Valstybės tarnybos
5 (100%) 1 vote

Valstybės tarnybos

Valstybės tarnybos sąvoka ir rūšys

Tarnyba – tai viena svarbiausių žmonių, o taip pat ir visuomenės bei valstybės tikslingos veiklos rūšių. Ši sąvoka suvokiama įvairiai: kaip žmonių veiklos rūšis, kaip socialinis teisinis institutas, kaip valstybės institucijų speciali sistema. Dabartinis lietuvių kalbos žodynas tarnybą apibrėžia kaip paslaugų sistemą, įmonę, tarnavimą. Enciklopedijose pateikiamas ir toks apibūdinimas: „… iš sutarties arba iš kitokio pagrindo kilusi teisinė pareiga, ką kieno naudai veikti, atlikinėti…“. Tarnyba sudaro valdymo esmę, be jos nebūtų įmanoma įgyvendinti valstybinio valdymo. Vienos tarnybos priklauso privatinės teisės santykių sričiai, kitos gi – viešosios teisės, kaip antai, valstybės tarnyba.

Valstybės tarnyba gali būti nagrinėjama įvairiais aspektais, kaip, pavyzdžiui, socialiniu (asmenų, užimančių pareigas valstybinėse institucijose valstybės pavedimu atliekama naudinga veikla); politiniu (veikla, kuria realizuojama valstybės politika); sociologiniu (valstybės funkcijų, valstybės institucijų kompetencijos praktinis įgyvendinimas bei efektyvumo nustatymas); organizaciniu (valstybės tarnyba kaip sistema, susidedanti iš valstybės aparato struktūrinių – funkcinių elementų); moraliniu (valstybės tarnybos moralinių pagrindų nagrinėjimas) ir, svarbiausia, – teisiniu (valstybės tarnyba – kompleksinis teisinis institutas, kurio teisės normomis reglamentuojami valstybiniai – tarnybiniai santykiai).

Egzistuoja įvairūs valstybės tarnybos apibūdinimai. Pasak J.N. Starilovo, valstybės tarnyba plačiąja teorine prasme – „…valstybės organų kadrų valdymo funkcijos įgyvendinimas ir praktinė veikla visų asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės biudžeto …“. Kati rusų autoriai, pavyzdžiui A.P. Aliochin ir J.M. Kozlov, valstybės tarnybą plačiąja prasme supranta kaip valstybės tarnautojų pareigų vykdymą valstybinėse organizacijose (valstybinės valdžios institucijose, įmonėse, įstaigose). Siaurąja prasme, anot autorių, valstybės tarnyba susideda iš valstybės tarnautojų pareigų vykdymo tik valstybinės valdžios institucijose. Čia gi dar galima priskirti asmenis, vykdančius vietos savivaldos institucijų jiems priskirtas funkcijas. V.M. Manochin kritikuoja šį apibrėžimą, kai apsiribojama tik valstybės tarnautojų veikla, susijusia su pareigybinių funkcijų realizavimu, nes tai neatspindi valstybės organizuojančio vaidmens šio instituto funkcionavimui. Pasak pastarojo autoriaus, valstybės tarnyba – tai „…viena iš valstybės veiklos sričių, apimanti valstybės institucijų ir kitų įstaigų personalo (organizacijų asmeninės sudėties) organizavimą ir teisinį reguliavimą, o taip pat ir pati šio personalo veikla, praktiškai įgyvendinant valstybės pavestas funkcijas bei uždavinius…“.

Šią poziciją kritikuoja B.M. Lazarev, išskirdamas šiuos trūkumus: valstybės tarnybos suvokimas per terminą „valstybės tarnautojas“ yra nepamatuotas, neatsižvelgiama į tai, kad valstybės tarnautojai ne vien vykdo valstybės funkcijas, jiems gi tenka atlikti ir kitus socialiai būtinus uždavinius (gydytojai, moksliniai darbuotojai ir kt). V.M. Manochin sujungia du skirtingus reiškinius – valstybės tarnybą ir jos organizavimo bei teisinio reguliavimo veiklą. Pats B.M. Lazarev valstybės tarnybą apibūdina kaip „…tarnavimą valstybei, tai yra valstybės nurodymu bei už mokestį valstybės institucijose vykdoma veikla, kuria realizuojami valstybės uždaviniai bei funkcijos…“.

