomis bei taisyklėmis, kurios kilusios iš papročių, tradicijų, ir šie santykiai vadinami visuomeniniais santykiais. Šių santykių klasifikacija yra labai įvairi. Teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai yra teisiniai santykiai, o teisės normos pagal tai, koks yra klasifikavimo pagrindas, skirstomos į įvairias grupes. Vienas iš klasifikavimo kriterijų yra teisės normų skirstymas pagal teisės šakos, reguliuojamų visuomeninių santykių rūšies požymį, tai gali būti: konstitucinės, administracinės, civilinės, baudžiamosios, darbo ir kitų teisės šakų normas.

Teisės šakos, reguliuojančios tam tikrus teisinius santykius, pošakiai, ir institutai sudaro teisinę sistemą, kuri parodo, iš kokių dalių susideda teisė ir kaip tos dalys tarpusavyje sąveikauja. Teisinė sistema yra plati, visą teisinę visuomenės organizaciją apimanti kategorija. Ji suvokiama kaip visuma tarpusavyje susijusių ir iš vidaus suderintų teisinių priemonių, kurių padedama valstybė tei¬sės normomis veikia visuomeninius santykius.

Administracinių teisinių santykių grupė tai viena iš teisinės sistemos klasifikacijos rūšių. Šie santykiai – tai administracinės teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai turi valstybės garantuotas subjektines teises ir teisines pareigas valstybinio valdymo srityje, šie administraciniai teisiniai santykiai atsiranda įgyvendinant administracines teisines normas.

Šio darbo tikslas išsiaiškinti administracinės teisės šakos, reguliuojamų teisinių santykių ypatumus kitų teisės šakų atžvilgiu. Norint atsakyti į šį klausimą, reikia pirmiausia išsamiau išsiaiškinti kitų teisės šakų, reguliuojamus teisinius santykius, kad galėtume palyginti ir padaryti išvadą, kokie ypatumai administracinio teisinio santykio kitų teisės šakų atžvilgiu.

1. Teisės šakų rūšys

Teisės šaka – tai viduje teisės sistemos atsiskyrusi giminingų teisės normų, reguliuojančių tam tikrą artimų visuomeninių san¬tykių sritį, visuma. Giminingi vienos ar kitos srities visuomeni¬niai santykiai suponuoja atitinkamą teisės šaką kaip konstitucinės, administracinės, civilinės, bau¬džiamosios ir kt. Visos teisės šakos tarpusavyje susijusios, nors ir nelygiareikšmės. Socialiniai ir ekono¬miniai pokyčiai lemia naujos teisės šakos susidarymą. Pamažu kaupiasi vieno tipo norminė medžiaga, ją reikia vienodinti ir at¬riboti atsiranda naujos teisės šakos tokios kaip mokesčių, muitų, bankų teisė ir kitos.

Teisės šakos kyla iš teisinio reguliavimo diferenciacijos ir integ¬racijos. Socialiniams santykiams tampant sudėtingesniems ir inten¬syvesniems, atitinkamai darosi sudėtingesnis ir jų teisinis reguliavi¬mas, daugėja tam tikro teisės instituto teisės normų, dėl to instituto viduje vyksta nauja teisės normų diferenciacija ir integraci¬ja – atsiranda naujų teisės institutų taip pat plečiantis apimčiai, esami teisės institutai virsta naujais, bendresniu teisiniu dari¬niu – teisės pošakiu ar net atskira, savarankiška teisės šaka, kuri reguliuoja ne tik naują socialinių santykių sritį, bet ir nauju, tik jai būdingu metodu. Savarankiškai teisės šakai atsirasti būtinos sąlygos: 1) visuomeninių santykių savitumo laipsnis; 2) jų socialinė svarba; 3) nebuvimas galimybės tuos santykius reguliuoti jau turimų teisės šakų normomis; 4) būtinybė taiikyti šiai santykių grupei specialų teisinio reguliavimo metodą.

Teisės normos jungiamos į teisės institutus, teisės pošakius ir teisės šakas atsižvelgiant į tai, kokią socialinių santykių sritį konkre¬ti norma reguliuoja (teisinio reguliavimo objektas) ir kokiu būdu reguliuoja (teisinio reguliavimo metodas).

