Teisės aiškinimas
5 (100%) 1 vote

Teisės aiškinimas

TURINYS

ĮVADAS ………………………………………………………………………………………………………………….. 3

1. TEISĖS AIŠKINIMO SAMPRATA ………………………………………………………………………… 4

2. TEISĖS AIŠKINIMO METODAI IR TAISYKLĖS ………………………………………………….. 7

2.1. Lingvistinis teisės aiškinimo metodas ………………………………………………………………… 8

2.2. Sisteminis teisės aiškinimo metodas …………………………………………………………………… 9

2.3.Istorinis teisės aiškinimo metodas ………………………………………………………………………. 10

2.4. Teleologinis (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo metodas ………………………………………. 11

2.5. Precedentinis teisės aiškinimo metodas ……………………………………………………………… 12

2.6. Įstatymo leidėjo ketinimo metodas …………………………………………………………………… 14

2.7. Lyginamasis teisės aiškinimo metodas ………………………………………………………………. 15

2.8. Bendrųjų teisės principų metodas ……………………………………………………………………… 16

2.9. Analoginis teisės aiškinimo metodas …………………………………………………………………. 17

2.10. Loginis teisės aiškinimo metodas ……………………………………………………………………. 17

3. GALIMI TEISĖS AIŠKINIMO VARIANTAI …………………………………………………………. 19

3.1. Adekvatus teisės aiškinimas ………………………………………………………………………….. 19

3.2. Kūrybiškas teisės aiškinimas ………………………………………………………………………….. 19

IŠVADOS ……………………………………………………………………………………………………………… 21

LITERATŪRA ………………………………………………………………………………………………………….. 22

PRIEDAI ………………………………………………………………………………………………………………….. 23

ĮVADAS

Teisės aiškinimas padeda nustatyti tikrąją teisės normos prasmę, o remiantis teisine argumentacija pasakoma, kodėl pateikiama tikroji teisės normos prasmė yra racionali, protinga, pagrista. Ne veltui teisės aiškinimas, kaip sudedamoji teisinės argumentacijos dalis, užsienio valstybių teisės doktrinoje išanalizuotas gana plačiai. Teisės aiškinimo svarbą pirmiausiai lemia tai, kad teisė, kaip žmonių elgesio taisyklių visuma, formuluojama kalba. O kalba, L. Wittgensteino žodžiais tariant, „yra takų labirintas“. Kad teisės normos tekste formuluojamus draudimus ar leidimus būtų galima įgyvendinti, žmonės privalo juos suvokti. L. Wittgensteinas rašė: „Tarp įsakymo ir jo įvykdymo yra praraja. Ji turi būti užpildyta supratimo. Tai reiškia, kad tik suprasdami mes turime padaryti TAI. Įsakymas – tai iš tikrųjų tik garsai, rašalo žymės. Vadinasi, įgyvendinti teisės normas galima tik suvokiant tikrąja jų prasme, o suvokiama aiškinant, nes „aiškinimas reikalingas tam, kad išvengtume nesusipratimo arba pašalintume tą nesusipratimą, kuris atsirastu, jeigu nebūtu paaiškinimo“. Tokio aiškinimo Lietuvos teismų praktika ir teisės doktrina, deja. stokoja. Dar ir šiandien gaji pažiūra į teisėja ne kaip į teisės aiškintoja, o tik kaip į formalu jos taikytoja. Šis požiūris ribotas bent jau dėl to, kad, tinkamai neišaiškinus tikrosios prasmės, teisės normos neįmanoma teisingai taikyti.

Taigi teismo proceso, kaip teisės taikymo, analizė būtu neišsami neaptarus teisės aiškinimo problematikos.

1. TEISĖS AIŠKINIMO SAMPRATA

Žodis „aiškinimas“ (lot. interpretation) dažniausiai suprantamas kaip tam tikro reiškinio prasmės, esmės nustatymas, t.y. kaip pažintinis procesas. Tačiau aiškinimą galima analizuoti mažiausiai trimis aspektais.