Apibendrinant šią įvairių nuomonių apžvalgą, valstybės tarnybą galima traktuoti kaip vieną pagrindinių valstybės veiklos sričių, kurios metu formuojamas valstybės valdymo aparatas bei teisiškai reguliuojami tarnautojų, užimančių tam tikras pareigas ir realizuojančių valstybės institucijų jiems priskirtas funkcijas, darbo aspektai.

Tačiau svarbiausia aspektas apibrėžiant valstybės tarnybos sąvoka, yra jos atskleidimas Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kuri yra vientisas aktas, nusakantis valstybės valdymo pamatus, kyla pagrindiniai demokratinėms valstybėms būdingi valstybės tarnybos principai. Konstitucija nustato esminius valstybės tarnybos organizavimo bei funkcionavimo pagrindus, įtvirtina šias pagrindines nuostatas:

a) valdžios įstaigos tarnauja žmonėms;

b) piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą;

c) pilietis turi teisę įstatymo numatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį;

d) visoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs;

e) valstybės tarnyboms ar jų pareigūnams draudžiama persekioti asmenis už valstybės valdžios kritiką;

f) valstybės institucijų užgrobimas smurtu laikomas antikonstituciniais veiksmais yra neteisėti ir negalioja.

Taigi, svarbiausia nuostata, jog valstybės tarnyba turi tarnauti viešajam interesui. Ši nuostata atėjusi dar iš Lietuvos I – osios Respublikos laikais skelbtų mokslo darbų. M. Riomeris suformulavo viešojo intereso teoriją, kurios esmė yra tai, jog valstybė turi tarnauti žmonėms. Nūdienos valstybės tarnybos santykiuose viešasis interesas pačia bendriausia prasme apibūdintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurios 5 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad valdžios įstaigos
tarnauja žmonėms. Tai reiškia, jog valstybės tarnautojai vykdo specifines funkcijas, priklausomas nuo valstybės valdymo tarnybos paskirties. Tam, kad galėtų tinkamai šias funkcijas įgyvendinti, pilietis, stojantis į valstybės tarnybą, turi atitikti įstatymų numatytas sąlygas.

Šiuo metu galiojantis Valstybės tarnybos įstatymas valstybės tarnybą apibrėžia kaip teisinių santykių, atsirandančių įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus, taip pat atsirandančių dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jos įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, visuma.

Valstybės tarnybos pagrindiniai principai

Valstybės tarnybos įstatyme nustatyti pagrindiniai šio instituto principai, kurių pamatinės nuostatos įtvirtintos Konstitucijoje. Šie principai priimti daugelyje Europos šalių.

Sutinkamai su Valstybės tarnybos įstatymu, Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba grindžiama įstatymų viršenybės, lygiateisiškumo, lojalumo, politinio neutralumo, skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus ir karjeros principais.

Pagal įstatymo viršenybės principą:

1) valstybės tarnautojo statusas, reglamentuotas Valstybės tarnybos ir kitų įstatymų, negali būti keičiamas kitaip negu įstatymu;

2) niekas neturi teisės dėl politinių ar kitų interesų versti valstybės tarnautoją atlikti veiksmus ar priimti sprendimus, viršijančius jo įgaliojimus;

3) valstybės tarnautojui garantuojama teisė ginti savo teisėtus interesus visais įstatymų nustatytais būdais.

Pagal lygiateisiškumo principą kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turi vienodas teises stoti į valstybės tarnybą, o valstybės tarnautojo statusas negali būti ribojamas dėl jo lyties, rasės, tautybės, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, politinių pažiūrų ar subjektyvių kitų aplinkybių.

Pagal lojalumo principą valstybės tarnautojas turi būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir jos konstitucinei santvarkai ir savo veiksmais bei elgesiu neperžengti teisėtumo ir jam suteiktų įgalinimų ribų.

Pagal politinio neutralumo principą viešojo administravimo valstybės tarnautojas privalo nešališkai tarnauti žmonėms, nepaisydamas asmeninių politinių pažiūrų, tarnybos metu nedalyvauti politinėje veikloje (išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus).

Pagal skaidrumo principą bet kokia valstybės tarnautojo tarnybinė veikla yra vieša ir suprantama, atvira įvertinti ir susipažinti su jo rengtais tarnybiniais dokumentais, išskyrus įstatymų ar kitų teisės aktų saugomas valstybės ar tarnybos paslaptis.

