Valstybės ir teisės teorija dalykas metodas vieta teisės mokslų sistemoje
5 (100%) 1 vote

Valstybės ir teisės teorija dalykas metodas vieta teisės mokslų sistemoje

VALSTYBĖS IR TEISĖS TEORIJA: DALYKAS, METODAS, VIETA TEISĖS MOKSLŲ SISTEMOJE.

Turinys

Įvadas.

1. Valstybės sąvoka ir požymiai.

2. Teisės samprata.

3. Valstybės ir teisės teorija:

3.1. Valstybės ir teisės teorijos dalykas.

3.2. Valstybės ir teisės teorijos metodas.

3.2.1. Mokslinis teisės teorijos metodas.

3.2.2. Filosofinis teisės pažinimo metodas.

3.2.3. Istorinis teisės pažinimo metodas.

3.2.4. Sociologinis metodas.

3.2.5. Dogmatinis teisės metodas.

3.2.6. Kritikos metodas.

4. Valstybės ir teisės teorijos vieta teisės mokslų sistemoje.

Išvados.

Literatūros sąrašas.

ĮVADAS

Žmonijos visuomenė yra sudėtingų ir kartu vieningų santykių junginys. Todėl visuomenės funkcionavimo ir raidos būtina sąlyga yra šių santykių tvarkymas, jų reguliavimas. Žmonių, gyvenančių visuomenėje tam tikri klausimai, gali būti išspręsti tik visų bendromis pastangomis. Valstybės, kaip politiniai organizuoto socialinio junginio, uždaviniai ir yra tenkinti bendruosius žmonių – to socialinio junginio narių – reikalus, rūpintis jų bendrais interesais.

Teisė yra pagrindas teisinės valstybės gyvenime. Teisė, reikšdama žmonių pastangas versti savo interesus visai visuomenei privaloma tvarka ir ja remiantis viešpatauti arba sugyventi, yra vienas iš reikšmingiausių ir kartu sudėtingiausių žmogaus kūrinių. Pats klausimas, kas yra teisė, tradiciškas, bet atsakymai į jį netradiciniai. Tai klausimas, kuris neturi galutinių atsakymų; kiekviena epocha, o neretai ir žmonių karta vis iš naujo atsakinėja į jau seniai atsakytus klausimus.

Valstybės ir teisės teorija – tai visuomenės mokslas apie pagrindinius bei bendruosius valstybės ir teisės dėsningumus, esmę, paskirtį ir raidą. Tradiciškai laikoma, kad valstybės ir teisės teorija – tai studijų disciplina, kurią pirmiausia būtina studijuoti norinti sėkmingai įveikti tolesnę teisės studijų programą. Taigi šiame darbe nagrinėsime valstybės ir teisės sampratas, aptarsime valstybės ir teisės teorijos dalyką ir metodus, o taip pat jos vietą teisės mokslų sistemoje. Tik žinodami kas yra teisė, galėsime žinoti, kokie turi būti įstatymai, kad juos galėtume laikyti teisiniais.

Rašant šį dar naudojomės žymių teoretikų darbais, tokių kaip A. Vaišvilos, S. Vansevičiaus, P. Leono, E. Kūrio, o taip pat ir mokomaisiais valstybės ir teisės teorijos leidiniais.

1. VALSTYBĖS SĄVOKA IR POŽYMIAI

Valstybė – tai hierarchinis ir teritorinis darinys, reguliuojantis įvairias visuomenės gyvenimo sritis ir galintis disponuoti įvairiomis prievartos formomis. Valstybės esmė, kilmė, funkcijos ir raida – mokslo apie valstybę (valstybės teorijos) tyrimo objektas. Valstybė, kiek ji susijusi su politinės valdžios kūrimu ir organizavimu, pirmiausia yra politologijos kategorija ir turi tam tikrą autonomiškumą teisės atžvilgiu. Tačiau šis atribojimas nėra didelis, nes valstybė yra ir teisės kategorija. Iš valstybės kyla tokie esminiai teisės požymiai kaip visuotinis jos privalomumas ir garantavimas legalios prievartos priemonėmis. Valstybė išvedama iš teisės poreikių ir tais poreikiais apribota jos veikla.

Valstybė kaip teisės kategorija dažniausiai reiškiasi tada, kai kalbama apie teisėkūrą, teisės įgyvendinimo subjektus bei garantus.

Daugelis praeities ir dabartinių žymių filosofų, politikų, teisininkų bandė suformuluoti valstybės, kaip sudėtingo visuomeninio reiškinio apibrėžimą, parengė nemažai teorijų, įvairiai aiškinančių valstybės atsiradimo priežastis, valstybės valdžios esmę, jos tikslus, uždavinius ir paskirtį.

Visuomenės bendrųjų reikalų tvarkymo organizacija su stipria valdžia, sugebančia visiškai kontroliuoti gana didelę teritoriją ir joje gyvenančius žmones yra valstybė. Šiuolaikinė valstybė susiformavo laipsniškai evoliucijos būdu. Tai ilgas ir prieštaringas istorinis procesas.

Austrijos teisininkas H. Kelzenas pastebėjo, kad valstybės sampratą sunkina tai, kad šiuo terminu vadinami įvairūs dalykai ir reiškiniai. Plačiuoju požiūriu šiuo terminu apibūdinama visuomenė arba ypatinga jos forma. Siauruoju požiūriu jį vartoja specialiosios valdymo institucijos.

Pagal H. Kelzeną, valstybės sąvoka gali būti vartojama tokiomis prasmėmis:

1) valstybė suvokiama kaip gyvas “gamtos organizmas, socialinės biologijos forma (organinė valstybės teorija)”. Visuomenė tapatinama su organizmu, o valstybės paskirtis – aprūpinti savo piliečius;

2) socialiniu atžvilgiu valstybė yra socialinė bendrija, socialinė tikrovė, egzistuojanti nepriklausomai nuo teisėtvarkos ir teisinės tikrovės. Šiuo požiūriu valstybei būdinga valdžios paskirstymas įvairioms institucijoms, kurioms veikiant visuomenėje atsiranda tam tikri vyraujantys santykiai, daugybė įvairių valdymo aktų ir pajungimo būdų, kurių visuma vadinama socialine valstybe;

3) teisiškai valstybė yra juridinis asmuo (teisinis fenomenas) kaip tam tikra – korporacija, kadangi nuo kitų korporacijų valstybė skiriasi tik šalies mastu nustatyta teisine tvarka. Čia H. Kelzenas tapatina valstybę ir teisėtvarką, tačiau valstybės santykiai su teise turi būti tokie kaip ir individo, nors valstybė sankcionuoja teisę;

4) valstybė kaip normų sistema arba kaip
“politiškai organizuota visuomenė, kaip valstybė – valdžia”. Valstybė yra politinė organizacija, visų pirma, dėl to, kad nustato jėgos vartojimo tvarką ir turi jos vartojimo monopolį. Valstybė, visuomenės politinė organizacija, išplečia savo valdžią visai šaliai ir jos gyventojams, turi šiam reikalui specialų valdymo aparatą, leidžia visiems privalomus aktus ir sprendžia bendrus visuomenės reikalus.

