Romenu teise nuosavybės teisės sąvoka ir rūšys
5 (100%) 1 vote

Romenu teise nuosavybės teisės sąvoka ir rūšys

112131

Tema: “Nuosavybės teisės sąvoka ir rūšys”

Vadovas:

lektorius O. Drobitko

________________________________

(mokslinis vardas,

vardas, pavardė)

Klaipėda

2004

TURINYS:

1. Nuosavybės teisės sąvoka ir rūšys 3 – 5 psl.

2. Nuosavybės teisės ribojimas 6 – 7 psl.

3. Bendroji nuosavybė 8 psl.

4. Nuosavybės teisės įgijimas 9 – 12 psl.

5. Nuosavybės teisės išnykimas 13 psl.

6. Nuosavybės teisės gynyba 14 psl.

7. Naudota literatūra 15 psl.

NUOSAVYBĖS TEISĖS SĄVOKA IR RŪŠYS

Daiktinė teisė yra juridinė asmens valdžia daiktui. Pati

valdžia gali būti įvairaus laipsnio ir pobūdžio, todėl daiktinės

teisės nėra vienodos. Pagrindinė iš jų yra nuosavybės teisė ( dominium,

proprietas ), iš penkių buvusi vienintelė visiška daiktinė teisė.

Nuosavybės teisė yra viena iš pagrindinių teisių. Romėnų teisėje nuosavybė

nuėjo labai ilgą evoliucijos kelią, tačiau galiausiai susiformavo kaip

subjektinė teisė ir tam tikru atžvilgiu net lėmė visos teisinės sistemos

pobūdį. Nuosavybė, kaip teisės institutas, yra istorinė kategorija. Pagal

daugelį valstybės kilmės teorijų, valstybė kaip tik dėl to ir atsirado,

kad apsaugotų šią pagrindinę teisę. Nuosavybės teisės institutas nuo

viduramžių iki šių dienų yra pagrindinis atsparos taškas Europoje ir

kitose valstybėse sprendžiant su šia teise susijusias pagrindines teorines

ir praktines problemas.

Romėnų nuosavybės kilmė gana problematiška. Daugumos teisės istorikų

nuomone, pirmiausiai atsirado kolektyvinė, o iš jos ilgainiui

išsirutuliojo privatinė nuosavybė. Jau seniausi šaltiniai mini

individualią nuosavybę, kurios subjektas buvo pater familias. Atrodo

pirmiausiai ji apėmė kilnojamąjį turtą ir tik visiškai suirus gentiniai

nuosavybei perėjo asmens valdžion.

Dvylikos lentelių įstatymuose jau yra tiek kilnojamojo, tiek

nekilnojamojo turto privatinė nuosavybė. Romėnų teisės šaltinių analizė

rodo, kad Romos teisininkai, neatsižvelgdami į tai, kaip nuosavybė

apibrėžta, laikė ją vienalyte teise.

NUOSAVYBĖS TEISĖS RŪŠYS

BONITARINĖ BENDROJI KVIRITINĖ

PEREGRINŲ

(RETORINĖ) NUOSAVYBĖ NUOSAVYBĖ

NUOSAVYBĖ

NUOSAVYBĖ

Pagal ius civile, savininkas galėjo būti tik Romos pilietis –

kviritas, todėl ir pati nuosavybė buvo vadinama kviritine. Šią nuosavybę

gynė romėnų ius civile, todėl ji vadinta civiline nuosavybe. Svetimšaliai,

neturėję civilinio teisnumo, negalėjo turėti ir nuosavybės teisės. Iš

pradžių kviritinės nuosavybės teisę i res mancipi buvo galima įgyti

specifiniais, tik romėnams būdingais būdais: reikėjo atlikti mancipaciją

arba in iure cessio. Visų kitų daiktų nuosavybės teisė buvo galima įgyti

ir neformaliu būdu – šalims susitariant arba perduodant daiktą. Didėjant

Romoje prekių apyvartai, taip pat daugėjant vergų, pasitaikė nemažai

atvejų, kad perleidžiant nuosavybės teisę į resmancipi išvengta formalių

veiksmų ir apsiribota neformalia tradicija. Šiais atvejais įgijėjas

įgydavo teisę tik valdyti res mancipi, bet neįgydavo kvirtinės nuosavybės

teisės. Tik pasibaigus įgyjamajai senačiai valdymo teisė galėjo virsti

kviritinės nuosavybės teise, o iki tol ši nuosavybė likdavo perleidėjui.

