Lietuvos norminiai teises aktai
5 (100%) 1 vote

Lietuvos norminiai teises aktai

Lietuvos norminiai teisės aktai

Įvadas

Lietuvoje daugėja teisės aktų, platėja jų apimtys, teisė tampa vis sudėtingesnė, todėl jos specifikai suvokti prireikia vis gilesnių žinių. Teisės normų kolizijos, teisės spragos, jos tekstų daugiaprasmiškumas sukelia vis daugiau neaiškumų praktikoje. Tai lemia vis didėjančią teisės aiškinimo svarbą. Paties teisės aiškinimo aktų įvairovė šiandien taip pat didžiulė. Atsiranda naujų teisės aiškinimo formų, tad neretai kyla klausimas, kokią teisinę galią turi teisės aiškinimas. Taigi svarbu iš naujo tiksliau įvardyti ir įvertinti įvairias su teisės aiškinimu susijusias koncepcijas. Jos yra, pvz., oficialus teisės aiškinimas, autentiškas teisės aiškinimas, teisės aiškinimo privalomumas, teisės aiškinimo aktas, teisės aiškinimo ir teisės normų bei teisės aiškinimo aktų ir teisės normų aktų santykis. Teisės praktikoje problemas, susijusias su teisės aiškinimu, bet kurioje teisinėje sistemoje išreiškia du esminiai klausimai. Pirma, kaip ir kokiais atvejais gali kilti teisinė atsakomybė dėl teisės pažeidimo teisės subjektui, besivadovavusiam teisės aiškinimu, kuris pasirodė esąs klaidingas. Antra, kaip, kokiais atvejais ir ar privalo teisės subjektas paklusti teisės aiškinimui. Atsakant į šiuos klausimus, aptariami teoriniai problemos aspektai. Aptariamos adekvataus, oficialaus, autentiško, privalomo teisės aiškinimo sąvokos teisės teorijoje bei praktikoje.

1. Norminio teisės akto samprata:

Norminis teisės aktas – tai oficialus rašytinis dokumentas, turintis privalomąją juridinę galią ir skirtas nevienkartiniam naudojimui.

Norminio teisės akto požymiai yra šie :

a) Jis yra priimtas kompetentingo teisėkūros subjekto;

b) Išreiškia valdingus paliepimus;

c) Sukuria tam tikrus teisinius padarinius;

d) Reguliuoja visuomeninius santykius;

e) Nustato, keičia ar naikina teisės normas.

Rengiant ir leidžiant norminius teisės aktus, pirmiausia dalyvauja aukščiausios valstybės valdžios ir valstybinio valdymo institucijos – Lietuvos Respublikos Seimas , Prezidentas ir Vyriausybė. Valdymo norminius aktus leidžia visos Lietuvos šakinio valstybinio valdymo institucijos – ministerijos, komitetai, departamentai, kitos valstybės institucijos, taip pat visos vietos savivaldos institucijos: miestu ir rajonų savivaldybių tarybos, valdybos ir merai.

Visi minėti teisėkūros subjektai leidžia įvairių pavadinimų, formų, reikšmės ir paskirties norminius aktus, kuriuose suformuluotos ir įtvirtintos teisės normos. Teisėkūros institucijos reikšmė ir vieta kitų institucijų sistemoje lemia ir norminio akto, kaip teisės šaltinio, reikšmę, teisinę galią, teritorinę veiklos erdvę.

2. Norminių teisės aktų klasifikacija:

Teisės aktų klasifikacija – tai jų suskirstymas į atskiras grupes pagal tam tikrus požymius. Taip sugrupavus teisės aktus lengviau galima jais naudotis ir veiksmingiau taikyti juose įtvirtintas normas.

Pagal reikšmę norminiai teisės aktai skirstomi į įstatyminius ir poįstatyminius norminius teisės aktus. Įstatymai pagal reikšmę skirstomi į pagrindinius ir paprastuosius.

