Administracinė teisė kaip teisės šaka ir valstybinio valdymo mokslas
5 (100%) 1 vote

Administracinė teisė kaip teisės šaka ir valstybinio valdymo mokslas

,ADMINISTRACINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA IR VALSTYBINIO VALDYMO MOKSLAS

Turinys

1. Teisinių sąvokų apibrėžimo supratimas, įvadinės administracinės teisės sąvokos ir jų komentarai

2. Administracinės teisės sąvoka.Teisinio reguliavimo dalykas ir metodas

3. Administracinės teisės funkcijų santykis su žmogaus teisėmis ir laisvėmis

4. Administracinės teisės santykis su gretimomis teisės šakomis

5. Administracinės teisės šaltiniai

6. Administracinės teisės sistema

7. Administracinės teisės sisteminimas

8. Administracinės teisės mokslo samprata, jo dalykas ir funkcijos

1. TEISINIŲ SĄVOKŲ APIBRĖŽIMO SUPRATIMAS, ĮVADINĖS ADMINISTRACINĖS TEISĖS SĄVOKOS IR JŲ KOMENTARAI

Teisinių sąvokų apibrėžimo supratimas

Tiek teoriniu (kuriant naujas teisės normas), tiek praktiniu (taikant teisės normas) požiūriu dažnai kyla būtinybė suprasti teisinę sąvoką, atskirti vieną sąvoką nuo jai gretimos. Teisinės sąvokos suvokimas turi filosofinę, loginę, lingvistinę, teisinę ir kitokią reikšmę. Tai reiškia, kad teisinės sąvokos apibrėžimo veiksmai turi remtis šių mokslų nuostatomis.

 Filosofiniu požiūriu, teisinė sąvoka yra svarbi kaip socialinio pažinimo objektas, turintis tam tikrus tikrovės požymius (atspindimus mąstymo formose).

 Loginiu požiūriu, teisinė sąvoka svarbi tuo, kad jos apimtis ir turinys atskleidžiami loginiais veiksmais, panaudojant tam tikras apibrėžimų rūšis.

 Lingvistiniu požiūriu, teisinė sąvoka svarbi tuo, kad ji turi ir gali būti nagrinėjama žodžio, kategorijos, termino kilmės ir reikšmės pagrindu (jos fiksuojamos vienomis ar kitomis kalbinėmis formomis).

 Teisiniu požiūriu, teisinė sąvoka svarbi tuo, kad ji remiasi teisiniu mąstymu, atspindi tokius pažinimo objekto (nusakomo sąvoka) požymius, kurie yra teisiškai reikšmingi.

Taigi teisinių sąvokų kūrimas (o taip pat jų realizavimas, taikant teisės normas) reiškia, kad teisinis mąstymas turi aktyvų ir kūrybinį pobūdį, nors sudarytų teisinių sąvokų sėkmė visiškai priklauso nuo to, kaip tiksliai jose atsispindi objektyvi realybė t.y. kiek tiksliai nurodomos teisiškai nagrinėjamo reiškinio ar dalyko ribos. Šios ribos nustatomos sąvokos apimtyje ir turinyje. Pagrindini ribų nustatymo kriterijumi dažniausiai esti teisinės sąvokos vartojimo tikslas. Jei apimtis – sąvokoje apibendrintų daiktų loginė klasė, o turinys – esminių ir bendrųjų objekto požymių visuma, pagal kuriuos apibendrinti ir išskirti daiktai toje sąvokoje, tai teisinės sąvokos turinio formulavimas vyksta nuo bendrinės (apimties charakteristikos požymių) iki specialiosios (teisinių požymių įvedimo) sąvokų pažinimo. Tai reiškia, jog norint apibrėžti teisinę sąvoką, sakysime “pareigūnai”, pirmiausia reikia suvokti bendrinę sąvoką (kaip pažinimo objektą), jos prasmę. Bendrinės sąvokos požymių ieškosime etimologiniuose žodynuose. Toliau jos pagrindu, išskirdami pagal sąvokas vartojimo tikslą, atskirus specifinius požymius kursime pareigūno teisinės sąvokos administracinius, baudžiamuosius, darbo teisės ir pan. aspektus. Dažniausiai teisinei sąvokai apibrėžti ( nuo bendrinės iki specialiosios sąvokos) vartojami orientaciniai, diferenciniai (skiriamieji) ir funkciniai požymiai.

Orientaciniai požymiai nurodo objekto vietą kitų daiktų ir reiškinių visumoje (apimties charakteristikos požymiai). Šie požymiai – tai tam tikros klasės tapatingumo (bendrumo) požymiai. Kuriant pareigūno teisines sąvokas orientuosimės į tai, kad pareigūnai yra tarnautojų rūšis (tarnautojai – asmenys, užimantys valstybinėse, visuomeninėse, privačiose institucijose tam tikras pareigas, veikiantys šių institucijų vardu ir joms įgaliojus, pagal savo kompetenciją bei gaunantys už tai atlyginimą).

