Valstybės tarnautojai
5 (100%) 1 vote

Valstybės tarnautojai

Turinys

Įžanga……………………………………………………………………………………2

Valstybės tarnautojų sąvoka:

(1) Valstybės tarnautojų sąvoka skirtingose įstatymų redakcijose:

1. 1995m. “Valdininkų įstatymas”…………………………………………………3

2. 1999m. “Valstybės tarnybos įstatymas”………………………………………..5

(2) Valstybės tarnautojų atribojimas nuo kitų darbuotojų: dirbančių pagal darbo sutartį, paprastų darbininkų, pareigūnų, viešųjų įstaigų darbuotojų………..…..9

I. Valstybės tarnautojų kategorijos:

(1) Konstitucinės asmenų garantijos stoti į valstybės tarnybą, valstybės tarnautojų priėmimas į tarnybą……………………………………………………………….13

(2) Išskyrimo valstybės tarnautojų į kategorijas reikšmė ir kategorijų rūšys……..17

II. Valstybės tarnautojai užsienio valstybėse…………………………………….19

Išvados…………………………………………………………………………………20

Literatūros sąrašas…………………………………………………………………….22

Įžanga

Valstybės tarnybos sąvoka diskusinė. Ji nėra vieningai bei tiksliai apibrėžta. Valstybės tarnybos sąvoką galima apibūdinti kaip valstybės tarnautojų veiklą, realizuojant jų pareigines funkcijas. Kartu tai teisės institutas – visuma teisės normų, reglamentuojančių visuomeninius santykius, kurie atsiranda valstybės tarnautojams vykdant jų pareigas bei numatant funkcijas. Valstybės tarnyba, kaip savarankiškas teisės institutas, yra pakankamai sudėtingas, kompleksinis teisės institutas, kadangi tarnybos santykius reguliuoja ne tik administracinės teisės, bet ir kitos teisės šakos (konstitucinės teisės, darbo teisės normos).

Lietuvos įstatymuose, reguliuojančiuose valstybės tarnybos santykius, pateikta valstybės tarnybos sąvokos raida atsispindi jau nuo 1990m., priėmus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Visgi teisinio reguliavimo požiūriu dabar yra tam tikrų permainų, kurias ir bandysiu aptarti savo kuriniame darbe. Taigi šio darbo tikslas yra atitinkamų metodų – analizės, sintezės, istorinio, sisteminio, lyginamojo, loginio, analitinio, struktūrinio ir gramatinio – pagalba pateikti argumentus, įrodančius valstybės tarnybos instituto teisinę reikšmę, nustatyti šio instituto atsiradimo prielaidas, vystymosi tendencijas.

Būtent vadovaujantis lyginamuoju metodu bus aiškinama valstybės tarnybos sąvoka, nagrinėjami šios sąvokos, pateiktos skirtinguose įstatymuose, privalumai, trūkumai.

Ypatingas dėmesys bus skiriamas ir istoriniam teisiniam metodui, kadangi šis metodas padės atskleisti tai, kaip formavosi ir buvo įtvirtintas valstybės tarnybos institutas, taip pat šio metodo pagalba bus apžvelgiama valstybės tarnautojų kategorijų išskyrimo reikšmė ir pateikiamos pačių kategorijų rūšys.

Šiame kursiniame darbe bus naudojamasi specialiąja ir normine literatūra, išsamiai detalizuojančia pasirinktos temos, tai yra valstybės tarnautojų sąvoka ir jų kategorijos, aktualumą.

Valstybės tarnautojų sąvoka

1995m. “Valdininkų įstatymas”

Mokslinėje literatūroje valstybė tarnyba suprantama plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme – visų valstybės tarnautojų veikla, darbas, pareigų vykdymas valstybėse įstaigose, įmonėse, organizacijose, teismuose, prokuratūroje. Pagal Valdininkų įstatymą šią sąvoką galima papildyti – atliekama veikla ir savivaldybių struktūros padaliniuose. Siaurąja prasme – tai ne visų valstybės tarnautojų, o tik valstybinio aparato, valstybės organų veikla (pavyzdžiui, Seime, Prezidentūroje, Vyriausybėje, Ministerijose, Konstituciniame ir bendros kompetencijos teismuose, prokuratūroje).