Pagal teritorinę galiojimo erdvę norminiai teisės aktai skirstomi į nacionalinius ir lokalinius. Lietuvos Respublikos Konstitucija, kodeksai, kiti Lietuvos įstatymai, vyriausybės nutarimai ir šakinio valstybinio valdymo institucijų aktai galioja visoje Lietuvos teritorijoje, o savivaldybių tarybų, miestų merų, apskričių viršininkų norminiai aktai – tik atitinkamų administracinių vienetų ribose.

Norminiai teisės aktai klasifikuojami ir pagal taikomąją paskirtį asmenų atžvilgiu. Dauguma Lietuvos norminių teisės aktų taikoma visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Tačiau yra nemažai norminių teisės aktų, skirtų tam tikrų kategorijų asmenų santykiams reguliuoti. Taikomoji norminio teisės akto paskirtis asmenų atžvilgiu paprastai nurodoma pačiame teisės akte. Norminiai teisės aktai klasifikuojami ir pagal teisės šakas, t.y. priskiriami prie kurios nors teisės šakos.

3. Įstatymo samprata ir ypatumai:

Įstatymui būdingas požymis yra tas, kad jis yra aukščiausios atstovaujamosios valstybės valdžios institucijos aktas. Lietuvos valstybės institucijų sistemoje svarbiausias yra Lietuvos Respublikos Seimas. Ši aukščiausioji atstovaujamosios valstybės valdžios institucija aktyviai dalyvauja teisėkūroje, sprendžia svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus, priima didžiausią teisinę galią turinčius norminius teisės aktus – įstatymus. Mažiau reikšmingais klausimais Seimas priima nutarimus, o politiniais ir kitais nenormatyvinio pobūdžio klausimais- deklaracijas, kreipimusis, pareiškimus. Įstatymų leidimo teisė Lietuvoje suteikta tik Lietuvos Respublikos Seimui. Tai- viena iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnyje išvardytų Seimo išimtinių teisių. Įstatymas palyginti su kitais norminiais teisės aktais, turi aukščiausią teisinę galią. Vadinasi, valstybinio valdymo ir vietos savivaldos institucijos, leisdamos norminius teisės aktus, turi atsižvelgti į įstatymų reikalavimus ir griežtai juos taikyti. Bet kuris šių institucijų išleistas norminis teisės aktas, prieštaraujantis įstatymams, yra neteisėtas, neturi teisinės galios ir turi būti panaikintas.. Įstatymas yra neginčijamas. Visos valstybės institucijos,
visuomeninės organizacijos, ūkio subjektai, pareigūnai ir gyventojai privalo jį tiksliai vykdyti. Niekas išskyrus Konstitucinį Teismą, neturi teisės užginčyti vieno ar kito įstatymo teisėtumo ar teisingumo, nes mūsų valstybėje nėra aukštesnės institucijos už seimą. Įstatymas gali būti pakeistas arba panaikintas tik kitu įstatymu, ir tai padaryti gali tik pats Seimas. Jokia kita institucija, išskyrus Seimą, negali pakeisti arba panaikinti savo pačios priimto įstatymo. Išleidus naują įstatymą, visada naikinami arba keičiami jam prieštaraujantys kitų valstybės institucijų išleisti norminiai teisės aktai.

4. Teisė ir teisės aiškinimas: konvencinė samprata

Ypatingą teisės aiškinimo svarbą lemia tai, kad jo objektas – teisės normų aktas – yra teisės normos išraiška, tačiau ne pati teisės norma. Vadinasi, teisės normų aktas tėra informacijos šaltinis, kuriame nurodyti teisės reikalavimai; teisės forma, kurioje pateiktas jos turinys. Mąstydamas žmogus operuoja teisės normomis. Vis dėlto norint teisės normų turinį perduoti kitiems, tos normos turi būti išreikštos teisės normų akte ir tik iš to akto pažįstamos. Subjektas, iš teisės normų akto norintis sužinoti teisės reikalavimus, turi suvokti šią formos (teisės normų aktas) ir turinio (teisės norma) sąveiką (1 schema).

