Romenu teise
5 (100%) 1 vote

Romenu teise

. Teisinio reguliavimo sąvoka.

Teisinis reguliavimas yra vienas iš svarbiausių ir pradinių teisės teorijos kategorijų. Teisinis reguliavimas – tai tokia socialinio reguliavimo rūšis, arba forma, kai teisinis poveikis žmonių elgesiui yra daromas teisės normomis. Reguliuoti žmonių elgesį – tai jį modeliuoti subjektinėmis teisėmis (leidimais) ir pareigomis (draudimais ir įpareigojimais).

23. Teisinis reguliavimas socialinio reguliavimo sistemoje.

Teisinis reguliavimas atskiriamas nuo kitų socialinio reguliavimo formų apibrėžiant jo objektą,t.y. išaiškinant, koks žmonių elgesys reguliuojamas teisės normomis, kad nereikėtų naudotis juridinio poveikio priemonėmis ten, kur to paties galima pasiekti neteisinio reguliavimo priemonėmis.

24. Teisinio reguliavimo objektas (sfera) ir jo priklausomybė nuo teisės sampratos.

Teisinio reguliavimo objektas – tai tas socialinis žmonių elgesys, kuriam daromas poveikis teisės normomis. Socialinis elgesys – tai žmonių tarpusavio santykiai, kurių pagrindu žmonės siekia apsaugoti ir įgyvendinti savo teises ir interesus. Teisės normos reguliuoja ne visus žmonių santykius, o tik reikšmingiausius apsaugoti ir įgyvendinti žmogaus teises.

Teisinio reguliavimo apimtis tiesiogiai priklauso nuo teisės sampratos pobūdžio. Jeigu remsimės normatyvistine teisės samprata, kuri teisę tapatina su įstatymu, tai teisinio reguliavimo sritis bus apribojama tik įstatymo nurodymais. Teisinis reguliavimas tada gali skverbtis į žmonių elgesį tiek, kiek įstatymų leidėjas laiko reikalinga. Bet jeigu remsimės pilietine (demokratine) teisės samprata, kuri pripažįsta prigimtines žmogaus teises ir iš jų išplaukiantį asmens teisių autonomiškumą, tai teisinis reguliavimas negalės būti visuotinis. Tada turėsime pripažinti, kad yra privatus žmogaus gyvenimas, kuris sudaro asmens neliečiamumo sritį. Be to, dar turėsime pripažinti esant ir tokį teisinį reguliavimą, kaip patiems piliečiams suteikiama teisė riboti savo elgesį vienas kito atžvilgiu.

25. Teisinio reguliavimo metodas: imperatyvinis ir dispozityvinis.

Teisinio reguliavimo objektas rodo, kokius soc. santykius reguliuoja konkreti teisė, o teisinio reguliavimo metodas – kaip, kokiu būdu ji šitai daro. Teisinio reguliavimo metodas – tai teisinio poveikio žmonių elgesiui būdų ir priemonių sistema. Įstatymų leidėjas, siekdamas sukurti naujus visuomeninius santykius, gali suformuluoti vieną iš trijų paliepimų arba įvairiai juos derinti tarpusavyje: 1) Elkitės tik šitaip; 2) Taip nesielkite; 3) Elkitės taip, kaip manote esant reikalinga. Tai pagrindiniai teisinio reguliavimo būdai, kurių derinimas kaip tik ir sudaro teisinio reguliavimo metodą. Išskiriami du pagr. Teisinio reguliavimo metodai:

1. Imperatyvusis – jo esmę sudaro įpareigojamieji ir draudžiamieji paliepimai. Jo esmė: kas nurodyta teisės normose tą ir reikia daryti; kas daugiau, tas – už įstatymo ribų ir draudžiama. Čia galioja principas: viskas, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo, draudžiami. Visuomeniniai santykiai čia negali atsirasti anksčiau negu juos leidžianti teisės norma. Šiuo metodu paprastai naudojasi administracinė ir baudžiamoji teisė.

2. Dispozytivusis – jo turinį sudaro leidžiamieji ir draudžiamieji paliepimai, jų sąveika. Čia vyrauja principas: viskas, ko nedraudžia įstatymai , leidžiama. Visuomeniniai santykiai čia atsiranda anksčiau už teisės normą. Šis metodas vyrauja privačioje teisėje.

26. Teisinio reguliavimo priklausomybė nuo vyraujančios teisės sampratos ir politinio rėžimo.

Konkretaus teisinio reguliavimo metodo vyravimas konkrečioje šalyje priklauso nuo vyraujančios teisės sampratos, bet ir nuo valstybės vaidmens konkrečioje visuomenėje. Esant totalitariniam rėžimui, kuris reiškia padidintą valstybės aktyvumą reguliuojant visuomenės gyvenimą, valstybės i-cijoms, pareigūnams nustatomas dispozityvusis rėžimas: jiems leidžiama daryti viską, kas neuždrausta įstatymų, o valdomiesiems įvedamas imperatyvus rėžimas: elkitės tik taip, nes viskas , kas nėra tiesiogiai leista, yra uždrausta.

Demokratinio rėžimo atveju galioja atvirkštinis principas. Valdžios i-cijų ir pareigūnų įgaliojimai tada ribojami imperatyviai; jie gal daryti tik tai, kas tiesiai leista įstatymų, o kas tiesiai neleista, tas uždrausta. Tuo tarpu piliečiams nustatoma dispozityvi elgesio laisvė: viskas, kas nevaržo kitų asmenų teisių ir nepažeidžia įstatymų, visuomenės moralės ir protingumo principų, leidžiama. Pereinant nuo totalitarinio rėžimo prie demokratinio, turi keistis imperatyviojo ir dispozityviojo metodų tarpusavio kompetencijos santykis.

27. Teisinio reguliavimo stadijos.

Jaiko požiūriu galima išskirti dvi teisinio reguliavimo stadijas.

• Teisės subjektų teisinės padėties, arba teisinio statuso, pirminis nustatymas. Šioje stadijoje konstitucija ir kt. įstatymai nustato pradinę visiems piliečiams vienodą teisinę padėtį (teises ir pareigas).

• Asmens įsitraukimas į teisinius santykius siekiant pačiam lemti savo teisinę padėtį, jos apimtį. Asmuo, prisiimdamas naujų pareigų artimui, plečia savo teisinę padėtį, o atsisakydamas vykdyti tam tikras pareigas, siaurina savo teises.

28. Teisinio reguliavimo subjektai.

Teisinis reguliavimas vyksta sąveikaujant valstybės ir pačių asmenų valiai. Valstybė pirmiausia
sukuria teisinio poveikio žmonių elgesiui priemones (teisės normas), įkūnija jose tam tikrą žmonių elgesio reglamentavimo tipą, t.p. sukuria i-cijų sistemą vykdyti ir prižiūrėti tą reguliavimą.

Pagrindinė žmonių savivaldos priemonė – sandoriai. Jų turinys pačių santykio dalyvių valios reikalas. Pozityvioji teisė juos tik legalizuoja nustatydama jiems tam tikrą teisinę formą.

29. Teisinių idėjų samprata.

Jeigu teisė – žmogaus kūrinys, tai jos tapsmas turi prasidėti nuo teisinių idėjų ir teisinės sąmonės, iš kurios jos kyla. Teisinės idėjos yra pirminis teisės egzistavimo lygmuo, juridinė tikrovės pradžia. Jos turi pasižymėti atitinkama struktūra ir soc. kryptingumu:

1. Jose turi būti aiškiai išreikštas siekis virsti visuotinai privaloma elgesio taisykle.

2. Formos požiūriu jos turi būti tiek išplėtotos, sukonkretintos, formalizuotos, kad įgytų apibrėžtų teisių ir pareigų santykio pavidalą.

Įstatymų projektas, kol nėra nustatyta tvarka Seimo priimtas ir Prezidento, o tam tikrais atvejais Seimo pirmininko pasirašytas ir oficialiai paskelbtas, tebelieka teisine idėja. Tai reiškia, kad teisinė idėja visada gyvuoja tik teisinėje sąmonėje, neperžengia jos ribų ir egzistuoja kaip dvasinė psichologinės teisės normos ir praktinio elgesio galimybė. Teisinė idėja – tai išplėtotas iki teisių ir pareigų santykio teisinis siūlymas.

30. Teisinės sąmonės sąvoka.

Sąmonė apskritai – tai speciali, tik žmogui būdinga reakcija į išorinę aplinką siekiant šią pažinti, o pažinus joje orientuotis, valdyti ją žmogaus egzistencijos įtvirtinimo interesais. Tai dvasinis žmogaus įrankis, kuriuo žmogus siekia pažinti savo gyvenamąją aplinką, kad galėtų prie jos prisitaikyti ir kartu ją pritaikyti prie savo paties poreikių. Pažinti teisinę sąmonę – tai pažinti. Kaip žmonės kolektyviniu būdu įsisąmonina savo interesus, kaip ir kodėl transformuoja į teisines idėjas – pageidaujamo elgesio idėjinį modelį, o vėliau – į visuotinai privalomą teisinę tvarką.