Taigi galima teigti, kad būtent toks valstybės tarnybos suvokimas – siaurąja prasme – greičiausiai atitinka Valdininkų įstatyme įtvirtinta valstybės tarnautojų statusą. Dar reikia pasakyti, kad šis įstatymas buvo pirmas svarbesnis žingsnis intensyviai kuriant modernių valstybių reikalavimus atitinkančią instituciją – valstybės tarnybą. Nes būtent administraciniai įgaliojimai, kuriuos įgyja valstybės tarnautojai, yra kaip vienas iš svarbiausių Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą keliamų reikalavimų.

Būtent šis įstatymas išskyrė specialią asmenų grupę, kurie vykdė tam tikras viešąsias funkcijas tam tikrose valdymo srityse. Tai asmenys, turintys administracinius įgaliojimus (seniūnas, meras, Ministerijos departamento direktorius, skyrių vedėjai). Lyginant su valstybės tarnybos samprata plačiąja prasme matyti, kad valstybinių įmonių, organizacijų, įstaigų darbuotojai sprendžia tam tikras ūkinio, socialinio, kultūrinio pobūdžio funkcijas. Tarnautojai, dirbantys valstybės aparate (dar kitaip valstybės tarnybos sampratos suvokimas siaurąja prasme), atlieka tiesiogines funkcijas – valstybės vardu ir pavedimu.

Šiame įstatyme yra įtvirtintos tokios principinės nuostatos: būtent, kad įstaigų ir organizacijų darbuotojai (išskyrus valstybės politikus (Lietuvos Respublikos Prezidentas, Seimo nariai, Ministras Pirmininkas ir ministrai) ir savivaldybių
politikus (savivaldybių tarybų nariai)), kuriems atlyginimas mokamas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, laikomi valstybės ar savivaldybių tarnautojais. Pagal tarnautojų pagrindinio darbo turinį ir pobūdį jie skirstomi į profesinius korpusus (mokytojų, policijos, teisėjų, medicinos darbuotojų, diplomatų, valdininkų ir t.t.).

Valstybės valdymo tarnybos tarnautojai sudaro profesinį valdininkų korpusą. Valdininkais nelaikomi tie tarnautojai, kurie atlieka ūkines-technines funkcijas, t.y. kurie aptarnauja darbovietės vidaus ūkį ir kurių veikla neturi įtakos institucijos veiklai pagal šios institucijos kompetenciją. Valdininkų sąraše nurodytų pareigybių tarnautojai valstybės valdymo institucijose yra valstybės valdininkai, savivaldybių valdymo struktūrose – savivaldybių valdininkai.

Valdininkai šiame įstatyme skirstomi į „A“ ir „B“ lygius:

“- „A“ lygio valstybės valdininkai yra tarnautojai, paskirti Seimo, Prezidento, Vyriausybės ir kiti pareigybių sąraše nurodyti tarnautojai, padedantys valstybės politikams vykdyti savo funkcijas. Šių valdininkų tarnyba susieta su jų tiesioginių vadovų įgaliojimų trukme;

– „B“ lygio valstybės valdininkai yra tarnautojai, paskirti Seimo, Prezidento, Vyriausybės, jų struktūrinių padalinių, ministerijų, Vyriausybės įstaigų (departamentų, tarnybų, inspekcijų), prie ministerijų įsteigtų departamentų, tarnybų, inspekcijų, kitų valstybės valdymo institucijų, taip pat kiti pareigybių sąraše nurodyti tarnautojai. Šių valdininkų tarnyba nesusieta su juos paskyrusių institucijų įgaliojimų trukme”1.

– „A“ lygio savivaldybių valdininkai yra kontrolieriai, jų pavaduotojai ir kiti pareigybių sąraše nurodyti tarnautojai, padedantys savivaldybių politikams vykdyti savo funkcijas. Šių valdininkų tarnyba susieta su jų tiesioginių vadovų įgaliojimų trukme.

– „B“ lygio savivaldybių valdininkai yra Vietos savivaldos įstatymo nustatyta tvarka skiriami, taip pat kiti pareigybių sąraše nurodyti tarnautojai. Šių valdininkų tarnyba nesusieta su juos į pareigas paskyrusių institucijų įgaliojimų trukme.

