Valstybės tarnybos
5 (100%) 1 vote

Valstybės tarnybos

Valstybės tarnybos sąvoka ir rūšys

Tarnyba – tai viena svarbiausių žmonių, o taip pat ir visuomenės bei valstybės tikslingos veiklos rūšių. Ši sąvoka suvokiama įvairiai: kaip žmonių veiklos rūšis, kaip socialinis teisinis institutas, kaip valstybės institucijų speciali sistema. Dabartinis lietuvių kalbos žodynas tarnybą apibrėžia kaip paslaugų sistemą, įmonę, tarnavimą. Enciklopedijose pateikiamas ir toks apibūdinimas: „… iš sutarties arba iš kitokio pagrindo kilusi teisinė pareiga, ką kieno naudai veikti, atlikinėti…“. Tarnyba sudaro valdymo esmę, be jos nebūtų įmanoma įgyvendinti valstybinio valdymo. Vienos tarnybos priklauso privatinės teisės santykių sričiai, kitos gi – viešosios teisės, kaip antai, valstybės tarnyba.

Valstybės tarnyba gali būti nagrinėjama įvairiais aspektais, kaip, pavyzdžiui, socialiniu (asmenų, užimančių pareigas valstybinėse institucijose valstybės pavedimu atliekama naudinga veikla); politiniu (veikla, kuria realizuojama valstybės politika); sociologiniu (valstybės funkcijų, valstybės institucijų kompetencijos praktinis įgyvendinimas bei efektyvumo nustatymas); organizaciniu (valstybės tarnyba kaip sistema, susidedanti iš valstybės aparato struktūrinių – funkcinių elementų); moraliniu (valstybės tarnybos moralinių pagrindų nagrinėjimas) ir, svarbiausia, – teisiniu (valstybės tarnyba – kompleksinis teisinis institutas, kurio teisės normomis reglamentuojami valstybiniai – tarnybiniai santykiai).

Egzistuoja įvairūs valstybės tarnybos apibūdinimai. Pasak J.N. Starilovo, valstybės tarnyba plačiąja teorine prasme – „…valstybės organų kadrų valdymo funkcijos įgyvendinimas ir praktinė veikla visų asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės biudžeto …“. Kati rusų autoriai, pavyzdžiui A.P. Aliochin ir J.M. Kozlov, valstybės tarnybą plačiąja prasme supranta kaip valstybės tarnautojų pareigų vykdymą valstybinėse organizacijose (valstybinės valdžios institucijose, įmonėse, įstaigose). Siaurąja prasme, anot autorių, valstybės tarnyba susideda iš valstybės tarnautojų pareigų vykdymo tik valstybinės valdžios institucijose. Čia gi dar galima priskirti asmenis, vykdančius vietos savivaldos institucijų jiems priskirtas funkcijas. V.M. Manochin kritikuoja šį apibrėžimą, kai apsiribojama tik valstybės tarnautojų veikla, susijusia su pareigybinių funkcijų realizavimu, nes tai neatspindi valstybės organizuojančio vaidmens šio instituto funkcionavimui. Pasak pastarojo autoriaus, valstybės tarnyba – tai „…viena iš valstybės veiklos sričių, apimanti valstybės institucijų ir kitų įstaigų personalo (organizacijų asmeninės sudėties) organizavimą ir teisinį reguliavimą, o taip pat ir pati šio personalo veikla, praktiškai įgyvendinant valstybės pavestas funkcijas bei uždavinius…“.

Šią poziciją kritikuoja B.M. Lazarev, išskirdamas šiuos trūkumus: valstybės tarnybos suvokimas per terminą „valstybės tarnautojas“ yra nepamatuotas, neatsižvelgiama į tai, kad valstybės tarnautojai ne vien vykdo valstybės funkcijas, jiems gi tenka atlikti ir kitus socialiai būtinus uždavinius (gydytojai, moksliniai darbuotojai ir kt). V.M. Manochin sujungia du skirtingus reiškinius – valstybės tarnybą ir jos organizavimo bei teisinio reguliavimo veiklą. Pats B.M. Lazarev valstybės tarnybą apibūdina kaip „…tarnavimą valstybei, tai yra valstybės nurodymu bei už mokestį valstybės institucijose vykdoma veikla, kuria realizuojami valstybės uždaviniai bei funkcijos…“.