Teisinė sąmonė – tai sistema vaizdinių, idėjų, teorijų, kurias susikuria tam tikrais interesais besivadovaujantys žmonės apie galiojančią ir pageidautiną teisę, apie galiojančių įstatymų sutikimą ar nesutikimą su jų interesais. Atsižvelgiant į tai , skirtingų interesų turėtojai gali būti ir skirtingos teisinės sąmonės – skirtingai vertinti ir galiojančią teisę ir skirtingai įsivaizduoti pageidaujamą. Kadangi į galiojančią teisę reaguojama emocionaliai ir intelektualiai, tai šios reakcijos struktūra ir virsta teisinės sąmonės struktūra.

31. Teisinės sąmonės struktūra.

Teisinę sąmonę sudaro du struktūriniai elementai: teisinė psichologija ir teisinė ideologija.

• Teisinė psichologija – tai jausmai, išgyvenimai, kuriuos žmonės patiria tiesiogiai susidurdami su įv. valstybių i-cijų veikla šioms kuriant ir taikant teisės aktus, ginančius ar siaurinančius asmens teises. Nuo to, žmonės emocionaliai pritaria tam tikriems įstatymams ar atmeta , priklausys, kaip uoliai jie juos vykdys.

• Teisinė ideologija – tai argumentuotas, daugiau ar mažiau sąmoningas žmonių požiūris į galiojančią ir pageidaujamą teisę, iš kurio išsirutulioja teisės normos ir visa teisinių santykių tikrovė. Teisinė ideologija yra kryptingas mokslinis apmąstymas. Joje atsispindi įsisąmoninti įvairių soc. grupių interesai.

Svarbi šiuolaikinės teisinės ideologijos dalis – pilietinė teisės samprata.

32. Teisinės sąmonės f-jos.

Pagrindinėmis teisinės sąmonės f-jomis laikomos pažintinė, vertybinė ir reguliacinė.

• Pažintinė teisės tikslas – suvokti ir pagrįsti teisės vietą bei vaidmenį soc. reguliavimo veiksnių sistemoje, o pagr. jos f-ja – apmąstyti tiek teisinius reiškinius (teisėkūrą, teisės taikymą ir kt.), tiek paties soc. gyvenimo raidos tendencijas, jų sąveiką su teisine tikrove.

• Vertybinė teisės f-ja. Teisinis įvertinimas – tai teisės subjektų veika, kuria nustatoma, ar parlamento priimami įstatymai atitinka teisę ir konstituciją, kaip valstybės i-cijos, pareigūnai ir šiaip piliečiai laikosi teisėtumo ir teisingumo vykdydami įstatymus.

• Reguliacinė f-ja. Ji įgyvendinama remiantis sistema motyvų, vertybinių orientacijų, kurios veikia žmonių elgesį, jį normina.

33. Teisinės psichologijos ir teisinės ideologijos santykis.

Teisinė psichologija yra tam tikras emocinis postūmis formuotis tam tikros vertybinės orientacijos teisinei ideologijai. Teisinė ideologija formuluoja ir pagrindžia tų interesų siekį virsti tam tikra visuomeninio gyvenimo tvarka. Nuo emocijos prie logikos , o nuo logikos prie elgesio taisyklių ir konkrečių teisinių santykių – toks yra kelias nuo teisinės psichologijos iki teisinės ideologijos.

34. Teisinė sąmonės rūšys.

Teisinė sąmonė skirstoma į rūšis remiantis dviem kriterijais: 1) subjektu; 2) jos sprendimų (idėjų) kompetentingumo (nusimanymo) laipsniu. Subjekto atžvilgiu teisinė sąmonė gali būti:

1. Individuali – tai atskirų asmenų požiūris į galiojančią ar pageidaujamą teisę.

2. Grupinė – tai tam tikro soc. sluoksnio teisinė sąmonė

3. Visuomeninė – tai su galiojančia ir pageidaujama teise susijusios idėjos, kurias puoselėja visuomenės dauguma.

Asmens turimos kompetencijos požiūriu
teisinė sąmonė skirstoma:

1. Paprastoji, arba empirinė – kartais dar vadinama masine. Ji susiformuoja be didesnių intelekto pastangų, apmąstymų, be specialių teisės studijų.

2. Profesionali – tai dažniausiai teisininkų sąmonė, kuri formuojasi sistemingai studijuojant teisės doktrinas.

3. Mokslinė – tai teisininkų mokslininkų teisinė sąmonė.

Teisinė sąmonė – tai teisinių idėjų formavimosi, jų ideologinio pagrindimo ir pasirengimo tapti teisės normomis stadija.

35. Teisėkūros sąvoka.

Teisinės idėjos – tam tikras pageidaujamo elgesio projektas – kad pajėgtų daryti realų poveikį žmonių elgesiui, turi peržengti teisinės sąmonės ribas ir virsti teisės normomis. O tokio idėjų „perdirbimo“ į teisės normas procedūrų sistema ir yra teisėkūra. Tai visuomenės ir įgaliotų valstybės i-cijų veikla, kuria siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti teisės normas atsižvelgiant į visų visuomenės narių teisių ir teisėtų interesų apsaugos bei įgyvendinimo poreikius. Teisėkūra – procesas nuo teisinio sumanymo, teisinės idėjos suformulavimo iki teisės normos priėmimo ir paskelbimo. Teisėkūra – tai forma, kuria teisė susivienija su valstybe. Teisėkūros tikslas – formuluoti teisės normas siekiant užtikrinti žmogaus teisių saugą ir įgyvendinimą.

36. Teisėkūros subjektai.

Pagrindinis teisėkūros subjektas – tam įgaliotos valstybės i-cijos (parlamentas, prezidentas, vyriausybė, ministerijos, ministrai, savivaldybių tarybos, teismai). Toks subjektas yra ir pati tauta, kai ji pareiškia savo valią referendumu.

37. Teisėkūros būdai ir rūšys.

Teisės normų kūrimo būdai:

1. Originalioji kūryba, kai sukuriama nauja elgesio taisyklė.

2. Sankcionavimas, jau esama elgesio taisyklė, suteikiant jai teisės normų statusą – visuotinį privalomumą.

3. Ratifikavimas,kai parlamentas patvirtina tarptautinės sutarties, deklaracijos, konvencijos nustatytą elgesio taisyklę, suteikia jai įstatymo galią ir kartu įtraukia į nacionalinės teisės sistemą.

Teisėkūros rūšys:

1. Originalioji teisėkūra, pagal subjektą, gali būti tautos ir kompetentingų teisėsaugos i-cijų.

• Referendumas – tai tokia teisėkūros rūšis, kai pati tauta visuotiniu balsavimu priima konstitucijos ar konkretaus įstatymo nuostatas reglamentuoti vidaus ar užsienio politiką. Referendumai gali būti skirstomi į sprendžiamuosius, patariamuosius ir ratifikacinius.

Sprendžiamieji – tai tokia tautos valios pareiškimo teisėkūra forma, kai tauta visuotiniu balsavimu priima įstatymą ar jų nuostatas.

Patariamieji – kai valdžios i-cijos siekia sužinoti tautos nuomonę konkrečiu klausimu, kurį valstybės i-cijos rengiasi reglamentuoti.

Ratifikaciniai – kai tauta išreiškia pritarimą ar nepritarimą parlamento priimtam įstatymui arba valstybių i-cijų pasirašytai tarptautinei sutarčiai, konvencijai, deklaracijai.

• Deleguota, arba įgaliota, teisėkūra, – kai kompetentinga valstybės institucija paveda kitai valstybės institucijai išleisti įstatymo galią turintį teisės normų aktą.

2.Sankcionuota teisėkūra – sankcionuoja jau egzistuojančią elgesio taisyklę, t. y. skelbia ją teisės norma ir įpareigoja garantuoti jos vykdymą valstybės prievarta (pvz.: papročių sankcionavimas).

38. Teisėkūros stadijos.

Išskiriamos dvi pagr. įstatymo reglamentuojamos teisės normų kūrybos stadijos:

1) Teisės normų akto parengimas:

a) Įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimas – tai leidimas siūlyti Seimui priimti ir išleisti tam tikrą norminį teisės aktą.

b) Projekto svarstymas pagal tam tikras procedūras – Siūlomas teisės akto projektas, įregistruotas Seime, toliau siunčiamas į atitinkamus Seimo komitetus ir komisijas susipažinti ir parengiamas svarstyti Seimo posėdyje.

c) Projekto priėmimas – įstatymas laikomas priimtas, jeigu už jį balsavo dauguma Seimo narių dalyvavusių posėdyje (pusė plius vienas). Konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsavo daugiau kaip pusė visų Seimo narių. Įstatymo nuostatos gali būti priimamos ir referendumu.

2) Teisės normų akto priėmimas ir paskelbimas:

a) Norminio teisės akto pasirašymas ir paskelbimas spaudoje, tai tas momentas, nuo kurio projektas tampa įstatymu – realiai soc. santykius norminančia jėga.

b) Teisės akto įsigaliojimas – priėmus ir paskelbus įstatymą, arba jis įgyvendinamas, arba visuomenė jo nepriima ir jis lieka popieriuje. Jeigu toks įstatymas daugeliu atvejų neįvykdomas, tai formuojasi naujos teisinė idėjos, susijusios su būtinybe jį pakeisti arba papildyti nauja teisės norma.