Iš pradžių, jeigu daiktą, dar nesuėjus įgyjamajai senačiai, reikalavo

atiduoti savininkas kviritas arba jeigu jis buvo iš įgijėjo paimamas,

valdytojui nepriklausė jokios gynybos priemonės. Ir tik pretoriaus

Publicijaus laikais asmenims, praradusiems valdymo teisę, pradėta teikti

teisė pareikšti ieškinį. Atsakovas galėjo būti bet kuris asmuo, paėmęs

valdyti daiktą. Šio iešlinio, vadinamo actio Publiciana, formulėje daryta

prielaida, kad ieškovas valdė ginčijamą daiktą per visą būtiną įgyjamąją

senatį. Šaltiniai teigia, jog šis actio Publiciana įėjo į turinčio teisę

asmens turtą. Todėl toks valdymas buvo apibrėžiamas kaip bonitarinė, arba

retorinė nuosavybė. Tai jau yra dvigubos nuosavybės, duplex dominium,

požymiai. Vėliau analogiška gynyba suteikia ir kitų daiktų valdytojams,

kurių valdymas lėmė nuosavybės įgyjimą įgijamosios senaties būdu. Šitaip

išplėsta bonitarinės nuosavybės apimtis. Toks dualumas romėnų teisėje

truko iki Justiniano laikų – šis dėl vienodinimo tendencijų jį panaikino.

Justinianas taip pat panaikino ir emancipaciją bei in iure cessio kaip

nuosavybės perleidimo
būdus. Būtent nuo tada visiškas daikto valdymas yra

vienalytis. Senosios ius civile, arba ius Quiritium, objektas galėjo būti

tik Romos, o išplėtus pilietybę visai Italijai – tik Italijos žemė.

Provincijos žemės, kurias romėnai užkariavo, buvo romėnų tautos arba

imperatoriaus nuosavybė. Šių žemių naudotojai turėjo visas teises, kurias

turėjo Romos ir Italijos žemių savininkai. Šių teisių, ginamų procesiniu

būdu, visumą Gajus apibrėžia kaip possessio et ususfructus.

Tokių žemių valdymas šaltiniuose niekada nebuvo apibrėžiamas kaip

nuosavybė. Tik tokia teisinė konstrukcija galėjo legalizuoti šių žemių

naudotojams uždėtus mokesčius, kadangi kviritinė nuosavybė buvo laisva nuo

mokesčių. Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl provincijų žemių valdymas,

visiškai atitinkantis šiandieninės nuosavybės teisės turinį, romėnų teisės

terminologijoje buvo apibrėžiamas tik kaip possessio et ususfructus.

Justiniano kodifikuotoje teisėje nuosavybės teisės esmė gerokai

modifikuota, palyginti su klasikinėje teisėje. Peregrinų nuosavybę gynė jų

teisės sistemos ( ius peregrinorum ). Romėnų teisininkai nepaliko

abstraktaus nuosavybės teisės apibrėžimo. Jie suprato ją vien intuityviai,

nes buvo sunku viena sąvoka pibūdinti įvairias valdymo formas Romos

valstybėje. Bertoluso suformuluota nuosavybės teisės sąvoka teigė, kad

nuosavybė suteikia galimybę savininkui daryti su materialiu daiktu viską,

ko nedraudžia teisė. Nuosavybės teisė, romėnų supratimu, viena vertus,

nurodo jos subjektui laisvės ribas – pozityvioji nuosavybės teisės

funkcija, kita vertus, yra jos laisvės garantas – negatyvioji nuosavybės

teisės funkcija, pašalinanti galimybę tretiesiems asmenims kištis į

svetimą nuosavybę.

Jau viduramžiais mėginta nuosavybės teisės požymius skirstyti į

pagrindinius ir papildomus. Pagrindiniai – disponavo, atgavimo teisė;

papildomi – naudojimosi teisė, daikto turėjimo teisė, taip pat teisė

surinkti vaisius ir jais naudotis ( ius possidendi, utendi et

fruendi ).

Ius utendi et fruendi reiškia, kad savininkas gali naudotis daiktu

ir rinkti jo duodamus vaisius. Romėnų civilinėje teisėje galiojo

principas, kad daikto vaisiai, atskirti nuo motininio daikto, iškart tampa

motininio daikto savininko nuosavybe.

Ius possidendi reiškia daikto turėjimo teisę, bet ne jo valdymo

faktą. Vadinasi, savininkui praradus faktinį valdymą ( pvz.: vagystės

atveju ), nuosavybė, drauge ir ius possidendi, nebuvo prarandama.

Ius disponendi – tai teisinio disponavimo daiktu galimybė, t.y.

savininkas galėjo jam priklausantį daiktą parduoti, dovanoti ir panašiai.

Remiantis romėnų šaltiniais, visai nesunku įrodyti, kad savininkas,

praradęs bet kurią iš šių teisių, nenustoja būti nuosavybės teisės

subjektas. Nuosavybės teisė yra vienalytė ir lanksti, todėl nenustoja

tarnauti savininkui net tada, kai jo teisės dėl įvairių ribojimų yra

maksimaliai suvaržytos. Teoriniu požiūriu nuosavybės teisė yra neribota,

nors praktiškai ši taisyklė gali turėti įvairių išimčių, o tai yra ypač

aktualu nekilnojamojo turto sričiai.