Apibendrinant šią įvairių nuomonių apžvalgą, valstybės tarnybą galima traktuoti kaip vieną pagrindinių valstybės veiklos sričių, kurios metu formuojamas valstybės valdymo aparatas bei teisiškai reguliuojami tarnautojų, užimančių tam tikras pareigas ir realizuojančių valstybės institucijų jiems priskirtas funkcijas, darbo aspektai.

Tačiau svarbiausia aspektas apibrėžiant valstybės tarnybos sąvoka, yra jos atskleidimas Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kuri yra vientisas aktas, nusakantis valstybės valdymo pamatus, kyla pagrindiniai demokratinėms valstybėms būdingi valstybės tarnybos principai. Konstitucija nustato esminius valstybės tarnybos organizavimo bei funkcionavimo pagrindus, įtvirtina šias pagrindines nuostatas:

a) valdžios įstaigos tarnauja žmonėms;

b) piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą;

c) pilietis turi teisę įstatymo numatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį;

d) visoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs;

e) valstybės tarnyboms ar jų pareigūnams draudžiama persekioti asmenis už valstybės valdžios kritiką;

f) valstybės institucijų užgrobimas smurtu laikomas antikonstituciniais veiksmais yra neteisėti ir negalioja.

Taigi, svarbiausia nuostata, jog valstybės tarnyba turi tarnauti viešajam interesui. Ši nuostata atėjusi dar iš Lietuvos I – osios Respublikos laikais skelbtų mokslo darbų. M. Riomeris suformulavo viešojo intereso teoriją, kurios esmė yra tai, jog valstybė turi tarnauti žmonėms. Nūdienos valstybės tarnybos santykiuose viešasis interesas pačia bendriausia prasme apibūdintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurios 5 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad valdžios įstaigos
tarnauja žmonėms. Tai reiškia, jog valstybės tarnautojai vykdo specifines funkcijas, priklausomas nuo valstybės valdymo tarnybos paskirties. Tam, kad galėtų tinkamai šias funkcijas įgyvendinti, pilietis, stojantis į valstybės tarnybą, turi atitikti įstatymų numatytas sąlygas.

Šiuo metu galiojantis Valstybės tarnybos įstatymas valstybės tarnybą apibrėžia kaip teisinių santykių, atsirandančių įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus, taip pat atsirandančių dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jos įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, visuma.

Valstybės tarnybos pagrindiniai principai

Valstybės tarnybos įstatyme nustatyti pagrindiniai šio instituto principai, kurių pamatinės nuostatos įtvirtintos Konstitucijoje. Šie principai priimti daugelyje Europos šalių.

Sutinkamai su Valstybės tarnybos įstatymu, Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba grindžiama įstatymų viršenybės, lygiateisiškumo, lojalumo, politinio neutralumo, skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus ir karjeros principais.

Pagal įstatymo viršenybės principą:

1) valstybės tarnautojo statusas, reglamentuotas Valstybės tarnybos ir kitų įstatymų, negali būti keičiamas kitaip negu įstatymu;

2) niekas neturi teisės dėl politinių ar kitų interesų versti valstybės tarnautoją atlikti veiksmus ar priimti sprendimus, viršijančius jo įgaliojimus;

3) valstybės tarnautojui garantuojama teisė ginti savo teisėtus interesus visais įstatymų nustatytais būdais.

Pagal lygiateisiškumo principą kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turi vienodas teises stoti į valstybės tarnybą, o valstybės tarnautojo statusas negali būti ribojamas dėl jo lyties, rasės, tautybės, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, politinių pažiūrų ar subjektyvių kitų aplinkybių.

Pagal lojalumo principą valstybės tarnautojas turi būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir jos konstitucinei santvarkai ir savo veiksmais bei elgesiu neperžengti teisėtumo ir jam suteiktų įgalinimų ribų.

Pagal politinio neutralumo principą viešojo administravimo valstybės tarnautojas privalo nešališkai tarnauti žmonėms, nepaisydamas asmeninių politinių pažiūrų, tarnybos metu nedalyvauti politinėje veikloje (išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus).