Pagal karjeros principą priėmimas į valstybės tarnybą neterminuotam darbui ir aukštesnių ar kitų pareigų siekimas yra grindžiamas pretendentų konkurencija, objektyviai įvertinant jų profesinį pasirengimą, įgūdžius ir privalumus konkurso metu.

Valstybės tarnautojų veiklos svarbiausi etikos principai yra šie:

1) pagarba žmogui ir valstybei. Valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises bei laisves, Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus ir teismų sprendimus;

2) teisingumas. Valstybės tarnautojas privalo vienodai tarnauti visiems gyventojams nepaisydamas jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religinių įsitikinimų bei politinių pažiūrų, būti teisingas spręsdamas prašymus, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia;

3) nesavanaudiškumas. Valstybės tarnautojas privalo vadovautis visuomenės interesais, naudoti jam patikėtą valstybės ir savivaldybių turtą, tarnybinę informaciją tik visuomenės gerovei, eidamas valstybės politiko pareigas ar atlikdamas tarnybines pareigas nesiekti naudos sau, savo šeimai, savo draugams;

4) padorumas. Valstybės tarnautojas privalo elgtis nepriekaištingai, būti nepaperkamas, nepriimti dovanų, pinigų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų iš asmenų ar organizacijų, galinčių daryti įtaką, kai jis eina valstybės politiko pareigas ar atlieka tarnybines pareigas;

5) nešališkumas. Valstybės tarnautojas privalo būti objektyvus, priimdamas sprendimus vengti asmeniškumų;

6) atsakomybė. Valstybės tarnautojas asmeniškai atsako už savo sprendimus ir atsiskaito už juos visuomenei;

7) viešumas. Valstybės tarnautojas privalo užtikrinti priimamų sprendimų ir veiksmų viešumą, pateikti savo sprendimų motyvus, o informaciją gali riboti tik tuo atveju, kai tai būtina svarbiausiais visuomenės interesais;

8) pavyzdingumas. Valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas.

Valstybės tarnautojų veiklos etikos principų
įgyvendinimą ir atsakomybę už jų nesilaikymą reglamentuoja Valstybės tarnybos ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

Valstybės tarnautojo sąvoka plačiąja ir siaurąja prasmėmis

Anot rusų teisininko J.A.Starilovo, valstybės tarnautojai – socialinė grupė, susidedanti iš individualių teisės subjektų (fizinių asmenų), kurie vykdo valstybės įmonių, įstaigų, organizacijų uždavinius bei tam tikras socialiai reikšmingas funkcijas.

Dažnai teisinėje literatūroje valstybės tarnautojo sąvoka aptariama siaurąja ir plačiąja prasmėmis.

Dažniausiai valstybės tarnautojas siaurąja prasme suprantamas kaip asmuo, užimantis tam tikras pareigas valstybės administracijos sistemoje, valstybinės valdžios institucijos tarnautojas, įgyvendinantis atitinkamos institucijos uždavinius ir funkcijas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytomis formomis bei metodais.

Tuo tarpu valstybės tarnautojams plačiąja prasme priskiriami dirbantys ir kitokio pobūdžio valstybės įstaigose, organizacijose, pvz., valstybinėse auklėjimo, švietimo medicinos įstaigose. Šiuo atveju ne visų valstybės tarnautojų, plačiąja prasme, veikla turi tiesioginį ryšį su valstybės uždavinių ir funkcijų įgyvendinimu. Kita vertus, visi valstybės tarnautojai atlygintinai dirba atitinkamose valstybės ar savivaldybių institucijose, įstaigose bei įmonėse, todėl valstybė nustato vieningus valstybės tarnybos ėjimo pradmenis visiems valstybės tarnautojams. Kaip tik todėl valstybės tarnybos sąvoka plačiąja prasme dažnai naudojama įstatymų leidyboje. Tačiau be bendrojo valstybės tarnybos reguliavimo, valstybė specialiais teisės aktais nustato valstybės tarnybos ypatumus viešojo administravimo institucijose. Šis teisinis reguliavimas vykdomas atsižvelgiant į viešojo administravimo veiklos sritis. Šie ypatumai ypač būdingi karinei tarnybai, tarnybai vidaus reikalų sistemoje, kai kuriose transporto šakose ir pan.

Valstybės tarnybos įstatymas įtvirtina valstybės tarnautojo sampratą siaurąja. Pagal šį įstatymą valstybės tarnautojas – fizinis asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje ir atliekantis viešojo administravimo veiklą valstybės tarnybos srityje. Be to, šio įstatymo 4 straipsnyje aptariami asmenys, kuriems minėtas įstatymas netaikomas.

