Valstybės tarnybos
5 (100%) 1 vote

Valstybės tarnybos

Valstybės tarnybos sąvoka ir rūšys

Tarnyba – tai viena svarbiausių žmonių, o taip pat ir visuomenės bei valstybės tikslingos veiklos rūšių. Ši sąvoka suvokiama įvairiai: kaip žmonių veiklos rūšis, kaip socialinis teisinis institutas, kaip valstybės institucijų speciali sistema. Dabartinis lietuvių kalbos žodynas tarnybą apibrėžia kaip paslaugų sistemą, įmonę, tarnavimą. Enciklopedijose pateikiamas ir toks apibūdinimas: „… iš sutarties arba iš kitokio pagrindo kilusi teisinė pareiga, ką kieno naudai veikti, atlikinėti…“. Tarnyba sudaro valdymo esmę, be jos nebūtų įmanoma įgyvendinti valstybinio valdymo. Vienos tarnybos priklauso privatinės teisės santykių sričiai, kitos gi – viešosios teisės, kaip antai, valstybės tarnyba.

Valstybės tarnyba gali būti nagrinėjama įvairiais aspektais, kaip, pavyzdžiui, socialiniu (asmenų, užimančių pareigas valstybinėse institucijose valstybės pavedimu atliekama naudinga veikla); politiniu (veikla, kuria realizuojama valstybės politika); sociologiniu (valstybės funkcijų, valstybės institucijų kompetencijos praktinis įgyvendinimas bei efektyvumo nustatymas); organizaciniu (valstybės tarnyba kaip sistema, susidedanti iš valstybės aparato struktūrinių – funkcinių elementų); moraliniu (valstybės tarnybos moralinių pagrindų nagrinėjimas) ir, svarbiausia, – teisiniu (valstybės tarnyba – kompleksinis teisinis institutas, kurio teisės normomis reglamentuojami valstybiniai – tarnybiniai santykiai).

Egzistuoja įvairūs valstybės tarnybos apibūdinimai. Pasak J.N. Starilovo, valstybės tarnyba plačiąja teorine prasme – „…valstybės organų kadrų valdymo funkcijos įgyvendinimas ir praktinė veikla visų asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės biudžeto …“. Kati rusų autoriai, pavyzdžiui A.P. Aliochin ir J.M. Kozlov, valstybės tarnybą plačiąja prasme supranta kaip valstybės tarnautojų pareigų vykdymą valstybinėse organizacijose (valstybinės valdžios institucijose, įmonėse, įstaigose). Siaurąja prasme, anot autorių, valstybės tarnyba susideda iš valstybės tarnautojų pareigų vykdymo tik valstybinės valdžios institucijose. Čia gi dar galima priskirti asmenis, vykdančius vietos savivaldos institucijų jiems priskirtas funkcijas. V.M. Manochin kritikuoja šį apibrėžimą, kai apsiribojama tik valstybės tarnautojų veikla, susijusia su pareigybinių funkcijų realizavimu, nes tai neatspindi valstybės organizuojančio vaidmens šio instituto funkcionavimui. Pasak pastarojo autoriaus, valstybės tarnyba – tai „…viena iš valstybės veiklos sričių, apimanti valstybės institucijų ir kitų įstaigų personalo (organizacijų asmeninės sudėties) organizavimą ir teisinį reguliavimą, o taip pat ir pati šio personalo veikla, praktiškai įgyvendinant valstybės pavestas funkcijas bei uždavinius…“.

Šią poziciją kritikuoja B.M. Lazarev, išskirdamas šiuos trūkumus: valstybės tarnybos suvokimas per terminą „valstybės tarnautojas“ yra nepamatuotas, neatsižvelgiama į tai, kad valstybės tarnautojai ne vien vykdo valstybės funkcijas, jiems gi tenka atlikti ir kitus socialiai būtinus uždavinius (gydytojai, moksliniai darbuotojai ir kt). V.M. Manochin sujungia du skirtingus reiškinius – valstybės tarnybą ir jos organizavimo bei teisinio reguliavimo veiklą. Pats B.M. Lazarev valstybės tarnybą apibūdina kaip „…tarnavimą valstybei, tai yra valstybės nurodymu bei už mokestį valstybės institucijose vykdoma veikla, kuria realizuojami valstybės uždaviniai bei funkcijos…“.

Apibendrinant šią įvairių nuomonių apžvalgą, valstybės tarnybą galima traktuoti kaip vieną pagrindinių valstybės veiklos sričių, kurios metu formuojamas valstybės valdymo aparatas bei teisiškai reguliuojami tarnautojų, užimančių tam tikras pareigas ir realizuojančių valstybės institucijų jiems priskirtas funkcijas, darbo aspektai.

Tačiau svarbiausia aspektas apibrėžiant valstybės tarnybos sąvoka, yra jos atskleidimas Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kuri yra vientisas aktas, nusakantis valstybės valdymo pamatus, kyla pagrindiniai demokratinėms valstybėms būdingi valstybės tarnybos principai. Konstitucija nustato esminius valstybės tarnybos organizavimo bei funkcionavimo pagrindus, įtvirtina šias pagrindines nuostatas:

a) valdžios įstaigos tarnauja žmonėms;

b) piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą;

c) pilietis turi teisę įstatymo numatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį;

d) visoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs;

e) valstybės tarnyboms ar jų pareigūnams draudžiama persekioti asmenis už valstybės valdžios kritiką;

f) valstybės institucijų užgrobimas smurtu laikomas antikonstituciniais veiksmais yra neteisėti ir negalioja.

Taigi, svarbiausia nuostata, jog valstybės tarnyba turi tarnauti viešajam interesui. Ši nuostata atėjusi dar iš Lietuvos I – osios Respublikos laikais skelbtų mokslo darbų. M. Riomeris suformulavo viešojo intereso teoriją, kurios esmė yra tai, jog valstybė turi tarnauti žmonėms. Nūdienos valstybės tarnybos santykiuose viešasis interesas pačia bendriausia prasme apibūdintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurios 5 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad valdžios įstaigos
tarnauja žmonėms. Tai reiškia, jog valstybės tarnautojai vykdo specifines funkcijas, priklausomas nuo valstybės valdymo tarnybos paskirties. Tam, kad galėtų tinkamai šias funkcijas įgyvendinti, pilietis, stojantis į valstybės tarnybą, turi atitikti įstatymų numatytas sąlygas.

Šiuo metu galiojantis Valstybės tarnybos įstatymas valstybės tarnybą apibrėžia kaip teisinių santykių, atsirandančių įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus, taip pat atsirandančių dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jos įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, visuma.

Valstybės tarnybos pagrindiniai principai

Valstybės tarnybos įstatyme nustatyti pagrindiniai šio instituto principai, kurių pamatinės nuostatos įtvirtintos Konstitucijoje. Šie principai priimti daugelyje Europos šalių.

Sutinkamai su Valstybės tarnybos įstatymu, Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba grindžiama įstatymų viršenybės, lygiateisiškumo, lojalumo, politinio neutralumo, skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus ir karjeros principais.

Pagal įstatymo viršenybės principą:

1) valstybės tarnautojo statusas, reglamentuotas Valstybės tarnybos ir kitų įstatymų, negali būti keičiamas kitaip negu įstatymu;

2) niekas neturi teisės dėl politinių ar kitų interesų versti valstybės tarnautoją atlikti veiksmus ar priimti sprendimus, viršijančius jo įgaliojimus;

3) valstybės tarnautojui garantuojama teisė ginti savo teisėtus interesus visais įstatymų nustatytais būdais.

Pagal lygiateisiškumo principą kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turi vienodas teises stoti į valstybės tarnybą, o valstybės tarnautojo statusas negali būti ribojamas dėl jo lyties, rasės, tautybės, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, politinių pažiūrų ar subjektyvių kitų aplinkybių.

