Teisės norminių aktų galiojimas teritorijoje laike ir asmenų atžvilgiu
5 (100%) 1 vote

Teisės norminių aktų galiojimas teritorijoje laike ir asmenų atžvilgiu

Kursinis darbas

“ Teisės norminių aktų galiojimas teritorijoje, laike ir asmenų atžvilgių “

PLANAS

ĮŽANGA

1. TEISĖS NORMŲ AKTŲ GALIOJIMAS TERITORIJOS ATŽVILGIU

1.1. Valstybės teritorija – kontinentinis šelfas

1.2. Valstybės teritorija – jūrų laivai ir orlaiviai su skiriamaisiais valstybės ženklais

1.3. Valstybės teritorija – oro erdvė

2. TEISĖS NORMŲ AKTŲ GALIOJIMAS LAIKO ATŽVILGIU

2.1. Norminių aktų įsigaliojimas

2.2. Norminių aktų galiojimo pasibaigimas

2.3. Norminių aktų atgalinis galiojimas

3. TEISĖS NORMŲ AKTŲ GALIOJIMAS ASMENS ATŽVILGIU

IŠVADOS

LITERATŪROS SĄRAŠAS

ĮŽANGA

Teisės teorija – visuomenės mokslas apie teisės atsiradimo, jos raidos ir funkcionavimo dėsningumus, teisinę sąmonę, teisės ir valstybės tipus, jų politinę ir bendrą žmogiškąją esmę, turinį, formas ir funkcijas. Teisės teorija neapsiriboja vienos šalies ar regiono patirties analize. Remdamasi įvairių istorinių epochų teisės ir valstybės tyrinėjimais, ji nustato bendruosius ir specifinius jų raidos dėsningumus, pagrindinius požymius ir esminius būdingus bruožus. Teisės teorija nagrinėja labai plačius klausimus: teisė visuomeninių santykių norminio reguliavimo sistemoje, teisės principai, formos ir šaltiniai, teisės normos, teisiniai ir teisiniai norminiai teisės aktai, teisiniai santykiai, teisėkūra ir t.t.

Savo darbo nagrinėjama tema aš pasirinkau vieną iš teisės teorijos nagrinėjamų klausimų – teisės norminių aktų galiojimas teritorijos, laiko ir asmens atžvilgiu.

Norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti valstybės institucijų sprendimai, kuriuose yra teisės normos.

Visų norminių teisės aktų galiojimas turi tam tikras laiko, erdvės ir asmenų rato, kuriam jie skirti, ribas. Nustatyti jas yra labai svarbu, nes su jomis susijęs ir jų lemiamas, kai būtina, esančių šiuose aktuose bendrai privalomų normų taikymas.

Mano manymu, neįmanoma pilnai išnagrinėti ir suprasti teisės teorijoje nustatytų bendrų bruožų, nesinaudojant konkrečiais valstybių pavyzdžiais. Todėl savo darbe aš remsiuos Lietuvos pavyzdžiu, nagrinėsiu Lietuvos norminių teisinių aktų galiojimą teritorijos, laiko ir asmenų atžvilgiu, parodysiu Lietuvos teisinės sistemos trūkumus ir problemas apibrėžiant konkrečias norminių aktų galiojimo ribas.

Tokią darbo temą pasirinkau, nes Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o taip pat savo teritoriją bei piliečius, ji susidūrė su daugeliu problemų. Dar iki dabar nėra pilnai apibrėžta Lietuvai priklausanti teritorija bei tiksliai pasakyta, kokiems Lietuvoje gyvenantiems asmenims gali arba negali būti taikomos tam tikros teisinės normos. Todėl man buvo įdomu išsiaiškinti bendrai teisės teorijoje nustatytus dėsningumus ir palyginti su Lietuvos padėtimi.

Kaip matyti iš darbo plano, pirmiausiai aš nagrinėsiu norminių teisės aktų galiojimą teritorijos atžvilgiu. Šioje dalyje mano tikslas buvo parodyti teritorijos kaip juridinės kategorijos sampratą. Panagrinėti valstybės teritorijos dalis, kuriose susiduriama sus daugiausia keblumų nustatant teisinių norminių aktų galiojimo ribas.

Vėliau nagrinėsiu norminių teisinių aktų galiojimą laiko atžvilgiu, t.y. kada jie įsigalioja, kada baigia galioti ir kas tai yra atgalinis galiojimas.

Paskutinėje savo darbo dalyje, nurodysiu asmenis, kuriem negalioja norminiai teisiniai aktai bendrąja tvarka, nes jiem galioja eksteritorialumo principas arba jie yra užsieniečiai, o taip pat išvardinsiu atvejus, kada vienos valstybės piliečiai gali būti baudžiami už nusikaltimus įvykdytus teritorijoje, kurioje negalioja tos valstybės norminiai teisiniai aktai.

1. TEISĖS NORMŲ AKTŲ GALIOJIMAS TERITORIJOS ATŽVILGIU

Pagal bendrąją taisyklę, atitinkančią valstybės suvereniteto principus, norminiai aktai galioja tik jos teritorijoje. Čia įstatymai turi aukščiausią teisinę galią ir neliečiamą prioritetą, palyginti su kitais norminiais aktais.

Valstybės teritorija suprantama kaip Žemės rutulio dalis, apimanti sausumą, žemės gelmes, oro erdvę ir vandenis, kurie yra valstybės žinioje ir kuriems taikoma jos valdžia. Pagal teritorinį kriterijų teisės aktai skirstomi į galiojančius visoje valstybės teritorijoje, apimančius tam tikrą teritorijos dalį ir galiojančius už teritorijos ribų. Teisės aktai veikiantys valstybės teritorijoje skirstomi į :

1. Respublikinės teisės normos – veikiančios visoje respublikoje.

2. Vietinės teisės normos – savivaldybių organų priimtos normos.

3. Lokalinės teisės normos – įstaigų ir organizacijų priimtos normos, veikiančios tos teritorijos viduje.

Kai kurių norminių teisės aktų galiojimas išeina už valstybės teritorijos ribų. Ir atvirkščiai, valstybės teritorijoje pagal sutartis galioja kai kurios kitų valstybių teisės normos. Tokių yra civilinės, komercinės, finansų teisės normų.

Dabar, kai labai plačiai išplėtoti ekonominiai, politiniai, prekybiniai ir finansiniai tarpvalstybiniai ryšiai, išskirtinę reikšmę turi galimybė taikyti tarptautines teisės normas valstybės vidaus santykiams. Bendrai pripažinti tarptautinės teisės principai ir normos tampa valstybės teisės sistemos sudedamąja dalimi. Jeigu tam tikru atveju įstatymas numato kitokias taisykles, nei nustatytos tarptautinėje sutartyje, turi
būti taikomos sutartyje numatytos taisyklės. Tokia tvarka įtvirtinta šalių konstitucijose, o tai reiškia, kad santykiai reguliuojami tokiais pačiais pagrindais ir tvarka kaip nacionaliniuose teisės aktuose.

Remiantis Lietuvos pavyzdžiu svarbu išsiaiškinti, kas tai yra Lietuvos teritorija? Lietuvos teritorija laikytina:

1. sausumos paviršius ir gelmės nustatytos Respublikos siena;

2. vidaus vandenys, t.y. vandens telkiniai, esantys Respublikos teritorijoje;

3. teritoriniai vandenys, kuriems priklauso 12 jūrmylių pločio Baltijos jūros pakrančių vandenų;

4. pasienio upės ir ežerai iki skiriamosios farvaterio linijos;

5. Oro erdvė virš Respublikos sausumos ir vandenų;

6. jūrų laivai ir orlaiviai su Lietuvos skiriamaisiais ženklais, esantys neutralioje zonoje.

Minėta valstybės siena – tai linija einantis vertikalus paviršius, apibrėžiantis Lietuvos Respublikos teritorijos – sausumos, vandenų, oro erdvės, žemės gelmių – ribas. Valstybės siena yra neliečiama ir ji gali būti pakeista tik Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi. Valstybės sienos apsaugą garantuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi “LR valstybės sienos įstatymu” ir kitais LR įstatymais.

