Romenu teise
5 (100%) 1 vote

Romenu teise

. Teisinio reguliavimo sąvoka.

Teisinis reguliavimas yra vienas iš svarbiausių ir pradinių teisės teorijos kategorijų. Teisinis reguliavimas – tai tokia socialinio reguliavimo rūšis, arba forma, kai teisinis poveikis žmonių elgesiui yra daromas teisės normomis. Reguliuoti žmonių elgesį – tai jį modeliuoti subjektinėmis teisėmis (leidimais) ir pareigomis (draudimais ir įpareigojimais).

23. Teisinis reguliavimas socialinio reguliavimo sistemoje.

Teisinis reguliavimas atskiriamas nuo kitų socialinio reguliavimo formų apibrėžiant jo objektą,t.y. išaiškinant, koks žmonių elgesys reguliuojamas teisės normomis, kad nereikėtų naudotis juridinio poveikio priemonėmis ten, kur to paties galima pasiekti neteisinio reguliavimo priemonėmis.

24. Teisinio reguliavimo objektas (sfera) ir jo priklausomybė nuo teisės sampratos.

Teisinio reguliavimo objektas – tai tas socialinis žmonių elgesys, kuriam daromas poveikis teisės normomis. Socialinis elgesys – tai žmonių tarpusavio santykiai, kurių pagrindu žmonės siekia apsaugoti ir įgyvendinti savo teises ir interesus. Teisės normos reguliuoja ne visus žmonių santykius, o tik reikšmingiausius apsaugoti ir įgyvendinti žmogaus teises.

Teisinio reguliavimo apimtis tiesiogiai priklauso nuo teisės sampratos pobūdžio. Jeigu remsimės normatyvistine teisės samprata, kuri teisę tapatina su įstatymu, tai teisinio reguliavimo sritis bus apribojama tik įstatymo nurodymais. Teisinis reguliavimas tada gali skverbtis į žmonių elgesį tiek, kiek įstatymų leidėjas laiko reikalinga. Bet jeigu remsimės pilietine (demokratine) teisės samprata, kuri pripažįsta prigimtines žmogaus teises ir iš jų išplaukiantį asmens teisių autonomiškumą, tai teisinis reguliavimas negalės būti visuotinis. Tada turėsime pripažinti, kad yra privatus žmogaus gyvenimas, kuris sudaro asmens neliečiamumo sritį. Be to, dar turėsime pripažinti esant ir tokį teisinį reguliavimą, kaip patiems piliečiams suteikiama teisė riboti savo elgesį vienas kito atžvilgiu.

25. Teisinio reguliavimo metodas: imperatyvinis ir dispozityvinis.

Teisinio reguliavimo objektas rodo, kokius soc. santykius reguliuoja konkreti teisė, o teisinio reguliavimo metodas – kaip, kokiu būdu ji šitai daro. Teisinio reguliavimo metodas – tai teisinio poveikio žmonių elgesiui būdų ir priemonių sistema. Įstatymų leidėjas, siekdamas sukurti naujus visuomeninius santykius, gali suformuluoti vieną iš trijų paliepimų arba įvairiai juos derinti tarpusavyje: 1) Elkitės tik šitaip; 2) Taip nesielkite; 3) Elkitės taip, kaip manote esant reikalinga. Tai pagrindiniai teisinio reguliavimo būdai, kurių derinimas kaip tik ir sudaro teisinio reguliavimo metodą. Išskiriami du pagr. Teisinio reguliavimo metodai:

1. Imperatyvusis – jo esmę sudaro įpareigojamieji ir draudžiamieji paliepimai. Jo esmė: kas nurodyta teisės normose tą ir reikia daryti; kas daugiau, tas – už įstatymo ribų ir draudžiama. Čia galioja principas: viskas, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo, draudžiami. Visuomeniniai santykiai čia negali atsirasti anksčiau negu juos leidžianti teisės norma. Šiuo metodu paprastai naudojasi administracinė ir baudžiamoji teisė.

2. Dispozytivusis – jo turinį sudaro leidžiamieji ir draudžiamieji paliepimai, jų sąveika. Čia vyrauja principas: viskas, ko nedraudžia įstatymai , leidžiama. Visuomeniniai santykiai čia atsiranda anksčiau už teisės normą. Šis metodas vyrauja privačioje teisėje.

26. Teisinio reguliavimo priklausomybė nuo vyraujančios teisės sampratos ir politinio rėžimo.

Konkretaus teisinio reguliavimo metodo vyravimas konkrečioje šalyje priklauso nuo vyraujančios teisės sampratos, bet ir nuo valstybės vaidmens konkrečioje visuomenėje. Esant totalitariniam rėžimui, kuris reiškia padidintą valstybės aktyvumą reguliuojant visuomenės gyvenimą, valstybės i-cijoms, pareigūnams nustatomas dispozityvusis rėžimas: jiems leidžiama daryti viską, kas neuždrausta įstatymų, o valdomiesiems įvedamas imperatyvus rėžimas: elkitės tik taip, nes viskas , kas nėra tiesiogiai leista, yra uždrausta.