Pagal subordinacijos tikslą suorganizuotos pagrindinės teisės šakos yra šios: konstitucinė teisė, administracinė teisė, civilinė teisė, baudžiamoji teisė, santuokos ir šeimos teisė, finansų teisė, darbo teisė, žemės teisė, socialinė teisė komercijos teisė.

1. Konstitucinė teisė įtvirtina pagrindines žmogaus ir piliečio teises ir pareigas, nustato jų garantijas, valdžios struktūrą, valstybės institucijų sudarymo ir veiklos principus, nuosavybės formas, politinę sistemą, teritorinį administracinį suskirstymą.

2. Administracinė teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja valstybinio val¬dymo (administravimo) institucijų sudarymo, veiklos ir likvidavimo tvarką. Šios teisės šakos normos nustato: valstybinio valdymo institucijų kompetenciją (teises, pareigas), jų atsakomybę, veiklos principus, taip pat fizinių ir juridinių asmenų tei¬ses bei pareigas, sprendžiant reikalus su administracinėmis institucijomis.

3. Civilinė teisė – plačiausia teisės šaka, kurios normos reguliuoja turtinius ir su jais susiju¬sius asmeninius, neturtinius santykius, susidarančius dėl materialinių vertybių turė¬jimo, naudojimo, disponavimo, perleidimo kitiems), dėl prievolių įvykdymo, žalos atlyginimo, turto paveldėjimo, taip pat įvairius teisinius šeimos santykius.

4. Civilinio proceso teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja teismo, ieško¬vo, atsakovo, liudytojų ir kitų civilinio proceso dalyvių teises bei
pareigas nagrinė¬jant civilines bylas.

5. Finansų teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja biudžeto sudarymų, kreditavimo, mokesčių rinkimo ir kitus su finansais susijusius santykius. Finansų teisės normos nustato lėšų kaupimą ir jų panaudojimą, paskolų suteikimą, įvairių mokesčių ir rinkliavų rinkimą, finansinės atsiskaitomybės tvarką ir t. t.

6. Darbo teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja darbuotojų ir darbdavių darbo santykius. Darbo teisės normos nustato darbuotojų priėmimo į darbą ir at¬leidimo iš jo tvarką, reguliuoja santykius, susijusius su jų darbo ir poilsio laiku, darbo užmokesčiu, darbo drausme, darbo apsauga, darbo ginčais ir kt.

7. Žemės teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja santykius, susijusius su žemės turėjimu, naudojimu ir disponavimu. Šios teisės šakos normos nustato nuo¬savybės teisės į žemę atkūrimo ir jos, taip pat miškų bei vandens telkinių naudoji¬mo tvarką, jų apsaugą ir kt.

8. Baudžiamoji teisė – teisės šaka, kurios normos nustato, kokią visuomenei pavojingą veiklą reikia laikyti nusikaltimu ir kokios bausmės taikytinos asmenims, padariusiems nusikaltimus. Tai normos, kurios numato, kokią veiką reikia laikyti nužudymu, vagyste, plėšimu ir t.t., kokios bausmės taikytinos asmenims, padariu¬siems nusikaltimus.

9. Baudžiamojo proceso teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja teismo, kalti¬namojo, kaltintojo (prokuroro), ikiteisminių tyrimo institucijų ir pareigūnų veiklą tiriant bei nagrinėjant baudžiamąsias bylas. Šios teisės šakos normos nustato baudžia¬mojo proceso dalyvių – teisėjo, kaltinamojo, kaltintojo (prokuroro), gynėjo ir kitų jame dalyvaujančių asmenų – teises bei pareigas.