Valstybės tarnautojai, skirtingai nei kiti darbuotojai, vykdo tik valstybės institucijų įpareigojimus, sprendžia tik valstybinius uždavinius.

Valstybės tarnautojai užima valstybės tarnyboje apmokamas pareigas. Jie turi valstybes garantuotą teisę gauti pareigybinę algą, darbo užmokesčio priedą, priemokas ir kt. išmokas. Iki Valstybės tarnybos įstatymo priėmimo galiojusiame Valdininkų įstatyme esminiu požymiu, skiriančiu valstybės ar savivaldybės tarnautoją nuo kitų darbuotojų (išskyrus politikus), buvo nurodytas atlyginimo, mokamo iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, gavimas. Valstybės tarnybos įstatyme gaunamo darbo užmokesčio šaltinis nėra akcentuojamas kaip pagrindas atskirti valstybės tarnautoją nuo kitų darbuotojų. Čia tik nustatoma, kad tarnautojas turi teisę į pareiginę algą, nustatytą darbo užmokesčio priedą, priemokas ir kitas išmokas. Šiai jų teisei užtikrinti Vyriausybė teikiamame Seimui tvirtinti planuojamų metų valstybės biudžeto projekte, o savivaldybės taryba, tvirtindama savivaldybės biudžetą, numato lėšas tarnautojų darbo užmokesčiui (pareiginėms algoms, priedui už tarnybos stažą, priemokoms, kitoms išmokoms), taip pat lėšas tarnautojams skatinti, mokyti ir kvalifikacijai kelti.

Valstybės tarnautojų klasifikavimas, jų administracinis teisnumas ir veiksnumas

Valstybės tarnautojai įgyvendina valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų uždavinius ir funkcijas įvairiausiose visuomenės gyvenimo srityse. Taigi tarnautojų veiklos sfera labai plati. Valstybės tarnautojai teisinėje literatūroje klasifikuojami įvairiausių kriterijų pagrindu. Rusijoje, Prancūzijoje valstybės tarnautojai skiriami į dvi stambias grupes. Pirmąją iš jų sudaro civiliai valstybės tarnautojai, o antrąją – kariškiai, teismo, mokesčių policijos pareigūnai. Pastarųjų veiklą dėl jų tarnybos ypatybių reguliuoja specialūs įstatymai,nuostatai, statutai.

Administracinės teisės teorijoje valstybės tarnautojai skirstomi remiantis valdžių padalijimo principu. Išskiriami įstatymų leidybos (atstovaujamosios), vykdomosios ir teisminės valdžios institucijų, įstaigų tarnautojai.

Pagal darbdavį ir institucijos, įstaigos, kurioje valstybės tarnautojai dirba, veiklos teritoriją, jie skiriami į valstybės institucijų, įstaigų bei savivaldybių institucijų, įstaigų tarnautojus. Valstybės institucijų, įstaigų tarnautojai funkcijas atlieka visoje valstybės teritorijoje. Darbo užmokestis jiems mokamas iš valstybės biudžeto lėšų. Savivaldybių institucijų, įstaigų tarnautojai turi įgaliojimus veikti tik tam tikroje nustatytoje teritorijoje – savivaldybėje. Jiems užmokestis už darbą mokamas iš savivaldybės biudžeto lėšų.

Remiantis pareiginių įgaliojimų apimtimi, valstybės tarnautojai skirstomi į pareigūnus ir tarnautojus, nesančius pareigūnais. Pareigūnai, skirtingai nei kiti tarnautojai, turi administracinius įgaliojimus pagal pareigas pavaldžių, o taip pat ir nepavaldžių asmenų atžvilgiu.

Pagal tarnybinių teisinių santykių
valstybės tarnyboje, tarnautojai gali būti:

1) paskirti į tarnybą nustatytam ribotam laikui (politinio (asmeninio) pasitikėjimo, pakaitiniai valstybės tarnautojai ir įstaigų vadovai);

2) paskirti į tarnybą neterminuotam laikui (karjeros valstybės tarnautojai).

Pagal pareigybes valstybės tarnautojai skirstomi į:

1) karjeros;

2) politinio (asmeninio) pasitikėjimo;

3) įstaigų vadovus;

4) pakaitinius (valstybės tarnautojai, pakeičiantys laikinai negalintį eiti pareigų karjeros valstybės tarnautoją).