Visų plačiausiai (sensu largissimo) aiškinimas reiškia bet kurio mus supančio pasaulio objekto prasmės, jo prigimties ir reikšmės nustatymą ir gali būti suprantamas kaip pažinimo forma. Šitai pasakytina, pavyzdžiui, apie kamuolinio žaibo, kitų gamtos reiškinių prigimties aiškinimą.

Žiūrint plačiai (sensu largo), aiškinimas reiškia bet kurio rašytinio teksto, pavyzdžiui, rašytinės sutarties, laiško, knygos, eilėraščio, atskirų žodžiu ar ženklu, prasmės nustatymą. Toks aiškinimas yra ne kas kita, kaip hermeneutika, t.y. filologijos mokslo šaka, tirianti raštijos paminklus. Būtinumas aiškinti rašytinius šaltinius kyla tada, kai egzistuoja kalbinė informacija, bet nėra jos autoriaus (jeigu autorius būtų, tai tekstą, tikrąja jo prasmę paaiškintų pats). Plačiai aiškinimas suprantamas kaip neatsiejama dviejų dalykų – aiškinimo objekto (teksto) ir aiškinimo subjekto (interpretatoriaus) – vienovė.

Siaurai (sensu stricto) aiškinimas suprantamas kaip dviprasmių, abejonių, neaiškių rašto ar kalbos dalių tikrosios prasmės ir
reikšmės nustatymas. Pavyzdžiui, sutarties punkto, numatančio arbitražinę išlyga, kad „visi šalių ginčai, kilsiantys iš šios sutarties, bus nagrinėjami visuotinai pripažintame arbitraže“, aiškinimas būtent ir reikštu siaurai suprantama aiškinimą. Ši sutarties sąlyga yra nevienareikšmė, todėl reikėtų aiškintis, kokią konkrečiai arbitražo instituciją šalys turėjo omenyje: Londono arbitražo teismą. Paryžiaus arbitražo teismą prie Tarptautinių prekybos rūmų. Stokholmo arbitražo institutą ir pan.

Teisės aiškinimą taip pat galima suprasti keleriopai:

1. teisės aiškinimas gali būti suprantamas kaip teisės – tam tikro socialinio fenomeno, teisės esmės ir prigimties apskritai atskleidimas. Toks teisės aiškinimas yra mąstymo, pažintinė veikla, kurios rezultatai materializuojami teisės mokslo veikalais, o netiesiogiai – ir įstatymų leidyba bei teismų praktika. Šiuo atžvilgiu teisės aiškinimą galima apibūdinti kaip teisės doktrina, kuri pateikia teisės esmės suvokimo metodus ir būdus.

2. teisės aiškinimą galima suprasti kaip teisės šaltinių turinio, jų prigimties ir vietos teisės sistemoje nustatymą. Pavyzdžiui, gali būti aiškinama, kokiai teisei – viešajai ar privatinei, materialiajai ar proceso priklauso konkretus teisės šaltinis ar konkreti teisės norma. Šitaip teisė aiškinama leidžiant įstatymus, sisteminant ir derinant teisą, taip pat ją taikant. Teisės aiškinimą galima suprasti ir kaip kuriamąja teisėjo veikla, kai aiškinamos teisės normos taikymo sfera gali būti išplėsta ar susiaurinta arba pati aiškinama teisės norma gali būti net modifikuota.

