Teisės sistema ir jos sudarymo būdai
5 (100%) 1 vote

Teisės sistema ir jos sudarymo būdai

TURINYS

ĮVADAS 3

I. TEISĖS SISTEMOS SAMPRATA 4

II. TEISĖS NORMOS, JŲ SĄVOKA IR POŽYMIAI 5

III. TEISĖS ŠAKOS, JŲ APIBŪDINIMAS 7

IV. TEISĖS INSTITUTAS 15

V. TEISĖS POŠAKIS 16

VI. TEISĖS SISTEMA IR ĮSTATYMŲ SISTEMA 16

REZIUME 19

SUMMARY 21

LITERATURA 22ĮVADAS

Lietuvoje vyksta sudėtingi visuomeniniai ir teisiniai pokyčiai. Pereinamasis laikotarpis, griūvant totalitarinei sistemai bei atsirandant naujiems ekonominiams bei socialiniams santykiams, yra sudėtingas. Kuriantis rinkos ekonomikai ir atsirandant naujiems, dar nežinomiems visuomeniniams santykiams, keičiasi požiūris į valstybę ir jos funkcijas, į žmogų ir jo teises bei pareigas. Šiuos pokyčius turi atitikti ir pokyčiai teisėje bei jos sistemoje. Teisė turi atitikti savo funkcijas nestabdydama teigiamų socialinių bei ekonominių pokyčių visuomenėje ir tuo pačiu užtikrinti, kad žmogaus ar grupės žmonių pastangos versti savo interesus visai visuomenei privaloma tvarka atitiktų teisinės valstybės principus. Tai reiškia, kad šie procesai turi būti nustatyti pačia teise, t.y. teisės normomis.

Teisės sistema yra sudedamasis teisinės sistemos komponentas ir sisteminis vidinio pobūdžio reiškinys, tačiau teisės sistemos sąvoka skiriasi nuo teisinės sistemos sąvokos. Jei teisinė sistema reiškia visą visuomenės teisinį reguliavimą, tai teisės sistemos sąvoka suprantama kiek siauriau. Struktūriniai teisės sistemos elementai yra teisės normos, teisės šakos, pošakiai ir institutai. Teisės literatūroje vyrauja nuomonė, kad teisės sistema – tai ekonominės ir socialinės santvarkos nulemta teisės struktūra išreiškianti vidinį teisės normų suderinamumą ir kartu jų skirstymą pagal teisės šakas ir institutus.

Šiame darbe aptarsiu, kas tai yra teisės sistema apskritai, kas ją sudaro, panagrinėsiu teisės sistemos sudarymo būdus Toliau apžvelgsiu ir išnagrinėsiu pagrindines teisės sistemos sudėtines dalis atskirai, jų sąvoką, pagrindinius požymius.

Rašant šį darbą, rėmiausi įvairių autorių nuomone. Naudojausi A. Vaišvilos, S. Vansevičiaus, K. Lapinsko ir kitų autorių parengtais teisės teorijos vadovėliais.

TEISĖS SISTEMOS SAMPRATA

Teisės sistema – tai teisės vidinė sandara su tarpusavyje susijusiais ir kartu diferencijuotais elementais: teisės šakomis, teisės institutais ir teisės normomis. Sistema apibūdina tų dalių tarpusavio funkcionavimo ryšį. Taigi teisės sistemai būdinga jos vienybė ir darnumas, padalijimas į tarpusavyje susijusias pavienes dalis (šakas ir institutus), objektyvus pobūdis. Teisę sudaro išbaigta vieninga sistema. Teisė skirstoma į atskiras struktūrines dalis, kurios tarpusavyje siejamos bendrais požymiais. Teisę kaip sistemą apibūdina tokie požymiai:

• Objektyvus vieningas reiškinys, o ne atsitiktinis normų rinkinys su sisteminiais tarpusavio priklausomybės ryšiais.

• Įvairiapusis teisinis reiškinys, į kurį įeina nevienodi pagal turinį ir apimtį struktūriniai elementai. Teisės sistema skirstoma į teisės normas, teisės institutus, subinstitutus, teisės posakius ir teisės šakas.

Teisės kaip sistemos reiškinio požymiai

Teisė yra ypatingas sisteminis objektas – vieni teisės reiškiniai gali būti atskirose sistemose ir vienoje sistemoje.

1. Teisės sistema remiasi loginiu ryšiu, jis visada pasireiškia į teisės normų apjungimą, į teisės institutus, jie į teisės šakas, šakos į visą teisės sistemą.

