Kursinis
5 (100%) 1 vote

Kursinis

Įvadas

Nuo seniausių laikų žmonių tarpusavio bendravime buvo santykiai, kurie buvo sureguliuoti pačių žmonių sukurtomis dorovės, moralės normomis bei taisyklėmis, kurios kilusios iš papročių, tradicijų, ir šie santykiai vadinami visuomeniniais santykiais. Šių santykių klasifikacija yra labai įvairi. Teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai yra teisiniai santykiai, o teisės normos pagal tai, koks yra klasifikavimo pagrindas, skirstomos į įvairias grupes. Vienas iš klasifikavimo kriterijų yra teisės normų skirstymas pagal teisės šakos, reguliuojamų visuomeninių santykių rūšies požymį, tai gali būti: konstitucinės, administracinės, civilinės, baudžiamosios, darbo ir kitų teisės šakų normas.

Teisės šakos, reguliuojančios tam tikrus teisinius santykius, pošakiai, ir institutai sudaro teisinę sistemą, kuri parodo, iš kokių dalių susideda teisė ir kaip tos dalys tarpusavyje sąveikauja. Teisinė sistema yra plati, visą teisinę visuomenės organizaciją apimanti kategorija. Ji suvokiama kaip visuma tarpusavyje susijusių ir iš vidaus suderintų teisinių priemonių, kurių padedama valstybė tei¬sės normomis veikia visuomeninius santykius.

Administracinių teisinių santykių grupė tai viena iš teisinės sistemos klasifikacijos rūšių. Šie santykiai – tai administracinės teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai turi valstybės garantuotas subjektines teises ir teisines pareigas valstybinio valdymo srityje, šie administraciniai teisiniai santykiai atsiranda įgyvendinant administracines teisines normas.

Šio darbo tikslas išsiaiškinti administracinės teisės šakos, reguliuojamų teisinių santykių ypatumus kitų teisės šakų atžvilgiu. Norint atsakyti į šį klausimą, reikia pirmiausia išsamiau išsiaiškinti kitų teisės šakų, reguliuojamus teisinius santykius, kad galėtume palyginti ir padaryti išvadą, kokie ypatumai administracinio teisinio santykio kitų teisės šakų atžvilgiu.

1. Teisės šakų rūšys

Teisės šaka – tai viduje teisės sistemos atsiskyrusi giminingų teisės normų, reguliuojančių tam tikrą artimų visuomeninių san¬tykių sritį, visuma. Giminingi vienos ar kitos srities visuomeni¬niai santykiai suponuoja atitinkamą teisės šaką kaip konstitucinės, administracinės, civilinės, bau¬džiamosios ir kt. Visos teisės šakos tarpusavyje susijusios, nors ir nelygiareikšmės. Socialiniai ir ekono¬miniai pokyčiai lemia naujos teisės šakos susidarymą. Pamažu kaupiasi vieno tipo norminė medžiaga, ją reikia vienodinti ir at¬riboti atsiranda naujos teisės šakos tokios kaip mokesčių, muitų, bankų teisė ir kitos.

Teisės šakos kyla iš teisinio reguliavimo diferenciacijos ir integ¬racijos. Socialiniams santykiams tampant sudėtingesniems ir inten¬syvesniems, atitinkamai darosi sudėtingesnis ir jų teisinis reguliavi¬mas, daugėja tam tikro teisės instituto teisės normų, dėl to instituto viduje vyksta nauja teisės normų diferenciacija ir integraci¬ja – atsiranda naujų teisės institutų taip pat plečiantis apimčiai, esami teisės institutai virsta naujais, bendresniu teisiniu dari¬niu – teisės pošakiu ar net atskira, savarankiška teisės šaka, kuri reguliuoja ne tik naują socialinių santykių sritį, bet ir nauju, tik jai būdingu metodu. Savarankiškai teisės šakai atsirasti būtinos sąlygos: 1) visuomeninių santykių savitumo laipsnis; 2) jų socialinė svarba; 3) nebuvimas galimybės tuos santykius reguliuoti jau turimų teisės šakų normomis; 4) būtinybė taiikyti šiai santykių grupei specialų teisinio reguliavimo metodą.