Priklausomai nuo atliekamų funkcijų sudėtingumo, atsakomybės lygio, valstybės tarnautojams yra keliami skirtingi išsilavinimo, profesinio pasirengimo reikalavimai. Šiuo pagrindu kiekvienas tarnautojas yra priskiriamas vienam iš 3 pareigybių lygių.

Tuo tarpu, pavyzdžiui, Prancūzijos įstatymai numato 4 valstybės tarnautojų pareigybių lygius: „A“ lygio valstybės tarnautojai rengia įstatymų, įsakymų projektus, taip pat instrukcijas, reikalingas įstatymams įgyvendinti. „B“ lygio tarnautojų uždavinys – valdymo realizavimas. Jie vykdo pareigas, reikalaujančias administravimo žinių ir patirties. „C“ lygis apima specialistus, t.y. specializuotus vykdytojus, o „D“ lygis – pagalbinį personalą, techninius darbuotojus, t.y. paprastus vykdytojus.

Rusijos Federacijoje šiuo pagrindu valstybės tarnautojai gali būti priskirti vienam iš 5 pareigybių lygių: aukščiausiajam, pagrindiniam, vadovaujančiam, vyriausiajam arba žemiausiajam pareigybių lygiui.

Pagal tarnautojų pareigybes valstybės tarnautojai šiuo metu gali būti klasifikuojami į 20 kategorijų tarnautojus. Užsienio valstybėse numatomas įvairus valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų kiekis. Pvz., JAV įstatymais nustatyta – 18, VFR – 16 kategorijų.

Valstybės tarnautojai turi norminiais teisės aktais nustatytą tam tikrą teisinę padėtį (teisinį statusą). Valstybės tarnautojų teisinį statusą išreiškia valstybės garantuojamų teisių, laisvių, pareigų, apribojimų, draudimų, atsakomybės visuma.

Rusų teisinėje literatūroje išskiriamos valstybės tarnautojų teisinę padėtį apibūdinančios bendrosios charakteristikos:

1) teisės ir pareigos, kaip taisyklė, nustatomos institucijų, kuriose jie tarnauja, kompetencijos ribose;

2) teisių ir pareigų vieningumas: teisės tuo pačiu yra ir pareigos, nes jie privalo veikti tarnybos interesais, o pareigos, tam tikra prasme, yra teisės, kadangi neįgyvendinus teisių, neįmanoma įvykdyti pareigų;

3) teisių ir pareigų įgyvendinimą garantuoja valstybė;

4) įstatymais nustatyti reikalavimai yra privalomi visiems valstybės tarnautojams;

5) siekiant tarnybinės veiklos efektyvumo, įstatymais nustatyti valstybės tarnautojams kai kurių bendrapilietinių teisių apribojimai;

6) numatomos tam tikros lengvatos, o taip pat griežtesnė atsakomybė už padarytus teisės pažeidimus.

Anot A.Laurinavičiaus, valstybės tarnautojų teisinė padėtis yra ypatinga ir tuo, kad jie gali disponuoti jiems suteikta diskrecine valdžia. Diskretinė valdžia – valstybės institucijoms ir jų tarnautojams suteiktas tam tikras gebėjimas savo nuožiūra vykdyti ar susilaikyti nuo tam tikrų valdingų veiksmų. Tai santykių sritis kurios detaliai nenagrinėja normos, nustatančios tarnybinius veiksmus, poelgius, jų vykdymo laiką, būdą, trukmę ir kt. Tokiu atveju valstybės tarnautojas priima sprendimus, paremtus jo profesionalumu, praktine tarnybos patirtimi ir net tam tikromis asmeninėmis savybėmis.

Taigi, analizuojant valstybės tarnautojų teisinę padėtį, reikalinga apžvelgti jų priėmimą ir atleidimą iš valstybės tarnybos, teises, pareigas, teisių apribojimus ir draudimus, atsakomybę bei įvairiausias jiems teikiamas garantijas.

Anot J.N. Starilovo, valstybės tarnautojų statusas – diferencijuota ir kompleksinė sistema. Kiekvieno konkretaus tarnautojo teisinę padėtį lemia:

1) kokiai tarnautojų rūšiai, pareigybių lygiui, kategorijai jis priklauso;

2) yra valstybės ar vietos savivaldos institucijų, įstaigų tarnautojas;

3) valstybės tarnybos, kurioje eina pareigas, pobūdis.