Funkcionuojančiai teisės sistemai sukurti vertikaliojo požiūrio nepakanka, nes teisės šakos ir jų visuma dar nėra teisės sistema. Subordinaciją dar reikia užbaigti, papildyti teisės šakų koreliacija, kuri turi pradėti ten, kur sustojo, kur savo darbą baigė subordinacija. Koreliacijos paskirtis – „ suvienyti teisės šakas pagal jų atliekamas funkcijas, kad teisės šakos viena kitą papildytų, garantuotų viena kitos funkcionalumą, imperatyvų įsakmumą, kitaip sakant, būtina vertikalius teisės normų ryšius papildyti horizontaliaisiais.“ Siekiant šio tikslo šakos skirstomos į materialias ir procesines. Materialiosios teisės šakos reguliuoja tarp žmonių ir jų susivienijimų realiai susiklosčiusius turto valdymo, naudojimosio, disponavimo juo, valstybės valdymo, subjektinių teisių įgyvendinimo ir daugelį kitų santykių. Proceso teisės normos nustato įvairių teisinių ginčų sprendimo, nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų tyrimo bei teisminio nagrinėjimo, bausmių skyrimo tvarką tai yra teisines procedūras, būtinas siekiant įgyti, įgyvendinti ar apginti įvairias materialias subjektines teises. Proceso teisei priklauso tokios teisės šakos: konstitucinio proceso teisė, civilinio proceso teisė, baudžiamojo proceso teisė, administracinio proceso teisė, arbitražo proceso teisė.

Kitas horizontalusis teisės šakų integracijos ir diferenciacijos varian¬tas yra mėginimas skirstyti teisę į viešąją ir privatinę: „teisės šakos čia grupuojamos pagal tai, reguliuojamo santykio dalyviai yra piliečiai ar vienas iš jų – valstybė, ir tokiu reguliavimu siekiama įgyvendinti privatų ar viešąjį (bendrąjį) interesą. Bendrąją piliečių naudą saugančias teisės šakas imta vadinti viešąja teise, o pavienio asmens naudą – privatine teise“ .

Viešoji teisė reguliuoja: valstybės santvarką, jos ir jos institucijų veiklą, pilietinės visuomenės institucijas) savivaldos institucijas, teisinės sistemos pagrindus, teisėkūrą ir teisės sistemą, teisės tai¬kymą, tarpvalstybinių santykių ir tarptautinių organizacijų prin¬cipus, normas ir institucijas. Dalis reguliuojamų dalykų priklauso tik viešosios teisės sričiai, nes apima teisinių santykių branduolį – valdymo santykius. Kita dalis yra mišri ir patenka į visas priva¬tinės teisės šakas.

Viešoji teisė plečiasi ir jos reikšmė šiuolaikiniams visuome¬niniams procesams didėja. Dvidešimtojo ir dvidešimt pirmojo amžių sandūroje pastebimas dėsningas viešosios srities reikšmės pripažinimas, valstybės įtaka visuomenės pažangai, piliečių sta¬tuso pasauliniu lygiu užtikrinimas, tarptautinių normų ir tarpu¬savio veiklos institutų stiprinimas. Pripažįstamos bendros žmo¬giškosios vertybės ir būsima pasaulio tvarka pasiekiama tik or¬ganiška tarpusavio veikla ir kolektyviniais suderintais veiksmais.

Prie viešosios teisės priskirtinos tokios teisės šakos: konsti¬tucinė, administracinė, finansų teisė, administracinis procesas ir administracinė atsakomybė, baudžiamasis procesas, tarptautinė viešoji, tarptautinė humanitarinė teisė.

Privatinėje teisėje vyrauja civilinė teisė. Civilinė teisė grindžiama tokiais principais: teisinis reguliavimas yra leistino pobūdžio, visiems subjektams – vienodas teisinis režimas negalimas savavališkas ki¬šimasis į privatų gyvenimą, būdinga nuosavybės neliečiamumas, sutarčių

laisvė, laisvas prekių judėjimas, laisvas paslaugų ir pini¬gų visoje teritorijoje judėjimas.

Privatinė teisė yra plati sistema, apimanti civilinę, šeimos, autoriaus, būtų teisę, civilinį procesą. Kuriasi švietimo,
medici¬nos teisė, skirtos žmogaus konstitucinių teisių įgyvendinimui.

Taigi subordinacijos ir koordinacijos pagrindu teisės normos organizuojamos į vientisą, išsamų teisinio reguliavimo tinklą, kuris apima visus tuo metu teisinio reguliavimo reikalingus socialinius santykius.

Kiekvieną teisės šaką apibūdina teisės reguliavimo objektas – kokius visuomeninius santykius reguliuoja tam tikra teisės šaka, ir metodas – kaip, kokiu būdu ir iki kokios ribos reguliuojami atitinkami visuomeniniai santykiai. Teisinio reguliavimo objektas lemia metodo specifiką. Nagrinėdami atskirų teisės šakų reguliuojamus teisinius santykius remsimės objekto ir metodo palyginimais.