Teisės normos jungiamos į teisės institutus, teisės pošakius ir teisės šakas atsižvelgiant į tai, kokią socialinių santykių sritį konkre¬ti norma reguliuoja (teisinio reguliavimo objektas) ir kokiu būdu reguliuoja (teisinio reguliavimo metodas).

Pagal subordinacijos tikslą suorganizuotos pagrindinės teisės šakos yra šios: konstitucinė teisė, administracinė teisė, civilinė teisė, baudžiamoji teisė, santuokos ir šeimos teisė, finansų teisė, darbo teisė, žemės teisė, socialinė teisė komercijos teisė.

1. Konstitucinė teisė įtvirtina pagrindines žmogaus ir piliečio teises ir pareigas, nustato jų garantijas, valdžios struktūrą, valstybės institucijų sudarymo ir veiklos principus, nuosavybės formas, politinę sistemą, teritorinį administracinį suskirstymą.

2. Administracinė teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja valstybinio val¬dymo (administravimo) institucijų sudarymo, veiklos ir likvidavimo tvarką. Šios teisės šakos normos nustato: valstybinio valdymo institucijų kompetenciją (teises, pareigas), jų atsakomybę, veiklos principus, taip pat fizinių ir juridinių asmenų tei¬ses bei pareigas, sprendžiant reikalus su administracinėmis institucijomis.

3. Civilinė teisė – plačiausia teisės šaka, kurios normos reguliuoja turtinius ir su jais susiju¬sius asmeninius, neturtinius santykius, susidarančius dėl materialinių vertybių turė¬jimo, naudojimo, disponavimo, perleidimo kitiems), dėl prievolių įvykdymo, žalos atlyginimo, turto paveldėjimo, taip pat įvairius teisinius šeimos santykius.

4. Civilinio proceso teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja teismo, ieško¬vo, atsakovo, liudytojų ir kitų civilinio proceso dalyvių teises bei
pareigas nagrinė¬jant civilines bylas.

5. Finansų teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja biudžeto sudarymų, kreditavimo, mokesčių rinkimo ir kitus su finansais susijusius santykius. Finansų teisės normos nustato lėšų kaupimą ir jų panaudojimą, paskolų suteikimą, įvairių mokesčių ir rinkliavų rinkimą, finansinės atsiskaitomybės tvarką ir t. t.

6. Darbo teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja darbuotojų ir darbdavių darbo santykius. Darbo teisės normos nustato darbuotojų priėmimo į darbą ir at¬leidimo iš jo tvarką, reguliuoja santykius, susijusius su jų darbo ir poilsio laiku, darbo užmokesčiu, darbo drausme, darbo apsauga, darbo ginčais ir kt.

7. Žemės teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja santykius, susijusius su žemės turėjimu, naudojimu ir disponavimu. Šios teisės šakos normos nustato nuo¬savybės teisės į žemę atkūrimo ir jos, taip pat miškų bei vandens telkinių naudoji¬mo tvarką, jų apsaugą ir kt.

8. Baudžiamoji teisė – teisės šaka, kurios normos nustato, kokią visuomenei pavojingą veiklą reikia laikyti nusikaltimu ir kokios bausmės taikytinos asmenims, padariusiems nusikaltimus. Tai normos, kurios numato, kokią veiką reikia laikyti nužudymu, vagyste, plėšimu ir t.t., kokios bausmės taikytinos asmenims, padariu¬siems nusikaltimus.

9. Baudžiamojo proceso teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja teismo, kalti¬namojo, kaltintojo (prokuroro), ikiteisminių tyrimo institucijų ir pareigūnų veiklą tiriant bei nagrinėjant baudžiamąsias bylas. Šios teisės šakos normos nustato baudžia¬mojo proceso dalyvių – teisėjo, kaltinamojo, kaltintojo (prokuroro), gynėjo ir kitų jame dalyvaujančių asmenų – teises bei pareigas.