Diferenciniai (skiriamieji) požymiai atskleidžia skirtumus tam tikrų klasių, poklasių ribose.

Kuriant pareigūno įvairias teisines sąvokas šiuo skiriamuoju požiūriu nuo kitų tarnautojų ir nuo atskirų pareigūnų rūšių yra valdžia, jos turėjimo lygis.

Valdžia, bendrąja prasme, tai yra teisė ar galia pajungti savo valiai. Tokią valdžią turi asmenys (pareigūnai), turintys valstybinius, administracinius įgaliojimus (įgalinimus).

Funkciniai (pareigos, veiklos srities, paskirties) požymiai atskleidžia sąvokos (kaip pažinimo objekto) paskirtį, sąvokos konkretų vartojimo tikslą.

Kuriant pareigūno teisines sąvokas, funkciniai požymiai padeda apriboti baudžiamąjį administracinį teisinį ar kitus aspektus. Vartojimo tikslo nustatymas yra kūrybinis procesas. Pareigūno valdžios turėjimo lygis apsprendžia jo teisinį statusą. Tačiau teisinis statusas taip pat nėra savitikslis dalykas. Pagal tai kam teisinis statusas panaudojamas administracinėje teisėje yra išskiriamos mažiausiai dvi pareigūno sąvokos. Vienu atveju pareigūno sąvoka formuluojama valdymo (administracinių) santykių dalyviui, turinčiam skirtingus valdžios įgaliojimus. Jais yra valdžios atstovai: Seimo nariai, savivaldybės deputatai, teisėjai, policijos, valstybinės inspekcijos darbuotojai, turintys įstatymų ir kitų norminių aktų administracinės priežiūros teisę, o taip pat įmonių, įstaigų, organizacijų administracijos vadovai, dirbantys atskirose valdymo srityse (pareigūnų
antroji rūšis).

Kitu atveju pareigūno sąvoka siejama su pareigūnu kaip administracinės atsakomybės subjektu. Lietuvos Respublikos ATPK 14 str. būtent išskiria šį sąvokos vartojimo tikslą. Beje, etimologiniu požiūriu, atsakomybė – tai atsiskaitymas už įtikėtas teises ir pareigas, atliekant tam tikrą darbą. Šiuo požiūriu, Lietuvos Respublikos ATPK 14 str. išplečia pareigūno sąvoką ir administracinės atsakomybės požiūriu, pareigūnais laikomi visi asmenys, turintys administracinius (valdžios) įgaliojimus, nuolatinius ar laikinus, nepriklausomai nuo įmonių, įstaigų, organizacijų nuosavybės formų. Šio straipsnio antroji dalis tokią pareigūno sąvoką tiesiogiai sieja su jo pareigų vykdymu ir teisės pažeidimo padarymu, pažeidžiant jo tarnybines pareigas.

Visais atvejais administracinėje teisėje pareigūnais gali būti laikomi valstybės, visuomeninių institucijų, privačių įstaigų, įmonių ar organizacijų tarnautojai, turintys tam tikrus valdžios įgaliojimus.

Įvadinės administracinės teisės sąvokos ir jų komentarai

Valstybinis valdymas – socialinio valdymo apraiška, poįstatyminė vykdomojo tvarkomojo pobūdžio valstybinių institucijų veikla įgyvendinant vieningą valstybės valdžią. Konstitucijos 5 straipsnyje pažymima: ,,Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija.”

Valstybinio valdymo organai (valstybės aparato ar įstaigos organizacinis vienetas, atliekantis tam tikras valdymo funkcijas kurioje nors srityje; vartojami terminai: institucijos; valstybinio valdymo subjektai) – valstybiniai organai, įgyvendinančios valdymo veiklą. Pastaruoju metu stengiamasi terminą ,,organai” keisti terminu ,,institucijos”.

Vykdomieji organai (vykdomosios institucijos) – vykdomosios valdžios subjektai, taip pat valdymo organai veikiantys už vykdomosios valdžios praktinio įgyvendinimo ribų (Pavyzdžiui, vietos savivaldos vykdomieji organai, kitų nevalstybinio valdymo struktūrų organai).

Vykdomoji valdžia (administracinė valdžia) – santykinai savarankiška vieningos Lietuvos Respublikos valstybės valdžios rūšis, glaudžiai tarpusavyje sąveikaujanti su įstatymų leidžiamąja ir teismine valstybės valdžios atšakomis. Valdžių atskyrimas nėra absoliutinamas, jis turi valstybės valdžios įgyvendinimo kompetencijos pasidalijimo ir bendravimo ją įgyvendinant funkciją.