“Sovietmečio laikotarpiu valstybės ir teisės teorijoje buvo pripažįstama vienintelė “teisinga” valstybės samprata: valstybės kaip mašinos palaikyti vienos klasės viešpatavimą kitų klasių atžvilgiu, t. y. valstybės – viešpatavimo įrankio samprata”. [2. P.484]

Politologija pateikia tokią šiuolaikinės valstybės sąvoką. “Šiuolaikinė valstybė – tai žmonių bendrija, kuri yra įsikūrusi tikslai apbrėžtoje teritorijoje, turi savo įteisintą viešąją valdžią, yra nepriklausoma ir pripažįstama kitų suverenių valstybių”.[10. P.36]

Šiuolaikinei valstybei būdingi šie požymiai:

1. Žmonių bendrija (tauta), kurios narius jungia bendra kalba, istorinė praeitis ir t. t. Be žmonių nėra ne tik valstybės, kaip ir bet kurios socialinės grupės.

2. Teritorija – tai viena svarbiausių valstybės egzistavimo sąlygų, be jos negali valstybė. Jeigu kokiame nors konkrečiame sausumos plote yra įsikūrusi viena valstybė, tai jame negali būti kitos valstybės, negali reikštis kitos valstybės valdžia.

3. Viešoji valdžia – prievartos (teisėsaugos institucijos) ir valdymo (įstatymų leidimo, vykdymo) institucijų visuma. Valstybinę valdžią visuomenėje vykdo ypatinga žmonių grupė, turinti valstybinius valdinius įgaliojimus, galinti leisti įstatymus, reikiamais atvejais naudoti valstybės prievartą, kad žmonių elgesys paklustų valstybės teisės aktuose išreikštai valiai.

4. Suverenitetas – valstybinės valdžios viršenybė šalies viduje ir valstybės nepriklausomybė užsienio reikaluose. Kai valstybė praranda suverenitetą, jos suvereni valdžia teritorijoje ir gyventojų atžvilgiu pereina kuriai nors kitai valstybei.

5. Tarptautinis pripažinimas – tai pagrindinis valstybės nepriklausomybės įrodymas, kai viena valstybė arba grupė valstybių pareiškia pripažįstanti naujai susikūrusią valstybę ir nusako santykių su ja pobūdį ir apimtį, sutinka gerbti jos nepriklausomybę.

Taigi nesant bent vienam iš paminėtų požymių, negali būti valstybės.

Valstybės esmė reiškiasi per jos pagrindines funkcijas, t. y. per valstybės veiklos svarbiausias kryptis, kurias lemia jos uždaviniai ir tikslai. Priklausomai nuo visuomeninių santykių specifikos šiuolaikinės valstybės funkcijos skirstomos į vidaus ir išorės. Vidaus funkcijos parodo pagrindines valstybės veiklos kryptis, apibūdina jos vidaus politiką. Išorinės funkcijos pasireiškia valstybės veikla tarptautinėje srityje, jos politiniu ir ekonominiu bendradarbiavimu su kitomis valstybėmis, šalies gynimu nuo išorės priešų.

Valstybės funkcijos sudaro valstybinių institucijų sistemos vientisą, susijusią veiklą, kuri turi būti nukreipta kurti sąlygas atskiros asmenybės ir visos visuomenės harmoningai raidai. Priklausomai nuo konkrečių istorinių sąlygų ir netgi valdžios asmenų grupės valstybė gali keisti savo funkcijas, akcentuodama vienas arba atsisakydama kitų.

S. Vansevičius pritaria valstybės kaip viešosios valdžios politiškai suverenios teritorinės organizacijos, turinčios specialų aparatą ir gebančios savo paliepimus padaryti privalomus visai šaliai, sampratai ir siūlo tokį valstybės apibrėžimą, kuriam pritariame ir mes: “ Valstybė yra visos visuomenės politinė organizacija, užtikrinanti jos vienybę ir vientisumą, tvarkanti visuomenės reikalus, suverenia viešąja valdžia suteikianti teisei bendrai privalomą reikšmę, garantuojanti piliečių teises, laisves, teisėtumą ir teisėtvarką”. [2. P.485]

2. TEISĖS SAMPRATA

Įvairios tradicijos, papročiai, neteisinės socialinės normos iki šiol turi didelę reikšmę gyvenime, tačiau šiuolaikinėje visuomenėje jų galimybės ribotos. Dar civilizacijos pradžioje, atsirandant nuosavybei ir kitiems civilizacijai būdingiems faktoriams, iškilo būtinybė universaliai reguliuoti visuomeninius santykius nei tai darė socialinės normos. Tokiu norminiu reguliatoriumi tapo teisė. Teisė – visuomenės organizuotumą lemiantys veiksnys, kuri atsiranda iš visuomenės, jos poreikių. Taigi keičiantis visuomenei, įvairioms aplinkybėms, kinta ir vaizdiniai apie teisę.

Teisės teorija liudija apie buvimą įvairiausių teisės sampratų, tačiau visų teisių įvairovė remiasi viena idėja: teisė – visuomeninės tvarkos palaikymo priemonė, įsisąmoninti žmonių interesai, paversti visuotinai privaloma elgesio taisykle, darančia realų poveikį žmonių tarpusavio santykiams. Toliau aptarsime keletą teisės sampratų.

