Valstybės institucija ir teisės norminis aktas tarpusavio santykis įtaka teisės norminių aktų hierarchijai
5 (100%) 1 vote

Valstybės institucija ir teisės norminis aktas tarpusavio santykis įtaka teisės norminių aktų hierarchijai

Rašydamas šį kursinį darbą, stengsiuosi atskleisti duotosios temos: ,, Valstybės institucija ir teisės norminis aktas: tarpusavio santykis, įtaka teisės norminių aktų hierarchijai’’ esmę. Stengsiuosi tiksliai ir išsamiai aptarti temoje dominuojančius objektus, jų tarpusavio santykį.

Nuo senų senovės mąstytojai mėgino atsakyti į klausimą, kas yra valstybė. Romos filosofas Markas Tulijus Ciceronas teigė, kad tai bendra teisėtvarka. Jam pritarė

normatyvizmo teorijos kūrėjas H. Kelzenas. Rusijos teisininkas N. M. Kurkovas

tvirtino, kad valstybė yra visuomeninė laisvų žmonių sąjunga, kai privalomai nustatyta, jog išimtinė teisė taikyti prievartą suteikta tik valstybės institucijoms.

Valstybė yra visuomenės organizacijos forma, skirta visuomenės vientisumui ir jos valdymui užtikrinti.

Valstybės istorija neatsiejama nuo visuomenės istorijos.Nepažangiai valstybei būdingos netobulos institucijos ir jas apima iš esmės tik valstybės valdžia, besiremianti daugiausia prievarta . Valstybė tobulėja nuosekliai ir pasiekia tam tikrą civilizacijos ir demokratijos lygmenį. Remdamasi ekonominiais ir dvasiniais veiksniais, ji užtikrina šalies organizuotumą ir suteikia žmonėms valdžią, ekonominę laisvę, asmens autonomiją. Tada plėtojasi visos jos institucijos, socialinis potencialas. Valstybė kinta ir tobulėja ne savaime. Ją pertvarko, pritaiko prie pasikeitusių žmonių gyvenimo sąlygų pati visuomenė.

Valstybė turi vykdyti savo funkcijas tam tikromis formomis ir savo veiklai taikyti įvairius metodus. Skiriamos teisinės ir neteisinės valstybės funkcijų įgyvendinimo formos. Teisinės formos atspindi valstybės ir teisės ryšį, valstybės pareigą vykdyti savo funkcijas remiantis teise ir neperžengiant įstatymų ribų. Be to, tos formos parodo kaip dirba valstybės institucijos ir pareigūnai, kokius teisinius veiksmus jie atlieka.

Valstybės aparatas – tai valstybės institucijų sistema, kuria įgyvendinama valstybės valdžia, vykdomos pagrindinės funkcijos, sprendžiami valstybės uždaviniai ir siekiama užsibrėžtų tikslų.

Valstybės aparato samprata apima tik valstybės institucijų sistemą. Valstybės aparatas laikomas tik valstybės institucijų sistema.

Kiekviena valstybės institucija santykiškai yra savarankiška valstybės aparato grandis, sudaryta griežtai nustatytai valstybinei veiklai vykdyti, ir jai suteikta atitinkama kompetencija, grindžiama organizacine, materialiąja ir prievartine valstybės jėga.

Valstybės institucijas nuo nevalstybinių įstaigų ir organizacijų skiria tokie požymiai:

1. valstybės institucijos sudaromos valstybės valia ir įgyvendina savo funkcijas jos vardu;

2. kiekviena institucija vykdo įstatymuose nustatytais būdais ir formomis griežtai apribotą veiklą;

3. kiekvienas organizacinis darinys įtvirtintas teisiškai, nustatytos teritorinės jo veiklos ribos, tam tikra padėtis valstybės aparate ir santykiai su kitomis valstybės institucijomis bei organizacijomis;

valdžios įgaliojimų suteikimas. Tokie įgaliojimai yra būdingiausias valstybės institucijos požymis.