Pagal lojalumo principą valstybės tarnautojas turi būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir jos konstitucinei santvarkai ir savo veiksmais bei elgesiu neperžengti teisėtumo ir jam suteiktų įgalinimų ribų.

Pagal politinio neutralumo principą viešojo administravimo valstybės tarnautojas privalo nešališkai tarnauti žmonėms, nepaisydamas asmeninių politinių pažiūrų, tarnybos metu nedalyvauti politinėje veikloje (išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus).

Pagal skaidrumo principą bet kokia valstybės tarnautojo tarnybinė veikla yra vieša ir suprantama, atvira įvertinti ir susipažinti su jo rengtais tarnybiniais dokumentais, išskyrus įstatymų ar kitų teisės aktų saugomas valstybės ar tarnybos paslaptis.

Pagal karjeros principą priėmimas į valstybės tarnybą neterminuotam darbui ir aukštesnių ar kitų pareigų siekimas yra grindžiamas pretendentų konkurencija, objektyviai įvertinant jų profesinį pasirengimą, įgūdžius ir privalumus konkurso metu.

Valstybės tarnautojų veiklos svarbiausi etikos principai yra šie:

1) pagarba žmogui ir valstybei. Valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises bei laisves, Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus ir teismų sprendimus;

2) teisingumas. Valstybės tarnautojas privalo vienodai tarnauti visiems gyventojams nepaisydamas jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religinių įsitikinimų bei politinių pažiūrų, būti teisingas spręsdamas prašymus, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia;

3) nesavanaudiškumas. Valstybės tarnautojas privalo vadovautis visuomenės interesais, naudoti jam patikėtą valstybės ir savivaldybių turtą, tarnybinę informaciją tik visuomenės gerovei, eidamas valstybės politiko pareigas ar atlikdamas tarnybines pareigas nesiekti naudos sau, savo šeimai, savo draugams;

4) padorumas. Valstybės tarnautojas privalo elgtis nepriekaištingai, būti nepaperkamas, nepriimti dovanų, pinigų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų iš asmenų ar organizacijų, galinčių daryti įtaką, kai jis eina valstybės politiko pareigas ar atlieka tarnybines pareigas;

5) nešališkumas. Valstybės tarnautojas privalo būti objektyvus, priimdamas sprendimus vengti asmeniškumų;

6) atsakomybė. Valstybės tarnautojas asmeniškai atsako už savo sprendimus ir atsiskaito už juos visuomenei;

7) viešumas. Valstybės tarnautojas privalo užtikrinti priimamų sprendimų ir veiksmų viešumą, pateikti savo sprendimų motyvus, o informaciją gali riboti tik tuo atveju, kai tai būtina svarbiausiais visuomenės interesais;

8) pavyzdingumas. Valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas.

Valstybės tarnautojų veiklos etikos principų
įgyvendinimą ir atsakomybę už jų nesilaikymą reglamentuoja Valstybės tarnybos ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

Valstybės tarnautojo sąvoka plačiąja ir siaurąja prasmėmis

Anot rusų teisininko J.A.Starilovo, valstybės tarnautojai – socialinė grupė, susidedanti iš individualių teisės subjektų (fizinių asmenų), kurie vykdo valstybės įmonių, įstaigų, organizacijų uždavinius bei tam tikras socialiai reikšmingas funkcijas.

Dažnai teisinėje literatūroje valstybės tarnautojo sąvoka aptariama siaurąja ir plačiąja prasmėmis.

Dažniausiai valstybės tarnautojas siaurąja prasme suprantamas kaip asmuo, užimantis tam tikras pareigas valstybės administracijos sistemoje, valstybinės valdžios institucijos tarnautojas, įgyvendinantis atitinkamos institucijos uždavinius ir funkcijas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytomis formomis bei metodais.

Tuo tarpu valstybės tarnautojams plačiąja prasme priskiriami dirbantys ir kitokio pobūdžio valstybės įstaigose, organizacijose, pvz., valstybinėse auklėjimo, švietimo medicinos įstaigose. Šiuo atveju ne visų valstybės tarnautojų, plačiąja prasme, veikla turi tiesioginį ryšį su valstybės uždavinių ir funkcijų įgyvendinimu. Kita vertus, visi valstybės tarnautojai atlygintinai dirba atitinkamose valstybės ar savivaldybių institucijose, įstaigose bei įmonėse, todėl valstybė nustato vieningus valstybės tarnybos ėjimo pradmenis visiems valstybės tarnautojams. Kaip tik todėl valstybės tarnybos sąvoka plačiąja prasme dažnai naudojama įstatymų leidyboje. Tačiau be bendrojo valstybės tarnybos reguliavimo, valstybė specialiais teisės aktais nustato valstybės tarnybos ypatumus viešojo administravimo institucijose. Šis teisinis reguliavimas vykdomas atsižvelgiant į viešojo administravimo veiklos sritis. Šie ypatumai ypač būdingi karinei tarnybai, tarnybai vidaus reikalų sistemoje, kai kuriose transporto šakose ir pan.

Valstybės tarnybos įstatymas įtvirtina valstybės tarnautojo sampratą siaurąja. Pagal šį įstatymą valstybės tarnautojas – fizinis asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje ir atliekantis viešojo administravimo veiklą valstybės tarnybos srityje. Be to, šio įstatymo 4 straipsnyje aptariami asmenys, kuriems minėtas įstatymas netaikomas.

Valstybės tarnautojai, skirtingai nei kiti darbuotojai, vykdo tik valstybės institucijų įpareigojimus, sprendžia tik valstybinius uždavinius.

Valstybės tarnautojai užima valstybės tarnyboje apmokamas pareigas. Jie turi valstybes garantuotą teisę gauti pareigybinę algą, darbo užmokesčio priedą, priemokas ir kt. išmokas. Iki Valstybės tarnybos įstatymo priėmimo galiojusiame Valdininkų įstatyme esminiu požymiu, skiriančiu valstybės ar savivaldybės tarnautoją nuo kitų darbuotojų (išskyrus politikus), buvo nurodytas atlyginimo, mokamo iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, gavimas. Valstybės tarnybos įstatyme gaunamo darbo užmokesčio šaltinis nėra akcentuojamas kaip pagrindas atskirti valstybės tarnautoją nuo kitų darbuotojų. Čia tik nustatoma, kad tarnautojas turi teisę į pareiginę algą, nustatytą darbo užmokesčio priedą, priemokas ir kitas išmokas. Šiai jų teisei užtikrinti Vyriausybė teikiamame Seimui tvirtinti planuojamų metų valstybės biudžeto projekte, o savivaldybės taryba, tvirtindama savivaldybės biudžetą, numato lėšas tarnautojų darbo užmokesčiui (pareiginėms algoms, priedui už tarnybos stažą, priemokoms, kitoms išmokoms), taip pat lėšas tarnautojams skatinti, mokyti ir kvalifikacijai kelti.

Valstybės tarnautojų klasifikavimas, jų administracinis teisnumas ir veiksnumas

Valstybės tarnautojai įgyvendina valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų uždavinius ir funkcijas įvairiausiose visuomenės gyvenimo srityse. Taigi tarnautojų veiklos sfera labai plati. Valstybės tarnautojai teisinėje literatūroje klasifikuojami įvairiausių kriterijų pagrindu. Rusijoje, Prancūzijoje valstybės tarnautojai skiriami į dvi stambias grupes. Pirmąją iš jų sudaro civiliai valstybės tarnautojai, o antrąją – kariškiai, teismo, mokesčių policijos pareigūnai. Pastarųjų veiklą dėl jų tarnybos ypatybių reguliuoja specialūs įstatymai,nuostatai, statutai.