 Vykdomoji valdžia – viena iš trijų valstybės valdžios rūšių, antroji pagal reikšmę po įstatymų leidžiamosios. Kalba apie ją jau ėjo senovės pasaulyje, iš dalies Aristotelio darbuose. Ypatingai aktyviai vykdomosios valdžios problemos teoriškai ir praktiškai pradėtos nagrinėti naujaisiais laikais nuo XVIII amžiaus (Š. L. Monteskje “Įstatymų dvasia”, 1748). Sutinkamai su valdžių padalijimo teorija vykdomoji valdžia – tai teisės taikomoji valdžia, kuriai pavedama konstitucijos, parlamento priimtų įstatymų, t. y. įstatymų leidžiamosios valdžios vykdymo funkcija.

 Svarbiausias vykdomosios valdžios uždavinys – įgyvendinti ją suformavusių jėgų valią ir politiką, kuri suteikė jai visą eilę įgaliojimų įstatymams ir teisės normoms realizuoti. Vykdomosios valdžios izoliavimas ir besaikis jos stiprinimas veda prie demokratijos mažėjimo ir visuomeninio – politinio gyvenimo biurokratizavimo, o jos susilpnėjimas gali sukelti vykdomosios valdžios diskreditaciją ir netgi jos subyrėjimą.

 Vykdomoji valdžia organizuojama ir įgyvendinama vadovaujantis konstitucija. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad “valdžios galias riboja Konstitucija”. “Šią nuostatą plėtoja Konstitucijos 84, 94, 105 ir 108 straipsniai, nustatantys atitinkamai Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės įgaliojimus bei Teismo funkcijas“. Taigi, įstatymai ir kiti teisės aktai detalizuoja veiklos kryptis, funkcijų ir kompetencijos diferencijavimą ne tik tarp valstybės valdžių, bet ir tarp vykdomosios valdžios institucijų.

 Administracinė valdžia turi universalų pobūdį laike ir erdvėje, t. y. įgyvendinama visur, kur funkcionuoja žmonių kolektyvai. Jinai tiesiogiai organizuoja krašto apsaugą, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką, atlieka bendro pobūdžio nevyriausybinių organizacijų valdymą (jų registracija, licencijavimas, mokesčiai, kontrolė) bei teisės normų pagalba daro įtaką asmenims ir organizacijoms. Vykdydama aukštesniųjų institucijų priimtus teisės aktus jinai dar įgyvendina teisėkūros ir jurisdikcinę funkcijas ( skiria administracines nuobaudas, nagrinėja asmenų prašymus, skundus, pareiškimus ir pan.). Administracinė valdžia naudodama teisės aktų nustatytus žmonių valios poveikio būdus, užtikrina jų veiklos organizavimą bei tvarką visuomenėje.

 Esminis administracinės valdžios požymis – jos tiesioginiame pavaldume esantys milžiniški įvairių resursų kiekiai – teisiniai, informaciniai, ekonominiai, techniniai, ideologiniai, organizaciniai. Joje sukoncentruota faktinė valstybės galia, nes tik jinai suteikia konkretiems subjektams atitinkamas teises bei skiria jiems resursus;

 Turėdama savo žinioje didžiulius išteklius, administracinė valdžia tiesiogiai jų nenaudoja, nes ji negamina produkcijos, negydo ir nemoko. Jinai disponuoja
žmonių veiksmais, gamtiniais ir kitais resursais, kad organizuoti gamybą, švietimą, sveikatos apsaugą ir pan

2. ADMINISTRACINĖS TEISĖS SAMPRATA. VISUOMENINIAI SANTYKIAI REGULIUOJAMI ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMOMIS.TEISINIO REGULIAVIMO METODAS

Požiūriai į administracinę teisę

Administracinę teisę galima nagrinėti:

1) kaip teisės šaką;

2) kaip teisės mokslo šaką;

3) kaip mokymo dalyką.

Pirmuoju atveju mes nagrinėjame, kokiu visuomeniniu santykiu ir metodu reguliuoja administracinės teisės normos;

Antruoju atveju sužinome pagrindinės šios teisės šakos vystymosi ir tobulinimo kryptis, istorinę apžvalgą, palyginimą su užsienio šalių administracine teise.

Studentai bus supažindinami su pirmąja ir trečiąja sampratomis, o pasirinkę administracinę teisę ilgam darbui, turės susipažinti su antrąja samprata.

“Administratio” terminas yra lotyniškos kilmės ir reiškia “valdymą”, “vadovavimą”.

Klausimas apie tos ar kitos teisės šakos, teisės mokslo šakos ar mokymo dalyką yra įdomus ir sudėtingas. Būtent jį tiriant galima susidurti su daugybe prieštaringų, o dažnai ir priešingų pasisakymų. Šis klausimas sukelia daug diskusijų, nes įvairios teisės šakos reguliuodamos visuomeninius santykius, sąveikauja, persipina. Neretai tie patys santykiai yra reguliuojami tuo pat metu keliomis teisės šakų normomis. Visa tai rodo, kad praktiškai, kai kada būna labai sunku nustatyti įvairių teisės normų veikimo ribas.