Pagal skaidrumo principą bet kokia valstybės tarnautojo tarnybinė veikla yra vieša ir suprantama, atvira įvertinti ir susipažinti su jo rengtais tarnybiniais dokumentais, išskyrus įstatymų ar kitų teisės aktų saugomas valstybės ar tarnybos paslaptis.

Pagal karjeros principą priėmimas į valstybės tarnybą neterminuotam darbui ir aukštesnių ar kitų pareigų siekimas yra grindžiamas pretendentų konkurencija, objektyviai įvertinant jų profesinį pasirengimą, įgūdžius ir privalumus konkurso metu.

Valstybės tarnautojų veiklos svarbiausi etikos principai yra šie:

1) pagarba žmogui ir valstybei. Valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises bei laisves, Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus ir teismų sprendimus;

2) teisingumas. Valstybės tarnautojas privalo vienodai tarnauti visiems gyventojams nepaisydamas jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religinių įsitikinimų bei politinių pažiūrų, būti teisingas spręsdamas prašymus, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia;

3) nesavanaudiškumas. Valstybės tarnautojas privalo vadovautis visuomenės interesais, naudoti jam patikėtą valstybės ir savivaldybių turtą, tarnybinę informaciją tik visuomenės gerovei, eidamas valstybės politiko pareigas ar atlikdamas tarnybines pareigas nesiekti naudos sau, savo šeimai, savo draugams;

4) padorumas. Valstybės tarnautojas privalo elgtis nepriekaištingai, būti nepaperkamas, nepriimti dovanų, pinigų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų iš asmenų ar organizacijų, galinčių daryti įtaką, kai jis eina valstybės politiko pareigas ar atlieka tarnybines pareigas;

5) nešališkumas. Valstybės tarnautojas privalo būti objektyvus, priimdamas sprendimus vengti asmeniškumų;

6) atsakomybė. Valstybės tarnautojas asmeniškai atsako už savo sprendimus ir atsiskaito už juos visuomenei;

7) viešumas. Valstybės tarnautojas privalo užtikrinti priimamų sprendimų ir veiksmų viešumą, pateikti savo sprendimų motyvus, o informaciją gali riboti tik tuo atveju, kai tai būtina svarbiausiais visuomenės interesais;

8) pavyzdingumas. Valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas.

Valstybės tarnautojų veiklos etikos principų
įgyvendinimą ir atsakomybę už jų nesilaikymą reglamentuoja Valstybės tarnybos ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

Valstybės tarnautojo sąvoka plačiąja ir siaurąja prasmėmis

Anot rusų teisininko J.A.Starilovo, valstybės tarnautojai – socialinė grupė, susidedanti iš individualių teisės subjektų (fizinių asmenų), kurie vykdo valstybės įmonių, įstaigų, organizacijų uždavinius bei tam tikras socialiai reikšmingas funkcijas.

Dažnai teisinėje literatūroje valstybės tarnautojo sąvoka aptariama siaurąja ir plačiąja prasmėmis.

Dažniausiai valstybės tarnautojas siaurąja prasme suprantamas kaip asmuo, užimantis tam tikras pareigas valstybės administracijos sistemoje, valstybinės valdžios institucijos tarnautojas, įgyvendinantis atitinkamos institucijos uždavinius ir funkcijas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytomis formomis bei metodais.

Tuo tarpu valstybės tarnautojams plačiąja prasme priskiriami dirbantys ir kitokio pobūdžio valstybės įstaigose, organizacijose, pvz., valstybinėse auklėjimo, švietimo medicinos įstaigose. Šiuo atveju ne visų valstybės tarnautojų, plačiąja prasme, veikla turi tiesioginį ryšį su valstybės uždavinių ir funkcijų įgyvendinimu. Kita vertus, visi valstybės tarnautojai atlygintinai dirba atitinkamose valstybės ar savivaldybių institucijose, įstaigose bei įmonėse, todėl valstybė nustato vieningus valstybės tarnybos ėjimo pradmenis visiems valstybės tarnautojams. Kaip tik todėl valstybės tarnybos sąvoka plačiąja prasme dažnai naudojama įstatymų leidyboje. Tačiau be bendrojo valstybės tarnybos reguliavimo, valstybė specialiais teisės aktais nustato valstybės tarnybos ypatumus viešojo administravimo institucijose. Šis teisinis reguliavimas vykdomas atsižvelgiant į viešojo administravimo veiklos sritis. Šie ypatumai ypač būdingi karinei tarnybai, tarnybai vidaus reikalų sistemoje, kai kuriose transporto šakose ir pan.

