Teisės teorija
5 (100%) 1 vote

Teisės teorija

Teisės teorija – mokslas tiriantis socialinius mechanizmus, kaip ir kodėl soc. žm. interesai tampa t normomis, socialinius veiksnius, formuojančius teisės sampratą visuomenėje, bendrųjų teisės sąvokų aparatą

Teisės teorijos objektas – (ką nagrinėja):

1) bando atsakyti kas yra teisė,

2) nagrinėja bendrus teisinių reiškinių dėsningumus,

3) analizuoja bendras teisines kategorijas ir jų veikimo mechanizmus.

Įeina ir valstybė 2 aspektais – kaip užrašanti ir garantuojanti teisę.

T t metodas – (kaip nagrinėja) tai

1) teisės ir teisinių reiškinių dėsningumų pažinimo,

2) informacijos apie juos rinkimo,

3) bei tos informacijos logiško sugrupavimo būdai

Yra šie m:

1) bendrieji filosofiniai – sociologiniai – nagrinėja t sąveikoje su ją kuriančia aplinka, kaip atvirą ir nuolat besikeičiantį procesą,

2) formaliosios logikos (indukcija, dedukcija),

3) spec metodai, sukurti spec. mokslų (kibernetinis, statistinis).

Teisės mokslo specifika- visi gamtos mokslai nustato faktus, juos paaiškina, bet negali vertinti, teisės mokslai, kaip socialiniai mokslai – nustato ir pageidavimus, ne tik kas yra.

Teisės mokslo sistema: t mokslų grupės:

1)bendrieji fundamentalieji t mokslai, nagrinėja bendrus visai teisei klausimus (t filosofija, t istorija),

2) šakiniai t m, būdinga žm. santykių reguliavimas ir sankcijų už pažeidimus nustatymas (civilinė, baudž t),

3) specialūs (pagalbiniai) t m, kurie atsiranda sąveikaujant su kitais mokslais (t medicina, teismo ekspertizė).

Teisės teorijos vieta teisės mokslų sistemoje: ji yra metodologinis visų teisės mokslų pagrindas:

1) formuluoja argumentus, leidžiančius įvertinti konkretaus laikmečio teisę,

2) formuluoja visai teisei bendras teisines kategorijas ir analizuoja jau esančių teisingumą,

3) atlieka tarpininko vaidmenį tarp teisės ir kt. neteisinių mokslų (logikos, ekonomikos),

4) apibendrina visų t mokslų pasiekimus,

5) sprendžia sociotechnines problemas – kaip naudojant konkr teisėkūros politiką pasiekti užsibrėžtus rezultatus,

6) formuoja t idealą ir priemones jam pasiekti.

Teisės teorijos funkcijos (f – poveikio būdas arba kryptis):

1) metodologinė – apibendrina šakinių t m rezultatus,

2) analitinė – bando atskleisti t reiškinių dėsningumus,

3) prognostinė – nustatyti idealą.

Teisės samprata – suprantama l įvairiai, priklauso nuo mokyklos; teisė – socialinis interesas, paverstas visuotinai privaloma taisykle, skirta norminti žmonių elgesį, derinti priešingus interesus.

Teisės sampratos santykis su politinio režimo tipu: totalitariniame režime teisės samprata nereikalinga, nes teisė čia tapatinama su įstatymu, o įstatymas – valdančiosios jėgos valia; demokratinėje visuomenėje – remiamasi ne tik įstatymu, bet ir teise, čia pripažįstama ir precedento teisė, ekvivalentu laikoma konstitucija.

Trys teisinės būties lygmenys: 1) t idėjos, t egzistuoja žmonių sąmonėje, tačiau šioje idėjoje jau slypi noras virsti t norma, 2) t norma – projektas, oficialiai valstybės paskelbtas, suvienytas su valstybės prievarta ir dėl to tapęs visuotinai privaloma elgesio taisykle, 3) teisiniai santykiai – t n leidimai virsta praktiniu žm. elgesiu.

Teisė kaip kultūros reiškinys: nes t – žmogaus kūrinys, o juo būdamas prasideda nuo žm. sąmonės – idėjų. T kūrybos atveju kūrėjo idėja transformuojas į elgesio taisyklę, o materialiosios k a – į daiktus.

Teisės sampratų įvairovė, pagal požymių ontologinį lygmenį, visas t sampratos mokyklas g b suskirstyti į:

1) mokyklos, kurios apibrėžia t kaip vienarūšių reiškinių visumą, tik nesutaria kokie faktai tą teisę sudaro, jos, priklausomai nuo to kurį iš ontologinių lygmenų akcentuoja, skirstomos į:

a) prigimtinės t mokyklos – akcentuoja teisinę idėją,

b) akcentuoja normą – pozityvizmas,

c) akcentuoja teisinius santykius (sociologinė t samprata);

2) neįmanoma apibrėžti kaip vienarūšių reiškinių – per daug sudėtinga, reikia tirti įv būdais kaip kelių lygmenų visumą (t idėja – t norma – t santykiai).