XVII – ame amžiuje atsirado prigimtinės teisės teorija. Šitos srovės mokslininkai skelbė teisę esant visuomet tą pačią dėl to, kad “ji esanti žmogui prigimta. Proto jėga tik pažįsta ją, bet jos nekuria. Tik proto pažintoji prigimtinė teisė yra universali (visuotinė) teisė, privaloma visoms tautoms ir visiems laikams”. [5. P.21]

Prigimtinės teisės teorijos išeities taškas – prigimtis. Žmonės
pripažįstami lygūs pagal savo prigimtį. Šios teorijos atstovai stengėsi pažinti teisę tokią, kokia ji yra, bet jie nestebėjo teisės eigos ir augimo. Vėliau buvo suprasta, jog ta prigimtoji teisė yra taip pat ne kito kūno iš šalies žmogui duota, bet jo paties nustatyta, o žmogus kurdamas teisę, kad ir vadinamąją prigimtą, negali atsipalaiduoti nuo gyvenimo įvykių.

Normatyvistinės teisės sampratos atstovai pirmenybę teikia teisės normoms. Jų požiūriu teisės esmę sudaro pačios normos kaip elgesio taisyklės, kuriomis reguliuojami visuomeniniai santykiai. Šios teorijos atstovas H. Kelzenas atskyrė teisės mokslą nuo idėjų ir vertybių. Jo nuomone, teisė yra norminė tarp individualių santykių tvarka, arba žmogaus elgesį reguliuojanti sistema. H. Kelzenas manė, kad valstybė tiek pat neįmanoma be teisės, kaip ir teisė be valstybės, nes jos abi yra skirtingos vieno reiškinio pusės. Taigi teisė sutapatinama su įstatymu. Valdžia yra teisė. Valstybė kuria įstatymus (teisę), ir visa tai yra teisinga bei teisėta.

Teisė – ne tai kas užrašyta, o kas nusistovėję tikrovėje – tai sociologinės krypties teisės sampratos tezė. Pirmenybė teikiama teisiniams santykiams, t. y. tiriamas realus gyvenimas, teisės įgyvendinimo dokumentai, teismų sprendimai.

Šios trys pateiktos teisės sampratos yra pagal požiūrį į teisės formą, t. y. kokiame pavidale galime teisę stebėti, naudoti ir taikyti. Manytume, kad kiekviena iš jų turi pagrindą egzistuoti, nes išreiškia konkretaus istorinio laikotarpio tiesą, o jų nagrinėjimas padeda suprasti teisės esmę. Kiekviena teorija yra teisinga tiek, kiek ji paaiškina istorinius įvykius, kiek gali prognozuoti tų reiškinių ateitį.

Teisės sąvoką apibrėžti stengiasi nemažai mokslininkų, tačiau galutinės nuomonės kol kas neprieinama. Tačiau jei yra “teisės” sąvoka, tai turi būti ir jos turinys, kurį reikėtų išnagrinėti norint geriau suprasti pačią sąvoką.

Teisės turinys – žmonių socialinis interesas, paverstas visuomenine tvarka, elgesio taisykle. Pateikiame dvi teisės sampratas pagal požiūrį į teisės turinį. Pagal tai kaip socialiniai interesai yra paversti visuomenės tvarka, visos pažiūros į teisės turinį gali būti apibūdintos dviem principinėmis idėjomis: prievarta ir kompromisu. Šios idėjos išreiškia prievartos ir visuomeninės sutarties teorijas. Prievartos teorija aiškina valstybę ir teisę kaip jėgos priemonę, kuri įveikia interesų priešpriešą ir užtikrina tvarka smurtu. Šia prasme teisė ir valstybė yra vienos žmonių grupės įrankis įgyvendinti savo interesus visai visuomenei privaloma elgesio taisykle. Savo interesą valdantieji organizuotu būdu paskelbia teise ir įtvirtina privalomo elgesio normomis.

Visuomeninės sutarties teorija arba socialinių funkcijų teorija teigia, kad valstybė ir teisė atsiranda ne iš prievartos, o iš būtinybės taikiom priemonėm įveikti žmonių interesų priešpriešą, derinant kompromisu.

Teisė – priešingų interesų kompromisas, pavirtęs elgesio taisykle. Šioms teorijoms bendra yra tai, kad jos supranta teisę kaip į bendrą interesą ir skiriasi nuoroda į skirtingas priemones, kuriomis ta transformacija virsta prievarta ir socialiniu kompromisu. Du suderinti kompromisai virsta vienu.

Teisės sampratos aiškinimų yra daug, tačiau esmė yra ta, kad teisės samprata turi padėti nustatyti ar žmonių elgesys yra teisėtas ar ne. Visuomenė yra tarpusavio santykių junginys, todėl būtinas visuomeninių santykių tvarkymas ir reguliavimas. Visuomeninius santykius reguliuoja socialinės normos, tai yra žmonių sukurtos ir jiems skirtos elgesio taisyklės. Socialinės normos yra privalomos, o teisė priklauso socialinių normų grupei. Ji yra vienas iš sudėtingiausių visuomenės reiškinių.

R. Bakševičienės nuomone, kai kurios aptartos teisės sampratos yra priimtinesnės, kitos tarsi svetimkūnės Lietuvoje. “Teisę galima būtų suvokti kaip susiformavusių tautoje – valstybės sankcionuotų ar būtinų valstybei funkcionuoti – valstybės nustatytų, visuomeninių santykių dalyvių elgesio taisyklių, garantuotų nacionaliniu pritarimu, o prireikus – valstybės prievarta, visuma.” [1. P. 27]

Teisę kaip sudėtingą fenomeną apibūdina ir jos išskirtiniai požymiai:

1) visuotinai privaloma – teisė pasireiškia visuotinų normų vieninga sistema, kurios yra privalomos visiems, nepriklausomai nuo lyties, rasės, tautinės padėties ir t. t.;

2) formalus apibrėžtumas reiškia tai, kad teisės normos pasireiškia ne tik idėjomis ir mintimis, o išreiškia savimi griežtą realybę. Tik teisinės normos sugeba tiksliai pavaizduoti reikalavimus, skirtus žmonių elgesiui. Teisė, turinti formalų apibrėžtumą, kliudo prievartos ir savivalės plitimui, užtikrina patikimą ir tvirtą tvarką visuomenėje;

3) priverstinės valstybės jėgos vykdymo aprūpinimas. Šis požymis liudija apie valstybės teisės reikalavimų palaikymą. Teisės normų realizavimą garantuoja valstybė, jei jos savanoriškai nevykdomos, valstybės kompetentingos institucijos taiko teisinės atsakomybės priemones, tuo užtikrinamas teisės visuotinis privalomumas;

4) daugkartinis naudojimas. Teisinės normos yra “neišsemiamos”, kurių naudojimas skirtas neribotam įvykių kiekiui;

5) teisinių normų turinio teisingumas. Teisė skirta išreikšti
individualią piliečių valią, įtvirtinti principų teisingumą visuomenėje;

6) normiškumas. Teisė nustato bendras elgesio taisykles, kurios vadinasi teisės normomis;

7) sistemingumas. Teisės normos nėra padrikos, o sąveikaudamos sudaro sistemą.