Visuomeniniai santykiai reguliuojami administracinės teisės normomis

Be abejo, teisingas teisės šakos dalyko nagrinėjimas mokslui turi svarbią metodologinę reikšmę. Apibrėžti vienos ar kitos teisės šakos dalyką, reiškia išskirti visuomeninių santykių, reguliuojamų ta šaka, ratą.

Kiekvienos teisės šakos teisinio reguliavimo dalykas yra griežtai apibrėžta visuomeninių santykių sritis.

Būtent teisinio reguliavimo dalykas ir duoda būtiną supratimą apie kiekvieną teisės šaką.

Daugelis teisininkų mano, kad administracinė teisė reguliuoja tuos visuomeninius santykius, kurie formuojasi vykstant valstybiniam valdymui arba vykdomajai- tvarkomajai veiklai.

Kaip suprasti vykdomąją- tvarkomąją veiklą? Tai dvi vieningos valdymo veiklos pusės.

Vykdomąja ji vadinama dėl to, kad jos subjektas yra valstybinės valdžios vykdomieji organai. Šie organai yra kuriami ir kontroliuojami atstovaujamųjų organų- Seimo ir savivaldybių tarybų. Šie organai, atlikdami vykdomąsias funkcijas, yra ir tvarkomieji.

Tvarkomieji organai (institucijos) veikia Lietuvos Respublikos vardu, vykdo valdžios įgaliojimus, priima visiems privalomus nurodymus, vadovauja ir tvarkosi įstatymu nustatytos kompetencijos ribose, leidžia administracinius aktus. T.y. valdymo organai vykdo valstybinės valdžios jiems suteiktus įgaliojimus ir taip tvarko šią veiklą, kad sėkmingai įgyvendintų valstybinį valdymą.

Taigi, visuomeninių santykių ratą, sudarantį administracinio teisinio reguliavimo dalyką, riboja valstybinės veiklos rūšis – valstybinis valdymas, įgyvendinamas kasdieninėje valdymo organų vykdomojoje- tvarkomojoje veikloje.

Vadinasi, administracinė teisė yra savarankiška teisės šaka, kurios normos reguliuoja visuomeninius santykius valstybinio valdymo srityje, valstybinio valdymo organų kasdieninėje vykdomojoje veikloje.

Kokie yra visuomeniniai santykiai? Norint atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia nustatyti galimus šių santykių subjektus. Visuomeniniai santykiai gali atsirasti:

a) vertikaliai įvairiems valstybiniams valdymo organams, t.y. tarp aukštesnės kompetencijos organų ir jiems pavaldžių žemesnės kompetencijos organų (pavyzdžiui, tarp LR Vyriausybės ir ministerijos; tarp savivaldybės valdybos ir jos skyriaus);

b) tarp įvairių valstybinio valdymo organų, nesusijusių pavaldumo santykiais (tarp įvairių ministerijų, tarp savivaldybės valdybų, tarp jų skyrių);

c) tarp įvairių valstybinio valdymo organų ir jiems pavaldžių valstybinių įmonių, organizacijų, įstaigų (tarp ministerijų ir joms pavaldžių įstaigų, organizacijų);

d) tarp įvairių valstybinio valdymo organų ir visuomeninių organizacijų ar kitų

nevalstybinių organizacijų (pavyzdžiui, tarp savivaldybės valdybos ir vartotojų kooperacijos organizacijų);

e) tarp įvairių valstybinio valdymo organų (pareigūnų) ir piliečių.

Visos nurodytos visuomeninių santykių rūšys formuojasi tiesiogiai įgyvendinant valstybinio valdymo uždavinius, t.y. kasdien vadovaujant ūkiui ir kultūrai. Visuose nurodytuose visuomeniniuose santykiuose būtinai dalyvauja valstybinio valdymo organas.

Tai dėsninga, nes šie santykiai formuojasi konkrečioje valstybinio valdymo srityje. Jie negali formuotis be šios valstybinės veiklos subjekto, t.y. valstybinio valdymo organo.

Visuomeninius santykius, sudarančius administracinio teisinio reguliavimo dalyką, galima klasifikuoti ne tik pagal subjektus, bet ir pagal jų pobūdį, turinį. Šiuo požiūriu galima išskirti tokias visuomeninių santykių grupes;

a) santykius, atsiradusius aukštesnės kompetencijos organams vykdant centralizuotą vadovavimą žemesnės kompetencijos organų administracinei ir kitokiai (gamybinei ar ūkinei ir pan.) veiklai;

b) santykius, atsiradusius valstybinio valdymo organams ir pareigūnams tiesiogiai vykdant operatyvinio valdymo funkcijas
(pavyzdžiui, įmonės, įstaigos administracijos veikla);

c) santykius, atsiradusius valstybinio valdymo organams reguliuojant visuomeninių organizacijų veiklą ( pavyzdžiui, valstybinio valdymo organai tvirtina visuomeninių organizacijų įstatus, nuostatus);

d) santykius, valstybinio valdymo organams bendradarbiaujant su visuomeninėmis organizacijomis;

e) santykius, valstybinio valdymo organams tenkinant piliečių poreikius, saugant jų teises.