Minėti požymiai leidžia tiksliai atskirti valstybės institucijas nuo valstybinių organizacijų ( įmonių ir įstaigų ) ir nuo nevalstybinių įstaigų ir organizacijų.

Valdžios įgaliojimai praktiškai pasireiškia leidžiant valstybės vardu norminius ir individualius teisės aktus, vykdant šių aktų laikymosi priežiūrą, užtikrinant jų apsaugą nuo pažeidimų, taikant įtikinimą, skatinimą, o prireikus – ir prievartą.

Kiekvienoje valstybės institucijoje dirba žmonės, tiesiogiai vykdantys jiems suteiktus įgaliojimus, ir techniniai darbuotojai, užtikrinantys įgaliojimų ir funkcijų vykdymą.

Skiriasi valstybės aparato institucijų ( jo sudedamųjų dalių ) sudarymo tvarka, valstybės veiklos vykdymo būdai, kompetencijos pobūdis ir apimtis, įgaliojimų vykdymo ypatumai, formos ir metodai.

A.Andruškevičius,,Administracinės teisės principai ir normų ribos’’.

Mokslinėje literatūroje nėra vienos nuomonės, kaip turi sąveikauti valdžios ir jų reiškėjos – valstybės institucijos: jos turi būti lygiateisės ar laikytis subordinacijos ir būti tam tikro pavaldumo. Vieni autoriai tvirtina, kad visų valdžių ir jų reiškėjų padėtis turi būti nevienoda. Autoritarinio režimo šalyse teigiama, kad turi pirmauti vykdomoji valdžia. Demokratinėse šalyse vyrauja koncepcija, kad valstybės valdžios šaltinis yra tauta ir todėl ji turi pirmauti. Šiuolaikinė valstybė yra piliečių ir jų organizacijų įvairių poreikių ir interesų derinimo mechanizmas, kad būtų užtikrinama visų gerovė.

Pagrindinis valstybės valdymo tikslas yra žmogaus teisių ir laisvių apsauga ir pripažinimas bei teisingumo užtikrinimas.

Būtini sudedamieji teisingumo elementai yra: laisvi periodiniai rinkimai; atstovaujamoji valdymo forma, kai vuykdomoji valdžia atskaitinga įstatymų leidžiamajai valdžiai arba rinkėjams; valstybės valdžios institucijų pareiga laikytis konstitucijos ir veikti pagal įstatymus; aiškus valstybės ir politinių partijų skirtumas;

Vykdomųjų istitucijų ir teismo veikla įstatymų nustatyta tvarka; kariuomenė ir policija kontroliuojama civilinės valdžios ir jai atskaitinga; žmogaus teisių ir laisvių garantas – įstatymas ir įsipareigojimai pagal tarptautinę
teisę.

Valstybės valdžios mechanizmo ląstelė žmogus – valstybės valdžios reiškėjas. Mechanizmo elementai skirtingais būdais jungiasi ir sudaro institucijas. Politinės partijos, lobistai, žiniasklaida veikia valstybės valdžios formavimą ir jos įgyvendinimą.

Valstybės valdžia turi būti viešoji, t. y. politinė valia, išreiškianti vyraujančius visuomenėje socialinius grupinius interesus, ir bendrai privalomo teisiškai įtvirtinto pobūdžio. Politinė valia turi būti užfiksuota teisės normose. Valstybės valdžios institucijos sudaromos valdžių padalijimo pagrindu – racionalios organizacijos ir funkcionavimo kontrolės principu.

Lietuvos Respublikos Konstitucija ( 5 str.1 d. ) valstybės valdžią padalija Seimui ( įstatymų leidėjui ), respublikos Prezidentui ( valstyės vadovui ) ir Vyriausybei ( vykdomajai valdžiai ), Teismui ( teisminei valdžiai ).

A.Andruškevičius,,Administracinės teisės principai ir normų ribos’’

LR Konstitucija. Vilnius,1992

Instituciniu požiūriu vykdomoji valdžia yra visuma valstybės institucijų, įstaigų ir jų pareigūnų, kuriems pavesta atlikti viešąjį valdymą. Tai Lietuvos Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, ministerijos, Vyriausybės įstaigos, įstaigos prie ministerijų ir kitos Vyriausybės sistemos institucijos bei įstaigos.