3. žiūrint siaurai, teisės aiškinimas reiškia neaiškių, vienas kitam prieštaraujančių įstatymu ar teisės normų tikrosios prasmės ir tikslo nustatymą taikant teise, t.y. kai konkretų įstatymą ar teisės norma siekiama taikyti konkrečiai gyvenimo situacijai. Aiškinant teisų šiuo atžvilgiu, iš esmės ieškoma vienintelio teisingo varianto iš kelių galimų alternatyvų, o teisės aiškinimas, jo rezultatai yra įtvirtinami tam tikrame viešame dokumente, pavyzdžiui, teismo sprendime. Taigi ir šiuo atveju teisės aiškinimui būdingi du elementai – psichologinė ir procesinė veikla. Psichologinė, mastymo (loginė) veikla padeda teisėjui pirmiausiai pačiam išsiaiškinti tikrąja laikytinos teisės normos prasmę. Tam tikra procesinė veikla yra loginiu samprotavimu rezultatų įstatymo nustatyta tvarka įtvirtinimas atitinkamame oficialiame dokumente – teismo sprendime. Čia teisėjas pateikia taikomos normos išaiškinimą teismo sprendimo adresatams. Šiuo aspektu teisės aiškinimas yra viena iš teisinės argumentacijos rūšių, kai yra grindžiami, t.y. pateisinami (motyvuojami), teisės taikymo aktai.

Kadangi operatyvusis teisės aiškinimas yra ne tik mastymo, bet ir procesinė veikla, tokį teisės aiškinimą galima kažkiek sunorminti, t.y. sureguliuoti teisės normomis. Aiškinant teisę operatyviai, siekiama sau ir kitiems atsakyti, ką konkreti teisės norma draudžia ar leidžia, ko ji reikalauja ir ko nereikalauja. Apibendrinant darytina išvada, kad operatyvusis teisės aiškinimas yra ne tik taikomos teisės normos tikrosios prasmės, bet ir teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir kitų vertybių bei bendrųjų teisės principų tikrosios prasmės atskleidimas, o tinkamas teisės aiškinimas padeda įgyvendinti teisingumą.

Operatyvusis teisės aiškinimas apima du aspektus:

• teisės normos ir kitų teisės šaltinių analize,

• teisinės problemos analizą.

Pirmuoju atveju išsiaiškinama tikroji teisės normos teksto prasmė, taip pat. jeigu galimos kelios aiškinimo alternatyvos, pasirenkamas vienintelis aiškinimo variantas. Šio aiškinimo aspektas pavaizduotas Priede Nr.1.

Konkrečios teisinės problemos analizė reiškia teisinio ginčo sprendimo variantų paieška. Čia galimi keli sprendimai, ir juos taip pat reikia argumentuoti. Pirma, konfliktinį faktinę situaciją gali reguliuoti ne viena, o kelios viena kitai prieštaraujančios teisės normos. Dėl šios priežasties galimi keli teisinės problemos sprendimo variantai, kurie nurodyti Priede Nr.2.

Antra, nors faktinę situaciją reguliuoja tik viena teisės norma, tačiau, yra galimi keli tos normos prasmės aiškinimo variantai. Atitinkamai yra galimi ir keli faktinės situacijos sprendimo variantai: pasirinkus vieną aiškinimo variantą, būtų vienoks teisinio konflikto sprendimas, pasirinkus kita – kitoks (Priedas Nr.3).

Taigi teisės aiškinimas yra pagrindinė sudedamoji teisinės argumentacijos ir teismo proceso taikant teisę dalis.

Bendriausiais bruožais teisės aiškinimas yra procesas, kai teisės aiškinimo subjektas turi pasirinkti vieną iš kelių galimų sprendimų. Jis sąlygiškai susideda iš tokių etapų:

• taikytinos teisės normos pasirinkimo;

• nustatymo, ar teisės norma galioja;

• aiškinimo būtinumo nustatymo, t.y. taikytina teisės norma yra aiški ar ne

• taikytinos teisės normos tikrosios prasmės išsiaiškinimo;

• vienintelio išaiškintos teisės normos prasmės varianto pasirinkimo, t.y. nustatymo, kuri galima taikytinos teisės normos prasmė atitinka faktines bylos aplinkybes (tai dar vadinama teisiniu vertinimu, arba teisiniu kvalifikavimu);

• motyvuoto teisės aiškinimo akto priėmimo.