Demokratinio rėžimo atveju galioja atvirkštinis principas. Valdžios i-cijų ir pareigūnų įgaliojimai tada ribojami imperatyviai; jie gal daryti tik tai, kas tiesiai leista įstatymų, o kas tiesiai neleista, tas uždrausta. Tuo tarpu piliečiams nustatoma dispozityvi elgesio laisvė: viskas, kas nevaržo kitų asmenų teisių ir nepažeidžia įstatymų, visuomenės moralės ir protingumo principų, leidžiama. Pereinant nuo totalitarinio rėžimo prie demokratinio, turi keistis imperatyviojo ir dispozityviojo metodų tarpusavio kompetencijos santykis.

27. Teisinio reguliavimo stadijos.

Jaiko požiūriu galima išskirti dvi teisinio reguliavimo stadijas.

• Teisės subjektų teisinės padėties, arba teisinio statuso, pirminis nustatymas. Šioje stadijoje konstitucija ir kt. įstatymai nustato pradinę visiems piliečiams vienodą teisinę padėtį (teises ir pareigas).

• Asmens įsitraukimas į teisinius santykius siekiant pačiam lemti savo teisinę padėtį, jos apimtį. Asmuo, prisiimdamas naujų pareigų artimui, plečia savo teisinę padėtį, o atsisakydamas vykdyti tam tikras pareigas, siaurina savo teises.

28. Teisinio reguliavimo subjektai.

Teisinis reguliavimas vyksta sąveikaujant valstybės ir pačių asmenų valiai. Valstybė pirmiausia
sukuria teisinio poveikio žmonių elgesiui priemones (teisės normas), įkūnija jose tam tikrą žmonių elgesio reglamentavimo tipą, t.p. sukuria i-cijų sistemą vykdyti ir prižiūrėti tą reguliavimą.

Pagrindinė žmonių savivaldos priemonė – sandoriai. Jų turinys pačių santykio dalyvių valios reikalas. Pozityvioji teisė juos tik legalizuoja nustatydama jiems tam tikrą teisinę formą.

29. Teisinių idėjų samprata.

Jeigu teisė – žmogaus kūrinys, tai jos tapsmas turi prasidėti nuo teisinių idėjų ir teisinės sąmonės, iš kurios jos kyla. Teisinės idėjos yra pirminis teisės egzistavimo lygmuo, juridinė tikrovės pradžia. Jos turi pasižymėti atitinkama struktūra ir soc. kryptingumu:

1. Jose turi būti aiškiai išreikštas siekis virsti visuotinai privaloma elgesio taisykle.

2. Formos požiūriu jos turi būti tiek išplėtotos, sukonkretintos, formalizuotos, kad įgytų apibrėžtų teisių ir pareigų santykio pavidalą.

Įstatymų projektas, kol nėra nustatyta tvarka Seimo priimtas ir Prezidento, o tam tikrais atvejais Seimo pirmininko pasirašytas ir oficialiai paskelbtas, tebelieka teisine idėja. Tai reiškia, kad teisinė idėja visada gyvuoja tik teisinėje sąmonėje, neperžengia jos ribų ir egzistuoja kaip dvasinė psichologinės teisės normos ir praktinio elgesio galimybė. Teisinė idėja – tai išplėtotas iki teisių ir pareigų santykio teisinis siūlymas.

30. Teisinės sąmonės sąvoka.

Sąmonė apskritai – tai speciali, tik žmogui būdinga reakcija į išorinę aplinką siekiant šią pažinti, o pažinus joje orientuotis, valdyti ją žmogaus egzistencijos įtvirtinimo interesais. Tai dvasinis žmogaus įrankis, kuriuo žmogus siekia pažinti savo gyvenamąją aplinką, kad galėtų prie jos prisitaikyti ir kartu ją pritaikyti prie savo paties poreikių. Pažinti teisinę sąmonę – tai pažinti. Kaip žmonės kolektyviniu būdu įsisąmonina savo interesus, kaip ir kodėl transformuoja į teisines idėjas – pageidaujamo elgesio idėjinį modelį, o vėliau – į visuotinai privalomą teisinę tvarką.