Skirtingų valstybės tarnautojų rūšių teisinio statuso ypatumai yra sąlygoti tarnautojų vykdomų uždavinių ir realizuojamų funkcijų specifikos.

Taigi tarnautojų teisinės padėties ypatumai priklauso nuo jų einamų pareigų (pareigybės rūšies, lygio, kategorijos), jiems pavestų tarnybinių įgaliojimų pobūdžio, institucijos, įstaigos, kurioje tarnautojas darbuojasi, veiklos specifikos bei teisinės padėties. Tačiau pažymėtina, kad valstybės tarnautojo statusas negali būti apribojamas dėl tarnautojo lyties, rasės, tautybės, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, politinių pažiūrų ar subjektyvių kitų aplinkybių.

Valstybės tarnautojų pareigybių lygiai ir kategorijos

Šiuo metu galiojantis Valstybės tarnybos įstatymas numato, kad valstybės tarnautojų pareigybės yra trijų lygių:

1) A lygio – pareigybės, kurioms būtinas aukštasis universitetinis arba jam prilygintas išsilavinimas;

2) B lygio – pareigybės, kurioms būtinas ne žemesnis kaip aukštasis neuniversitetinis arba jam prilygintas išsilavinimas;

3) C lygio – pareigybės, kurioms būtinas ne žemesnis kaip vidurinis išsilavinimas ir įgyta profesinė kvalifikacija.

Valstybės tarnautojų pareigybės skirstomos tik į 20 kategorijų. Aukščiausia yra 20
žemiausia – 1 kategorija.

Valstybės tarnautojo pareigybės lygis yra valstybės tarnautojo kvalifikacijos lygmuo, siejamas su šio asmens išsilavinimu.

Valstybės tarnautojo pareigybės kategorija yra pareigybės kvalifikacijos laipsnis, nustatomas pagal tokiu kriterijus kaip:

1) tarnybinės veiklos savarankiškumas;

2) tarnybinės veiklos sudėtingumas;

3) tarnybiniai ryšiai, bendradarbiavimas ir bendravimas;

4) darbo vieta ir tarnybos sąlygos.

Kiekvienas iš šių kriterijų turi savo dėmenis, kurie fiksuojami valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme ir į kuriuos atsižvelgiama vertinant pareigybes.

Kriterijaus „tarnybinės veiklos savarankiškumas“ galimi dėmenys yra:

1) Reikia plačių ir nuodugnių atitinkamos srities žinių, gebėti analitiškai įvertinti ir apibendrinti problemas.

2) Atliekamos užduotys susijusios su atlikimo metodų ir technikos tobulinimu, kitais elementais, kuriems reikia plačių ir nuodugnių atitinkamos srities žinių. Reikalavimai ir problemos nėra aiškiai apibrėžti.

3) Problemos nėra apibrėžtos, reikia įvairių sprendimo būdų. Tarnybinė veikla vertinama kaip labai svarbi ir novatoriška.

4) Veikla nesavarankiška, dirbama pagal nurodytas procedūras. Užduoties vykdymo eiga nuolat kontroliuojama. Užduotys atliekamos vadovaujantis paprastomis taisyklėmis ir procedūromis.

5) Užduotys atliekamos savarankiškai, kontroliuojamas tarpinis rezultatas. Savarankiškai pasirenkami veiklos metodai.

6) Užduotys atliekamos visiškai savarankiškai, kontroliuojamas tik rezultatas, reikia plačių ir nuodugnių atitinkamos srities žinių, gebėti analitiškai įvertinti ir apibendrinti problemas.

7) Užduotys atliekamos visiškai savarankiškai, vadovaujantis atlikimo metodų ir technikos tobulinimu, kitais elementais, kuriems reikia plačių ir nuodugnių atitinkamos srities žinių. Reikalavimai ir problemos nėra aiškiai apibrėžti.

Kriterijaus „tarnybinės veiklos sudėtingumas“ galimi dėmenys yra:

1) Veikla nelabai sudėtinga. Būtina gebėti atsirinkti ir taikyti tarnyboje įprastines taisykles ir instrukcijas.