Administracinės teisės teorijoje valstybės tarnautojai skirstomi remiantis valdžių padalijimo principu. Išskiriami įstatymų leidybos (atstovaujamosios), vykdomosios ir teisminės valdžios institucijų, įstaigų tarnautojai.

Pagal darbdavį ir institucijos, įstaigos, kurioje valstybės tarnautojai dirba, veiklos teritoriją, jie skiriami į valstybės institucijų, įstaigų bei savivaldybių institucijų, įstaigų tarnautojus. Valstybės institucijų, įstaigų tarnautojai funkcijas atlieka visoje valstybės teritorijoje. Darbo užmokestis jiems mokamas iš valstybės biudžeto lėšų. Savivaldybių institucijų, įstaigų tarnautojai turi įgaliojimus veikti tik tam tikroje nustatytoje teritorijoje – savivaldybėje. Jiems užmokestis už darbą mokamas iš savivaldybės biudžeto lėšų.

Remiantis pareiginių įgaliojimų apimtimi, valstybės tarnautojai skirstomi į pareigūnus ir tarnautojus, nesančius pareigūnais. Pareigūnai, skirtingai nei kiti tarnautojai, turi administracinius įgaliojimus pagal pareigas pavaldžių, o taip pat ir nepavaldžių asmenų atžvilgiu.

Pagal tarnybinių teisinių santykių
valstybės tarnyboje, tarnautojai gali būti:

1) paskirti į tarnybą nustatytam ribotam laikui (politinio (asmeninio) pasitikėjimo, pakaitiniai valstybės tarnautojai ir įstaigų vadovai);

2) paskirti į tarnybą neterminuotam laikui (karjeros valstybės tarnautojai).

Pagal pareigybes valstybės tarnautojai skirstomi į:

1) karjeros;

2) politinio (asmeninio) pasitikėjimo;

3) įstaigų vadovus;

4) pakaitinius (valstybės tarnautojai, pakeičiantys laikinai negalintį eiti pareigų karjeros valstybės tarnautoją).

Priklausomai nuo atliekamų funkcijų sudėtingumo, atsakomybės lygio, valstybės tarnautojams yra keliami skirtingi išsilavinimo, profesinio pasirengimo reikalavimai. Šiuo pagrindu kiekvienas tarnautojas yra priskiriamas vienam iš 3 pareigybių lygių.

Tuo tarpu, pavyzdžiui, Prancūzijos įstatymai numato 4 valstybės tarnautojų pareigybių lygius: „A“ lygio valstybės tarnautojai rengia įstatymų, įsakymų projektus, taip pat instrukcijas, reikalingas įstatymams įgyvendinti. „B“ lygio tarnautojų uždavinys – valdymo realizavimas. Jie vykdo pareigas, reikalaujančias administravimo žinių ir patirties. „C“ lygis apima specialistus, t.y. specializuotus vykdytojus, o „D“ lygis – pagalbinį personalą, techninius darbuotojus, t.y. paprastus vykdytojus.

Rusijos Federacijoje šiuo pagrindu valstybės tarnautojai gali būti priskirti vienam iš 5 pareigybių lygių: aukščiausiajam, pagrindiniam, vadovaujančiam, vyriausiajam arba žemiausiajam pareigybių lygiui.

Pagal tarnautojų pareigybes valstybės tarnautojai šiuo metu gali būti klasifikuojami į 20 kategorijų tarnautojus. Užsienio valstybėse numatomas įvairus valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų kiekis. Pvz., JAV įstatymais nustatyta – 18, VFR – 16 kategorijų.

Valstybės tarnautojai turi norminiais teisės aktais nustatytą tam tikrą teisinę padėtį (teisinį statusą). Valstybės tarnautojų teisinį statusą išreiškia valstybės garantuojamų teisių, laisvių, pareigų, apribojimų, draudimų, atsakomybės visuma.

Rusų teisinėje literatūroje išskiriamos valstybės tarnautojų teisinę padėtį apibūdinančios bendrosios charakteristikos:

1) teisės ir pareigos, kaip taisyklė, nustatomos institucijų, kuriose jie tarnauja, kompetencijos ribose;

2) teisių ir pareigų vieningumas: teisės tuo pačiu yra ir pareigos, nes jie privalo veikti tarnybos interesais, o pareigos, tam tikra prasme, yra teisės, kadangi neįgyvendinus teisių, neįmanoma įvykdyti pareigų;

3) teisių ir pareigų įgyvendinimą garantuoja valstybė;

4) įstatymais nustatyti reikalavimai yra privalomi visiems valstybės tarnautojams;

5) siekiant tarnybinės veiklos efektyvumo, įstatymais nustatyti valstybės tarnautojams kai kurių bendrapilietinių teisių apribojimai;

6) numatomos tam tikros lengvatos, o taip pat griežtesnė atsakomybė už padarytus teisės pažeidimus.

Anot A.Laurinavičiaus, valstybės tarnautojų teisinė padėtis yra ypatinga ir tuo, kad jie gali disponuoti jiems suteikta diskrecine valdžia. Diskretinė valdžia – valstybės institucijoms ir jų tarnautojams suteiktas tam tikras gebėjimas savo nuožiūra vykdyti ar susilaikyti nuo tam tikrų valdingų veiksmų. Tai santykių sritis kurios detaliai nenagrinėja normos, nustatančios tarnybinius veiksmus, poelgius, jų vykdymo laiką, būdą, trukmę ir kt. Tokiu atveju valstybės tarnautojas priima sprendimus, paremtus jo profesionalumu, praktine tarnybos patirtimi ir net tam tikromis asmeninėmis savybėmis.

Taigi, analizuojant valstybės tarnautojų teisinę padėtį, reikalinga apžvelgti jų priėmimą ir atleidimą iš valstybės tarnybos, teises, pareigas, teisių apribojimus ir draudimus, atsakomybę bei įvairiausias jiems teikiamas garantijas.

Anot J.N. Starilovo, valstybės tarnautojų statusas – diferencijuota ir kompleksinė sistema. Kiekvieno konkretaus tarnautojo teisinę padėtį lemia:

1) kokiai tarnautojų rūšiai, pareigybių lygiui, kategorijai jis priklauso;

2) yra valstybės ar vietos savivaldos institucijų, įstaigų tarnautojas;

3) valstybės tarnybos, kurioje eina pareigas, pobūdis.

Skirtingų valstybės tarnautojų rūšių teisinio statuso ypatumai yra sąlygoti tarnautojų vykdomų uždavinių ir realizuojamų funkcijų specifikos.

Taigi tarnautojų teisinės padėties ypatumai priklauso nuo jų einamų pareigų (pareigybės rūšies, lygio, kategorijos), jiems pavestų tarnybinių įgaliojimų pobūdžio, institucijos, įstaigos, kurioje tarnautojas darbuojasi, veiklos specifikos bei teisinės padėties. Tačiau pažymėtina, kad valstybės tarnautojo statusas negali būti apribojamas dėl tarnautojo lyties, rasės, tautybės, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, politinių pažiūrų ar subjektyvių kitų aplinkybių.

Valstybės tarnautojų pareigybių lygiai ir kategorijos

Šiuo metu galiojantis Valstybės tarnybos įstatymas numato, kad valstybės tarnautojų pareigybės yra trijų lygių:

1) A lygio – pareigybės, kurioms būtinas aukštasis universitetinis arba jam prilygintas išsilavinimas;

2) B lygio – pareigybės, kurioms būtinas ne žemesnis kaip aukštasis neuniversitetinis arba jam prilygintas išsilavinimas;

3) C lygio – pareigybės, kurioms būtinas ne žemesnis kaip vidurinis išsilavinimas ir įgyta profesinė kvalifikacija.

Valstybės tarnautojų pareigybės skirstomos tik į 20 kategorijų. Aukščiausia yra 20
žemiausia – 1 kategorija.

Valstybės tarnautojo pareigybės lygis yra valstybės tarnautojo kvalifikacijos lygmuo, siejamas su šio asmens išsilavinimu.