1 schemaTeisės norma, kaip loginė konstrukcija, kuria operuoja subjektas, turi būti išreikšta teisės šaltinyje, vėliau vėl tapti logine konstrukcija, suvokta teisės normos adresato. Taigi aiškinimosi arba suvokimo procesas vyksta visuomet, kai siekiama realizuoti (arba sąmoningai nerealizuoti) teisės reikalavimus. Todėl būsime visiškai teisūs, pastebėję, jog įsivaizdavimas, kad tam tikros teisės normos gali būti atrandamos ir suvokiamos be aiškinimo procedūros, tėra iliuzija. Teisės aiškinimas – neišvengiamas ir būtinas teisės reikalavimų realizavimo etapas. Yra svarbu išskirti dvejopą teisės aiškinimą: paprastą ir sudėtingą. Pirmuoju atveju tam tikros socialinės aplinkos protingas žmogus, remdamasis teisės normų aktu, daro vienareikšmes išvadas dėl visų klausimų, susijusių su konkrečiais teisės normos realizavimo aspektais. Toks teisės aiškinimas teisės adresatui praktiškai nepastebimas, nes juridiniai reikalavimai suvokiami tarsi savaime. Paprastas teisės aiškinimas yra toks, kuris vyksta mechaniškai, pasąmonės lygmenyje, pačiam aiškintojui neįvardijant, jog tai aiškinimas, laikant jį akivaizdžios teisės prasmės supratimu. Šiandien praktiškai visų teisės normų aktų atveju teisės aiškinimas neatitiktų šio apibrėžimo. Tai lemia bent dvi esminės priežastys. Pirma, nuolat keičiantis socialinei aplinkai, atsiranda naujų aplinkybių, kurioms reguliuoti teisės normos nebuvo ir negalėjo būti sąmoningai taikytos. Antra, protingo žmogaus testas praktiškai jau beveik nebepanaudojamas. Mat teisė tapo labai išskaidyta ir specializuota, o jos normų aktų ir kitų teisinių tekstų nepaprastai pagausėjo. Dėl to kuo toliau, tuo labiau daugumos teisės reikalavimams suvokti būtinos vis gilesnės specialiosios žinios. Teisės reikalavimų žinojimo prezumpcija ir protingumo testas, nors ir taikomas, faktiškai tėra pakankamas tik bendrai teisės orientacijai, o ne daugumai jos normų. Be to, dažnai pasitaiko vadinamųjų sudėtingų bylų, kurias nagrinėjant būtinas ir sudėtingas teisės aiškinimas. Apibrėžiant pačią teisę kaip teisės aiškinimo objektą, teisė paprastai tapatinama su teisės norminiu lygmeniu. Paprastai laikoma, kad teisė yra teisės normų reikalavimas, adresuojamas teisės subjektui ir išreikštas teisės normų akte (dar vadinamame teisės šaltiniu, jos išraiškos forma). Teisės norma atsiranda kaip teisėkūros proceso išdava. Teisės aiškinimas laikomas procedūra, kurios metu yra suvokiama teisės, išreikštos teisės normų aktuose, prasmė. Teisės aiškinimo rezultatas taip pat vadinamas teisės aiškinimu (arba, ypač konsultacinio aiškinimo atveju, – teisės išaiškinimu). Teisės aiškinimas išdėstytas jos aiškinimo akte. Taigi takoskyra apibrėžiama paprastai: teisėkūros proceso rezultatas yra teisės normos, išreikštos jų aktuose, kurie tampa teisės aiškinimo proceso dokumentu. Savo ruožtu jo kokybę lemia teisės normų prasmės suvokimas. Schematiškai tokia įprasta teisės ir teisės aiškinimo bei teisės normų aktų ir teisės aiškinimo aktų sąvoka pavaizduota 2 schemoje.