Teisinė sąmonė – tai sistema vaizdinių, idėjų, teorijų, kurias susikuria tam tikrais interesais besivadovaujantys žmonės apie galiojančią ir pageidautiną teisę, apie galiojančių įstatymų sutikimą ar nesutikimą su jų interesais. Atsižvelgiant į tai , skirtingų interesų turėtojai gali būti ir skirtingos teisinės sąmonės – skirtingai vertinti ir galiojančią teisę ir skirtingai įsivaizduoti pageidaujamą. Kadangi į galiojančią teisę reaguojama emocionaliai ir intelektualiai, tai šios reakcijos struktūra ir virsta teisinės sąmonės struktūra.

31. Teisinės sąmonės struktūra.

Teisinę sąmonę sudaro du struktūriniai elementai: teisinė psichologija ir teisinė ideologija.

• Teisinė psichologija – tai jausmai, išgyvenimai, kuriuos žmonės patiria tiesiogiai susidurdami su įv. valstybių i-cijų veikla šioms kuriant ir taikant teisės aktus, ginančius ar siaurinančius asmens teises. Nuo to, žmonės emocionaliai pritaria tam tikriems įstatymams ar atmeta , priklausys, kaip uoliai jie juos vykdys.

• Teisinė ideologija – tai argumentuotas, daugiau ar mažiau sąmoningas žmonių požiūris į galiojančią ir pageidaujamą teisę, iš kurio išsirutulioja teisės normos ir visa teisinių santykių tikrovė. Teisinė ideologija yra kryptingas mokslinis apmąstymas. Joje atsispindi įsisąmoninti įvairių soc. grupių interesai.

Svarbi šiuolaikinės teisinės ideologijos dalis – pilietinė teisės samprata.

32. Teisinės sąmonės f-jos.

Pagrindinėmis teisinės sąmonės f-jomis laikomos pažintinė, vertybinė ir reguliacinė.

• Pažintinė teisės tikslas – suvokti ir pagrįsti teisės vietą bei vaidmenį soc. reguliavimo veiksnių sistemoje, o pagr. jos f-ja – apmąstyti tiek teisinius reiškinius (teisėkūrą, teisės taikymą ir kt.), tiek paties soc. gyvenimo raidos tendencijas, jų sąveiką su teisine tikrove.

• Vertybinė teisės f-ja. Teisinis įvertinimas – tai teisės subjektų veika, kuria nustatoma, ar parlamento priimami įstatymai atitinka teisę ir konstituciją, kaip valstybės i-cijos, pareigūnai ir šiaip piliečiai laikosi teisėtumo ir teisingumo vykdydami įstatymus.

• Reguliacinė f-ja. Ji įgyvendinama remiantis sistema motyvų, vertybinių orientacijų, kurios veikia žmonių elgesį, jį normina.

33. Teisinės psichologijos ir teisinės ideologijos santykis.

Teisinė psichologija yra tam tikras emocinis postūmis formuotis tam tikros vertybinės orientacijos teisinei ideologijai. Teisinė ideologija formuluoja ir pagrindžia tų interesų siekį virsti tam tikra visuomeninio gyvenimo tvarka. Nuo emocijos prie logikos , o nuo logikos prie elgesio taisyklių ir konkrečių teisinių santykių – toks yra kelias nuo teisinės psichologijos iki teisinės ideologijos.

34. Teisinė sąmonės rūšys.

Teisinė sąmonė skirstoma į rūšis remiantis dviem kriterijais: 1) subjektu; 2) jos sprendimų (idėjų) kompetentingumo (nusimanymo) laipsniu. Subjekto atžvilgiu teisinė sąmonė gali būti:

1. Individuali – tai atskirų asmenų požiūris į galiojančią ar pageidaujamą teisę.

2. Grupinė – tai tam tikro soc. sluoksnio teisinė sąmonė

3. Visuomeninė – tai su galiojančia ir pageidaujama teise susijusios idėjos, kurias puoselėja visuomenės dauguma.

Asmens turimos kompetencijos požiūriu
teisinė sąmonė skirstoma:

1. Paprastoji, arba empirinė – kartais dar vadinama masine. Ji susiformuoja be didesnių intelekto pastangų, apmąstymų, be specialių teisės studijų.

2. Profesionali – tai dažniausiai teisininkų sąmonė, kuri formuojasi sistemingai studijuojant teisės doktrinas.

3. Mokslinė – tai teisininkų mokslininkų teisinė sąmonė.

Teisinė sąmonė – tai teisinių idėjų formavimosi, jų ideologinio pagrindimo ir pasirengimo tapti teisės normomis stadija.