2. Teisinių santykių rūšys

Žmonių bendravime, visuomeniniame ir asmeniniame gyvenime nuo seniausių laikų buvo tarpusavio santykiai, kurie buvo sureguliuoti pačių žmonių sukurtomis dorovės, moralės normomis bei taisyklėmis, kurios kilusios iš papročių, tradicijų, ir šie santykiai vadinami visuomeniniais santykiais. Tačiau skirtingų žmonių interesai ir visuomeniniai santykiai yra skirtingi ir dėlto jie tampa sudėtingi, todėl šiems santykiams sureguliuoti įsikiša teisė, kuri stengiasi, kad žmonių tarpusavio santykiai verčiami teisiniais, suteikiant jiems privalomos teisių ir pareigų vienovės pavidalą. Reguliavimas žmonių tarpusavio santykius teisės priemonėmis tai yra žmonių santykių valdymas visų visuomenės narių gerovės interesais: teisiniai santykiai – tai teisės normomis ar teisės principais sureguliuoti ir dėl to socializuoti žmonių santykiai, kurių dalyviai turi tarpusavyje susaistyti privalomos abipusių teisių ir pareigų pusiausvyros, kurią gina valstybė.“ Taigi teisiniai santykiai tai valstybės garantuotas subjektinių teisių ir teisinių pareigų įgijimas ir jų įgyvendinimas. Kiekvienas visuomeninis santykis ir žmogaus laisva veikla turi tam tikras ribas. Visa tai neišvengiamai paliečia esminius asmenybės ir valstybės interesus, o konkretus visuomeninis santykis patenka į teisinio reguliavimo sferą ir įgauna teisinį pobūdį. Žmogaus laisvė tampa subjektine teise, o jos ribos – pareiga, draudimu arba teisiniu ribojimu.

Kad teisinis santykis atsirastų ir normaliai funkcionuotų teisinėje visuomenėje, būtinos prielaidos: teisės norma, teisiniai faktai ir teisinis subjektiškumas, kurį sudaro subjekto teisnumas ir veiksnumas kaip santykio dalyvių teisinės charakteristikos,leidžiančios asmeniui tapti tam tikro teisinio santykio dalyviu. Teisės norma yra sukonkretinta teisiniame santykyje, kuris įstatymo pagrindu atsiranda tarp konkrečių subjektų, ir teisinis santykis veikia faktinį visuomeninį santykį. Jeigu subjektų elgesys teisėtas, tai tarp faktinių ir teisinių santykių yra vienybė. Teisinių santykių struktūrą sudaro trys elementai: teisinio santykio objektas – materialiosios ar dvasinės, vertybės, kurias santykio dalyviai gali legaliai įgyti ir kuriomis gali legaliai naudotis, subjektai – tai teisinio santykio dalyviai, turintys vienas kitam įstatymo ginamų teisių ir pareigų, turinys – tai teisinio santykio dalyvių subjektinės teisės ir pareigos. Be šių elementų negalėtų egzistuoti teisinis saantykis. teisiniai santykiai atsiranda ir funkcionuoja tik teisės normos pagrindu.

Abibendrinant galima išskirti pagrindinius teisinių santykių požymius, kuriais remiantis galima bus nagrinėti atskirų teisės šakų reguliuojamus teisinius santykius:

1) teisiniai santykiai yra teisės normų įgyvendinimo forma;

2) teisės norma yra idėjinis norminis teisinio santykio modelis;

3) teisės normos nesukuria teisinių santykių, o tik suteikia jiems teisinę formą ir vertybinę kryptį;

4) valstybė remdamasi teisės normomis negali savavališkai keisti socialinių santykių pobūdžio ar juos savo nuožiūra sukurti, neatsižvelgiant į jomis įgyvendinamų žmogaus teisų specifiką;

5) teisės norma ir teisinis santykis yra sudedamosios teisinio reguliavimo mechanizmo dalys.

