Teisės aiškinimas
5 (100%) 1 vote

Teisės aiškinimas

TURINYS

ĮVADAS ………………………………………………………………………………………………………………….. 3

1. TEISĖS AIŠKINIMO SAMPRATA ………………………………………………………………………… 4

2. TEISĖS AIŠKINIMO METODAI IR TAISYKLĖS ………………………………………………….. 7

2.1. Lingvistinis teisės aiškinimo metodas ………………………………………………………………… 8

2.2. Sisteminis teisės aiškinimo metodas …………………………………………………………………… 9

2.3.Istorinis teisės aiškinimo metodas ………………………………………………………………………. 10

2.4. Teleologinis (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo metodas ………………………………………. 11

2.5. Precedentinis teisės aiškinimo metodas ……………………………………………………………… 12

2.6. Įstatymo leidėjo ketinimo metodas …………………………………………………………………… 14

2.7. Lyginamasis teisės aiškinimo metodas ………………………………………………………………. 15

2.8. Bendrųjų teisės principų metodas ……………………………………………………………………… 16

2.9. Analoginis teisės aiškinimo metodas …………………………………………………………………. 17

2.10. Loginis teisės aiškinimo metodas ……………………………………………………………………. 17

3. GALIMI TEISĖS AIŠKINIMO VARIANTAI …………………………………………………………. 19

3.1. Adekvatus teisės aiškinimas ………………………………………………………………………….. 19

3.2. Kūrybiškas teisės aiškinimas ………………………………………………………………………….. 19

IŠVADOS ……………………………………………………………………………………………………………… 21

LITERATŪRA ………………………………………………………………………………………………………….. 22

PRIEDAI ………………………………………………………………………………………………………………….. 23

ĮVADAS

Teisės aiškinimas padeda nustatyti tikrąją teisės normos prasmę, o remiantis teisine argumentacija pasakoma, kodėl pateikiama tikroji teisės normos prasmė yra racionali, protinga, pagrista. Ne veltui teisės aiškinimas, kaip sudedamoji teisinės argumentacijos dalis, užsienio valstybių teisės doktrinoje išanalizuotas gana plačiai. Teisės aiškinimo svarbą pirmiausiai lemia tai, kad teisė, kaip žmonių elgesio taisyklių visuma, formuluojama kalba. O kalba, L. Wittgensteino žodžiais tariant, „yra takų labirintas“. Kad teisės normos tekste formuluojamus draudimus ar leidimus būtų galima įgyvendinti, žmonės privalo juos suvokti. L. Wittgensteinas rašė: „Tarp įsakymo ir jo įvykdymo yra praraja. Ji turi būti užpildyta supratimo. Tai reiškia, kad tik suprasdami mes turime padaryti TAI. Įsakymas – tai iš tikrųjų tik garsai, rašalo žymės. Vadinasi, įgyvendinti teisės normas galima tik suvokiant tikrąja jų prasme, o suvokiama aiškinant, nes „aiškinimas reikalingas tam, kad išvengtume nesusipratimo arba pašalintume tą nesusipratimą, kuris atsirastu, jeigu nebūtu paaiškinimo“. Tokio aiškinimo Lietuvos teismų praktika ir teisės doktrina, deja. stokoja. Dar ir šiandien gaji pažiūra į teisėja ne kaip į teisės aiškintoja, o tik kaip į formalu jos taikytoja. Šis požiūris ribotas bent jau dėl to, kad, tinkamai neišaiškinus tikrosios prasmės, teisės normos neįmanoma teisingai taikyti.

Taigi teismo proceso, kaip teisės taikymo, analizė būtu neišsami neaptarus teisės aiškinimo problematikos.

1. TEISĖS AIŠKINIMO SAMPRATA

Žodis „aiškinimas“ (lot. interpretation) dažniausiai suprantamas kaip tam tikro reiškinio prasmės, esmės nustatymas, t.y. kaip pažintinis procesas. Tačiau aiškinimą galima analizuoti mažiausiai trimis aspektais.