Funkcionuojančiai teisės sistemai sukurti vertikaliojo požiūrio nepakanka, nes teisės šakos ir jų visuma dar nėra teisės sistema. Subordinaciją dar reikia užbaigti, papildyti teisės šakų koreliacija, kuri turi pradėti ten, kur sustojo, kur savo darbą baigė subordinacija. Koreliacijos paskirtis – „ suvienyti teisės šakas pagal jų atliekamas funkcijas, kad teisės šakos viena kitą papildytų, garantuotų viena kitos funkcionalumą, imperatyvų įsakmumą, kitaip sakant, būtina vertikalius teisės normų ryšius papildyti horizontaliaisiais.“ Siekiant šio tikslo šakos skirstomos į materialias ir procesines. Materialiosios teisės šakos reguliuoja tarp žmonių ir jų susivienijimų realiai susiklosčiusius turto valdymo, naudojimosio, disponavimo juo, valstybės valdymo, subjektinių teisių įgyvendinimo ir daugelį kitų santykių. Proceso teisės normos nustato įvairių teisinių ginčų sprendimo, nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų tyrimo bei teisminio nagrinėjimo, bausmių skyrimo tvarką tai yra teisines procedūras, būtinas siekiant įgyti, įgyvendinti ar apginti įvairias materialias subjektines teises. Proceso teisei priklauso tokios teisės šakos: konstitucinio proceso teisė, civilinio proceso teisė, baudžiamojo proceso teisė, administracinio proceso teisė, arbitražo proceso teisė.

Kitas horizontalusis teisės šakų integracijos ir diferenciacijos varian¬tas yra mėginimas skirstyti teisę į viešąją ir privatinę: „teisės šakos čia grupuojamos pagal tai, reguliuojamo santykio dalyviai yra piliečiai ar vienas iš jų – valstybė, ir tokiu reguliavimu siekiama įgyvendinti privatų ar viešąjį (bendrąjį) interesą. Bendrąją piliečių naudą saugančias teisės šakas imta vadinti viešąja teise, o pavienio asmens naudą – privatine teise“ .

Viešoji teisė reguliuoja: valstybės santvarką, jos ir jos institucijų veiklą, pilietinės visuomenės institucijas) savivaldos institucijas, teisinės sistemos pagrindus, teisėkūrą ir teisės sistemą, teisės tai¬kymą, tarpvalstybinių santykių ir tarptautinių organizacijų prin¬cipus, normas ir institucijas. Dalis reguliuojamų dalykų priklauso tik viešosios teisės sričiai, nes apima teisinių santykių branduolį – valdymo santykius. Kita dalis yra mišri ir patenka į visas priva¬tinės teisės šakas.

Viešoji teisė plečiasi ir jos reikšmė šiuolaikiniams visuome¬niniams procesams didėja. Dvidešimtojo ir dvidešimt pirmojo amžių sandūroje pastebimas dėsningas viešosios srities reikšmės pripažinimas, valstybės įtaka visuomenės pažangai, piliečių sta¬tuso pasauliniu lygiu užtikrinimas, tarptautinių normų ir tarpu¬savio veiklos institutų stiprinimas. Pripažįstamos bendros žmo¬giškosios vertybės ir būsima pasaulio tvarka pasiekiama tik or¬ganiška tarpusavio veikla ir kolektyviniais suderintais veiksmais.

Prie viešosios teisės priskirtinos tokios teisės šakos: konsti¬tucinė, administracinė, finansų teisė, administracinis procesas ir administracinė atsakomybė, baudžiamasis procesas, tarptautinė viešoji, tarptautinė humanitarinė teisė.

Privatinėje teisėje vyrauja civilinė teisė. Civilinė teisė grindžiama tokiais principais: teisinis reguliavimas yra leistino pobūdžio, visiems subjektams – vienodas teisinis režimas negalimas savavališkas ki¬šimasis į privatų gyvenimą, būdinga nuosavybės neliečiamumas, sutarčių

laisvė, laisvas prekių judėjimas, laisvas paslaugų ir pini¬gų visoje teritorijoje judėjimas.

Privatinė teisė yra plati sistema, apimanti civilinę, šeimos, autoriaus, būtų teisę, civilinį procesą. Kuriasi švietimo,
medici¬nos teisė, skirtos žmogaus konstitucinių teisių įgyvendinimui.

Taigi subordinacijos ir koordinacijos pagrindu teisės normos organizuojamos į vientisą, išsamų teisinio reguliavimo tinklą, kuris apima visus tuo metu teisinio reguliavimo reikalingus socialinius santykius.