Teisėkūra-tai teisės norminių aktų rengimas ir priėmimas, nes be jų negali būti įgyvendinamos kitos funkcijos.

Teisės įgyvendinimo funkcija yra labai svarbi. Nuo jos priklauso, bus įgyvendinti įstatymai ir kiti teisės aktai. Teisės įgyvendinimo funkciją, vadovaujamos vyriausybės, atlieka valdymo institucijos. Valdymo institucijos leidžia atitinkamus aktus, kontroliuoja , kaip pareigūnai atlieka savo pareigas.

Dabar didėja sutartinės formos vaidmuo vykdant valstybės funkcijas. To reikalauja besiplečianti rinkos ekonomika ir valstybės valdymo demokratizavimas. Valstybės institucijų sprendimai vis labiau derinami su sutartine forma – ji taikoma santykiams su visuomenės deriniais ir piliečiais.

Tai apie ką kalbėjau tik viena valstybės pusė, dar valstybė egzistuoja kaip teisinis objektas.

Teisinė valstybė nesusilieja su visuomene arba su kitomis visuomeninėmis politinėmis organizacijomis. Ji turi specifinių, taip pat bendrų valstybės požymių ir bruožų (viešąją valdžią, veikia kaip visų visuomenės sluoksnių atstovas, turi specialų valdymo ir prievartos aparatą, susidedantį iš įvairių institucijų ir organizacijų, susijusių bendrais sudarymo ir funkcionavimo principais.

Teisinė valstybė turi teisinių priemonių sistemą rinkos ekonomikai operatyviai valdyti, visuomeniniams santykiams efektyviai veikti.Valstybės institucijos, turinčios atitinkamus įgaliojimus, atsižvelgdamos I savo kompetenciją, leidžia norminius teisės aktus ir auklėjimo, skatinimo arba įtikinimo būdais užtikrina jų įgyvendinimą, o būtinais atvejais taiko ir prievartą.

Teisinė valstybė yra ne tik socialinė vertybė, kurios paskirtis-stiprinti žmoniškumo pradus ir teisingumą, bet ir praktinė institucija, ginanti piliečių laisves, jų garbę ir orumą, kovos su biurokratija priemonė, visuomenės valdžios įgyvendinimo forma.

Teisinės valstybės kūrimas susijęs su žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių užtikrinimu, valstybės atsakomybe piliečiams ir piliečių atsakomybe valstybei nuosekliai laikantis įstatymų reikalavimų.

S.Vancevičius,,Valstybės ir teisės teorija’’.Vilnius,2000

Valstybės įstaigos, visuomeninės organizacijos, kolektyvai, teisėsaugos institucijos turi stiprinti įstatymų autoritetą ir tiksliai juos vykdyti.

Aukščiausi vykdomosios valdžios organai yra valstybės vadovas ir vyriausybė, kurie kartu su biurokratine administracija sudaro plačiai išsišakojusią valdymo institucijų sistemą.

Konstitucijos pirmojo skirsnio, penktasis straipsnis nurodo, jog Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.

Valdžios galias riboja Konstitucija.

Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.

Valstybinės valdžios mechanizmas turi garantuoti tinkamą valstybės funkcijų vykdymą. Svarbiausias vaidmuo čia tenka valstybinės valdžios institucijoms, kurios paprastai skirstomos į aukštesniąsias (parlamentas, valstybės vadovas, vyriausybė, aukščiausiasis teismas) ir žemesniąsias (ministerijos, teismai, policija, vietos savivaldybė). Pagal funkcinę paskirtį jos sudaro atskiras valstybės organų sistemas. Sklandžiai šių institucijų veiklai užtikrinti reikia nubrėžti atitinkamą jų veiklos kryptį, kiekvienam iš jų skirti tam tikrą pagrindinių funkcijų dalį, apriboti kompetenciją, nustatyti hierarchinį pavaldumą. Visos valstybinės institucijos kartu su įvairiomis organizacijomis (pramoninkų sąjungomis, partijomis, profesinėmis sąjungomis) užtikrina valstybės funkcijų vykdymą.