Teisės sampratų diferenciacija pagal teisės kildinimą iš intereso, garantuoto jėgos persvara: teigia, kad t šaltinis ne apskritai žmonių, o tik stipriųjų interesai:

L. Gumplovičiaus prievartos teorija: vienos gentys privertė kitas laikytis savo interesus ginančių normų, po to jos švelnėjo. Čia valstybė ir t – organizacinės priemonės įgyvendinti stipriųjų valią, paversti jų interesą visai visuomenei privalomo elgesio taisykle.

Klasinės teisės teorija (marksizmas) t- ekonomiškai ir politiškai viešp klasės valia, paversta įstatymu. Šis apibrėžimas nusakė t paskirtį, būdingą pradinėms visuomenės raidos stadijoms, kai v ir t tebuvo prievartos įrankiai nuosavybę turinčios mažumos rankose.

R. von Jheringo “interesų jurisprudencija”: žmogus gimsta be teisių, privalo gauti, kovodamas su kitais, trukdančiais šias teises įgyti, jomis naudotis (vergovės, baudžiavos panaikinimas). T susideda iš 2 strukt elementų: intereso ir jo apsaugos mechanizmo. Šiai sampratai būdingi požymiai: kintant žm. interesams – keičiasi teisė; t egzistavimas – individo kova dėl subjektinių teisių; teisės ir valstybės vienovė; teisė strukt požiūriu – teisių ir pareigų vienovė.

Teisės teorijos
grindžiančios teisės esmę priešingų interesų kompromisu: intereso virsmą teise siejo su kompromisu, bendradarbiavimu.

Visuomeninės sutarties teorija: t ir valstybė atsiranda iš būtinybės kompromisu derinti priešingus žmonių interesus. T suprantama, kaip priešingų interesų kompromisas, pavirtęs bendro elgesio taisykle. Prievarta čia tik saugo tvarką.

Solidarumo arba “socialinių funkcijų” teorija: nuolatinis asmeninių ir visuomeninių tikslų derinimas. Solidarumas reiškiasi dvejopai:

1) interesų panašumu (žmonės solidarūs, nes turi bendrus interesus ir siekia juos įgyvendinti kartu – tautinis, klasinis),

2) darbo pasidalijimu (asmuo kultūriškai nepakankamas sau – negali pasigaminti visų reikmenų, priverstas bendrauti, keistis paslaugomis. T p ir kiekviena klasė yra viena kitai reikalinga, nes atlieka t tikrą misiją. Čia teisės norma kyla iš visuomenės solidarumo, egzistuoja nepriklausomai nuo valstybės.

Kompromisinės krypties teisės sampratų įvertinimas: t – ne viešpatavimo, o bendradarbiavimo įrankis, šiomis sampratomis plėtojasi šiuol t samprata.

Teisės sampratų diferenciacija pagal teisės šaltinio pobūdį: kaip suprantama iš ko kilo teisė: iš dievo, žmogaus prigimties, valdžios valios, faktinių žmonių santykių.

Teologinė arba dieviškoji teisės kilmės teorija: pirmoji t samprata, t paskirtis – saugoti ne tik stipriųjų, bet visų žm. gerovę. Jei ji siekia visų gerovės, ji negali atsirasti iš žmogaus, kuris egoistas. T – dievų dovana, skirta švelninti žm. egoizmą, sulaikyti nuo nuodėmės.

Prigimtinės teisės teorija: t saugo tuos žm. interesus, kuriuos šis ne prasimano, o kurie slypi jo prigimtyje – gyvybėje, sveikatoje, orume, kurie žm. būtini, kuriuos praradęs nustotų būti kas yra. Prig t visada buvo žm. kuriamas teisės idealas, pagr. jos postulatai:

1) prigimtinė teisė – rinkinys normų, reglamentuojančių žm. elgesį ir priklausančių tai žm. interesų sričiai, kurią normina pozityvioji t;

2) prigimtinė teisė nėra tikslinės žm. veiklos rezultatas, o egzistuoja nepriklausomai nuo žm. valios ir sąmonės;

3) prigimtinė teisė – ne santykinė, o absoliuti (tautos t į nepriklausomybę);

4) prigimtinė teisė – kriterijus, vertinant pozityviąją teisę, valstybės institucijų veiklą žmoniškumo požiūriu.