Teisės terminas vartojamas apibūdinti ne tik valstybės nustatytas ar sankcionuotas elgesio taisykles (normas), bet ir šių taisyklių pagrindu susidariusias subjektų elgesio galimybes.

Taigi panagrinėjus teisės požymius, galima teigti, kad pagrindinė teisės paskirtis – būti galingu, socialiniu, norminiu reguliatoriumi, galimo ir būtino individų elgesio nustatytoju. Teisė, skirtingai nei kiti socialiniai reguliatoriai, apsirūpina valstybės prievarta, tada tampa visuotinai privaloma elgesio taisykle. Šie teisės požymiai sudaro teisės esmę, jos pastovų branduolį. Esmė filosofijoje suprantama kaip reiškinio prasmė, proceso visumos aprašymas, ypatybių nustatymas. Todėl, kad teisinis reguliavimas aiškiai turėjo įvairų turinį ir formą, per tūkstančius metų skirtingose tautose apsirūpino įvairiais mechanizmais, tačiau yra teoriškai ir praktiškai svarbu išskirti pagrindinį, tokio socialinio instituto kaip teisė, branduolį. Taigi teisės paskirtis – reguliuoti ir apsaugoti visuomeninius teisinius santykius.

Teisės formavimasis – tai ilgas istorinis procesas, susidedantis iš sudėtingų ir konkrečių istorinių civilizacijų, etapų, sąlygotų tautų ir mokslo raidos savitumų. Šis procesas tęsiasi ir toliau, teisė nuolat tobulėja.

Teisės sampratos šiuolaikiškumas – tai jos apibrėžimų atitikimas konkrečios šalies einamojo momento žmogaus teisių saugos, socialinio kompromiso bei socialinės santarvės poreikius.

3. VALSTYBĖS IR TEISĖS TEORIJA

Teorija (gr. theoria – stebėjimas, tyrimas) – moksliškai pagrįstas tikrovės aiškinimas. Tikrovė, kurią tiria mokslas, labai turtinga bei įvairi ir yra pagrindas įvairioms mokslo šakoms atsirasti. “Mokslinė teorija – tai idėjinis tam tikros tikrovės srities modelis, sisteminis tos tikrovės pagrindinių požymių atspindys žmogaus sąmonėje”.[8. P.30] Teisės mokslai aprėpia mokslus, kurių dalykas yra valstybė, teisė bei pažiūros į valstybę ir teisę.

Valstybė ir teisė yra skirtingi visuomenės reiškiniai, bet visai atskirti jų negalima, nes negali būti valstybės be teisės. Jos yra labai glaudžiai susijusios istoriškai. Valstybė ir teisė turi skirtingą struktūrą ir sudaro tam tikrą tarpusavyje susijusių įvairiapusių valstybinių ir teisinių reiškinių socialinę sistemą. Kaip vientisa socialinė sistema, valstybė ir teisė turi specifinių dėsningumų. Jų nagrinėjimas ir yra valstybės ir teisės bendros teorijos uždavinys.

Valstybės ir teisės teorija duoda pačios plačiausios apimties ir giliausio turinio valstybinių – teisinių reiškinių žinių, kurios fiksuojamos pačiomis bendriausiomis ir abstrakčiausiomis, palyginti su kitomis teisės šakomis, sąvokomis ir teorinėmis konstrukcijomis, ir atlieka visų teisės šakų (konstitucinės, darbo, civilinės ir kt.) atžvilgiu trejopą vaidmenį:

· “valstybės ir teisės teoriją galima laikyti įvadine disciplina, nes ji supažindina su pradinėmis valstybės ir teisės mokslų sąvokomis ir teiginiais,

· valstybės ir teisės teorija yra metodologinis mokslas, gvildenantis svarbiausius teorinius teiginius, kurie yra baziniai, kai sprendžiami specialūs šakinių teisės mokslų klausimai,

· ji atlieka vaidmenį jurisprudencijos integralinio mokslo, kuris tiria šakinių teisės mokslų bendruosius klausimus”.[3. P.11]

Taigi valstybės ir teisės teorija – tai mokslas, tiriantis visuomenės socialinę struktūrą, socialinių jėgų santykį ir kitus veiksnius, formuojančius, keičiančius vyraujančią visuomenėje teisės sampratą kaip visiems teisės mokslams bendrą metodologinį pagrindą; taip pat bendrųjų valstybės ir teisės sąvokų aparatą, darantį teisės sampratą praktiškai veikiančią, pajėgią metodologiškai vadovauti šakinių teisės mokslų tyrimams ir vertinimams.

Sunku susiorientuoti tarp valstybės ir teisės teorijos klausimų, jeigu nežinome tokių bendrų sąvokų kaip valstybė, teisė, įstatymas, teisinis santykis, kai kurias iš jų detaliau jau aptarėme.

3.1. VALSTYBĖS IR TEISĖS TEORIJOS DALYKAS

Mokslo dalykas – tai jo nagrinėjimo objektas. Charakterizuojant šį dalyką, parodoma, ką konkrečiai nagrinėja tam tikras mokslas.

Teisės mokslai priskiriami prie socialinių mokslų. Visus teisės mokslus tarpusavyje sieja bendras objektas – teisė, teisinių reiškinių dėsningumai.

Teorinė teisinio žinojimo sritis prasideda nuo suvokimo tų veiksnių, kurie formuoja konkrečioje visuomenėje vyraujančią teisės sampratą, lemia jos turinį ir pobūdį. Ji siekia nustatyti, kaip iš biologinių, psichologinių, ekonominių žmogaus interesų atsiranda teisinė tikrovė.