Valstybės tarnybos įstatymas įtvirtina valstybės tarnautojo sampratą siaurąja. Pagal šį įstatymą valstybės tarnautojas – fizinis asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje ir atliekantis viešojo administravimo veiklą valstybės tarnybos srityje. Be to, šio įstatymo 4 straipsnyje aptariami asmenys, kuriems minėtas įstatymas netaikomas.

Valstybės tarnautojai, skirtingai nei kiti darbuotojai, vykdo tik valstybės institucijų įpareigojimus, sprendžia tik valstybinius uždavinius.

Valstybės tarnautojai užima valstybės tarnyboje apmokamas pareigas. Jie turi valstybes garantuotą teisę gauti pareigybinę algą, darbo užmokesčio priedą, priemokas ir kt. išmokas. Iki Valstybės tarnybos įstatymo priėmimo galiojusiame Valdininkų įstatyme esminiu požymiu, skiriančiu valstybės ar savivaldybės tarnautoją nuo kitų darbuotojų (išskyrus politikus), buvo nurodytas atlyginimo, mokamo iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, gavimas. Valstybės tarnybos įstatyme gaunamo darbo užmokesčio šaltinis nėra akcentuojamas kaip pagrindas atskirti valstybės tarnautoją nuo kitų darbuotojų. Čia tik nustatoma, kad tarnautojas turi teisę į pareiginę algą, nustatytą darbo užmokesčio priedą, priemokas ir kitas išmokas. Šiai jų teisei užtikrinti Vyriausybė teikiamame Seimui tvirtinti planuojamų metų valstybės biudžeto projekte, o savivaldybės taryba, tvirtindama savivaldybės biudžetą, numato lėšas tarnautojų darbo užmokesčiui (pareiginėms algoms, priedui už tarnybos stažą, priemokoms, kitoms išmokoms), taip pat lėšas tarnautojams skatinti, mokyti ir kvalifikacijai kelti.

Valstybės tarnautojų klasifikavimas, jų administracinis teisnumas ir veiksnumas

Valstybės tarnautojai įgyvendina valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų uždavinius ir funkcijas įvairiausiose visuomenės gyvenimo srityse. Taigi tarnautojų veiklos sfera labai plati. Valstybės tarnautojai teisinėje literatūroje klasifikuojami įvairiausių kriterijų pagrindu. Rusijoje, Prancūzijoje valstybės tarnautojai skiriami į dvi stambias grupes. Pirmąją iš jų sudaro civiliai valstybės tarnautojai, o antrąją – kariškiai, teismo, mokesčių policijos pareigūnai. Pastarųjų veiklą dėl jų tarnybos ypatybių reguliuoja specialūs įstatymai,nuostatai, statutai.

Administracinės teisės teorijoje valstybės tarnautojai skirstomi remiantis valdžių padalijimo principu. Išskiriami įstatymų leidybos (atstovaujamosios), vykdomosios ir teisminės valdžios institucijų, įstaigų tarnautojai.

Pagal darbdavį ir institucijos, įstaigos, kurioje valstybės tarnautojai dirba, veiklos teritoriją, jie skiriami į valstybės institucijų, įstaigų bei savivaldybių institucijų, įstaigų tarnautojus. Valstybės institucijų, įstaigų tarnautojai funkcijas atlieka visoje valstybės teritorijoje. Darbo užmokestis jiems mokamas iš valstybės biudžeto lėšų. Savivaldybių institucijų, įstaigų tarnautojai turi įgaliojimus veikti tik tam tikroje nustatytoje teritorijoje – savivaldybėje. Jiems užmokestis už darbą mokamas iš savivaldybės biudžeto lėšų.

Remiantis pareiginių įgaliojimų apimtimi, valstybės tarnautojai skirstomi į pareigūnus ir tarnautojus, nesančius pareigūnais. Pareigūnai, skirtingai nei kiti tarnautojai, turi administracinius įgaliojimus pagal pareigas pavaldžių, o taip pat ir nepavaldžių asmenų atžvilgiu.