2. TEISĖS

AIŠKINIMO METODAI IR TAISYKLĖS

Kiekvienas teisės aiškinimo metodas taikomas pagal tam tikras teisės ar kitų mokslų taisykles. Pavyzdžiui, taikant lingvistinį teisės aiškinimą vadovaujamasi kalbotyros sukurtomis kalbos vartojimo taisyklėmis; taikant loginį aiškinimo metodą remiamasi logikos suformuluotomis taisyklėmis ir t.t.

Taikyti teisės aiškinimo metodus ir taisykles sunku dėl to, kad jie paprastai nėra įtvirtinti įstatymuose. Tik nedaugelis valstybių įstatymų forma reglamentuoja kelias teisės aiškinimo taisykles. Pavyzdžiui, Latvijos Respublikos civilinio kodekso 4 straipsnyje nustatyti ne tik pagrindiniai kodekso aiškinimo metodai, bet ir jų taikymo eiliškumas: pirmiausiai kodekso normas būtina aiškinti pagal tiesiogine vartojamų žodžiu reikšme, paskui taikomi sisteminis ir įstatymo tikslo metodai.

Apskritai teisės aiškinimo taisyklės Lietuvos teisės doktrinoje žinomos, o kartais jos aiškiai įtvirtintos ir įstatymuose, bet, deja, praktiškai dažnai pamirštamos. Mūsų teismų sprendimuose būtų sunku rasti nuorodų į teisės aiškinimo metodą ar taisyklę.

Remiantis užsienio valstybių teisės doktrina ir teismų praktikos analize galima teigti, kad daugiau ar mažiau sutariama esant dešimt teisės aiškinimo metodų. Skiriami tokie teisės aiškinimo metodai:

• lingvistinis;

• sisteminis;

• istorinis;

• teleologinis;

• precedentinis;

• įstatymų leidėjo ketinimo;

• lyginamasis;

• bendrųjų teisės principų;

• analoginis, ir

• loginis.

Teisėtų ir teisingų sprendimų priėmimą garantuotų tik geras šių metodų ir taisyklių išmanymas, teisingas jų taikymas. Todėl ne tik teisininkas teoretikas, bet ir teisininkas praktikas privalo gerai išmanyti teisės aiškinimo metodus, taisykles, jų taikymo eiliškumą, tarpusavio konkurencijos sprendimo būdus.

2.1. Lingvistinis teisės aiškinimo metodas

Lingvistinis (lot. lingua – kalba), t.y. kalbos mokslo, metodas plačiausiai taikomas aiškinti teise. Teisės aiškinimo metodu taikymo eiliškumo atžvilgiu jį būtina taikyti pirmiausiai. Tik siekiant sustiprinti ar paneigti taikant lingvistini metodą gautą teisės aiškinimo rezultatą, įtraukiami ir kiti teisės aiškinimo metodai.

Lingvistiniu teisės aiškinimo metodu teisės normos prasmė nustatoma analizuojant jos tekstą pagal bendrinėje ar specialiojoje kalboje priimtas žodžiu reikšmes ir taikant įvairių kalbotyros sričių suformuluotas kalbos taisykles. Šiuo metodu analizuojama:

• aiškinamos teisės normos tekste vartojamų bendrinės kalbos žodžiu prasmė;

• aiškinamos teisės normos tekste vartojamų teisinių sąvokų ir jų apibrėžimu prasmė;

• žodžių ir posakių sandara, jų jungtys ir ryšiai;

• aiškinamos teisės normos teksto stiliaus ypatumai;

• kontekstas, kur vartojami aiškinamieji žodžiai ir tais žodžiais įvardyti objektai,

• kalbos ir specialių terminų žodynuose, kitokioje lingvistinėje literatūroje pateikiami samprotavimai, informacija.

Lingvistinis teisės aiškinimas nepakeičia ir nepatobulina raidinės aiškinamo įstatymo išraiškos, nes interpretatorius neturi teisės revizuoti įstatymo, perrašyti jo savais žodžiais. Tačiau taikant šį metodą įstatymo tekstas tikslinamas ir aprašomas pagal bendriną ar specialiąja jame vartojamų žodžių reikšme, todėl jo prasmė gali keistis.