1999m. “Valstybės tarnybos įstatymas”

Viena iš 1999m. Valstybės tarnybos įstatymo rengimo priežasčių, pasak A.Lapinsko, buvo ta, kad Europos Komisijos nuomonėje pažymėta, jog Lietuvos administracinio valdymo pajėgumas yra nepakankamas, taip pat žmonėms pasitikėjimo nekelia valstybės tarnyba ir didelė valdininkų kaita, netinkama valstybės tarnybos darbuotojų darbo apmokėjimo sistema, dėl to trūksta kvalifikuotų valstybės tarnybos darbuotojų. “Iki įstatymo priėmimo galiojęs Valdininkų įstatymas nepadėjo pašalinti minėtų trūkumų, be to, jis reglamentavo tik mažos dalies (18 tūkst.) valstybės tarnautojų veiklą. O svarbu paminėti, kad asmenų, gaunančių darbo užmokestį iš valstybės ar savivaldybių biudžeto, yra apie 300 tūkstančių”2.

Šis įstatymas turėjo tikslą: atitinkamai reglamentuoti viešojo administravimo valstybės tarnautojų teisinį statusą, kadangi iki šio įstatymo priėmimo tai nebuvo reikiamai reglamentuota, o buvo apibrėžiama atskirais teisės aktais, kurie kartais vienas kitam prieštaravo; taip pat valstybė turėjo uždavinį ne tik tiksliau sureguliuoti viešojo administravimo darbuotojų teisinį statusą, bet ir ugdyti juos. Tai yra atitinkamai juos parinkti, paskirstyti, kelti jų dalykinę kvalifikaciją, nustatyti jų tobulesnę atranką bei atsakomybę.

Tuo pačiu reikia pasakyti, kad tai gana didelės apimties teisės aktas, smulkiai sureguliavęs daugelį klausimų, valstybės tarnybą traktavęs labai plačiai: ne tik institucijų pareigūnai, bet ir viešąsias paslaugas teikiantys subjektai (pvz., universiteto dėstytojas). Valstybės tarnautojais laikomi ir ūkines f-jas atliekantys subjektai: vairuotojai, valytojos.

Šio Valstybės tarnybos įstatymo teisinis aspektas yra tas, kad valstybės tarnyba yra suprantama kaip administracinės, o ne civilinės teisės objektas. Iš to galima daryti logišką išvadą, ką ir įtvirtino šis įstatymas, kad su viešojo administravimo valstybės tarnautojais darbo sutartys nesudaromos. Darbo įstatymai bei kiti teisės aktai, reglamentuojantys darbo santykius ir socialines garantijas, valstybės tarnautojams galioja tiek, kiek jų tarnybos santykių ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas.

Dar vienas svarbus momentas kalbant apie valstybės tarnybą yra tai, kad šis Valstybės tarnybos įstatymas aiškiai apibrėžia, kas yra karjera, valstybės tarnautojo karjera, kaip ji daroma, koks karjeros vystymosi mechanizmas. Ryšium su tuo V.Adomonis konferencijoje apie valstybės tarnybos reformą Lietuvoje išskiria du pagrindinius karjeros vystymosi elementus. Tai yra kilimas pareigose ir mobilumas valstybės tarnyboje. “Kilimas pareigose – tai procedūra, kada valstybės tarnautojas gali konkurso būdu pretenduoti į vienu laipsniu aukštesnę pareigybę ir, įrodęs, kad jis yra geriausias iš pretendentų, ją užimti. Mobilumas valstybėje yra tai, kad valstybės tarnautojas gali konkurso būdu pretenduoti į to paties laipsnio pareigybę kitoje institucijoj ar įstaigoje. Jeigu jis mato, kad, tarkime, toje institucijoje
įstaigoje, kur jis dirba, karjeros perspektyvų nėra, jis turi galimybę pasislinkti horizontaliai į kitą lygį ir kopti karjeros laiptais kitur”3. Tokie yra šiame įstatyme pateikti karjeros vystymo elementai. Ir akivaizdu, kad pats stojimas į valstybės tarnybą ir kopimas karjeros laiptais yra paremtas konkurencija. Tai galima sakyti tuo pačiu yra pagrindinis dalykas, kuris užtikrina valstybės tarnybos kokybę ir jos profesionalumą.

