Teisės teorija1
5 (100%) 1 vote

Teisės teorija1

Teisės teorija

TEISĖS SAMPRATA

Teisė suprantama įvairiai: kaip laisvės matas, kaip

Teisės normos – bendri teisiškai užfiksuoti norminiai valstybiniai teisėto elgesio kriterijai, nustatantys teisiškai leistiną ir teisiškai ginamą elgesį ir tokio elgesio ribas. Teisės norma tiesiogiai žmonių elgesio nenustato, o tik jį nukreipia.

Teisės socialinė paskirtis – būti patikimu reguliavimo mechanizmu, garantuojančiu socialinio elgesio dalyviams teisėtą erdvę visuomenės materialinių interesų sistemoje (?).

Teisės sampratoje turi būti 2 elementai:

1)teisės norminis pobūdis;

Teisės egzistavimas ir paskirtis – normuoti ir sutvarkyti visuomeninius santykius. Svarbiausias sutvarkymo dalykas – įtvirtinti teisiškai leistino elgesio ribas.

2)paskirtis – tvarkyti visuomeninius santykius.

Teisės požymiai tokie:

1)teisė – visuotinai privalomų normų sistema, pagrįsta visuomenės sluoksnių interesais, jų susitarimu ir kompromisais;

2)normos, iš kurių susidaro teisė, išdėstytos įstatymuose ir kituose valstybės pripažintuose šaltiniuose. Jos – žmonių laisvės matas. Valstybės pripažintuose šaltiniuose normos tampa objektyviomis. Joms suteikiama visuotino privalomumo savybė. Ji suponuoja būtinai atvejais užtikrinti normos veikimą valstybine prievarta;

Normų, sudarančių teisės sistemą, yra visuotinai privalomas visuomeninių santkyių dalyvių teisėto elgesio kriterijus.

Teisė nustato žmonių, jų grupių, socialinių junginių teisiškai leistino elgesio ribas. Be to, teisėje yra teisinių draudimų, paliepimų, bet vyrauja leidžiančios laisvai veikti normos.

3)teisė yra apspręsta visuomeniškos veiklos materialinių, socialinių, kultūrinių faktorių, gyventojų grupių, atskirų individų bendra valia;

Privačių interesų suderinimo rezultatas, išreikštas įstatymu arba kitokiu valstybės pripažintu būdu, ir pasireiškia kaip žmonių elgesio ir veiklos reguliatorius.

4)teisė nėra tapati įstatymams, nes įstatymai – tik viena iš teisės išraiškos formų;

Įstatymas, neatitinkantis teisės idėjų, principų ir asmenybės prioritetų, nustatyta tvarka pripažįstamas negaliojančiu ir teise būti negali.

Pripažinsu bendrąją valią teisės esme, jai suteikiama bendrojo socialinio reguliatoriaus kokybė, ir teisė tampa bendro sutarimo ir taiko pasiekimo priemone.

Taip suprantant valią teisėje, pašalinama teisės kaip prievartos ir individualios valios slopinimo įrankio samprata.

Teisė, įforminta valia oficialiai paliudijama ir užtikrinama valstybės. Ta valia turi išorinės išraiškos formas: įstatymus, nutarimus etc. Pasireiškia tam tikru dalyviams priimtinu mastu.

Jurisprudencijoje ginčijamasi, kas yra svarbiausias teisės elementas: idėjos, normos, ar veiksmai (santykiai).

Prigimtinės ir psichologinės mokyklų atstovai mano, kad idėjos – pirminis teisės elementas, o normos – antrinis.

Normos:

1)teisės;

2)moralinės;

3)korporatyvinės;

4)paprotinės.

Gali būti ir mišrių normų: pvz., religinės – moralinių ir korporatyvinių derinys.

Šių mokyklų atstovai mano, kad normos gali tik tam tikru laipsniu atspindėti.

Norminės mokyklos atstovai prioritetu laiko teisinį paliepimą.

Sociologinės mokyklos atstovai svarbiausiu elementu laiko veiksmą arba santykius.

Tik integracinis aiškinimas leidžia apibūdinti teisinės normines savybes ir veiksmingą pobūdį:

Teisė – reali visuomenės jėga, priešinga savivalei ir betvarkei. Valstybė užtikrina teisės veikimą visose stadijose.

Integralinis teisės suvokimą – teisės santykių ir elgesio reguliavimas galimas tik ten, kur galima įrodyti teisinio proceso priemonėmis, kur yra teisių ir pareigų atlikimas ir atitinkamos sąlygos, yra tam tikros struktūros, sugebančios taikyti ir esant reikalui priversti vykdyti.

Teisė savo esme išreiškia reguliuojamų santykių dalyvių suderintą valią, asmenybės prioritetus ir vertybes, ir dėl to yra individų ir jų grupių laisvės ir atsakomybės matas, įvairių interesų ir poreikių civilizuoto patenkinimo priemonė. (teisės esmė)

Teisės apibrėžimas pagal dėstytoją:

Teisė – tai susiformavusių tautoje, išreikštų įstatymuose ir kituose valstybės pripažintuose šaltiniuose visuotinai privalomų teisėtų leistinų ir draudžiamų teisėto elgesio taisyklių (normų) sistema.

Valstybė nekuria teisės, o tik užtikrina jos veikimą.

Reikia skirti SUBJEKTINĘ IR OBJEKTYVIĄJĄ TEISĘ.

Teisė – ne vien teisės normos, kurios yra įstatymuose ir kituose teisės šaltiniuose, bet ir fizinių bei juridinių asmenų subjektinės teisės (teisinė galia).

Subjektinės teisės šaltinis – objektyvioji teisė.

Nusistovėjusios gyvenime ir įsisamonintos taisyklės teisės normų forma suobjektyvinamos įstatymuose, kituose teisės šaltiniuose ir tampa nepriklausomomis.

Visuomeninių santykių dalyviams priklausančios teisės priklauso tik jiems, bet jos ir valstybės valios išraiška įstatymuose, galimo elgesio matas, pripažintas ir ginamas valstybės.

Objektyvioji teisė:

1)tai visuma teisės subjektų teisių;

2)tų subjektų galimo elgesio (laisvės) mastas, leidžiantis veikti savo interesais;

3)tokios teisės ir laisvės, kurias valstybė oficialiai pripažįsta, saugo ir gina.

Teisės skirstymo į objektyviąją ir subjektinę reikalauja gyvenimas, nes reikia žinoti, ar apie teisę

kalbama teisės normų, ar santykių dalyvių teisių prasme.

Skirtumai tarp šių teisių turi praktinę ir pažintinę reikšmę.

Objektyvioji teisė tik santykinai nepriklausoma nuo žmonių, nes žmonės dalyvauja kuriant šią teisę.

Subjektinė teisė priklauso tik nuo to, kas ją kuria, bet ja galima naudotis tik taip, kad nepadaryti žalos visuomenei ir valstybei.

Bet tarp šių teisių – glaudus ryšys, organinė priklausomybė. Galima kalbėti apie vieningos teisės dvi puses. Sukuriamos bendros teisinės normos, ir jų pagrindu kyla teisiniai santykiai. Tai yra teisės normos reikalavimas suindivualinimas pagal faktinę situaciją santykių šalių teisių ir pareigų forma.

Tik atrodo, kad teisiniai santykiai visiškai priklauso nuo įstatymų leidėjų, o ne nuo faktorių sistemos. Normos lieka popieriuje, jeigu teisė neįkūnijama teisės subjektų teisėse ir pareigose.

Be subjektinės teisės nėra bendrų teisės normų realizavimo.

Tiriant teisinę tikrovę, negalima apsiriboti teisės normų analize. Būtina tirti visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas.

Subjektinių teisių turinys – asmens teisės ir laisvės, įrašytos Konstitucijoje.

Objektyvioji teisė – teisės normų sistema, subjektinė teisė – subjektų teisinė galia.

Terminai objektyvioji ir subjektinė turimi galvoje ne filosofine prasme.

Suteiktų teisių apsprendžiamas gamybinių teisių sistemoje ir priklauso nuo įstatymų;

Pasinaudoti galima visomis gyvenimo sąlygomis (?)

Suteiktomis teisėmis galima naudotis ne neribotai, o nedarant žalos.

Subjektinė teisė svarbi tuo, kad užtikrina asmens lasivę, galimybę veikti savo interesais, reikšti iniciatyvą.

Subjektinė teisė neišvengiamai susijusi su teisinėmis pareigomis.

Jeigu teisė netiesiogiai yra visiems vienodas elgesys, tai galima kalbėti dialektinę vienybę objektyvios ir subjektinės teisės.

Dialektika pasireiškia jų santykiavimo pobūdyje, kuris priklauso nuo teisėkūros (teisėdaros).

Ten, kur svarbiausia teismų praktika, subjektinė teisė šiek tiek pirmauja (Anglijoje, JAV, Kanadoje).

Ten, kur valstybė aktyviai kuria įstatymus, objektyvioji teisė pirmesnė už subjektinę.

Vyrauja racionalus, tikslingas teisės kūrimas (Vakarų šalyse, iš dalies Lietuvoje).

Šiuo metu pirmauja objektyvioji teisė.

Subjektinės teisės modifikacijas reikia tirti nuo teisnumo, taip pat teisinių santykių dalyvių teisinę galią ir jų pretenzijas, kai prievolė nevykdoma, ir turintis teisę asmuo kreipiasi į teismą.