Visų plačiausiai (sensu largissimo) aiškinimas reiškia bet kurio mus supančio pasaulio objekto prasmės, jo prigimties ir reikšmės nustatymą ir gali būti suprantamas kaip pažinimo forma. Šitai pasakytina, pavyzdžiui, apie kamuolinio žaibo, kitų gamtos reiškinių prigimties aiškinimą.

Žiūrint plačiai (sensu largo), aiškinimas reiškia bet kurio rašytinio teksto, pavyzdžiui, rašytinės sutarties, laiško, knygos, eilėraščio, atskirų žodžiu ar ženklu, prasmės nustatymą. Toks aiškinimas yra ne kas kita, kaip hermeneutika, t.y. filologijos mokslo šaka, tirianti raštijos paminklus. Būtinumas aiškinti rašytinius šaltinius kyla tada, kai egzistuoja kalbinė informacija, bet nėra jos autoriaus (jeigu autorius būtų, tai tekstą, tikrąja jo prasmę paaiškintų pats). Plačiai aiškinimas suprantamas kaip neatsiejama dviejų dalykų – aiškinimo objekto (teksto) ir aiškinimo subjekto (interpretatoriaus) – vienovė.

Siaurai (sensu stricto) aiškinimas suprantamas kaip dviprasmių, abejonių, neaiškių rašto ar kalbos dalių tikrosios prasmės ir
reikšmės nustatymas. Pavyzdžiui, sutarties punkto, numatančio arbitražinę išlyga, kad „visi šalių ginčai, kilsiantys iš šios sutarties, bus nagrinėjami visuotinai pripažintame arbitraže“, aiškinimas būtent ir reikštu siaurai suprantama aiškinimą. Ši sutarties sąlyga yra nevienareikšmė, todėl reikėtų aiškintis, kokią konkrečiai arbitražo instituciją šalys turėjo omenyje: Londono arbitražo teismą. Paryžiaus arbitražo teismą prie Tarptautinių prekybos rūmų. Stokholmo arbitražo institutą ir pan.

Teisės aiškinimą taip pat galima suprasti keleriopai:

1. teisės aiškinimas gali būti suprantamas kaip teisės – tam tikro socialinio fenomeno, teisės esmės ir prigimties apskritai atskleidimas. Toks teisės aiškinimas yra mąstymo, pažintinė veikla, kurios rezultatai materializuojami teisės mokslo veikalais, o netiesiogiai – ir įstatymų leidyba bei teismų praktika. Šiuo atžvilgiu teisės aiškinimą galima apibūdinti kaip teisės doktrina, kuri pateikia teisės esmės suvokimo metodus ir būdus.

2. teisės aiškinimą galima suprasti kaip teisės šaltinių turinio, jų prigimties ir vietos teisės sistemoje nustatymą. Pavyzdžiui, gali būti aiškinama, kokiai teisei – viešajai ar privatinei, materialiajai ar proceso priklauso konkretus teisės šaltinis ar konkreti teisės norma. Šitaip teisė aiškinama leidžiant įstatymus, sisteminant ir derinant teisą, taip pat ją taikant. Teisės aiškinimą galima suprasti ir kaip kuriamąja teisėjo veikla, kai aiškinamos teisės normos taikymo sfera gali būti išplėsta ar susiaurinta arba pati aiškinama teisės norma gali būti net modifikuota.