2002m. balandžio 23 d. priimta nauja Valstybės tarnybos įstatymo redakcija. Pirmiausia reikia pasakyti, kad tai buvo trečiasis bandymas reguliuoti valstybės tarnybos santykius nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Nors pagal 1999 m. liepos mėnesį priimtą Valstybės tarnybos įstatymą Vyriausybė dar neparuošė visų poįstatyminių aktų, tačiau Seimas net 13 kartų per šį laikotarpį keitė Valstybės tarnybos įstatymą. “Ir štai dabar turime visai naują “Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymą”, kuris pagal Vyriausybės programą, patvirtintą Seime 2001 m. liepos 12 d. nutarimu “sudarys sąlygas suformuoti profesionalių valstybės tarnautojų korpusą, kuris užtikrins valstybės valdymo institucijų ir savivaldybių darbo tęstinumą, politinį neutralumą, efektyvumą, viešumą, aukštą teikiamų paslaugų kokybę ir atsakomybę už savo priimtus sprendimus”4.

Naujoje Valstybės tarnybos įstatymo redakcijoje pakeistas valstybės tarnybos teisinių santykių reguliavimo mechanizmas, tame tarpe ir valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistema, įvedama valstybės tarnautojų atestavimo tvarka, taip pat naujos valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo pareigybės kategorijos bei klasės, kurios paskatins valstybės tarnautojus ne tik siekti aukštesnių pareigų valstybės tarnyboje, bet ir nuolat kelti kvalifikaciją. Darbo užmokestis valstybės tarnautojams nuolat kis, priklausomai nuo jų kategorijos bei klasės. Valstybės tarnautoją per kalendorinius metus vertins tiesioginis valstybės tarnautojo vadovas.

Ryšium su nauja Valstybės tarnybos įstatymo redakcija galima paminėti, kad, 2002m. Balandžio 9d. ir 11d. Seimo plenariniame posėdyje buvo svarstomas Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo projektas (nauja redakcija). Liberalų frakcijos poziciją pristatė E.Masiulis ir K.Rimšelis.

E.Masiulio teigimu, šiame įstatymo projekte galima įžvelgti ir tam tikrų teigiamų aspektų: atsisakoma valstybės tarnybos rezervo, supaprastinami karjeros tarnautojų tarpusavio santykiai, jų santykiai su vadovybe. Visgi nauja įstatymo redakcija yra skirta vien tik valdininkams neįrašant kitų kategorijų, kurios gauna atlyginimą iš biudžeto, iš mokesčių mokėtojų pinigų, t.y. pedagogai, medikai, kitos profesinės grupės. E.Masiulio teigimu, tai yra kritikuotinas dalykas. Kritikuotina taip pat yra atlyginimų sistema. Pagal naująjį projektą visiškai neaišku kiek kas gauna, už ką gauna, neaiški darbo užmokesčio skaičiavimo sistema. Dar didesnis pavojus yra tas, jog Vyriausybė nori įgyti teisę pati tvirtinti valstybės tarnautojų pareigybinius aprašymus ir kategorijas, t.y. koeficientus, perimti darbo užmokesčio skaičiavimą į savo rankas. E.Masiulio nuomone, valstybės mokami atlyginimai turėtų būti Seimo objektas ir būtent Seime turi būti tvirtinamos kategorijos ir konkretūs koeficientai, o ne perduotos šios teisės Vyriausybei.

K.Rimšelio teigimu, Valstybės tarnybos įstatymo naujoje redakcijoje yra tam tikrų teigiamų dalykų. Visų pirma, pritarta opozicijos pasiūlymui, jog stojant į valstybės tarnybą nebūtų reikalaujamas darbo stažas valstybės tarnyboje – tai suteiks galimybę patekti jauniems specialistams, baigusiems magistratūrą ir turintiems universitetinį išsilavinimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad atsisakyta pakaitinių darbuotojų, kurie priimami be konkurso, iki bus suorganizuotas konkursas tam tikroms pareigoms užimti. Tai užkirs galimybę be konkurso priimtam asmeniui, personaliai jam suformuoti konkurso sąlygas.