Visuotinas teises atitinka ir visuotinas pareigas. Pažeidus tokias teises ir nevykdant pareigų, gali atsirasti teisiniai santykiai.

Anot kai kurių autorių, pagrindinės visuotinės piliečių teisės ir pareigos – teisnumas.

Kilus ginčui dėl teisių, jas pažeidus, neišvengiamai atsiras teisiniai santykiai ir pažeista teisė pavirsta subjekto teisine galia, o kitam dalyviui atsiranda pareigos.

Piliečių pagrindinių teisių ir laisvių esmės ir vaidmens klausimas – ne vien teisinė, bet ir politinė problema.

Subjektų teisių reikšmė – ne vien ta, kad be jų negali būti galiojančių įstatymų leidybos. Jos parodo šalies teisės sistemos demokratizmą ir progresyvumą, todėl teisė nagrinėtina ir kaip teisės normose įtvirtinas subjektines teises ir su jomis susietas pareigas. Tik tai ištyrus galima kalbėti apie teisingumą ir teisėtumą, šalies teisinę tikrovę.

Subjektinė teisė negali būti traktuojama kaip antraeilė. Jos vertė – užtikrinta nuosavybės teisė, laisvas verslas ir t.t.

MORALĖS IR TEISĖS SAVITARPIO PRIKLAUSOMYBĖ

Socialinės normos – labai įvairios. Žmonių socialinės teisės reguliuojamos pozityvinės teisės, moralės, paprotinėmis ir korporatyvinėmis normomis. Visais atvejais, išskyrus pozityvinės teisės ir dalinia korporatyvinės, normos neatskiriamos nuo teisinės veiklos.

Pagal turinį normos:

ekonominės, kultūrinės, estetinės ir t.t.

Pagal reguliavimo ypatybes socialinės normos:

1)teisės normos;

2)moralės;

3)korporatyvinės;

4)paprotinės.

Socialinės normos sudaro vienovę. Jos visapusiškai veikia visuomeninį gyvenimą, bet organinės sistemos nesudaro.

Svarbu išskirti institucines teisės normas iš neteisinių.

Teisė ir moralė kartu veikia visuomenę. Bet teisė ir moralė – savarankiški, skirtingos prigimties. Moralė – dvasinio gyvenimo dalis. Moralės normos formuojasi moralinių pažiūrų įsitvirtinimo ir raidos procese, išreiškia pažiūras.

Būdamos neatskiriamos nuo žmonių elgesio, jos įtakoja tą elgesį. Moralės normoms nereikia formalaus įtvirtinimo. Jos veikia per visuomenės nuomonės poveikį.

Moralė gali būti bendražmogiškoji, viešpataujančioji ir pasenusi-reakcinė.

Teisėkūros ir teisės taikymo procese į teisės sferą prasiskverbia moraliniai poreikiai, moralės sąlygojami reikalavimai.

Teisė – irgi institucinis socialinis reguliatorius. Užtikrina įvairius visuomeninius santykius, bet tai objektyvus reguliatorius.

Kai kurios teisės normos gali būti ir indiferentiškos, neatitikti, o kartais ir prieštarauti moralei – atskirais atvejais, kai moralė išreiškia prigimtinių žmogaus teisių reikalavimus.

Bet teisė ir moralė egzistuoja savarankiškai.

Tam tikru laikotarpiu vyravo moralės normos, po to – rašytinė teisė.

Daugumos teisės draudžiamųjų normų šaltinis – moralės

gali būti atgyvenusių, reakcinių normų ir papročių, o teisėje turi būti išreikšti bendražmogiški pradai.

Rašytinės teisės normos ir jų taikymas negali būti tiesiogiai priklausomi nuo moralės kriterijų, nors teismas turi atsižvelgti į moralės normas.

Jeigu teisė pažeista, poelgis amoralus, o moralė gali nukentėti, bet teisė pažeista nebus.

TEISĖS FUNKCIJOS

Tai teisės poveikio visuomeniniams santykiams pagrindinės kryptys. Jos apspręstos teisės esmės, jo socialinės paskirties visuomenės gyvenime.

Funkcijos išreiškia pagrindinius teisės bruožus. Jų paskirtis įgyvendinti teisės uždavinius. Svarbiausias funkcijų bruožas – dinamiškumas, veikimas ir pastovumas.

Teisės funkcijos gali būti klasifikuojamos į a)išorines: socialines, politines, ekonomines, auklėjamasias ir b)vidines: ir teisės poveikio būdus (reguliatyvinė ir apsauginė funkcijos).

Šios funkcijos būdingos teisės prigimčiai. liudija apie teisės kaip socialinio instituto neišvengiamumą visuomenėje.

Reguliatyvinės funkcijos ypatybė – nustato pozityvines elgesio taisykles socialinių ryšių tarpusavio koordinacijoje.

Išsiskiria reguliatavinė statinė ir dinaminė atšakos.

Reguliatyvinė statinė veikia visuomenės santykius, įtvirtindama juos teisės insitutuose. Čia ir yra viena iš teisinio reguliavimo paskirčių. Sureguliuoja tuos santykius, kurie sudaro normalaus egzistavimo pagrindus.

Lemiamą reikšmę įgyvendinant statinę funkciją – nuosavybė teisės, piliečių teisių ir laisvių institutai.

Reguliatyvinė dinaminė funkcijas pasireiškia visuomenės poveikiu visuomeniniams santykiams. Pasireiškia civilinės, administracinės, darbo teisės institutuose.

Būdingiausi reguliatyvinės teisės funkcijos realizavimo būdai:

1)teisės normomis nustatomis piliečių teisnumas ir veiksnumas, jų teisinio statuso įtvirtinimas ir keitimas;

2)valstybinių įstaigų kompetencijos ir pareigūnų įgaliojimų nustatymas;

3)juridinių asmenų statuso nustatymas;

4)teisinių faktų, susijusių su teisinių santykių atsiradimu, pasikeitimu ir pasibaigimu nustatymas, konkretaus teisinio ryšio tarp teisės subjektų nustatymas;

5)teisinio reguliavimo optimalaus tipo nustatymas, pritaikant konkretiems visuomeniniams santykiams.

Reguliatyvinė funkcija – apspręsta socialine paskirtimi teisino poveikio kryptis, pasireiškianti teisinių taisyklių nustatymu…

Tikslas – įtvirtinti ir įtakoti interesus, skatinti visuomenės santykių raidą.

3)Apsauginė teisės funkcija – sąlygota socialinės paskrities teisinio poveikio kryptis, skirta apsaugoti bendros reikšmės teisinio poveikio kryptis.

Saugo ekonominius, politinius, asmeninius santykius, pašalina neigiamus santykius.

Apsauginė funkcija charakterizuoja teisę, darančią ypatingą poveikį žmonių elgesiui. Informuoja subjektus, kokios socialinės vertybės yra saugomos valstybės priemonėmis, parodo teisės humaniškus pradus.

1)Statinė, 2)reguliatyvinė ir 3)apsauginė funkcijos.

Teisės vertingumas – tas, kad ji priemonė, patenkinanti socialiai teisingus ir progresyvus poreikius ir interesus.

Teisė – instrumentinė vertybė. Jo dėka veikla – organizuota, pastovi, kontroliuojama. Teisė santykiuose užtikrina darną ir tvarką, paverčia civilizuotais.

Be teisės negalim suderinti gamybos ir paskirstymo.

Teisė skatina individus ir visuomenę vystyti naudingus santykius.

Teisė nesuniveliuoja privatinių interesų, o tik suderina su bendrais interesais.

Teisė išreiškia ir nustato asmens laisvės visuomenėje mastą, laisvės ribas, o ne bendrai asmens laisvę.

Teisė realizuoja socialinį aktyvumą kartu su atsakomybę, pašalina savivalę.

Teisė ir laisvė yra neatskiriamos.

Teisė – laisvės forma realiuose santykiuose.

Teisė išreiškia tiesos kriterijus, įtvirtina piliečių lygybę prieš įstatymus.

Teisė – normomis įtvirtintas teisingumas.

Teisė paremta humaniškais pradais. Pasireiškia tuo, kad tai veiksminga socialinės apsaugos priemonės.

Teisė – progreso faktorius, atsinaujinimo šaltinis, ekologinių problemų sprendimo įrankis, padeda siekti socialinės taikos.

Teisės teorija, 10 14

1.Teisės principai.

2.Teisės funkcijos.

3.Teisinis reguliavimas (nebuvo laiko, neišdėstyta).

Teisės principai – tai vadovaujančios teisinės idėjos, vertybinės orientacijos, kurios rodo, kaip teisės normose turi būti išreikšta pagarba žmogaus teisėms, kaip turi būti organizuojama tų teisių apsauga.

Teisės principas – tai pradinė visą teisės sistemą ir teisinį reguliavimą nukreipianti, tvarkanti, organizuojanti idėja.

Teisės principai išreiškia pačią teisės esmę ir ją įvairiais aspektais konkretizuoja.

Teisės principai – ne tik idėjos. Teisė turi būti suprantama kaip procesas.

Teisė yra procesas: teisinės idėjos – teisės normos – teisiniai santykiai

Tai ontologiniai teisės lygmenys.

Teisės vystymosi procesas – uždaras ratas (judėjimas abiem kryptimis ontologiniais teisės lygmenimis).

Principai gali egzistuoti ne tik idėjos, bet ir teisės normos pavidalu.