Taikant lingvistini teisės aiškinimo metodą svarbu įvertinti kiekviena aiškinamos teisės normos žodį, sakinio konstrukcija, skyrybos ženklus ir t.t. Pavyzdžiui. Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 14 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad asmuo į tarnyba muitinėje nepriimamas, jeigu toje muitinėje tarnauja jo tėvai, įtėviai, sutuoktinis, broliai, seserys, vaikai, įvaikiai, taip pat sutuoktinio tėvai, broliai, seserys ir vaikai, su kuriais būtų „tiesioginio pavaldumo ar kontrolės ryšys“.

Taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą, ne ką mažiau svarbu atsižvelgti į aiškinamos teisės normos tekste vartojamu žodžiu logine, prasmę. Vadinasi, lingvistiškai aiškinant teisės normas nedera pamiršti ne tik lingvistikos, bet ir logikos taisyklių. Pavyzdžiui, teisės normos tekste vartojami žodžiai „draudžiama“, „privalo“, „neturi teisės“ ir pan. paprastai reiškia, kad ši teisės norma yra imperatyvi. Tuo tarpu žodžių „gali būti“, „sutarties numatytais atvejais“, „jeigu sutartis nenumato ko kita“ ir pan. vartojimas paprastai reiškia, kad aiškinama teisės norma yra dispozityvi.

Taikant lingvistinio teisės aiškinimo metodą aiškinamos ne tik pozityviosios teisės normos, bet ir kiti rašytiniai teisės šaltiniai. Pavyzdžiui, vadovaujantis tomis pačiomis lingvistinio teisės aiškinimo taisyklėmis, būtina aiškinti ir neaiškius, dviprasmiškus teismo precedentus. Teisėjas, siekiantis išspręsti bylą remdamasis neaiškiu teismo precedentu, teismo precedento tekstą turi aiškintis taikydamas tas pačias lingvistinio teisės aiškinimo taisykles.

2.2. Sisteminis teisės aiškinimo metodas

Sisteminį teisės aiškinimo metodą lemia sisteminė teisės prigimtis, ir natūralu, kad jis taikomas gana dažnai.

Sistemiškai aiškinant teisę nustatoma tikroji aiškinamos teisės normos vieta. Sisteminio teisės aiškinimo metodo praktinio taikymo schema būtų tokia: pirmiausiai nustatytina teisės normos vieta teisės
sistemoje apskritai, paskui – jos vieta teisės šakoje, atskirame teisės institute ar įstatymo dalyje, skyriuje, skirsnyje arba straipsnyje (nors ši schema galėtu būti ir atvirkštinė, t.y. einama nuo atskirybės prie bendrybės). Taikant ši metodą, nustatomas šakinis aiškinamos teisės normos pobūdis, t.y. išsiaiškinama, kokia tai norma – materialiosios ar proceso, viešosios ar privatinės, darbo ar civilinės teisės ir t.t. Išsiaiškinus teisės normos vieta teisės aktų sistemoje, galima nustatyti jos taikymo ribas, t.y. kokia ji – bendroji ar specialioji.

Aiškinant ir taikant teisės normas svarbu įvertinti visus įmanomus sisteminius jų ryšius su kitomis teisės normomis – tiek su to paties šaltinio, tiek su kitų teisės šaltiniu. Viena iš dažniausių teisės normų sąveikos apraiškų, kai viena teisės norma papildo kitą teisės normą.