2 schema

5. Teisė ir teisės aiškinimas: teorinių sąvokų skyrimas:

Praktikoje teisė nuo teisės aiškinimo daugeliu atveju skiriama (ribojama) gana akivaizdžiai. Nesunku skirti teisės normą, išreikštą teisės tekste, nuo teisės aiškinimo, kuris pateiktas kaip atskiras darbas, kaip patarimas teisinėje situacijoje ar kaip teismo argumentacija priimant sprendimą. Tačiau kai kuriais svarbiais atvejais ši takoskyra tampa vis painesnė, o teisės teorijoje stokojama tinkamų atsakymų. Visų pirma nagrinėjant teisės aktų hierarchiją, galima aptikti pagrįstų teiginių, kad žemesnio lygmens teisės aktai tarsi „išskleidžia“ aukštesnio lygmens teisės akto turinį, jį detalizuodami, aptardami specifinius bendros nuostatos aspektus. Kitaip tariant, teisės normų aktai atitinka teisės aiškinimo apibrėžimą. Pavyzdžiui, H. Kelsenas teigia, jog jei konstituciją „būtina taikyti
lygmeniu, įstatymų leidybos procese“, tai yra konstitucijos aiškinimas . Atkreiptinas dėmesys, jog H. Kelsenas šiuo atveju kalba ne apie teisės aiškinimą, kaip būtiną teisės realizavimo ar teisėkūros procesą, o kaip apie teisėkūros proceso dalį ir tąsą. Kalbama apie tai, kad įstatymas, kuriuo plečiamos konstitucijoje įtvirtintos normos, yra konstitucijos aiškinimas. Akivaizdu, kad toks pat sąveikos tipas būdingas tarp aukštesnio lygmens teisės akte įtvirtintų teisės normų detalizavimo ir žemesnio lygmens teisės aktais įtvirtintų normų. Taigi problema ta, kad ir teisės aktai atitinka teisės aiškinimo sąvoką. Galima ir atvirkštinė situacija – teisės aiškinimas, de facto nustatydamas teisės normos turinį, atitinka teisės akto apibrėžimą. Neveltui M. Glendon, M. Gordonas ir Ch. Osakwe primena, kad tos sąmoningos procedūros, kuri vadinama teisės aiškinimu, metu, teisėjai de facto ne tik aiškina teisę, bet ir sukuria naujas jos normas, netgi jei oficiali doktrina to nepripažįsta. Tokia situacija, bene akivaizdžiausiai pastebima Konstitucinėje teisėje, susiklostė ir Lietuvoje. Tai pripažįsta ir aktyvistinės Konstitucinio Teismo pozicijos šalininkai, ir kritikai. Pavyzdžiui, E. Kūris taikliai pastebi, kad plečiamasis konstitucijos principų aiškinimas (kurio, kaip jis pats pripažįsta, imasi Konstitucinis Teismas) yra įvardijamas ir kaip normų kūrimas. Kuo toliau, tuo labiau ši tezė tinka ir bet kuriai kitai teisės šakai. Tai liudija faktas, kad teismuose vis aktyviau aiškinama teisė, o teisės praktikai vis labiau orientuojasi į šiuos aiškinimus. Teisės ir teisės aiškinimo sąvokų skyrimo klausimą dažnai sąlygoja tai, kad teisės aiškinimas – toli gražu ne vienareikšmis procesas. Teisingai pastebi J. Dickson, kad dauguma teisės teoretikų teisės aiškinimą suvokia ir kaip būdą atskleisti teisei, tokiai, „kokia ji yra“, ir kaip būdą teisę, „kokia ji yra“ pritaikyti teisiniam sprendimui. Kitaip tariant, sąvokos keičiamos – pritaikomos konkrečiai situacijai. Be to, teisės aiškinimas dažnai suprantamas kaip būdas rasti atsakymą į klausimą, kaip turi būti sprendžiama byla; nebūtinai tai siejama tik su egzistuojančios teisės reikalavimais. Natūralu, kad tokia skirtinga prasmė sunkiai sutalpinama vienoje