Romenu teise nuosavybės teisės sąvoka ir rūšys
5 (100%) 1 vote

Romenu teise nuosavybės teisės sąvoka ir rūšys

Tema: “Nuosavybės teisės sąvoka ir rūšys”

Vadovas:

lektorius O. Drobitko

________________________________

(mokslinis vardas,

vardas, pavardė)

Klaipėda

2004

TURINYS:

1. Nuosavybės teisės sąvoka ir rūšys 3 – 5 psl.

2. Nuosavybės teisės ribojimas 6 – 7 psl.

3. Bendroji nuosavybė 8 psl.

4. Nuosavybės teisės įgijimas 9 – 12 psl.

5. Nuosavybės teisės išnykimas 13 psl.

6. Nuosavybės teisės gynyba 14 psl.

7. Naudota literatūra 15 psl.

NUOSAVYBĖS TEISĖS SĄVOKA IR RŪŠYS

Daiktinė teisė yra juridinė asmens valdžia daiktui. Pati

valdžia gali būti įvairaus laipsnio ir pobūdžio, todėl daiktinės

teisės nėra vienodos. Pagrindinė iš jų yra nuosavybės teisė ( dominium,

proprietas ), iš penkių buvusi vienintelė visiška daiktinė teisė.

Nuosavybės teisė yra viena iš pagrindinių teisių. Romėnų teisėje nuosavybė

nuėjo labai ilgą evoliucijos kelią, tačiau galiausiai susiformavo kaip

subjektinė teisė ir tam tikru atžvilgiu net lėmė visos teisinės sistemos

pobūdį. Nuosavybė, kaip teisės institutas, yra istorinė kategorija. Pagal

daugelį valstybės kilmės teorijų, valstybė kaip tik dėl to ir atsirado,

kad apsaugotų šią pagrindinę teisę. Nuosavybės teisės institutas nuo

viduramžių iki šių dienų yra pagrindinis atsparos taškas Europoje ir

kitose valstybėse sprendžiant su šia teise susijusias pagrindines teorines

ir praktines problemas.

Romėnų nuosavybės kilmė gana problematiška. Daugumos teisės istorikų

nuomone, pirmiausiai atsirado kolektyvinė, o iš jos ilgainiui

išsirutuliojo privatinė nuosavybė. Jau seniausi šaltiniai mini

individualią nuosavybę, kurios subjektas buvo pater familias. Atrodo

pirmiausiai ji apėmė kilnojamąjį turtą ir tik visiškai suirus gentiniai

nuosavybei perėjo asmens valdžion.

Dvylikos lentelių įstatymuose jau yra tiek kilnojamojo, tiek

nekilnojamojo turto privatinė nuosavybė. Romėnų teisės šaltinių analizė

rodo, kad Romos teisininkai, neatsižvelgdami į tai, kaip nuosavybė

apibrėžta, laikė ją vienalyte teise.

NUOSAVYBĖS TEISĖS RŪŠYS

BONITARINĖ BENDROJI KVIRITINĖ

PEREGRINŲ

(RETORINĖ) NUOSAVYBĖ NUOSAVYBĖ

NUOSAVYBĖ

NUOSAVYBĖ

Pagal ius civile, savininkas galėjo būti tik Romos pilietis –

kviritas, todėl ir pati nuosavybė buvo vadinama kviritine. Šią nuosavybę

gynė romėnų ius civile, todėl ji vadinta civiline nuosavybe. Svetimšaliai,

neturėję civilinio teisnumo, negalėjo turėti ir nuosavybės teisės. Iš

pradžių kviritinės nuosavybės teisę i res mancipi buvo galima įgyti

specifiniais, tik romėnams būdingais būdais: reikėjo atlikti mancipaciją

arba in iure cessio. Visų kitų daiktų nuosavybės teisė buvo galima įgyti

ir neformaliu būdu – šalims susitariant arba perduodant daiktą. Didėjant

Romoje prekių apyvartai, taip pat daugėjant vergų, pasitaikė nemažai

atvejų, kad perleidžiant nuosavybės teisę į resmancipi išvengta formalių

veiksmų ir apsiribota neformalia tradicija. Šiais atvejais įgijėjas

įgydavo teisę tik valdyti res mancipi, bet neįgydavo kvirtinės nuosavybės

teisės. Tik pasibaigus įgyjamajai senačiai valdymo teisė galėjo virsti

kviritinės nuosavybės teise, o iki tol ši nuosavybė likdavo perleidėjui.