Teisės teorija pirmiausia siekia pažinti, kas yra teisė, kodėl žmonės sukuria tokį jų elgesį reguliuojantį įrankį kaip teisė, kas lemia jo pobūdį ir turinio permainas, kodėl įvairiose epochose ir įvairiose tautose jis vis kitoks, kaip teisė turi būti plėtojama, kad pajėgtų konkrečioje tautoje konkrečiu laiku užtikrinti asmens saugumą, socialinę santarvę ir socialinį stabilumą.

Teisės teorijos dalykas yra tai, ką teisės
nagrinėja, t. y. paties žmogaus sukurta ir kuriama tikrovė siekiant jos priemonėmis valdyti žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo procesą. Taip pat teisės teorijos dalykas gali būti suprantamas kaip “teisė” apskritai, tai į ką nukreiptas teisės mokslas.

Valstybės ir teisės teorija tiria ir valstybę kaip organizaciją, kuriai talkinant ir vyksta socialinių interesų virsmas į visai visuomenei privalomą tvarką ir kurios dėka ta tvarka įgyja organizuotos jėgos apsaugą. “Demokratinė valstybė garantuoja, kad esant teisinei tvarkai nė vienos socialinės grupės interesas negalėtų tikėtis būti įgyvendintas ignoruojant kitų asmenų interesus, jog teisinė tvarka tik tam ir yra, kad skirtingų socialinių grupių interesų polinkis save absoliutinti būtų sutramdomas socialiniu kompromisu, įtvirtinamu įstatymuose”. [8. P.30]

Valstybės ir teisės teorija tiria teisę ir valstybę iš pradžių kaip žmonių viešpatavimo, o vėliau – kaip tarpusavio bendradarbiavimo ir gyvenimo santarvėje priemones.

Valstybės ir teisės teorijos dalykas siejamas su teisės tikslais, gali būti apibrėžtas taip: žmonių interesų tyrimas, siekiant nustatyti tokį žmonių tarpusavio elgesį, kad jis garantuotų norminiu požiūriu vienodą tų interesų apsaugą ir įgyvendinimą.

Valstybės ir teisės teorijos dalykas yra valstybės ir teisės atsiradimas ir raida, valstybės ir teisės esmė, turinys, formos ir funkcijos, valstybės ir teisės sąveika, teisėkūra ir teisės taikymas.

3.2. VALSTYBĖS IR TEISĖS TEORIJOS METODAS

Mokslinis pažinimas remiasi tam tikrais mokslinės mąstysenos principais, tam tikra mokslinio pažinimo samprata, kuri teorijoje vadinama mokslo metodologija.

Metodologija – tai mokslinės mąstysenos (mokslinio mąstymo) principų visuma. Kalbant apie teisės mokslą, ji turėtų būti suprantama kaip teisinio mokslinio mąstymo principų visuma. Metodologija – tai mokslo tyrinėjimo pagrindas, išeities taškas.

Bendrosios teisės mokslas atranda ir suformuluoja pagrindinius teisės mokslo dėsnius (idėjas), kurie yra bendri visoms teisės mokslo šakoms.

Teisės mokslo pažanga priklauso nuo metodų, kuriais tas mokslas naudojasi ir kurie lemia teisinio mąstymo sistemingumą, kritiškumą ir savarankiškumą. “Metodas yra tikrovės pažinimo ir pertvarkymo būdas”.[8. P.31] Mokslo dalykas atsako į klausimą, ką mokslas tiria, o metodas – kaip ir kokiu būdu tai yra daroma. Dalykas mokslus skiria, o metodai – vienija. Metodai yra svarbūs ir tuo, kad jie parodo, kaip įgyjamos ir patikrinamos žinios. Nuo metodų pobūdžio priklauso turimų žinių patikimumas, mokslinės pažangos greitis, kokybė. Metodai yra skirtingų mokslų, skirtingų veiklos sričių integracijos priemonė. Per metodus ir pasireiškia mokslo vieningumas.

Metodas – tai ta pati teorija, tik iš vidaus vienos ar kelių pagrindinių sąvokų suorganizuota į sistemą ir naudojama gauti naujų žinių arba patikrinti jau gautas. Metodą dar galima apibrėžti kaip visumą būdų ir priemonių, kurių pagalba nagrinėjami vieni ar kiti reiškiniai.

Mokslai yra diferencijuojami ne tik pagal objektą, bet ir pagal metodus. Metodai – tai konkretūs būdai, priemonės, taikomi tyrinėjant mokslo objektą.

Metodai gali būti skirstomi į:

1) bendruosius – būdingi nagrinėjant įvairius mokslus. Prie šių metodų priskiriamas lyginamasis (komporatyvinis) metodas ir kt.,

2) specialiuosius – tie, kurie būdingi tik vienai disciplinai.

Valstybės ir teisės teorijos metodas – tai sistema būdų ir priemonių, kurių pagalba nagrinėjami bendrieji bei pagrindiniai teisiniai reiškiniai, kuriais valstybės ir teisės teorija tiria socialinių interesų transformavimosi į teisinę tvarką veiksnius ir sąlygas.

Valstybės ir teisės teorija neturi kokio nors specialaus tik jai vienai būdingo metodo. Dažniausiai ji naudojasi tais pačiais mokslinio pažinimo metodais, kuriais remiasi ir kiti mokslai, pirmiausia filosofiniu, sociologiniu, istoriniu, taip pat logikos ir kitais metodais.

3.2.1. Mokslinis teisės teorijos metodas

Mokslinė teorija – tai idėjinis tam tikros tikrovės srities modelis, sisteminis tos tikrovės pagrindinių požymių atspindys žmogaus sąmonėje. Pažinti pasaulį – tai jį logizuoti, t. Y. Versti tikrovės reiškinių požymius ir sąveiką loginėmis sąvokomis ir jų sąveika. Teisę pažįstame, kad žinotume, kokių praktinių tikslų galime ja pasiekti, kokios joje slypi galimybės humanizuoti žmonių santykius.