sąvokoje. Kalbant apie oficialų teisės aiškinimą, dažnai išskiriamas specifinis tokio aiškinimo rezultatas – interpretacinės normos ir teisės interpretaciniai aktai. Tačiau tai tik dar labiau painioja ir taip painią sąvokų sistemą. Teiginys, jog teisės aiškinimas kuria teisės normas, gali būti klaidingai interpretuojamas. Viena vertus, toks aiškinimas jau būtų laikytinas teisėkūra. Kita vertus, tokie teisės aiškinimo – teisėkūros aktai, kaip išreiškiantys teisės normas, turėtų būti laikomi neabejojamai privalomais, kaip ir bet kurie kiti teisės normų aktai (be abejo, atsižvelgiant į jų hierarchiją bei suderinamumą su kitomis teisės normomis). Tačiau ar iš tikrųjų oficialaus teisės aiškinimo rezultatas yra teisės normos? Esant tokiai išvadai, tektų konstatuoti, jog teisės aiškinimo aktai yra poįstatyminiai aktai (tai iš esmės atitinka H. Kelseno doktriną). Tačiau vargu ar galima būtų sutikti su tokiu teiginiu, nes kiltų klausimas, kodėl apskritai reikia vieną kompetenciją įvardyti kaip teisę leisti poįstatyminius aktus, o kitą – kaip kompetenciją aiškinti teisę. Taigi galima konstatuoti, kad teisės aiškinimo sąvoka santykyje su teisės sąvoka nėra jau tokia paprasta. Painiavos neišvengiama daugelyje teisės aiškinimo darbų. Pavyzdžiui, savo straipsnyje D. Žilinskas dar teigia, kad teisę galima aiškinti tik tuomet, kai yra objektas (teisės aktas ar jo projektas), taip pat, kad teisės aktuose pateikti sąvokų apibrėžimai yra teisės aiškinimas, o poįstatyminiai aktai nėra teisės aiškinimo aktai. Ir E. Kūris Konstitucinio Teismo aktus įvardija tiek kaip teisės aiškinimą, tiek kaip teisės šaltinius. Nors problema lieka, tačiau praktine prasme yra tinkama išeitis. Vis dėlto patį teiginį derėtų įvardyti kiek tiksliau. Būtent: teisės šaltiniai apima ir teisės aiškinimo aktus, ypač jei tie šaltiniai suvokiami kaip pirminių ir antrinių šaltinių visuma, o ne tik kaip įstatymo leidėjo patvirtinti tekstai. Kitaip tariant, praktine prasme būtina laikytis prielaidos, jog teisė gali būti išreikšta ne tik siaurai suprantamuose teisės normų aktuose, bet ir teisės aiškinimo aktuose. Tokia pozicija gali būti grindžiama ir teoriškai. Tarkime, kiekvienas subjektas (S), kuriam privalu suvokti jam adresuotus teisės reikalavimus, išreikštus akte (T), ir pačiam priimti teisinio pobūdžio aktus (T1), atsiduria tam tikroje situacijoje. Čia tenka aiškinti, koks yra jam adresuojamų teisės reikalavimų (T) turinys, ir šiuos aiškinimo rezultatus atspindėti kitame teisiniame akte (T1). Akivaizdu, kad dėl šios veiklos vietoj vieno teisinio akto (T), teisinėje sistemoje egzistuos du teisiniai aktai (T) ir (T1). Pačiam subjektui (S) klausimas, ar jo priimtas teisinis aktas (T1) yra teisės ar (ir) teisės aiškinimo aktas, nėra svarbus. Tai aktualu kitam subjektui (S1). Pastarajam teks spręsti klausimą, ar minėtas teisinio pobūdžio aktas (T2) jam yra taip pat privalomas, kaip ir teisė, egzistavusi iki šio sprendimo priėmimo ir išreikšta akte (T).
situacija yra vienoda tiek tuo atveju, kai T1 yra žemesnio lygmens teisės aktas, tiek tuo atveju, kai tai yra teisės aiškinimas (3 schema) .