Pagal požiūrį į teisės turinio kintamumą skiriami tipai: 1) statiškoji koncepcija – p t turinys nesikeičia, o papročiai – religinio pobūdžio; 2) kintamojo turinio koncepcija – pažanga keičia p t turinį.

Teisinis pozityvizmas: ideologija, pagrįsta valstybės vaidmens t pabrėžimu. T – valstybės nustatytų ir valstybės valią išreiškiančių įpareigojančių teisės normų rinkinys. Būdingi požymiai:

1) subjektyvistinė t samprata, t – tai valstybės sukurtų teisės normų rinkinys;

2) viskas, kas sukurta valstybės kaip privalomo elgesio taisyklė – teisinga ir teisėta;

3) t griežtai skiriama nuo moralės, neteisingos t normos, vis tiek yra teisė, nes yra privalomos, teisėtumas ir teisingumas – ta pati sąvoka.

Normatyvinė (etatistinė) teisės samprata: siekiama susiaurinti teisės sampratą iki elgesio taisyklės ir tyrinėti teisę tik logikos bei kalbos požiūriu, čia t – ne procesas, o būsena, prasidedanti t norma ir jos taikymu. Čia svarbiau kaip įstatymus tinkamai taikyti, o ne vertinti žmogaus teisių apsaugos požiūriu.

Institucinis pozityvizmas: teisės taikymas nėra paprastų loginių operacijų rezultatas, nes subjektas, taikantis teisę, visada įneša į tą aktą ir tam tikros kūrybos elementų.

Sociologinė teisės samprata: raginama nuo teisės esmės pereiti prie teisės funkcijų klausimo, kokiais konkrečiais pavidalais teisė “egzistuoja”, reiškiasi asmens ir visuomenės gyvenime. Teise čia laikoma ne tai, kas parašoma teisės normų aktuose, o kas nusistovi žmonių santykių praktikoje. Įstatymų leidėjas ne sukuria naują elgesio normą, o ją tik atranda, fiksuoja, kai ji jau susiformavusi žmonių santykių praktikoje. Rašytiniai šaltiniai tik tada teisės normos, jei jie taikomi faktiškai, daro realų poveikį žm. elgesiui. Čia teismas tarnauja visuomenei, o ne įstatymus leidžiančiai valdžiai, tačiau nesant aiškių formulių visuomenė g b lengvai dezorganizuota, t b aukšto politinės ir t kultūros lygio.

Teisės sampratų įvairovės apibendrinimas: kiekviena teisingai paaiškina teisę konkrečių istorinių sąlygų atžvilgiu (iki 2 pasaul k marksizmas, po jo solidarumo teorija).

Šiuolaikinė teisės samprata – į vientisą sistemą įv t sampratas integruoja asmens primato prieš valstybę pripažinimas, grindžiama civiline teise, kuriai būdingas santykio dalyvių lygiateisiškumas – t y subjektyvių teisių ir pareigų vienovė.

Teisė kaip leidimų (subjektinių teisių) ir paliepimų (pareigų) vienovė: pradinę t struktūrą lemia 2 lygmenys:

1) vertybinis (asmens įsisamoninti egzistenciniai interesai – vertybės, kurias jis nori apsaugoti, susikurti ar įsigyti norminant savo ar kitų asmenų ar institucijų elgesį – tai teisės objektas);

2) norminį (valinį) (tai subjektyvus asmens reikalavimas pagarbos savo egzistencinėms vertybėms (teisės objektui)).

Iš to išplaukia, kad teisė – tai pagarbos reikalavimas ir įsipareigojimas pagarbai, teisės terminais – subjektyvių teisių ir pareigų vienovė.
užsitikrinti saugumą, turi garantuoti artimo saugumą. Subjektinė teisė atskirta nuo pareigos – privilegija, pareiga be teisės – prievolė. Teisių ir pareigų vienovė apsaugo individą nuo vergavimo visuomenei, o visuomenę – nuo individo agresijos.

Termino “teisė” etimologija: pas terminas atsirado neseniai (vartota “tiesa”), 1904 “Istorija abelna”, žodžiai reiškiantys tiesumą, tiesią liniją ir kt. kalbose reiškia teisę. Jei teisė – subjektinių teisių ir pareigų pusiausvyra, tai yra tiesi linija, kur nei teisės neiškyla virš pareigų, nei atvirkščiai (svarstyklės). T p iš žodžio “teisti”.