Kiekviena mokslo teorija apima du struktūrinius elementus: gnoseologinį (objektyvias žinias) ir metodologinį (jų įgijimo būdus ir priemones). Priklausomai nuo to, kuri iš šių struktūrinių dalių apibrėžiant mokslą labiau pabrėžiama, galima suformuluoti skirtingus mokslo teorijos apibrėžimus. Jeigu pirmenybę teiksime pačioms mokslo žinioms, tai mokslas (teorija) yra objektyvių žinių apie tikrovę sistema; o jeigu pirmenybę teiksime metodui, tai mokslą reikės apibrėžti akcentuojant ne jo rezultatus (žinias), o tokių žinių įgijimo procedūras, pačią pažintinę, tiriamąją žmonių veiklą. O į pirmą vietą iškėlus pažintinę veiklą, pirmenybę jau reikės teikti jos priemonėms – metodams, nes tik jais remiantis ir įmanoma pati pažintinė veikla. Tada mokslas (teorija) – tai pažintinė žmonių veikla, kuria siekiama
objektyvių žinių apie tikrovės reiškinių savybes, jų tarpusavio priklausomybę, kitaip tariant, mokslas – tai objektyvių žinių gamyba.

Mokslinio pažinimo metodai yra svarbūs ir tuo, kad jie parodo, kaip įgyjamos ir patikrinamos žinios. Nuo metodų pobūdžio priklauso turimų žinių patikimumas, žinojimo sąmoningumas, mokslinės pažangos greitis ir kokybė.

Būdama sukurta, teoruja toliau atlieka jau mokslinio metodo funkciją – ja remiantis gaminamos, pagrindžiamos, sisteminamos naujos žinios.

3.2.2. Filosofinis teisės pažinimo metodas

Filosofija – tai visuminis pasaulio ir žmogaus vietos jame suvokimas. Filosofinis metodas reikalauja pažinti dalį tarpininkaujant visumai, t. y. siekia atskleisti teisės specifiką nustatant teisės vietą žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo priemonių sistemoje. Todėl aiškinant teisę filosofiniu požiūriu neužtenka pasakyti, kad teisė yra elgesio taisyklė (tai formos dalykas), reikalinga atskleisti ir jos turinį, t.y. ryšį su tais socialiniais interesais, kurių norminė išraiška ir yra ši elgesio taisyklė; taip pat suvokti valstybės ir teisės vietą kitų socialinio reguliavimo veiksnių sistemoje.

Kadangi kiekviena sistema (taip pat teisė) yra atvira, susiklostanti istoriškai, tai sisteminis (filosofinis) metodas dėl savo konkrečios formos yra dialektinis istorinis metodas. Jis padeda suvokti teisę kaip dinamišką ir su visa socialine tikrove susijusį reiškinį. Šiam metodui būdingi šie požymiai: 1) raidos, arba evoliucijos idėja . “Šios idėjos taikymas jurisprudencijai reiškia, kad, siekiant visapusiško teisės pažinimo, į teisę reikia žiūrėti kaip į istorinį reiškinį, t. y. kaip į atsirandančią, besikeičiančią, nuolat netapačią pačiai sau”.[8. P.33] 2) tiesos konkretumas. “Jo esmė, kad kiekviena mokslinė tiesa visada istoriška ir dėl to konkreti, t. y. išlieka tiesa tik atžvilgiu hic et nunc ( čia ir dabar) egzistuojančių faktų ir aplinkybių, kuriais remiantis ji buvo nustatyta. Tiesos konkretumas – tai vienareikšmiškas apibrėžtumas”. [8. P.33] 3) mokslinės analizės visapusiškumas. “Tai reikalavimas, kad teisė, jos raida būtų tiriamos visapusiškai, t. y. atsižvelgiant į sąveiką su kitais tos epochos socialiniais reiškiniais, jų raida ir poreikiais: kaip tie reiškiniai inspiruoja teisę, lemia jos pobūdį, kokios yra šalies konkretaus meto galimybės ja pasinaudoti, ją taikyti, kaip teisė grįžtamuoju ryšiu veikia tuos reiškinius. Be to, reikia tirti ne tik išorinius, formalius teisės požymius, bet ir vidinius, turininguosius, kad šitaip būtų garantuojamas teisės, kaip turinio ir formos vienovės, pažinimas”. [8. P.34]

Minėti sisteminio-istorinio metodo požymiai sudaro sistemą: jie egzistuoja kaip tikslo ir jo pasiekimo priemonių vienovė.

3.2.3. Istorinis teisės pažinimo metodas

Istorinis metodas gali būti suprantamas kaip tikslesnio teisės normų prasmės suvokimo priemonė. Todėl teisės teorijoje jis naudojamas kaip vienas iš teisės normų aiškinimo metodų. Neseniai krašte išleisto kurios nors teisės šakos kodekso straipsnių prasmė aiški iš paties kodekso, nes visi straipsniai sukurti vienu laiku, vienodomis sąlygomis, viena kalba ir atitinkamai tarpusavyje suderinti. Kitaip yra tais atvejais, kai galioja įstatymų kodeksai, sudaryti iš įstatymų, priimtų skirtingu laiku, įvairiose valstybėse, įvairiomis kalbomis. Todėl jų prasmė gali būti suprantama tik žinant aplinkybes, kuriomis jie buvo priimti, ir tikslus, kurių jais siekta. Kad suprastume tokius įstatymus vienareikšmiškai, turime kreiptis į jais nustatomo teisinio reguliavimo istoriją: išsiaiškinti, kokiu tikslu jie buvo priimti, kokią teisinių santykių būseną jais norėta sukurti.

Kiekviena sistema (taip pat ir teisė) yra atvira, susiklostanti istoriškai. Taigi istorinis metodas padeda suvokti teisę kaip dinamišką ir su visa socialine tikrove susijusį reiškinį. Siekiant visapusiško teisės pažinimo, į teisę reikia žiūrėti kaip į istorinį reiškinį, t. y. kaip į atsirandančią, besikeičiančią, nuolat netapačią pačiai sau. Įstatymas yra istoriškai nulemtas praeities ir todėl gali būti teisingai suprastas tik istorijai tarpininkaujant.

3.2.4. Sociologinis metodas

Sociologinis metodas (stebėjimas, anketavimas, interviu, eksperimentas, tyrimas ir kt.), padeda aprašyti kylančius konkrečius sunkumus kuriant įstatymus, juos vykdant, garantuojant teisės priemonėmis žmogaus teisių saugą, visuomenės socialinį stabilumą. Remiantis šiuo metodu, galima apibendrintai pažiūrėti į vieną ar kitą teisinį reiškinį.