Teisinių santykių struktūra apibrėžiama kaip tarpusavyje susijusių teisinio santykio būtinų elementų visuma, kurią sudaro: teisinio santykio objektas, subjektas ir turinys. Teisinio santykio objektas – tai tos vertybės, kurias santykio dalyviai gali legaliai įgyti ir naudotis. Pabrėžtina yra tai, kad žmogus objektu būti negali, tai gali būti: materialiosios pasaulio vertybės, asmeninės nematerialios vertybės, teisinio santykio subjektų elgesys, įvairios paslaugos, jų rezultatai, dvasinės kūrybos rezultatai, vertybiniai popieriai, oficialūs dokumentai. Teisinio santykio subjektai – yra teisės subjektai, turintys vienas kito atžvilgiu įstatymo ginamas teises ir pareigas. Kad taptų tokių santykių subjektas, konkretus asmuo ar organizacija turi pasižymėti teisiniu subjektiškumu ( teisnumas ir veiksnumas ). Turinys – teisinių santykių subjektų teisės ir pareigos.

Teisinių santykių rūšis teisės mokslas klasifikuoja įvairiai, bet dažniausiai pagal šakas: konstitucinius, administracinius, civilinius, darbo, baudžiamuosius ir kt.. Pagal šią klasifikaciją ir nagrinėsime atskirų teisės šakų reguliuojamus teisinius santykius, bandysime išskirti specifinius jų bruožus ir juos apibendrinsim.

KONSTITUCINIAI TEISINIAI

teisiniai santykiai – tai konstitucijos teisės normų sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai turi tam tikras subjektines teises ir teisines pareigas. Tai viena iš teisinių santykių rūšių. Konstitucinių teisinių santykių požymiai, kurie būdingi ir kitiems teisiniams santykiams: šie santykiai atsiranda teisės normų pagrindu, jie yra faktinio visuomeninio santykio teisinė išraiška; teisiniai santykiai yra šių santykių dalyvių teisės normų pagrindu atsiradę ryšiai; tai teisiniai ryšiai tarp konkrečių subjektų; tai sąmoningi, valios santykiai, teisinio santykio dalyvių subjektinės teisės ir teisinės pareigos įgyvendinimas yra garantuotas valstybės prievarta.

Teisinių santykių subjektai yra šių santykių dalyviai. Šie subjektai yra asmenys, kurie pagal įstatymą yra veiksnūs ir teisnūs. Teisinių santykių subjektai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Fizinio asmens teisnumas atsiranda žmogui gimus, o veiksnumo atsiradimo momentas siejamas su tam tikrų reikalavimų atitikimu. Juridinių asmenų teisnumas ir veiksnumas sutampa – jis tampa veiksnus nuo jo įstatų patvirtinimo ar tam tikrai valstybės institucijai priėmus nutarimą jį įsteigti. Konstituciniai teisės subjektai yra:

1. Fiziniai asmenys (LR piliečiai, užsieniečiai – užsienio valstybių piliečiai, asmenys be pilietybes, asmenys su dviguba pilietybe);

2. Socialinės bendrijos (Tauta, administracinių teritorinių vienetų gyventojai);

3. Lietuvos valstybė;

4. Seimas, Respublikos Prezidentas, vyriausybė, teismai, kt. valstybės valdžios institucijos;

5. Vietos savivaldos institucijos;

6. Visuomeninės organizacijos ir susivienijimai;

7. Atstovaujamų institucijų deputatai. Konstitucinės teisės doktrinoje pripažįstama, kad visiems konstitucinio teisinio santykio subjektams būdingas politinis teisnumas Konstitucijos 4 straipsnis: „ Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“ . Tai reiškia, kad konstitucijos teisės normos suteikia bendrą galimybę visiems konstitucinio teisinio santykio subjektams tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvauti įgyvendinant politinę valdžią – valdant valstybę.

Konstitucinės teisės objektas – tai įvairios materialinės ir nematerialinės vertybės, dėl kurių kyla teisiniai santykiai, tai socialinės vertybės, kurios įtvirtintos Konstitucijoje ir kituose konstitucinės teisės šaltiniuose.

Konstitucinių teisinių santykių turinį atskleidžia šio santykio dalyvių subjektinės teisės ir teisinės pareigos. Konstitucinės teisės normos, sureguliuodamos visuomeninius santykius, kurių subjektai turi subjektines teises ir teisines pareigas, dar nesukuria konkretaus konstitucinio teisinio santykio, norint šį santykį sukurti, pakeisti ar panaikinti, reikia: 1) konstitucinės teisės normos; 2) teisinių santykių dalyviai turi turėti konstitucinio teisinio subjektiškumo požymių; 3) teisinio faktinio pagrindo, vadinamo juridiniu faktu. Teisiniai faktai – tam tikri konkretaus gyvenimo faktai, su kurių buvimu teisės normos sieja konkrečių teisinių santykių sukūrimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.