35. Teisėkūros sąvoka.

Teisinės idėjos – tam tikras pageidaujamo elgesio projektas – kad pajėgtų daryti realų poveikį žmonių elgesiui, turi peržengti teisinės sąmonės ribas ir virsti teisės normomis. O tokio idėjų „perdirbimo“ į teisės normas procedūrų sistema ir yra teisėkūra. Tai visuomenės ir įgaliotų valstybės i-cijų veikla, kuria siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti teisės normas atsižvelgiant į visų visuomenės narių teisių ir teisėtų interesų apsaugos bei įgyvendinimo poreikius. Teisėkūra – procesas nuo teisinio sumanymo, teisinės idėjos suformulavimo iki teisės normos priėmimo ir paskelbimo. Teisėkūra – tai forma, kuria teisė susivienija su valstybe. Teisėkūros tikslas – formuluoti teisės normas siekiant užtikrinti žmogaus teisių saugą ir įgyvendinimą.

36. Teisėkūros subjektai.

Pagrindinis teisėkūros subjektas – tam įgaliotos valstybės i-cijos (parlamentas, prezidentas, vyriausybė, ministerijos, ministrai, savivaldybių tarybos, teismai). Toks subjektas yra ir pati tauta, kai ji pareiškia savo valią referendumu.

37. Teisėkūros būdai ir rūšys.

Teisės normų kūrimo būdai:

1. Originalioji kūryba, kai sukuriama nauja elgesio taisyklė.

2. Sankcionavimas, jau esama elgesio taisyklė, suteikiant jai teisės normų statusą – visuotinį privalomumą.

3. Ratifikavimas,kai parlamentas patvirtina tarptautinės sutarties, deklaracijos, konvencijos nustatytą elgesio taisyklę, suteikia jai įstatymo galią ir kartu įtraukia į nacionalinės teisės sistemą.

Teisėkūros rūšys:

1. Originalioji teisėkūra, pagal subjektą, gali būti tautos ir kompetentingų teisėsaugos i-cijų.

• Referendumas – tai tokia teisėkūros rūšis, kai pati tauta visuotiniu balsavimu priima konstitucijos ar konkretaus įstatymo nuostatas reglamentuoti vidaus ar užsienio politiką. Referendumai gali būti skirstomi į sprendžiamuosius, patariamuosius ir ratifikacinius.

Sprendžiamieji – tai tokia tautos valios pareiškimo teisėkūra forma, kai tauta visuotiniu balsavimu priima įstatymą ar jų nuostatas.

Patariamieji – kai valdžios i-cijos siekia sužinoti tautos nuomonę konkrečiu klausimu, kurį valstybės i-cijos rengiasi reglamentuoti.

Ratifikaciniai – kai tauta išreiškia pritarimą ar nepritarimą parlamento priimtam įstatymui arba valstybių i-cijų pasirašytai tarptautinei sutarčiai, konvencijai, deklaracijai.

• Deleguota, arba įgaliota, teisėkūra, – kai kompetentinga valstybės institucija paveda kitai valstybės institucijai išleisti įstatymo galią turintį teisės normų aktą.

2.Sankcionuota teisėkūra – sankcionuoja jau egzistuojančią elgesio taisyklę, t. y. skelbia ją teisės norma ir įpareigoja garantuoti jos vykdymą valstybės prievarta (pvz.: papročių sankcionavimas).

38. Teisėkūros stadijos.

Išskiriamos dvi pagr. įstatymo reglamentuojamos teisės normų kūrybos stadijos:

1) Teisės normų akto parengimas:

a) Įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimas – tai leidimas siūlyti Seimui priimti ir išleisti tam tikrą norminį teisės aktą.

b) Projekto svarstymas pagal tam tikras procedūras – Siūlomas teisės akto projektas, įregistruotas Seime, toliau siunčiamas į atitinkamus Seimo komitetus ir komisijas susipažinti ir parengiamas svarstyti Seimo posėdyje.

c) Projekto priėmimas – įstatymas laikomas priimtas, jeigu už jį balsavo dauguma Seimo narių dalyvavusių posėdyje (pusė plius vienas). Konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsavo daugiau kaip pusė visų Seimo narių. Įstatymo nuostatos gali būti priimamos ir referendumu.

2) Teisės normų akto priėmimas ir paskelbimas:

a) Norminio teisės akto pasirašymas ir paskelbimas spaudoje, tai tas momentas, nuo kurio projektas tampa įstatymu – realiai soc. santykius norminančia jėga.

b) Teisės akto įsigaliojimas – priėmus ir paskelbus įstatymą, arba jis įgyvendinamas, arba visuomenė jo nepriima ir jis lieka popieriuje. Jeigu toks įstatymas daugeliu atvejų neįvykdomas, tai formuojasi naujos teisinė idėjos, susijusios su būtinybe jį pakeisti arba papildyti nauja teisės norma.

39. Teisėkūros principai.

1) Teisėtumo principas – reikalauja, kad valstybės i-cijos, kurdamos norminius teisės aktus, neviršytų savo kompetencijos, laikytųsi kiekvienai norminių teisės aktų rūšiai nustatytos tų aktų priėmimo ir išleidimo tvarkos (Seimo priimami įstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai). Teisės aktas turi neprieštarauti aukštesnę juridinę galią turinčiam teisės aktui ir pagrindinėms žmogaus teisėms.