Iš pradžių, jeigu daiktą, dar nesuėjus įgyjamajai senačiai, reikalavo

atiduoti savininkas kviritas arba jeigu jis buvo iš įgijėjo paimamas,

valdytojui nepriklausė jokios gynybos priemonės. Ir tik pretoriaus

Publicijaus laikais asmenims, praradusiems valdymo teisę, pradėta teikti

teisė pareikšti ieškinį. Atsakovas galėjo būti bet kuris asmuo, paėmęs

valdyti daiktą. Šio iešlinio, vadinamo actio Publiciana, formulėje daryta

prielaida, kad ieškovas valdė ginčijamą daiktą per visą būtiną įgyjamąją

senatį. Šaltiniai teigia, jog šis actio Publiciana įėjo į turinčio teisę

asmens turtą. Todėl toks valdymas buvo apibrėžiamas kaip bonitarinė, arba

retorinė nuosavybė. Tai jau yra dvigubos nuosavybės, duplex dominium,

požymiai. Vėliau analogiška gynyba suteikia ir kitų daiktų valdytojams,

kurių valdymas lėmė nuosavybės įgyjimą įgijamosios senaties būdu. Šitaip

išplėsta bonitarinės nuosavybės apimtis. Toks dualumas romėnų teisėje

truko iki Justiniano laikų – šis dėl vienodinimo tendencijų jį panaikino.

Justinianas taip pat panaikino ir emancipaciją bei in iure cessio kaip

nuosavybės perleidimo
būdus. Būtent nuo tada visiškas daikto valdymas yra

vienalytis. Senosios ius civile, arba ius Quiritium, objektas galėjo būti

tik Romos, o išplėtus pilietybę visai Italijai – tik Italijos žemė.

Provincijos žemės, kurias romėnai užkariavo, buvo romėnų tautos arba

imperatoriaus nuosavybė. Šių žemių naudotojai turėjo visas teises, kurias

turėjo Romos ir Italijos žemių savininkai. Šių teisių, ginamų procesiniu

būdu, visumą Gajus apibrėžia kaip possessio et ususfructus.

Tokių žemių valdymas šaltiniuose niekada nebuvo apibrėžiamas kaip

nuosavybė. Tik tokia teisinė konstrukcija galėjo legalizuoti šių žemių

naudotojams uždėtus mokesčius, kadangi kviritinė nuosavybė buvo laisva nuo

mokesčių. Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl provincijų žemių valdymas,

visiškai atitinkantis šiandieninės nuosavybės teisės turinį, romėnų teisės

terminologijoje buvo apibrėžiamas tik kaip possessio et ususfructus.

Justiniano kodifikuotoje teisėje nuosavybės teisės esmė gerokai

modifikuota, palyginti su klasikinėje teisėje. Peregrinų nuosavybę gynė jų

teisės sistemos ( ius peregrinorum ). Romėnų teisininkai nepaliko

abstraktaus nuosavybės teisės apibrėžimo. Jie suprato ją vien intuityviai,

nes buvo sunku viena sąvoka pibūdinti įvairias valdymo formas Romos

valstybėje. Bertoluso suformuluota nuosavybės teisės sąvoka teigė, kad

nuosavybė suteikia galimybę savininkui daryti su materialiu daiktu viską,

ko nedraudžia teisė. Nuosavybės teisė, romėnų supratimu, viena vertus,

nurodo jos subjektui laisvės ribas – pozityvioji nuosavybės teisės

funkcija, kita vertus, yra jos laisvės garantas – negatyvioji nuosavybės

teisės funkcija, pašalinanti galimybę tretiesiems asmenims kištis į

svetimą nuosavybę.

Jau viduramžiais mėginta nuosavybės teisės požymius skirstyti į

pagrindinius ir papildomus. Pagrindiniai – disponavo, atgavimo teisė;

papildomi – naudojimosi teisė, daikto turėjimo teisė, taip pat teisė

surinkti vaisius ir jais naudotis ( ius possidendi, utendi et

fruendi ).

Ius utendi et fruendi reiškia, kad savininkas gali naudotis daiktu

ir rinkti jo duodamus vaisius. Romėnų civilinėje teisėje galiojo

principas, kad daikto vaisiai, atskirti nuo motininio daikto, iškart tampa

motininio daikto savininko nuosavybe.

Ius possidendi reiškia daikto turėjimo teisę, bet ne jo valdymo

faktą. Vadinasi, savininkui praradus faktinį valdymą ( pvz.: vagystės

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1034 žodžiai iš 3436 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.