Visuomeninius santykius galima klasifikuoti ir kitu pagrindu, pavyzdžiui, pagal valdymo veiklos įgyvendinimo stadijas:

1) santykiai, atsirandantys rengiant ir priimant valdymo aktus, vykdant įstatymus ir kitus valstybinės valdžios teisinius aktus;

2) santykiai, organizacine ir teisine forma atsirandantys vykdomojoje- tvarkomojoje valdymo organų kasdieninėje veikloje;

3) santykiai, atsirandantys dėl priimtų sprendimų kontroliuojant pavaldžius organus, įstaigas, organizacijas, asmenis, kaip jie vykdo jiems privalomus nurodymus;

4) santykiai, atsirandantys dėl administracinės prievartos įgyvendinimo, kai reikia atstatyti pažeistas teisės normas ir nubausti kaltus asmenis administracine tvarka (t.y. nesikreipiant į teismą).

Klasifikuoti galima taip pat ir pagal administracinės veiklos kryptis (šakas):

1) santykiai, susidarantys valdant Lietuvos ūkį;

2) santykiai, susidarantys valdant socialinį- kultūrinį valstybės gyvenimą;

3) santykiai, susidarantys administracinio politinio valstybės valdymo sferoje.

Galimi ir kiti visuomeninių santykių klasifikavimo pagrindai pavyzdžiui, pagal valdymo veiklos apimtį:

1) bendrojo valdymo santykiai (vadovavimas bendras visoms valdomoms šakoms);

2) šakinio valdymo santykiai (vadovavimas būdingas tik tam tikrai šakai);

3) specialaus tarpšakinio valdymo santykiai (pvz., kontroliuojant nepavaldžių organų ir asmenų veiklą, standartizacijos, informacijos, statistikos valdymas, planavimas, materialinis techninis aprūpinimas, koordinavimas).

Tokia bendra visuomeninių santykių, sudarančių administracinės teisės dalyką ir reguliuojamų administracinės teisės normų charakteristika. Jų apibūdinimas rodo, kad administracinė teisė apima labai įvairius pagal savo pobūdį, turinį ir paskirtį visuomeninius santykius.

Todėl:

Administracinė teisė yra teisės šaka, kurią sudaro visuma administracinės teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, atsirandančius valstybinių valdymo organų vykdomosios- tvarkomosios veiklos sferoje, įgyvendinant valstybinį valdymą.

Teisinio reguliavimo metodas

Apibrėžus visuomeninius santykius, kuriuos reguliuoja administracinės teisės normos, galime išsiaiškinti, kokiais metodais reguliuojami šie santykiai.

Visuomeninių santykių, reguliuojamų administracinės teisės normomis, specifinė ypatybė yra šalių nelygybė.

Vienas iš valdymo santykių dalykų yra pavaldus kitam. Todėl administracinė teisia veikia specifiniu, t.y. valdiniu nurodymų metodu, beveik visada valdymo santykių subjektas turi valdingus įgaliojimus objekto atžvilgiu. Objektas beveik visuomet pavaldus subjektui, atitinkamai ir valdymo pobūdžio santykiai yra ne kas kita kaip valdžios ir pavaldumo santykiai. Tai patvirtina valstybinio valdymo praktika.

Vykdomojoje- tvarkomojoje valdymo organų veikloje praktiškai realizuojami valstybės uždaviniai ir funkcijos įvairiose ūkio, kultūros, politikos srityse. Vien tai patvirtina mintį apie valdžios ir pavaldumo santykį valstybinio valdymo sferoje.

Iš tikrųjų valstybinio valdymo organai konkrečiuose teisiniuose santykiuose realizuoja suteiktus jiems valdinius įgaliojimus, kurių neturi kita pusė (pavyzdžiui, pilietis), arba jei jie yra, jų apimtis mažesnė (pav., pavaldaus organo, įstaigos, organizacijos). Todėl reguliavimo metodas administracinėje teisėje vadinamas administraciniu reguliavimo metodu, iš esmės besiskiriančiu nuo civilinėje teisėje naudojamo civilinio teisinio metodo, kuris apibūdinamas santykiu dalyvių lygiateise padėtimi.

Teisinio reguliavimo dalyko ir metodo analizė leidžia teigti, kad jie yra idealus kriterijai, kurių pagrindu teisę galima dalyti į teisės šakas.