Valstybės tarnautojo pareigybės kategorija yra pareigybės kvalifikacijos laipsnis, nustatomas pagal tokiu kriterijus kaip:

1) tarnybinės veiklos savarankiškumas;

2) tarnybinės veiklos sudėtingumas;

3) tarnybiniai ryšiai, bendradarbiavimas ir bendravimas;

4) darbo vieta ir tarnybos sąlygos.

Kiekvienas iš šių kriterijų turi savo dėmenis, kurie fiksuojami valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme ir į kuriuos atsižvelgiama vertinant pareigybes.

Kriterijaus „tarnybinės veiklos savarankiškumas“ galimi dėmenys yra:

1) Reikia plačių ir nuodugnių atitinkamos srities žinių, gebėti analitiškai įvertinti ir apibendrinti problemas.

2) Atliekamos užduotys susijusios su atlikimo metodų ir technikos tobulinimu, kitais elementais, kuriems reikia plačių ir nuodugnių atitinkamos srities žinių. Reikalavimai ir problemos nėra aiškiai apibrėžti.

3) Problemos nėra apibrėžtos, reikia įvairių sprendimo būdų. Tarnybinė veikla vertinama kaip labai svarbi ir novatoriška.

4) Veikla nesavarankiška, dirbama pagal nurodytas procedūras. Užduoties vykdymo eiga nuolat kontroliuojama. Užduotys atliekamos vadovaujantis paprastomis taisyklėmis ir procedūromis.

5) Užduotys atliekamos savarankiškai, kontroliuojamas tarpinis rezultatas. Savarankiškai pasirenkami veiklos metodai.

6) Užduotys atliekamos visiškai savarankiškai, kontroliuojamas tik rezultatas, reikia plačių ir nuodugnių atitinkamos srities žinių, gebėti analitiškai įvertinti ir apibendrinti problemas.

7) Užduotys atliekamos visiškai savarankiškai, vadovaujantis atlikimo metodų ir technikos tobulinimu, kitais elementais, kuriems reikia plačių ir nuodugnių atitinkamos srities žinių. Reikalavimai ir problemos nėra aiškiai apibrėžti.

Kriterijaus „tarnybinės veiklos sudėtingumas“ galimi dėmenys yra:

1) Veikla nelabai sudėtinga. Būtina gebėti atsirinkti ir taikyti tarnyboje įprastines taisykles ir instrukcijas.

2) Būtina gebėti rasti sprendimus susidarius įvairioms vidutinio sudėtingumo situacijoms dažniausiai gerai pažįstamoje srityje. Reikia profesinės patirties

3) Susiduriama su įvairesnėmis ir sudėtingesnėmis problemomis, kurioms išspręsti reikia gebėti analizuoti ir apibendrinti pateiktą medžiagą. Reikia profesinės patirties

4) Susiduriama su įvairiapusiškomis problemomis. Būtina nuolat teoriškai ir praktiškai tobulintis. Reikia profesinės patirties

Kriterijaus „tarnybiniai ryšiai, bendradarbiavimas ir bendravimas“ galimi dėmenys yra“

1) Tarnybiniai ryšiai su kitomis įstaigomis ir visuomene.

2) Nuolatinis bendravimas su aukščiausiosiomis valdžios įstaigomis ir gyventojais.

3) Bendradarbiavimas tik su įstaigos padalinių valstybės tarnautojais.

4) Tarnybiniai ryšiai su kitų įstaigų valstybės tarnautojais, būtini funkcijoms vykdyti; būtini bendravimo su gyventojais įgūdžiai.

5) Bendradarbiavimas tik su to paties padalinio valstybės tarnautojais.

6) Dažni tarnybiniai ryšiai su tos pačios įstaigos kitų padalinių valstybės tarnautojais.

7) Tarnybiniai ryšiai su kitų įstaigų valstybės tarnautojais, būtini funkcijoms vykdyti; būtini bendravimo su gyventojais įgūdžiai.

8) Būtini nuolatiniai ryšiai ir bendradarbiavimas su kitų įstaigų valstybės tarnautojais. Bendradarbiavimas su aukštesnės kategorijos tos pačios įstaigos ir kitų įstaigų valstybės tarnautojais; būtini bendravimo su gyventojais įgūdžiai.

Kriterijaus „darbo vieta ir tarnybos sąlygos“ galimi dėmenys yra:

1) Tarnyba nustatytoje darbo vietoje, darbui atlikti nereikia didelės nervinės ir protinės įtampos.

2) Tarnyba kintant darbo vietai, tarnyba susijusi su sudėtingos informacijos apibendrinimu arba darbas su nuteistais, areštuotais ir sulaikytais asmenimis, arba tarnyba susijusi su operatyvine veikla.

3) Tarnyba kintant darbo vietai bei nenormuojant darbo laiko, tarnyba susijusi su didele fizine, nervine ir protine įtampa, pavojumi pareigūno gyvybei ir operatyvine veikla.

Pažymėtina, kad skirtingi vertinimo kriterijai ir netgi tapačių vertinimo kriterijų skirtingi dėmenys gali būti nustatomi priklausomai nuo konkrečios pareigybės pobūdžio, t.y. skirtis įstaigų vadovų ir jų pavaduotojų, struktūrinių padalinių vadovų, jų pavaduotojų ir patarėjų, specialistų pareigybėms.

Priklausomai nuo pareigybių vertinimo rezultatų, yra sudaromi valstybės tarnautojų pareigybių sąrašai, kuriuose ir nurodoma valstybės tarnautojų pareigybių pavadinimai, lygiai ir kategorijos.

Valstybės tarnautojų pareigybės aprašomos ir vertinamos vadovaujantis Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr.685 “Dėl Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos patvirtinimo“. Pareigybės aprašyme nustatomi pareigybės lygis, kategorija, specialūs reikalavimai, keliami šias pareigas einančiam valstybės tarnautojui, pareigybei priskirtos funkcijos.

Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų ir sąrašų klausimus reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnis.

Pretendentų į valstybės tarnybą atranka

Asmuo, priimamas į valstybės
pareigas, turi atitikti šiuos bendruosius reikalavimus:

1) turėti Lietuvos Respublikos pilietybę;

2) mokėti lietuvių kalbą;

3) būti ne jaunesnis kaip 18 metų ir ne vyresnis kaip 62 metų ir 6 mėnesių (netaikomas politinio (asmeninio) pasitikėjimo ir pakaitiniams valstybės tarnautojams);

4) turėti to lygio valstybės tarnautojo pareigoms eiti būtiną išsilavinimą.

Į valstybės tarnautojo pareigas negali būti priimtas asmuo:

1) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl sunkaus nusikaltimo ar nusikaltimo valstybės tarnybai padarymo ir turintis neišnykusį ar nepanaikintą teistumą;

2) kurio teisę eiti valstybės tarnautojo pareigas yra atėmęs teismas;

3) kurio sutuoktinis, artimasis giminaitis ar svainystės ryšiais susijęs asmuo eina valstybės tarnautojo pareigas valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, jeigu jie pagal einamas pareigas būtų susiję tiesioginio pavaldumo santykiais;

4) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu;

5) kuris yra įstatymų nustatyta tvarka uždraustos organizacijos narys;

6) kitų įstatymų nustatytais atvejais.

Be to, į valstybės tarnautojo pareigas priimami asmenys turi atitikti specialius reikalavimus, nustatytus pareigybės aprašyme.

Pretendentų į valstybės tarnybą atranka vykdoma priimant į valstybės tarnautojo pareigas konkurso būdu.