Šiuo metodu teisės teorija siekia patikrinti, kiek teisės samprata atitinka konkrečios šalies teisinę tvarką, taip pat teisinio reguliavimo teisinį ir socialinį veiksmingumą: ar konkreti teisės norma ir visa teisinė sistema pasiekia savo tikslus. Sociologiniu metodu yra užtikrinamas grįžtamasis teisės ryšys, jos pasitikrinimas gyvenimu ir kartu pačios teisės atsinaujinimas laiku, prisitaikymas prie besikeičiančių žmogaus teisių apsaugos poreikių.

“Sociologinio metodo gautų duomenų pagrindu formuojasi naujos teisės idėjos, jas teisėkūra paverčia naujomis teisės normomis (įstatymais), o šios virsta teisiniais santykiais. Be sociologinio metodo teisė prarastų ryšį su socialine tikrove, nebūtų aišku,
teisė veikia žmonių santykius, kokių įstatymų reikia konkretaus meto visuomenei, kaip ir kuria linkme reikėtų tobulinti įstatymus, jų įgyvendinimo organizaciją”.[8. P.36]

Sociologinis metodas nereikalingas arba mažai reikalingas tik tai teisinei sistemai, kuri remiasi normatyvistine teisės samprata. Jeigu teisė – tik stipriojo įsakymas, garantuojamas prievarta, tai tokiam įstatymų leidėjui neįdomu, ką žmonės mąsto apie jo leidžiamus įstatymus ir kaip nuo jų nukenčia. Savo teisės veiksmingumą jis sieja ne su žmonių pritarimu, o su turimos jėgos (prievartos) pakankamumu.

Loginės procedūros skirtos tyrinėti teisę kaip norminio pobūdžio reiškinį. Tai teisės statinės būsenos fiksavimo, jos vidinio tvarkymo, loginio tobulinimo metodas siekiant tenkinti techninius teisės įgyvendinimo poreikius: padėti teisės subjektams – adresatams aiškiau suvokti teisės normos prasmę, tiksliau ją pritaikyti konkrečiam atvejui, išvengti teisės normų prieštaravimų, operatyviau rasti normų gausybėje konkrečią normą ir kita.

Prie specialiųjų teisės pažinimo metodų priskirtini ir formaliosios, arba matematinės, logikos metodai: indukcija, dedukcija, analogija, įrodymas, apibrėžimų teorija, apbendrinimas, lyginimas, modeliavimas ir kiti. Sisteminis šių logikos metodų taikymas teisės kategorijų analizei vadinamas dogmatiniu metodu.

3.2.5. Dogmatinis teisės metodas

Tai loginės procedūros, skirtos tyrinėti teisę kaip norminio pobūdžio reiškinį. Tai ne teisės plėtojimo, o teisės statinės būsenos fiksavimo, jos vidinio tvarkymo, loginio tobulinimo metodas siekiant pirmiausia tenkinti techninius teisės įgyvendinimo poreikius: padėti teisės subjektams – adresatams aiškiau suvokti teisės normos prasmę, tiksliau ją pritaikyti konkrečiam atvejui, išvengti teisės normų prieštaravimų, operatyviau rasti normų gausybėje konkrečią normą ir kita. “Tai teisės sistemos egzistavimo formų tobulinimo metodas”. [8. P.37] Todėl jis veikiau techninio, procedūrinio pobūdžio ir skirtas ne tiek gauti naują teisinę informaciją, kiek griežtai formuluoti, sisteminti teisės normas, atrasti ir šalinti loginius jų prieštaravimus. Konkrečiomis jo procedūromis laikoma: teisės normų kodifikacija, inkorporacija, konsolidacija, teisinis komentaras. Šioms operacijoms vykdyti naudojami minėti formaliosios logikos metodai. Pirmomis trimis operacijomis (kodifikacija, inkorporacija, konsolidacija) sisteminami, pertvarkomi teisės aktai ir teisės normos, sudaromi atitinkami teisės aktų sąvadai, kodeksai, statutai, o teisiniu komentaru aiškinamos jau susistemintos kurios nors teisės šakos normos siekiant jas padaryti aiškesnes, patogesnes taikyti praktiškai. Čia siekiama išskleisti teisės normų prasmę, kartu nurodant, kaip jas supranta teismų praktika, mokslinė literatūra.

3.2.6. Kritikos metodas

Galiojanti teisė, atsilikdama nuo ekonominio gyvenimo poreikių, idėjų, kurias puoselėja tam tikro laiko žmonės, nebepajėgdama patikimai garantuoti žmogaus teisių saugos, susilaukia nepasitenkinimo ir kritikos. Tokia teisė ima varžyti žmonių laisvę labiau nei reikalauja kitų žmonių teisių apsaugos ar bendrosios kultūros pažangos poreikiai. Tai suvokiama kaip galiojančios teisės netobulumas, atsilikimas nuo gyvenimo. Siekiant įveikti šį teisinio reguliavimo ribotumą, kuriama naujos pageidautinos teisės vizija (ideologija), siūlomi naujų įstatymų projektai, naujos teisinės institucijos ir jų kompetencija įgyvendinti tą viziją. Šis procesas ir yra konstruktyvios kritikos metodas. Jis susideda iš trijų stadijų (dalių):

1) galiojančios teisės kritikos ir neigimo;

2) teisės idealizavimo (geidžiamos teisės vizijos kūrimo – konstruktyvios kritikos); ir

3) siūlymo priemonių ir būdų, kaip geidžiamos teisės viziją paversti galiojančia teise ir praktiniu žmonių elgesiu.

Plačiai teisės mokslas naudojasi lyginamuoju metodu, kuris, gretindamas įvairių šalių arba toje pačioje šalyje įvairiais istorijos etapais egzistavusias teisės sistemas, teisės institutus, jų praktiką, padeda atsirasti naujiems požiūriams, idėjoms; šių tyrimų pagrindu formuojasi net naujos teisės mokslo disciplinos (lyginamoji teisė). Tai būdas pasinaudoti įvairių šalių teisine patirtimi darant savo teisinę kūrybą veiksmingesnę.