Teisės dalijimo į šakas kriterijai ir pagrindas

Teisinio reguliavimo objektas Teisinio reguliavimo metodas

Teisinio reguliavimo objektas – tai visuomeniniai santykiai, susiklostę vykdomosios valdžios sistemos uždavinių ir funkcijų realizavimo procese.

Pagrindiniai teisinio reguliavimo metodai:

 administracinių-teisinių santykių subjektų juridinės nelygybės patvirtinimas

 vieno administracinių-teisinių santykių subjekto pavaldumo kitam būtinumas (valdymo objekto valdymo subjektui)

 administracinių-teisinių santykių atsiradimas, kaip taisyklė, sąryšyje su šių santykių subjektų vienašališku valios pasireiškimu

 kaip taisyklė, aiškus normatyvinis patvirtinimas, kada ir tarp kurių subjektų turi atsirasti vienoki ar kitokie administraciniai-teisiniai santykiai, kokios tuomet turi būti pusių teisės ir pareigos

 teisės suteikiamos dauguma atvejų vienam administracinių-teisinių santykių subjektui (valdymo subjektui) neteismine tvarka įtakoti pavaldžius jam šių santykių kitus subjektus

Išvados

1) Valstybinio valdymo srities visuomeninių santykių administraciniam teisiniam reguliavimui naudojamas valdinių nurodymų metodas, atitinkantis formulę
pavaldumas”.

2) Visuomeninių santykių reguliavimo valdiniai metodai apibrėžiami tuo, kad juose dalyvauja valstybinio valdymo organai, turintys valstybinės valdžios įgalinimus, kurie realizuojami minėtuose santykiuose.

3) Visuomeninių santykių reguliavimo valdinius metodus valstybinio valdymo sferoje sąlygoja tai, kad pagal veikiančius įstatymus klausimų sprendimas, realizuojant vykdomosios- tvarkomosios veiklos uždavinius, priklauso valstybinio valdymo organų kompetencijai.

4) Valdiniai metodai remiasi teisinėmis nuostatomis. Tai užtikrina jų poįstatyminį veikimą.

5) Visuomeninių santykių valdiniai reguliavimo metodai panaudojami tiek organizaciniai pavaldžių valdymo subjektų, tiek nepavaldžių subjektų atžvilgiu. Pastaruoju atveju santykiai (valdžia – pavaldumas) pasireiškia tuo, kad niekas, išskyrus valdymo organą, pagal galiojančius įstatymus negali šių klausimų išspręsti.

6) Įstatymu nustatytuose ribose visuomeninių santykių reguliavimo valdinio metodo panaudojimas yra derinamas su aiškinamąja- auklėjamąja- organizacine veikla, rekomendacijomis ir t.t.

III. ADMINISTRACINĖS TEISĖS FUNKCIJŲ SANTYKIS SU ŽMOGAUS TEISĖMIS IR LAISVĖMIS

 Lyginamasis požiūris į kitų demokratinių valstybių, pavyzdžiui JAV, administracinės teisės funkcijos rodo, kad pagrindiniu administracinės teisės tikslu (funkcija) yra valdžios kontrolė. Administracinės teisės požiūriu svarbu, kad valdžia neviršytų jai suteiktų teisinių įgaliojimų ribų. Tuo atveju būtina apginti piliečius nuo netinkamo, teisiškai abejotino, privačių ir žinybinių valdininkų interesus atitinkančio valdžios poveikio. JAV taip pat veikia administraciniai teismai, kurių steigimas Lietuvoje užsitęsė.

 Panagrinėjus Lietuvos Respublikos įstatymus pastebima, kad administracinės teisės ir administracinių įstatymų funkcijos nėra pirmaeiliai orentuotos į žmogų. Lietuvos Respublikos ATPK 1 straipsnis saugomas teisines vertybes pradeda ranžuoti nuo visuomeninės santvarkos bei nuosavybės. Tik po to minimos „socialinės ekonominės, politinės ir asmeninės piliečių teisės bei laisvės“. Tokiu paeilumu, ir taip įvardintos žmogaus teisės yra tarsi antrinės, padovanotos visuomeninės santvarkos. Manyčiau toks žmogaus teisių pirmenybinis grupavimas į „socialines, ekonomines, politines ir asmenines“ likęs nuo totalitarinio politinio požiūrio žiūrėti į žmogų per ekonomiką, politiką. Tokia vertybinė orentacija suformuluota ATPK bendruosiuose nuostatuose turi teisinio principo reikšmę kaip saugomos ir ginamos žmogaus teisės ir laisvės šiame įstatyme. Šiuo požiūriu ATPK prieš žmogų vykdo puolamąją funkciją, t.y. vykdo totalitarinės valstybės teisinę politiką, kai žmogus yra „valstybės tarnas (vasalas)“.