Teisės principai lietuvių teisinėje literatūroje nebuvo aiškiai skiriami nuo kitų principų. Principais buvo laikoma demokratiškumas, humaniškumas, teisių ir pareigų vienovė etc.

Šioje krūvoje teisiniai principai sumaišyti su neteisiniais. Pvz.,

humaniškumas yra ideologinis principas.

Teisės principais laikytini tik tie principai, kurie išplaukia iš teisės kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovės (iš pačios teisės esmės).

Teisės principai – tai grynoji teisės esmė.

Principų paskirtis – orientuoti socialinį procesą, kad teisė gintų žmogaus teises ir laisves.

Teisinė idėja dažniausiai formuojasi kaip teisės principas, kuris vėliau sąlygoja teisinių idėjų ir teisinių santykių pobūdį.

Asmens neliečiamybės principas iš pradžių pasirodė kaip teisinė idėja. Kadangi ji buvo svarbi, jos apibendrintas pobūdis rodė, kad tai – teisės principas. Vėliau šis principas virto teisės normą (priimti įstatymai). Įstatymų pagrindu formavosi konkretūrs žmonių santykiai, realizuojantys šį principą žmogaus elgesio lygmeniu.

Vieni teisės principai tiesiogiai įtvirtinti teisės normose. Tada jie tampa principais-normomis.

Teisės principai-normos ir teisės principai, išvedami iš teisės normų, sudaro dvi pagrindines teisinių principų rūšis.

Principai-normos paprastai sąlygoti paties teisinio reguliavimo objekto. Konstitucinėje teisėje tai, pvz., valdžių padalijimas. Jis įtvirtinamas todėl, kad tauta galėtų kontroliuoti savo valdžią. (Konstitucija – tautos valios išraiška.)

Mūsų Konst.5 str.: valdžią įgyvendina Seimas, Prezidentas, Vyriausybė ir Teismas.

Principai, išvedami iš teisės normų, paprastai yra sąlygoti teisinio reguliavimo metodo. Jie išreiškia bendrą reikalavimą. Pvz.:

1)viskas, kas neuždrausta, leidžiama (įstatymų reikia tik tokių ir tiek, kad realizuoti Konstitucijos nuostatas;taikoma piliečiams);

2)viskas, kas tiesiai neleista įstatymo, uždrausta (taikoma valstybės pareigūnams, nors pareigūno apibrėžimas gali būti platesnis [pagal korporatyvinę teisę, sociotarinę sampratą]);

3)tebūnie išklausyta ir antroji pusė;

4)niekas negali būti teisėju savo paties byloje;

etc.

Išvardinti principai turi didelę reikšmę taikant įstatymus, o ypač kuriant precedentinę teisę. Galima vadovautis principais.

Civilizuotose šalyse deklaruojama ne įstatymo, o teisės viršenybė. Tai eliminuoja sankcionuoto pavojaus visuomenei galimybę.

Principus galima suskirstyti pagal apimtį į:

a)bendruosius;

b)šakinius bei institutų.

a)bendrieji teisės principai – tai principai, galiojantys visose teisės šakose. Pvz., kiekvienas ir visi bendrai turi laikytis įstatymų; valstybė taip pat privalo laikytis įstatymų; įstatymas yra tai, ką nustato tauta; naudodamasis savo teisėmis privalai nepažeisti kito teisių; visų lygybė prieš įstatymus; teisėtumo principas (reikalavimas, kad visi teisės subjektai [valstybės institucijos, pareigūnai, visuomeninės organizacijos, piliečiai] savo veikloje tiksliai ir besąlygiškai vykdytų teisės normų reikalavimus).

Teisėtumo principui būdinga:

1)teisėtumo vieningumas;

Tai reiškia, kad teisiniai paliepimai turi būti vienodai taikomi ir vykdomi visoje šalies teritorijoje. Negali būti, kad miestas turėtų savo teisėtumą.

2)įstatymas turi būti taikomas visuotinai;

Tai yra, visų teisės subjektų atžvilgiu. Visiems įstatymas yra tas pats.

3)įstatymo viršenybė (ne virš teisės, o tai, kad įstatymas turi aukščiausią galią kitų juridinių teisės aktų atžvilgiu).

Teisėtumas svarbus dar ir todėl, kad teisėtumas – teisinės demokratijos pagrindas ir pačios valdžios realybės garantas. Įstatymų leidžiamosios valdžios realybė užtikrinama per vykdomąją valdžią, įstatymų vykdymą. Antraip valdžia virsta diskusijų klubu.

“Valstybė yra demokratiška tik iki tol, kol jose laimokasi įstatymų.”

Demokratijos raida padeda stiprinti teisėtumą. Pirmiausia – per nepriklausomą spaudą. Demokratija – įstatymų vykdymo kontrolės institucija.

2.Teisės funkcijos.

Socialinė teisės paskirtis įgyvendinama per teisės funkcijas.

Teisės funkcija (lot. priklausomybė) – tai teisės poveikio visuomeniniams santykiams (žmonių elgesiui) kryptis ir būdas.

Teisės funkcijos skirtos taip organizuoti žmonių tarpusavio santykius, kad būtų kuo tinkamiausiai pasiekta jos socialinė paskirtis – apsaugoti žmogaus teises nuo valstybės institucijų savivalės ir asocialių individų.

Keičiantis teisės socialinei paskirčiai, keičiasi ir teisės funkcijos – jų turinys ir vieta funkcijų sistemoje.

I.Pagrindinė teisės funkcija – reguliacinė. Tai toks teisės poveikio žmonių santykiams būdas, kai teisinio santykio dalyviams nustatomos subjektinės teisės ir pareigos.

Reguliuoti – tai manipuliuoti teisėmis ir pareigomis. Šiuo manipuliavimu ir pasiekiami teisės tikslai.

Demokratinėje (teisinėje) valstybėse siekiama nustatyti teisių ir pareigų pusiausvyrą.

Reguliacinė funkcija – pagrindinė tiek klasinėje, tiek demokratinėje visuomenėje.

Apsauginė funkcija. (tai yra klaida, pseudo)

Apsauginė funkcija – visų teisės funkcijų tikslas.

II.Valstybės prievartą legalizuojanti funkcija.

Teisė turi legalizuoti prievartą, kad apsaugotų žmogaus teises. Per šitą funkciją valstybė įgyvendina teisingumą.

III.Priešingų interesų derinimo arba socialinio kompromiso funkcija.

Ši funkcija veikia tik demokratinės visuomenės teisėje. Klasinėje visuomenėje priešingi interesai slopinami.

(čia buvo

Informacinė funkcija.

Skelbia, kokio elgesio iš santykio dalyvio teisė reikalauja. Informuoja, kokia sankcija bus taikoma pažeidžiantiems teisės normą.

V.Auklėjamoji funkcija.

Tai – visų teisės funkcijų apibendrinimas.

Kai konstatuojamas teisės auklėjamasis poveikis asmeniui formuojant to asmens socialumą.

2. KLAUSIMAS TRYS TEISĖS ONTOLOGINIAI LYGMENYS IR JŲ TARPUSAVIO SĄVEIKA

Teisė yra organiškai susijusi su žmonių interesais. Dėl daugiapakopės savo sudėties ji pati tampa labai sudėtinga.

Trys teisės ontologiniai lygmenys – tai teisės ideologizavimas, teisės normos ir teisinis santykis.

Pirmasis lygmuo – teisinės idėjos – tai vaizdiniai apie esamą socialinių santykių reguliavimo būseną, apie galimybę ar būtinybę tuos santykius reguliuoti, keisti plėtros kryptį. Vaizdiniai apie veikiančią, pageidaujamą teisę. Teisė dar egzistuoja žmonių sąmonėje kaip idėja, kaip dvasinė tam tikros elgesio taisyklės galimybė, kaip tų žmonių įsisavinti interesai, kaip noras juos apsaugoti per jų norminimą. Interesai, siekiantys virsti visuomeninio elgesio taisykle. Užsąmonės ribų dar nėra teisės kaip jėgos, galinčios daryti realų poveikį praktiniam žmonių elgesiui, tačiau šioje idėjoje slypi siekis virsti kūnu (teisės norma). Šis kryptingumas ir daro tokią idėją teisine.

Antras lygmuo – teisės norma – tai antrasis teisės materializavimo žingsnis. Tai tas pati teisės idėja, tik pavirtusi visų privalomo elgesio taisykle, todėl daranti realų ir tiesioginį poveikį žmonių elgesiui. Ji jau normuoja, valdo.

Trečias lygmuo – teisiniai santykiai – tai galutinio teisės idėjų objektyvizavimosi (materializavimosi) stadija. Tai visi teisiniai santykiai, sureguliuoti teisės normomis. Jie rodo, kad teisės idėjos per teisės normas sukūrė atitinkamą socialinį santykį, realybę. Žmonės elgiasi kaip buvo norima, elgesiui suteikiama forma, turinys ir kryptis.

Teisės idėjos persimaino į teisės normą, o per ją – į praktinio žmonių elgesio realybę. Atsekti, kaip atsiranda viena ar kita teisės norma, santykis tarp žmonių – tai suvokti šį tradicinį teisės tapsmą. Kad visuomenėje atsirastų teisės norma, kuri įtvirtintų neliečiamybę, turi atsirasti teisės idėja. Ši idėja iš pradžių funkcionuoja kaip įrodinėjimas, jog reikia gerbti kt. asmenų autonomiją. Idėjos lygmenyje teisė tik moralinis pageidavimas, neturintis privalomo pobūdžio, o kai idėjai pritaria visuomenė, kai įstatymo leidėjas ją paverčia visiems privaloma taisykle, ji virsta teisės norma, žmonės ima gerbti vienas kitą.