Minėtoje sąvokoje valstybės sienos linija laikytina:

1. sausumoje – linija, einanti per tarptautine sutartimi numatytus taškus;

2. Jūroje – linija, ribojanti teritorinę jūrą ;

3. Laivybinėje upėje iki deltos – farvaterio viduriu; nelaivybinėje upėje – jos viduriu; ežere arba kitame vandens telkinyje – linija, jungianti valstybės sienos susikirtimus su ežero arba vandens telkinio kranto linija. Pakitus upės vagai ar ežero bei vandens telkinio vandens lygiui linijos padėtis nesikeičia;

4. Tiltais ir kitokiomis konstrukcijomis, esančiomis virš pasienio vandens telkinių, eina jų viduriu.

Sprendžiant Lietuvos valstybės teritorijos klausimus galima išskirti keletą problemų.

1.1. VALSTYBĖS TERITORIJA – KONTINENTINIS ŠELFAS

Ekonominė zona – suprantama kaip rajonas, esantis už teritorinės jūros ribų ir priklausantis jai, kuriame taikoma išimtinė jurisdikcija.

Šios zonos plotis neturi viršyti 200, skaičiuojamų nuo labiausiai išsikišusių pakrantės taškų į jūrą, priklausančių Lietuvos Respublikai. Išimtinė jurisdikcija pasižymi tuo, kad pakrantės valstybė turi suverenią teisę – ieškoti, tyrinėti eksploatuoti, saugoti gyvus ir negyvus gamtinius išteklius, esančius vandenyje, ant jūros dugno, pačio dugno gelmėse, taip pat kitokiai veiklai. Tačiau pakrantės valstybės norminiai aktai taikomi ne visiems ekonominėje zonoje padarytiems pažeidimams, o tik tiems, kurie susiję su suvereniomis valstybės galiomis:

1. neteisėtas statinių ar kitokių įrenginių statymas;

2. tyrinėjimai, žvalgyba, gamtinių išteklių eksploatavimas be pakrantės valstybės leidimo.

Atsižvelgiant į geografinę padėtį matome, kad Lietuvos Respublika turi realų išėjimą į atviruosius vandenis, nes ribojasi su Baltijos jūra. Tarptautinėse sutartyse Lietuvos teritorija laikoma ir dalis Baltijos jūros vandenų – tai teritorinė jūra, kurią sudaro 12 jūrmylių pločio vandenys prie Lietuvos pakrančių. Teritorinės jūros ribos nustatomos matuojant nuo tiesės, jungiančios du labiausiai išsikišusius pakrantės taškus, kurių koordinates nustato ir tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Tačiau labai problematiška nustatyti Lietuvai priklausančio kontinentinio šelfo ribas, kadangi pagal tarptautinę teisę Lietuvos teritorija turi būti laikoma ne tik

12 jūrmylių pločio teritoriniai vandenys nuo kranto, o vandens atoslūgio metu – nuo vandens atoslūgio taško, bet ir 200 metrų jūros gylio, kuris prasideda krante ir tęsiasi jūros dugnu. Tačiau, kaip žinome, Baltijos jūros dugnas nesiekia 200 metrų gylio. Todėl, remiantis tarptautine teise, Lietuvos teritorijos apibrėžimas kontinentinio šelfo prasme negalimas.

Taip pat iškyla daug problemų sprendžiant klausimus (dėl jurisdikcijos zonų), iškilusius susidūrus Lietuvos ir kaimyninių valstybių interesams šioje Baltijos šelfo dalyje. Didžiausios diskusijos kyla dėl Baltijos vandenyse ir jos dugne esančių gamtinių išteklių priklausomybės ir eksploatavimo bei kitokios veiklos Baltijos jūros vandenyse. Tokių konfliktų pavyzdžiu galėtų būti neseniai įvykęs konfliktas tarp Lietuvos ir Latvijos.

1995 m. spalio 31d. buvo pasirašytas Latvijos Respublikos licencinis susitarimas su naftos kompanijomis AMOCO bei OPAB naftos telkiniams Baltijos jūros plotuose tyrinėti ir eksploatuoti, kuriuo Latvija pažeidė tarptautinius įsipareigojimus ir suverenias Lietuvos teises. Todėl LR Seimas kreipėsi į Latvijos Respublikos Seimą pareikšdamas protestą prieš tokį susitarimą, kadangi šis susitarimas yra neteisėtas nuo pat jo pasirašymo momento. Galima spręsti, kad šios licencijos ratifikavimas tik dar labiau apsunkintų vykstančias derybas dėl teritorinių vandenų, kontinentinio šelfo ir išskirtinės ekonominės zonos, Baltijos jūroje, atribojimo tarp Lietuvos ir Latvijos. Manau, kad tokių konfliktų nebus išvengta ir ateityje kol nebus pasirašytos tarptautinės sutartys.

Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje tarptautinė sutartis pripažįstama kaip tarpvalstybinių santykių palaikymo forma. Be to, esant tokiam dideliam technikos progresui dabar labai realios galimybės pasiekti ir
eksploatuoti gamtinius išteklius, esančius Baltijos jūros dugne. Reikia manyti, kad netolimoje ateityje bus išspręsta šelfo problema, tad Lietuvai reikės priimti įstatymus, pasirašyti tarptautines sutartis, reglamentuojančias ne tik kontinentinio šelfo ribas.

1558 m. Ženevos konvencijoje numatyta, kad pakrantės valstybei (besiribojančiai su kontinentiniu šelfu) priklauso aukščiausia ir išimtinė valdžia šelfui. Tik pakrantės valstybė turi teisę leisti įstatymus, reglamentuojančius kontinentinio šelfo resursų eksploatavimą. Tačiau pakrantės valstybės teisė į kontinentinį šelfą neliečia nei atviros jūros statuso, nei oro erdvės, esančios virš jūros, statuso. Tuo ir skiriasi kontinentinio šelfo teritorija nuo valstybės teritorijos ribų. Nepaisant šių skirtumų, kontinentinio šelfo teritorijoje pradeda galioti pakrantės valstybės baudžiamoji jurisdikcija tam tikriems aukščiau išvardintiems nusikaltimams.

1.2. VALSTYBĖS TERITORIJA – JŪRŲ LAIVAI IR ORLAIVIAI SU SKIRIAMAISIAIS VALSTYBĖS ŽENKLAIS

Tarptautinė teisė pripažįsta, kad bet kurios valstybės kariniai jūrų laivai ir lėktuvai laikomi jos teritorijos dalimi nepriklausomai nuo jų buvimo vietos.

Šioje sferoje jurisdikcijos taikymo klausimai sprendžiami remiantis tarptautinės teisės dokumentais: “Konvencija dėl jūrų teisės 1982m.” ir “Ženevos konvencija dėl teritorinės jūros 1958m.” bei tarptautiniais susitarimais. Šie dokumentai nustato karinių ir civilinių laivų teisinį režimą. Šiuose laivuose, esant bet kokiai situacijai ir jiems būnant bet kurioje vietoje (atviroje jūroje, užsienio valstybių uostuose), galioja tos valstybės norminiai aktai, kurios uostuose jie yra įregistruoti.

Pvz. tai numato ir Lietuvos baudžiamieji įstatymai. Šiai jurisdikcijai priklauso ir visi nusikaltimai padaryti šiuose laivuose. LR BK sako, kad “pagal Lietuvos baudžiamuosius įstatymus atsako asmenys, padarę nusikaltimus orlaiviuose, jūrų ir upių laivuose, kurie buvo su Lietuvos vėliava ar Lietuvos skiriamaisiais ženklais už Lietuvos Respublikos ribų”.

Kaip matome, bet kur esantiems Lietuvos laivams ar orlaiviams yra taikomos Lietuvos teisinės normos. Tačiau yra ir išimčių, Lietuvos laivui plaukiant per kitos valstybės teritorinius ir vidaus vandenis.

Teritoriniai vandenys arba teritorinė jūra – prie valstybės kranto ar už valstybės vidaus vandenų pakrantės esanti jūros zona, kurios atžvilgiu taikomas valstybės suverenitetas.

Vidaus vandenys yra:

a) vandenys, esantys iki teritorinės jūros bazinės zonos;

b) jūrų uostų vandenys;

c) jūrų, esančių visos valstybės teritorijoje, vandenys;

d) jūros užtakiai ir limanai, taip pat įlankų vandenys.