39. Teisėkūros principai.

1) Teisėtumo principas – reikalauja, kad valstybės i-cijos, kurdamos norminius teisės aktus, neviršytų savo kompetencijos, laikytųsi kiekvienai norminių teisės aktų rūšiai nustatytos tų aktų priėmimo ir išleidimo tvarkos (Seimo priimami įstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai). Teisės aktas turi neprieštarauti aukštesnę juridinę galią turinčiam teisės aktui ir pagrindinėms žmogaus teisėms.

2) Teisėkūros viešumas ir demokratiškumas – siekia sudaryti sąlygas įsitraukti į teisėkūrą visuomenei. Jis įpareigoja parlamentą viešai skelbti rengiamų įstatymų projektus, kad piliečiai galėtų laiku su jais susipažinti ir pareikšti savo siūlymus.

3) Teisėkūros profesionalumas
įpareigoja įstatymų kūrėją gerai išanalizuoti, pažinti tam tikrame regione konkrečiu laiku besiklostančius žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo poreikius, reikalaujančius atitinkamo teisinio reguliavimo.

4) Socialinio kompromiso principas – įpareigoja įstatymų leidėją įkūnyti priimamų teisės aktų normose vienodą visų socialinių grupių interesų apsaugą, o tiems interesams susipriešinus, jų priešpriešą įveikinėti abipusėmis nuolaidomis (kompromisu).

5) Išsamumo principas – reikalauja, kad parlamentas laiku išleistų įstatymus, reikalingus įvykdyti pagr. Konstitucijos paliepimus, kad piliečiai turėtų visas Konstitucijoje nurodytas teisines priemones apsaugoti ir operatyviai, mažiausiomis pastangomis įgyvendinti savo konstitucines teises.

6) Daugumos principas – teigia, kad priimamas tas įstatymo projektas, kuris susilaukė daugumos Seimo narių ar tautos pritarimo. Juo remiantis priimami visi referendumui pateikiami sprendimai.

7) Ekonomiškumo principas – nustato, kad įstatymo projektas būtų rengiamas, o priimtas įstatymas vykdomas mažiausiomis laiko, energijos, medžiagų ir kitokiomis sąnaudomis.

40. Teisėkūros juridinė technika.

Tai sistema kalbinių, loginių ir organizacinių priemonių bei procedūrų, kuriomis formuluojamos, aiškinamos ir struktūriškai išdėstomos teisės normos, rengiami, sudaromi, įforminami, išleidžiami, sisteminami, saugomi ir randami teisės normų aktai.Jai keliami du tikslai:

• Racionaliai reguliuoti visuomeninius santykius, vengti norminimo spragų, padėti taupiausiomis priemonėmis siekti bendrųjų teisėkūros tikslų;

• Formuluoti ir išdėstyti teisės normas taip, kad jų adresatas aiškiai suprastų jiems nustatomų pareigų ir teisių turinį bei pobūdį, t.p. teisinius faktus, kurių pagrindu tos teisės ir pareigos atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia.

Siekiant šių tikslų, teisėkūros technikos taisyklės skirstomos į tris rūšis:

1) Išorinio norminių teisės aktų tvarkymo taisykles. Kiekvienas teisės aktas privalo turėti išorinius rekvizitus (požymius), rodančius jo juridinę galią, reguliavimo objektą, galiojimo sritį, suteikiančius dokumentui oficialumo. Toliau teisės normų akte turi būti pažymėta jo sudarymo vieta ir data, t.p. eilės numeris, reikalingas racionaliai teisės aktų paieškai.

2) Norminio teisės akto struktūrai keliami reikalavimai: kad viename teisės normų akte būtų išdėstomos tik vienos rūšies teisės normos (pirma išdėstomos bendrosios normos, paskui – specialiosios, konkretinančios pirmąsias; pirmiau materialiosios teisės normos, paskui – proceso teisės.)

3) Teisės normų kalbai keliami reikalavimai. Formuluojant teisės normas, vartojami trijų rūšių terminai: bendrieji neteisiniai terminai – žymimos visiems mokslams bendros sąvokos (asmuo, valstybė, žmogus ir t.t.); bendrieji teisės terminai – vartojami visuose arba bent daugelyje teisės mokslų (teisė, teisingumas, teisės norma ir t.t.); specialūs teisės terminai – žymintys teisės sąvokas, vartojamas tik kai kuriuose teisės moksluose (administracinė atsakomybė, ranga, deliktinis veiksnumas, laisvės atėmimas ir t.t.) Šiems terminams keliami reikalavimai:

• Terminų vienareikšmiškumas – trumpai, tiksliai ir apibrėžtai;

• Teisės terminijos vienovė – įv. teisės normų aktuose teisės terminai turi būti vartojami ta pačia prasme;

• Santykinis teisės terminų pastovumas – teisės normų formuluotės turi pasižymėti tam tikru standartiškumu, gramatiniu vienodumu ir stabilumu;

• Teisės kalbos ekonomiškumas – teisės norma formuluojama naudojant mažiausiai kalbos priemonių (žodžių).

41. Teisės norma kaip teisinio reguliavimo priemonė.

Teisės normos yra teisinio reguliavimo priemonės, norminis visuomeninio santykio modelis, dažniausiai nustatytas ir garantuojamas valstybės. Pozytiviosios teisės norma išreiškia glaudų teisės ir valstybės ryšį. Šiuo ryšiu yra apibrėžtinas ir teisės normos turinys. Pozytiviosios teisės norma – tai teisėkūros subjektų (dažniausiai valstybės) suformuluota ar sankcionuota visuotinai privalomo elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams teises bei pareigas ir garantuojama to santykio dalyvių abipuse nauda ir valstybės prievarta. Teisės norma nustato galimo ir privalomo žmonių elgesio ribas, jų išorinės laisvės mastą.

42. Teisės normų požymiai.

 Norminamasis pobūdis – jis reiškia, kad teisės norma nustato konkretaus visuomeninio santykio dalyviams elgesio taisyklę (teises ir pareigas). Asmens subjektinės teisės rodo, ką asmuo gali daryti, o pareigos – ką jis privalo daryti arba ko neprivalo. Pareiga, formuluojama pozityviai, reiškia įpareigojimą (paliepimą) atlikti pozytivius veiksmus, o formuluojama negatyviai – draudimą neatlikti tam tikrų veiksmų. Liepimas ir draudimas telpa viename žodyje pareiga ir yra du jos aspektai. Leisdama asmeniui naudotis kuria nors vertybe, teisės norma suteikia jam laisvę šią vertybę netrukdomai įsigyti, ja naudotis, disponuoti, o įpareigodama atlikti tam tikrus veiksmus ar jų neatlikti, apriboja jo veiksmų (teisių) laisvę, bet tik tiek, kiek to reikia kito asmens laisvę.

 Formalusis apibrėžtumas – teigia, kad teisės normos turi būti formaliai apibrėžtos. Terminas formalumas informuoja, kad teisės normos yra suformuluotos
išdėstytos oficialiuose, t.y. valstybės išleistuose, teisės aktuose (parlamento įstatymuose, prezidento dekretuose, vyriausybės nutarimuose, ministerijų instrukcijose, pareigūno potvarkiuose, įstatymuose ir t.t.). O teisės normos apibrėžtos reiškia, kad juose yra konkrečiai ir aiškiai suformuluota elgesio taisyklė. Galioja principas: leistinas tik toks elgesys, kurį tiesiogiai leidžia įstatymas.

 Visuotinis privalomumas – garantuoja teisės normų gyvybingumą, funkcionalumą, veiksmingumą kiekvienu gyvenimo atveju. Užtikrina visiems vienodą teisės normų privalomumą.

 Teisės normos visuotinio privalomumo garantai. Normos privalomumo garantas yra noras sukurti teisinius padarinius, kurių neatsiranda pažeidus teisės normas.

o Dažniausias visuotinio teisės privalomumo garantas – abipusė nauda. Norint įgyvendinti savo teises, būtina vykdyti kitam asmeniui (visuomenei) pareigas, nes mūsų teisių įgyvendinimą (naudą) garantuoja tik grįžtamosios artimo paslaugos, išprovokuotos mūsų pareigos vykdymo.

o Kitas garantas – valstybės prievarta – policijos, prokuratūros, teismų taikomos sankcijos.

 Teisės privalomumą garantuojančių priemonių priklausomybė nuo teisės sampratos ir politinio rėžimo. Demokratinio rėžimo ir pilietinės teisės sampratos sąlygomis, kai pozytivioji teisė kuriama siekiant įgyvendinti visuomenės interesus, pagrindinis teisės privalomumo garantas bus abipusė nauda, o totalitarinio rėžimo ir tisinio etatizmo sąlygomis – valstybės prievarta, nes pozytivioji teisė pirmiausia kuriama įgyvendinti politinės valdžios interesus.

 Visų teisės šakų privalomumo garantavimas vienodai veiksmingomis priemonėmis. Ne visų teisės šakų normos yra garantuojamos vienodai veiksmingomis priemonėmis. Viešosios teisės normų imperatyvai (liepimai, reikalavimai), pagal Lietuvos įstatymus, yra garantuojami abipuse santykio dalyvių nauda, jų turtu, o nesant turto – ir asmens laisve. Privačiosios (civilinės) teisės normų imperatyvai garantuojami tik abipuse santykio dalyvių nauda ir atsakovo turtu. Jeigu atsakovas turto neturi, tai normos imperatyvas negali būti įgyvendintas.