2. Teisės sistema yra visada formalizuota. Sistema – visos teisės normos apjungiamos ne tik teoriškai, bet ir praktiškai (pavyzdys ATPK, BK, CK, BPK, CPK)

3. Teisės sistema yra stabili sistema – visos teisės normos apjungtos į sistemą, kuri veikia stabiliai (teisės normos gali pasikeisti, bet visos sistemos gali neišjudinti).

4. Teisės sistema yra socialinė sistema – t.y. ji nustato santykius tarp asmenų.

5. Teisės sistemai būdingos įvairių lygių sudėtinės dalys.

6. Teisės sistema sudaryta iš diferencijuotų struktūrinių dalių – iš savarankiškų struktūrinių dalių.

7. Teisės sistema yra vieninga sistema – struktūriniai vienetai vieningi visoms teisės šakoms.

Termino teisės sistema nereikia painioti su terminu teisinė sistema. Teisinės sistemos sąvoka platesnė. Ji apima teisėdarą, teisės sistemą, teisės įgyvendinimą ir kitus teisinius reiškinius. Taigi teisės sistema yra teisinės sistemos dalis. Tiesa, reikia atkreipti dėmesį, kad teisės sistema sudaro teisinės sistemos branduolį, pagrindą. Todėl kartais šie terminai vartojami kaip tapatūs.

Teisės sistemos sudėtinės dalys

Teisės sistemos pagrindinės dalys yra: teisės šaka, teisės institutas, teisės norma.

Teisės norma yra pirminis ir bene svarbiausias teisės sistemos elementas. Jis reguliuoja svarbius valstybei visuomeninius santykius. Teisės norma tai “valstybės nustatyta ir sankcionuota bendrai privaloma formaliai apibrėžta elgesio taisyklė, suteikianti reguliuojamo santykio dalyviams subjektines teises ir nustatanti jiems teisines pareigas.” Žodis norma lotynų kalboje reiškia taisyklę. Elgesio taisyklės, kurios reguliuoja santykius tarp žmonių, visuomeninių ir kitų organizacijų, vadinamos socialinėmis normomis. Pagal visuomeninių santykių reguliavimo sferą socialinės normos skirstomos į teisės, moralės, papročių, tradicijų, politines, ekonomines, visuomeninių
organizacijų ir kitas normas. Labiausiai paplitusi socialinių normų rūšis yra teisės norma. Ji yra bendra taisyklė, veikianti nepertraukiamai laiko, bet kurios asmenų grupės atžvilgiu, numatyta neribotam atvejų skaičiui. Kartu teisės norma turi keletą ypatumų, skiriančių ją nuo kitų socialinių normų. Pirma, teisės normos reguliuoja svarbiausiuosius visuomeninius periodiškai besikartojančius santykius ir šios elgesio taisyklės skirtos ne kokiam nors konkrečiam subjektui, o privalomos visiems. Jos iš visuomeninio santykio dalyvio arba reikalauja tam tikro poelgio, arba jį draudžia, arba leidžia atlikti tam tikrą veiksmą. Antra, teisės normos sudaro sistemą, pagrįstą valstybės ar visos visuomenės valios. Trečia, teisės normų įgyvendinimą garantuoja valstybės prievartos priemonės. Ketvirta, teisės normas arba betarpiškai kuria valstybės institucijos, arba jos atsiranda valstybės sankcionuojamų referendumų keliu. Penkta, teisės normas lemia ir įtvirtina visuomenės ekonominė bazė. Taigi teisės norma-tai įstatymuose ir kituose teisės aktuose valstybės nustatyta visiems privaloma bendro pobūdžio elgesio taisyklė, kurios įgyvendinimas garantuojamas valstybės prievartos priemonėmis. Į klausimus, kurie būtinai iškyla realizuojant teisės normą, koks poelgis leistinas, koks draudžiamas, kokie neigiami padariniai atsiras tos normos pažeidėjui, atsakymą duoda teisės normos struktūra. Teisės normos struktūra-tai teisės normos vidinė sandara, jos sudedamieji elementai. Teisės norma turi 3 struktūrinius elementus: hipotezę, dispoziciją ir sankciją. Kiekviena teisės norma yra vieninga, jos visi trys elementai yra susiję ir vienas kitą sąlygoja. Hipotezė (gr.hypothesis-pagrindas, prielaida, spėjimas) nurodo faktines aplinkybes, kurioms esant reikia vadovautis ta teisės norma t.y. ji apibrėžia normos veikimo sferą, nurodo subjektus ir normos galiojimo aplinkybes, sąlygas. Hipotezė gali būti apibrėžta ir numanoma. Dispozicija (lot.dispositio-išdėstymas, paskirstymas, potvarkis) – tai pagrindinis teisės normos elementas. Ji nurodo, koks turi būti visuomeninio santykio dalyvių elgesys, kai yra hipotezėje numatytos faktinės aplinkybės. Dispozicijoje nustatomos šio santykio dalyvių subjektyviosios teisės ir pareigos. Sankcija (lot.sanctio-griežčiausias nutarimas) – trečias teisės normos elementas, kuris nurodo, kokia poveikio priemonė taikoma visuomeninio santykio dalyviams, nevykdantiems teisės normos dispozicijoje išdėstytų reikalavimų.