3. žiūrint siaurai, teisės aiškinimas reiškia neaiškių, vienas kitam prieštaraujančių įstatymu ar teisės normų tikrosios prasmės ir tikslo nustatymą taikant teise, t.y. kai konkretų įstatymą ar teisės norma siekiama taikyti konkrečiai gyvenimo situacijai. Aiškinant teisų šiuo atžvilgiu, iš esmės ieškoma vienintelio teisingo varianto iš kelių galimų alternatyvų, o teisės aiškinimas, jo rezultatai yra įtvirtinami tam tikrame viešame dokumente, pavyzdžiui, teismo sprendime. Taigi ir šiuo atveju teisės aiškinimui būdingi du elementai – psichologinė ir procesinė veikla. Psichologinė, mastymo (loginė) veikla padeda teisėjui pirmiausiai pačiam išsiaiškinti tikrąja laikytinos teisės normos prasmę. Tam tikra procesinė veikla yra loginiu samprotavimu rezultatų įstatymo nustatyta tvarka įtvirtinimas atitinkamame oficialiame dokumente – teismo sprendime. Čia teisėjas pateikia taikomos normos išaiškinimą teismo sprendimo adresatams. Šiuo aspektu teisės aiškinimas yra viena iš teisinės argumentacijos rūšių, kai yra grindžiami, t.y. pateisinami (motyvuojami), teisės taikymo aktai.

Kadangi operatyvusis teisės aiškinimas yra ne tik mastymo, bet ir procesinė veikla, tokį teisės aiškinimą galima kažkiek sunorminti, t.y. sureguliuoti teisės normomis. Aiškinant teisę operatyviai, siekiama sau ir kitiems atsakyti, ką konkreti teisės norma draudžia ar leidžia, ko ji reikalauja ir ko nereikalauja. Apibendrinant darytina išvada, kad operatyvusis teisės aiškinimas yra ne tik taikomos teisės normos tikrosios prasmės, bet ir teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir kitų vertybių bei bendrųjų teisės principų tikrosios prasmės atskleidimas, o tinkamas teisės aiškinimas padeda įgyvendinti teisingumą.

Operatyvusis teisės aiškinimas apima du aspektus:

• teisės normos ir kitų teisės šaltinių analize,

• teisinės problemos analizą.

Pirmuoju atveju išsiaiškinama tikroji teisės normos teksto prasmė, taip pat. jeigu galimos kelios aiškinimo alternatyvos, pasirenkamas vienintelis aiškinimo variantas. Šio aiškinimo aspektas pavaizduotas Priede Nr.1.

Konkrečios teisinės problemos analizė reiškia teisinio ginčo sprendimo variantų paieška. Čia galimi keli sprendimai, ir juos taip pat reikia argumentuoti. Pirma, konfliktinį faktinę situaciją gali reguliuoti ne viena, o kelios viena kitai prieštaraujančios teisės normos. Dėl šios priežasties galimi keli teisinės problemos sprendimo variantai, kurie nurodyti Priede Nr.2.

Antra, nors faktinę situaciją reguliuoja tik viena teisės norma, tačiau, yra galimi keli tos normos prasmės aiškinimo variantai. Atitinkamai yra galimi ir keli faktinės situacijos sprendimo variantai: pasirinkus vieną aiškinimo variantą, būtų vienoks teisinio konflikto sprendimas, pasirinkus kita – kitoks (Priedas Nr.3).

Taigi teisės aiškinimas yra pagrindinė sudedamoji teisinės argumentacijos ir teismo proceso taikant teisę dalis.

Bendriausiais bruožais teisės aiškinimas yra procesas, kai teisės aiškinimo subjektas turi pasirinkti vieną iš kelių galimų sprendimų. Jis sąlygiškai susideda iš tokių etapų:

• taikytinos teisės normos pasirinkimo;

• nustatymo, ar teisės norma galioja;

• aiškinimo būtinumo nustatymo, t.y. taikytina teisės norma yra aiški ar ne

• taikytinos teisės normos tikrosios prasmės išsiaiškinimo;

• vienintelio išaiškintos teisės normos prasmės varianto pasirinkimo, t.y. nustatymo, kuri galima taikytinos teisės normos prasmė atitinka faktines bylos aplinkybes (tai dar vadinama teisiniu vertinimu, arba teisiniu kvalifikavimu);

• motyvuoto teisės aiškinimo akto priėmimo.