Visuotinis teisės normų privalomumas reiškia, kad kiekvienas teisinis imperatyvas privalo būti įvykdytas iki galo – kiekvieną teisės pažeidimą turi lydėti atitinkamų sankcijų taikymas. Iš pradžių teisinių pareigų vykdymas garantuojamas abipuse santykio dalyvių nauda, savanorišku pareigų vykdymu, o kai šių priemonių veiksmingumo nepakanka – asmens turtu, o kai ir turto nėra – teisės pažeidėjo asmens laisve ar kita jo teise.

 Sisteminis teisės normų veikimas. Teisės sistemingumas gali būti suprantamas dvejopai:

1) Kaip teisės normos vidinių elementų (hipotezės, dispozicijos ir sankcijos sąveika);

2) Kaip pačių teisės normų tarpusavio sąveika (visos teisės normos tarpusavyje susijusios vidiniu ryšiu – viena kitą papildo, parengia , garantuoja viena kitos funkcionavimą).

Pvz. teisės normos skirstomos į materialiąsias ir proceso. Materialiosios nustato pirmines turiningas santykio dalyvių teises ir pareigas, o proceso – teisines procedūras, kaip pasinaudoti materialiosios teisės normomis

Ši teisės normų sistema teisės literatūroje vadinama objektine teise, nes būdama valstybinė visuomenės valia, ji nepriklauso nė vienam konkrečiam individui, o yra bendra visų asmenų elgesio reguliatorius. Ji skiriasi nuo subjektinės teisės, kuri yra konkrečiam individui suteiktas leidimas atitinkamai elgtis.

 Teisės normos formaliųjų ir turiningųjų požymių sąveika. Esminiai teisės normos požymiai yra tie, kurie rodo, kad teisės norma yra elgesio taisyklė (teisių ir pareigų vienovė); veikia sąveikaudama su kitomis teisės normomis; yra visuotinai privaloma ir kad jos privalomumas garantuojamas abipuse nauda, o kai šito nepakanka – ir valstybės prievarta.

Teisės norma – tai tautos arba kompetentingų valstybės i-cijų sukurta ar sankcionuota, formaliai apibrėžta visuotinai privalomo elgesio taisyklė, kurios vykdymas garantuojamas santykio dalyvių abipuse nauda ir valstybės prievarta. Nurodyti teisės požymiai (norminamasis pobūdis, visuotinis privalomumas ir jo garantavimas abipuse nauda bei valstybės prievarta, sistemingumas) yra formalūs. Formalieji teisės normos požymiai kalba apie tą formą, kurią turi įgauti turiningieji požymiai, kad galėtų funkcionuoti praktiškai. Formalieji technologizuoja turininguosius, performuluoja juos į elgesio taisykles – veiksmų standartus: į atitinkamas visuomeninio santykio dalyvių teises ir pareigas, į tam tikrą tų teisių ir pareigų santykį ir šitaip daro teisingumą, laisvę, lygybę pajėgius praktiškai veikti žmonių elgesį. Turiningieji požymiai išreiškia vertybinius teisės normos tikslus, o formalieji – kuria teisinę techniką įgyvendinti šiuos tikslus. Todėl kiekviena teisės norma demokratinėje visuomenėje egzistuoja kaip šių tikslų (laisvės, lygybės, teisingumo) ir jų įgyvendinimo formų (norminio pobūdžio, formalaus apibrėžtumo, visuotinio privalomumo, prievartinio garantavimo) sintezė (sąjunga, derinimas).

43. Socialinė normos sąvoka.

Norma lot. reiškia riba, saikas, valdantis pradas, taisyklė, pavyzdys. Elgesio norma – tai žmonių tarpusavio santykių standartas, schema, matrica, leidžiamo elgesio riba, aprėpianti
leidimą ir draudimą. Socialinės normos – tai elgesio taisyklės, kurios skirtos norminti (reguliuoti) žmonių tarpusavio santykius ir kurių vykdymas garantuotas santykio dalyvių abipuse nauda, taip pat valstybinio arba visuomeninio poveikio priemonėmis. Socialines normas sukuria arba valstybė, arba konkreti organizacija, kolektyvas siekdami įgyvendinti konkrečios o-cijos, kolektyvo ar visos visuomenės savireguliaciją. Visos soc. normos pasižymi tuo, kad jos išeina iš tam tikro autoriteto ir normina žmonių elgesį. Norminimo tikslas – vienodo teisinio veiksmingumo priemonėmis apsaugoti visų žmonių teises ir lemti tų teisių įgyvendinimą. Skirtingos soc. normos tai daro skirtingu būdu.

44. Socialinių normų klasifikacija.

Socialinės normos skirstomos atsižvelgiant į tai, kas jas nustato ir kuo garantuoja jų vykdymą. Soc. normos skirstomos į:

 Moralės normas;

 Papročius;

 Visuomeninių o-cijų, arba korporatyvines, normas;

 Teisės normas.

45. Teisės normų ir moralės normų sutampantys ir besiskiriantys požymiai.

Moralė – tai vidinis žmogaus įsitikinimas gerbti kito asmens interesus (teises) ir kartu savanoriškas tokios pagarbos reiškimas. Moralės normos formuojasi remiantis abipuse pagarba.

Teisės ir moralės normos sutampa tokiais požymiais:

1) Ir vienos ir kitos yra socialinio žmonių elgesio reguliatoriai

2) Teisės ir moralės normos dažnai yra to paties turinio ir turi tą patį tikslą, t.y. išreiškia žmonių interesus, poreikį juos apsaugoti nuo tarpusavio agresijos, siekia įtvirtinti tarpusavio pagarbą, priešingų interesų kompromisą ir socialinę santarvę bei rimtį.

Teisės normų ir moralės normų skirtumus lemia tokie požymiai:

1) Kilmė. Moralės normos formuojasi priklausomai nuo to, koks soc. jėgų santykis susiklosto visuomenėje, o jo pagrindu – ir atitinkamos pažiūros į gėrį ir blogį, garbę, žmogaus orumą ir teisingumą. Moralės normos tampa elgesio taisyklėmis tik kai visuomenės narių dauguma įsisąmonina jų reikšmingumą ir ima pagal jas norminti kasdienį savo elgesį. Teisės normas paprastai leidžia valstybė ir todėl jos iškarto pasidaro visiems privalomos.

2) Reguliavimo apimtis. Teisės normos reguliuoja žmonių santykius, bet tik tuos , kuriuos galima išoriškai kontroliuoti ir kuriuose slypi būtinybė užtikrinti paliepimų vykdymą prievarta. Moralės normos gali reguliuoti ir tokius santykius, kurie nepatenka į teisinio reguliavimo lauką (meilė, draugystė), o tai rodo, kad moralės normos reguliuoja daugiau visuomeninių santykių. Teisė yra tik ta moralės dalis, kuri paversta visuotinai privaloma elgesio taisykle ir garantuojama valstybės prievarta. Į moralės ir teisės veikimo sritį patenka tik tie žmonių veiksmai, kurie tam tikru būdu (agresijos ar pagarbos) paliečia kitų žmonių teisės ir todėl tų teisių atžvilgiu gali būti vertinami kaip moralūs (naudingi) ar amoralūs (žalingi), teisėti ar neteisėti.

3) Elgesio taisyklės (teisių ir pareigų) detalizavimo laipsnis. Teisės normos yra griežčiau apibrėžtos, suformuluotos, išvardijami teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar išnykimo pagrindai, tuo tarpu moralės normoje gali būti išsakoma tik bendra pareiga (nevok, nekalbėk netiesos ir t.t.). Teisės normoje yra įkūnyta privaloma egoizmo ir altruizmo vienovė (pusiausvyra), tuo tarpu moralėje gali būti tik altruizmas.

4) Normos išraiškos forma. Moralės normos paprastai yra žmonių sąmonėje. Jos nefiksuotos specialiuose valstybės aktuose, jos neturi griežtos sistemos, neskirstomos į šakas, institutus, jos visuotinai neprivalomos. Teisės normos yra suformuluotos oficialiuose valstybės aktuose ir sudaro vientisą sistemą, jos visuotinai privalomos.

5) Būdai, kuriais užtikrinamas teisės normų ir moralės normų vykdymas. Teisės normų vykdymas užtikrinamas abipuse nauda ir valstybės prievarta, moralės normų – pačių piliečių vidiniu įsitikinimu, abipuse nauda ir visuomeninio poveikio priemonėmis.

46. Teisės normų skirtumai nuo kitų socialinių neteisinių normų.

Papročiai – tai bendros elgesio taisyklės, susidariusios dėl daugkartinio kartojimosi ir tapusio žmonių įpročiais, tai vestuvių, laidotuvių, įv. apeigų normos. Papročių ir moralės normų skirtumas sunkiai nustatomas. Paprotys dažniausiai tėra moralės forma, o moralė papročio turinys.

Korporacijų normos skiriasi nuo teisė normų:

 subjekto atžvilgiu teisės normas išleidžia valstybė, o korporacijų – konkreti korporacija ar jai atstovaujanti valdyba.