Teisės normos nėra visos vienodos ir ne visos turi nurodytas 3 struktūrines dalis.Tai būdinga konstitucinėms teisės normoms, kurios paprastai nenumato sankcijų. Teisės normos klasifikuojamos įvairiais pagrindais. Pagal teisinio reguliavimo objektą teisės normos skirstomos į konstitucines, baudžiamąsias, civilines, šeimos, darbo, finansų ir kitas. Šiuo požiūriu šakinės teisės normos toliau skirstomos į:materialiąsias ir proceso, viešosios ir privačios teisės. Pagal atliekamas funkcijas teisės normos skirstomos į reguliacines ir sankcijas nustatančias. Pagal juridinę galią teisės normos yra įstatyminės, turinčios didžiausią juridinę galią, ir poįstatyminės-mažesnės juridinės galios, nes sukurtos remiantis įstatyminėmis ir joms neprieštaraujant. Pagal teisinio reguliavimo metodą teisės normos skirstomos į imperatyvias, dispozityvias, skatinamąsias ir rekomendacines. Jos atspindi atitinkamus teisinio reguliavimo metodo požymius. Imperatyvios teisės normos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia kaip nors kitaip jo suprasti. Pvz., Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Dispozityvios teisės normos nustato elgesio variantą, kuris neperžengdamas įstatymo numatytų ribų suteikia subjektams teisę reguliuoti tarpusavio santykius savo pačių nuožiūra, t.y. leidžia jiems susitarimu nustatyti abipuses teises ir pareigas. Ir tik jeigu šalys šito nepadaro, nustatomas tam tikras privalomas elgesys. Skatinamosios teisės normos-tai nurodymai naudotis pagyrimo priemonėmis už valstybės ir visuomenės požiūriu skatinamą elgesį arba už pasiekimą rezultatų, kurie viršija įprastus darbinius, tarnybinius ar pilietinius reikalavimus. Rekomendacinės teisės normos nustato valstybės ir visuomenės požiūriu pageidautino elgesio variantus suteikdamas šias rekomendacijas adresatams teisę pagal savo kompetenciją elgtis atsižvelgiant į vietos sąlygas, galimybes į rezervus. Pagal galiojimo apimtį teisės normos skirstomos į bendrąsias, specialiąsias ir individualias. Bendroji teisės norma formuluoja bendrąją elgesio taisyklę, yra taikoma neribotam subjektų ratui ir nustato specialiųjų normų reguliavimo kryptį ir metodą. Plėtojant jos turinį gali būti kuriamos specialios normos. Pastarosios priimamos remiantis bendrąja norma, jai neprieštaraujant ir skirta konkretinti, plėtoti bendrosios normos imperatyvus atsižvelgiant į reguliuojamų visuomeninių santykių specifiką. Tokios yra visų teisės šakų normos konstitucinių normų atžvilgiu, taip pat visų kodeksų specialiosios dalies normos. Individuali teisės norma formuluoja vienkartinį paliepimą. Pvz.tokia yra įstatyminė teisės norma, nustatanti Civilinio kodekso įsigaliojimo datą arba pratęsianti kurio nors įstatymo galiojimo laiką. Bet kuri teisės norma numato tam tikrą elgesio formą. Daugumą
sudaro reguliacinės teisės normos, kurios nustato ne vienodo pobūdžio visuomeninių santykių dalyvių subjektines teises ir pareigas. Todėl reguliacinės teisės normos yra: įpareigojančios, draudžiančios ir įgaliojančios. Įpareigojančios teisės normos nustato pareigą atlikti tam tikrus aktyvius teigiamus veiksmus (pareiga laikytis įstatymų, pareiga mokėti valstybės mokesčius). Draudžiančios teisės normos nustato pasyvią pareigą, t.y. pareigą susilaikyti, nevykdyti draudžiamų veiksmų. Tai normos, numatančios baudžiamąją, administracinę arba drausminę atsakomybę už teisės pažeidimus. Įgaliojančios teisės normos suteikia teisę atlikti tam tikrus teigiamus veiksmus, sukeliančius teisines pasekmes. Pvz., tai teisė į poilsį, teisė streikuoti, teisė kreiptis į teismą, teisė sudarant santuoką pasirinkti pavardę. Teisės normų rūšys pagal teisės teoriją taip pat gali būti skirstomos pagal: nustatymo formą, tikslinę paskirtį, teisės šakas, normų priėmimo subjektus, veikimo laiką, asmenų grupę, normos vietą arba sferą ir pan. Teisės normų klasifikacijos padeda atskleisti įvairiapuses teisės normų galimybes reguliuoti žmonių elgesį. Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad teisės normoje privalo būti nurodytos jos veikimo sąlygos, teisinių santykių dalyvių teisės ir pareigos, valstybės prievartos už teisės normoje numatytos elgesio taisyklės nevykdymą priemonės. Kitaip teisės norma tiesiog negalės atlikti savo visuomeninių santykių reguliuotojo funkcijos.