Štai šituose vandenyse pakrantės valstybė gali taikyti savo įstatymus užsienio valstybių laivuose padarytiems nusikaltimams, kai:

1. nusikaltimo pasekmės gali išplisti pakrantės valstybėje;

2. nusikaltimas pažeidžia nustatytą valstybinę tvarką ar tvarką teritorinėje jūroje;

3. laivo kapitonas, diplomatinės ar konsulinės įstaigos atstovas kreipėsi į vietos valdžią prašydami pagalbos;

4. Tai būtina siekiant užkirsti kelią narkotinių ar psichotropinių medžiagų kontrabandai.

Kitaip yra teisinių normų galiojimu atvirose jūrose.

Atviroji jūra – tai jūros vandenys, kurie nėra jokios valstybės teritoriniai ir vidaus vandenys (vadinamoji neutralioji zona).

Jokia valstybė neturi teisės atviros jūros vandenų laikyti savo teritorija. Atviros jūros teise gali naudotis visos valstybės. Pagal tarptautinę teisę visi Lietuvos laivai atviroje jūroje plaukioja su valstybine vėliava bei kitais skiriamaisiais Lietuvos ženklais. Laivai turi plaukioti iškėlę tik vienos valstybės vėliavą, išskyrus atvejus, numatytus tarptautinėse sutartyse arba tarptautinėje teisėje, ir turi paklusti numatytai išimtinei jurisdikcijai.

Kariniai laivai atviroje jūroje naudojasi pilnu imunitetu nuo kitų valstybių norminių aktų galiojimo, išskyrus savo valstybę. Be susitarimo su Lietuvos valstybe kitos valstybės negali šiems laivams taikyti jokių savo įstatymų.

Nekarinių laivų teisinė padėtis nustatoma tarptautinėmis sutartimis. Šiems nekariniams laivams priklauso krovininiai, keleiviniai, bagažo ir pašto, buksyriniai, ledlaužiai, gelbėjimo operacijoms vykdyti naudojami laivai.

Dar viena valstybės teritorijos dalis yra oro erdvė. Akivaizdu, kad ir jai reikalinga nustatyti ribas, t.y. atskirti oro erdvę kaip dalį, priklausančią valstybės teritorijai, nuo kosmoso. Tarptautinėje teisėje numatyta, kad valstybei gali priklausyti oro erdvė iki 100 – 110 km aukščio nuo vandenyno lygio. Šioje erdvėje valstybė galioja tos valstybės teisiniai norminiai aktai. Erdvė virš nurodytos ribos laikoma kosmosu, kuriame tarptautinės teisės nustatytas režimas. Kaip žinome, Lietuva pakol kas neturi galimybės eksploatuoti kosmoso erdvės. Todėl šioje srityje norminių aktų galiojimas nėra aktualus.

1.3. VALSTYBĖS TERITORIJA – ORO ERDVĖ

Pagal Lietuvos įstatymus, oro erdvė – tai oro erdvė, esanti virš valstybės sausumos teritorijos, vidaus ir teritorinių vandenų.

Lietuvos Respublikos oro erdvė naudojama LR ir užsienio valstybių civilinių ir valstybės orlaivių skrydžiams. Tarptautinėje teisėje numatyta, kad skrydžio metu orlaiviuose padarytiems nusikaltimams taikoma tos valstybės
jurisdikcija, kurios nuosavybėje yra šis orlaivis. Ši taisyklė galioja nepriklausomai nuo to, kur yra šis orlaivis – atviroje neutralioje erdvėje ar virš kitos valstybės teritorijos.

Tačiau tarptautinėje teisėje numatytos išimtys kada gali būti taikomi antros valstybės įstatymai:

1. Nusikalimas sukelia pasekmes tos valstybės teritorijoje;

2. Nusikaltimas padaromas antros valstybės piliečio ar asmens, nuolat gyvenančio antroje valstybėje;

3. Nusikaltimas nukreiptas prieš antros valstybės saugumą;

4. Nusikaltimai, pažeidžiantys antroje valstybėje numatytas skrydžių taisykles ar tvarką;

5. Kai būtina nusikaltusius asmenis patraukti atsakomybėn, siekiant įvykdyti valstybinius įsipareigojimus, numatytus daugiašalėse sutartyse.

Atitinkamai, Lietuvos orlaiviuose padarytiems galios Lietuvos teisės normos, kai nusikaltimai padaromi skrydžio metu. Tačiau jei nusikaltimas padaromas ne skrydžio metu, o orlaiviui stovint užsienio valstybės aerouoste, tada jurisdikcijos taikymo klausimas bus sprendžiamas remiantis tarptautinėmis.

Tad Lietuvos Respublikos orlaiviuose ir laivuose, esančiuose su LR valstybine vėliava ar kitais skiriamaisiais ženklais, esantys asmenys turi laikytis Lietuvos įstatymų ir atsako pagal juos, jei kitaip nenumatyta tarptautinėse sutartyse.

Visoje kitoje valstybės sausumos teritorijoje, galioja visi tos valstybės įstatymai išskyrus užsienio šalių diplomatinių atstovybių teritoriją ir diplomatų automobilius, kuriais jie važinėja – jie naudojasi neliečiamumo teise.

Paprastai visoje valstybės teritorijoje galioja ir Vyriausybės nutarimai, kuriais nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos. Tačiau Vyriausybės nutarimų, ministerijų, departamentų ir Vyriausybės įstaigų bei kitų valstybės valdymo institucijų teisės aktų galiojimas gali būti apibrėžtas tam tikro administracinio vieneto teritorija, numatant tai pačiame teisės akte.

2. TEISĖS NORMŲ AKTŲ GALIOJIMAS LAIKO ATŽVILGIU

Kiekvienas norminis aktas galioja tam tikrą laikotarpį. Kiekvieno teisinio akto galiojimo ribas laiko atžvilgiu apibrėžia šio įstatymo įsigaliojimo momentas ir momentas, nuo kurio šis norminis aktas netenka savo galios.

2.1. NORMINIŲ AKTŲ ĮSIGALIOJIMAS

Pagal Lietuvos Respublikos 1993 m. balandžio 6 d. įstatymo Nr. 1-119 “Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos” 1 straipsnį, oficialiai įstatymai ir kiti teisės aktai laikomi galiojančiais juos paskelbus “Valstybės žiniose”. Paskelbimo “Valstybės žiniose” diena yra jų išleidimo diena.

Šiame įstatyme numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymai įsigalioja po to , kai juos pasirašo ir “Valstybės žiniose” oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu įstatymuose nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena. Visi kiti Lietuvos Respublikos Seimo priimti teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo “Valstybės žiniose”, jeigu aktuose nenustatyta kitokia jų įsigaliojimo tvarka. Tokia pat tvarka įsigalioja ir Prezidento dekretai. Įstatymo septintajame straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti Seimo priimti teisės aktai bei Lietuvos Respublikos Prezidento dekretai, esant neatidėliotinam reikalui, gali būti paskelbti specialiame Seimo leidinyje arba respublikiniuose laikraščiuose per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA). Šiuo atveju įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai įsigalioja po to arba kitą dieną po jų paskelbimo.

Panaši įsigaliojimo tvarka nustatyta ir kitiems poįstatyminiams teisės aktams. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kuriuose nustatomos, keičiamos, ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po to, kai jie pasirašomi Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro paskelbiami “Valstybės žiniose”. Kaip matome, šių Vyriausybės nutarimų įsigaliojimas nesiejamas su jokia kita data, o tik su jų paskelbimo “Valstybės žiniose”data.

Konstitucinio teismo priimtas nutarimas, jog ginčijamas aktas neprieštarauja Konstitucijai, įsigalioja tą dieną, kurią jis pirmiausiai buvo paskelbtas “Valstybės žiniose” arba specialiame Seimo leidinyje, arba respublikiniuose laikraščiuose per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA).

Lietuvos Respublikos ministerijų, departamentų bei kitų valstybės valdymo institucijų priimami teisės aktai, kuriais nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, taip pat įsigalioja juos paskelbus “Valstybės žiniose”, tačiau pačiuose aktuose gali būti nustatoma ir vėlesnė jų įsigaliojimo diena.

Aukštesniųjų administracinių vienetų valdymo institucijų, savivaldybių ir jų vykdomųjų organų priimti teisės aktai, kuriais nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietinėje spaudoje, jeigu pačiuose aktuose nenustatoma vėlesnė jų įsigaliojimo diena.