Konstitucijos 1 straipsnyje nustatyta, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika. Čia pabrėžtini du aspektai: pirmas – Lietuvos valstybės nepriklausomumas ir antras – jos demokratiškumas ir respublikinė valdymo forma. Jau iš šio straipsnio yra aišku, kad visa valstybės institucijų, iš jų ir teisėsaugos sistema turi būti grindžiama demokratinėje valstybėje įtvirtintais funkcionavimo principais, kurių vienas iš pagrindinių yra valdžių padalijimo principas.

Kiekviena demokratinė
turi rūpintis žmogumi, jo saugumu ir gerove. Tai, kad pirmame Konstitucijos skirsnyje yra iškeliami valstybės, o ne žmogaus interesai, rodo mūsų gyvenamojo laikotarpio specifiškumą tiek perėjimo iš totalitarizmo prie demokratijos, tiek ir nepriklausomybės, kaip ypatingos vertybės, požiūriu. Vis dėlto Konstitucijoje yra labai svarbių demokratinės sistemos elementų.

LR Konstitucija. Vilnius,1992

S.Vancevičius,,Valstybės ir teisės teorija’’

Konstitucijos 5 straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtintas bendras principas, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, 18 straipsnyje – žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės ir kt. Pažymėtina, kad 1995 m. Lietuva ratifikavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, kurioje taip pat įtvirtinta gana daug teisėsaugos institucijų veiklos principų.

Konstitucinė asmens teisė į teisminę gynybą ir kai kurie kiti principai rodo, kad valstybė ne tik deklaruoja asmens teises, bet ir apsiima jas pažeistas ginti – neatsižvelgiama į tai, kas yra pažeidėjas – kitas asmuo ar valstybė.

Pgrindinis vaidmuo šiuo atveju tenka teisėsaugos institucijoms, kadangi užtikrinant galiojančios teisės apsaugą ir tinkamą jos įgyvendinimą kartu garantuojamas ir tinkamas asmens teisių įgyvendinimas.

Dabar norėčiau aptarti kelis kartus pavartotą sąvoką teisėsaugos institucijos. Pažymėtina, kad ši sąvoka – tai grynai teorinė konstrukcija, kurios apibrėžimo nerasime jokiame teisės akte. Ji dažniausiai vartojama kaip apibendrinamoji kategorija, siekiant apibūdinti tas valstybės institucijas ( jų sistemą ), kurios privalo užtikrinti valstybėje galiojančios teisės apsaugą ir tinkamą jos įgyvendinimą. Šiuo požiūriu nesvarbu, kokios teisės – privatinės ar viešosios – užtikrinama apsauga ir tinkamas įgyvendinimas, kadangi teisėsaugos institucijos veikia abiejose įvardytose srityse, nors reikia pripažinti, kad viešosios teisės veikimo srityje jų kompetencija yra nepalyginamai platesnė.

Būtina skirti dažnai painiojamas sąvokas teisėsaugos institucija ir teisę taikančios institucijos. Antroji sąvoka yra bendresnė, kadangi taikyti teisę savo veikloje – tai vadovautis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimais.

Veiklos teisėtumas yra privaloma kiekvieno visuomenės nario ar juridinio asmens veiklos sąlyga, kurios nevykdant paprastai kyla tam tikrų neigiamų padarinių. Taigi savo veiklos teisėtumo požiūriu teisę taiko visi asmenys: tiek fiziniai, tiek juridiniai. Sąvoka teisę taikančios institucijos nėra suprantama taip plačiai, kadangi terminas institucijos mus nukreipia į viešosios teisės veikimo sritį. Tad kalbant apie teisę taikančias institucijas turimi omenyje tik tie atvejai, kai teisę savo veikloje taiko valstybės institucijos. Tačiau net ir šitaip minėtą sąvoką aiškinant reiškia, kad ji yra platesnė nei teisėsaugos institucijų sąvoka, kadangi kiekviena valstybės institucija gali būti tuo pačiu pripažįstama teisėsaugos institucija, o kiekviena teisėsaugos institucija kartu yra teisę taikanti institucija.

