Tema: “Nuosavybės teisės sąvoka ir rūšys”
Vadovas:
lektorius O. Drobitko
________________________________
(mokslinis vardas,
vardas, pavardė)
Klaipėda
2004
TURINYS:
1. Nuosavybės teisės sąvoka ir rūšys 3 – 5 psl.
2. Nuosavybės teisės ribojimas 6 – 7 psl.
3. Bendroji nuosavybė 8 psl.
4. Nuosavybės teisės įgijimas 9 – 12 psl.
5. Nuosavybės teisės išnykimas 13 psl.
6. Nuosavybės teisės gynyba 14 psl.
7. Naudota literatūra 15 psl.
NUOSAVYBĖS TEISĖS SĄVOKA IR RŪŠYS
Daiktinė teisė yra juridinė asmens valdžia daiktui. Pati
valdžia gali būti įvairaus laipsnio ir pobūdžio, todėl daiktinės
teisės nėra vienodos. Pagrindinė iš jų yra nuosavybės teisė ( dominium,
proprietas ), iš penkių buvusi vienintelė visiška daiktinė teisė.
Nuosavybės teisė yra viena iš pagrindinių teisių. Romėnų teisėje nuosavybė
nuėjo labai ilgą evoliucijos kelią, tačiau galiausiai susiformavo kaip
subjektinė teisė ir tam tikru atžvilgiu net lėmė visos teisinės sistemos
pobūdį. Nuosavybė, kaip teisės institutas, yra istorinė kategorija. Pagal
daugelį valstybės kilmės teorijų, valstybė kaip tik dėl to ir atsirado,
kad apsaugotų šią pagrindinę teisę. Nuosavybės teisės institutas nuo
viduramžių iki šių dienų yra pagrindinis atsparos taškas Europoje ir
kitose valstybėse sprendžiant su šia teise susijusias pagrindines teorines
ir praktines problemas.
Romėnų nuosavybės kilmė gana problematiška. Daugumos teisės istorikų
nuomone, pirmiausiai atsirado kolektyvinė, o iš jos ilgainiui
išsirutuliojo privatinė nuosavybė. Jau seniausi šaltiniai mini
individualią nuosavybę, kurios subjektas buvo pater familias. Atrodo
pirmiausiai ji apėmė kilnojamąjį turtą ir tik visiškai suirus gentiniai
nuosavybei perėjo asmens valdžion.
Dvylikos lentelių įstatymuose jau yra tiek kilnojamojo, tiek
nekilnojamojo turto privatinė nuosavybė. Romėnų teisės šaltinių analizė
rodo, kad Romos teisininkai, neatsižvelgdami į tai, kaip nuosavybė
apibrėžta, laikė ją vienalyte teise.
NUOSAVYBĖS TEISĖS RŪŠYS
BONITARINĖ BENDROJI KVIRITINĖ
PEREGRINŲ
(RETORINĖ) NUOSAVYBĖ NUOSAVYBĖ
NUOSAVYBĖ
NUOSAVYBĖ
Pagal ius civile, savininkas galėjo būti tik Romos pilietis –
kviritas, todėl ir pati nuosavybė buvo vadinama kviritine. Šią nuosavybę
gynė romėnų ius civile, todėl ji vadinta civiline nuosavybe. Svetimšaliai,
neturėję civilinio teisnumo, negalėjo turėti ir nuosavybės teisės. Iš
pradžių kviritinės nuosavybės teisę i res mancipi buvo galima įgyti
specifiniais, tik romėnams būdingais būdais: reikėjo atlikti mancipaciją
arba in iure cessio. Visų kitų daiktų nuosavybės teisė buvo galima įgyti
ir neformaliu būdu – šalims susitariant arba perduodant daiktą. Didėjant
Romoje prekių apyvartai, taip pat daugėjant vergų, pasitaikė nemažai
atvejų, kad perleidžiant nuosavybės teisę į resmancipi išvengta formalių
veiksmų ir apsiribota neformalia tradicija. Šiais atvejais įgijėjas
įgydavo teisę tik valdyti res mancipi, bet neįgydavo kvirtinės nuosavybės
teisės. Tik pasibaigus įgyjamajai senačiai valdymo teisė galėjo virsti
kviritinės nuosavybės teise, o iki tol ši nuosavybė likdavo perleidėjui.