 ATPK 9 straipsnis, formuluodamas administracinio teisės pažeidimo sąvoką, tęsia tą pačią loginę schemą, teikdamas pirmenybę valstybinei arba viešajai tvrkai, nuosavybei.

 Žmogaus interesų taip pat negina administracinės nuobaudos institutas. ATPK 20str. traktuoja administracinę nuobaudą vien kaip atsakomybės priemonę, t.y. atsiskaitymo už savo teises ir pareigas su valstybe priemonę. Manyčiau, kad nuobauda reikia siekti restitucijos tikslų. Šiuo požiūriu svarbu, kad ne tik būtų atstatytos nukentėjusiojo asmens teisės ir jis galėtų laisvai suvokti ir realizuoti savo pareigas, bet ir padaręs teisės pažeidimą asmuo neprarastų restitucinės teisės, netaptų administracinės atsakomybės tarnu. Tuo požiūriu ATPK 36 str. įtvirtina objektyvaus pakaltinimo nuostatą, kuri vėliau represyviai panaudojama ypatingoje ATPK dalyje, sudarant teisės pažeidimų kvalifikuojančias sudėtis. Puolamąjį, represinį administracinės nuobaudos tikslą taip pat sustiprino ATPK 40 str. galiojimo panaikinimas. Negalima į žmogų traukiamą administracinėn atsakomybėn ir į organą (pareigūną), įgaliotą spręsti bylą, iš anksto žiūrėti kaip į valstybės priešus. Šio instituto panaikinimas rodo apie žemą teisinę ir politinę, šio straipsnio panaikinimo iniciatorių kultūrą.

 Fetišo funkciją ATPK atlieka administracinės baudos. Nors įstatymų leidėjas 24 str. įsipareigoja, kad didesnė kaip du tūkstančiai litų bauda yra išimtis, tačiau ypatingoje dalyje apie tai užmirštama. Pareigūnams baudos matuojamos net iki vieno milijono litų (ATPK 56 str.). Kadangi fetišizmas nėra teisinių santykių objektas ir neturi loginės nei teisinės vertės, reikėtų įstatymų leidėjui jo atsisakyti.

 Puolamoji prieš žmogų funkcija inkorporuota taip pat į administracinės teisės pažeidimų teiseną.

 ATPK 252 str. konstatuoja, kad bylą nagrinėjant visi piliečiai lygūs prieš įstatymą ir nagrinėjantį bylą organą (pareigūną). Tuo įteisinama išskirtinė organo (pareigūno) padėtis prieš pilietį, t.y. suformuluojamas nelygybės principas administracinėje teisenoje. Šiuo atveju įteisinama administracinė savivalė. Pareigūnai, suinteresuoti administracinės priežiūros baigtimi vykdo administracinį „teisingumą“, vertina įrodymus, tiria ir nagrinėja administracinę bylą, priima joje nutarimą. Įstatymų leidėjui ne motais, kad šiuo atveju yra žinybinio ir teisingumo intereso konfliktas.

 ATPK nerealizuoja žmogui LR Konstitucijos 5 str. valstybinės valdžios institucijoms deleguotos
tarnauti žmonėms. Šiuo požiūriu ATPK koncepcija yra pasenusi ir taisytina.

 Manyčiau, kad nagrinėjami klausimai rodo, kad reikia revizuoti pačią administracinės teisės sampratą, nes valstybinio valdymo santykiai ir valstybinių institucijų interesų prioritetai negali būti savitikslėmis vertybėmis.

IY. ADMINISTRACINĖS TEISĖS SANTYKIS SU GRETIMOMIS TEISĖS ŠAKOMIS

Administracinė teisė, būdama savarankiška teisės šaka, artimai susijusi su visomis kitomis teisės šakomis.

Kiekviena teisės šaka turi savo specifiką, paskirtį, teisinio reguliavimo dalyką. Nagrinėdami administracinės teisės santykį su kitomis teisės šakomis, jų tarpusavio santykių kriterijumi mes pasirinksime administracinio teisinio reguliavimo dalyką ir metodą.

Administracinės teisės vieta teisinėje sistemoje

 administracinė teisė savo reguliuojančiu poveikiu apima platų visuomeninių santykių ratą, ir tai apsprendžiama vykdomosios valdžios sistemos pasireiškimo įvairove

 administracinės teisės turiniui esminę įtaką turi tie procesai, kurie vyksta visuomenės, valstybės gyvenime

 administracinė teisė susieta ir yra tarpusavio sąveikoje su konstitucine teise, iš kur gauna savo pradmenis, detalizuoja ir sukonkretina juos, apibrėždama tuo pačiu įvairių institucijų teisinį mechanizmą

 administracinė teisė susieta ir yra tarpusavio sąveikoje su municipaline (savivaldos) teise, kuri reguliuoja daugelio administracinių-teisinių santykių municipaliniuose dariniuose organizavimą

 civilinė ir administracinė teisė reguliuoja neretai išoriškai panašius visuomeninius turtinius santykius

 baudžiamosios ir administracinės teisės normų veikimo ribas apsprendžia atitinkamų draudimų pobūdis ir kryptingumas

Administracinė teisė ir konstitucinė teisė

Tarp šių teisės šakų pastebimas glaudus ryšys, vienok netrukdantis atriboti jas pagal teisinio reguliavimo dalyką.