Bet vis dėlto, anot K.Rimšelio, kritikuotina yra vertinimo sistema ir tai, kad įvedamos trys valstybės tarnautojų klasės. Tuo pačiu metu vienas valstybės tarnautojas, gaudamas tam tikrą kategoriją ir eidamas panašias pareigas, gali būti trečios klasės valstybės tarnautojas, o kitas – aukščiausios, pirmos klasės valstybės tarnautojas, todėl bus susiduriame su pavadavimo problema.

Beje, galima paminėti, jog Seimo pirmininkas A.Paulauskas pasiūlė įtraukti į Valstybės tarnybos įstatymą 8 politikų ir valstybės tarnautojų etikos principus: pagarbą žmogui ir valstybei, teisingumą, nesavanaudiškumą, padorumą, nešališkumą, atsakomybę, viešumą ir pavyzdingumą. Ir nors šie principai liberalų buvo vertinami kritiškai, visgi jie buvo įtraukti į naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymą (3 straipsnis).

Šiame įstatyme valstybės tarnyba traktuojama taip:” tai teisinių santykių, atsirandančių įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus, taip pat atsirandančių dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jos įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų
panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valstybės ir savivaldybės institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, visuma”5.

Būtina aptarti, kokia valstybės tarnautojų klasifikacija pateikiama šiame įstatyme. Taigi valstybės tarnautojų pareigybės skirstomos į:

1) Karjeros. Tai valstybės tarnautojas, priimtas į pareigas neterminuotam laikui

ir turintis galimybę valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka įgyvendinti teisę į karjerą valstybės tarnyboje.

2) Politinio (asmeninio) pasitikėjimo. Tai valstybės tarnautojas, priimtas į pareigas jį priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimų laikui.

3) Įstaigų vadovų. Tai valstybės tarnautojas, konkurso būdu ar politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu priimtas vadovauti valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai.

4) Pakaitinių. Tai valstybės tarnautojas, pakeičiantis laikinai negalintį eiti pareigų karjeros valstybės tarnautoją.

Valstybės tarnautojų atribojimas nuo kitų darbuotojų: dirbančių pagal darbo sutartį, paprastų darbininkų, pareigūnų, viešųjų įstaigų vadovų

Valstybės tarnautojai – tai valstybinės valdžios reprezentantai, kurių teisės ir pareigos yra įtvirtintos Valstybės tarnybos įstatyme. Taigi šie subjektai nėra paprasti tarnautojai, dirbantys savo asmeniniais tikslais ir interesais, kadangi jų veikla yra susijusi su valstybės uždavinių realizavimu, tam tikrų valstybės funkcijų vykdymu. Jie galima sakyti tarnauja visuomenei teikdami svarbias paslaugas, užtikrindami savo veikla efektyvų valstybės aparato funkcionavimą ir kiekvieno Lietuvos gyventojo teisę kuo paprasčiau ir operatyviau įgyvendinti subjektines tieses, patenkinti teisėtus interesus, gauti kokybiškas viešąsias paslaugas.

Ryšium su ypatingu valstybės tarnautojų statusu ir paprastais darbuotojais reikia pasakyti, kad darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis ir gaunantiems darbo užmokestį iš valstybės ir savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų, Valstybės tarnybos įstatymas netaikomas. Darbo sutarties įstatymas įtvirtina tokį darbo sutarties apibrėžimą: “Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas nustatytai vidaus darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėje sutartyje, kituose norminiuose aktuose ir šalių susitarimu”6.

O būtent darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas.

Siekiant išryškinti valstybės tarnautojų skiriamuosius bruožus, pavyzdžiui, lyginant juos su paprastais darbininkais, reikia paanalizuoti abiejų veiklos pobūdžio ypatumus. Ryškiausias tarp jų pastebimas skirtumas – protinis ir fizinis darbas. Skirtingas valstybės tarnautojo ir asmens, dirbančio fizinį darbą, veiklos turinys – skiriasi veiklos poveikio objektai (darbininko – gamtos, materialaus pasaulio objektai, o valstybės tarnautojo darbo objektas – žmonės, jų elgesys, veiksmai). Taip pat skiriasi jų veiklą reguliuojančios normos (darbininko veiklą reguliuoja techninės normos, o valstybės tarnautojo – socialinės, tesinės). Skirtumas taip pat pasireiškia ir veiklos teisiniais rezultatais. Valstybės tarnautojo veiksmai sukelia teisines santykius, o darbininko veiklos procese teisiniai santykiai neatsiranda. Dar reikia paminėti, kad priimant į valstybės tarnybą yra nustatyti tam tikri priėmimo būdai, specialūs reikalavimai, taip pat yra atsižvelgiama į asmenines ir politines savybes, taigi ne bet kuris asmuo gali būti valstybės tarnautoju.