 šios normos skiriasi ir reguliavimo apimties atžvilgiu – teisės normų privalo laikytis visi asmenys esantys Lietuvos teritorijoje, o korporacijų normų – tik konkrečios korporacijų nariai.

 teisės normų vykdymą garantuoja valstybės prievarta, o korporacijų – tos o-cijos turimos poveikio priemonės (pastaba, papeikimas ir kt.). bet pagrindinis korporacijų normų garantas yra ta nauda, kurią asmuo gauna laikydamasis tų normų.

Teisės normos ir korporacijos normos sutampa tik elgesio taisyklės formulavimo atžvilgiu: yra formaliai apibrėžtos, jos sudaro tam tikrą sistemą, tai korporacijos įstatai, statutas ar nuostatai.

Technines normas nuo socialinių normų skiria tokie požymiai:

 reguliavimo objektas – soc. normos reguliuoja žmonių tarpusavio santykius, o techninės – žmonių
su gamta, su darbo įrankiais ir technologijomis;

 kūrybos subjektas – soc. normas kuria tam tikras žmonių kolektyvas (valstybė, tauta, korporacija), o technines – konkretūs tam tikros srities specialistai;

 formuluojamos elgesio taisyklės pobūdis – soc. normos išreiškia bendrą subjektyviai (būdingą tik tam tikram subjektui) privalomo elgesio taisyklę, o techninės – objektyviai privalomą elgesio taisyklę, pagrįsta būtina gamtos reiškinių priklausomybe;

 poveikio už taisyklės nesilaikymą pobūdis – pažeidęs soc. normą, pažeidėjas gali nesulaukti valstybinio ir visuomeninio poveikio, jeigu nebus nustatytas it patrauktas teisinėn ar korporacinėn atsakomybėn, o pažeidus techninę normą – atsiranda neigiamų padarinių (pvz.: nustoja veikti mechanizmas), ir dažniausiai tuojau pat.

47. Techninės normos ir jų virtimo teisinėmis sąlygos.

Techninės normos – tai elgesio taisyklės, nurodančios, kaip žmogus turi elgtis su daiktais, darbo įrankiais ir technologijomis, taip pat su gamtos reiškiniais, kad užtikrintų savo paties ir gyvenamosios aplinkos saugumą, kuo ekonomiškiau pasiektų praktinių tikslų. Prie techninių normų priskirtinos statybos darbų taisyklės, įrengimų, mechanizmų eksplotavimo instrukcijos, elektros energijos vartojimo, degalų, žaliavų naudojimo ir kitos normos. Techninių normų turinį lemia objektyvūs gamtos dėsniai. Tų dėsnių pažinimas, jų pavertimas elgesio taisykle kaip tik ir yra techninė norma. Techninės normos nėra socialinės, nes jos nereguliuoja žmonių tarpusavio santykių, tačiau kai kurios techninės normos tam tikromis sąlygomis gali virsti socialinėmis. Naudodamiesi darbo įrankiais, technologijomis, vieni žmonės tampa pavojingi kitiems, o kartais – ir patys sau tiesiogiai arba dėl poveikio gyvenamosios aplinkos kokybei. Pvz.: kelių eismo taisyklės iš prigimties yra techninės normos, bet, patvirtintos valstybės i-cijų, jos tampa teisės normomis. Už jų pažeidimą yra numatyta administracinė ir baudžiamoji atsakomybė, nes asmuo, naudodamasis savo subjektine teise vairuoti automobilį, yra pavojingas kitų asmenų teisėms. Šios rūšies techninės normos dažnai vadinamos techninio turinio socialinėmis normomis.

48. Teisės normos struktūros sąvoka.

Teisės normos struktūra – tai vidinių normos elementų organizacija, apibūdinanti teisės normą kaip vientisą, bet struktūrintą elgesio taisyklę. Teisės normos vidinę struktūrą sudaro tokie elementai:

1. elgesio taisyklė (dispozicija – išdėstymas, paskirstymas);

2. teisės normoje aprašyti realaus gyvenimo atvejai, nurodantys, kada teisės subjektai gali ar privalo elgtis pagal šią taisyklę (hipotezė – spėjimas, neįrodyta, reikalinga patikrinimo teorija);

3. padariniai, atsirandantys teisės subjektui, nepaklususiam teisės normos reikalavimams (sankcija – valst. poveikio priemonė, taikoma nustatytų normų ir taisyklių pažeidėjui).

Šią struktūrą galima išreikšti formule: „jei…,tai…,priešingu atveju“: Jei įvyks tam tikri teisiniai faktai – gyvenimo aplinkybės (hipotezė), tai santykio dalyviai turi elgtis taip ir taip (dispozicija), priešingu atveju jų teisės bus atitinkamai siaurinamos ar likviduojamos (sankcija).

Teisės normos hipotezė – tai gr. klb. terminas, reiškiantis tam tikrų reiškinių, faktų egzistavimo prielaidą (spėjimą). Teisinė hipotezė – tai spėjimas, kad įvyks tokie gyvenimo faktai, kurių atžvilgiu reikės elgtis pagal dispozicijoje aprašytą elgesio taisyklę. Tai elgesio taisyklės veikimo, taikymo sąlyga. Teisės normos hipotezė paprastai prasideda žodeliu „jei“ ir baigiasi ties „tai“. Hipotezė yra būtinas kiekvienos teisės normos elementas. Be jos būtų neaišku, kokiais atvejais ir kam reikia teisės normą taikyti

ATPK ir BK teisės normų hipotezės yra veiksmai, kuriais pažeidžiamos reguliacinių teisės normų (konstitucinių, civilinių darbo ir kt.) nustatyti draudimai, pvz.: tyčinis nužudymas, nuosavybė neliečiama. BK ir ATPK galioja principas nėra nusikaltimo be įstatymo: reguliacinės normos nustatytą draudimą pažeidžianti veika neaprašyta B įstatymo hipotezėje, oficialiai nelaikoma nusikaltimu.

Vidinės struktūros požiūriu hipotezės gali būti :

 paprastos – sieja teisės normos galiojimą tik su vienos aplinkybės buvimu, pvz.: „Degant raudonam šviesoforo signalui, draudžiama įeiti į važiuojamąją gatvės dalį“;

 sudėtinės – formuluoja kelias aplinkybes, kurių visuma yra teisės normos galiojimo sąlyga, pvz.: „Eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs sunkias pasekmes, baudžiamas laisvės atėmimu“;

 alternatyvios – sieja konkrečios normos galiojimą su viena iš kelių teisės normoje nurodytų aplinkybių, pvz.: „Medžiojimas be reikiamo leidimo, arba uždraustu laiku, arba uždraustose vietose […] užtraukia baudą“.

Teisės normos dispozicija – tai lot. klb. terminas, reiškiantis išdėstymą. Joje formuluojama pati elgesio taisyklė (teisių ir pareigų pusiausvyra). Dispozicijoje aprašomas teisės subjektų leidžiamo ir privalomo elgesio (teisių ir pareigų) mastas (apimtis) atsiradus hipotezėje aprašytoms aplinkybėms.

Dispozicijos pagal teisių ir pareigų apibrėžtumo laipsnį skirstomos į:

 absoliučiai, arba vienareikšmiškai apibrėžtas – jos tiksliai nurodo reguliuojamo visuomeninio
santykio dalyvių teises ir pareigas, kurių jie savo nuožiūra negali pakeisti. Tokios dispozicijos dar vadinamos imperatyviosiomis, pvz.: sutarčių reikia laikytis, teisingumą vykdo teismas arba savininkas turi teisę išreikalauti savo turtą iš svetimo, neteisėto valdymo;

 santykiškai apibrėžtos dispozicijos yra tokios, kurios leidžia ir patiems reguliuojamo santykio dalyviams nustatyti kai kurias savo teises ir pareigas, konkretų jų turinį, pvz.: „Nuomotojas privalo savo sąskaita daryti išnuomoto turto remontą, jeigu ko kita nenumato įstatymas arba sutartis“.

Pagal raiškos būdus dispozicijos yra:

 paprastosios – nurodo reguliuojamo santykio dalyvių teises ir pareigas, tačiau jų neaiškina, pvz.: „Teisingumą LR vykdo tik teismai.“;

 aprašomosios, arba aiškinamosios, dispozicijos – ne tik nustato elgesio taisykles, bet dar ir paaiškina jas, nurodo esminius jų požymius, pvz.: „Prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytu terminu pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o jei nurodymų nėra, – pagal paprastai reiškiamus reikalavimus.“;

 nukreipiamosios dispozicijos – sudaromos remiantis paprastosiomis ir aprašomosiomis. Jos nurodo tik bendrą elgesio taisyklę, o norintįjį tiksliau sužinoti, kokios šioje taisyklėje nustatomos teises ar pareigas, nukreipia į kitą to paties teisės normų akto straipsnį arba į kitą to paties straipsnio dalį, kurioje ta taisyklė išsamiai suformuluota;

 blanketinės dispozicijos – nurodo, jog tam tikro teisinio santykio dalyviai privalo laikytis tam tikros elgesio taisyklės, bet jos konkrečiai neišdėsto nei šioje dispozicijoje, nei nurodo esant kituose to teisės normų akto straipsniuose ar straipsnių dalyse. Tokios taisyklės konkretinimo siūlo ieškoti kito teisės akto normų dispozicijose.