2.2. NORMINIŲ AKTŲ GALIOJIMO PASIBAIGIMAS

Galiojantys norminiai aktai nustoja galios:

a) jeigu įstatymas arba teisės aktas buvo išleisti iš anksto apibrėžtam terminui – pasibaigus jų galiojimo laikui;

b) pripažinus atitinkamą įstatymą arba norminį aktą netekusiu galios;

c) išleidžiamas norminis aktas, kurio normos kitaip reguliuoja tuos pačius visuomeninius
santykius.

Taip pat norminių aktų galiojimas laike turi ir sudėtingų pusių.

Norint gerai žinoti įstatymų galiojimo laike klausimus, reikia žinoti bendrus įstatymų galiojimo laike principus, žinoti, kas yra įstatymų kolizija laike, jos sprendimo būdus.

Tarp dviejų, keičiančių vienas kitą įstatymų yra riba: vienas ir tas pats momentas nustato vieno įstatymo galiojimo pabaigą ir kito įsigaliojimo pradžią. Atrodytų, kad galima daryti išvadą, kad tarp seno ir naujo įstatymo negali būti ne tiktai kolizijų, bet ir sąlyčio taškų – visi senojo įstatymo galiojimo laike klausimai reguliuojami senuoju įstatymu, o nuo naujojo įstatymo įsigaliojimo visi teisiniai santykiai reguliuojami naujuoju.

Bet kokios teisės normos taikymas yra jos realizavimas teisiniuose santykiuose, kurie atsiranda, keičiasi ir pasibaigia priklausomai nuo atitinkamų faktų atsiradimo, su kuriais tesės norma juos sieja. Juridinis faktas – tai pradinis ir galinis teisinių santykių momentas. Naujasis įstatymas taikomas nuo jo įsigaliojimo momento tai faktinei sudėčiai, kuri atsirado jo galiojimo metu ir nuo kurio naujasis įstatymas sieja teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ir pasibaigimą. Taigi, šiuo atveju jokia kolizija tarp įstatymų nevyksta. Bet taip yra ne visada. Pavyzdžiui, iki įsigaliojimo Lietuvos Respublikos baudžiamajam kodeksui 1961 m. rugsėjo 1 dienos, galiojo senasis baudžiamasis įstatymas (pokario metais Lietuvoje galiojo 1926 metų Rusijos baudžiamasis kodeksas). Čia ir yra paradoksalus reiškinys: tam tikroms veikoms, padarytoms iki priimant naująjį įstatymą, taikomas senasis įstatymas, kuris prarado galią. Galioja naujasis įstatymas ir tuo pačiu taikomas senasis, panaikintas. Čia ir kyla klausimas – kurį įstatymą taikyti? Tai yra taip vadinamoji įstatymų kolizija laike.

Kurdama naują teisės normą vietoje senos, valstybė tuo pačiu pripažįsta, kad senas paliepimas neatitinka iškeltų prieš visuomenę uždavinių ir reikalauja pakeitimo. Todėl valstybė suinteresuota kuo greičiau senus santykius pakeisti naujais. Daugumoje atvejų toks perėjimas vyksta greitai ir be jokių kliūčių.

Bet neretai nauja teisės norma liečia teisinius santykius, susiklosčiusius per ilgą laiką ir perėjimas nuo senų prie naujų santykių tuojau pat įvykti negali. Tam gali trukdyti ekonominio, politinio, teisinio pobūdžio aplinkybės. Dažnokai seni santykiai, organizuoti ir įtvirtinti senu įstatymu, negali būti pilnai ir besąlygiškai reguliuojami nauju. Tada tam tikroje laiko atkarpoje įvyksta dvejų įstatymų „konfliktas“ bei iškyla klausimas: kokiu įstatymu vadovautis – senu ar nauju?

Reikia pasakyti, kad įstatymai tuo tikslu ir leidžiami, kad asmenys žinotų, kaip jiems elgtis, kad savo elgesį derintų su įstatymo reikalavimais. Todėl kiekvienas įstatymas galioja tiktai būsimam laikui, išskyrus atvejus, kai pačiame įstatyme nurodoma, kad jis galioja ir praeičiai. Tai vadinamoji dviejų tipų įstatymo galiojimo laike teorija. Jos bendra taisyklė tokia: įstatymas atgal negalioja. Tai reiškia, kad kiekvienam įvykiui, faktui, santykiui taikomas tas įstatymas, prie kurio šis įvykis, faktas, santykis įvyko. Atitinkamai naujasis įstatymas bus taikomas tik tiems įvykiams, kurie įvyko po jo įsigaliojimo.

Atitinkamai, jeigu naujasis įstatymas negali būti taikomas įvykiams, faktams ir santykiams, įvykusiems iki jo įsigaliojimo, tai jis neturi ir galios atgal, o taikomas įvykiams, faktams ir santykiams, atsiradusiems po jo įsigaliojimo. Tai dar vadinamas tiesioginis įstatymas.

Bet atgalinis įstatymo galiojimas galimas tam tikrais išimtiniai atvejais: a) jeigu įstatyme nurodoma apie atgalinę jo galią; b) jeigu baudžiamasis įstatymas panaikina veikos baudžiamumą arba mažina bausmę.

Ši teorija, be abejo, reikšmingiausia baudžiamajai teisei, kur būtina žinoti, kokį tiksliai įstatymą taikysime: seną ar naują.

Trijų tipų įstatymo galiojimo laike teorija, priešingai nei pirmoji, teigia, kad įstatymas taikomas visiems santykiams, atsiradusiems iki jo įsigaliojimo, bet galioja jiems tik nuo šio momento. Reiškia, teisės ir pareigos jau pripažintos pirmuoju įstatymu, iki išleidžiant naująjį, pripažįstama, bet toliau visos teisės ir pareigos, kylančios iš šio santykio, bus reguliuojamos naujuoju įstatymu. Toks įstatymo galiojimas vadinamas nedelsiamu, skubiu.

„Skubaus“ veikimo principas leidžia greičiausiai ir tuo pačiu „neskausmingai“ įvesti naujus santykius. Jis ir teoriškai, ir praktiškai labiausiai tinka perėjimui nuo senojo įstatymo prie naujo. Be abejo, senasis įstatymas praranda galią ir jo veikimas į visus teisinius santykius baigiasi, nuo šio momento reguliuojami naujuoju įstatymu. Visos teisės ir pareigos, kurios jau yra realizuotos sutinkamai su senuoju įstatymu, pripažįstamos galiojančiomis, bet tos, kurios atsiras po naujojo įstatymo įsigaliojimo, bus reguliuojamos jau pagal naujas taisykles.

Be abejo, kad nustatyti, kokį įstatymą reikia taikyti esamam faktui arba santykiui, mums reikia nustatyti ne tiktai laiką, kada prarado galią senasis įstatymas ir įsigaliojo naujasis, bet ir sulyginti šį momentą su pastarojo fakto ar santykio laiku.

Kadangi įstatymai yra dažnai keičiami, koreguojami, reikia kalbėti apie situaciją, kai galimas seno, jau negaliojančio įstatymo taikymas. Senojo
pakeitimas nauju arba panaikinimas reiškia senojo įstatymo galiojimo pabaigą, bet jeigu naujas įstatymas sugriežtina atsakomybę arba palieka ją nepakeistą, tai visiems teisiniams santykiams, atsiradusiems iki įsigaliojant jam, bus taikomas senasis įstatymas, kuris atrodo jau prarado galią. Toks atvejis, atrodo, „prailgina“ senojo įstatymo galią. A.I.Boicovas šį atvejį pavadino senojo įstatymo ultraaktyviu veikimu (M.I.Blum, A.A.Tille – senojo įstatymo „pergyvenimas“). Jis reiškia, kad taikomas įstatymas, kuris jau prarado galią bylos nagrinėjimo metu, dėl nusikaltimų, padarytų jo galiojimo laiku. Pavyzdžiui, visai galima tokia situacija, kai bylos nagrinėjimo metu (sakysim, dėl ekonominių nusikaltimų) baudžiamuoju įstatymu yra numatyta viena sankcija, o pagal ją – sutinkamai su baudžiamojo kodekso Bendrąja dalimi ir atitinkami patraukimo baudžiamojon atsakomybės senaties terminai. Bet, sakysim, asmens nepatraukėm baudžiamojon atsakomybėn dėl to, kad suėjo minėti senatvės terminai. Nedaug laiko praėjus, valstybė (Seimas) išleido įstatymą, kuriame griežtinama baudžiamoji atsakomybė, didinama sankcija už minėtus ekonominius nusikaltimus. Pagal naująjį įstatymą atitinkamai padidėja ir patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai. O jau turint pakankamai įrodymų, gal būt yra pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Bet to padaryti negalima, kadangi veikia senesnis, švelninantis kaltininko padėtį įstatymas, o be to sunkinantis kaltininko padėtį įstatymas yra negaliojantis atgal.