Kai normos neatitinka naujų gyvenimo sąlygų, atsiranda naujos idėjos, siūlančios kitokį tų pačių santykių tvarkymo modelį. Iš naujo prasideda naujos teisės naujas tapsmas, kylantis iš idėjų į socialinius santykius ir atvirkščiai. Teisė – tai įsisavinti žmonių interesai (idėjos), paversti visuotinai privalomo elgesio taisykle, darančią realų poveikį žmonių santykiams.

4 KLAUSIMAS. TEISĖS ESMĘ AIŠKINANČIŲ TEORIJŲ DIFERENCIACIJA PAGAL POŽIŪRĮ Į TEISĖS TURINĮ

Teisė atsiranda iš visuomenės, žmogaus, teisių apsaugos poreikių. Tai nuo visuomenės kitimo keičiasi vaizdiniai apie pačią teisę. Teisės turinys – tai socialinis interesas, todėl …….. teisės turinį, kaip aiškinamos kaip kokios socialinės grupės, ir kaip tas interesas realizuotas (kokiu būdu, kieno naudai). Pagal tai kaip socialinį interesą paversti teise, visos pažiūros gali būti apibendrintos prievartos ir kompromiso idėjos. Šias idėjas išreiškia prievartos ir visuomeninės sutarties idėja.

Prievartos teorija – išplėtojo L.Gumplovičius, austrų teisininkas. Viešosios valdžios kilmę aiškina tuo, kad vienos gentys užkariauja ir pavergia kitas gentis, savo interesus paverčia užkariautojo elgesio taisykle. Prievartos dėka visuomenėje nusistovi tvarka, įkūnijusi ponų ir vergų, turtingų ir vargšų skirtingas padėtis vienas kito atžvilgiu. Šių grupių interesai įkūnijami kaip vienos grupės intereso slopinimas kitos naudai. Grubi jėgos prievarta yra valstybės ir teisės šaltinis. Jėga visada eina teisės priekyje. Teisė – sunorminta nelygybė. Šitoks vienos socialinės grupės viešpatavimas kitai, pagimdo įprotį smurtu nustatyti tvarką, kuri virsta teise. Tokia teisės samprata buvo būdinga ankstyvosios žmonijos raidos stadijoms. Valstybė ir teisė – priemonės viešpataujančios socialinės grupės saviems interesams įgyvendinti. Šioje teorijoje svarbiausia tai, kad teisė išvedama iš prievarta garantuoto intereso. Teisė – tai tam tikros socialinės grupės interesas, paverstas elgesio taisykle ir užtikrintas prievarta. Tik tas interesas gali virsta tvarka, kuris paremtas pakankama jėga.

Marksistinė teisės samprata. Bendra Engelso ir Markso mintis – į teisę žiūrima kaip į reiškinį, sąlygotą ir apspręstą ekonominių veiksmų. Teisė – tai viešpataujančios klasės valia, kurią sąlygoja jų turtas. Teisė – tai prievartinė tvarka, iš aukščiausios valdžios išeinantis įstatymas. Šitoks požiūris grindžiama tuo, kad žmogus iš prigimties yra blogas, egoistas. Šis žmogaus netobulumas yra istorinis, nulemtas socialinės-ekonominės aplinkos. Tam teisė ir atsiranda, kad reguliuotų išorinį blogo žmogaus elgesį ir tuo jį socializuotų. Žmogaus
bloga prigimtis yra palaikoma išnaudotojiškos aplinkos, kurią sukūrė vergovinė vienovė, kapitalizmas. Istorinė teisės misija – apvalyti žmogų nuo blogio. Prievarta garantuojamas privalomas elgesys. Atskiras pilietis neturi teisės nepaklusti įstatymams nei dėl savo įsitikinimų, nei dėl pilietinio nepaklusnumo. Marksizmui nepriimtina nuostata, kad prigimtinė teisė yra viešesnė už žmonių sukurtus įstatymus. Teisė yra politiškai ir ekonomiškai viešpataujančios klasės interesas, paverstas visai visuomenei privaloma elgesio taisykle. Marksizmas teisės teoriją aiškino iki antro pasaulinio karo. Tai, kad marksizmas nepakankamas šiuolaikinei visuomenei rodo, jog nėra tokių doktrinų, kurios tiktų visiems laikams (išskyrus Šv. Raštą).

Panašia marksizmui linkme ėjo vokiečių teisininkas R.von Jėringas parašęs “Intereso jurisprudencija” (realistinė teisės samprata). Teisė kilo iš tauto dvasios. Teisė atsiranda taip kaip atsiranda kalba. Kaip savaime atsiranda kalba, taip atsiranda teisė. Sprendžiant teisės kilmės klausimą Jėringas į pirmą vietą kėlė tikslinę žmogaus savimonę, o pačią teisę kildino iš žmonių interesų ir kovų dėl tų interesų. Savo teoriją Jėringas vadino realistine arba interesų jurisprudencija. Teisės tikslas apsaugoti žmogaus laisvę. Teisė susideda iš dviejų struktūrinių elementų: intereso ir jo apsaugos. Teisė – juridiškai apsaugotas interesas. Teisės realumą Jėringas aiškino kaip asmens kovos dėl savo subjektyvinių teisių rezultatą. Pasak Jėringo, žmogus teises išsikovoja. Visi didieji teisės pokyčiai pasaulyje ( vergovės , baudžiavos panaikinimas ir kt.) buvo iškovoti amžius trukusioje kovoje. Atitinkamai Jėringas naujųjų laikų istoriją suskirstė į nuolat trunkančias :

1. kova dėl sąžinės laisvės( reformacija);

2. kova dėl politinės laisvės (kova su absoliutine monarchija XVIIa.);

3. kova dėl ekonominės laisvės ( deklaruojamą laisvę paversti realia);

Teisė, pasak Jėringo – dorovės rūšis. Ypač vertingos jo pažiūros į objektyviosios ir subjektyviosios teisės santykį. Realistinės teisės sampratai būdinga :

· teisės nagrinėjama glaudžioje sąveikoje su kintančiais žmonių interesais, santykiais . pastariesiems kintant kinta ir teisė.

· Autentiškasis teisės egzistavimo būdas – tai nuolatinė individo kova dėl subjektyvinių teisių.

· Pabrėžiama teisės ir valstybės vienybė. Be valstybės tik tuščias garsas. Tik valdžia taikanti normas daro tuo kuo ji yra ir kuo ji turi būti. Jėringas neskirstė teisės į prigimtinę ir pozityvią. Jam teisė – tai tik pozityvioji ( valstybės sukurta). Jėringas rėmėsi teisinio pozityvizmo metodologija.

· Struktūros požiūriu teisė aiškinama kaip teisės ir pareigų vienovė. Šiuo pagrindu gali formuotis pilietinė visuomenė.

Visuomeninės sutarties teorija. ši teisės teoriją teisę kildina iš žmonių interesų, bet kitaip aiškina tų interesų virtimo elgesio taisykle būdą. Teisės kilmę ji grindžia taip pat ir santarve.teisė ir valstybė atsiranda ne iš prievartos, ne iš individualios kovos, o iš būtinybės derinti priešingus žmonių interesus. Teisė tada yra priešingo intereso kompromisas pavirtęs bendro elgesio taisykle. Prievarta gali padėti šalims susitarti ir saugoti sutartimi nustatytą socialinę tvarką. Prievartai čia teikiamas antraeilis vaidmuo. Teisinės valstybės vaidmuo siejamas su socialiniu kompromisu. Šias pažiūras antikoje propagavo Epikūras, vėliau Ciceronas, XVI a. lietuvis Volanas, T. Hobsas, Dž. Lokas (XVIIIa.), Ž.Ž. Ruso, 19a. pab. – 20a.pra. visuotinės sutarties teisės teoriją konkretizavo socialdemokratai. Solidarumo arba socialinių funkcijų teoriją , modernų visuomeninės sutarties teorijos variantą, propagavo L.Diugį (1859-1898).

Epikūras mokė, kad asmuo turi patenkinti visus savo geidulius.didžiausia žmogaus gerovė yra laimė, sielos ramybė, prie kurios prieinama tikrais smagumais, kaip priemonėmis nuo nepatenkinamo geidulio. Teisė praktiškai yra suprantama kaip visuma tų priemonių, kurios neleidžia visuomenėms nariams. Teisės pradžia yra visai natūrali: ji gimė gyventojų sutartimi nedaryti vienas kitam skriaudų. Teisė, anot epikūrininkų, nėra kokios nors aukštesnės idėjos įkūnijimas; atvirkščiai , teisingumas, anot jų, yra reliatyvus dalykas, kuris priklauso nuo veikiančios teisės, kuri savo ruožtu turi atitikti laiko ir vietos sąlygas.