Konstitucinio teisinio santykio ypatumai.

Šie santykiai atsiranda konstitucinių teisės normų, kurios reguliuoja visuomeninius santykius, pagrindu, jie turi savo specifinį turinį. Jis ypatingas tuo, kad konstitucinės teisės normos yra bendrojo pobūdžio. Konstitucinės normos sukuria bendruosius teisinius santykius, kaip taisyklė, juose nėra apibrėžti santykių subjektai, jų konkrečios teisės ir pareigos yra visuotinės. Taigi galima teigti, kad konstitucinėje teisėje vyrauja bendrieji teisiniai santykiai. Bendrieji teisiniai santykiai – ypač svarbūs, esminiai, santykiai, suformuluojantys pagrindinius visuomeninius principus.

Konstituciniams teisiniams santykiams būdingi ir specialūs subjektai: kai kurie konstitucinės teisės subjektai negali būti kitų teisinių santykių dalyviais. Konstitucinės teisės subjektais pripažįstami visi asmenys, kurių elgesį reglamentuoja konstitucinės teisės normos. Tik konstituciniuose teisiniuose santykiuose reiškiasi žmogaus ir piliečio teisės ir laisvės, tautos suverenitetas, vietos savivalda,valstybės valdžios funkcijos ir kt..

Konstituciniai teisiniai santykiai išsiskiria ir didele teisine apsauga. Šių santykių subjektai už tam tikrus konstitucinės teisės normų pažeidimus gali būti traukiami net baudžiamojon atsakomybėn.

Administraciniai teisiniai santykiai

Administraciniai teisiniai santykiai apima gana platų ratą visuomeninių santykių susiklostančių mūsų visuomenėje ir visų pirmą, tai visuomeniniai santykiai susiklostantys valstybinio valdymo srityje. Kaip tik ši sfera kelia nemažai diskusijų žiniasklaidos priemonėse, visuomenėje, todėl ji yra pakankamai aktuali ne tik kaip teorinė koncepcija, bet ir kaip puiki galimybė detaliau pažinti valstybinio valdymo sferą.

Administracinių teisinių santykių sąvoka apibrėžta LR administracinių bylų teisenos įstatymo 2str., 16 d.,: „Administraciniai – teisiniai santykiai – įstatymais ir kitais teisės norminiais aktais reglamentuoti visuomeniniai santykiai, atsirandantys vykdant viešąjį administravimą, taip pat vidaus administravimą.“ Taigi visuomeniniai santykiai, sureguliuoti administracinės teisės normomis, susiklostantys
valdžios ir kitų subjektų tos rūšies veikloje, kurių šalims teisės normos nustato tam tikras teises ir pareigas. Šie santykiai susiklosto specifi¬nėje socialinio gyvenimo sferoje — valdyme, kurie atsiranda valstybinio valdymo orga¬nams įgyvendinant valstybinio valdymo funkcijas ir jie administracinės teisės normomis reguliuojami santy¬kiai, atsirandantys valstybės organų vidinio valdymo pro¬cese. Valstybinio valdymo sfera yra tokia valstybinės veiklos sfera, kurioje veikia labai specifiniai subjektai. Apibendrintai juos vadina arba valstybinio valdymo institucijomis arba vykdomosios valdžios institucijomis. Jų kompetencija realizuojama santykiuose su visais galimais subjektais, kurių praktinė veikla arba konkretus interesai sieja su vykdomosios valdžios veikla. Tokia administracinių teisinių santykių savybė yra paaiškinama tuo, kad valdymas kaip veikla tiesiogiai ir betarpiškai išreiškia valstybės interesus. Tuos interesus gali išreikšti tik toks subjektas, kuris visų pirma veikia valstybės vardu. Antra – turi valstybės valdinius įgalinimus. Todėl administraciniuose teisiniuose santykiuose viena iš šalių visuomet yra oficialus ir įgaliotas vykdomosios valdžios atstovas. Kitaip sakant nežiūrint į tai, kad administraciniuose teisiniuose santykiuose gali dalyvauti labai įvairūs subjektai, vienas iš jų visuomet yra privalomas, be kurio tokio pobūdžio santykiai nekyla.