Tiesioginis (perspektyvinis) naujojo įstatymo galiojimas yra įprastas, normalus jo galiojimas, o atgalinis (retroaktyvinis) ir senojo įstatymo pergyvenimas (ultraaktyvinis) – išimtiniai baudžiamojo įstatymo galiojimo laike tipai. Todėl, nesant specialių nuorodų, taikomas naujasis baudžiamasis įstatymas kaip tiesioginis.

2.3. NORMINIŲ AKTŲ ATGALINIS GALIOJIMAS

Teisingam norminio akto taikymui didelę reikšmę turi taisyklė: “Įstatymas atgal negalioja”. Tai reiškia, kad kiekvienas norminis aktas taikomas tik tiems visuomeniniams santykiams, kurie atsiranda aktui įsigaliojus, o tiems santykiams, kurie atsirado iki norminio akto įsigaliojimo, taikomos ankščiau galiojusios norminio akto taisyklės.

Išimtinais atvejais norminiai aktai gali turėti atgalinę galią, t.y. jo normos taikomos faktams, kurie atsirado iki to akto įsigaliojimo. Atgal galioja norminiai aktai, kai:

1. apie tai nurodyta pačiame akte;

2. jų normos panaikina ar sušvelnina teisinę atsakomybę už teisės pažeidimus;

3. konkretina ankščiau išleistus norminius aktus.

Tuo tarpu A.A.Tille teigia, kad įstatymo atgalinio negaliojimo principas nėra susijęs su įstatymdavystė, motyvuodamas tuo, kad valstybės suverenitetas yra teisinė valstybės nepriklausomybės išraiška, jos neribotos valios ir todėl principas „įstatymas atgalinės galios neturi“ nesaisto įstatymo leidėjo, nes kitaip reikštų jo valios ribojimą, uždraudimą leisti įstatymus. Bet šis teiginys yra daugiau bendro pobūdžio. Bet, jei mes sutiksime su šiuo A.A.Tille teiginiu, paaiškės, kad įstatymų leidėjui negalioja ir kiti teisės principai, kurie yra jo paties nustatyti.

Jeigu mes valstybės valią aiškinsime taip plačiai, kaip teigia A.A.Tille, tai reikės pripažinti, kad valstybės valia nepriklausoma nuo įstatymų, kad ji yra “virš įstatymo”. Bet tai jau savivalė. Pažiūrėkim, ką sako teisės filosofas A.Vaišvila. Jis, kritikuodamas teisės koncepciją sako, kad “net ir didžiausia valdžios savivalė, bet įstatyme įforminta, yra teisė. Įstatymas, kuriuo gerbiama žmogaus gyvybė, sveikata ir įstatymas, kuris sankcionuoja ištisų tautų sunaikinimą, jų tremtį, abu yra vienodai teisiniai. Šitaip suprastoje teisėje nėra nei pagarbos žmogaus teisėms, nei valdžios savivalės varžančios teisės, o yra tik pozityviosiose teisės normose įteisinta valdžios valia, abejinga jos nustatomų elgesio normų santykiui su prigimtinėmis žmogaus teisėmis”. “Teisinis” įstatymas bus ir TSRS Aukščiausios Tarybos prezidiumo 1940m. lapkričio 06d. įsakas “Dėl laikino taikymo RTFSR baudžiamųjų, civilinių ir darbo įstatymų Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijoje”, kurio 3 str. įpareigojo traukti baudžiamojon atsakomybėn tų šalių gyventojus už “nusikaltimus”, padarytus Lietuvos, Latvijos, Estijos teritorijoje iki TSRS jurisdikcijos (okupacijos) įvedimo jose. Šiuo įsaku remiantis, nustačius atgalinį baudžiamųjų įstatymų galiojimą, už Rusijos valstybės išdavimą buvo teisiami mirties bausme žmonės, kurie gyveno kitoje valstybėje, vykdė savo tiesiogines pareigas, laikėsi galiojančių įstatymų ir savo valstybės atžvilgiu nebuvo padarę jokių nusikaltimų.”

Bet J.M.Braininas, teigdamas, kad toks įstatymo galiojimas atgal yra be išimčių, pripažįsta, kad kai kurie mokslininkai leidžia šio principo išimtis. Tais atvejais, kai veika yra ypatingai pavojinga visuomenei arba turi didelį paplitimą, įstatymui, numatančiam veikos baudžiamumą arba didinančiam bausmę gali būti įstatymo galiojimo atgal savybė, bet įstatymo tekste numatant, kad jame būtų specialiai nurodyta apie jo atgalinę galią.

J.M.Braininas mano, kad tokios išimtys negalimos, bet, pasiremdamas P.E.Nedbailo nuomone sako, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas
galiojimo laike taisykles, gali padaryti jų išimtis išeidamas iš įstatymo bendrų politinių tikslų. J.M.Brainino nuomone, tokios išimtys įstatyme galimos tik iki priimant, bet ne tada, kai jis jau įsigaliojo.

Na, o kaip yra su įstatymų greitinančių bausmę arba nustatančiais veikos nusikalstamumą galiojimu atgal Lietuvos įstatymdavystėje? Galiu tvirtai teigti, kad tokie įstatymai nėra išimtis.

Štai 1992 metų balandžio 9 dieną buvo priimtas įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“. Šis įstatymas yra parengtas remiantis tarptautinėmis konvencijomis. „Konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį“ bei 1968 m. „Konvencija dėl senaties termino netaikymo už karinius nusikaltimus žmonijai“, įsigaliojusi 1970 m. lapkričio 11 d. Šio įstatymo 2 str. teigia, kad „Lietuvos žmonių žudymas ar kankinimas, jos gyventojų deportavimas, padaryti nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais, atitinka tarptautinės teisės normose numatyto genocido nusikaltimo požymius“. Tai reiškia, kad pastarasis įstatymas taikomas asmenims, kurių nusikaltimo darymo laiku, jo nebuvo. Tai ir „žydšaudžiai“, ir „liaudies gynėjai“, kiti asmenys. Be to, prisiminkime neseną A.Lileikio istoriją, kurį nuo bausmės išgelbėjo tik mirtis. Mano minimas įstatymas 1991 m. buvo pakeistas, perkeliant į baudžiamąjį kodeksą kai kurias jo normas. Minimo įstatymo 9 str. sakoma, kad baudžiamasis kodeksas papildomas 71 straipsniu „Genocidas“, 11-ame str. „Baigiamosiose nuostatose“ pirmu punktu sakoma, kad šio įstatymo 9 str. turi grįžtamąją galią (LR BK 71 str.); antru punktu sakoma, kad „veika numatyta „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ (Žin. 1992,Nr.13-342) 1 str. perkvalifikuojama į šio įstatymo 9 str. pagal baudžiamojo kodekso 7 str. reikalavimus, vadovaujantis baudžiamojo proceso kodeksu ir šiomis taisyklėmis“.