Ž.Ž.Ruso teorija apie visuomeninę sutartį. Aš manau, sako Ruso, žmonės praėjus tą tašką, kur kliūtys, kurios prigimtinėje padėty naikina žmonių egzistenciją, savo atsparumu įveikia kiekvieno individo jėgas, kurias jis gali panaudoti šitoje padėty savisaugos tikslui. Tada šita primityvi padėtis negali išsilaikyti ir žmonių giminė žūtų, jeigu ji nepakeistų savo gyvenimo būdo. Žmonės negali kaip kitaip padidinti savo jėgas, kaip tik sujungę ir sutvarkę tas jėgas, kurių turi. Bet jungiantis į sąjungas kyla klausimas, kaip būti nepriklausomu, bet tuo pačiu metu būti sąjungoje. Šios problemos sprendimas yra tas, kad reikia surasti sąjunga, kuri gina visą visuomenę, tačiau tuo pat metu kiekvienas narys yra nepriklausomas. Šios problemos sprendimą pateikia Ž.Ž.Ruso savo veikale “Contra social”. Nurodyto kontrakto ( visuomeninės sutarties) sąlygos pagal jo
yra taip specialiai nustatytos , kad mažiausias jų pakeitimas darytų jas tuščias, be reikšmės; nors jos niekad nebuvo formaliai išreikštos, tačiau jos yra vis tos pačios, žinomos, tad jei sutartis yra pažeista, tai kiekvienas turi grįžti į savo pirmykštę padėtį, pirmykštes teises, ir atgauna savo prigimtinę laisvę, netekdamas netikros laisvės, dėl kurios buvo atsisakęs nuo jos. Kiekvienas sutikdamas su sutartimi jai atsiduoda pilnumoje, tačiau kiekvienas narys atsidavęs sutarčiai nenori bloginti padėties, nes visiems bus vienodos sąlygos.

Kadangi atsidavimas yra visiškas, tai ir susijungimas yra visiškas, toks, koks gali būti, ir po to joks bendrininkas neturi ką daugiau duoti visumai. Iš šios citatos suprantama, kad susijungimas ir atsidavimas yra visiškas, ir tik toks atsidavimas ir susijungimas gali padėti išsaugoti žmonijos egzistenciją. Kiekvienas pasiduodamas visiems, nepasiduoda niekas, nes, kad nebūtų jokių įgyjama teisių, kad visi būrų lygūs. Visuomenės sutarties esmė yra: “kiekvienas mūsų perleidžia visumai savo asmenį ir visą savo galią visuotinės valios aukščiausiam valdymui; gauname kiekvieną narį, kaip neatskiriamą viso dalį.

Jo pažiūros literatūroje žinomos kaip solidarizmo arba socialinių funkcijų teorija. Diugi teigė, kad žmonės susaistyti tarpusavyje solidarumo idėja. Tokio bendravimo ir naudos forma suformuoja solidarumo normą virš visko kas supriešina žmones. Solidarumas – tai nuolatinis socialinių interesų derinimas. Toks derinimas galimas todėl, kad esąs dvejopas solidarumas:

· Solidarumas pagal interesų panašumą;

· Solidarumas pagal darbo panašumą; skirtingi žmonių poreikiai gali būti įgyvendinami keičiantis abipusėm paslaugomis.

Solidarumas seka iš nepakankamumo pačiam sau. Juo visuomenė sudėtingesnė, tuo ji strukturalizuotesnė. Solidarumo norma nėra konkretus įstatymas kuriame ji būtų įforminta, o yra metodologinis principas. Atskiros teisinės normos yra tiek reikšmingos, kiek jos atitinka solidarumo normas. Diugi manė, kad teisė, kol ji išreiškia soc. Kompromisą, nėra valstybės nustatoma. Todėl įstatymų leidėjas nekuria teisės normos, o jas konstatuoja. Solidarumo imperatyvai, pasak Diugi, atitinka šias asmens laisves:

· Laisvas profesijos pasirinkimas;

· Žodžio, sąžinės, sutarčių ir susivienijimo laisvė, visų lygybę prieš įstatymus.

Solidarumui įgyvendinti Diugi reikalavo socialinės valstybės. Valstybės pareiga užtikrinti socialinį solidarumą. Solidarumo palaikymo principas , kad valstybė globotų invalidus ir senelius, garantuotų teisę į darbą , į teisingą atlyginimą. Valstybė gali naudoti prievartą solidarumui palaikyti. Jei valstybė ima riboti asmens teises, tai ji tas teises turi riboti visiems vienodai. Diugi kūrė naujos sistemos modelį, kur klasių kova turėjo privesti bendradarbiauti, kad socialinė revoliucija netaptų vieninteliu būdu išspręsti socialinius prieštaravimus. Tokioje politinėje sistemoje turi būti proporcingai atstovauti profesinės sąjungos, politinės partijos. Turime vieningą sistemą esant daugeliui partijų. Diugi formuluotoje teisės sampratoje buvo pagrindas, kad teisė turi remtis žmonių solidarumu. Tai buvo radikalus liberalistinių sampratų įvedimas.

Apibendrinant galima konstatuoti, kad visoms teorijoms bendra tai, kad jos žiūri į teisę kaip interesą paverstą elgesio taisyklėmis. O skiriasi tik siūlomomis taisyklėmis. Vieniems tokia priemonė kompromisas, kitiems prievarta.

5 KLAUSIMAS. TEISĖS SAMPRATŲ ĮVAIRUMAS PAGAL POŽIŪRĮ Į TEISĖS FORMĄ.

Teisės esmės neišsemia jos apibūdinimas tik teisės turiniu. Reikia suvokti išreiškimo išorinius pavidalus. (į ką įsikūnija soc. interesai, garantuojami valstybės prievarta ar kompromiso. Grįžtama prie trijų teisės ontologinių lygmenų: idėjos, normos, visuomeninių santykių. Remiantis šiais lygmenimis visos teisės sampratos gali būti suklasifikuojamos į tris pagrindines idėjines kryptis: aksiologinę, normatyvistinę ir socialogine.

Akasiologinė teorija. Ji aiškina teisę pagal teisės idėjas (teologinė, psichologinė, prigimtinė teisės teorijos). Šios teisės teorijos siekia suvokti, kokia teisė turi būti formuojant idealios teisės modelį, šioje kryptyje visuomeniniai santykiai ir normos tėra tik teisinių idėjų įsikūnijimas. Teisės esmė norma nustatyta per teisės idėją. Siekiama sukurti ne kokia teisė yra, o kokia turi būti. Teisiniai santykiai yra tik teisinių idėjų įsikūnijimas. Tačiau kiekvienas iš šių idėjų tą idėjinį pradą supranta skirtingai. Teologai – visų žmonių kaip dievo valios prigimtinę būtybę. Bendra visoms šios krypties teorijoms yra tai kad idėjų vertybinį pradą laiko svarbiausiu teisės struktūros elementu , aiškinančiu teisės esmę. Iš šios krypties svarbiausia yra prigimtinės teisės teorija. ši idėja jau buvo iškelta senovės Graikijoje .

Šiandien prigimtinė teisės teorija sudaro pagrindą šiuolaikinės demokratinės teisės idėjinį pagrindą. Jos populiarumo priežastis yra – ji oriantuota į pačiame žmoguje slypinčias savybes. Pagal šią teoriją žmonės pripažįstami lygus iš prigimties, turi neatimamas teises. Ši prigimtinė teisė yra bendra visiems žmonėms ir egzistuoja teisė kaip legalumu ir teisingumo kriterijus, todėl valstybė privalo gerbti ir saugoti
prigimtines žmogaus teises. Prigimtinės teisės teorija buvo įtvirtinta Amerikos nepriklausomybės deklaracijoje ir Prancūzijos žmogaus ir piliečių teisių deklaracijoje. Idėja apie visuotiną žmogaus teisų prigimtiškumą įgavo visuotiną pripažinimą konstitucijose. Prigimtinė teisės teorija artima sociologiniai, nes teigia žmogaus primatą prieš valstybę.

Taip pat viena iš labiausiai paplitusių aksiologinės krypties teorijų yra psichologinė teorija. Ši teorija paplito XXa. pradžioje. Psichologinės teorijos pradininku yra laikomas L.I.Petražickis. Jis tyrinėdamas teisę teigė, kad “empirinis mokslas turi du būties tipus – fizinį ir dvasinis. Teisė, kaip vienas iš šios būties reiškinių, priklauso dvasiniam tipui ir reiškiasi kaip imperatyviniai – atributyviniai žmonių išgyvenimai. Žmonių elgesys gali būti laisvas ir priklausomas. Vidinį valios priklausomumą, žmonių elgesį L.I.Petražickis vadina etiniu suvokimu. Šis suvokimas yra etinio reikalingumo. Jo esmę sudaro išskirtiniai jausmai, kurie išgyvenami kaip vidiniai trukdymai laisvės ir kurie skatina žmogų bet kokiam elgesiui. Normos, kaip draudimai ir paliepimai, yra tik atspindys šių išgyvenimų. Psichologinė teorija etinią pareigą išskiria kaip teisinią pareigą ir kaip dorovinę pareigą. Jeigu pareiga etikos sampratoje susijusi su kitu žmogumi, tai šią pareigą samoningai įtvirtina kaip jam priklausančią ir jis, t. y. tas žmogus su kuriuo susijusi pareiga, turi teisę reikalauti, kad pareiga būtų atlikta, tai šiuo atvėju kalbame juridinę pareigą. Bet jeigu pareiga nepriklauso kitam žmogui, tai jis neturi teisės reikalauti, kad pareiga būtų atlikta, tai tuo atvėju kalbame apie dorovinę pareigą. Juridiniai santykiai tarp dviejų subjektų, susijusių pareigomis, kur vienas iš subjektų teisę reikalauti atlikiti šias pareigas, o kitas turi pareiga įvykdyti šiuos reikalavimus – tai, pagal psichologinę teoriją, yra teisinių santykių esmė.