3 schema Viena vertus, savo teisine galia teisės normų aktas ir teisės aiškinimo aktas gali (nebūtinai) būti viename lygmenyje. Kita vertus, tai nėra argumentas, kuris rodytų, jog teisės normų aktas ir teisės aiškinimo aktas yra tos pačios prigimties ir vienodos teisinės reikšmės (apie tai detaliau – kitame skyriuje). Be to, taip viską apjungiant, neužmirština, kad teisės aiškinimas yra neatsiejamas nuo jokio sprendimo (tiek teisėkūros, tiek teisės realizavimo), kuriam įtaką daro teisė. Teisėkūra yra normatyviniais kriterijais apibrėžtas ir konstitucinių galių padalijimu pagrįstas bei iš šio padalijimo išplaukiantis procesas. F. Hayeko teigimu, teisė, kaip žmonių veiklos reguliatorius, yra galima netgi be sąmoningos teisėkūros, tačiau negalima be teisės aiškinimo. Įstatymų leidyba žmonijos istorijoje yra palyginti nesenas reiškinys. Iki jo teisės skelbėjai teisę atrasdavo ir interpretuodavo, bet nekurdavo, nedetalizuodavo . Būtent tuo skiriasi teisėkūra nuo teisės aiškinimo. Pirmuoju atveju manoma, jog sąmoningai kuriamos teisės normos, antruoju – tikinama, jog atskleidžiama jų prasmė. Teisės aiškinimo atveju teisė visų pirma pažįstama (net jei tuo pačiu vyksta teisėkūra kaip neišvengiamas šalutinis reiškinys). Teisėkūros atveju teisė kuriama (net jei tuo pačiu ji neišvengiamai aiškinama). Kaip persipina teisės aiškinimas ir teisėkūra, itin akivaizdu precedentinėje teisėje. Čia teismo sprendimas yra, be kita ko, teisės aiškinimo aktas, tačiau kitam teismui jis tampa teisės šaltiniu. Dėl šios priežasties tie patys aktai vienu atveju įvardijami kaip teisės normų aktai, kitais atvejais – kaip teisės aiškinimo aktai. Lemia tai, kuris aspektas – pažinimo ar kūrybos – yra esmingesnis konkrečiam subjektui. Teisėkūra nuo teisės aiškinimo skiriasi tuo, jog teisėkūrą lemia konstitucinis reglamentavimas, jo suteiktos teisėkūros galia, tuo tarpu teisės aiškinimas yra neišvengiamybė bet kurios teisės atveju. Pavyzdžiui, įstatymas nustato elgesio taisyklę bei suteikia kompetenciją ją detalizuoti poįstatyminiu aktu. Teisės aiškinimas (neprivalomas) bus vykdomas, nepaisant, suteikta, ar nesuteikta kompetencija, o poįstatyminės teisės normos priimamos – tik esant suteiktai kompetencijai ir jos ribose. Neužmirština, kad nors teisės normų detalės yra išreikštos aiškinamojo pobūdžio tekstuose, pastarieji dėl to teisine prasme netampa teisės aiškinimais. Pavyzdžiui, sąvokų apibrėžimai teisės normų aktuose yra ne teisės aiškinimas, o teisės normos, nustatančios taisykles, kaip šios sąvokos turi būti suprantamos. Poįstatyminiai aktai yra ne teisės aiškinimo aktuose išreikštas įstatymo išaiškinimas, o teisės normų aktuose išreikštos teisės normos, detalizuojančios bendresnio pobūdžio taisykles. Apibendrinant teisės normų akto ir teisės aiškinimo akto skirtumus, galima teigti, kad juos lemia procesas – teisėkūra ar teisės aiškinimas, kurio pasekmė yra konkretus teisinis aktas. Vis dėlto ši išvada dar nereiškia, jog teisės aiškinimo aktas konkrečioje byloje negali turėti teisės normų akto teisinės galios.