Vėliau baudžiamasis kodeksas buvo dar pakeistas ir papildytas dar vienu įstatymu, kurio 7 str. pasakyta, kad LR BK 49 str. (patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis) 5 dalis pakeičiama „nėra senaties genocido nusikaltimui ir karo nusikaltimams, numatytiems 333-339 straipsniuose“. Šio įstatymo 11 straipsniu pasakyta, kad „šio įstatymo 1 str. numatyti baudžiamojo kodekso 333-339 straipsniai turi grįžtamąją galią“

Norėčiau paminėti neseniai daug diskusijų bei ginčų sukėlusį LR įstatymų „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“, taip pat šio įstatymo įgyvendinimo įstatymą. Seimo narių grupė kreipėsi į Lietuvos Konstitucinį Teismą, prašydama ištirti, ar šis įstatymas neprieštarauja LR Konstitucijos konkretiems straipsniams. Kai kuriais požiūriais šis įstatymas bei Konstitucinio Teismo nutarimas įdomus ir mūsų nagrinėjamos temos atžvilgiu. Kaip žinoma, šis įstatymas numato draudimą dirbti tam tikrose valstybės tarnybose, nustatyti Valstybės saugumo komiteto (KGB) darbuotojų dabartinės veiklos apribojimai. Tai buvo vienas iš pagrindinių klausimų. Kadangi minimo įstatymo 2 str. numatytus VSK kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos apribojimus prilyginus kriminalinei bausmei, tai yra LR BK 22 str. numatytas bausmės atėmimas teisės eiti tam tikras pareigas, dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla, – galima būtų teigti, kad šis įstatymas yra dar vienas iš „specialiųjų“ (kaip įstatymas dėl Lietuvos gyventojų genocido).Bet įvairių teisininkų bei politinių, visuomeninių veikėjų dalyvavusių Konstitucinio Teismo posėdyje (A.Kubilius, G.Goda, Vadopalas ir kt.) nuomone ir taip pat Konstituciniam Teismui konstatavus, buvo pasakyta, kad „Valstybės institucijose gali dirbti tik lojalūs tai valstybei asmenys, kurių ištikimybė jai ir patikimumas nekelia jokių abejonių. Tai, kad asmenims, neatitinkantiems šių reikalavimų, neleidžiama eiti konkrečių pareigų, negali būti taikoma bausmė“. Įstatymo niekas nėra pripažįstamas kaltu.

Tarp Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo atstovų išdėstytų argumentų buvo išdėstytas ir šis Įstatymas „Įstatymo įgyvendinimo įstatymas dar sykį nustato buvusiems VSK kadriniams darbuotojams apribojimus dirbti tam tikrą darbą ar eiti tam tikras pareigas. Tačiau priimant įstatymus, būtina laikytis esminių teisės principų. Antai teisinio tikrumo principas reikalauja, kad teisinių santykių subjektai būtų tikri dėl savo teisinės padėties. Priimant minimus įstatymus, sudėtinės teisinės valstybės koncepcijos teisinio tikrumo principas akivaizdžiai pažeistas. Su teisinio tikrumo principu glaudžiai siejasi įstatymo negaliojimo atgal principas“.

3. TEISĖS NORMŲ AKTŲ GALIOJIMAS ASMENS ATŽVILGIU

Norminių aktų galiojimas asmens atžvilgiu reiškia, kad šie norminiai aktai vienodai galioja visiems asmenims, esantiems norminio akto galiojimo teritorijoje, tarp jų ir asmenims be pilietybės (apatridams) bei užsieniečiams.

Norminiai aktai gali būti taikomi ne tik visiems be išimties asmenims, bet tik tam tikrai asmenų (subjektų) kategorijai. Paprastai tai matyti iš akto turinio ar net jo pavadinimo.

Visų pirma, Valstybės ir valdžios vadovai, diplomatinių ir konsulinių atstovybių ir kai kurie kiti užsienio piliečiai, naudojasi eksteritorijos teise (turi diplomatinį
dėl to prieš juos negali būti panaudotos atsakomybės ir visuomeninės prievartos priemonės už baudžiamosios ir administracinės teisės pažeidimus.

Nagrinėjant Lietuvą kaip pavyzdį, pirmiausia reikia išsiaiškinti kai kurias sąvokas :

Diplomatinė atstovybė – tai užsienio valstybės diplomatinė atstovybė, akredituota Lietuvos Respublikoje, taip pat tarptautinės tarpvalstybinės organizacijos ar jos specializuotos agentūros atstovybė akredituota prie LR Užsienio reikalų ministerijos arba veikianti Lietuvos Respublikoje pagal tarptautinės organizacijos sutartį su Lietuva;

Konsulinė įstaiga – užsienio valstybės generalinis konsulatas, konsulatas, vicekonsulatas ar konsulinė agentūra Lietuvos Respublikoje;

Akreditavimas – protokolo tarnybos veikla, susijusi su diplomatinių atstovybių (konsulinių įstaigų) narių, jų šeimos narių bei asmeninių patarnautojų, atvykusių į Lietuvą, registravimu bei jų statuso nustatymu.

Tačiau nė viename įstatyme ar poįstatyminiame akte nėra nurodyta, kas yra laikomi „kitais užsienio piliečiais, besinaudojančiais diplomatiniu imunitetu“.

Užsienio diplomatinių atstovybių nariai bei jų šeimos nariai, akredituoti Lietuvos valstybėje, naudojasi privilegijomis ir imunitetais, numatytais 1961m. Vienos konvencijoje dėl diplomatinių santykių bei tarpvalstybinėse sutartyse.

Konsulinės įstaigos personalo nariai bei jų šeimos nariai, akredituoti Lietuvos valstybėje, naudojasi privilegijomis ir imunitetais, numatytais 1963m. Vienos konvencijoje dėl konsulinių santykių bei kituose susitarimuose.

Tad užsienio šalių diplomatinis korpusas naudojasi diplomatinio imuniteto teise. Tai reiškia, kad Lietuvos įstatymai netaikomi tiems užsienio piliečiams, kurie pagal galiojančius įstatymus ir tarptautinius susitarimus nėra teismingi Lietuvos Respublikos teismams. Todėl klausimas, kaip ir kur tokie asmenys bus patraukti baudžiamojon ir administracinėn atsakomybėn, sprendžiamas diplomatiniu būdu.

Kaip žinome, diplomatinis imunitetas yra dviejų rūšių:

1. Diplomatinių atstovybių imunitetas;

2. Asmeninis diplomatų imunitetas.

Diplomatinių atstovybių imunitetas – tai atstovybių patalpų ir transporto neliečiamybė.

Asmeninis diplomatų imunitetas – šį imunitetą turi: diplomatinių atstovybių darbuotojai turintys diplomatinius rangus ir einantys diplomatines pareigas (ambasadoriai, pasiuntiniai, patarėjai, prekybos atstovai, kariniai atašė, pirmieji, antrieji, tretieji sekretoriai ir t.t., taip pat jų šeimos nariai, nesantys Lietuvos piliečiais ir gyvenantys kartu su diplomatais).

Diplomatiniu imunitetu naudojasi konsuliniai pareigūnai, užsienio valstybių atstovai, parlamentarai, vyriausybinių delegacijų nariai, taip pat atstovybes aptarnaujantis personalas, o esant dvipusiam susitarimui – įvairių delegacijų nariai.

Tačiau šis imunitetas nereiškia, kad asmenys, kurie juo naudojasi, apskritai išvengia bet kokios atsakomybės. Toks asmuo padaręs nusikaltimą Lietuvoje, paskelbiamas nepageidaujamu asmeniu (persona non grato) ir jam nustatomas išvykimo iš Lietuvos laikas. Kai toks asmuo grįžta į tėvynę, jo atsakomybės klausimas sprendžiamas bendra tvarka. Atitinkamai sprendžiami ir Lietuvos diplomatinį imunitetą turinčių asmenų užsienio valstybėse atsakomybės klausimais.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 62 str. ir 86 str. numato ir Seimo narių bei Prezidento neliečiamybę. Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn bei suimamas (atitinkamai buvo elgiamasi ir su Seimo nariu Butkevičiumi, kai jis buvo apkaltintas kyšio paėmimu). Tačiau jeigu dėl Seimo nario patraukimo baudžiamojon atsakomybėn buvo kreiptasi į Seimą ir toks jo sutikimas neduotas, pasibaigus jo kadencijai už tuos pačius veiksmus jis negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Analogiška taisyklė dėl apribojimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn turėtų būti taikoma ir išrinktiems savivaldybių nariams.

Respublikos Prezidentas visiškai neliečiamas kol eina savo pareigas: jis negali būti patrauktas baudžiamojon, administracinėn atsakomybėn arba suimtas. Jis gali būti prieš laiką pašalintas iš pareigų tik šiurkščiai pažeidęs Konstituciją arba sulaužęs priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas.