Prigimtinės ir pozityviosios teisės santykis; valstybės sankcionuota teisė vietoj prigimtinio būvio virsta pozityviąja teise, ji tampa privaloma, pritari jai ar ne; svarbiau kaip įstatymą vykdyti, o ne jo turinys. Pozityvizmo formuojama normatyvistinė teisės samprata yra abejinga humanistiniam teisės turiniui. Ištinka krizė, todėl gręžiamasi į teisės turinį – žm. teises, į teisę grįžta teisingumo sąvoka, naikindama formalaus teisingumo visagalybę, valstybė, kurdama įstatymus, negali pažeisti tam tikrų vertybių, kurios egzistuoja aukščiau nei valstybės valia ir jai nepriklauso.

Institucinė teisės samprata valstybė įeina į teisės esmę kaip teisėkūros subjektas (prigimtinę verčia pozityviąja) ir kaip teisinių imperatyvų privalomumo garantas. Institucinės teisės samprata parodo kokio pobūdžio yra prigimtinės ir pozityviosios teisės santykis. Jis yra genetinis – pozityvioji t išvedama iš prigimtinės, kita vertus jis yra norminimo ir sankcionavimo santykis – pozityvioji teisė paverčia prigimtinės teisės idėjas konkrečia valst ginama elgesio taisykle.

Teisės ir valstybės santykis priklauso kam skiriamas pirmumas – teisei ar valstybei. Normatyvistine t samprata – pirmumas skiriamas valstybei. Pilietinė t samprata – teisės šaltinį sudaro bendrosios žm. vertybės, egzistuojančios aukščiau nei valstybė, pagal jas žm. sudaro tarpusavio sutartis ir normina jomis savo elgesį – teisė pirmiau už valstybę. Sociologinė t samprata teisę kildina iš realiai susiklosčiusių socialinių santykių, teisė ir valstybė yra t p lygmenyje, egzistuoja jų vertybinė pusiausvyra, nes teisę formuoja tiek valstybė, tiek žm. santykiai. Kadangi demokratinių valstybių teisinė sistema orientuota į pilietinę teisės sampratą ir teisinę valstybę, tai pirmumas atiduodamas teisei.

Ikikapitalistinės arba “neišvystytos” teisės stadija – to laikotarpio visuomenėje kartu funkcionavo 2 teisės sampratos: viena teisę suprato kaip stipriojo valią, paverstą visuotinai privalomo elgesio taisykle (viešoji teisė), kita – kaip priešingų interesų derinimą kompromisu, akcentuojant santykio dalyvių lygiateisiškumą (miestų teisė).

Kapitalistinės epochos teisė – visuomenė demokratėjo miesto teisės principus nuosekliai verčiant visos teisės principais, tai buvo išplėstinės teisinės demokratijos pradžia. Tik kai naudos veiksnio nepakako garantuoti teisinių imperatyvų vykdymą, įsikišdavo valstybinė prievarta.

Teisės principai. Principo sąvoka – pagrindinės teisinės idėjos, vertybinės orientacijos, kurios nurodo, kaip konkrečiomis teisės normomis turi būti reguliuojami žmonių santykiai, kad įgautų teisių ir pareigų vienovės pavidalą ir būtų humanizuojami bei demokratizuojami. Iš teisių ir pareigų vienovės kyla šie principai:

1)Įstatymui ir teisei visi lygūs,

2)Teisės priklauso nuo pareigų vykdymo,

3)Privilegijų ir absoliučių teisių neleistinumas,

4)Socialinio kompromiso principas

5)Padarytą žalą būtina atlyginti.

Teisės principų rūšys:

1)Teisės principai-normos, paprastai yra lemti paties teisinio reguliavimo objekto (“negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai).

2) Teisės principai, išvesti iš teisės normų; paprastai lemia teisinis reguliavimo metodas (viskas, kas neuždrausta – leidžiama).

Bendrieji teisės principai – būdingi visai teisės sistemai, persmelkia kiekvieną šaką, nurodo kaip t b formuluojamos tos teisės normos ir organizuojamas jų vykdymas, kad būtų apsaugomos pagr. žm. teisės. Jie yra:

1) žmogus – ne priemonė, o tikslas, visi gimsta laisvi ir lygūs;

2) įstatymas – tautos valia;

3) paklūstantis įstatymui pilietis turi turėti galimybę priversti laikytis įstatymų ir pačią valstybę, taip pat reikalauti, kad kiti laikytųsi įstatymų;

4) teisėtumas – visi teisės subjektai savo veiklos srityje tiksliai ir besąlygiškai įgyvendina teisės normų paliepimus:

a) teisėtumo vieningumas,

b) įstatymai turi būti taikomi visuotinai,

c) įstatymo viršenybė kitų teisės aktų atžvilgiu;

5) Lex retro non agit;

6) įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės;

7) įpareigojimas vykdyti pareigas, kurių būtinybę sukūrė naudojimasis savo teisėmis;

8) niekas negali pelnytis iš neteisėtų savo veiksmų – teisė, kuria asmuo naudojasi nevykdydamas pareigų, nėra teisė.