“Teisiniuose išgyvenimuose yra atributinė (pretenzine) jausmų pareiga, o doroviniame pagrinde – tiktai imperatyviniai (privalomi) etiniai jausmai. Jeigu teisinėje aplinkoje teisių pardavimas yra natūralus dalykas, tai moralinėje aplinkoje tai neišsivaizduojama. Jeigu teisinėje aplinkoje būtina skirti dvigubą subjektų ir objektų charakterį, tai moralinėje aplinkoje būtina žinoti, kas atsakingas (subjektas) ir kam atsakingas (objektas). Todėl teisė išsiskiria įrodomumu ir pasidavimu būti kontroliuojama.

L.I.Petražickis skirsto teisę į autonominę ir į pozityvią. Autonominė teisė sukuria išgyvenimus, atsiradusius iš vidinio sąžinės balso. Pozityvinė teisė atsiranda tuomet, kai ji pagrysta kitų autoritetu ir normatyviniu aktu. Intuityviai teisiai charakteringa individuali laisvė ir besikeičiantis skirtingumas. Pozityvi teisė sugeba kurti juridinius nurodymus, privalomus visiems teisės subjektams.

L.I.Petražickis pagrindžia, kad teisė atlieka skirstomąją ir organizuojamąją visuomeninę funkciją. Skirstomosios funkcijos turinys pasireiškia tuo, kad teisinė mintis skirsto materialines vertybes tarp individųir jų sąjungų, ji taip pat suteikia piliečiams idealias gėrybes: asmens neliečiamybę, sąžinės laisvę, žodžio laisvę ir kitas. Teisės organizuojamoji funkcija esmė yra teisės subjektams suteikta vykdomoji teisė.

Taigi aptarėme aksiologiniai krypčiai būdingiausias teorijas, jose matome, kad teisės pagrindas šiose teorijose yra teisinė idėja, nors šių teorijų idėinis pagrindas yra labai skirtingas.

Normatyvistinė kryptis. Šios krypties teorijos teikia pirmenybę kitam teisės lygmeniui, nei aksiologinėje kryptyje, t.y. normoms. Čia normos yra teisės pagrindas, jos esminis elementas. Idėjos yra normų ištakos, o visuomeniniai santykiai, sureguliuti teise, yra teisės normų veikimo rezultatas. Šios teorijos įvairiai aiškina teisės prigimtį, tačiau jos visos pripažįsta teisės normos preoritetą. Šios krypties pradinikas laikomas R.Štamleris. Jis savo darbe pavadintame “Wirtschaft und Recht” (“Ūkis ir teisė”) teisę aprašo kaip vidinį socialinio gyvenimo reguliavimą, kurio tikslas yra patenkinti žmonių poreikius.

Tačiau geriausiai normatyvistinės krypties teisės teorija buvo išdėstyta XXa. garsaus juristo – tyrinėtojo G.Kelseno darbuose. Pagrindinis jo darbas buvo pavadintas “Grynosios teisės teorija”. Jis manė, kad juridinis mokslas teisę turi tyrinėti “gryname pavidale , nesusieta su politika, moralę ir su kitais vertinimais, nes kitais atvėjais mokslas praranda objektyvųjį pobūdį ir tampa ideologija. G.Kelzenas teisės mokslą skiria ne itk nuo ideologijos, bet ir nuo aksiologijos. ”Teisės teorijos grynumas grindžiamas formalių – loginių apribojimų konstrukcijomis, teorija yra pašaukta tyrinėti tik teisinių normų tekstus.

Visos teisinės sistemos pagrindas, pagal G.Kelzeną, yra pagrindinė norma, kuri įprasmina efektyvumą ir juridinę galią likusių normų. Remiantis šia pagrindine norma, teisė tampa vieninga ir sudaro pakopinę sistemą, kurioje visos normos išvedamos iš pagrindinės normos, sudarydamos normų hierarchiją. Aukščiausia teisės pakopa yra konstitucija, ji yra visų arčiausia pagrindinės normos. Toliau seka pagal tam tikrą eilę: įstatymai ir kitos normos. Pagal G.Kelseną ”teisė yra visuomeninių santykių
tvarka, arba sistema normų reguliuojančių žmonių elgesį. Taigi normatyvizmo pagrindinė tezė: teisė – tai norma.

Pagrindinis normartvizmo požymis yra teisės sutapatinimas su įstatymu, todėl neegzistuoja teisinė įstatymo problema, nes kiekvienas įstatymas yra teisinis , turi savyje teisės normą. Įstatymus kuria valstybė, todėl viskas ką sukuria valstybė yra teisėta. Teisingumas ir teisėtumas čia viena sąvoka. Ši teorija yra stiprios valstybės, kietos tvarkos. Normatyvizme slypi totalitariniai rėžimo pagrindai.

Socialoginė kryptis. Tai viena iš pagrindinių XXa. teisės teorijų kripčių. Ši kryptis pirmenybę teikia visuomeniniams santykiams, literatūroje šis lygmuo dar vadinamas teisiniais santykiais. Trumpiau tariant, “teisė – tai ne, tai kas sugalvota ir ne tai kas užrašyta, o tai kas gavosi realybėje.

Socialoginės krypties teorijos, kurios atskleidžia jos esmę, yra E.Erlicho “grynoji teisė”, R.Paundo socialoginė teisės samprata ir kitos.

Šios krypties pradininku ir buvo E.Erlichas. Jo mąnymu, teisės teorija turi tyrinėti teisę empyriškai ir santykyje su kitais socialiniais reiškiniais. Šios krypties teisės teorijų išeities taškas yra ne įstatymuose, o pačioje visuomenėje. Dėl to teisės pažinimo šaltinis yra pačio gyvenimo tyrimas ir dokumentai konkrečiai

įgyvendinantys teisę. “Pačią teisę reikia suprasti ne kaip abstrakčią normų sistemą, o kaip gyvą tvarką, kaip konkrečių santykių junginį. Gyvoji teisė, kartoja E.Erlichas, skiriasi nuo sausų, pilnų hieroglifų įstatymų. Faktiniai santykiai visose visuomeninio gyvenimo sferose palaipsniui įtvirtinamos normose. Pagal šią teoriją įstatymai tampa tik tada normomis , kai jie faktiškai taikomi ir faktiškai įtakoja visuomeninius santykius. Įstatymų leidėjas, pagal E.Erlichą, nekuria naujų normų, bet tik jas nustato, fiksuoja po to, kai jos susikūrė praktikoje.

Taip pat sociologinės krypties teorijos paplito JAV. Vienas iš JAV teisės mokslininkų apibendrino sociologinę teisės sampratą. Tai atliko R.Pound’as savo darbe “Jurisprudencija”. Jis teigė, kad “teisė – tai, pirma, nustatyta tvarka, prireikus palaikoma jėga, antra, visuma normų, trečia, faktinis normų realizavimas, teisingumo vykdymas. Jis, kaip ir visi šios krypties atstovai, teikia pirmenybę egzistuojančiai tvarkai visuomenėje, t.y. trečiajam teisės ontologiniu lygmeniui.

7 KLAUSIMAS TEISĖS NORMOS KAIP SOCEALINIŲ NORMŲ DALIS : SOCEALINIŲ IR TECHNINIŲ NORMŲ SKIRTUMAI.

Socialinės normos – tai žmonių sukurtos bendro elgesio taisyklės, garantuotos visuomeninio –moralinio, valstybinio poveikio priemonėmis. Tai tesės, moralės, tradicijų, papročių ir ritualų, visuomeninių – organizacijų normos. Jų poreikis atsirado siekiant sureguliuoti žmonių elgesį bendromis taisyklėmis. Yra 3 soc. Normų atsiradimo ir kilmės teorijos: 1. Tarybinėje literatūroj buvo tvirtinama, kad jos atsiranda, vystosi ir išnyksta dėl ekonominių santykių. 2. Soc. normos atsirado sąmoningos žmonių veiklos pasekoje kaip žmogaus proto vaisius. 3. Soc. normos atsirado kaip žmonių interesų sankirta.

Esminiai bendri požymiai: 1. Jos parodo, koks turi ir gali būti žmonių elgesys 2. Tai bendro pobūdžio taisyklės 3. Jos ne tik bendros, bet ir privalomos žmonių elgesio visuomenėje taisyklės.

Pagrindinis skirtumas tarp teisės ir socialinių normų yra tai, kad teisės normas suformuoja visuomenė ar leidžia valstybė. Ne teisės normos garantuojamos moraliniu, visuomeniniu poveikiu, įpročiu, o teisės normos dar ir valstybės prievarta. Tačiau nors jos ir turi skirtumų, yra vienings ir sąveikauja tarpusavy.