Beje, reikia paminėti, kam nėra taikomas valstybės tarnybos įstatymas: netaikomas statutiniams valstybės tarnautojams. Statutiniams valstybės tarnautojams Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai ar Diplomatinės tarnybos įstatymas, išskyrus Valstybės tarnybos įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką.

Taip pat Valstybės tarnybos įstatymas netaikomas:

1) valstybės politikams – asmenims, įstatymų nustatyta tvarka išrinktiems ar paskirtiems į Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Seimo nario, Ministro Pirmininko, ministro, savivaldybės tarybos nario, savivaldybės mero, savivaldybės mero pavaduotojo pareigas;

2) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir kitų teismų teisėjams, prokurorams;

3) Lietuvos banko valdybos pirmininkui, jo pavaduotojams, valdybos nariams ir kitiems Lietuvos banko tarnautojams;

4) Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtiems valstybės institucijų ir įstaigų vadovams, kitiems Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtiems valstybės pareigūnams. Valstybės saugumo departamento generaliniam direktoriui, jo pavaduotojams bei
tarnybos direktoriui ir jo pavaduotojams taikomos Valstybės tarnybos įstatymo VI skirsnio nuostatos (dėl darbo užmokesčio);

5) Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtiems valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų pirmininkams, jų pavaduotojams ir nariams, taip pat pagal specialius įstatymus įsteigtų komisijų, tarybų, fondų valdybų pirmininkams ir nariams;

6) profesinės karo tarnybos kariams;

7) valstybės ir savivaldybių įmonių darbuotojams;

8) viešųjų įstaigų darbuotojams;

9) darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis ir gaunantiems darbo užmokestį iš valstybės ir savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų.

Taigi reikia pasakyti, kad Valstybės tarnybos įstatyme yra konkrečiai įvardinti subjektai, kuriems nėra taikomas šis įstatymas, ir yra aišku, kad naujoje Valstybės tarnybos įstatymo redakcijoje susiaurinamas valstybės tarnautojų ratas. Kadangi galima paminėti, kad, pavyzdžiui, viešųjų įstaigų darbuotojai, pedagogai, medikai, kurie ankščiau buvo laikomi valstybės tarnautojais, pagal dabar galiojantį Valstybės tarnybos įstatymą jau nebėra priskiriami prie valstybės tarnautojų. Taigi, pavyzdžiui, dėstytojo statusą dabar reglamentuoja Darbo sutarties įstatymas, Darbo kodeksas. Panašiai yra ir, pavyzdžiui, su prokurorais, kurie nors ir yra laikomi pareigūnais, bet visgi nėra valstybės tarnautojai. Visų pirma, lyginant prokurorus su valstybės tarnautojais, reikia pasakyti, kad skiriasi jų priėmimo tvarka. Prokuratūros pareigūnų, ta tarpe prokurorų, prokurorų pavaduotojų, tardytojų ir jų padėjėjų, priėmimo į tarnybą ir atleidimo iš jos tvarką reglamentuoja Tarnybos Lietuvos Respublikos prokuratūroje statutas. Prokuratūros pareigūnams taip pat yra numatyti reikalavimai stojant į tarnybą prokuratūrą: pilietybė, atitinkamas išsilavinimas, fiziniai duomenys, intelektinės ir moralinės savybės. Taip pat galima paminėti, kad asmenys, pareiškę norą tarnauti prokuratūroje, privalo pasitikrinti sveikatos būklę ir pateikti medicinos išvadą apie tinkamumą tarnybai. Taigi yra aišku, kad būtent stojantieji į tarnybą prokuratūroje turi atitikti specialius, šiai profesijai būtinus reikalavimus. Prokuratūros pareigūnai kaip ir valstybės tarnautojai yra atestuojami ir jiems yra skiriamos drausminės nuobaudos (valstybės tarnautojams – tarnybinės nuobaudos).

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 3164 žodžiai iš 6102 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.