Principai, konkretinantys teisių ir pareigų vienovę tarpšakiniu lygmeniu, šie p būdingi kelioms teisės šakoms (pvz. civilinei ir tarptautinei t):

1) niekas negali būti teisėjas savo byloje;

2) tebūnie išklausyta ir antroji pusė;

3) įrodinėja tas, kuris teigia, o ne kuris neigia;

4) įrodinėjimo išsamumas (vienas
– ne liudininkas),

5) neigiami teiginiai neįrodo;

6) kai esti abejonių dėl kaltės – abejonė aiškinama gerojon pusėn;

7) apgaulė sunaikina visus teisinius padarinius;

8) individuali atsakomybė.

Teisės principai, konkretinantys teisių ir pareigų vienovę šakos lygmeniu; civilinės t principai:

1) padarytą žalą būtina atlyginti;

2) neteisingas sandoris negalioja;

3) už ATPK pažeidimus poveikio priemonė t b taikoma įstatymų numatyta tvarka;

4) niekas negali būti 2 k baudžiamas už tą patį nusikaltimą;

5) nekaltumo prezumpcija

Teisės socialinė paskirtis ir jos raida; paskirtis – tai tikslas, kuriam teisė kuriama ir dėl kurio egzistuoja. Kadangi teisė atsiranda iš žm. bendravimo, todėl skirta jį valdyti, atsižvelgiant į žmonių lygybę, tiesiogine prasme saugoti visų visuomenės narių teises ir lemti jų įgyvendinimą. Raida: klasinė – kurta saugoti ne visos visuomenės, o tik politiškai ir ekonomiškai vyraujančių soc grupių interesus, slopinant kitas grupes; bendranacionalinė – teisė organizuotu būdu saugo visų socialinių grupių teises, lemia jų įgyvendinimą

Žmogaus teisės kaip pozityviosios teisės socialinės paskirties objektas: yra 2 požiūriai:

1) natūralistinis – žmogaus teisės ir jų įgyvendinimas priklauso asmeniui iš prigimties, jos nuo valstybės nepriklausomos ir neatimamos, tai demokratinės valst,

2) pozityvistinis – žmogaus teisės kyla iš valstybės, ši savo nuožiūra jas žmogui suteikia, o panorėjusi gali ir atimti – totalitar valst. Žmonės iš prigimties nėra lygūs. Diskriminacija – savavališkas asmens teisių atėmimas, ribojimas. Diferenciacija – teisių pridėjimas, lengvatų suteikimas valstybės priemonėmis, bet tik tiems asmenims, kurie patys objektyviai nepajėgia minimaliai garantuoti savo pagr. teisių.

Teisės funkcijos – teisės poveikio žmonių elgesiui kryptys ir būdai. Šios:

1) reguliavimo – leisti, įpareigoti, drausti; nustato santykio dalyviui teisę į tam tikrą vertybę, o kitiems asmenims uždedama pareiga susilaikyti nuo žalingo elgesio tų vertybių turėtojo atžvilgiu arba atlikti jo atžvilgiu pozityvius veiksmus;

2) konfliktų sprendimo – kompromiso f;

3) valstybės prievartos legalizavimo ir normavimo f;

4) informavimo f – kokio elgesio reikalauja t n , kokios bus sankcijos, jas pažeidus;

5) auklėjamoji – paskaitys, gal nenusižengs.

Teisinis reguliavimas – tai praktiškai veikianti teisės samprata; tokia socialinio reguliavimo rūšis, kai teisinis poveikis žmonių elgesiui yra daromas teisės normomis (pastangos sutvarkyti visuomenės gyvenimą teisės pagrindu).

Teisinio reguliavimo priežastys: klasinėje visuomenėje teisinėmis priemonėmis imamasi reguliuoti žmonių elgesį siekiant legalizuoti vienų socialinių grupių agresiją kitų grupių atžvilgiu, slopinant pasipriešinimą; demokratinėje visuomenėje – derinti priešingų gr. interesus ir taip palaikyti santarvę.

Teisinio reguliavimo objektas ir jo priklausomybė nuo teisės sampratos: objektas – tas socialinis žmonių elgesys, kuriam daromas poveikis teisės normomis. Socialinis žm. elgesys – tai žm. tarpusavio santykiai, kuriais žm. siekia apsaugoti ir įgyvendinti savo teises. Teisės reguliavimas negali būti visuotinis, jis reguliuoja tik reikšmingiausius santykius. Yra 2 požymiai sferai apriboti:

a) vidiniai – turtiniai; visuomeninio valdymo santykiai; santykiai, atsirandantys užkertant kelią pažeidimams, baudžiant,

b) išoriniai – visuomeniniai santykiai t b svarbūs ir dažnai pasikartojantys; galimybė kontroliuoti santykius valstybės priemonėmis; galimybė formalizuoti visuomeninius santykius ir išdėstyti juos teisių ir pareigų pavidalu.