Teisės šaka – tai savarankiška teisės sistemos dalis, jungianti teisės normas, jai būdingu metodu reguliuojančias vienos rūšies visuomeninius santykius.

Pagrindinis teisės sistemos elementas, remiantis normine teisės samprata – teisės šaka. Tai -plačiausias teisės normų rinkinys, reguliuojantis tam tikros rūšies teisinius santykius. Skirtingai nuo kitų teisės sistemos elementų teisės šaka gali savarankiškai funkcionuoti teisės sistemoje. Pvz., teisės normos dėl žemės, reguliuojančios santykius dėl žemės, sudaro žemės teisės šaką, teisės normos, reguliuojančios turtinius ir susijusius su jais asmeninius neturtinius santykius, sudaro civilinės teisės šaką, reguliuojančią santuokinius – šeimyninius santykius – šeimos teisės šaką, darbo santykius – darbo teisės šaką, administracinė teisės reguliuoja visuomeninius santykius valstybinio valdymo sferoje ir pan.

Kiekviena teisės šaka turi jai būdingų bruožų, kuriuos lemia reguliuojami visuomeniniai santykiai. Tačiau kiekviena teisės šaka turi bendrus būdingus požymius:

1. Svarbiausia teisės sistemos sudėtinė dalis.

2. Savarankiška teisės sistemos dalis.

3. Teisės šaką sudaro struktūriniai vienetai institutai ir normos.

4. Teisės šakos atskiriamos teisinio reguliavimo dalyko ir metodo pagrindais.

5. Teisės šakos reguliuoja izoliuotus santykius, t.y. būdingus tik tai teisės šakai.

6. Teisės šaką galima suskirstyti į bendrąją ir ypatingąją dalis. Bendroji dalis nustato sąvokas, apibrėžimus, principus, uždavinius. Ypatingoji ( specialioji) dalis – reguliuoja ypatingus teisinius santykius.

Teisės šakų klasifikacija:

I. Pagal subjekto teises ir pareigas:

1) Materialines. Tai tokios teisės šakos, kurių normos nustato ir reguliuoja visuomeninius teisinius santykius, nustatant jų dalyviams teises ir pareigas (pvz.: CT, BT, A.T)

2) procesines. Tai visuma normų, apjungtų procesinėje teisės šakoje, kurios nustato materialinės teisės šakos teisinę tvarką, (pvz. CPT, BPT – civilinio proceso teisė, baudžiamojo proceso teisė)

II. Pagal svarbą:

1. Pagrindinė teisės šaka – konstitucinė.

2. Fundamentalios teisės šakos – civilinė, baudžiamoji, administracinė teisės šakos.

3. Išvestinės teisės šakos – finansų, darbo, šeimos, mokesčių ir kt. teisės šakos.

III. Pagal teisinį profilį:

1. Administracinio profilio (administracinė, finansų, žemės ir pan.).

2. Civilinio profilio (civilinė, civilinio proceso, agrarinė, šeimos teisės).

3. Baudžiamojo profilio (baudžiamoji, baudžiamojo proceso, pataisos darbų teisės).

Teisės pošakis – tai teisės institutų ir teisės normų visuma, sudaranti savarankišką teisės sistemos dalį, kuri reguliuoja teisės šakos specialias, ypatingas visuomeninių santykių grupes. Tai giminingų institutų visuma t.y tos pačios šakos. Pavyzdžiui, įsipareigojimų teisė CT šakos sudėtyje. Ji apima keletą teisės institutų : mainų, rangos, draudimo, pervežimo ir pan. Žemės teisės pošakiai yra – miškų, vandenų, kalnų teisė.

Didėjant teisinio reguliavimo apimčiai, tobulėjant to reguliavimo metodui, pošakis gali tapti atskira teisės šaka.