2. TEISĖS

AIŠKINIMO METODAI IR TAISYKLĖS

Kiekvienas teisės aiškinimo metodas taikomas pagal tam tikras teisės ar kitų mokslų taisykles. Pavyzdžiui, taikant lingvistinį teisės aiškinimą vadovaujamasi kalbotyros sukurtomis kalbos vartojimo taisyklėmis; taikant loginį aiškinimo metodą remiamasi logikos suformuluotomis taisyklėmis ir t.t.

Taikyti teisės aiškinimo metodus ir taisykles sunku dėl to, kad jie paprastai nėra įtvirtinti įstatymuose. Tik nedaugelis valstybių įstatymų forma reglamentuoja kelias teisės aiškinimo taisykles. Pavyzdžiui, Latvijos Respublikos civilinio kodekso 4 straipsnyje nustatyti ne tik pagrindiniai kodekso aiškinimo metodai, bet ir jų taikymo eiliškumas: pirmiausiai kodekso normas būtina aiškinti pagal tiesiogine vartojamų žodžiu reikšme, paskui taikomi sisteminis ir įstatymo tikslo metodai.

Apskritai teisės aiškinimo taisyklės Lietuvos teisės doktrinoje žinomos, o kartais jos aiškiai įtvirtintos ir įstatymuose, bet, deja, praktiškai dažnai pamirštamos. Mūsų teismų sprendimuose būtų sunku rasti nuorodų į teisės aiškinimo metodą ar taisyklę.

Remiantis užsienio valstybių teisės doktrina ir teismų praktikos analize galima teigti, kad daugiau ar mažiau sutariama esant dešimt teisės aiškinimo metodų. Skiriami tokie teisės aiškinimo metodai:

• lingvistinis;

• sisteminis;

• istorinis;

• teleologinis;

• precedentinis;

• įstatymų leidėjo ketinimo;

• lyginamasis;

• bendrųjų teisės principų;

• analoginis, ir

• loginis.

Teisėtų ir teisingų sprendimų priėmimą garantuotų tik geras šių metodų ir taisyklių išmanymas, teisingas jų taikymas. Todėl ne tik teisininkas teoretikas, bet ir teisininkas praktikas privalo gerai išmanyti teisės aiškinimo metodus, taisykles, jų taikymo eiliškumą, tarpusavio konkurencijos sprendimo būdus.

2.1. Lingvistinis teisės aiškinimo metodas

Lingvistinis (lot. lingua – kalba), t.y. kalbos mokslo, metodas plačiausiai taikomas aiškinti teise. Teisės aiškinimo metodu taikymo eiliškumo atžvilgiu jį būtina taikyti pirmiausiai. Tik siekiant sustiprinti ar paneigti taikant lingvistini metodą gautą teisės aiškinimo rezultatą, įtraukiami ir kiti teisės aiškinimo metodai.

Lingvistiniu teisės aiškinimo metodu teisės normos prasmė nustatoma analizuojant jos tekstą pagal bendrinėje ar specialiojoje kalboje priimtas žodžiu reikšmes ir taikant įvairių kalbotyros sričių suformuluotas kalbos taisykles. Šiuo metodu analizuojama:

• aiškinamos teisės normos tekste vartojamų bendrinės kalbos žodžiu prasmė;

• aiškinamos teisės normos tekste vartojamų teisinių sąvokų ir jų apibrėžimu prasmė;

• žodžių ir posakių sandara, jų jungtys ir ryšiai;

• aiškinamos teisės normos teksto stiliaus ypatumai;

• kontekstas, kur vartojami aiškinamieji žodžiai ir tais žodžiais įvardyti objektai,

• kalbos ir specialių terminų žodynuose, kitokioje lingvistinėje literatūroje pateikiami samprotavimai, informacija.