Valstybės tarnautojų priėmimas

Į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priima:

1) Seimo kanceliarijoje – Seimo kancleris;

2) Respublikos Prezidento institucijoje – Respublikos Prezidentas ar jo įgaliotas asmuo;

3) Vyriausybės atstovą Europos žmogaus teisių teisme – Vyriausybė;

4) valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose – tų institucijų ir įstaigų vadovai;

5) Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme, Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme – teismo kancleris, o teismo kanclerį – teismo pirmininkas;

6) kituose teismuose – teismo pirmininkas.

Į įstaigų vadovų pareigas priima:

1) Seimui atskaitingose institucijose ir įstaigose – įstatymų įgaliotos institucijos ir asmenys;

2) Respublikos Prezidento institucijoje – Respublikos Prezidentas ar jo įgaliotas asmuo;

3) Vyriausybės atstovą – Vyriausybė;

4) valstybės institucijose ir įstaigose – aukštesnių pagal pavaldumą valstybės institucijų ir įstaigų vadovai;

5) savivaldybės administratorių ir savivaldybės kontrolierių – savivaldybės taryba.

Į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigas priima:

1) Seimo Pirmininko, Seimo Pirmininko pavaduotojų politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus – Seimo Pirmininkas, Seimo Pirmininko pavaduotojai ar jų įgalioti asmenys;

2) Respublikos Prezidento institucijoje – Respublikos Prezidentas ar jo įgaliotas asmuo;

3) Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus – Ministras Pirmininkas ar jo įgaliotas asmuo;

4) ministerijoje – ministras;

5) apskrities viršininką ir jo pavaduotoją – Vyriausybė;

6) savivaldybės institucijose – savivaldybės meras.

Su valstybės tarnautojais darbo sutartys nesudaromos.

Į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priimama:

1) konkurso būdu;

2) be konkurso.

Asmuo, konkurso būdu priimamas į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, egzaminuojamas raštu (testas) ir žodžiu (pokalbis). Pokalbio metu patikrinami asmens gebėjimai atlikti valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priimamam asmeniui netaikomas reikalavimas turėti valstybės tarnybos stažą, išskyrus kitų įstatymų nustatytus atvejus. Be konkurso į laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas gali būti priimami buvę karjeros valstybės tarnautojui (išskyrus karjeros valstybės tarnautojus, kuriems suėjo 62 metai ir 6 mėnesiai), atleisti iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo (6 mėnesius nuo atleidimo dienos). Jeigu tokių asmenų yra du ir daugiau, jie egzaminuojami žodžiu (pokalbis).

Valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo ar kolegiali valstybės ar savivaldybės institucija (toliau – valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo) gali skelbti konkursą dėl priėmimo į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, jeigu informaciją apie atsilaisvinusias karjeros valstybės tarnautojo pareigas pateikė valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančiai įstaigai ir per 7 darbo dienas nuo pateikimo dienos negavo iš jos informacijos apie jau aptartus buvusius karjeros valstybės tarnautojus. Šie asmenys turi būti priimti, jei atitinka pareigybės aprašyme nustatytus reikalavimus.

Į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigas priimama be konkurso valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos pasirinkimu. Į šias pareigas priimama ne ilgesniam kaip asmenį į pareigas priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimų laikui.

Į įstaigų vadovų pareigas priimama konkurso būdu ar įstatymų nustatytais atvejais politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu. Asmuo, konkurso būdu priimamas į įstaigos vadovo pareigas, egzaminuojamas raštu (testas) ir žodžiu (pokalbis). Pokalbio metu patikrinami asmens gebėjimai atlikti valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.

Pakaitiniai valstybės tarnautojai priimami į
pareigas be konkurso. Pakaitiniai valstybės tarnautojai priimami į laikinai negalinčio eiti karjeros valstybės tarnautojo pareigas ir jas eina tol, kol sugrįžta negalėjęs eiti pareigų karjeros valstybės tarnautojas, bet ne ilgiau kaip trejus metus.

Valstybės tarnautojų priėmimą į valstybės tarnybą detaliai reglamentuoja Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarka, patvirtinta 2002 m. birželio 24 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 966.

Valstybės tarnautojų teisės, pareigos ir ribojimai

Valstybės tarnautojų teises, pareigas ir ribojimus nustato Valstybės tarnybos įstatymas.

Valstybės tarnautojai privalo:

1) laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų;

2) būti lojalūs Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai;

3) gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams;

4) tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis;

5) laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių;

6) laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių;

7) teisės aktų nustatyta tvarka teikti informaciją apie savo tarnybą;

8) mokytis Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka;

9) nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai;

10) nesinaudoti valstybės ar savivaldybių nuosavybe ne tarnybinei veiklai;

11) nedalyvauti su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinamoje veikloje ir nenaudoti tarnybos (darbo) laiko kitiems tikslams, išskyrus mokslinį ir pedagoginį darbą aukštosiose mokyklose ar valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose ir neformalųjį suaugusiųjų švietimą.

Įstatymai gali nustatyti ir kitų valstybės tarnautojų pareigų.

Valstybės tarnautojai turi teisę:

1) į karjerą valstybės tarnyboje pagal turimą kvalifikaciją. Ši teisė garantuojama tik karjeros valstybės tarnautojams;

2) gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą darbo užmokestį;

3) į mokymą Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka už valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšas;

4) į Valstybės tarnybos bei kitų įstatymų nustatytas atostogas;

5) į valstybinio socialinio draudimo pensiją, Valstybės tarnybos įstatymo bei kitų teisės aktų nustatytas socialines ir kitas garantijas;

6) streikuoti, išskyrus valstybės tarnautojus, einančius valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos padalinio vadovo ar aukštesnes pareigas;

7) būti profesinių sąjungų, organizacijų ar susivienijimų nariais, taip pat politinių partijų ar organizacijų nariais, ne tarnybos (darbo) laiku dalyvauti politinėje veikloje.

Kai pasibaigia asmens paskyrimo į valstybės politiko pareigas laikas, Seimo ar savivaldybės tarybos kadencija arba asmuo atsistatydina ar yra atstatydinamas iš valstybės politiko pareigų, asmuo, kuris prieš paskiriant į valstybės politiko pareigas ar išrenkant Seimo ar savivaldybės tarybos nariu buvo valstybės tarnautojas (išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus), turi teisę per 3 mėnesius nuo šioje dalyje nurodytų aplinkybių atsiradimo Vyriausybės nustatyta tvarka atkurti valstybės tarnautojo (išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo) statusą – grįžti į eitas arba, jeigu nėra galimybės, kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas. Atlikusiam privalomąją pradinę karo tarnybą arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą valstybės tarnautojui užtikrinama teisė grįžti į eitas pareigas toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje.

Valstybės tarnautojai, kurie yra profesinių sąjungų atstovai, turi teisę dalyvauti sprendžiant valstybės tarnautojų vertinimo, pareigų paaukštinimo, tarnybinių nuobaudų skyrimo klausimus, taip pat profesinių sąjungų organizacinėje veikloje. Tam skiriama iki 10 valandų tarnybos (darbo) laiko per mėnesį ir už šį laiką mokamas darbo užmokestis.

Įstatymai gali nustatyti ir kitų valstybės tarnautojų teisių.