Panagrinėjus visus šiuos požymius, galima pamėginti apibrėžti

nuosavybės teisę. Tai daiktinė autonominė asmens teisė valdyti ( naudotis

ir disponuoti materialiu daiktu ), neribojama tik tiek, kiek nepažeidžia

esamos teisėtvarkos. Šitaip suprantama, nuosavybės teisė visą laiką bus

tik viena, kad ir kokia teisinė sistema ją gintų.

NUOSAVYBĖS TEISĖS RIBOJIMAS

Nuosavybės teisę romėnai suprato kaip visišką teisę naudotis daiktu,

pasireiškiančią tuo, kad savininkas jam priklausančiam daiktui turi

absoliučią valdžią. Kai kurie mokslininkai net gretina privatinės teisės

dominium ir viešosios teisės suvereniteto sąvokas. Tačiau ir ši absoliuti

teisė, kaip ir praktiškai kiekviena subjektyvi teisė, buvo ribojama.

Ribojimus lėmė žmonių visuomeninio gyvenimo prigimtis ir iš to

išplaukianti tam tikrų socialinių ir politinių vertybių sistema. Ir

šiandien praktiškai kiekviena civilizuota teisinė sistema riboja

nuosavybės teisę, atsižvelgdami į trečiųjų asmenų ir visuomenės

interesus.

Nuosavybės teisės ribojimai, kurios lėmė visuomenės interesai,

įtvirtinti viešojoje teisėje ( ius cogens ), kuri iš esmės buvo

imperatyvi. Todėl šalys privačiu susitarimu negalėjo panaikinti ar

sumažinti šių ribojimų. Tuo tarpu ribojimai, lemiami trečiųjų asmenų

interesų, įtvirtinti privatinėje teisėje, kuri iš esmės buvusi

dispozityvi. Todėl šalys susitarusios galėjo ribojimus keisti ir net

naikinti. Ribojimai siaurina nuosavybės teisės turinį sudarančias teises.

Tačiau šis „siaurinimas“ galioja tik ribojimų egzistavimo laikotarpį. Kai

ribojimai nustoja egzistavę, nuosavybės teisė vėl galioja. Čia pasireiškia

nuosavybės teisės lankstumas.

Ribojimai, ginantys

visuomenės interesus

Jau Dvylikos lentelių įstatymuose yra viešų nuosavybės ribojimų,

lemiamų statybos ir sanitarijos reikalavimų ( pvz.: draudimas deginti

lavonus miesto ribose, ar minimalūs atstumai tarp namų ir pan. ).

Ribojimai kaimynų naudai

Jie taip pat yra Dvylikos lentelių įstatymuose. Čia viskas taip pat

grindžiama konkrečiais atvejais. Štai keli iš jų:

1. pagal Dvylikos lentelių įstatymus, sklypo, kuriame augantys

vaisiai nukrito į kaimyno sklypą, savininkas galėjo kas antrą dieną

susirinkti jam priklausančius vaisius. Kaimyno sklypo savininkas

privalėjo toleruoti šį įžengimą.

2. Dvylikos lentelių įstatymai reikalavo palikti laisvą 5 pėdų ruožą

ties sklypo riba. Vėlesni įstatymai panaikino šį ribojimą ir leido

statyti ant sklypo ribos. Šiuo atveju kaimyninio sklypo savininkas

privalo pakęsti, jeigu statinys ne daugiau kaip puse pėdos

įsiskverbia į jo sklypą.

3. savininkas privalėjo praleisti kaimyną per savo sklypą, jeigu šis

kitaip negalėjo pasiekti savojo. Įstatymai įtvirtina ir teise

naudotis keliais, vedančiais į kapines.

4. aukščiau esančio sklypo savininkas negalėjo keisti natūralios

tekančio jo žeme vandens krypties.

5. sklypo savininkas turėjo pakęsti skraidančių bei pastovių kūnų,

esančių kaimyno žemėje, įtaka, jei tai nebuvo daroma siekiant

pasityčioti.

BENDROJI NUOSAVYBĖ

Dažniausiai nuosavybės teisė į tam tikrą daiktą priklauso vienam

asmeniui. Pagal romėnų teisę, daiktas galėjo priklausyti ne vienam

asmeniui, bet keliems asmenims ir šie jį valdė bendrai. Tokiu atveju

buvusi bendroji nuosavybė – communio pro indiviso, condominuim. Pagal

romėnų teisę, kiekvienas bendrasavininkis turėjo idealią nuosavybės teisės

į tam tikrą daikto dalį. Dalys nebūtinai turėjo būti lygios. Kiekvienas

bendrasavininkis turėjo teisę laisvai disponuoti savo dalimi ir

proporcingai turimai daliai gaudavo naudą bei privalėjo vykdyti daiktui

uždėtas įvairiais prievoles.

NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMAS

Nuosavybės teisę galima įgyti pirminiu arba išvestiniu būdu.

Pirminis yra toks būdas, kai įgijėjo teisė į daiktą atsiranda pirmą

kartą arba nepriklausomai nuo ankstesnių teisių į jį. Šitaip įgyta

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1726 žodžiai iš 3436 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.