6. Privalomas, autentiškas ir oficialus teisės aiškinimas:

Kaip minėta straipsnio įvade, pagrindiniai teisės aiškinimo klausimai yra: kokios teisinės galios yra teisės aiškinimo aktai. Kaip žinoma, teisės normų aktai, kurie pripažįstami teisėtais, visuomet yra laikomi pirminiais teisės šaltiniais. Teisės aiškinimo atveju yra kiek kitaip. Jie gali būti laikomi pirminiais teisės šaltiniais, antriniais teisės šaltiniais arba apskritai nelaikomi teisės šaltiniais. Jau minėta, jog teisės aiškinimas yra visais atvejais neišvengiamas. Taigi kalbėti apie jo privalomumą nėra prasmės. Tačiau kyla klausimas, kiek teisės adresatui yra privalomas išorinis, ne paties teisės subjekto atliekamas, teisės aiškinimas. Kitaip tariant, koks yra teisės aiškinimo normatyvinis privalomumas. Teisės aiškinimas gali duoti nebūtinai vienintelį teisingą rezultatą; dažnai pasitaiko keletas tos pačios teisės aiškinimo variantų. Juos gali pateikti kuo įvairiausi teisės aiškintojai, įskaitant ir patį teisės normų adresatą. Pavyzdžiui, tas pačias normas gali būti išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Aukščiausiasis teismas, Vyriausiasis administracinis teismas, valstybės įgaliota vykdomosios valdžios institucija (pavyzdžiui, Finansų ministerija), teisės doktriną formuojantys asmenys, galiausiai pats teisės subjektas, savo variantu nesutinkantis su vienu ar kitu išoriniu aiškintoju. Taigi svarstytina, kuriuo teisės aiškinimu privaloma (jei apskritai privaloma) vadovautis, o kuriais – ne (įskaitant tą atvejį, kai paties subjekto teisės aiškinimas prieštarauja išoriniam teisės aiškinimui). Pažymėtina, jog privalomumas teisėje nebūtinai yra vienareikšmė alternatyva – čia esti ir iš dalies privalomų reiškinių. Vadinasi, reikia nustatyti ne tik privalomumą, bet ir jo dydį (laipsnį). Šiuo požiūriu graduojami ir teisės bei teisės aiškinimo šaltiniai. Aptariant privalomą teisės aiškinimą, gvildentos ir kitos, su juo susijusios sąvokos: kompetentingas teisės aiškinimas, autentiškas ir oficialus
teisės aiškinimas. Kompetentingas teisės aiškinimas paprastai apibūdinamas kaip teisės aiškinimas, kurį atlieka kompetentinga institucija. Tačiau šis teiginys yra aktualus, tik siejamas su teisės aiškinimo privalomumu. Mat aiškinti teisę gali bet kas, o klausimas kyla, kas gali privalomai aiškinti teisę. Be to, nors tam tikra institucija yra įgaliota aiškinti teisę, dar nereiškia, jog šis aiškinimas yra privalomas teisės subjektui ar ginčus sprendžiančiai institucijai. Be to, kaip teigia P. Ragauskas, netgi kompetentingos institucijos aiškinimas gali būti rekomendacinio pobūdžio ar privalomas tik tam tikrai subjektų grupei . Egzistuoja tik būtinas atvirkštinis ryšys – jei tam tikras teisės aiškinimas laikomas privalomu, vadinasi, institucija buvo kompetentinga privalomai aiškinti teisę. Autentiškas teisės aiškinimas Lietuvoje paprastai apibūdinamas kaip teisės aiškinimas, kurį vykdo teisės normą išleidęs teisėkūros subjektas. Įprasta teigti, kad oficialus ir privalomas teisės aiškinimas Lietuvoje yra tik autentiškas, tačiau nenurodomi šio teiginio pagrindai. Pats teiginys visiškai neatitinka Lietuvos teisinės praktikos. Kaip minėta, toks autentiškas teisės aiškinimas faktiškai yra teisėkūra. Lietuvos teisės aktuose galima rasti tik kazualinį autentiško teisės aiškinimo įtvirtinimą. Šiuo atveju bendriesiems teismams, administraciniams teismams bei Konstituciniam Teismui suteikiama kompetencija aiškinti (motyvuoti, pašalinti abejones) savo sprendimus ar nuosprendžius (žr. Baudžiamojo proceso kodeksas; Administracinės teisenos įstatymas, Civilinio proceso kodeksas; Konstitucinio Teismo įstatymas.). Tačiau ir čia žinotina, jog aiškinama ne tai, ką įprasta vadinti teisės norma, o tai, kas vadinama teisės