Visuomeniniai santykiai patenka į teisinio reguliavimo sferą, jei atitinka vidinius ir išorinius požymius. Normatyvizmas pagrindžia teisinių reguliavimo ribų nebuvimą – kuo nedemokratiškesnė valstybė, tuo labiau kišasi į žm. tarpusavio santykius ir atvirkščiai.

Teisinio reguliavimo metodas: rodo kaip, kokiu būdu teisė reguliuoja socialinius santykius; tai teisinio poveikio žmonių elgesiui būdų ir priemonių sistema. Tai g b įsakymas, draudimas, įgalinimas, rekomendacija, pagyrimas ir t t.

Imperatyvinis t reg metodas – viskas, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo, draudžiama, šiuo metodu daugiausia naudojasi adm ir baudž teisė.

Dispozityvinis t reg metodas –viskas, kas neuždrausta pozityviosios teisės normų, leidžiama, galioja privačioje teisėje. Praktikoje jie niekada neegzistuoja grynuoju pavidalu, pasireiškia jų sintezė.

Teisinio reguliavimo metodo priklausomybė nuo vyraujančios t sampratos ir pol režimo; juo valstybė aktyviau kišasi į žmonių santykius, tuo labiau suvalstybinamas visuomeninis gyvenimas, tuo didesnis teisinio reguliavimo imperatyvumas. Totaliniame režime valst institucijoms, pareigūnams nustatomas dispozityvus režimas, valdomiesiems – imperatyvusis. Demokratinio režimo atveju atvirkščias principas.

Teisinio reguliavimo stadijos; laiko požiūriu yra 2 stadijos:

1) įstatymai nustato pradinę visiems piliečiams vienodą teisinę padėtį;

2) asmens įsitraukimas į teisinius santykius – asmuo, priimdamas naujas pareigas, plečia savo teisinę padėtį ir atvirkščiai.

Teisinio reguliavimo subjektai – valstybė (sukuria normas, įkuria institucijas joms prižiūrėti, vykdyti), asmuo
(daro sandorius).

Teisinių idėjų samprata- pirminis teisės egzistavimo lygmuo, idėja – išplėtota iki teisių ir pareigų santykio teisinis siūlymas, t pasižymėti:

1) siekiu virsti privaloma elgesio taisykle;

2) formos požiūriu išplėtotos, sukonkretintos.

Teisinės sąmonė – tai sistema vaizdinių, idėjų, teorijų, kurias sukuria tam tikrais interesais besivadovaujantys žmonės apie galiojančią teisę ir pageidaujamą teisę, apie galiojančių įstatymų sutikimą ar nesutikimą su jų interesais t p teigiamos ar neigiamos emocijos, kurias jie patiria (žmogaus gebėjimas pažinti tikrovę ir atspindėti ją loginėse konstrukcijose).

Teisinės sąmonės struktūra: 2 elementai:

1)teisinė psichologija – jausmai, išgyvenimai, kuriuos žmonės patiria susidurdami su teise. Ji atlieka svarbų vaidmenį garantuojant galiojančios teisės veiksmingumą. T psichologijos turinį sudaro žmogaus pasitikėjimas arba nepasitikėjimas teise.

2)teisinė ideologija – tai pažintinė teisinės sąmonės pusė – suformuluotas ir išreikštas žmonių požiūris į teisę, tai susistemintų teisinių pažiūrų, principų ir įv visuomenės sluoksnių teisinių reikalavimų išreiškimas. Tai teisinės idėjos, susiformavusios diskusijose.

Teisinės sąmonės funkcijos:

1) pažintinė (protavimas – teisinės žinios);

2) vertinimo (protavimas + emocijos – tam tikra nuomonė);

3) reguliacinė (protavimas + emocijos + valia – tam tikras elgesio modelis; teisėtas ar neteisėtas).

Teisinės psichologijos ir teisinės ideologijos santykis – t p yra emocinis postūmis formuotis tam tikros vertybinės orientacijos ideologijai. Nuo emocijų pereinama prie logikos, nuo logikos prie elgesio taisyklių ir konkrečių teisinių santykių.