Teisės institutas – tai teisės normų visuma, reguliuojanti vienarūšių, giminingų visuomeninių santykių grupę.

Teisės institutai skiriasi nuo teisės šakos tik reguliuojamų visuomeninių santykių apimtimi. Kiekvienos teisės šakos teisės institutai, be atskirų, tik jiems būdingų, turi ir bendrų požymių. Tačiau teisės institutas kartu turi reliatyvų savarankiškumą, stabilumą, autonomiją. Tai lemia, kad ir visuomeninių santykių rūšis, kurią reguliuoja instituto normos, taip pat yra santykiškai izoliuotos, atskiros. Teisės institutai gali peraugti į teisės pošakius.

Skirtumai tarp teisės šakos ir teisės instituto:

v Teisės instituto apimtis
negu teisės šakos.

v Teisės institutas – tai struktūrinė teisės šakos dalis.

v Skiriami reguliuojamo teisinio santykio kokybe.

Norminiuose aktuose išdėstyti teisės institutai yra atskirti vieni nuo kitų: pavyzdžiui, civilinėje teisėje (CK) civilinės teisės subjektų, sandorių, ieškininės senaties, atstovavimas, terminai ir kt., konstitucinėje teisėje institutai yra pilietybės, rinkimų teisės ir kt., administracinėje teisėje valstybinė tarnyba, administracinė atsakomybė, administracinis procesas ir kt.

Teisės insititutai skirstomi:

I. Pagal teisės šakas:

1) Šakiniai – civiliniai, baudžiamieji, administraciniai:

2) Tarpšakiniai – apjungiantys kelių šakų institutus.

II. Pagal sudėtį:

1) Paprastieji – yra nedidelis, jį sudaro l elementas;

2) Sudėtingi (kompleksiniai) – sudaro keletas savarankiškų elementų.

III. Pagal funkcijas:

1) Reguliaciniai – reguliuoja tam tikrus santykius, konkrečios teisės šakos. Pvz:. Konstitucinės, civilinės teisės institutai.

2) Apsauginiai – apsaugo, reguliacinius santykius. Pvz:. baudžiamieji, administraciniai ir pan.

3. Teisės šakų trumpi apibūdinimai

Materialinė teisė ir proceso teisė

Valstybė, išleisdama teisės normą, nustato ir jos įgyvendinimo formą ir kartu reguliuoja atitinkamų subjektų veiklą taikant ir įgyvendinant teisės normas. Šitaip atsiranda išskirtinės teisės normos, kurios pagal pobūdį skiriasi nuo materialiųjų paliepimų ir vadinamos proceso normomis. Jos sudaro proceso teisės šakas.

Materialinės – baudžiamoji, civilinė

Procesinė – baudžiamojo proceso, civilinio proceso

Viešoji ir privatinė teisė

Visas sukurtas teisės normas yra priimta grupuoti į du didelius teisinių normų masyvus – viešąją teisę ir privatinę teisę. Prie viešosios teisės priskiriamos imperatyviai reguliuojamų santykių sistemos, kur vienas iš subjektų yra valstybė, atstovaujama kompetentingų institucijų. Šio teisės šakų komplekso dalykas yra bendri (viešieji) interesai.

Privatinė teisė dispozityviai reguliuoja privačius interesus: turtinius, santuokos ir šeimos (civilinė, šeimos, iš dalies – darbo teisė). Taip teisę suskirstė dar Romos teisininkai. Šis skirstymas vien ar kita forma egzistuoja beveik visose teisinėse sistemose – Anglijoje bendroji ir teisingumo teisė, kontinentinėje – viešoji ir privatinė. Šio suskirstymo esmė ta, kad kiekvienoje teisėje yra normos, kurios garantuoja viešuosius interesus (konstitucinė, baudžiamoji, administracinė, finansų, procesai); kitos normos apsaugo individualių asmenų interesus (civilinė, darbo, šeimos, prekybos)

Tokio skirstymo pagrindas – savarankiškos socialinių santykių sritys (teisinio reguliavimo dalykas) S. Romos teisininkas Ulpianas sakė, kad viešoji teisė – ta, kuri susijusi su Romos valstybe, o privatinė ta – kuri susijusi su atskirais asmenimis. Viešoji – valstybės reikalų sritis, privatinė -privačių. Skirstymą į viešąją ir privatinę pagrindė Š.L Monteskjė, T.Hobsas, G.Hėgelis. („Nieko nėra privataus“ – sakė Leninas)

Privatinė teisė susijusi su privačios nuosavybės instituto atsiradimu ir vystymusi, su santykiais, atsirandančiais šio instituto pagrindu. Privatinės normos sisteminamos 2 būdais:

• Instituciniu (S. Romoje – Gajaus „Institucijos“ ir pan.)