Su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinama veikla, t.y. valstybės tarnautojui neleidžiama:

1) būti renkamu (skiriamu) įmonės organo nariu, išskyrus atvejus, kai šiuo nariu jis yra išrinktas ar paskirtas valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos įgaliojimu, taip pat gauti atlyginimą ar kitas išmokas už įmonės organo nario veiklą, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Valstybės tarnautojui, kuris yra išrinktas (paskirtas) įmonės organo nariu, už šią veiklą skirtas atlyginimas ar kitos išmokos pervedami į valstybės biudžetą, kai valstybės tarnautojui darbo užmokestis mokamas iš valstybės biudžeto, arba į savivaldybės biudžetą, – kai valstybės tarnautojui darbo užmokestis mokamas iš savivaldybės biudžeto;

2) valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos, kurioje jis eina pareigas, vardu sudaryti sandorius su individualiomis (personalinėmis) įmonėmis, ūkinėmis bendrijomis, kurių savininkas, tikrasis narys ar komanditorius yra jis pats arba jo sutuoktinis, artimasis giminaitis ar asmuo, su valstybės tarnautoju susijęs svainystės ryšiais, taip pat sudaryti sandorius su akcinėmis bendrovėmis, kuriose jis pats arba jo sutuoktinis, artimasis giminaitis ar asmuo, susijęs su
tarnautoju svainystės ryšiais, turi ar valdo pagal kito asmens įgaliojimą daugiau negu 10 procentų įstatinio kapitalo arba akcijų;

3) atstovauti Lietuvos ir užsienio valstybių įmonėms, institucijoms ar įstaigoms arba už jų lėšas vykti į užsienį, mokytis ar kitaip naudotis jų lėšomis;

4) dirbti samdomu darbuotoju, patarėju, ekspertu ar konsultantu privačiuosiuose juridiniuose asmenyse, valstybės ar savivaldybės įmonėse, viešosiose įstaigose, taip pat gauti kitą negu šio Įstatymo nustatytą darbo užmokestį, išskyrus atlyginimą už darbą visų lygių rinkimų, referendumo komisijose bei už darbą pagal sutartis su rinkimų arba referendumo komisijomis, už mokslinį ir pedagoginį darbą aukštosiose mokyklose ar valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose, už neformalųjį suaugusiųjų švietimą, už teisės aktų projektų rengimą (jei ši funkcija nenurodyta valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme), kai jis Seimo nutarimu ar Seimo valdybos sprendimu, Seimo Pirmininko potvarkiu, Respublikos Prezidento dekretu, Vyriausybės nutarimu ar Ministro Pirmininko potvarkiu paskiriamas rengti teisės aktų projektus, taip pat išskyrus autorinį atlyginimą už kūrinius, kurie yra intelektinės nuosavybės teisių objektai;

5) eiti daugiau negu vienerias valstybės tarnautojo pareigas.

Valstybės tarnautojų tarnybos vertinimas

Valstybės tarnautojo ir jo tarnybinės veiklos vertinimo tikslas – įvertinti įstaigos vadovo ar karjeros valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos rezultatus bei kvalifikaciją. Valstybės tarnautojų kvalifikacinės klasės yra trys; aukščiausia yra pirma, žemiausia – trečia kvalifikacinė klasė.

Karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą per kalendorinius metus vertina tiesioginis valstybės tarnautojo vadovas, įstaigos vadovo tarnybinę veiklą vertina šį valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo ar jo įgaliotas asmuo. Kiekvienų kalendorinių metų pabaigoje tiesioginis valstybės tarnautojo vadovas arba valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo ar jo įgaliotas asmuo valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertina arba labai gerai, arba gerai, arba nepatenkinamai. Jei valstybės tarnautojo tarnybinė veikla įvertinama labai gerai arba nepatenkinamai, valstybės tarnautoją vertina vertinimo komisija.

Karjeros valstybės tarnautoją vertina valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovo sudaryta vertinimo komisija. Įstaigos vadovus, vidaus audito tarnybos vadovus bei auditorius, vertinimo komisijos narius ir 18–20 kategorijų valstybės tarnautojus vertina valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovo sudaryta vertinimo komisija. Valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovas vertinimo komisiją sudaro iš skirtingų valstybės ar savivaldybių institucijų ar įstaigų valstybės tarnautojų. Savivaldybės administratorių, savivaldybės kontrolierių ir savivaldybės institucijų ar įstaigų valstybės tarnautojų vertinimo komisijos narius vertina savivaldybės tarybos sudaryta vertinimo komisija.

Vertinimo komisija sudaroma dvejiems metams. Vertinimo komisija susideda iš 5 arba 7 valstybės tarnautojų. Jei valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje veikia profesinė sąjunga, vienas vertinimo komisijos narys turi būti valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje veikiančios profesinės sąjungos atstovas.

Valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo apie būsimą valstybės tarnautojo vertinimą valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje ne vėliau kaip prieš 20 darbo dienų iki vertinimo pradžios praneša valstybės tarnautojui ir valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančiai įstaigai. Valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovas arba jo įgaliotas valstybės tarnautojas gali dalyvauti valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vertinimo komisijos darbe šios komisijos nario teisėmis.

Vertinimo komisija gali įvertinti valstybės tarnautoją arba labai gerai, arba gerai, arba nepatenkinamai. Vertinimo komisija turi teisę pakviesti dalyvauti savo posėdyje vertinamo valstybės tarnautojo tiesioginį vadovą.

Vertinimo komisija, įvertinusi valstybės tarnautoją labai gerai, valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui siūlo:

1) suteikti valstybės tarnautojui aukštesnę kvalifikacinę klasę;

2) perkelti karjeros valstybės tarnautoją į aukštesnes pareigas;

3) palikti tą pačią (aukščiausią) kvalifikacinę klasę ir gaunamą priedą už kvalifikacinę klasę, jei toje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje nėra galimybės pasiūlyti aukštesnių pareigų.

Vertinimo komisija, įvertinusi valstybės tarnautoją nepatenkinamai, valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui siūlo:

1) tobulinti valstybės tarnautojo kvalifikaciją;

2) suteikti valstybės tarnautojui žemesnę kvalifikacinę klasę;

3) perkelti karjeros valstybės tarnautoją į žemesnes pareigas;

4) atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų, jei du kartus iš eilės jis įvertintas nepatenkinamai.

Šio straipsnio 7 dalies 1 punkte ir 8 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodyti

Vertinimo komisijos siūlomi sprendimai suteikti valstybės tarnautojui aukštesnę kvalifikacinę klasę, tobulinti valstybės tarnautojo kvalifikaciją, suteikti valstybės tarnautojui
kvalifikacinę klasę ar atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų, jei du kartus iš eilės jis įvertintas nepatenkinamai, valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui yra privalomi.

Valstybės tarnautojui, kurio tarnybinę veiklą tiesioginis jo vadovas įvertino gerai, paliekama ta pati kvalifikacinė klasė. Jeigu dvejus metus iš eilės tiesioginis valstybės tarnautojo vadovas valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertina gerai, valstybės tarnautojas vertinamas tik jo prašymu.

Valstybės tarnautojui, kurio tarnybinę veiklą tiesioginis jo vadovas įvertino labai gerai, bet vertinimo komisija taip neįvertina, paliekama jo turėta kvalifikacinė klasė.

Vertinimo komisija, įstaigos vadovą įvertinusi labai gerai, pasiūlo suteikti valstybės tarnautojui aukštesnę kvalifikacinę klasę, o įvertinusi nepatenkinamai, – tobulinti valstybės tarnautojo kvalifikaciją, suteikti valstybės tarnautojui žemesnę kvalifikacinę klasę ar atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų, jei du kartus iš eilės jis įvertintas nepatenkinamai.

Kai iškyla abejonių dėl įstaigos vadovo ar karjeros valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos rezultatų arba yra valstybės tarnautojo rašytinis prašymas perkelti į aukštesnes pareigas, tiesioginio valstybės tarnautojo vadovo rašytiniu motyvuotu pasiūlymu ir valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sprendimu (įsakymu) gali būti neeilinis valstybės tarnautojo vertinimas. Neeilinis valstybės tarnautojo vertinimas gali būti ne anksčiau kaip praėjus 6 mėnesiams nuo eilinio valstybės tarnautojo vertinimo dienos.

Nėščias ar krūtimi maitinančias valstybės tarnautojas vertinimo komisija vertina tik jų prašymu.

Valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sprendimai, priimti pagal vertinimo komisijos pasiūlymus, gali būti skundžiami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo tvarką, taip pat valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijus ir valstybės tarnautojų vertinimo tvarką nustato Vyriausybė.