Nukreipiamosios ir blanketinės gali būti ir hipotezės. Šios hipotezės ir dispozicijos vartojamos siekiant išvengti formuluočių kartojimosi įstatymuose. Svarbu žinoti, kad visos BK specialiosios dalies teisės normų dispozicijos yra abstrakčios ir dėl to – blanketinės.

Sankcija – tai teisinio poveikio priemonė, kuria susiaurinamos teisės pažeidėjo už reguliacinės teisės normos reikalavimų nevykdymą, arba skatinamoji priemonė už teisėtą elgesį. Lot. sanctio – bausmės nustatymas. Reguliacinių teisės normų tekstai sankcijų neturi. Sankcijas tiesiogiai apima tekstas tik tų teisės normų, kurios konkretina teisinę valstybės prievartą, nustato jos apimtį ir rūšį. Tokios teisės normos yra BK ir ATPK normos, iš dalies kai kurios civilinės teisės normos, susijusios su sutartinių įsipareigojimų nevykdymu.

Pagal tikslų pobūdį visos sankcijos skirstomos į asmens teises:

 siaurinančias;

 likviduojančias;

 plečiančias – skatinančias teisėtą elgesį.

Siaurinančios ir likviduojančios sankcijos yra teisingumo vykdymo priemonės, skirtos grąžinti teisės pažeidėjo teisiniam statusui teisių ir pareigų pusiausvyrą padarius teisės pažeidimą. Prie jų priskirtinos tokios sankcijos:

 baudžiamosios (kriminalinės) – taikomos tik priėmus apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, ir tik teismo. Struktūros požiūriu šios sankcijos yra:

1. paprastos – tai viena kuri nors poveikio priemonė, pvz.: bauda.

2. sudėtinės – nustato kelias poveikio priemones, kurios turi būti taikomos teisės pažeidėjui visos kartu.

3. alternatyvios – taip pat numato kelias poveikio priemones, tačiau realiai taikoma tik viena iš jų, pvz.: bauda arba pataisos darbai.

 administracinės sankcijos – taiko tam įgaliotos valstybės i-cijos (teismai, policija, inspekcijos), pareigūnai. Administracinių sankcijų rūšys: įspėjimas, nuobauda (bauda), pataisos darbai, praradimas teisės vairuoti transporto priemonę, ATP priemonių konfiskavimas, nušalinimas nuo pareigų, administracinis areštas ir kt.

Bendra baudžiamųjų ir administracinių sankcijų specifika yra ta, kad jos gali būti nukreiptos ne tik į teisės pažeidėjo turtą, bet ir į jo asmenį.

 civilinės sankcijos – yra tik turtinės, jas skiria teismas, ir tik tais atvejais, jeigu jos numatytos įstatyme arba šalių sutartyje.

 drausmines sankcijas skiria įmonių, įstaigų, firmų administracija savo darbuotojams už darbo taisyklių, o sukarintose o-cijose – už vidaus tvarkos statuto pažeidimus. Tokios sankcijos yra: pastaba, įspėjimas, pažeminimas pareigose, pažeminimas laipsnyje, atleidimas iš darbo ir kt.

 asmens teisėtą elgesį skatinančios sankcijos – tai tam tikros lengvatos gauti verslo licenciją, importuoti tam tikras prekes be muito mokesčio arba atleidimas kuriam laikui nuo verslo mokesčio, apdovanojimai, premijos, garbės vardų suteikimas ir kt.

51. Loginė ir tekstinė teisės normos struktūros.

Teisės normų struktūrą lemia jos vykdomos f-jos ir jų specifika. Teisės normų f-jos:

1. Sureguliuoti žmonių santykius – nustatyti visiems privalomo elgesio taisyklę;

2. Nurodyti gyvenimo aplinkybes, kurių pagrindu atsiranda santykio dalyviams toje taisyklėje nustatytos teisės ir pareigos, arba veiksmus, kuriais gali būti pažeidžiama ši taisyklė;

3. Užtikrinti tokios taisyklės visuotinį privalomumą.

Šios teisės normų f-jos atsispindi ir jos struktūroje: pirmoji funkcija virsta dispozicija, antroji – hipoteze, trečioji – sankcija. Šių elementų
kaip tik ir sudaro loginę normos struktūrą.

Loginė normos struktūra – tai sistema teisės normos elementų (hipotezės, dispozicijos, sankcijos), kurių padedama konkreti teisės norma, sąveikaudama su kitomis teisės normomis, tampa pajėgi įgyvendinti visai teisės sistemai skirtas tris minėtas f-jas:

1. suformuluoti elgesio taisyklę;

2. nurodyti faktus, kurių pagrindu santykio dalyviams atsiranda, pasikeičia ar išnyksta subjektinės teisės ir pareigos, t.p. veiksmus, kuriais gali būti pažeidžiama ši elgesio taisyklė;

3. užtikrinti tokios taisyklės įsakmumą – jos pažeidimų baudžiamumą.

Konkrečios normos tekstas negali iš karto apimti visų čia minėtų f-jų ir jas įgyvendinančių struktūrinių elementų, nes normos tekstas būtų perkrautas. Todėl teisės normos skirstomos į reguliacines ir sankcijas nustatančias. Reguliacinių normų tekstas skirtas:

 formuluoti elgesio taisyklę;

 nurodyti tuos juridinius faktus (gyvenimo situacijas), kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar išnyksta toje taisyklėje nustatomos teisės ir pareigos.

Kad tokia norma pajėgtų vykdyti šias dvi f-jas, jos norminis tekstas turi suskilti į du loginius skyrius:

1. dispoziciją; ir 2. hipotezę.

Šiuo atveju teisės normos struktūra vadinama tekstine, nes yra siauresnė už loginę: apima tik du pirmuosius normos elementus (binarinė). To pakanka atlikti reguliavimo funkciją, bet nepakanka garantuoti jos imperatyvų, nes teisės norma yra visuotinai privaloma elgesio taisyklė. tą privalomumą garantuoja sankcija, kuri yra būtina reguliacinės normos loginės struktūros dalis, bet nebūtina tekstinės struktūros dalis. Todėl ji perkeliama į reguliacinės f-jos įsakmumą užtikrinančių normų struktūrą (BK ir ATPK).

52. Teisės normų loginės ir tekstinės struktūros santykis.

Loginė struktūra susijusi su normos vykdomomis visomis trimis funkcijomis, o tekstinė – su konkrečios teisės f-jos specifika ir teisėkūros technikos ypatumais. Loginė teisė normos struktūra santykiauja su tekstine kaip tikslas su savo priemone. Skiriami du šio santykio atvejai:

1. Teisės normos loginė struktūra gali būti platesnė už tekstinę: loginė konkrečios normos struktūra išdėstoma dviejose ar net keliose to paties ar net kito norminio teisės akto normose.

2. Teisės normos tekstinė struktūra sutampa su logine.normos tekste yra suformuluoti visi trys teisės normos elementai. Tokios sutapties pavyzdžiai yra visos BK ir ATPK specialiosios dalies normos.

Loginė teisės normos struktūra visada yra trinarė, o tekstinė struktūra gali susidėti iš trijų arba iš dviejų elementų (reguliacinės).

Trinarė teisės normos struktūra apima visus pagrindinius formaliuosius normos požymius: norminamasis pobūdis (dispozicija), jos ryšiai su konkrečia soc. tikrove (hipoteze), sistemingumu ir visuotinu privalomumu bei jos vykdymo garantavimu valstybės prievarta (sankcija). Sisteminę teisės normos struktūrą galima pavaizduoti taip:

Reguliacinė teisės norma: hipotezė → dispozicija → šios dispozicijos nustatytus paliepimus pažeidžiantys veiksmai virsta BK ar ATPK teisės normų hipoteze → baudžiama (dispozicija: visada blanketinė, nes nukreipia į proceso teisės normą) → sankcija už reguliacinės teisės normos dispozicijos nustatytų draudimų pažeidimus.

53. Teisės normų klasifikacija ir jos kriterijai (pagrindai).

Teisė normų klasifikacija svarbi nes:

 Pagilina teisės normų pažinimą;

 Padeda tiksliau nustatyti kiekvienos teisės normos vietą teisės sistemoje, aiškiau suvokti teisės normų f-jas ir vaidmenį teisinio reguliavimo mechanizme;

 Patikslina teisės normos poveikio visuomeniniams santykiams ribas ir galimybes;

 Padeda tobulinti valstybės i-cijų teisėkūrą ir teisės taikymą.

Teisės normos klasifikuojamos:

I. Pagal teisinio reguliavimo objektą (arba šakinę normos priklausomybę) normos skirstomos į:

• konstitucines,

• baudžiamąsias,

• civilines,

• šeimos,

• darbo,

• finansų ir kt.

Šakinės teisės normos toliau skirstomos į:

• materialiąsias ir proceso,

• viešosios ir privačiosios teisės.

II. Pagal teisinio reguliavimo metodą teisės normos skirstomos į:

• Imperatyvios teisės normos – griežtai formuluojančios paliepimą ir neleidžiančios kaip nors kitaip to paliepimo suprasti.