Todėl administraciniai teisiniai santykiai kyla ne šiaip valstybinio valdymo sferoje, o vykdomosios valdžios institucijoms įgyvendinant savo funkcijas. Būtent tokio pobūdžio administraciniai teisiniai santykiai yra tarp piliečių valstybinio valdymo institucijų. Tačiau tokio pobūdžio visuomeniniai santykiai negali kilti tarp piliečių arba tarp visuomeninių organizacijų, ar jų viduje.

Iš šio apibrėžimo galime išskirti kelis bruožus, kurie apibūdina administracinius teisinius santykius: viena šio santykio šalis būtinai turi būti valstybinio valdymo organas ar ki¬tas teisės subjektas, turintis valstybinius valdingus įgali¬nimus. taigi būdingas va¬dinamasis privalomasis subjektas. Šį momentą sąlygoja valstybinio valdymo esmė, jo valdingas pobūdis. Antroji administracinio teisinio san¬tykio šalis gali būti bet kuris administracinės teisės sub¬jektas. Administraciniai teisiniai santykiai paprastai atsiran¬da vienos šalies iniciatyva, t. y. antrosios šalies sutikimas ar noras šiems santykiams atsirasti neturi reikšmės, iš¬skyrus pavienius, įstatyme numatytus atvejus. Be to, to¬kią iniciatyvą, jei yra normoje numatytos sąlygos, gali pareikšti bet kuris administracinės teisės subjektas. Tačiau tai nereiškia administracinio teisinio santykio šalių lygia¬teisiškumo, nes tik privalomasis subjektas, turintis valsty¬binius valdingus įgalinimus, gali spręsti atitinkamus klau¬simus.

Ginčai, kylantys tarp administracinio teisinio santykio šalių, paprastai sprendžiami administracine tvarka, t. y. juos nagrinėja ir priima atitinkamus sprendimus kompe¬tentingi valstybinio valdymo organai ar jų pareigūnai. Tik įstatymo numatytais atvejais tokie ginčai sprendžia¬mi teismine tvarka.

Administracinių teisinių santykių struktūra apibrėžiama kaip tarpusavyje susijusių teisinio santykio būtinų elementų visuma. Būtini administracinių teisinių santykių struktūriniai elementai yra tokie patys kaip ir kitų teisės šakų: objektas; subjektai; turinys. Administracinių teisinių santykių subjektais gali būti valstybinio valdymo organai, o administraciniuose san¬tykiuose, susidarančiuose vidinio valdymo procese, gali būti ir ki¬ti valstybės organai, jų struktūriniai padaliniai, valsty¬biniai tarnautojai, visuomeninės organizacijos, piliečiai, užsieniečiai ir asmenys be pilietybės. Jų galimybė sueiti į konkrečius administracinius teisinius san¬tykius priklauso nuo administracinio teisnumo ir veiksnu¬mo. Valstybės organų ir visuomeninių organizacijų bei valstybinių tarnautojų administracinis teisnumas ir veiksnumas atsiranda, kai įsteigiama ši organizacija, tarnautojams pradėjus vykdyti tar¬nybines funkcijas. Tačiau minėtų subjektų administracinis teis¬numas ir veiksnumas yra nevienodas – pri¬klauso nuo atitinkamo subjekto vykdomų uždavinių, funk¬cijų, vietos valstybės organų sistemoje ir pan. Šių sub¬jektų pareiga — veikti savo kompetencijos ribose. Todėl tam tikrais atvejais jie ne tiktai turi teisę, bet ir privalo turėti atitinkamus administracinius teisinius santykius.

Teisės normoje nustatytos teisės ir pareigos konkre¬čiame teisiniame santykyje tampa šalių subjektyvinėmis teisėmis ir juridinėmis pareigomis. Taigi administracinio teisinio santykio šalis sieja abipusės teisės ir pareigos. Vienos šalies teisę reikalauti tam tikro elgesio atitinka kitos šalies analogiška pareiga. Tačiau viena administracinio teisinio santykio šalis paprastai turi didesnius vals¬tybinius įgalinimus, nes jai administracinės teisės norma suteikia teisę spręsti atitinkamus klausimus (priimti spren¬dimą dėl teisinio santykio dalyko).