Konstitucinė teisė įtvirtina valstybės organų organizavimo principus; nustato valstybinės valdžios organų ir jų vykdomojo aparato vietą valstybės mechanizme, jų tarpusavio santykių pagrindus, valstybinio valdymo organų kompetencijos kontūrus, piliečių pagrindines teises ir pareigas, kurios praktiškai dažniausiai realizuojamos būtent valstybinio valdymo sferoje. Konstitucinė teisė reguliuoja ir visuomeninius santykius, besiformuojančius valdymo organų veiklos srityje, kuriuose dalyvauja valstybinės valdžios organai. Visa tai rodo, kad daugelį valstybinio valdymo klausimų vienu metu apima konstitucinės ir administracinės teisės šakos. Tačiau konstitucinės teisės normos įtvirtina bendrus, vieningus visiems valstybės organams jų organizavimo ir veiklos demokratinius principus ir atitinkamai reguliuoja santykius šioje sferoje. Administracinės teisės normos konkretizuoja nurodytus principus, numato, kaip jie realizuojami valstybinio valdymo organų sistemoje.

Administracinės teisės ištakos yra konstitucinėje teisėje ir yra konstitucinės teisės loginis tęsinys. Pasak E. Šileikio ,,galima teigti, kad viską, ką savo nuožiūra sukuria ir keičia įstatymų leidėjas, konkretizuodamas blanketines ar kitas Konstitucijos nuostatas viešojo bendravalstybinio būvio sutvirtinimo-intitucionavimo ar administravimo srityje, atitinkamai apima administracinė teisė. Šiuo požiūriu Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, Vietos savivaldos įstatymas, Įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ar Karo padėties įstatymas iš esmės yra administracinės teisės (ne konstitucinės teisės!) šaltiniai tiek, kiek jie nepakartoja Konstitucijos nuostatų”( Šileikis E. Administracinė teisė kaip konkretizuota Konstitucija // Jurisprudencija)

Civilinė teisė ir administracinė teisė

Ir administracinė teisė reguliuoja santykius, kurie šiaip yra civilinės teisės reguliavimo dalykas. Tai turtiniai ir neturtiniai santykiai. Tačiau civilinė teisė reguliuoja santykius šalių lygybės metodu arba civiliniu- teisiniu metodu, o administracinė teisė – jų nelygybės metodu (viena iš šalių- valdymo organas) arba administraciniu teisiniu reguliavimo metodu.

Valstybinio valdymo organai vykdomosios- tvarkomosios veiklos procese vadovauja ūkinių įmonių ir susivienijimų veiklai. Dėl to jie sprendžia daugelį ūkinio pobūdžio klausimų (pvz., ūkio planavimą ir reguliavimą, materialinių fondų paskirstymus ir t.t.). Todėl, sutampant teisinio reguliavimo dalykui, skirtumas nustatomas pagal reguliavimo metodą- civilinį teisinį arba administracinį teisinį.

Darbo teisė ir administacinė teisė

Darbo teisės ir administracinės teisės reguliuojami santykiai artimi pagal teisinio reguliavimo dalyką. Darbo teisė reguliuoja darbo bei kai kuriuos su jais susijusius visuomeninius santykius (socialinio draudimo srityje, darbo ginčų nagrinėjimą, kolektyvinių sutarčių sudarymą ir t.t.)

Pagrindinis tokių santykių turinys yra piliečių teisės į darbą realizavimas (darbo sutartis, atlyginimas už darbą, teisė į poilsį ir t.t.). Darbo teisė reguliuoja visuomeninius santykius, tiesiogiai susijusius su asmenybės teisiniu statusu- darbo proceso dalyvio teisiniu statusu. Administracijos įgaliojimus nustato ir realizuoja priėmimo į darbą, atleidimo, drausminės atsakomybės taikymo tvarką administracinė teisė.

Mokesčių ir

teisė

Mokesčių teisė skiriasi nuo administracinės teisės daugiau teisinio reguliavimo objekto specifika (piniginių pajamų surinkimo ir paskirstymo procesas). Faktiškai valstybės finansinė veikla yra vykdomosios- tvarkomosios veiklos rūšis; finansinių santykių reguliavimo metodai iš esmės yra administracinio teisinio pobūdžio, kas yra administracinės teisės reguliuojamo dalyko elementas. Na, o tokius procesus, kaip kreditavimas, mokesčių rinkimas ir pan., reguliuoja mokesčių teisės normos.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4429 žodžiai iš 8814 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.