• Dispozityvios teisės normos – nustato elgesio variantą, kuris neperžengdamas įstatymo numatytų ribų suteikia subjektams teisę reguliuoti tarpusavio santykius savo pačių nuožiūra, t.y. leidžia jiems susitarimu nustatyti abipuses teises ir pareigas. Ir tik jeigu šalys šito nepadaro, nustatomas tam tikras privalomas elgesys. Tai dažniausiai civilinės teisės normos.

• Skatinamosios teisės normos – tai nurodymai naudotis pagyrimo priemonėmis už valstybės ir visuomenės požiūriu skatinamą elgesį arba už pasiekimą rezultatų, kurie viršija įprastus darbinius, tarnybinius ar pilietinius reikalavimus.

• Rekomendacinės teisės normos – nustato valstybės ar visuomenės požiūriu pageidautino elgesio variantus suteikdamos šios rekomendacijos adresatams teisę pagal savo kompetenciją elgtis atsižvelgiant į vietos sąlygas, galimybes ir rezervus.

III. Pagal atliekamas f-jas teisės normos skirstomos į:

• Reguliacinės teisės normas – nustato teisinio santykio dalyviams
turiningąsias teises ir pareigas. Tai konstitucijos, administracinės, civilinės, šeimos, ekologinės ir kitų teisės šakų normos. Jų nustatytų pareigų vykdymo privalomumą garantuoja sankcijas nustatančios normos.

• Sankcijas nustatančios normos – tai visos BK ir ATPK, t.p. kitų kodeksų specialiųjų dalių normos.

IV. Pagal juridinę galią teisės normos yra:

• Įstatyminės – turinčios didžiausią galią;

• Poįstatyminės – mažesnės juridinės galios, nes sukurtos remiantis įstatyminėmis ir joms neprieštaraujant.

V. Pagal galiojimo apimtį teisės normos yra:

• Bendroji teisės norma – formuluoja bendrą elgesio taisyklę, yra taikoma neribotam subjektų ratui ir nustato specialiųjų normų reguliavimo kryptį ir metodą.

• Specialioji teisės norma – priimama remiantis bendrąja norma, jai neprieštarauja ir skirta konkretinti, plėtoti bendrosios normos imperatyvus atsižvelgiant į reguliuojamų visuomeninių santykių specifiką. Tokios yra visų teisės šakų normos konstitucinių normų atžvilgiu, t.p.visų kodeksų spec. dalies normos.

• Individuali teisės norma – formuluoja vienkartinį paliepimą.

VI. Pagal teisės normų vaidmenį reguliuojant žmonių elgesį, arba pagal teisės normoje įkūnyto paliepimo pobūdį, teisės normos skirstomos:

• Įpareigojamosios teisės normos – nustato pareigą atlikti tam tikrus pozytivius veiksmus, pvz.: „Prievolė turi būti įvykdyta toje vietoje, kuri nustatyta įstatyme, sutartyje arba išplaukia iš prievolės esmės“. Įpareigojamosios normos kartu gali būti ir draudžiamosios, kai jos įpareigoja susilaikyti nuo tam tikrų teisei priešingų veiksmų. Draudžiamosios teisės normos dažniausiai formuluojamos taip: draudžiama, neturi teisės, negali reikalauti, nėra nusikaltimo ir kt.

• Įgalinamosios teisės normos – suteikia teisinio santykio dalyviams teisę atlikti pozityvius veiksmus, kuriais subjektai įgyvendina savo interesus, pvz.: „Kreditorius turi teisę nepriimti įsipareigojimo įvykdymo dalimis….“.

• Įtvirtinamosios teisės normos – fiksuoja (įtvirtina) tam tikrą visuomeninių santykių būseną, pvz.: „Suverenitetas priklauso tautai“.

• Definicinės teisės normos apibrėžia teisės sąvokas – atskleidžia esminius jų požymius. Teisės sąvokos, kuri suformuluota kaip teisės norma, pvz.: piliečių veiksnumas, gyvenamoji vieta, būtinoji gintis, bendrininkavimas ir kt.

• Deklaratyvios teisės normos – skelbia i-cijų veiklos uždavinius, principus. Jomis dažniausiai prasideda įstatymai. Kartais tokio pobūdžio normose gali ir nebūti terminų uždavinys, tikslas, paskirtis, jie gali būti pakeisti žodžiu reguliuoja. Deklaratyvias normas sunku atskirti nuo įtvirtinamųjų tais atvejais, kai jos formuluoja ne tik tam tikrų i-cijų veiklos tikslus, teisinio reguliavimo sritį, bet ir tokio reguliavimo principus.

• Kolizinės teisės normos – lot. collisio yra susidūrimas, sukrėtimas. Teisės normų kolizija – tai atvejis, kai tą patį visuomeninį santykį reguliuoja kelios viena kitai prieštaraujančios teisės normos, pvz.: „Jei Lietuvos įstatymai prieštarauja ratifikuotai tarptautinei sutarčiai, galioja tarptautinė sutartis“.

Teisės normų kolizija įveikiama vadovaujantis tokiomis taisyklėmis:

1) Kai viena kitai prieštarauja tos pačios i-cijos išleistos ir tą pačią juridinę galią turinčios teisės normos (įstatymai), tai galioja vėliau išleista teisės norma (įstatymas): Lex posteriori derogat legi priori.

2) Jei viena kitai prieštarauja skirtingos kompetencijos i-cijų išleistos teisės normos, tai galioja aukštesnę kompetenciją turinčios i-cijos išleista teisės norma.

3) Jei specialioji teisės norma prieštarauja bendrajai, tai galioja bendroji. Specialiąją teisės normą lengviau pakeisti negu bendrąją. Remiantis pilietine teisės samprata, prioritetą reikia pripažinti bendrajai normai, nes taip veiksmingiau varžoma įstatymų leidėjo savivalė kuriant teisę.

VII. Operatyvinės teisės normos – tai pagalbinės teisės normos, kurios dažniausiai priimamos siekiant nustatyti ar pratęsti kitų teisės normų galiojimo laiką, pripažinti kurią nors teisės normą netekusią galios ir kitais atvejais.

VIII. Nukreipiamosios ir blanketinės normos turi tą pačią prasmę kaip ir nukreipiamosios ar blanketinės dispozicijos.

54. Teisės normų forma.

Skiriamos dvi teisės normų formos: vidinė ir išorinė. Vidinė – struktūrinių teisės normos elementų organizacija, kuri sudaro teisės normą kaip tam tikros vidinės struktūros, bet vientisą elgesio taisyklę; išorinė – tai teisės normos jutiminio egzistavimo, išraiškos forma.

Teisės forma – tai privalomo elgesio taisyklės išraiškos būdas, dėl kurio taisyklė tampa prieinama savo adresatui ir iš kurio paaiškėja jos juridinė galia – vieta kitų teisės normų hierarchijoje. Tai reiškia, kad teisės normos forma apima teisės aktą dokumentą, kur teisės norma suformuluota, ir kartu normos juridinę galią, kuri priklauso nuo normą sukūrusio teisėkūros subjekto kompetencijos ir nuo teisėkūros procedūrų tipo. Formaliai teisės normos juridinė galia atpažįstama iš ją formuluojančio teisės akto pavadinimo (įstatymas, dekretas, nutarimas, instrukcija, įsakymas ir t.t.). .

57. „Teisės normų šaltinis“ ir „teisinės minties šaltinis“.

Vietoj
šaltinio“ tikslinga vartoti du „teisę“ konkretinančius terminus – teisės normų šaltinis (fontes juris oriundi) ir teisinės minties šaltinis ↑ (fontes juris cognoscendi). Teisės normų šaltinis – tai žmonių interesai ir tuos interesus teisės normomis paverčiančios teisėkūros procedūros. Teisės normų formos šaltinis yra teisėkūros subjekto kompetencija ir procedūros, pagal kurias norma sukurta. Jis sukuria teisės normos juridinę galią ir tą galią išreiškiantį teisės aktą dokumentą. Teisės normų išorinė forma yra teisės aktai dokumentai, kur ta norma yra suformuluota ir iš kurių pobūdžio sprendžiama apie teisės normos juridinės galios tipą. Teisės normų šaltinis skirstomas taip:

• Materialusis – tai istoriškai besikeičiantys žmonių interesai, dorovinės nuostatos, religiniai įsitikinimai, kurie kuriant teisę transformuojasi į visuotinai privalomo elgesio taisyklę (teisės normą).

• Formalusis – tai teisėkūros subjekto kompetencija ir teisėkūros procedūros, kuriomis žmonių interesai yra paverčiami konkrečiomis elgesio taisyklėmis arba jau egzistuojančios visuomenėje elgesio taisyklės paverčiamos teisės normomis (sankcionavimas).

Teisės normų išraiškos forma – tai oficialių teisės dokumentų tekstai, ideografiniai simboliai, konkliudentiniai (leidžiantys padaryti išvadą) veiksmai, kuriais yra objektyvizuojamos teisės normos ir iš kurių sprendžiama apie tokios normos juridinę galią. Teisės normų išorinei formai priklauso ir teisės normos juridinė galia bei pavadinimas teisės akto (dokumento), kur ta norma formuluojama. Iš teisės normos išraiškos formos – pavadinimo sprendžiame apie jos juridinės galios laipsnį ir ryšį su atitinkamos kompetencijos teisėkūros subjektu bei teisėkūros procedūrų tipu.