Be socialinių žmonės kuria ir technines normas. Soc. normos reguliuoja žmonių ir įvairių organizacijų, kolektyvų tarpusavio santykius, o techninės – žmonių santykius su gamta, jos daiktais, darbo įrankiais. Jos išdėstytos instrukcijose ir pan. Jų turinį lemia objektyvūs gamtos dėsniai, tačiau jas kuria žmonės, kurie apibendrina visuomenės kultūrinio išsivystymo lygį. Todėl techninių normų realizavimas veikia ir žmonių socialinius interesus, procesus. Be to, socealinių normų realizavimas veikia ir socialinius žmonių sanykius su gamta. Dažnai kai kurios techninės normos sankcionuojamos: t. y. paverčiamos socialinėmis teisės normomis (eismo taisyklės ir pan.). Socialines normas sukuria ir išleidžia tam tikras kolektyvas (valstybė, klasė, organizacija), o technines normas – paprastai vienas žmogus. Socialinės normos išreiškia subjektyviai privalomą bendrą elgesio taisyklę, o techninės normos – objektyviai teisingą taisyklę. Techninių normų politinis, klasinis pobūdis pasireiškia tik jas įgyvendinant. Techninių normų nesilaikymo pasekmės pagrinde yra neigiamos žmonių veiklos rezultatas, o socialinių normų laikymąsi garantuoja tie kolektyvai, kurie jas sukūrė tam tikromis poveikio priemonėmis.

Taigi jų skirtumus galima apibendrinti taip: 1. Pagal reguliavimo dalyką: soc. normos reguliuoja santykius tarp žmonių, o techninės – tarpžmonių ir išorinio pasaulio, jos nustato mokslu pagrįstus metodus, būdus, procesus. 2. Pagal turinį, struktūrą ir apibrėžimą 3. Skirtingai nuo soc. normų, techn. Yra tikslios ir nuo jų nukrypti negalima.

Bendra: jos susijusios su žmonių veikla.

Techninės
– teisinės normos – tai techninės normos, įtvirtintos teisės aktuose. Teisinės – techninės normos, veikiančios buityje, nesiremia teise ir jų pažeidimas nesąlygoja teisinės atsakomybės, o kai kurios techn. – teisinės normos turi numatytas sankcijas ir jų pažeidimas užtraukia teisinę atsakomybę.

8 KLAUSIMAS. TEISĖS NORMŲ POŽYMIAI; TEISĖS IR MORALĖS SĄVOKA.

Teisės normų požymiai: 1)formalus apibrėžtumas – aiškiai suformuluotos elgesio taisyklės, nustatytos visuomeninių santykių dalyvių teisės ir pareigos, o pažeidimo atveju – valstybinio poveikio priemonės. Teisės norma įtvirtinama oficialiame rašytiniame šaltinyje (įstatymuose, skelbiamuose “Valstybės žiniose”); 2)visuotinis privalomumas – visiems privaloma elgesio taisyklė; 3)teisės normos saugomos ir užtikrinamos valstybės prievartos priemonėmis. Teisės normos nustatyto elgesio taisyklės pažeidimo atveju, teisės pažeidėjui taikomos teisinės atsakomybės priemonės; 4)teisės normas kuria kompetetingos valstybės institucijos: LR Seimas, Prezidentas, Vyriausybė, ministerijos, departamentai etc.; 5)teisės normai būdingas sistematiškumas – ji veikia ne izoliuotai, o sistemoje su kitomis normomis.

Teisės ir moralės sąveika. Teisinės idėjos yra glaudžiai susijusios su morale. Lyginant, jų požymiai sutampa tuo, kad: 1)ir viena, ir kita išreiškia bendrąją valią. Abi yra socialinio žmonių elgesio reguliatoriai; 2)teisės ir moralės normos dažnai yra to paties tikslo ir turinio – išreiškia žmonių interesus, poreikį juos apsaugoti, palaikyti socialinę tvarką, siekti priešingų interesų kompromiso. Teisė yra moralė tada, kai ją suprantame kaip socialinį kompromisą, kuriuo tiesiogiai įgyvendinama abipusė teisinio santykio dalyvių pagarba jų interesams. Moralei priešingos teisės normos priešingos ir teisei.

9 klausimas. Termino teisė daugiareikšmiškumas; lietuviško termino teisė žodinė kilmė; teisės kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovės sąvoka.

Termino teisė daugiareikšmiškumas: žmogaus teisė; prigimtinė teisė; pozityvioji teisė; objektinė teisė; subjektinė (asmeninė) teisė.

Platonui irAristoteliui tai subalansuotas protas arba teisingumas ir gėris; Tomui Akviniečiui – dieviškoji nuostata, įkūnyta visuomeninėje žmogaus prigimtyje; Ž.Ž. Ruso – bendroji valia; R. Jėringui – juridiškai apsaugotas interesas; T. Hobsui ir teisiniams pozityvistams – suvereno įsakymas arba valstybės valia, paversta visuotinai privaloma elgesio taisykle; L. Petražickiui – imperatyvinė emocija; A. Sumner – leistino elgesio galimybė; A. Baturin – laisvės matas; R. Z. Lifšic, S. S. Aleksejev – sunormintas teisingumas.

Vertinant teisę kaip procesą, ši nuomonių įvairovė ima nykti, artėjama prie vieno požiūrio. Negalima teisės apibrėžti atskirai nuo visuomenės, savo interesais veikiančių individų susivienijimo, o kadangi kiekvienas individas suinteresuotas savo interesų įgyvendinimu ir apsauga, jis priverstas būti visuomenėje kompromisiniu būdu. Tas kompromisinis buvimas ir yra tikrasis teisės kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovės šaltinis.

Individas negali legaliai apsaugoti savo teisės kitaip, kaip tik gerbdamas kito asmens tokią pat teisę. Tai kyla ne iš altruizmo (savęs atsižadėjimo), o iš egoizmo (meilės savo interesui). Tokioje teisės sampratoje negali būti jokių privilegijų, nes negalima leisti vienam individui įgyvendinti savo teisių kito individo teisių susiaurinimo sąskaita. Šitaip suprantama teisė yra prigimtinė, o ne valstybės nustatyta, ji kyla iš individo suinteresuotumo užtikrinti savo interesų saugumą ir įgyvendinimą. To galima pasiekti tik visuomenėje, kuri remiasi teise kaip subjektinių teisių ir pareigų vienove. Toks teisės apibrėžimas reiškia, kad teisė suprantama kaip visuomeninė sutartis.

10 KLAUSIMAS. PADRINDINĖS TEISĖS FUNKCIJOS

TEISĖS TURINIO PRIKLAUSOMYBĖ NUO TEISĖS SOCIALINĖS PASKIRTIES PASIKEITIMO

Teisės funkcijos

Su teisės funkcijomis susiduriama tada, kai iškyla reikalas betarpiškai įgyvendinti teisės socialinę paskirtį, kitaip sakant mes turime reikalą su tos paskirties įgyvendinimo priemonėmis, būdais.

Socialinė teisės paskirtis įgyvendinama teisės funkcijomis, todėl priklausomai nuo to, kaip keičiasi teisės socialinė paskirtis, taip keičiasi ir teisės funkcijos, jų turinys arba jų vieta funkcijų sistemoje.

Pati teisės socialinė paskirtis yra praėjusi dvi istorines stadijas:

1) klasinę,

2) demokratinę.

Kiekvienoje šioje stadijoje yra kitokios funkcijos ir kitoks tų funkcijų turinys.

Klasinėje stadijoje, teisės paskirtis – labiau ginti vienos žmonių grupės, tai kilmingųjų, socialines teises. Todėl šioje stadijoje reiškiasi dvi pagrindinės teisės funkcijos: reguliacinė ir slopinimo. Reguliacinė – tai teisinio santykio dalyviams teisių ir pareigų nustatymas. Reguliacinė funkcija yra suprantama pagrindine funkcija ir per ją tinkamiausiai yra užtikrinama žmogaus teisių sauga

Demokratinei stadijai būdinga, kad teisė pašaukta saugoti visų socialinių grupių teises ir teisėtus interesus.

Kiekviena tų stadijų atitinka tam tikras teisės funkcijas, bet kai kurios funkcijos yra bendros abiem šiom stadijoms, tai reguliacinė funkcija. Bet nors funkcija išlieka abiejose stadijose, bet jos
tarpusavyje skiriasi savo turiniu. Klasinėje stadijoje ši funkcija taip nustato teisinio santykio dalyviams teises ir pareigas, kad vienos socialinės grupės laisvė yra garantuojama kitos socialinės grupės nelaisve. Kad galima būtų reguliuoti santykius reikia balansuoti teises ir pareigas. Toks yra turinys reguliacinės funkcijos.

Antra funkcija yra priešingų interesų derinimo arba socialinio kompromiso funkcija, kai visuotinė gerovė pasiekiama būtent per kompromisą. Visų socialinių grupių teisių apsauga pasiekiama derinant priešingus interesus ir tuo garantuojant visų teisių apsaugą ir jų įgyvendinimą.

Trečia funkcija yra prievartos funkcija, tai apsauginė funkcija. Ji daro prievartą legalią, ir tokia prievarta yra teisėta, bet demokratinėje sampratoje prievarta nusirita į patį vertybių galą. Prievartos legalizavimas užtikrina reguliacinę funkciją. Kai laisvo apsisprendimo vykdyti pareigas neužtenka. ima veikti prievarta.

Technologinio pobūdžio funkcijos.

Informacinė funkcija – mūsų konstitucija sako, kad Lietuvoje galioja tik paskelbti įstatymai. Reiškia teisės normos yra paskelbiamos, iš kurių žmonės sužino kokio elgesio valstybė iš jų reikalauja, koks elgesys bus teisėtas, kokių sankcijų bus imamasi prieš tuos, kurie nevykdys teisės normomis nustatytų pareigų. Teise mes galime naudotis, o parteigas privalome vykdyti, už jų nevykdymą nustatoma sankcija.