Iš pradžių, jeigu daiktą, dar nesuėjus įgyjamajai senačiai, reikalavo
atiduoti savininkas kviritas arba jeigu jis buvo iš įgijėjo paimamas,
valdytojui nepriklausė jokios gynybos priemonės. Ir tik pretoriaus
Publicijaus laikais asmenims, praradusiems valdymo teisę, pradėta teikti
teisė pareikšti ieškinį. Atsakovas galėjo būti bet kuris asmuo, paėmęs
valdyti daiktą. Šio iešlinio, vadinamo actio Publiciana, formulėje daryta
prielaida, kad ieškovas valdė ginčijamą daiktą per visą būtiną įgyjamąją
senatį. Šaltiniai teigia, jog šis actio Publiciana įėjo į turinčio teisę
asmens turtą. Todėl toks valdymas buvo apibrėžiamas kaip bonitarinė, arba
retorinė nuosavybė. Tai jau yra dvigubos nuosavybės, duplex dominium,
požymiai. Vėliau analogiška gynyba suteikia ir kitų daiktų valdytojams,
kurių valdymas lėmė nuosavybės įgyjimą įgijamosios senaties būdu. Šitaip
išplėsta bonitarinės nuosavybės apimtis. Toks dualumas romėnų teisėje
truko iki Justiniano laikų – šis dėl vienodinimo tendencijų jį panaikino.
Justinianas taip pat panaikino ir emancipaciją bei in iure cessio kaip
nuosavybės perleidimo
būdus. Būtent nuo tada visiškas daikto valdymas yra
vienalytis. Senosios ius civile, arba ius Quiritium, objektas galėjo būti
tik Romos, o išplėtus pilietybę visai Italijai – tik Italijos žemė.
Provincijos žemės, kurias romėnai užkariavo, buvo romėnų tautos arba
imperatoriaus nuosavybė. Šių žemių naudotojai turėjo visas teises, kurias
turėjo Romos ir Italijos žemių savininkai. Šių teisių, ginamų procesiniu
būdu, visumą Gajus apibrėžia kaip possessio et ususfructus.
Tokių žemių valdymas šaltiniuose niekada nebuvo apibrėžiamas kaip
nuosavybė. Tik tokia teisinė konstrukcija galėjo legalizuoti šių žemių
naudotojams uždėtus mokesčius, kadangi kviritinė nuosavybė buvo laisva nuo
mokesčių. Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl provincijų žemių valdymas,
visiškai atitinkantis šiandieninės nuosavybės teisės turinį, romėnų teisės
terminologijoje buvo apibrėžiamas tik kaip possessio et ususfructus.
Justiniano kodifikuotoje teisėje nuosavybės teisės esmė gerokai
modifikuota, palyginti su klasikinėje teisėje. Peregrinų nuosavybę gynė jų
teisės sistemos ( ius peregrinorum ). Romėnų teisininkai nepaliko
abstraktaus nuosavybės teisės apibrėžimo. Jie suprato ją vien intuityviai,
nes buvo sunku viena sąvoka pibūdinti įvairias valdymo formas Romos
valstybėje. Bertoluso suformuluota nuosavybės teisės sąvoka teigė, kad
nuosavybė suteikia galimybę savininkui daryti su materialiu daiktu viską,
ko nedraudžia teisė. Nuosavybės teisė, romėnų supratimu, viena vertus,
nurodo jos subjektui laisvės ribas – pozityvioji nuosavybės teisės
funkcija, kita vertus, yra jos laisvės garantas – negatyvioji nuosavybės
teisės funkcija, pašalinanti galimybę tretiesiems asmenims kištis į
svetimą nuosavybę.
Jau viduramžiais mėginta nuosavybės teisės požymius skirstyti į
pagrindinius ir papildomus. Pagrindiniai – disponavo, atgavimo teisė;
papildomi – naudojimosi teisė, daikto turėjimo teisė, taip pat teisė
surinkti vaisius ir jais naudotis ( ius possidendi, utendi et
fruendi ).
Ius utendi et fruendi reiškia, kad savininkas gali naudotis daiktu
ir rinkti jo duodamus vaisius. Romėnų civilinėje teisėje galiojo
principas, kad daikto vaisiai, atskirti nuo motininio daikto, iškart tampa
motininio daikto savininko nuosavybe.
Ius possidendi reiškia daikto turėjimo teisę, bet ne jo valdymo
faktą. Vadinasi, savininkui praradus faktinį valdymą ( pvz.: vagystės