2) Teisėkūros viešumas ir demokratiškumas – siekia sudaryti sąlygas įsitraukti į teisėkūrą visuomenei. Jis įpareigoja parlamentą viešai skelbti rengiamų įstatymų projektus, kad piliečiai galėtų laiku su jais susipažinti ir pareikšti savo siūlymus.

3) Teisėkūros profesionalumas
įpareigoja įstatymų kūrėją gerai išanalizuoti, pažinti tam tikrame regione konkrečiu laiku besiklostančius žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo poreikius, reikalaujančius atitinkamo teisinio reguliavimo.

4) Socialinio kompromiso principas – įpareigoja įstatymų leidėją įkūnyti priimamų teisės aktų normose vienodą visų socialinių grupių interesų apsaugą, o tiems interesams susipriešinus, jų priešpriešą įveikinėti abipusėmis nuolaidomis (kompromisu).

5) Išsamumo principas – reikalauja, kad parlamentas laiku išleistų įstatymus, reikalingus įvykdyti pagr. Konstitucijos paliepimus, kad piliečiai turėtų visas Konstitucijoje nurodytas teisines priemones apsaugoti ir operatyviai, mažiausiomis pastangomis įgyvendinti savo konstitucines teises.

6) Daugumos principas – teigia, kad priimamas tas įstatymo projektas, kuris susilaukė daugumos Seimo narių ar tautos pritarimo. Juo remiantis priimami visi referendumui pateikiami sprendimai.

7) Ekonomiškumo principas – nustato, kad įstatymo projektas būtų rengiamas, o priimtas įstatymas vykdomas mažiausiomis laiko, energijos, medžiagų ir kitokiomis sąnaudomis.

40. Teisėkūros juridinė technika.

Tai sistema kalbinių, loginių ir organizacinių priemonių bei procedūrų, kuriomis formuluojamos, aiškinamos ir struktūriškai išdėstomos teisės normos, rengiami, sudaromi, įforminami, išleidžiami, sisteminami, saugomi ir randami teisės normų aktai.Jai keliami du tikslai:

• Racionaliai reguliuoti visuomeninius santykius, vengti norminimo spragų, padėti taupiausiomis priemonėmis siekti bendrųjų teisėkūros tikslų;

• Formuluoti ir išdėstyti teisės normas taip, kad jų adresatas aiškiai suprastų jiems nustatomų pareigų ir teisių turinį bei pobūdį, t.p. teisinius faktus, kurių pagrindu tos teisės ir pareigos atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia.

Siekiant šių tikslų, teisėkūros technikos taisyklės skirstomos į tris rūšis:

1) Išorinio norminių teisės aktų tvarkymo taisykles. Kiekvienas teisės aktas privalo turėti išorinius rekvizitus (požymius), rodančius jo juridinę galią, reguliavimo objektą, galiojimo sritį, suteikiančius dokumentui oficialumo. Toliau teisės normų akte turi būti pažymėta jo sudarymo vieta ir data, t.p. eilės numeris, reikalingas racionaliai teisės aktų paieškai.

2) Norminio teisės akto struktūrai keliami reikalavimai: kad viename teisės normų akte būtų išdėstomos tik vienos rūšies teisės normos (pirma išdėstomos bendrosios normos, paskui – specialiosios, konkretinančios pirmąsias; pirmiau materialiosios teisės normos, paskui – proceso teisės.)

3) Teisės normų kalbai keliami reikalavimai. Formuluojant teisės normas, vartojami trijų rūšių terminai: bendrieji neteisiniai terminai – žymimos visiems mokslams bendros sąvokos (asmuo, valstybė, žmogus ir t.t.); bendrieji teisės terminai – vartojami visuose arba bent daugelyje teisės mokslų (teisė, teisingumas, teisės norma ir t.t.); specialūs teisės terminai – žymintys teisės sąvokas, vartojamas tik kai kuriuose teisės moksluose (administracinė atsakomybė, ranga, deliktinis veiksnumas, laisvės atėmimas ir t.t.) Šiems terminams keliami reikalavimai:

• Terminų vienareikšmiškumas – trumpai, tiksliai ir apibrėžtai;

• Teisės terminijos vienovė – įv. teisės normų aktuose teisės terminai turi būti vartojami ta pačia prasme;

• Santykinis teisės terminų pastovumas – teisės normų formuluotės turi pasižymėti tam tikru standartiškumu, gramatiniu vienodumu ir stabilumu;

• Teisės kalbos ekonomiškumas – teisės norma formuluojama naudojant mažiausiai kalbos priemonių (žodžių).