Teisinės sąmonės rūšys – skirstoma 2 kriterijais:

1) pagal subjektą:

a)individuali t sąmonė – atskirų asm požiūris į galiojančią ar pageidaujamą teisę;

b)grupinė t sąmonė,

c)visuomeninė t sąmonė

2) pagal sąmonės brandą:

a)paprastoji (masinė)- susiformuoja stichiškai,

b)profesionali t sąmonė (teisininkų),

c)mokslinė t sąmonė (teisininkų mokslininkų).

Teisėkūros sąvoka – tai visuomenės ar įgaliotų valstybės institucijų veikla, kuria siekiama sukurti, pakeisti, panaikinti teisės normas atsižvelgiant į visų visuomenės narių teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Teisėkūra plačiąja prasme – stichiškas, nereguliuojamas procesas, kurio metu visuomenėje formuojasi poreikis vienas ar kitas vertybes apsaugoti teisiškai. Tai skirtingų socialinių grupuočių interesų kovos procesas, jo metu susiformuoja ribos, nubrėžiančios įstatymų leidėjų gaires. Siaurąja prasme – baigiamoji teisės formavimosi stadija, specialiai organizuotas ir į institucinį lygmenį perkeltas teisės užrašymo procesas.

Teisėkūros subjektai – valstybinės valdžios institucijos (parlamentas, savivaldybės), tauta (referendumas –sprendžiamasis, patariamasis, ratifikacinis), valstybinio valdymo institucijos (prezidentas, departamentai), nevalstybinės organizacijos (darbo taisyklės).

Teisėkūros būdai: 1) originalioji kūryba, 2) sankcionavimas (papročio), 3) ratifikavimas.

Teisėkūros rūšys:

1) valstybinių institucijų: a) originalioji teisėkūra, b) sankcionuota, c) deleguota (Lietuvoj nenumato),

2) piliečių (referendumas),

3) sutartinė teisės n formuluojamos konstitucinio, ekonominio it kt sutartyse.

Teisėkūros stadijos:

1)Teisės normų akto parengimas:

a)teisinis siūlymas (siūlyti įstatymą t teisę seimo nariai, prezidentas, vyriausybė, 50 tūkst. piliečių – jų pasiūlytą projektą seimas privalo svarstyti), projekto registravimas (parengiamas komisijose)

b)procedūrinis projekto svarstymas (išklausoma iniciatorių, atitinkamo komiteto nuomonės, svarstomas aptariant kiekvieną straipsnį, už kiekvieną pataisą balsuojama atskirai. Proj g b priimtas, atmestas, arba siunčiamas pataisyti

c)projekto priėmimas (įstatymas priimtas, jei balsavo pusė + 1 esančių posėdyje; konstituciniai įstatymai priimami, jei balsavo pusė + 1visų seimūnų, o keičiami ne < 3/5 dauguma)

2)teisės normų akto priėmimas ir paskelbimas:

a)akto pasirašymas ir paskelbimas (seime priimtas įstatymas siunčiamas prezidentui pasirašyti, paskelbti. Jis g grąžinti įstatymą pakartotinam svarstymui),

b)t akto įsigaliojimas (įsigalioja pasirašius prezidentui ir paskelbus spaudoje).

Teisėkūros principai:

1)teisėtumo p – valstyb institucijos negali viršyti savo kompetencijos, turi laikytis subordinacijos;

2)teisėkūros demokratiškumas ir viešumas – sudaromos sąlygos įsitraukti visuomenei, viešas projektų svarstymas;

3)teisėkūros profesionalumas – privaloma prognozuoti priimamo t akto soc, ekon padarinius;

4)socialinio kompromiso p – t apsaugoti visų soc grupių interesus, o jiems susipriešinus – abipusėmis nuolaidomis;

5)išsamumo p

6)daugumos p – tik tas projektas priimamas, kuriam pritarė dauguma seimūnų arba tautos;

7)ekonomiškumo p – projektas t b rengiamas, o priimtas įstatymas vykdomas mažiausiomis sąnaudomis

Teisėkūros juridinė technika – sistema kalbinių, loginių, organizacinių priemonių ir procedūrų, kuriomis formuluojamos, išdėstomos, teisės normos, rengiami, išleidžiami, sisteminami t normų aktai. Tikslai – racionaliai reguliuoti visuomeninius santykius, vengti spragų,
išdėstyti teisės normas taip, kad jų adresatas jas aiškiai suprastų. 3 rūšys taisyklių:

1)išorinio n t a tvarkymo taisyklės (rekvizitai, rūšies pavadinimas, institucijos pavad, t turinio pavadinimas, reguliavimo objektas),

2)n t a struktūrai keliami reikalavimai – t b tik 1 rūšies normos, pirmiau išdėstomos bendrosios t n, po to specialiosios,

3)t n kalbai keliami reikalavimai – vartojami 3 r terminai: bendrieji neteisiniai t; bendrieji teisės t; specialūs teisės t. Jiems keliami reikalavimai: a)terminų vienareikšmiškumas, b)teisės terminijos vienovė, c)terminų pastovumas, d)terminų ekonomiškumas – neperkrauti teksto.