Kiekvieną teisės šaką apibūdina teisės reguliavimo objektas – kokius visuomeninius santykius reguliuoja tam tikra teisės šaka, ir metodas – kaip, kokiu būdu ir iki kokios ribos reguliuojami atitinkami visuomeniniai santykiai. Teisinio reguliavimo objektas lemia metodo specifiką. Nagrinėdami atskirų teisės šakų reguliuojamus teisinius santykius remsimės objekto ir metodo palyginimais.

2. Teisinių santykių rūšys

Žmonių bendravime, visuomeniniame ir asmeniniame gyvenime nuo seniausių laikų buvo tarpusavio santykiai, kurie buvo sureguliuoti pačių žmonių sukurtomis dorovės, moralės normomis bei taisyklėmis, kurios kilusios iš papročių, tradicijų, ir šie santykiai vadinami visuomeniniais santykiais. Tačiau skirtingų žmonių interesai ir visuomeniniai santykiai yra skirtingi ir dėlto jie tampa sudėtingi, todėl šiems santykiams sureguliuoti įsikiša teisė, kuri stengiasi, kad žmonių tarpusavio santykiai verčiami teisiniais, suteikiant jiems privalomos teisių ir pareigų vienovės pavidalą. Reguliavimas žmonių tarpusavio santykius teisės priemonėmis tai yra žmonių santykių valdymas visų visuomenės narių gerovės interesais: teisiniai santykiai – tai teisės normomis ar teisės principais sureguliuoti ir dėl to socializuoti žmonių santykiai, kurių dalyviai turi tarpusavyje susaistyti privalomos abipusių teisių ir pareigų pusiausvyros, kurią gina valstybė.“ Taigi teisiniai santykiai tai valstybės garantuotas subjektinių teisių ir teisinių pareigų įgijimas ir jų įgyvendinimas. Kiekvienas visuomeninis santykis ir žmogaus laisva veikla turi tam tikras ribas. Visa tai neišvengiamai paliečia esminius asmenybės ir valstybės interesus, o konkretus visuomeninis santykis patenka į teisinio reguliavimo sferą ir įgauna teisinį pobūdį. Žmogaus laisvė tampa subjektine teise, o jos ribos – pareiga, draudimu arba teisiniu ribojimu.

Kad teisinis santykis atsirastų ir normaliai funkcionuotų teisinėje visuomenėje, būtinos prielaidos: teisės norma, teisiniai faktai ir teisinis subjektiškumas, kurį sudaro subjekto teisnumas ir veiksnumas kaip santykio dalyvių teisinės charakteristikos,leidžiančios asmeniui tapti tam tikro teisinio santykio dalyviu. Teisės norma yra sukonkretinta teisiniame santykyje, kuris įstatymo pagrindu atsiranda tarp konkrečių subjektų, ir teisinis santykis veikia faktinį visuomeninį santykį. Jeigu subjektų elgesys teisėtas, tai tarp faktinių ir teisinių santykių yra vienybė. Teisinių santykių struktūrą sudaro trys elementai: teisinio santykio objektas – materialiosios ar dvasinės, vertybės, kurias santykio dalyviai gali legaliai įgyti ir kuriomis gali legaliai naudotis, subjektai – tai teisinio santykio dalyviai, turintys vienas kitam įstatymo ginamų teisių ir pareigų, turinys – tai teisinio santykio dalyvių subjektinės teisės ir pareigos. Be šių elementų negalėtų egzistuoti teisinis saantykis. teisiniai santykiai atsiranda ir funkcionuoja tik teisės normos pagrindu.

Abibendrinant galima išskirti pagrindinius teisinių santykių požymius, kuriais remiantis galima bus nagrinėti atskirų teisės šakų reguliuojamus teisinius santykius:

1) teisiniai santykiai yra teisės normų įgyvendinimo forma;

2) teisės norma yra idėjinis norminis teisinio santykio modelis;

3) teisės normos nesukuria teisinių santykių, o tik suteikia jiems teisinę formą ir vertybinę kryptį;

4) valstybė remdamasi teisės normomis negali savavališkai keisti socialinių santykių pobūdžio ar juos savo nuožiūra sukurti, neatsižvelgiant į jomis įgyvendinamų žmogaus teisų specifiką;

5) teisės norma ir teisinis santykis yra sudedamosios teisinio reguliavimo mechanizmo dalys.