• Pandektiniu (nuo XVI a. normos skirstomos į bendrąją ir specialiąją)

Privatinė teisė – visuma teisės normų, reguliuojančių ir saugančių privačių savininkų santykius gamybos ir mainų procese, taip jų, kaip laisvų rinkos subjektų interesus.

Viešąją teisę sudaro normos, įtvirtinančios ir reguliuojančios valstybinės valdžios ir valdymo organų veiklą, parlamentų sudarymo ir darbo tvarką, teisingumo įgyvendinimo tvarką. Visi santykiai, kuriuose viena šalis yra valstybė, patenka į viešosios teisės sferą. Privatinė teisė negali egzistuoti be viešosios teisės, nes viešoji teisė saugo ir gina privatinę teisę. Viešoji ir privatinė teisė skiriama pagal požymius:

• Teisinių santykių pobūdis (tarp asmens ir valstybės);

• Kam priklauso teisė;

• Kieno reikalavimus saugo teisė;

• Koks teisės subjekto santykis;

• Bendri valstybės interesai.

Civilinės teisės dalykas, šaltiniai ir sistema

Iš privatinės teisės šakų, pošakių bei institutų mus labiausiai domina svarbiausia privatinės

teisės šaka – civilinė teisė. Ji glaudžiai susijusi ir persipynusi su prekybos teise. Galima sakyti, kad civilinė teisė – tai „bendra privatinė teisė“, o prekybos teisė – tai „speciali privatinė teisė“. Toks pat civilinės ir darbo teisės santykis (tos jos dalies, kuri neturi viešosios teisės pobūdžio).

Pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalykas yra turtiniai santykiai. Turtiniai santykiai – tai tokie visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl turto. Jų objektas yra turtas. Nors nuosavybės santykiai ir sudaro turtinių santykių pagrindą, bet be jų civilinėje apyvartoje labai svarbią vietą užima prievoliniai santykiai, t. y. santykiai dėl turto perėjimo iš vienų asmenų kitiems, taip pat dėl darbų atlikimo, paslaugų teikimo ir pinigų mokėjimo. Darbas, paslaugų teikimas nėra turtas. Tačiau šiais veiksmais yra sukuriamos turtinės vertybės, be to, už darbo rezultatą dažniausiai mokamas atlyginimas, todėl ir šie santykiai laikomi turtiniais. Taigi, tiksliau pasakius, turtiniai santykiai
visuomeniniai – ekonominiai santykiai dėl turto valdymo, naudojimosi juo bei disponavimo, jo perėjimo iš vienų asmenų kitiems, taip pat dėl darbų atlikimo, paslaugų teikimo ir pinigų mokėjimo.

Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja civilinė teisė, yra būdinga prekinė piniginė išraiška. Be to, vertės poveikis tokiems neatlygintiniems turtiniams santykiams reiškiasi tuo, kad santykių dalyviai yra lygūs, t. y. nepavaldūs vieni kitiems.

Civilinio teisinio reguliavimo metodas – tai sistema teisinių priemonių, būdų, kuriais civilinė teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius. Šio metodo svarbiausi požymiai yra:

– teisinė civilinių teisinių santykių dalyvių lygybė;

– šių santykių dalyvių iniciatyva formuojant santykius;

– dispozityviškumas (lot. Dispositus – išdėstymas, paskirstymas, sutvarkymas) įgyjant bei įgyvendinant civilinės teisės subjektams priklausančias teises;

– turtinė subjektinių civilinių teisių pažeidėjo atsakomybė, siekiant atstatyti pažeistas subjektines teises;

– ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka.

Atriboti civilinę teisę nuo prekybos teisės iš esmės neįmanoma. Kodifikuotos civilinės teisės šalyse Civilinis kodeksas yra pagrindinis (nors ir nevienintelis) civilinės teisės šaltinis. Tačiau kai kuriose iš šių šalių be Civilinio kodekso yra ir Prekybos kodeksas, reguliuojantis privačius prekybinius santykius. Tokiais atvejais prekybos teisė šiose šalyse yra antra pagal svarbumą (po civilinės teisės) privačios teisės šaka. Civilinė teisė reguliuoja daugiau bendrus privačius santykius, už savo veiklos sferos palikdama tik siaurus specifinius su prekybos veikla susijusius klausimus. Pats toks reiškinys, kai kartu su Civiliniu kodeksu yra ir Prekybos kodeksas, vadinamas privatinės teisės dualizmu.