Valstybės tarnautojų karjera

Į aukštesnes valstybės tarnautojo pareigas be konkurso karjeros valstybės tarnautojas gali būti perkeltas jį į pareigas priėmusio asmens sprendimu tik tuo atveju, kai karjeros valstybės tarnautoją įvertina valstybės tarnautojų vertinimo komisija (toliau – vertinimo komisija).

Kai yra tarnybinė būtinybė, karjeros valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo turi teisę jį laikinai perkelti į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, esančioje toje pačioje arba kitoje gyvenamojoje vietovėje. Karjeros valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo turi teisę jį laikinai perkelti į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, esančioje toje pačioje arba kitoje gyvenamojoje vietovėje, kai yra tarnybinė būtinybė ir institucijų ar įstaigų vadovai šį klausimą suderina. Karjeros valstybės tarnautoją laikinai perkelti į kitas pareigas galima tik jo rašytiniu sutikimu, išskyrus karo padėties, nepaprastosios padėties ar ypatingų situacijų atvejus. Laikinai perkeltas į kitas pareigas karjeros valstybės tarnautojas negali būti ilgiau negu vienerius metus per penkerius tarnybos metus. Laikinai perkeltam į kitas pareigas karjeros valstybės tarnautojui mokamas ne mažesnis kaip iki perkėlimo jo gautas darbo užmokestis.

Karjeros valstybės tarnautojas jo rašytiniu sutikimu gali būti perkeltas į kitas pareigas Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse, konsulinėse įstaigose ir atstovybėse prie tarptautinių organizacijų, taip pat į kitų valstybių arba tarptautines institucijas, kai jis siunčiamas atstovauti Lietuvos Respublikai ir laikinai dirbti į kitų valstybių ar tarptautines institucijas. Paprastai taip perkeltas karjeros valstybės tarnautojas kitas pareigas gali eiti ne ilgiau kaip trejus metus, jeigu tarptautinė sutartis nenustato kitaip. Karjeros valstybės tarnautojas gali būti perkeltas į tokias pareigas, jeigu jis atitinka pareigybės, į kurią perkeliama, aprašyme nustatytus specialius reikalavimus. Karjeros valstybės tarnautojų perkėlimo į tokias pareigas ir atšaukimo iš šių pareigų tvarką, darbo apmokėjimo ir socialinių garantijų tarnybos užsienyje metu ypatumus nustato įstatymai ir kiti teisės aktai.

Kai yra laisvos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, karjeros valstybės tarnautojas jo prašymu gali būti perkeltas į kitas tos pačios ar žemesnės kategorijos pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje. Gali būti sukeistos dviejų tos pačios kategorijos karjeros valstybės tarnautojų pareigos, jeigu jie to prašo. Karjeros valstybės tarnautojas gali būti perkeltas į kitas tos pačios ar žemesnės kategorijos pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje pareigas jo prašymu, jei jis atitinka pareigybės aprašyme nustatytus specialius reikalavimus.

Valstybės tarnautojų kvalifikacinės klasės yra trys; aukščiausia yra pirma, žemiausia – trečia kvalifikacinė klasė. Priimant valstybės tarnautojus į pareigas, vertinimo būdu jiems gali būti suteikiama trečia kvalifikacinė klasė.

Valstybės

darbo užmokestis ir kitos išmokos

Valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro:

1) pareiginė alga;

2) priedai;

3) priemokos.

Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos.

Pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato Valstybės tarnybos įstatymas (priedėlis). Pareiginės algos koeficiento vienetas yra Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos (toliau – MMA) dydžio. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš MMA. Pareiginė alga apvalinama taip, kad paskutinis skaitmuo būtų 0 arba 5.

Valstybės tarnautojų, dirbusių ne visas mėnesio darbo dienas ar dirbančių ne visą darbo dieną, darbo užmokestis apskaičiuojamas taip: pareiginės algos dydis padalijamas iš to mėnesio darbo valandų arba dienų skaičiaus pagal valstybės tarnautojo ar valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos darbo grafiką; gautas darbo valandos ar darbo dienos atlygis padauginamas iš valstybės tarnautojo dirbtų valandų arba dienų skaičiaus.

Valstybės tarnautojams mokami šie priedai:

1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas);

2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją;

3) už laipsnį;

4) už diplomatinį rangą.

Valstybės tarnautojams priedą už tarnybos stažą sudaro 3 procentai pareiginės algos už kiekvienus trejus tarnybos Lietuvos valstybei metus. Šio priedo suma negali viršyti 30 procentų pareiginės algos.

Priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos.

Priedas už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją, už laipsnį ir už diplomatinį rangą yra skiriamas iki valstybės tarnautojo kito vertinimo. Priedas už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją nemokamas politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams.

Priedai už laipsnį ir kvalifikacinę kategoriją gali būti mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka. Priedas už kvalifikacinę klasę nemokamas statutiniams valstybės tarnautojams, išskyrus valstybės tarnautojus, kurių tarnybą reglamentuoja Diplomatinės tarnybos įstatymas.

Priedai už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją, už laipsnį ir už diplomatinį rangą negali viršyti 55 procentų pareiginės algos.

Valstybės tarnautojams mokamos šios priemokos:

1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu;

2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis;

3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys valstybės tarnautojui turi būti suformuluotos raštu.

Priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą negali būti mokama ilgiau kaip vienerius metus nuo jos paskyrimo, išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus. Jei valstybės tarnautojui ilgiau negu vienerius metus tenka dirbti nurodytomis sąlygomis, laikoma, kad jos įgavo nuolatinį pobūdį. Šiuo atveju sprendžiama dėl valstybės tarnautojo pareigybės aprašymo papildymo.

Aptartos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui dėl to, kad 1) į tas pareigas teismo sprendimu grąžinamas anksčiau jas ėjęs valstybės tarnautojas arba paaiškėja, kad priimant valstybės tarnautoją į pareigas buvo pažeisti šio Įstatymo reikalavimai ir šių pažeidimų neįmanoma pašalinti, ar 2) tarnautojas nedirba dėl laikino nedarbingumo ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba ilgiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių, jei įstatymų nenustatyta, kad tam tikros ligos atveju pareigos paliekamos ilgesnį laiką, arba kai valstybės tarnautojas pagal medicininės ar invalidumą nustatančios komisijos išvadą negali eiti savo pareigų, jo atleidimo iš pareigų dieną išmokama 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.

Atleidžiamam iš pareigų politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojui dėl to, kad pasibaigia pakaitinio valstybės tarnautojo priėmimo į laikinai negalinčio eiti karjeros valstybės tarnautojo pareigas laikas arba valstybės tarnautojui sueina 62 metai ir 6 mėnesiai ar baigiasi jo tarnybos pratęsimo terminas, arba baigiasi politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimai, jo atleidimo iš pareigų dieną išmokama vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.

Atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui dėl to, kad valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama, išmokama iki pareigybės panaikinimo jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, atsižvelgiant į valstybės tarnautojo tarnybos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje stažą:

1) iki penkerių
metų – 2 mėnesių;

2) nuo penkerių iki dešimties metų – 3 mėnesių;

3) nuo dešimties iki dvidešimties metų – 4 mėnesių;

4) daugiau kaip dvidešimt metų – 6 mėnesių.

Šią išeitinę išmoką moka valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga, kurios vadovas priėmė sprendimą dėl pareigybės panaikinimo. Jeigu pareigybė panaikinama Seimo ar Vyriausybės sprendimu, išeitines išmokas moka įstatymu ar Vyriausybės nutarimu įgaliota institucija ar įstaiga.