Teisės norma – ją linkstama laikyti pagrindiniu teisės lygmeniu, nes matomiausias teisės elementas, yra teisėto elgesio pagrindas, nes nurodo, kaip privalo elgtis visuomeninio santykio dalyviai

T n pagrindiniai požymiai:

1) Norminis pobūdis – nustato santykio dalyviams elgesio taisyklę (teises ir pareigas), teisės – ką asmuo gali daryti, pareigos – ką privalo (neprivalo) daryti.

2) Formalus apibrėžtumas – požymis teigia, kad t n turi būti formaliai apibrėžtos (formaliai – išdėstytos oficialiuose aktuose, apibrėžtos – konkrečiai ir aiškiai suformuluota pati elgesio taisyklė).

3) Visuotinis privalomumas – t n turi būti visiems vienodai privalomos, paklusti turi ir tie kurie pritaria, ir kurie nepritaria.

4) Teisės normos visuotinio privalomumo garantai – viešoji nuomonė, moralė, abipusė nauda, valstybės prievarta.

5) T privalomumą garantuojančių priemonių priklausomybė nuo t sampratos ir politinio režimo – demokratijoje teisė kyla iš visuomenės interesų, pagr. t privalomumo garantas bus abipusė nauda, totalitariniame režime, valstybės prievarta, nes pozityvioji teisė kuriama įgyvendinti politinės valdžios interesus.

6)Visų t šakų normų privalomumo garantavimas vienodo veiksmingumo priemonėmis – Viešosios t normų imperatyvai yra garantuojami abipuse santykio dalyvių nauda, jų turtu, o nesant turto – asmenine laisve.privačiosios t normų imperatyvai garantuojami tik abipuse santykio dalyvių nauda ir atsakovo turtu. Visuotinis t normų privalomumas reiškia, kad kiekvieną t pažeidimą turi lydėti atitinkamų sankcijų taikymas. Teisinėje valstybėje ši garantijų sistema (abipusė nauda – asmens turtas –pažeidėjo laisvė)turėtų galioti visai t sistemai – visoms šakoms, ne tik viešajai t.

7) Sisteminis teisės normų veikimas – g b suprantamas dvejopai a) kaip teisės normos vidinių elementų (hipotezės, dispozicijos, sankcijos sąveika), b) kaip pačių t normų tarpusavio sąveika. T n skirstomos į materialiąsias (nustato pirmines turiningas santykio dalyvių teises ir pareigas) ir proceso (nustato teisines procedūras, kaip pasinaudoti materialiosios t normomis). Tokia sistema vadinama objektine teise, tuo skiriasi nuo subjektinės teisės, kuri yra konkrečiam individui suteiktas leidimas atitinkamai elgtis.

Teisės normos formaliųjų ir turiningųjų požymių sąveika – Formalūs – norminamasis pobūdis, formalus apibrėžtumas, visuotinis privalomumas ir jo garantavimas abipuse nauda bei valstybės prievarta, sistemingumas; turiningieji – laisvė, lygybė, teisingumas. Formalieji t normos požymiai kalba apie tą formą, kurią turi įgauti turiningieji požymiai, kad galėtų funkcionuoti praktiškai. Formalieji technologizuoja turininguosius, performuoja juos į elgesio taisykles.

Teisės normos socialinių normų sistemoje

Socialinės normos – tai elgesio taisyklės , kurios skirtos reguliuoti žmonių tarpusavio santykius ir kurių vykdymas garantuotas santykio dalyvių abipuse nauda, taip pat valstybinio arba visuomeninio poveikio priemonėmis. Jos išeina iš tam tikro autoriteto ir standartizuoja žmonių elgesį.

Socialinių normų klasifikacija – moralės normos, papročiai, visuomeninių organizacijų normos, teisės normos.

Teisė normų ir moralės normų sutampantys ir besiskiriantys požymiai – glaudžiai susiję, nes moralė – tai vidinis žmogaus įsitikinimas gerbti kito asmens interesus (teises) ir kartu savanoriškas tokios pagarbos reiškimas. Sutampa:

1) yra žmonių socialinio elgesio reguliatoriai,

2) dažnai (ne visada – stalinistinė teisė) yra to paties turinio ir turi tą patį tikslą – išreikšti žmonių interesus. Jos viena kita remiasi, papildo.. taikant teisę remiamasi moraliniais teiginiais (motinystė).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4421 žodžiai iš 8838 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.