Lietuvoje buvo atsisakyta privatinės teisės dualizmo, ir dauguma prekybos teisinius santykius reglamentuojančių normų išdėstytos Civiliniame kodekse. Kodekso l str. nustatyta, kad jis reglamentuoja asmenų turtinius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykiais (pvz., garbės, orumo, autoriaus vardo ir pan.), taip pat šeimos santykius. Kitaip sakant, mūsų Civilinio kodekso rengėjai prekybos teisinius santykius priskyrė prie visų kitų turtinių santykių ir nematė pagrindo rengti atskirą kodeksą prekybos santykiams reguliuoti.

LR Civilinio kodekso sandara (civilinės teisės sistema). CK sudaro 6 knygos:I-Bendrosios nuostatos; II-Asmenys; III-Šeimos teisė; IV-Daiktinė teisė; V-Paveldėjimo teisė; Vl-Prievolių teisė. Be minėtų civilinės teisės sistemos elementų, šią sistemą dar priimta skirstyti į tokias dvi dalis: bendrąją ir specialiąją civilinę teisę. Toks teisės normų grupavimas yra būdingas daugeliui Romanų-germanų teisės tradicijos šalių kodeksų. Šios teisinės technikos kūrėjai (pradininkai) -Vokietijos teisės mokslininkai, kurie XIX a. antrojoje pusėje atliko Vokietijos privatinės teisės kodifikaciją ir parengė šios šalies civilinį kodeksą, kurio normos pirmą kartą teisės istorijoje buvo padalintos į bendrąją ir specialiąją dalis.

Pastaraisiais dešimtmečiais sąvokų civilinė teisė, prekybos teisė pradėtos vartoti kitos sąvokos: biznio, arba verslo, teisė, ekonomikos teisė, arba ūkinė teisė ir pan. Kažin ar verslo teisė arba ekonominė teisė laikytinos savarankiškomis teisės šakomis. Minėtos sąvokos iš esmės reiškia ne ką kitą, o tam tikrą teisinę discipliną, kursą, kurį dėstant yra analizuojama visa, kas yra susiję su verslu. Tokiu būdu analizuojama ne tik civilinės teisės institutai – sutarčių teisė, įmonių teisė, bet ir darbo teisė, kainų ir konkurencijos teisinis reguliavimas, vartotojų interesų gynimas, vertybiniai, bankininkystė, įmonių registravimas, ūkinės veiklos apskaita, valstybinis ekonomikos reguliavimas, verslo ginčų sprendimas ir kt. todėl minėtos sąvokos yra sąlyginės ir gali būti vartojamos tik tuomet, kai kalbama apie teisės disciplinas, kurias dėstant analizuojamos įvairių – tiek privatinės, tiek ir viešosios – teisės šakų normos.

Konstitucinė teisė ir valstybinė teisė

Įtvirtina visuomenės ir valstybės pagrindus, piliečių teisinę padėtį, valstybės institucijų sistemą, jų kompetenciją. LT Konstitucinė teisė yra svarbiausioji teisės šaka, kurios normos įtvirtina valstybės politinius, socialinius – ekonominius ir administracinės – teritorinės santvarkos pagrindus, valstybinės valdžios institucijų organizavimo principus ir funkcionavimo tvarką, valstybinės valdžios įgyvendinimo mechanizmą, teisinę piliečių padėtį ir santykius tarp valstybės, visuomenės ir piliečių. Kai kuriose šalyse (kartais ir Lietuvoje) konstitucinė teisė vadinama valstybine teise. Konstitucija nustato pamatinius konstitucinės santvarkos principus ir tai sudaro pirminę norminę bazę ir konstitucinėms nuostatoms, ir visai veikiančių įstatymų sistemai. Konstitucijos aukščiausiąją teisinę galią liudija 7 str. teiginys, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Esant tokiems prieštaravimams galioja tik Konstitucija. Ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams, – sprendžia Konstitucinis Teismas, kurio sprendimai yra
galutiniai ir neskundžiami.

Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (6 str.). Tiesa, tiesioginio taikymo klausimai sprendžiami sunkiai, nes ne visada yra galimybė realizuoti konstitucines nuostatas per materialinės teisės šakos normas, o be to būtina laikytis tvarkos, kurią nustato procesinės teisės normos.