Teisinių santykių struktūra apibrėžiama kaip tarpusavyje susijusių teisinio santykio būtinų elementų visuma, kurią sudaro: teisinio santykio objektas, subjektas ir turinys. Teisinio santykio objektas – tai tos vertybės, kurias santykio dalyviai gali legaliai įgyti ir naudotis. Pabrėžtina yra tai, kad žmogus objektu būti negali, tai gali būti: materialiosios pasaulio vertybės, asmeninės nematerialios vertybės, teisinio santykio subjektų elgesys, įvairios paslaugos, jų rezultatai, dvasinės kūrybos rezultatai, vertybiniai popieriai, oficialūs dokumentai. Teisinio santykio subjektai – yra teisės subjektai, turintys vienas kito atžvilgiu įstatymo ginamas teises ir pareigas. Kad taptų tokių santykių subjektas, konkretus asmuo ar organizacija turi pasižymėti teisiniu subjektiškumu ( teisnumas ir veiksnumas ). Turinys – teisinių santykių subjektų teisės ir pareigos.

Teisinių santykių rūšis teisės mokslas klasifikuoja įvairiai, bet dažniausiai pagal šakas: konstitucinius, administracinius, civilinius, darbo, baudžiamuosius ir kt.. Pagal šią klasifikaciją ir nagrinėsime atskirų teisės šakų reguliuojamus teisinius santykius, bandysime išskirti specifinius jų bruožus ir juos apibendrinsim.

KONSTITUCINIAI TEISINIAI

teisiniai santykiai – tai konstitucijos teisės normų sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai turi tam tikras subjektines teises ir teisines pareigas. Tai viena iš teisinių santykių rūšių. Konstitucinių teisinių santykių požymiai, kurie būdingi ir kitiems teisiniams santykiams: šie santykiai atsiranda teisės normų pagrindu, jie yra faktinio visuomeninio santykio teisinė išraiška; teisiniai santykiai yra šių santykių dalyvių teisės normų pagrindu atsiradę ryšiai; tai teisiniai ryšiai tarp konkrečių subjektų; tai sąmoningi, valios santykiai, teisinio santykio dalyvių subjektinės teisės ir teisinės pareigos įgyvendinimas yra garantuotas valstybės prievarta.

Teisinių santykių subjektai yra šių santykių dalyviai. Šie subjektai yra asmenys, kurie pagal įstatymą yra veiksnūs ir teisnūs. Teisinių santykių subjektai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Fizinio asmens teisnumas atsiranda žmogui gimus, o veiksnumo atsiradimo momentas siejamas su tam tikrų reikalavimų atitikimu. Juridinių asmenų teisnumas ir veiksnumas sutampa – jis tampa veiksnus nuo jo įstatų patvirtinimo ar tam tikrai valstybės institucijai priėmus nutarimą jį įsteigti. Konstituciniai teisės subjektai yra:

1. Fiziniai asmenys (LR piliečiai, užsieniečiai – užsienio valstybių piliečiai, asmenys be pilietybes, asmenys su dviguba pilietybe);

2. Socialinės bendrijos (Tauta, administracinių teritorinių vienetų gyventojai);

3. Lietuvos valstybė;

4. Seimas, Respublikos Prezidentas, vyriausybė, teismai, kt. valstybės valdžios institucijos;

5. Vietos savivaldos institucijos;

6. Visuomeninės organizacijos ir susivienijimai;

7. Atstovaujamų institucijų deputatai. Konstitucinės teisės doktrinoje pripažįstama, kad visiems konstitucinio teisinio santykio subjektams būdingas politinis teisnumas Konstitucijos 4 straipsnis: „ Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“ . Tai reiškia, kad konstitucijos teisės normos suteikia bendrą galimybę visiems konstitucinio teisinio santykio subjektams tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvauti įgyvendinant politinę valdžią – valdant valstybę.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2497 žodžiai iš 8122 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.