P.Kuconis, V.Nekrošius ,,Teisėsaugos institucijos’’; LR Konstitucija. Vilnius,1992

Institucijų, atsakingų už žmogaus teisių apsaugą, yra praktiškai tolygus jų kiekiui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 dalies nuostata, kad „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ teisiniu požiūriu įpareigoja visas institucijas būti atsakingas už žmogaus teisių apsaugą.

Šio konstitucinio principo – objektyvios teisės tikslo įgyvendinimo erdvėje institucijų, atsakingumas diferencijuojasi, priklausomai nuo institucijų teisinio statuso pagrindinių nuostatų.Vienoms valstybinėms institucijoms žmogaus teisių apsauga yra pagrindinis tikslas į kurį orientuotos tos institucijos funkcijos. Jos specialiai įsteigtos ginti žmogaus teises, jas apsaugoti.

Kitoms valstybinėms institucijoms žmogaus teisių apsauga nėra tiesioginis tikslas, jų tiesioginiais pagrindiniais tikslais yra įvairūs ekonominiai, socialiniai, politiniai, vadybiniai ir pan. dalykai. Tačiau šių tikslų realizavimas negali disfunkciniai paliesti žmogaus teisų apsaugos, pasireikšti valstybės dominavimu (etatizmu) prieš žmogų. Tai pažeistų konstitucinį teisinės valstybės principą. Teisinės valstybės siekis (Tautos siekis atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės) skelbiamas Konstitucijos preambulėje. Bet žvelgiant plačiau įvairūs teisinės valstybės, kaip viską persmelkiančios konstitucinės idėjos, aspektai išreikšti įvairiose Konstitucijos nuostatose: kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika (1 str.); kad valdžios galias riboja Konstitucija (5 str. 2 d.); kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (6 str. 1 d.); kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai (7 str. 1 d.), ir kad galioja tik paskelbti įstatymai (7 str. 2 d.); kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės (18 str.) ir t.t.

Čia galima nurodyti pagrindinę probleminę situaciją, kuri pasireiškia atotrūkiais ir prieštaravimais tarp objektyviosios teisės, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įstatymuose, kituose teisės norminiuose aktuose ir įgyvendinant subjektines žmogaus teises. Objektinės teisės transformacijos procesuose į žmogaus subjektinę teisę,
ypač viešosios teisės teisinio reguliavimo mechanizme, „apauga“ valstybės dominavimo prieš žmogų apnašomis.

LR Konstitucija. Vilnius,1992

S.Vancevičius ,,valstybės ir teisės teorija’’. Vilnius,2000

Tuo požiūriu būtina pabrėžti, kad pagal Konstitucinio Teismo doktriną „konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija“, „teisinės valstybės principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose ir yra aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio.

Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, apima ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios bei kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią juridinę galią ir kad įstatymai, Vyriausybės nutarimai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją“

Teisinės valstybės ir kitų konstitucinių principų transformacija viešojoje teisėje susiduria ir persipina su teisės socialinės praktikos ekscesais, kylančiais iš skirtingų viešųjų interesų konkurencijos ir juos ,,aptarnaujančios” teisinės kultūros, gal net valstybinių institucijų subkultūros, priešpriešos.

Todėl pagrindinę probleminę situaciją papildo etatistinės teisės (valstybės dominavimo prieš žmogų) vis išliekantys kūrimo tradiciniai stereotipai, kurie objektinės teisės transformavimo procesuose atvirai ar maskuojančiai šalina pagrindines objektinės teisės nuostatas. Įstatymų rengimo praktikoje nėra tinkamai reguliuojamas teisės ir įstatymo viršenybės principų įgyvendinimo algoritmas.