2) Būtina gebėti rasti sprendimus susidarius įvairioms vidutinio sudėtingumo situacijoms dažniausiai gerai pažįstamoje srityje. Reikia profesinės patirties

3) Susiduriama su įvairesnėmis ir sudėtingesnėmis problemomis, kurioms išspręsti reikia gebėti analizuoti ir apibendrinti pateiktą medžiagą. Reikia profesinės patirties

4) Susiduriama su įvairiapusiškomis problemomis. Būtina nuolat teoriškai ir praktiškai tobulintis. Reikia profesinės patirties

Kriterijaus „tarnybiniai ryšiai, bendradarbiavimas ir bendravimas“ galimi dėmenys yra“

1) Tarnybiniai ryšiai su kitomis įstaigomis ir visuomene.

2) Nuolatinis bendravimas su aukščiausiosiomis valdžios įstaigomis ir gyventojais.

3) Bendradarbiavimas tik su įstaigos padalinių valstybės tarnautojais.

4) Tarnybiniai ryšiai su kitų įstaigų valstybės tarnautojais, būtini funkcijoms vykdyti; būtini bendravimo su gyventojais įgūdžiai.

5) Bendradarbiavimas tik su to paties padalinio valstybės tarnautojais.

6) Dažni tarnybiniai ryšiai su tos pačios įstaigos kitų padalinių valstybės tarnautojais.

7) Tarnybiniai ryšiai su kitų įstaigų valstybės tarnautojais, būtini funkcijoms vykdyti; būtini bendravimo su gyventojais įgūdžiai.

8) Būtini nuolatiniai ryšiai ir bendradarbiavimas su kitų įstaigų valstybės tarnautojais. Bendradarbiavimas su aukštesnės kategorijos tos pačios įstaigos ir kitų įstaigų valstybės tarnautojais; būtini bendravimo su gyventojais įgūdžiai.

Kriterijaus „darbo vieta ir tarnybos sąlygos“ galimi dėmenys yra:

1) Tarnyba nustatytoje darbo vietoje, darbui atlikti nereikia didelės nervinės ir protinės įtampos.

2) Tarnyba kintant darbo vietai, tarnyba susijusi su sudėtingos informacijos apibendrinimu arba darbas su nuteistais, areštuotais ir sulaikytais asmenimis, arba tarnyba susijusi su operatyvine veikla.

3) Tarnyba kintant darbo vietai bei nenormuojant darbo laiko, tarnyba susijusi su didele fizine, nervine ir protine įtampa, pavojumi pareigūno gyvybei ir operatyvine veikla.

Pažymėtina, kad skirtingi vertinimo kriterijai ir netgi tapačių vertinimo kriterijų skirtingi dėmenys gali būti nustatomi priklausomai nuo konkrečios pareigybės pobūdžio, t.y. skirtis įstaigų vadovų ir jų pavaduotojų, struktūrinių padalinių vadovų, jų pavaduotojų ir patarėjų, specialistų pareigybėms.

Priklausomai nuo pareigybių vertinimo rezultatų, yra sudaromi valstybės tarnautojų pareigybių sąrašai, kuriuose ir nurodoma valstybės tarnautojų pareigybių pavadinimai, lygiai ir kategorijos.

Valstybės tarnautojų pareigybės aprašomos ir vertinamos vadovaujantis Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr.685 “Dėl Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos patvirtinimo“. Pareigybės aprašyme nustatomi pareigybės lygis, kategorija, specialūs reikalavimai, keliami šias pareigas einančiam valstybės tarnautojui, pareigybei priskirtos funkcijos.

Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų ir sąrašų klausimus reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnis.

Pretendentų į valstybės tarnybą atranka

Asmuo, priimamas į valstybės
pareigas, turi atitikti šiuos bendruosius reikalavimus:

1) turėti Lietuvos Respublikos pilietybę;

2) mokėti lietuvių kalbą;

3) būti ne jaunesnis kaip 18 metų ir ne vyresnis kaip 62 metų ir 6 mėnesių (netaikomas politinio (asmeninio) pasitikėjimo ir pakaitiniams valstybės tarnautojams);

4) turėti to lygio valstybės tarnautojo pareigoms eiti būtiną išsilavinimą.

Į valstybės tarnautojo pareigas negali būti priimtas asmuo:

1) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl sunkaus nusikaltimo ar nusikaltimo valstybės tarnybai padarymo ir turintis neišnykusį ar nepanaikintą teistumą;

2) kurio teisę eiti valstybės tarnautojo pareigas yra atėmęs teismas;

3) kurio sutuoktinis, artimasis giminaitis ar svainystės ryšiais susijęs asmuo eina valstybės tarnautojo pareigas valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, jeigu jie pagal einamas pareigas būtų susiję tiesioginio pavaldumo santykiais;

4) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu;

5) kuris yra įstatymų nustatyta tvarka uždraustos organizacijos narys;

6) kitų įstatymų nustatytais atvejais.