taikymo aktu, ir tokio aiškinimo prasmė yra labai ribota. Antra, Lietuvos teisės praktikoje (ir, panašu, doktrinoje) įsigali nuostata, jog Konstitucinio Teismo veiklos rezultatai – sprendimai ir nutarimai – apima oficialų privalomą teisės aiškinimą. Tačiau tai tiesiogiai prieštarauja minėtam teiginiui, kad privalomas aiškinimas Lietuvoje yra tik autentiškas. Kaip žinoma, Vakarų teisės moksle autentiškumas paprastai yra suprantamas kitaip ir laikomas sinonimu privalomumui. Paprastai laikoma, jog autentiškas teisės aiškinimas yra privalomas, remiantis logikos taisykle, kad „leidžiant daugiau, leidžiama ir mažiau“, netgi jei tai nenustatyta nei Konstitucijoje, nei kituose teisės aktuose. Tačiau šis teiginys kelia tam tikrų abejonių. Bet kuri teisės aktus priimanti institucija turi apibrėžtą kompetenciją, kurią draudžiama peržengti. Principas, jog leidžiant daugiau, leidžiama ir mažiau, negali būti taikomas dalijantis valdžia. Mat tai reikštų absoliučią valdžios koncentraciją ir prieštarautų Konstitucijai, kuri paskirsto valdžią tarp skirtingų institucijų. Laikant, jog teisės normos patikslinimas keičiant įstatymą yra teisės aiškinimas, kiltų klausimas, kas yra teisėkūra. Taigi negalima teigti, nei kad teisės normų aktą išleidusio subjekto aiškinimas yra būtinai privalomas, nei kad privalomas teisės aiškinimas būtinai atliekamas teisės normų aktą išleidusio subjekto. Teisės aiškinimą priimta klasifikuoti į oficialų ir neoficialų. A. Vaišvila oficialų teisės aiškinimą apibūdina pagal tris požymius: subjektą (aiškina kompetentinga institucija), privalomumą (privalomas visiems teisės subjektams) ir tikslą (siekiama laiduoti vienodą teisės normų supratimą ir taikymą). Dauguma Lietuvos autorių kaip pagrindinį kriterijų skirti oficialiam ir neoficialiam teisės aiškinimui pateikia subjektų ratą (t.y., oficialų aiškinimą atlieka viešas asmuo, o neoficialų – privatus asmuo). Vis dėlto jei oficialaus aiškinimo skiriamieji bruožai šalia specifinio aiškinimo subjekto (valstybės įgaliotos institucijos) yra ir aiškinimo privalomumas bei specifinis aiškinimo tikslas (teisės vieningumo užtikrinimas), tuomet ne kiekvienas įgaliotos institucijos aiškinimas bus oficialus. Pavyzdžiui, Mokesčių administravimo įstatymas įpareigoja mokesčių inspekciją aiškinti šios srities įstatymus, bet niekur neįvardyta, jog šis aiškinimas turi didesnę galią nei konsultacija. Taigi šis aiškinimas suprantamas kaip paslauga mokesčių mokėtojui (tokia pat, kaip ir ta, kurią teikia mokesčių konsultantas), bet nei privaloma, nei oficiali. Ne kiekvienas viešos institucijos aiškinimas yra oficialus, ir ne kiekvienas privačios institucijos aiškinimas yra neoficialus. Pavyzdžiui, jei kuris nors visuomeninės organizacijos organas yra įgaliotas spręsti, ar tam tikri organizacijos veiksmai atitinka įstatus, tai toks aiškinimas yra privalomas (taigi oficialus). Taigi, vargu ar aiškinimo subjekto kriterijų galima laikyti svarbiausiu oficialaus aiškinimo skyrimo kriterijumi. Praktine prasme svarbesnis kriterijus yra aiškinimo privalomumas. Oficialiu galima laikyti tik tokį aiškinimą, kuris privalomas teisės subjektams ir ginčus sprendžiančiai institucijai(kaip vienareikšmis teisės aiškinimas arba kaip toks, į kurį privaloma atsižvelgti). Nekvestionuojant oficialaus teisės aiškinimo sampratos pedagoginės naudos, jos praktinė nauda – menka. Taip yra dėl to, kad visi kriterijai yra skirtingai svarbūs kiekvienas atskirai, tačiau tarpusavyje tiesiogiai gali būti nesusiję ir
nesąlygoti vienas kito. Taigi, nepaisant sąvokų gausos, teisės aiškinimo teisinio vaidmens klausimai sudaro jo privalomumo problemą.

Šiuo metu Jūs matote 55% šio straipsnio.
Matomi 4259 žodžiai iš 7677 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.