Sisteminis teisės aiškinimas padeda išspręsti įvairius vidinius teisės sistemos prieštaravimus ir iš dalies leidžia užtikrinti teisės sistemos vienovę. P.Leonas rašė: „Sisteminis įstatymo aiškinimas yra daromas lyginant jo turinį su kitais įstatymu straipsniais: pirmiausia jis turi būti lyginamas su tos pačios dalies straipsniais. Jei to neužtenka, reikia jis derinti su viso skyriaus arba su visos rūšies įstatymo turiniu, pagaliau ir su įstatymų visumos prasme. Juk visa veikiamoji teisė yra vieno tikslo vedama, būtent, jos tikslas yra tvarkyti ir derinti žmonių pasielgimai einant tikru teisingumo dėsniu. Todėl įstatymai negali turėti tokių priešingumų, kad jų kai kurie galėtu neatitikti bendrai visuomenės teisingumo sąmonei.“ Antai, kai teisės norma aiškinama atsižvelgiant į įstatymo, kuriame ji yra, sistema, galima nustatyti, ką ta norma įtvirtina – bendrąja taisyklę ar bendrosios taisyklės išimtį.

Sisteminiu teisės aiškinimo metodu galima nustatyti:

• taikytinos teisės normos vieta visoje teisės sistemoje, atitinkamos teisės šakos ar teisės instituto sistemoje (normos santykį su konstitucija, kitais atitinkamos teisės šakos ar instituto teisės šaltiniais);

• taikytinos teisės normos vieta teisės šaltinyje, t. y. jos santykį su kitomis, pavyzdžiui, definicijas pateikiančiomis, to šaltinio normomis;

• bendrosios ir specialiosios teisės normos santyki;

• artimo turimo ir prasmės normų tarpusavio ryši;

• laikytinos teisės normos ir teisės principu ryšį;

• laikytinos nacionalinės teisės normos ir tarptautinės teisės ryšį.

Sisteminis teisės aiškinimo metodas dažniausiai taikomas, kai taikytinos teisės normos tekstas yra dviprasmiškas, įstatymo tekste vartojamų žodžių reikšmė neaiški, norma yra labai abstrakti arba joje nurodomi vertinamieji požymiai, taip pat kai yra teisės spraga arba teisės normų kolizija ir t.t. Tada taikyti vien lingvistinį teisės aiškinimo metodą gali būti ne tik neveiksminga, bet ir pavojinga, nes galimi absurdiški teisės aiškinimo rezultatai.

Sisteminis ir lingvistinis teisės aiškinimo metodai dažnai taikomi kartu. Dažnai lingvistinis teisės aiškinimas tiesiog neįmanomas lygia greta netaikant sisteminio teisės aiškinimo metodo. Tai lemia kai kurių teisės aiškinimo taisyklių bendrumas abiem metodams. Pavyzdžiui, reikalavimo aiškinti teisės normos teksto žodžius atsižvelgiant į visą kontekstą, o ne izoliuotai nebūtų įmanoma laikytis neanalizuojant teisės normos viso teisės šaltinio, kuriame ji yra, kitų tos pačios teisės šakos šaltiniu, konstitucijos, bendrųjų teisės principų kontekste.

Sisteminis teisės aiškinimo metodas svarbus dar vienu – aiškinamos normos galiojimo aspektu. Siekiant taikyti teisės normą, būtina nustatyti, ar ji galioja. Normos galiojimą galima analizuotis trimis aspektais – sisteminiu, faktiniu ir aksiologiniu. Siekiant nustatyti, ar norma yra galiojanti sisteminiu atžvilgiu, būtina atsakyti į tokius klausimus:

• ar teisės norma yra priimta laikantis galiojančiu taisyklių, t. y. būtina analizuoti teisės aktus, reguliuojančius teisės normų rengimo, svarstymo, priėmimo klausimus, teisės aktus priimančiu institucijų kompetenciją ir t.t.;

• ar teisės norma yra įsigaliojusi, t.y. būtina analizuoti teisės aktus, reguliuojančius teisės normų įsigaliojimo tvarka;

• ar teisės norma nėra formaliai panaikinta;

• ar teisės norma neprieštarauja kitoms to paties įstatymo normoms;

• ar teisės norma neprieštarauja Konstitucijai ir kitiems įstatymams.