Teisės auklėjamoji funkcija yra kaip visų teisės funkcijų apibendrinimas. Tai teisės poveikis žmonių sąmonei, formuojantis pasiryžimą paklusti įstatymams.

11 KLAUSIMAS. TEISĖS PRINCIPŲ SĄVOKA IR KLASIFIKAVIMAS.

Teisės principai – tai aukščiausi pradai (idėjos), kurie rodo, kaip teisėje turi būti įtvirtinti visuomeniniai santykiai, kaip efektyviau juos reguliuoti. Teisės principai lemia teisės turinio, teisinio reguliavimo pobūdį, o teisinio reguliavimo turinį, bruožus lemia patys visuomeniniai santykiai.

Teisės principai klasifikuojami į 4 grupes: 1) bendrieji (būdingi visai teiosės sistemai) 2) tarpšakiniai (būdingi kelioms teisės šakoms, pvz.: visoms procesinėms teisės šakoms) 3) šakiniai (būdingi tik vienai teisės šakai, pvz.: šeimos, civilinės , darbo etc.) 4) teisės institutų (institutas – sudaranti atskirą teisės šakos dalį teisės normų visuma, reguliuojanti tos teisės šakos atskirą, reliatyviai izoliuotą rūšį).

Bendrieji principai: 1) teisingumo 2) teisių ir pareigų vienovės 3) teisėtumo 4)įtikinėjimo ir prievartos derinimo principas 5) atsakomybės už kaltę principas.

12. KLAUSIMAS. TEISĖS IR VALSTYBĖS SANTYKIS, VALSTYBĖ KAIP POLITOLOGINĖ IR TEISINĖ KATEGORIJA

Valstybė – tai teisinė kategorija todėl, kad ji yra politologinė kategorija. Kad teisė darytų realų poveikį privatiniams žmonių santykiams, kad ji būtų daugiau negu moralė, iškyla teisės vidinio vienijimosi su valstybe būtinybė. Realizuojant šį vienijimąsi visuomeninė teisės samprata perauga į institucinę. Visuomeninė teisė, teisių ir pareigų vienovė, garantuojama pačių žmonių abipusia nauda, o kai pradedame kalbėti apie valstybę visuomeninė teisės samprata perauga į institucinę.

Institucinė teisės samprata aiškinasi, kuriame teisės tapsmo (objektyvizavimosi) momente išryškėja valstybės poreikis ir dėl ko šitas poreikis atsiranda. Kodėl teisė susivienija su valstybe? Ji negali toliau rutuliotis, jei nesusivienija su valstybe, valstybė reikšminga tampa tada, kai kyla reikalas teisines idėjas paversti teisės normomis (visuotinai privalomomis elgesio taisyklėmis), kai reikia garantuoti, kad tos teisės normos virstų atitinkamų socealinių santykių realybe, o tai reiškia besąlygišką normų vykdymą. Valstybė veikia kaip teisės normų kūrėja ir kaip tų normų vykdymo garantas, todėl šiuo požiūriu valstybė įsiprasmina teisės atžvilgiu, teisė pasidaro organiškai reikalinga, kad pati teisė galėtų funkcionuoti, o valstybė pasidaro būtina kaip teisės dinamiškumo ir gyvybingumo sąlyga. Valstybė užtikrina teisės egzistavimą, garantuoja jos perėjimą nuo vieno ontologinio lygio prie kito. Teisės nebūtų, jei nevyktų šis ontologinis perėjimas, jei nebūtų valstybės, kuri yra organizacinis mechanizmas, kuris užtikrina teisės kelią nuo idėjos iki socealinių santykių.

Teisėkūra ir teisės normų tiesioginė priežiūra – tai dvi funkcijos, kuriomis valstybė tiesiogiai užtikrina socealinį teisės veiksmingumą arba per kurias teisė tampa gyvąja teise. Šių dviejų funkcijų vykdymas daro valstybę ne tik politologine, bet ir teisine kategorija – tai esminis dalykas, kad per šias funkcijas valstybė yra teisinė kategorija. Šios dvi funkcijos teisei yra gyvybiškai būtinos, jei jų nebūtų, nebūtų ir pačios teisės, todėl valstybė neatsitiktinai santykiauja su teise, o jos būtinybė išvedama iš pačios teisės esmės, iš jos noro tapti kuriančiąja jėga. Iš teisės noro atsitiktinės idėjos virsta socialinių santykių realybe. Teisėkūra ir teisės normų priežiūra būtent ir daro valstybę teisine kategorija.

Apibendrindami organinį teisės ir valstybės santykį galima suformuluoti institucinę teisės sampratą. Toje sampratoje valstybė jau turi dalyvauti apibrėžiant teisės esmę. Teisė – tai humanistinė įdėja, valstybės paversta privalomo elgesio taisykle, kurios
esant reikalui, užtikrinamas valstybės prievarta. Tokia teisės samprata remiasi teisės ir valstybės susivienijimu, kuris reiškiasi kaip praktinis teisės veiksmingumas. Teisė yra papildoma organizaciniu jos požymiu – t.y. valstybe. Dėka šio santykio su valstybe teisė pasidaro pajėgi būti realiu ir veiksmingu žmonių elgesio reguliatoriumi, realia visuomenine gyvenimo tvarka. Teisės realybė slypi valstybėje.

13 KLAUSIMAS. TEISINĖS IDĖJOS KAIP VIENAS IŠ TEISĖS ELEMENTŲ;

TEISINĖS IDEOLOGIJOS IR TEISINĖS KULTŪROS SAVEIKA; TRYS TEISINĖS KULTŪROS VYSTIMOSI PAKOPOS

Galima sakyti, kad teisę sudaro trys lygmenys (elementai): idėja teisės norma ir teisiniai santykiai. Pirmasis teisės egzistavimo lygmuo- teisinės idėjos. Teisinė idėja- tai vaizdiniai apie esamą socialinių santykių būseną, apie galimybę tuos santykius reguliuoti, keisti jų plėtros kryptį, tai vaizdiniai apie veikiančią ir pageidaujamą teisę. Kai yra teisinė idėja tuomet teisė egzistuoja tik žmonių samonėje kaip dvasinė tam tikro elgesio taisyklės galimybė, kaip įsisąmoninti interesai. Už šios sąmonės ribų dar nėra teisės kaip jėgos galinčios daryti realų poveikį žmonių praktiniam elgesiui. Tačiau teisinėsje idėjoje slypi siekis virsti teisės norma (Siekis atsiranda iš noro apsaugoti savo interesus per soc. elgesio taisyklę) , būtent šis kryptingumas ir daro šią idėją teisine. Kai idėja pavirsta visuotinai privaloma elgesio taisykle, ji tampa teisės norma. Tokia idėja ( pavirtusi į teisės normą) yra pajegi daryti tiesioginį poveikį praktiniam elgesiui, jį normuoti, valdyti. Kai teisinės idėjos per teisės normas sukūrė atitinkamą socialinių santykiųrealybę, suteikė žmonių praktiniam elgesiui norimą formą, turinį ir kryptį, tai rodo, kad visuomeniniai santykiai tapo sureguliuoti teisės normomis t.y. atsirado teisiniai santykiai. Taigi galima sakyti, kad idėja, pradžioje tik moralinio pageidavimo, visuomenės pritarimu, paverčiama privaloma visuomenės teisės normos taisykle.

Atsižvelgiant į teisės normų neatitikimą brestančioms naujoms soc. vertybėms ,formuojasi naujos teisinės idėjos siūlančios kitokį tų pačių santykių tvarkymo modelį. Tai prasideda teisės naujasis tapsmas, kylantis į idėją ir besileidžiantis į socialinių santykių realybę. Teisė įsisąmoninti žmonių interesai (idėjos). Toks požiūris įteisę, leidžia ją traktuoti kaip kultūros poveikį, nes kultūra- tai žmogiškoji kūryba- dvasios objektivizavimasis, jos reiškimasis regimais pavidalais. Daiktų, teisės kūryba yra tas pats dvasios materializavimo procesas. Tarp vartojamų daiktų kūrybos ir teisės kūrybos yra pasiekiama teisės vienovė ir kultūrologija, kur teisės teorija yra suvokiama kaip viena iš kultūros formų.

15 KLAUSIMAS. TEISĖS NORMŲ AKTŲ RŪŠYS

Teisinai norminiai aktai nėra vieni nuo kitų izoliuioti, jie tarpusavyje sąveikauja ir sudaro vieningą sistemą. Yra įvairių teisės normų aktų klasifikacijų, ir galima teigti, jog visi teisiniai norminiai aktai sudaro griežtą hierarchiją. Jeigu abstrakčiai suskirstytume norminius aktus,gautūsi dvi grupės. Pirmajai priskirtume teisės normų aktus, priimtus aukščiausiosios valstybinės valdžios ir jai atstovaujančių institucijų, o antrajai grupei būtų priskiriami, netokią svarbią reikšmę turintys norminiai aktai, kuriuos priima ne vlstybinės institucijos, tačiau valstybė ar jos institucija, suteikusi joms tokią teisę, sankcionuoja juos. Svarbią reikšmę turi pirmosios grupės teisiniai norminiai aktai, kurie savo ruožtu yra skirstomi į įstatymus (kuriuos priima aukščiausiosios valdžios organas Lietuvoje—Seimas), ir