41. Teisės norma kaip teisinio reguliavimo priemonė.

Teisės normos yra teisinio reguliavimo priemonės, norminis visuomeninio santykio modelis, dažniausiai nustatytas ir garantuojamas valstybės. Pozytiviosios teisės norma išreiškia glaudų teisės ir valstybės ryšį. Šiuo ryšiu yra apibrėžtinas ir teisės normos turinys. Pozytiviosios teisės norma – tai teisėkūros subjektų (dažniausiai valstybės) suformuluota ar sankcionuota visuotinai privalomo elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams teises bei pareigas ir garantuojama to santykio dalyvių abipuse nauda ir valstybės prievarta. Teisės norma nustato galimo ir privalomo žmonių elgesio ribas, jų išorinės laisvės mastą.

42. Teisės normų požymiai.

 Norminamasis pobūdis – jis reiškia, kad teisės norma nustato konkretaus visuomeninio santykio dalyviams elgesio taisyklę (teises ir pareigas). Asmens subjektinės teisės rodo, ką asmuo gali daryti, o pareigos – ką jis privalo daryti arba ko neprivalo. Pareiga, formuluojama pozityviai, reiškia įpareigojimą (paliepimą) atlikti pozytivius veiksmus, o formuluojama negatyviai – draudimą neatlikti tam tikrų veiksmų. Liepimas ir draudimas telpa viename žodyje pareiga ir yra du jos aspektai. Leisdama asmeniui naudotis kuria nors vertybe, teisės norma suteikia jam laisvę šią vertybę netrukdomai įsigyti, ja naudotis, disponuoti, o įpareigodama atlikti tam tikrus veiksmus ar jų neatlikti, apriboja jo veiksmų (teisių) laisvę, bet tik tiek, kiek to reikia kito asmens laisvę.

 Formalusis apibrėžtumas – teigia, kad teisės normos turi būti formaliai apibrėžtos. Terminas formalumas informuoja, kad teisės normos yra suformuluotos
išdėstytos oficialiuose, t.y. valstybės išleistuose, teisės aktuose (parlamento įstatymuose, prezidento dekretuose, vyriausybės nutarimuose, ministerijų instrukcijose, pareigūno potvarkiuose, įstatymuose ir t.t.). O teisės normos apibrėžtos reiškia, kad juose yra konkrečiai ir aiškiai suformuluota elgesio taisyklė. Galioja principas: leistinas tik toks elgesys, kurį tiesiogiai leidžia įstatymas.

 Visuotinis privalomumas – garantuoja teisės normų gyvybingumą, funkcionalumą, veiksmingumą kiekvienu gyvenimo atveju. Užtikrina visiems vienodą teisės normų privalomumą.

 Teisės normos visuotinio privalomumo garantai. Normos privalomumo garantas yra noras sukurti teisinius padarinius, kurių neatsiranda pažeidus teisės normas.

o Dažniausias visuotinio teisės privalomumo garantas – abipusė nauda. Norint įgyvendinti savo teises, būtina vykdyti kitam asmeniui (visuomenei) pareigas, nes mūsų teisių įgyvendinimą (naudą) garantuoja tik grįžtamosios artimo paslaugos, išprovokuotos mūsų pareigos vykdymo.

o Kitas garantas – valstybės prievarta – policijos, prokuratūros, teismų taikomos sankcijos.

 Teisės privalomumą garantuojančių priemonių priklausomybė nuo teisės sampratos ir politinio rėžimo. Demokratinio rėžimo ir pilietinės teisės sampratos sąlygomis, kai pozytivioji teisė kuriama siekiant įgyvendinti visuomenės interesus, pagrindinis teisės privalomumo garantas bus abipusė nauda, o totalitarinio rėžimo ir tisinio etatizmo sąlygomis – valstybės prievarta, nes pozytivioji teisė pirmiausia kuriama įgyvendinti politinės valdžios interesus.

 Visų teisės šakų privalomumo garantavimas vienodai veiksmingomis priemonėmis. Ne visų teisės šakų normos yra garantuojamos vienodai veiksmingomis priemonėmis. Viešosios teisės normų imperatyvai (liepimai, reikalavimai), pagal Lietuvos įstatymus, yra garantuojami abipuse santykio dalyvių nauda, jų turtu, o nesant turto – ir asmens laisve. Privačiosios (civilinės) teisės normų imperatyvai garantuojami tik abipuse santykio dalyvių nauda ir atsakovo turtu. Jeigu atsakovas turto neturi, tai normos imperatyvas negali būti įgyvendintas.