2.3.Istorinis teisės aiškinimo metodas

Istorinis teisės aiškinimo metodas pasireiškia trimis formomis.

1. siekiama nustatyti istorinius įstatymų leidėjo ketinimus, t.y. kokius santykius ketinta sureguliuoti, kokių tikslų siekta priimant teisės normą ir t.t. Šiuo tikslu analizuojama aiškinamos teisės normos atsiradimo istorija, jos kūrimo ir svarstymo eiga ir t.t. Todėl kartais šis metodas vadinamas ne istoriniu, o genetiniu, ir kai kurie autoriai įstatymų leidėjo ketinimo nustatymo nelaiko savarankišku teisės aiškinimo metodu ir pripažįsta jį esant sudedamąja istorinio teisės aiškinimo metodo dalimi.

2. aiškinamasi priimant teisės normą buvusios ekonominės, socialines, politinės, tarptautinės ir kitos sąlygos, daugelio metų normos taikymo praktiku, jos pakeitimai ir papildymai bei to priežastys. Taip pat aiškinama teisės norma lyginama su galiojusiomis teisės normomis,
reguliavusiomis ta patį santykį.

3. istorinį teisės aiškinimo metodą galima taikyti aiškinant naujai priimtą įstatymą, pakeitusį ankstesnįjį. Natūralu, kad siekiant išsiaiškinti naujos teisės normos prasmę analizuojami prieš tai galioję įstatymai, jų aiškinimo ir taikymo praktika.

Tik analizuojant teisinę problemą istoriniu atžvilgiu, įmanoma geriau įsigilinti į reikalo esmę, gyvenimo realijas. Tokiu atveju į teisę žvelgiama ne kaip į tam tikrą fiksuotą ir stabilų, o kaip į dinamišką reiškinį, atitinkantį visuomenės gyvenimo pokyčius.

Istorinio teisės aiškinimo metodo reikšmė Lietuvos teisinei sistemai didės: leidžiant įstatymus dažnai remiamasi užsienio valstybių patirtimi. Tad aiškinant teisės normas, perimtas iš užsienio valstybių, neišvengiamai reikės analizuoti jų priėmimo, aiškinimo ir taikymo istoriją konkrečioje užsienio valstybėje.

2.4. Teleologinis (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo metodas

Teisės filosofijoje šis metodas vadinamas įvairiai: funkciniu, įstatymo tikslo, teleologiniu. Metodo pavadinimas tiesiogiai išreiškia jo turinį (gr. telos – tikslas), nes ideologija apibrėžiama kaip filosofinė pažiūra, kad visi gamtos ir visuomenės raidos procesai turi galutinį, išankstinį tikslą. Taigi teleologinio teisės aiškinimo metodo esmė nusakoma interpretatoriaus siekiu nustatyti įstatymo ar aiškinamos teisės normos tikslus, uždavinius.

Pripažįstama, kad teleologinis teisės aiškinimo metodas priimtiniausias esant neabejotinų įrodymų, patvirtinančių įstatymo tikslus, pavyzdžiui, kai jie yra aiškiai suformuluoti įstatymo preambulėje ar atskiruose įstatymo straipsniuose arba juos galima aiškiai suvokti iš įstatymo pavadinimo ir turinio. Neabejotinai (tiksliai) žinomi įstatymo tikslai lemia ir kitų teisės aiškinimo metodų taikymą (taikymo specifiką, principus). Tokiu atveju bet kurį teisės aiškinimo metodą reikia taikyti atsižvelgiant į aiškinamo įstatymo tikslus. Pavyzdžiui, kilus lingvistinio ir teleologinio normos aiškinimo rezultatų kolizijai, kai normos (įstatymo) tikslai yra visiškai aiškūs, pirmenybę būtina teikti teleologinio teisės aiškinimo rezultatui.