Administracinė teisė kaip viešosios teisės šaka

Reguliuoja visuomeninius santykius valstybės vykdomosios valdžios organų atliekamoje

valdymo veikloje. Administracinė teisė dažnai vadinama valdymo teise (lot. Administratio – valdyti, vadovauti). Su viešuoju valdymu yra susiję labai daug teisės subjektų: valstybės institucijos; vietos savivaldos subjektai (savivaldybių tarybos, merai, seniūnai); kontrolės funkcijas atliekančios įstaigos; valstybinių įmonių, įstaigų administracija; nevalstybinės įstaigos, kurioms patikėtos atitinkamos viešojo valdymo funkcijos, pvz., transporto registravimas; ginčus nagrinėjančios institucijos – Vyriausioji administracinių ginčų komisija ir kt.

Administracinės teisės dalyko branduolys – vykdomosios valdžios įgyvendinimo santykiai. Administracinės teisės reguliuojamu santykiu požymiai:

• Valstybės vykdomosios institucijos dalyvavimas teisiniame santykyje.

• Viešojo valdymo ir vidaus administravimo įgalinimai. Vidaus administravimas apibrėžiamas kaip veikla, kuria užtikrinamas konkrečios institucijos savarankiškas funkcionavimas (struktūros tvarkymas, personalo valdymas, turimų materialinių – finansinių išteklių valdymas ir naudojimas, raštvedybos tvarkymas). Aišku, kad ši vidaus administravimo funkcija atliekama ir įstatymų leidžiamosios valdžios institucijose, ir teismuose (tokiais atvejais, pvz., teismo pirmininkas yra administratorius, o ne teisminės valdžios atstovas).

• Administraciniams santykiams, kaip taisyklė, budingas pavaldumo ryšys tarp jo dalyvių. Jis

• gali būti dvejopas: organizacinis ir administracinis. Organizacinis pavaldumas yra tam tikros

• valdymo sistemos viduje – Vyriausybės sistemoje, ministerijos sistemoje ir t.t. Administracinis

• pavaldumas atsiranda tada, kai dėl tam tikrų aplinkybių (pvz., teisės pažeidimo padarymas)

• teisės subjektas privalo paklusti (tampa pavaldus) vykdomosios valdžios, vietos savivaldos ir

• teisminėms institucijoms. Pareigūnas – valstybės tarnautojas, turintis administravimo

• įgaliojimus pagal pareigas pavaldiems ir nepavaldiems asmenims.

• Yra atvejų, kai asmuo nei organizacine prasme, nei kaip teisės subjektas nėra pavaldus

• institucijai, o ir pati institucija nėra viešojo valdymo subjektas (pvz., VU), tačiau vykdo viešojo pobūdžio funkcijas ir todėl privalo nustatyta tvarka išnagrinėti asmens kreipimąsi bei pateikti atsakymą. Šiuo atveju administracinę prigimtinę nulemia atliekamų funkcijų viešumas.

• Viešojo valdymo veikla apima ir tiesioginio administracinio poveikio veiksmus. Tai – kardomųjų priemonių naudojimas, įmonių, įstaigų, organizacijų finansinės ir ūkinės veiklos patikrinimas ir pan. Psichinę ir fizinę prievartą gali panaudoti policija, valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai. Tinkamas pavyzdys – kelių eismo reguliavimas.

Taigi administracinės teisės reguliavimo dalyką sudaro trys visuomeninių santykių grupės:

• Viešojo valdymo struktūrų formavimo, kontrolės ir valstybės tarnybos santykiai;

• Vykdomosios valdžios funkcijų įgyvendinimas;

• Administracinis reagavimas ir asmenų teisių gynimas viešojo valdymo srityje.

Administracinė teisė yra beveik nekodifikuota. Ir tai būdinga visų šalių administracinei teisei! (Apskritai yra diskutuotina, ar tai – teisės normos ar tik valdymo taisyklės)

Baudžiamosios teisės dalykas, šaltiniai ir sistema

Nustato, koks valstybei pavojingas elgesys yra nusikaltimas ir kokia bausmė taikoma už jo

padarymą. Asmuo, pažeisdamas vieną ar kelis nustatytus draudimus, padaro žalą teisės saugomiems gėriams – nusikaltimą. Dėl to neišvengiama teisinė pasekmė – bausmė. Nusikaltimas ir bausmė -tai tos dvi pagrindinės kategorijos, kurių pagrindu formuojama visa teisės šaka – baudžiamoji teisė. Baudžiamosios teisės esmė yra ta, kad jos normomis yra siekiama apsaugoti tam tikrus žmonių interesus (teisinius gėrius), skiriant asmenims, pažeidusiems draudimus ir padariusiems žalą šiems gėriams, sankcijas – asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymus. Geriausiai šią esmę suprasime susipažinę su svarbiausiomis LT Baudžiamojo kodekso (BK) nuostatomis. BK paskirtis –

baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. BK (l str.):

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4520 žodžiai iš 9024 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.