58. Teisės formos rūšys.

Dabar oficialiomis teisės normų išraiškos formomis laikomi:

1. teisinis paprotys;

2. teisinis precedentas;

3. norminio turinio sutartys;

4. ratifikuotos tarptautinės sutartys;

5. teisės normų aktas.

Teisės doktrinos, teismų praktika laikytinos teisinės minties šaltiniais. Tais atvejais, kai teismui reikia remtis tesės analogija, tada teise laikoma ne tik teisės normos, bet ir teisinės idėjos (teisės principai).

Teisės normų forma ir jos diferenciacija tiesiogiai susijusios su formaliuoju teisės normų šaltiniu – teisėkūros procedūromis. Skiriami tokie teisėkūros procedūrų tipai:

1. jau esamo elgesio taisyklės sankcionavimas;

2. tarptautinės sutarties ratifikavimas;

3. originalios teisės normos sukūrimas.

59. Teisinis paprotys.

Teisinis paprotys – teisės normų egzistavimo forma, kuri atsiranda kompetentingai valstybės institucijai sankcionavus (patvirtinus) elgesio taisyklę, susiformavusią pačioje visuomenėje dėl ilgalaikio ir daugkartinio kartojimosi. Papročiai atsiranda apibendrinus visuomenei reikšmingą besikartojantį elgesį, tapusį pastovia žmonių tarpusavio bendravimo forma. Teisinis paprotys sukuriamas sankcionavimu, to pvz.: 1990 m. spalio 25 d. LR švenčių dienų įstatymas, nustatantis, kad Kalėdų ir Velykų šventės yra ne darbo dienos.

Papročio sankcionavimu sukuriama ne pati elgesio taisyklė, o tik jos forma – juridinė galia: visuotinis privalomumas ir valstybės įsipareigojimas garantuoti jos vykdymą. Todėl teisinis paprotys egzistuoja kaip paprotinės elgesio taisyklės ir ją sankcionavusio teisės akto vienovė.

Originaliąja teisėkūra sukuriamos visos kitos teisės normų formos, kurios diferencijuojasi pagal teisėkūros subjektus ir teisėkūros operacijų tipą.

60. Teisinis precedentas.

Precedentas (lot. precedens – einantis priekyje) – tai elgesio taisyklė, atsirandanti anksčiau už įstatymų leidėjo valią. Jis atsiranda tais atvejais, kai sprendžiant teisme konkrečią bylą nėra teisės normos, aiškiai reglamentuojančios šio konkretaus santykio dalyvių teises ir pareigas, arba teisėjui atrodo, kad pozityviosios teisės norma gerokai prieštarauja teisei kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovei, reikalaujančiai visus vienodai vertinti ir nepripažinti niekam teisių be jas legalizuojančių pareigų vykdymo. Tada teismui reikia savarankiškai spręsti ginčą remiantis bendraisiais teisės principais ar bendra tos šalies pozityviosios teisės dvasia ir sukurti teisės normą ad hoc (šiam atvejui), kuria vėliau galėtų vadovautis ir kiti teismai, spręsdami analogiškas bylas.

Teisinis precedentas – tai valstybės i-cijos, dažniausiai teismo, sprendimas, priimtas sprendžiant konkrečią teisinę bylą ir vėliau laikomas pavyzdžiu sprendžiant analogiškas bylas. (R. Krossas)

Teisėkūros subjekto požiūriu precedentas gali būti teisminis ir administracinis. Remiantis precedentu teisėjui nebūtina atsižvelgti į visus ankstesnio sprendimo ir nuosprendžio požymius, o tik į tokį sprendimą priėmusio teisėjo teisinę nuostatą – faktines aplinkybes ir jų teisinį vertinimą. Būtinybės atsižvelgti į precedentą laipsnis priklauso nuo precedentą priėmusio ir taikančio teismo teisinės padėties teismų sistemoje. Juo aukštesnė teismo padėtis teismų hierarchijoje, tuo mažiau jis saistomas precedentų.

Anglijoje susiklostė tokia precedentų galiojimo ribų praktika:

a) Lordų rūmų priimami sprendimai yra privalomi precedentai visiems teismams;

b) Apeliacinis teismas, susidedantis iš
ir baudžiamojo skyrių, privalo laikytis dar ir savo paties precedentų, o jo sprendimai privalomi žemesniems teismams.

c) Aukštasis teismas saistomas abiejų aukštesnių instancijų precedentų ir jo sprendimai privalomi žemesniems teismams.

d) Apygardų ir magistratų teismai privalo laikytis visų aukštesnių teismų precedentų, o jų pačių sprendimai nėra precedentai.

Esant precedento ir įstatymo kolizijai, galioja įstatymas.

Lietuvos teismų praktikoje precedentas žinomas iš XVI amžiaus. Jį kaip teisės normų išraiškos formą legalizavo Pirmasis Lietuvos Statutas (1529). Precedentui buvo pripažinta įstatymo galia, bet tik kai teismo sprendimą, priimtą konkrečioje byloje esant įstatymo spragai, aprobuoja (pritaria, patvirtina) aukščiausios valstybės i-cijos – Didysis Lietuvos kunigaikštis arba Ponų taryba.

61. Norminės sutartys.

Joms būdingi tokie požymiai:

a) Bendrojo pobūdžio elgesio taisyklės nustatymas;

b) Susitarimo savanoriškumas;

c) Interesų bendrumas;

d) Sutarties šalių lygiateisiškumas;

e) Sutarties dalyvių sutarimas visais esminiais sutarties aspektais;

f) Abipusė atsakomybė už prisiimtų pareigų neįvykdymą ar netinkamą vykdymą;

g) Sutarties užtikrinimas teisinėmis priemonėmis.

Norminių sutarčių turinį sudaro bendrojo pobūdžio elgesio taisyklės. Labiausiai paplitusi šių sutarčių rūšis – kolektyviniai susitarimai ir kolektyvinė sutartis. Jų sąvoką ir turinį nustatė 1991 m. balandžio 4 d. LR kolektyvinių susitarimų ir sutarčių įstatymas Nr. I-1201.

Tai susitarimas tarp profesinės sąjungos ir darbdavio (arba jų susivienijimų, o-cijų) dėl darbo, darbo apmokėjimo, darbo organizavimo, žmogaus saugos, darbo ir poilsio laiko bei kitų socialinių ir ekonominių sąlygų. Kolektyvinėse sutartyse šalys nustato papildomas darbo ir socialines buitines garantijas bei lengvatas arba tas sąlygas ir nuostatas, kurios LR įstatymų nesureguliuotos ir dėl kurių įmonėms suteikta teisė pačioms spręsti. Norminės sutartys atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant darbo santykius, užtikrinant darbo tvarką, darbuotojų poilsio, socialinės saugos sąlygas, demokratizuojant įmonių valdymą.

Pagrindinė romanų-germanų tradicijos šalių teisės normų raiškos forma yra teisės normų aktas.

62. Teisės aktas ir jo rūšys.

Teisės aktas – tai tautos, valstybės i-cijų, pareigūnų ar pavienių asmenų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame yra suformuluotos teisės normos.

Pagrindinės teisės aktų rūšys yra tokios:

1. Bendrųjų teisės normų aktas – tai kompetentingų (atitinkančių, turinčių teisę)valstybės i-cijų (teisėkūros subjektų)specialia tvarka išleistas oficialus rašytinis dokumentas, kurio turinį sudaro teisės normos, skirtos daugkartiniam naudojimui ir neribotam teisės subjektų skaičiui.

2. Individualių teisės normų aktai formuluoja vienkartinę, nors laiko atžvilgiu ir tęstinę elgesio taisyklę. Tai dažniausiai teisės normų taikymo aktai (individualūs teisės aktai).

3. Interpretuotų teisės normų aktai, kuriuos priima teisės normą aiškinanti institucija.

63. Bendrųjų teisės normų aktai, jų pagrindiniai požymiai ir skirtumai nuo individualių teisės taikymo aktų.

Pagrindinę vietą tarp teisės aktų užima bendrųjų teisės normų aktai. Teisės normų aktų savybė – centralizuotai reguliuoti įvairius santykius, greitai reaguoti į besikeičiančius soc. plėtros ir žmogaus teisių apsaugos poreikius.

Pagrindiniai bendrųjų teisės normų aktų (toliau teisės normų aktų) požymiai: skirtumai nuo individualių teisės taikymo aktų yra šie:

1. Norminius teisės aktus leidžia tik tam tikrus įgaliojimus turinčios valstybės i-cijos (Seimas, Prezidentas, Vyriausybė, ministerijos ir kt.) ir kai kurie tam įgaliojimus turintys pareigūnai (Prezidentas, ministrai), tuo tarpu individualius teisės taikymo aktus leidžia visos valstybės i-cijos, firmos, pavieniai pareigūnai (pvz.: firmų vadovai).

2. Norminis teisės aktas neturi konkrečiai įvardyto adresato, nes dažniausiai formuluoja bendrąją elgesio taisyklę. Tuo tarpu teisės taikymo aktai skiriami konkretiems subjektams: konkrečiam asmeniui, pareigūn