Antra, gyvenantys valstybės teritorijoje užsienio piliečiai ir asmenys be pilietybės (apatridai), nežiūrint į tai, kad jie naudojasi plačiu ratu teisių skirtų tos valstybės piliečiams, kai kuriais teisiniais požiūriais negali būti teisės turėtojais. Jie pavyzdžiui negali dalyvauti rinkimuose ir būti renkami, negali tarnauti armijoje.

Lietuvoje taikant teisinių normų galiojimą asmenims, susiduriama su sunkumais.

Lietuvos BK numatyta, kad Lietuvos piliečiai ir nuolatos Lietuvoje gyvenantys asmenys be pilietybės (apatridai) už nusikaltimus, padarytus užsienyje, atsako pagal Lietuvos baudžiamuosius įstatymus. Reikia pastebėti, kad baudžiamosios atsakomybės požiūriu nuolatos Lietuvoje gyvenantys apatridai prilyginami Lietuvos piliečiams.

Iš pažiūros principe nėra prieštaravimų, tačiau 1991m. rugsėjo 4 dieną LR Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties
Lietuvos Respublikoje“. Šio įstatymo 1 str. numatyta, kad „užsieniečiais LR pripažįstami asmenys, kurie turi bet kurios užsienio valstybės pilietybę ir asmenys be pilietybės“. Aiškinant šio įstatymo teisinę prasmę galima sutikti su tuo, kad užsieniečiais pripažįstami asmenys, kurie turi bet kurios užsienio valstybės pilietybę. Tačiau nei šiame įstatyme nei kuriame kitame poįstatyminiame akte, nėra išaiškinta kaip suprasti „asmenis be pilietybės“. Vadovaujantis tarptautinės teisės normomis „asmenis be pilietybės“ reikėtų laikyti tokius asmenis, kurie nėra priėmę jokios valstybės pilietybės, t.y. nėra jokios pasaulio valstybės piliečiais, kuriais ši valstybė rūpintųsi.

Atitinkamai, Lietuvoje įvedus pilietybės institutą, tokiais asmenimis reikia laikyti tuos Lietuvos teritorijoje gyvenančius asmenis, kurie nepriėmė Lietuvos pilietybės. Todėl šiuo klausimu buvo priimtos pataisos ir jau 1998 m. gruodžio 31 dienos įstatyme „dėl užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje“ jos paskelbtos. Šio įstatymo 1str. 1 punkte sakoma, kad „užsieniečiu laikomas asmuo, kuris nėra LR pilietis, neatsižvelgiant į tai ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios „.

Tad, sutinkamai su paminėto įstatymo formuluote, užsieniečių ir asmenų be pilietybės teisiniai statusai yra lygūs. Tačiau kyla klausimas – kodėl vadovaujantis LR Baudžiamojo kodekso 6str. 1 dalimi Lietuvos piliečiai ar nuolatos Lietuvoje gyvenantys asmenys be pilietybės už nusikaltimus, padarytus užsienyje atsako pagal Lietuvos baudžiamuosius įstatymus, o užsieniečiai LR BK Projekto 7str. – tik už tam tikrus nusikaltimus, numatytus šiame straipsnyje? Tai nusikaltimai: Lietuvos valstybės saugumui, Konstitucinei tvarkai, Lietuvos piliečiams, pareigūnams, įstaigoms ar Lietuvos ekonominiams interesams.

Jeigu toks užsieniečių ir asmenų be pilietybės statusas išliks ateityje, tai išliks ir prieštaravimas tarp BK Projekto 6str. ir įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje“.

Tai galima paaiškinti dviem aspektais:

1. Jeigu pagal šį įstatymą „asmenims be pilietybės“ prilyginami ir Lietuvoje nuolat gyvenantys asmenys be pilietybės, tai jų teisinis statusas prilyginamas užsieniečio teisiniam statusui. Akivaizdu, kad ir baudžiamoji atsakomybė jiems taikoma kaip užsieniečiams.

2. Jeigu įstatymų leidėjas turi omenyje „asmenis be pilietybės“, kurie gyvena užsienyje, tai pagal šį įstatymą jų teisinį statusą prilyginti užsieniečių teisiniam statusui yra visiškai realus dalykas. Tik šiuo atveju nekiltų jokių abejonių dėl straipsnio, paminėto įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties LR“, prasmės.

Pagal minėto įstatymo 42str., užsieniečiai padarę Lietuvoje nusikaltimą arba kitą teisės pažeidimą, atsako pagal Lietuvos įstatymus, jeigu tarptautinės sutartys nenumato kitaip, o 49str. sako, kad jeigu Lietuvos tarptautinėse sutartyse numatytos kitokios nuostatos negu šiame įstatyme, taikomos tarptautinių sutarčių nuostatos.

Trečia, kai kurie norminiai aktai, numatantys baudžiamąją atsakomybę, galioja asmenims nepriklausomai nuo jų buvimo vietos, ir nepriklausomai nuo to ar atliko bausmę pagal kitos šalies teisines normas.

LR BK Projekto 8 str. sako, kad asmenys atsako pagal Lietuvos baudžiamuosius įstatymus nepriklausomai nuo jų pilietybės ir gyvenamosios vietos, jei užsienyje padarė tarptautinėse sutartyse įvardintus nusikaltimus:

1. Genocidas (79 str.);

2. Karo nusikaltimai (83 – 94 str.);

3. Žmogaus pagrobimas įkaitu (131 str.)

4. Netikrų pinigų gaminimas, laikymas arba paleidimas apyvarton (192 str.);

5. Orlaivio nuvarymas(233 str.)

6. Nusikaltimai, susiję su narkotikais(250-256 str.)

7. Teroro aktai(237 str.)

Galiojančiame kodekse tokie nusikaltimai nėra įvardinti.

Tačiau labai keblus klausimas dėl nusikaltimus padariusių asmenų išdavimo. Kai Lietuvos pilietis ir jam prilygintas asmuo be pilietybės padaro nusikaltimą užsienyje, yra pagrindas reikaluti, kad jis būtų išduotas Lietuvos valstybei ir čia teisiamas, jeigu yra pasirašytos teisinio bendradarbiavimo ir teisinės pagalbos dvišalės sutartys. O jeigu tokių sutarčių nėra – vadovautis Lietuvos įstatymais.

Lietuva yra pasirašiusi Europos konvenciją dėl ekstradicijos bei jos papildomus protokolus. Joje „piliečiais“ laikomi asmenys, turintys Lietuvos Respublikos pilietybę pagal LR pilietybės įstatymą. Šioje konvencijoje ekstradicija taikoma politiniams, kariniams, finansiniams ir kitiems nusikaltimams.

Konvencijoje numatyta kada ekstradicija gali būti netaikoma:

1. Jei dėl prašomo išduoti asmens paskelbtas galutinis nuosprendis;

2. Jei prašančioji šalis nusprendžia nepradėti teismo proceso dėl minėto nusikaltimo arba jį baigti;

3. Jei priimtu sprendimu kaltinamasis buvo išteisintas;

4. Jei įkalinimo terminas ar kitos priemonės, kurios buvo skirtos nuteistajam:

a) buvo visiškai įvykdytos;

b) visiškai arba iš dalies neįsigaliojo dėl amnestijos ar suteiktos malonės;

5. jei teismas nuteisė kaltinamąjį nepaskirdamas sankcijos;

Taip pat pagal LR BK neišduodami asmenys:

1. Jeigu jie yra Lietuvos piliečiai;

2. Užsienio piliečiai – jeigu jų veikos pagal Lietuvos baudžiamuosius įstatymus nelaikomos nusikaltimais;

3. Kurie buvo persekiojami užsienyje ir pagal Lietuvos
įstatymus jiems buvo suteikta prieglobsčio teisė.

Tose šalyse, kuriose taikoma minėta konvencija, pakeičia visas kitas dvišales sutartis ar konvencijas ir nustato ekstradicijos taikymą tarp bet kurių konvenciją pasirašiusių dviejų šalių. Šios šalys gali sudaryti dvišales ar daugiašales sutartis tik tam, kad papildytų šios konvencijos sąlygas ar palengvintų joje išdėstytų principų taikymą. Tačiau jei tarp šių šalių ekstradicija yra taikoma vienodo įstatymo pagrindu, šalys gali neatsižvelgti į šios konvencijos nuostatas.