Pagal tarnybinių teisinių santykių
valstybės tarnyboje, tarnautojai gali būti:

1) paskirti į tarnybą nustatytam ribotam laikui (politinio (asmeninio) pasitikėjimo, pakaitiniai valstybės tarnautojai ir įstaigų vadovai);

2) paskirti į tarnybą neterminuotam laikui (karjeros valstybės tarnautojai).

Pagal pareigybes valstybės tarnautojai skirstomi į:

1) karjeros;

2) politinio (asmeninio) pasitikėjimo;

3) įstaigų vadovus;

4) pakaitinius (valstybės tarnautojai, pakeičiantys laikinai negalintį eiti pareigų karjeros valstybės tarnautoją).

Priklausomai nuo atliekamų funkcijų sudėtingumo, atsakomybės lygio, valstybės tarnautojams yra keliami skirtingi išsilavinimo, profesinio pasirengimo reikalavimai. Šiuo pagrindu kiekvienas tarnautojas yra priskiriamas vienam iš 3 pareigybių lygių.

Tuo tarpu, pavyzdžiui, Prancūzijos įstatymai numato 4 valstybės tarnautojų pareigybių lygius: „A“ lygio valstybės tarnautojai rengia įstatymų, įsakymų projektus, taip pat instrukcijas, reikalingas įstatymams įgyvendinti. „B“ lygio tarnautojų uždavinys – valdymo realizavimas. Jie vykdo pareigas, reikalaujančias administravimo žinių ir patirties. „C“ lygis apima specialistus, t.y. specializuotus vykdytojus, o „D“ lygis – pagalbinį personalą, techninius darbuotojus, t.y. paprastus vykdytojus.

Rusijos Federacijoje šiuo pagrindu valstybės tarnautojai gali būti priskirti vienam iš 5 pareigybių lygių: aukščiausiajam, pagrindiniam, vadovaujančiam, vyriausiajam arba žemiausiajam pareigybių lygiui.

Pagal tarnautojų pareigybes valstybės tarnautojai šiuo metu gali būti klasifikuojami į 20 kategorijų tarnautojus. Užsienio valstybėse numatomas įvairus valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų kiekis. Pvz., JAV įstatymais nustatyta – 18, VFR – 16 kategorijų.

Valstybės tarnautojai turi norminiais teisės aktais nustatytą tam tikrą teisinę padėtį (teisinį statusą). Valstybės tarnautojų teisinį statusą išreiškia valstybės garantuojamų teisių, laisvių, pareigų, apribojimų, draudimų, atsakomybės visuma.

Rusų teisinėje literatūroje išskiriamos valstybės tarnautojų teisinę padėtį apibūdinančios bendrosios charakteristikos:

1) teisės ir pareigos, kaip taisyklė, nustatomos institucijų, kuriose jie tarnauja, kompetencijos ribose;

2) teisių ir pareigų vieningumas: teisės tuo pačiu yra ir pareigos, nes jie privalo veikti tarnybos interesais, o pareigos, tam tikra prasme, yra teisės, kadangi neįgyvendinus teisių, neįmanoma įvykdyti pareigų;

3) teisių ir pareigų įgyvendinimą garantuoja valstybė;

4) įstatymais nustatyti reikalavimai yra privalomi visiems valstybės tarnautojams;

5) siekiant tarnybinės veiklos efektyvumo, įstatymais nustatyti valstybės tarnautojams kai kurių bendrapilietinių teisių apribojimai;

6) numatomos tam tikros lengvatos, o taip pat griežtesnė atsakomybė už padarytus teisės pažeidimus.

Anot A.Laurinavičiaus, valstybės tarnautojų teisinė padėtis yra ypatinga ir tuo, kad jie gali disponuoti jiems suteikta diskrecine valdžia. Diskretinė valdžia – valstybės institucijoms ir jų tarnautojams suteiktas tam tikras gebėjimas savo nuožiūra vykdyti ar susilaikyti nuo tam tikrų valdingų veiksmų. Tai santykių sritis kurios detaliai nenagrinėja normos, nustatančios tarnybinius veiksmus, poelgius, jų vykdymo laiką, būdą, trukmę ir kt. Tokiu atveju valstybės tarnautojas priima sprendimus, paremtus jo profesionalumu, praktine tarnybos patirtimi ir net tam tikromis asmeninėmis savybėmis.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2671 žodžiai iš 8683 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.