Visuotinis teisės normų privalomumas reiškia, kad kiekvienas teisinis imperatyvas privalo būti įvykdytas iki galo – kiekvieną teisės pažeidimą turi lydėti atitinkamų sankcijų taikymas. Iš pradžių teisinių pareigų vykdymas garantuojamas abipuse santykio dalyvių nauda, savanorišku pareigų vykdymu, o kai šių priemonių veiksmingumo nepakanka – asmens turtu, o kai ir turto nėra – teisės pažeidėjo asmens laisve ar kita jo teise.

 Sisteminis teisės normų veikimas. Teisės sistemingumas gali būti suprantamas dvejopai:

1) Kaip teisės normos vidinių elementų (hipotezės, dispozicijos ir sankcijos sąveika);

2) Kaip pačių teisės normų tarpusavio sąveika (visos teisės normos tarpusavyje susijusios vidiniu ryšiu – viena kitą papildo, parengia , garantuoja viena kitos funkcionavimą).

Pvz. teisės normos skirstomos į materialiąsias ir proceso. Materialiosios nustato pirmines turiningas santykio dalyvių teises ir pareigas, o proceso – teisines procedūras, kaip pasinaudoti materialiosios teisės normomis

Ši teisės normų sistema teisės literatūroje vadinama objektine teise, nes būdama valstybinė visuomenės valia, ji nepriklauso nė vienam konkrečiam individui, o yra bendra visų asmenų elgesio reguliatorius. Ji skiriasi nuo subjektinės teisės, kuri yra konkrečiam individui suteiktas leidimas atitinkamai elgtis.

 Teisės normos formaliųjų ir turiningųjų požymių sąveika. Esminiai teisės normos požymiai yra tie, kurie rodo, kad teisės norma yra elgesio taisyklė (teisių ir pareigų vienovė); veikia sąveikaudama su kitomis teisės normomis; yra visuotinai privaloma ir kad jos privalomumas garantuojamas abipuse nauda, o kai šito nepakanka – ir valstybės prievarta.

Teisės norma – tai tautos arba kompetentingų valstybės i-cijų sukurta ar sankcionuota, formaliai apibrėžta visuotinai privalomo elgesio taisyklė, kurios vykdymas garantuojamas santykio dalyvių abipuse nauda ir valstybės prievarta. Nurodyti teisės požymiai (norminamasis pobūdis, visuotinis privalomumas ir jo garantavimas abipuse nauda bei valstybės prievarta, sistemingumas) yra formalūs. Formalieji teisės normos požymiai kalba apie tą formą, kurią turi įgauti turiningieji požymiai, kad galėtų funkcionuoti praktiškai. Formalieji technologizuoja turininguosius, performuluoja juos į elgesio taisykles – veiksmų standartus: į atitinkamas visuomeninio santykio dalyvių teises ir pareigas, į tam tikrą tų teisių ir pareigų santykį ir šitaip daro teisingumą, laisvę, lygybę pajėgius praktiškai veikti žmonių elgesį. Turiningieji požymiai išreiškia vertybinius teisės normos tikslus, o formalieji – kuria teisinę techniką įgyvendinti šiuos tikslus. Todėl kiekviena teisės norma demokratinėje visuomenėje egzistuoja kaip šių tikslų (laisvės, lygybės, teisingumo) ir jų įgyvendinimo formų (norminio pobūdžio, formalaus apibrėžtumo, visuotinio privalomumo, prievartinio garantavimo) sintezė (sąjunga, derinimas).

43. Socialinė normos sąvoka.

Norma lot. reiškia riba, saikas, valdantis pradas, taisyklė, pavyzdys. Elgesio norma – tai žmonių tarpusavio santykių standartas, schema, matrica, leidžiamo elgesio riba, aprėpianti
leidimą ir draudimą. Socialinės normos – tai elgesio taisyklės, kurios skirtos norminti (reguliuoti) žmonių tarpusavio santykius ir kurių vykdymas garantuotas santykio dalyvių abipuse nauda, taip pat valstybinio arba visuomeninio poveikio priemonėmis. Socialines normas sukuria arba valstybė, arba konkreti organizacija, kolektyvas siekdami įgyvendinti konkrečios o-cijos, kolektyvo ar visos visuomenės savireguliaciją. Visos soc. normos pasižymi tuo, kad jos išeina iš tam tikro autoriteto ir normina žmonių elgesį. Norminimo tikslas – vienodo teisinio veiksmingumo priemonėmis apsaugoti visų žmonių teises ir lemti tų teisių įgyvendinimą. Skirtingos soc. normos tai daro skirtingu būdu.

44. Socialinių normų klasifikacija.

Socialinės normos skirstomos atsižvelgiant į tai, kas jas nustato ir kuo garantuoja jų vykdymą. Soc. normos skirstomos į:

 Moralės normas;

 Papročius;

 Visuomeninių o-cijų, arba korporatyvines, normas;

 Teisės normas.