IŠVADOS

1. Pagal teritorinį kriterijų teisės aktai skirstomi į galiojančius visoje valstybės teritorijoje, apimančius tam tikrą teritorijos dalį ir galiojančius už teritorijos ribų.

2. Dabar kai labai plačiai plėtojami ekonominiai, politiniai, prekybiniai ir finansiniai tarpvalstybiniai ryšiai, vis didesnė dalis bendrai pripažintų teisės principų ir normų tampa valstybės teisės sudedamąja dalimi. Todėl ypatingai sunku nustatyti tokių teisės norminių aktų galiojimo teritorijos atžvilgiu ribas, nes jos dažniausiai išeina už vienos valstybės teritorijos ribų.

3. Kadangi Lietuva turi išėjimą į Baltijos jūrą, pagal tarptautines teisės normas, jai priklauso ir kontinentinis šelfas, kuriame galioja aukščiausia ir išimtinė Lietuvos valdžia, bet iškilęs konfliktas tarp Lietuvos ir Latvijos dėl naftos telkinių Baltijos jūros plotuose tyrinėjimo ir eksploatavimo, parodė, kad nėra dar iki galo apibrėžta Lietuvos kontinentinio šelfo teritorija ir neaiškios šiai teritorijai skirtų Lietuvos teisinių norminių aktų galiojimo, teritorijos atžvilgiu, ribos. Kontinentinio šelfo teritorija nuo valstybės teritorijos ribų skiriasi tuo, kad pakrantės valstybės teisė į kontinentinį šelfą neliečia nei atviros jūros statuso, nei oro erdvės, esančios virš jūros, statuso.

4. Kadangi jūrų laivai su vienos valstybės skiriamaisiais ženklais, esantys neutralioje zonoje – tos valstybės teritorija, tai visiškai suprantama, kad juose galioja būtent tos valstybės teisės norminiai aktai. Sudėtingiau yra su laivais, kurie yra kitos valstybės teritoriniuose ir vidaus vandenyse. Pagal 1958 m. “Ženevos konvencija dėl teritorinės jūros” ir 1982 m.”Konvenciją dėl jūrų teisės”, kariniuose ir civiliniuose laivuose, galioja tos valstybės norminiai aktai, kurios uostuose jie priregistruoti, bet gali būti taikomi pakrantės valstybės įstatymai jei užsienio valstybės laive padaryti nusikaltimai, kurie gali pakenkti pakrantės valstybės ar jos gyventojų gerovei.

5. Valstybei priklausanti oro erdvė yra iki 100-110 km aukščio nuo vandenyno lygio, joje galioja tos valstybės teisiniai norminiai aktai. Erdvė virš nurodytos ribos laikoma kosmosu ir joje galioja tarptautinės teisės normos. Šiuo metu dar Lietuva neturi galimybių eksploatuoti kosmoso erdvės, todėl mums normini aktų galiojimas šioje srityje nėra aktualus

6. Teritorijos, kurioje galioja teisės norminis aktas, samprata yra juridinio pobūdžio. Ji nesiriboja vienos valstybės teritorija, tai būtų fizinė samprata. Ji daugiau suprantama, kaip norminiuose aktuose numatyti atstumai, tam tikra padėtis, bet ne konkretus taškas Žemės rutulyje.

7. Kiekvienas norminis aktas galioja tam tikrą laikotarpį. Pagal Lietuvos pavyzdį, teisės norminiai aktai įsigalioja kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, arba tą dieną kuri yra numatyta pačiame akte, kaip jo įsigaliojimo data. Įvairių Lietuvos valstybinių institucijų norminių aktų įsigaliojimo tvarka truputėlį skiriasi, bet pagrindas – jų paskelbimas per masines informavimo priemones,lieka visiem vienodas.

8. Galiojantys norminiai aktai nustoja galios kai pasibaigia akte numatytas galiojimo laikas; kai aktas pripažįstamas netekęs galios; kai išleidžiamas kitas norminis aktas, kuris reguliuoja tuos pačius visuomeninius santykius.

9. Teisinių norminių aktų galiojimas ribojamas tokia taisykle: “Įstatymas atgal negalioja”, bet kaip ir kiekviena taisyklė ji turi išimčių. Atgal galioja norminiai aktai kai apie tai nurodyta pačiame akte; kai jų normos panaikina ar sušvelnina teisinę atsakomybę už teisės pažeidimus; kai konkretina ankščiau išleistus norminius aktus.

10. Norminių aktų galiojimas asmens atžvilgiu reiškia, kad šie norminiai aktai vienodai galioja visiems asmenims, esantiems norminio akto galiojimo teritorijoje, tarp jų ir asmenims be pilietybės (apatridams) bei užsieniečiams. Taip pat jie gali būti taikomi tik tam tikrai asmenų (subjektų) kategorijai.

11. Kaip viena iš subjektų kategorijų yra asmenys turintys eksteritorijos teisę. Šia teise naudojasi valstybės ir valdžios vadovai, diplomatai ir konsulai ir kai kurie kiti užsienio piliečiai. Kas tai yra “kiti užsienio piliečiai” nėra apibrėžta nei viename Lietuvos Respublikos norminiame akte.

12. Kita asmenų grupė, turinti išskirtines arba tiksliau neturinti kai kurių teisių, yra vienoje valstybėje nuolat gyvenantys užsieniečiai ir asmenys be pilietybės. Jiems galioja visi tos valstybės teisės norminiai aktai, bet jie neturi teisės balsuoti, būti renkami bei tarnauti armijoje. Taipogi užsieniečiai už padarytus nusikaltimus atsako pagal savo valstybės baudžiamuosius ar civilinius aktus, išskyrus nusikaltimus (Lietuvos pvz.) Lietuvos valstybės saugumui, Konstitucinei tvarkai, Lietuvos piliečiams, pareigūnams, įstaigoms ar Lietuvos ekonominiams interesams, o tuo tarpu asmenys be pilietybės (apatridai), atsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus.

13. Kai kurie norminiai aktai, numatantys baudžiamąją atsakomybę, galioja asmenims nepriklausomai nuo jų buvimo vietos, ir nepriklausomai nuo to ar atliko bausmę pagal kitos šalies teisines normas. Kad užtikrinti šių norminių aktų galiojimą, valstybės pasirašo dvišales arba trišales, teisinio bendradarbiavimo ir teisinės pagalbos sutartis, o taip pat Europos konvenciją dėl ekstradicijos.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Monografija

1. Čiočys P. Teisės pagrindai. 1999 m.

2. Baudžiamoji teisė. Vadovėlis. Bendroji dalis.1998 m.

3. Civilinė teisė. Vadovėlis. Bendroji dalis. 1997 m.

4. Katuoka S. Tarptautinė jūrų teisė. 1997 m.

5. Vadapalas V. Tarptautinė teisė. 1998 m.

6. Брайнин Я.М. Уголовный закон и его применение.М.1967г.

7. Блум М.И, А.А.Tилле. Обратная сила закона. Действие уголовного закона во времени. Москва, 1969г.

8. Недбайло П.Е. Применение правовых советских норм. Москва, 1960г.

9. Лазарева В.В. Теория права и государства. 1996 m.

Periodika

10. Jucys K. LR baudžiamųjų įstatymų kūrimo ir galiojimo erdvėje problemos // Lietuvos valstybingumo ir teisinės problemos. 1993m.

11. Vaišvila A. Teisinio įstatymo viršenybė // Kriminalinė justicija Nr.6. 1997 m.

Norminė literatūra

12. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. 1999 m.

13. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą. 1992m. balandžio 09d. Nr.1-2477.

14. Lietuvos Respublikos papildymo 62-1, 71 str. ir 8-1, 24, 25, 26, 35, 49, 54-1, 89 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas. 1998m. balandžio 21d. Nr.VIII-708. Vilnius.

15. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 18 skirsniu „Karo nusikaltimai“ (333-344 str.), 8-1, 24, 25, 26, 35, 49, 295 straipsnių papildymo ir pakeitimo 299 ir 261 str. pripažinimo netekusiais galios įstatymas. 1998m. birželio 09d. Nr.VIII-776. Vilnius.

16. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl 1996m. liepos 02d. ir 1997m. sausio 09d. įstatymų, kuriais buvo padaryti LR BK 310 str. pakeitimai ir papildymai, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Vilnius, 1998m. liepos 09d.