Be to, į valstybės tarnautojo pareigas priimami asmenys turi atitikti specialius reikalavimus, nustatytus pareigybės aprašyme.

Pretendentų į valstybės tarnybą atranka vykdoma priimant į valstybės tarnautojo pareigas konkurso būdu.

Valstybės tarnautojų priėmimas

Į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priima:

1) Seimo kanceliarijoje – Seimo kancleris;

2) Respublikos Prezidento institucijoje – Respublikos Prezidentas ar jo įgaliotas asmuo;

3) Vyriausybės atstovą Europos žmogaus teisių teisme – Vyriausybė;

4) valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose – tų institucijų ir įstaigų vadovai;

5) Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme, Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme – teismo kancleris, o teismo kanclerį – teismo pirmininkas;

6) kituose teismuose – teismo pirmininkas.

Į įstaigų vadovų pareigas priima:

1) Seimui atskaitingose institucijose ir įstaigose – įstatymų įgaliotos institucijos ir asmenys;

2) Respublikos Prezidento institucijoje – Respublikos Prezidentas ar jo įgaliotas asmuo;

3) Vyriausybės atstovą – Vyriausybė;

4) valstybės institucijose ir įstaigose – aukštesnių pagal pavaldumą valstybės institucijų ir įstaigų vadovai;

5) savivaldybės administratorių ir savivaldybės kontrolierių – savivaldybės taryba.

Į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigas priima:

1) Seimo Pirmininko, Seimo Pirmininko pavaduotojų politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus – Seimo Pirmininkas, Seimo Pirmininko pavaduotojai ar jų įgalioti asmenys;

2) Respublikos Prezidento institucijoje – Respublikos Prezidentas ar jo įgaliotas asmuo;

3) Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus – Ministras Pirmininkas ar jo įgaliotas asmuo;

4) ministerijoje – ministras;

5) apskrities viršininką ir jo pavaduotoją – Vyriausybė;

6) savivaldybės institucijose – savivaldybės meras.

Su valstybės tarnautojais darbo sutartys nesudaromos.

Į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priimama:

1) konkurso būdu;

2) be konkurso.

Asmuo, konkurso būdu priimamas į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, egzaminuojamas raštu (testas) ir žodžiu (pokalbis). Pokalbio metu patikrinami asmens gebėjimai atlikti valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priimamam asmeniui netaikomas reikalavimas turėti valstybės tarnybos stažą, išskyrus kitų įstatymų nustatytus atvejus. Be konkurso į laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas gali būti priimami buvę karjeros valstybės tarnautojui (išskyrus karjeros valstybės tarnautojus, kuriems suėjo 62 metai ir 6 mėnesiai), atleisti iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo (6 mėnesius nuo atleidimo dienos). Jeigu tokių asmenų yra du ir daugiau, jie egzaminuojami žodžiu (pokalbis).

Valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo ar kolegiali valstybės ar savivaldybės institucija (toliau – valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo) gali skelbti konkursą dėl priėmimo į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, jeigu informaciją apie atsilaisvinusias karjeros valstybės tarnautojo pareigas pateikė valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančiai įstaigai ir per 7 darbo dienas nuo pateikimo dienos negavo iš jos informacijos apie jau aptartus buvusius karjeros valstybės tarnautojus. Šie asmenys turi būti priimti, jei atitinka pareigybės aprašyme nustatytus reikalavimus.

Į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigas priimama be konkurso valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos pasirinkimu. Į šias pareigas priimama ne ilgesniam kaip asmenį į pareigas priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimų laikui.

Į įstaigų vadovų pareigas priimama konkurso būdu ar įstatymų nustatytais atvejais politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu. Asmuo, konkurso būdu priimamas į įstaigos vadovo pareigas, egzaminuojamas raštu (testas) ir žodžiu (pokalbis). Pokalbio metu patikrinami asmens gebėjimai atlikti valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.

Pakaitiniai valstybės tarnautojai priimami į
pareigas be konkurso. Pakaitiniai valstybės tarnautojai priimami į laikinai negalinčio eiti karjeros valstybės tarnautojo pareigas ir jas eina tol, kol sugrįžta negalėjęs eiti pareigų karjeros valstybės tarnautojas, bet ne ilgiau kaip trejus metus.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4367 žodžiai iš 8683 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.