Valstybės tarnautojams, paskirtiems į pareigas Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose ar perkeltiems į kitas pareigas Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse, konsulinėse įstaigose ir atstovybėse prie tarptautinių organizacijų, taip pat į kitų valstybių arba tarptautines institucijas, Vyriausybės nustatyta tvarka mokamos su jų darbu užsienyje susijusių išlaidų kompensacijos bei kompensacijos valstybės tarnautojų sutuoktiniams ir vaikams (įvaikiams), išvykusiems į užsienį kartu su paskirtais valstybės tarnautojais, išlaikyti.

Valstybės tarnautojas turi teisę Vyriausybės nustatyta tvarka gauti išmokas už komandiruotės išlaidas.

Valstybės tarnautojų mokymas

Valstybės tarnautojų mokymo rūšys yra šios:

1) įvadinis mokymas – priimtų į karjeros valstybės tarnautojo pareigas valstybės tarnautojų žinių įgijimas ir įgūdžių formavimas. Įvadinis mokymas susideda iš mokymosi pagal programas, kurių turinys visiems tos pačios kategorijos valstybės tarnautojams yra vienodas. Pradėję eiti pareigas karjeros valstybės tarnautojai, kurie prieš tai nėra išklausę įvadinio mokymo bendrųjų programų, per metus nuo priėmimo į pareigas dienos privalo jas išklausyti;

2) kvalifikacijos tobulinimas – tęstinės studijos, specialių profesinių žinių plėtimas, valstybės valdymo ir administravimo įgūdžių bei gebėjimų tobulinimas paties valstybės tarnautojo arba valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos iniciatyva per visą tarnybos einant pareigas arba siekiant aukštesnių valstybės tarnautojo pareigų laiką. Valstybės tarnautojai, pradėję eiti 18–20 kategorijų pareigas, per dvejus metus nuo paskyrimo į šias pareigas dienos privalo išklausyti patvirtintas 18–20 kategorijų valstybės tarnautojų mokymo programas.

Valstybės tarnautojų mokymo programos rengiamos pagal vidaus reikalų ministro nustatytus mokymo programų turinio reikalavimus. Kvalifikacijos tobulinimo bendrąsias programas integracijos į Europos Sąjungą ir personalo vadybos srityse, 18–20 kategorijų valstybės tarnautojų mokymo programas rengia ir pagal parengtas programas valstybės tarnautojus moko Lietuvos viešojo administravimo institutas. Kitas mokymo programas rengia ir pagal jas valstybės tarnautojus moko vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka patvirtintos valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigos.

Valstybės tarnautojų mokymą finansuoja valstybė ir savivaldybės. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų valstybės tarnautojų mokymui valstybės ir savivaldybių biudžetuose numatomos lėšos. Jos turi sudaryti ne mažiau kaip 1 procentą ir ne daugiau kaip 5 procentus valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui nustatytų asignavimų.

Jei mokymas trunka ilgiau kaip 3 mėnesius ir finansuojamas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, su valstybės tarnautoju turi būti sudaroma sutartis dėl mokymui skirtų lėšų grąžinimo. Šioje sutartyje turi būti numatyta, kad lėšas valstybės tarnautojas grąžina, jeigu jis:

1) savo noru atsistatydina iš valstybės tarnautojo pareigų anksčiau negu po vienerių metų nuo mokymo pabaigos;

2) dėl tarnybinės nuobaudos atleidžiamas iš pareigų.

Iš valstybės tarnautojo pareigų atleistas asmuo, su kuriuo buvo sudaryta sutartis dėl mokymui skirtų lėšų grąžinimo, privalo per 6 mėnesius nuo atleidimo dienos grąžinti valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai su jo mokymu susijusias valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos išlaidas. Jeigu asmuo su jo mokymu susijusių išlaidų negrąžina, valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga privalo kreiptis į teismą dėl šių lėšų išieškojimo.

Siekiančių tobulinti savo kvalifikaciją valstybės tarnautojų mokymas gali būti finansuojamas iš ne tik iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų.

Prioritetinius valstybės tarnautojų mokymo tikslus ir prioritetines valstybės tarnautojų mokymo grupes numato Vyriausybės patvirtinta valstybės tarnautojų mokymo strategija. Valstybės tarnautojų mokymą valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose organizuoja ir už jį atsako valstybės tarnautojus į pareigas priimantys asmenys. Valstybės tarnautojų mokymo organizavimo tvarką nustato vidaus reikalų ministras

Valstybės tarnautojų atsakomybė

Valstybės tarnautojai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Už valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą materialinę žalą valstybės tarnautojai traukiami materialinėn atsakomybėn.

Už tarnybinius nusižengimus skiriamos Valstybės tarnybos įstatymo nustatytos tarnybinės nuobaudos. Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius. Už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama
iš šių tarnybinių nuobaudų:

1) pastaba;

2) papeikimas;

3) griežtas papeikimas;

4) atleidimas iš pareigų.

Tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už:

1) dalyvavimą su valstybės tarnyba nesuderinamoje veikloje;

2) Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimą siekiant gauti neteisėtų pajamų ar privilegijų sau ar kitiems;

3) nebuvimą tarnyboje (darbe) vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties;

4) buvimą tarnybos (darbo) metu neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, jei valstybės tarnautojo elgesys įžeidžia žmogaus orumą ar diskredituoja valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos autoritetą;

5) kitais įstatymų nustatytais atvejais.

Atleisti iš pareigų už neaptartą tarnybinį nusižengimą leidžiama, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

Tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos. Tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra pradedama įstaigos vadovo, tiesioginio valstybės tarnautojo vadovo iniciatyva arba kai jie gauna oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. Negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jei praėjo 6 mėnesiai nuo nusižengimo padarymo dienos arba nuo tęstinio nusižengimo paaiškėjimo dienos. Į šiuos terminus neįskaitomas laikas, kurį valstybės tarnautojas nėjo pareigų dėl ligos ar atostogų.

Už vieną tarnybinį nusižengimą galima skirti tik vieną tarnybinę nuobaudą.

Kai paaiškėja, kad tarnybinis nusižengimas turi baudžiamosios veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymių, tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra sustabdoma ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama institucijai, kompetentingai tirti atitinkamas bylas. Jeigu atsisakoma iškelti baudžiamąją arba administracinę bylą ar asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios arba administracinės atsakomybės, tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra tęsiama ir tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šių sąlygų atsiradimo, jei po atitinkamą bylą tirti kompetentingos institucijos sprendimo priėmimo nepraėjo daugiau kaip vieneri metai. Jei daugiau kaip vienerių metų terminas praėjo, tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra nutraukiama.

Tarnybines nuobaudas skiria valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo. Sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Valstybės tarnautojas laikomas nebaustu tarnybine nuobauda, kai po tarnybinės nuobaudos paskyrimo datos praėjo vieneri metai. Tarnybinė nuobauda ją paskyrusio asmens motyvuotu sprendimu gali būti panaikinta anksčiau, negu sueis vienerių metų terminas arba kai valstybės tarnautojas gauna valstybės apdovanojimą.

Valstybės tarnautojas turi atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą. Valstybės tarnautojas atlygina visą tiesioginę materialinę žalą, jeigu ją padarė atlikdamas vidaus administravimo veiklą, tačiau atlygintinos žalos dydis negali viršyti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių. Valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą žalą valstybės tarnautojas gali atlyginti savo noru.

Jei valstybės tarnautojas gera valia šalių susitarimu žalos neatlygino natūra ar pinigais, padarytos žalos atlyginimas gali būti tą valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sprendimu išskaitomas iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio neviršijant vidutinio darbo užmokesčio. Sprendimas dėl žalos atlyginimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos. Neatlyginta žalos dalis išieškoma pareiškus ieškinį teisme.

Atlyginant žalą išieškoma suma negali viršyti 20 procentų valstybės tarnautojui priklausančio per mėnesį mokėti darbo užmokesčio.

Valstybės tarnautojas,