Administracinių teisinių santykių ob¬jektas yra tam tikras teisės subjektų elgesys, veiksmai, kurių dingstis gali būti materialūs daiktai, dvasinės bei kultūrinės vertybės ir t.t.Tos vertybės, kurias įsigyti, kuriomis pasinaudoti siekia teisinio santykio dalyviai įgyvendindami savo teises, kai kurių
teoretikų dar vadinamos administracinių teisinių santykių dalyku. Pažymėtina, kad administracinių santykių objektas yra tai, kuo to santykio dalyviai gali legaliai naudotis.

Administracinių teisinių santykių turinys – subjektyvinės teisės ir teisinės pareigos, kuriomis konkrečiame teisiniame santykyje tampa teisės normoje nustatytos teisės ir pareigos. Vienos šalies teisę reikalauti tam tikro elgesio atitinka kitos šalies analogišką pareigą. Subjektyvines teises ir teisines pareigas sudaro materialioji pusė ir teisinė pusė: materialioji pusė – subjektų elgesys; teisinė pusė – subjektinės teisės ir pareigos.

Taigi administraciniai teisiniai santykiai yra teisinių santykių rūšis, pasižyminti didele dalyvių, turinio įvairove. Jiems būdingi visi požymiai, kurie būdingi ir visiems teisiniams santykiams bendrai.

Administracinių teisinių santykių išskirtiniai bruožai

1. Administraciniai teisniai santykiai susiklosto specifinėje socialinio gyvenimo srityje – valstybės valdyme, įgyvendinant viešąjį ir vidinį administravimą, administravimo subjektams vykdant viešojo arba vidaus administravimo funkcijas.

2. Administraciniai teisniai santykiai turi privalomąjį subjektą – viešojo administravimo sistemos subjektą, kuriuo gali būti:

1) valstybinio administravimo subjektas.

2) savivaldybių administravimo subjektas.

3) kitas administravimo subjektas, kuriam įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti teisės aktai suteikia viešojo administravimo įgaliojimus.

3. Administracinio teisinio santykio šalis, kuriai suteikti valdingi įgalinimai, turi teisę leisti teisės norminius aktus.

4. Administracinių teisnių santykių šalys yra nelygiateisės: viena santykio šalis, turinti jai suteiktus valdingus įgalinimus, priima sprendimus ir gali taikyti poveikio priemones kitos šalies atžvilgiu. Tiesioginis administracinis poveikis vieno teisės subjekto kitam. Tai vienas iš ryškiausių administracinių teisinių santykių požymių.

5. Administracinių teisnių santykių ginčai dažniausiai sprendžiami administracine tvarka.

6. Administracinių teisnių santykių šalis, pažeidusi normos reikalavimus, atsako ne antrajai šaliai, bet valstybei.

Civiliniai teisiniai santykiai

Civilinis teisinis santykis – tai toks visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi civilinės teisės normų nustatytas ar jų leidžiamas subjektines teises ir pareigas. Civilinės teisės reglamentavimo objektą, kaip tam tikrą visuomeninių santykių sritį ir šiai sričiai priskiriamų santykių rūšis, apibūdina CK 1. 1 straipsnio 1 dalis: „ Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius. Įstatymų nustatytais atvejais šis kodeksas taip pat reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius“ . Taigi remiantis šiuo straipsniu galime teigti, kad civilinės teisės reglamentavimo objektą sudaro trijų rūšių visuomeniniai santykiai: 1) turtiniai santykiai; 2) asmeniniai neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais santykiais; 3) asmeniniai neturtiniai santykiai, nesusiję su turtiniais santykiais.

Kaip ir visi teisiniai santykiai, taip ir civiliniai teisiniai santykiai susideda iš trijų elementų; subjekto, objekto ir turinio. Civilinės teisės subjektais laikomi asmenys, kuriems šiame santykyje priklauso subjektinės teisės ir pareigos, tai yra tokie asmenys, kuriems civilinės teisės normos suteikia galimybę būti civilinių teisių ir pareigų subjektais. Tokie subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, o kai kuriais atvejais – valstybė ir vietos savivaldos institucijos.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4130 žodžiai iš 8122 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.