Lingvistinis teisės aiškinimas nepakeičia ir nepatobulina raidinės aiškinamo įstatymo išraiškos, nes interpretatorius neturi teisės revizuoti įstatymo, perrašyti jo savais žodžiais. Tačiau taikant šį metodą įstatymo tekstas tikslinamas ir aprašomas pagal bendriną ar specialiąja jame vartojamų žodžių reikšme, todėl jo prasmė gali keistis.

Taikant lingvistini teisės aiškinimo metodą svarbu įvertinti kiekviena aiškinamos teisės normos žodį, sakinio konstrukcija, skyrybos ženklus ir t.t. Pavyzdžiui. Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 14 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad asmuo į tarnyba muitinėje nepriimamas, jeigu toje muitinėje tarnauja jo tėvai, įtėviai, sutuoktinis, broliai, seserys, vaikai, įvaikiai, taip pat sutuoktinio tėvai, broliai, seserys ir vaikai, su kuriais būtų „tiesioginio pavaldumo ar kontrolės ryšys“.

Taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą, ne ką mažiau svarbu atsižvelgti į aiškinamos teisės normos tekste vartojamu žodžiu logine, prasmę. Vadinasi, lingvistiškai aiškinant teisės normas nedera pamiršti ne tik lingvistikos, bet ir logikos taisyklių. Pavyzdžiui, teisės normos tekste vartojami žodžiai „draudžiama“, „privalo“, „neturi teisės“ ir pan. paprastai reiškia, kad ši teisės norma yra imperatyvi. Tuo tarpu žodžių „gali būti“, „sutarties numatytais atvejais“, „jeigu sutartis nenumato ko kita“ ir pan. vartojimas paprastai reiškia, kad aiškinama teisės norma yra dispozityvi.

Taikant lingvistinio teisės aiškinimo metodą aiškinamos ne tik pozityviosios teisės normos, bet ir kiti rašytiniai teisės šaltiniai. Pavyzdžiui, vadovaujantis tomis pačiomis lingvistinio teisės aiškinimo taisyklėmis, būtina aiškinti ir neaiškius, dviprasmiškus teismo precedentus. Teisėjas, siekiantis išspręsti bylą remdamasis neaiškiu teismo precedentu, teismo precedento tekstą turi aiškintis taikydamas tas pačias lingvistinio teisės aiškinimo taisykles.

2.2. Sisteminis teisės aiškinimo metodas

Sisteminį teisės aiškinimo metodą lemia sisteminė teisės prigimtis, ir natūralu, kad jis taikomas gana dažnai.

Sistemiškai aiškinant teisę nustatoma tikroji aiškinamos teisės normos vieta. Sisteminio teisės aiškinimo metodo praktinio taikymo schema būtų tokia: pirmiausiai nustatytina teisės normos vieta teisės
sistemoje apskritai, paskui – jos vieta teisės šakoje, atskirame teisės institute ar įstatymo dalyje, skyriuje, skirsnyje arba straipsnyje (nors ši schema galėtu būti ir atvirkštinė, t.y. einama nuo atskirybės prie bendrybės). Taikant ši metodą, nustatomas šakinis aiškinamos teisės normos pobūdis, t.y. išsiaiškinama, kokia tai norma – materialiosios ar proceso, viešosios ar privatinės, darbo ar civilinės teisės ir t.t. Išsiaiškinus teisės normos vieta teisės aktų sistemoje, galima nustatyti jos taikymo ribas, t.y. kokia ji – bendroji ar specialioji.

Aiškinant ir taikant teisės normas svarbu įvertinti visus įmanomus sisteminius jų ryšius su kitomis teisės normomis – tiek su to paties šaltinio, tiek su kitų teisės šaltiniu. Viena iš dažniausių teisės normų sąveikos apraiškų, kai viena teisės norma papildo kitą teisės normą.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2338 žodžiai iš 7694 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.