45. Teisės normų ir moralės normų sutampantys ir besiskiriantys požymiai.

Moralė – tai vidinis žmogaus įsitikinimas gerbti kito asmens interesus (teises) ir kartu savanoriškas tokios pagarbos reiškimas. Moralės normos formuojasi remiantis abipuse pagarba.

Teisės ir moralės normos sutampa tokiais požymiais:

1) Ir vienos ir kitos yra socialinio žmonių elgesio reguliatoriai

2) Teisės ir moralės normos dažnai yra to paties turinio ir turi tą patį tikslą, t.y. išreiškia žmonių interesus, poreikį juos apsaugoti nuo tarpusavio agresijos, siekia įtvirtinti tarpusavio pagarbą, priešingų interesų kompromisą ir socialinę santarvę bei rimtį.

Teisės normų ir moralės normų skirtumus lemia tokie požymiai:

1) Kilmė. Moralės normos formuojasi priklausomai nuo to, koks soc. jėgų santykis susiklosto visuomenėje, o jo pagrindu – ir atitinkamos pažiūros į gėrį ir blogį, garbę, žmogaus orumą ir teisingumą. Moralės normos tampa elgesio taisyklėmis tik kai visuomenės narių dauguma įsisąmonina jų reikšmingumą ir ima pagal jas norminti kasdienį savo elgesį. Teisės normas paprastai leidžia valstybė ir todėl jos iškarto pasidaro visiems privalomos.

2) Reguliavimo apimtis. Teisės normos reguliuoja žmonių santykius, bet tik tuos , kuriuos galima išoriškai kontroliuoti ir kuriuose slypi būtinybė užtikrinti paliepimų vykdymą prievarta. Moralės normos gali reguliuoti ir tokius santykius, kurie nepatenka į teisinio reguliavimo lauką (meilė, draugystė), o tai rodo, kad moralės normos reguliuoja daugiau visuomeninių santykių. Teisė yra tik ta moralės dalis, kuri paversta visuotinai privaloma elgesio taisykle ir garantuojama valstybės prievarta. Į moralės ir teisės veikimo sritį patenka tik tie žmonių veiksmai, kurie tam tikru būdu (agresijos ar pagarbos) paliečia kitų žmonių teisės ir todėl tų teisių atžvilgiu gali būti vertinami kaip moralūs (naudingi) ar amoralūs (žalingi), teisėti ar neteisėti.

3) Elgesio taisyklės (teisių ir pareigų) detalizavimo laipsnis. Teisės normos yra griežčiau apibrėžtos, suformuluotos, išvardijami teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar išnykimo pagrindai, tuo tarpu moralės normoje gali būti išsakoma tik bendra pareiga (nevok, nekalbėk netiesos ir t.t.). Teisės normoje yra įkūnyta privaloma egoizmo ir altruizmo vienovė (pusiausvyra), tuo tarpu moralėje gali būti tik altruizmas.

4) Normos išraiškos forma. Moralės normos paprastai yra žmonių sąmonėje. Jos nefiksuotos specialiuose valstybės aktuose, jos neturi griežtos sistemos, neskirstomos į šakas, institutus, jos visuotinai neprivalomos. Teisės normos yra suformuluotos oficialiuose valstybės aktuose ir sudaro vientisą sistemą, jos visuotinai privalomos.

5) Būdai, kuriais užtikrinamas teisės normų ir moralės normų vykdymas. Teisės normų vykdymas užtikrinamas abipuse nauda ir valstybės prievarta, moralės normų – pačių piliečių vidiniu įsitikinimu, abipuse nauda ir visuomeninio poveikio priemonėmis.

46. Teisės normų skirtumai nuo kitų socialinių neteisinių normų.

Papročiai – tai bendros elgesio taisyklės, susidariusios dėl daugkartinio kartojimosi ir tapusio žmonių įpročiais, tai vestuvių, laidotuvių, įv. apeigų normos. Papročių ir moralės normų skirtumas sunkiai nustatomas. Paprotys dažniausiai tėra moralės forma, o moralė papročio turinys.

Korporacijų normos skiriasi nuo teisė normų:

 subjekto atžvilgiu teisės normas išleidžia valstybė, o korporacijų – konkreti korporacija ar jai atstovaujanti valdyba.

 šios normos skiriasi ir reguliavimo apimties atžvilgiu – teisės normų privalo laikytis visi asmenys esantys Lietuvos teritorijoje, o korporacijų normų – tik konkrečios korporacijų nariai.

 teisės normų vykdymą garantuoja valstybės prievarta, o korporacijų – tos o-cijos turimos poveikio priemonės (pastaba, papeikimas ir kt.). bet pagrindinis korporacijų normų garantas yra ta nauda, kurią asmuo gauna laikydamasis tų normų.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4549 žodžiai iš 9088 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.