Teikiant pirmenybę įstatymo viršenybės principui, vyrauja įstatymų rengimo subjektyvizmas: etatistinės teisės formavimo atrankos pagrindu politinės, interesų grupių normos, Seimo narių, žinybų vadovų ir biurokratinio aparato subkultūros normos be rimtesnės teisinės doktrininės analizės, jos kardomojo filtro, inkorporuojamos į teisės normų hipotezes, dispozicijas, sankcijas. Etatistinė teisės recepcijos, kaip atitinkančios žinybų interesus, palaikomos valstybinėse institucijose, etatistinės teisės paneigimas teismuose, ypač administraciniuose, apsunkinamas nepakankamu teismų ir teisėjų nepriklausomumu, taikant teisę, nuo kitų valstybės valdžios institucijų bei pareigūnų dominuojančios įtakos sprendžiant teismų ir teisėjų socialinio, ekonominio statuso nustatymo. Todėl Lietuvoje kaupiasi neįgalūs, imituojantis objektine teise pagrįstą reguliavimą, įstatymai, kiti teisės aktai.

A.Vaišvila,, Teisės teorija’’. V.,2000

S.Vancevičius,, Valstybės ir teisės teorija’’. Vilnius,2000

Visuomenės gyvenimas reikalauja tam tikro reguliavimo, elgesio taisyklių- socialinių normų, kurių svarbiausios yra teisinės normos, tai valstybės nustatytos ir visuotinai privalomos žmonių elgesio taisyklės.

Teisės normos gali atlikti savo pagrindinę socialinę paskirtį, t.y. reguliuoti visuomeninius santykius ir žmonių poelgius tik tada kai jos realizuojamos, o teisės normos realizuojamos kai žmogus elgiasi teisėtai, t. y. derina savo veiksmus ir poelgius su normų reikalavimais ir nesielgia, nedaro to ką teisės normos draudžia.

Pagal realizavimo būdą yra 4 formos:

1. Laikymasis.

Teisės normos laikymasis tai tokia pasyvi realizavimo forma kai asmenys susilaiko nuo veiksmų kuriuos teisės normos draudžia. Pvz.: ženklas STOP.

2. Vykdymas.

Vykdymas tai tokia teisės normos realizavimo forma kai asmenys aktyviais veiksmais vykdo savo teisines pareigas arba įsipareigojimus. Pvz.: atostogų įstatymo laikymasis.

3. Pasinaudojimas.

Pasinaudojimas teisės norma tai galimybės pasinaudoti asmeniui suteikta teise. Pvz.: rinkiminė teisė.

4. Taikymas.

Teisės normos taikymas tai ypatinga teisės realizavimo forma kurią turi teisę taikyti specialūs valstybės organai arba pareigūnai. Pvz.: teismas pritaiko kriminalinę bausmę; kelių policininkas-už greičio viršijimą administracinę baudą.

Būtinas teisės elementas yra valstybės organo galėjimas priversti elgtis pagal teisės normų reikalavimus. Tačiau tai nereiškia, kad teisės normų laikomasi tik prievartos būdu. Priešingai, dauguma visuomenės narių laikosi teisės normų sąmoningai ir laisvu noru, nes jų (TN) reikalavimai ir nustatyta tvarka atitinka visuomenės interesus. Valstybė prievartą taiko tik tiems visuomenės nariams (tiek piliečiams, tiek visuomenės organizacijoms), kurie pažeidinėja teisinių normų reikalavimus.

Kad teisės normos kaip bendro pobūdžio elgesio taisyklė taptų visuotinai privaloma, ji turi būti atitinkamai išreikšta ir suformuluota. Teisės normų išreiškimo būdai ir vadinasi teisės forma arba teisės šaltiniai.

Civilinė teisė,1997

LR Administracinės teisės pažeidimų kodeksas

Teisės istorijoje yra žinomi 3 pagrindiniai teisės šaltiniai:

1. Teisinis paprotys.

Servituto teisė- teisė pasinaudoti svetimu turtu.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2983 žodžiai iš 5961 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.