Jeigu pačiame įstatyme pakankamai aiškiai nenurodytas jo tikslas, šį galima nustatyti remiantis kitais teisės aiškinimo metodais. Pavyzdžiui, įstatymo tikslus galima nustatyti taikant istorinį teisės aiškinimo metodą – analizuojant istorines įstatymo priėmimo sąlygas, jo rengimo medžiaga ir pan. Įstatymo tikslas gali paaiškėti ir taikant sisteminį teisės aiškinimo metodą – analizuojant sisteminius aiškinamo įstatymo ar teisės normos ryšius su konstitucija, kitais tos pačios ar kitos teisės šakos įstatymais. Šitaip nustatomi tikroji įstatymo dvasia ir tikslas.

Remiantis teleologiniu teisės aiškinimo metodu galima išsiaiškinti daugelį dalykų, tarp jų – teisės normos pobūdį (detalizuojant, kokia ji —viešosios ar privatinės teisės norma, taip pat bendroji ar specialioji), teisės normos taikymo sfera, jos santykį su kitomis teisės normomis; galima nustatyti ir tikrąją teisės normų, nustatančiu vertinamuosius požymius ar kriterijus, prasmę.

Kokios būtų bendriausios teleologinio teisės aiškinimo metodo taikymo išvados? Be jokių abejonių, teisė suprantant pragmatiškai, t.y. kaip įranki pasiekti tam tikrų tikslų, tikrosios teisės normos prasmės teisingai nustatyti neįmanoma nenustačius tikslų, kurių siekta priimant konkrečią teisės normą ar konkretų įstatymą. Todėl teisingai taikyti teisės normą galima tik teisingai nustačius jos tikslus. Tačiau tai padaryti kartais nėra lengva. Be to, gali paaiškėti, kad yra keli tarpusavyje prieštaraujantys normos tikslai, pavyzdžiui, finansiniai valstybės interesai ir privatūs mokesčių mokėtojo interesai. Taip pat gali paaiškėti, kad šalia tiesioginio teisės norma turi ir netiesioginį tikslą. Taigi siekiant nustatyti teisės normos tikslus, o juos nustačius – išspręsti teisės normos tikslų konfliktą, neįmanoma apsiriboti tik teleologiniu teisės aiškinimu ir apsieiti be gilesnio, papildomo teisės normos aiškinimo. Tai reiškia, kad teisės normos tikslus galima teisingai nustatyti tik kartu su teleologiniu tinkamai taikant kitus teisės aiškinimo metodus – lingvistinį, sisteminį, istorini, loginį ir t.t. Taigi teleologinis teisės aiškinimo metodas iš tiesų turi būti taikomas lygia greta su kitais teisės aiškinimo metodais.

Radikalus požiūris į teleologinį teisės aiškinimą atitinka šiuolaikinę valdžių padalijimo principo samprata, tačiau irjo reikšmės absoliutinti nederėtų.

2.5. Precedentinis teisės aiškinimo metodas

Teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuluotas teismo precedentas – auetoritas rerum similiter judicatarum. Precedentinis teisės aiškinimo metodas reiškia, kad aiškintis tikrąją teisės normos prasme panaudojami teismų sprendimai, kur jau pateiktas tos pačios teisės normos aiškinimas. Teismo sprendimas, kuriuo remiantis išaiškinama teisės norma, tampa savotišku tos teisės normos priedu, jos dalimi. Jis tampa „autoritetu“ ne tik kitiems teismams, bet ir pačiam tą sprendimą priėmusiam teismui, t.y. teismo precedentas turi
poveikį: vertikalusis teismo precedento poveikis reiškia, kad jis yra privalomas žemesniesiems teismams; horizontalusis teismo precedento poveikis reiškia, kad jis privalomas ir pačiam teismo precedentą suformulavusiam teismui. Taigi kitu teismu, taikančių jau anksčiau teismo išaiškinta teisės normą, uždavinys palengvėja, nes jie gali remtis autoritetu – teismo precedentu.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3909 žodžiai iš 7694 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.