Nors valstybės ir teisės teorijos mokslas naudojasi visais minėtais metodais, bet konkrečiu laiku konkrečioje šalyje ilgiau ar trumpiau vyrauja kuris nors vienas iš jų priklausomai nuo to, kuri tyrimų kryptis vyrauja to meto moksle.

4. VALSTYBĖS IR TEISĖS TEORIJOS VIETA TEISĖS MOKSLŲ SISTEMOJE

Teisė, būdama žmonių santykių reguliatorius, yra daugialypis reiškinys. Todėl ji yra tiriama įvairių teisės mokslų: vieni teisės mokslai ją tiria bendruoju požiūriu, aiškindamiesi, kas yra teisė apskritai, koks jos santykis su žmonių interesais, kaip ir dėl ko ji keičiasi, kiti teisės mokslai ją tiria kaip konkrečių visuomeninių santykių reguliavimo techniką. Abu šie teisės tyrimo lygiai vadinami vienu bendru pavadinimu – teisės mokslas, arba jurisprudencija (teisės žinojimas, arba žinios apie teisę).

Gyvenime yra daug visuomenės reiškinių, kuriuos reguliuoja teisė (tai ir valstybinio valdymo, nuosavybės, darbo santykiai ir t. t.). Tad, suprantama, ir teisės mokslas
neapsiriboja viena mokslo šaka. Kiekviena teisės mokslo šaka turi savo tyrinėjimo objektą ir jai būdingus metodus.

Visi visuomenės mokslai, kuriems priklauso ir jurisprudencija, kelia sau tris uždavinius: “1) nustatyti socialinės tikrovės faktus ir reiškinius, jų savybes; 2) juos paaiškinti; ir 3) įvertinti tiriamą tikrovę jos naudingumo ar grėsmingumo žmogaus teisių saugai požiūriu”. [8. P.23]

Į teisės mokslo tyrimo sritį kaip esminis elementas įeina ne tik teisė kaip visuomeninė tvarka, bet ir socialiniai (žmonių) interesai kaip tos tvarkos šaltinis ir jos vertinimo kriterijus.

Teisės mokslai skirstomi į:

1. Bendruosius teorinius, arba fundamentiniai teisės mokslus – teisės teorija. Šie mokslai tiria bendruosius teisės požymius: teisės sampratą, jos istorinę raidą, teisės poveikio visuomeniniams santykiams veiksmingumą, tapačius ir skiriamuosius įvairių šalių teisinių sistemų požymius.

2. Šakinius teisės mokslus, tiriančius atskiras teisės mokslo sritis: konstitucinė, baudžiamoji, administracinė, civilinė ir kt. Šie mokslai, remdamiesi bendrųjų teisės mokslų suformuluota teisės samprata ir jų sąvokų aparatu, sprendžia techninius konkrečios teisinio reguliavimo srities klausimus.

3. Taikomuosius, arba specialiuosius teisės mokslus, susiformavusius sandūroje su kitais mokslais: teisės filosofija, teisės sociologija, teismo medicina ir kt. Šios teisės disciplinos atsirado pritaikius kitų mokslų metodus spręsti įvairias teisinio reguliavimo, jo socialinio veiksmingumo, teisingumo vykdymo problemas.

4. Istorinius teisės mokslus – valstybės ir teisės istorija, politinė teisės istorija

Kitų mokslų metodų skverbimasis į teisės mokslą yra pažangus dalykas, nes leidžia didinti pažintines jurisprudencijos galimybes ir teisinį poveikį.

Šis teisės mokslų skirstymas nėra griežtas, nes gali būti įvairūs skirstymo kriterijai. Tie patys teisės mokslai gali atsidurti ir pirmoje, ir trečioje grupėje. Pavyzdžiui, teisės filosofija ir teisės sociologija savo svarstomų problemų pobūdžio ir apimties požiūriu priskirtinos prie pirmos teisės mokslų grupės, o kilmės (susiformavimo metodo) atžvilgiu – prie trečios. Šis skirstymas nėra ir išsamus ar vienintelis. Plėtojantis rinkos ekonomikai, atsiranda naujų teisės subjektų (pvz., akcinės bendrovės, komerciniai bankai, kitokie komerciniai dariniai), naujų teisinių reiškinių (hipoteka, holdingas ir kt.). Jų pagrindu klostosi nauji žmonių tarpusavio santykiai, keičiasi jų pobūdis. Juos reguliuoti, nukreipti bendrosios gerovės linkme neužtenka kurios nors jau esamos teisės šakos normų, nes reikia kitokiu metodu ir kitokiu mastu reguliuoti naujau atsiveriančią socialinių santykių sritį. Todėl atsiranda naujų teisės šakų, posakių: ekologinė teisė, komercinė teisė, mokesčių teisė, kosmoso naudojimo teisė ir kita.

Be to, šis teisės mokslų skirstymas nėra ir principinis (esminis), nes jurisprudencijoje iš esmės nėra nei pagrindinių, nei antraeilių teisės mokslų. Kiekvienas būsimam teisininkui yra būtinas, nes jam iš pradžių svarbu studijuoti visus teisės mokslus.

Teisės teorijos vieta teisės mokslų sistemoje priklauso nuo funkcijų, kurias teorija vykdo. Talkindama teisės mokslams, teisės teorija atlieka tris funkcijas:

· metodologinę,

· pažintinę arba analitinę,

· prognostinę (konstruktyviąją).

Kaip jau buvo minėta, teisės teorija tiria visa tai, kas yra bendra ir vienodai reikšminga visiems šakiniams teisės mokslams, todėl teisė teorija tampa bendrąja teisės mokslų metodologija.

Teisės teorija apbendrina šakinių teisės mokslų rezultatus, teisės samprata pagrindžia bendrą vertybinę teisinio reguliavimo kryptį. Šakiniai teisės mokslai vartoja įvairias bendrąsias teisės sąvokas: teisės norma, teisės principas, teisinis santykis, teisės pažeidimo sudėtis, teisinė atsakomybė ir t. t., ir vartoja jas tokia prasme, kokią joms suformuluoja, pagrindžia teisės teorija, apbendrinama įvairių teisės šakų vykdomo teisinio reguliavimo patirtį. Pavyzdžiui, teisinės atsakomybės turinys, suformuluotas teisės teorijos, yra ta pačia prasme suprantamas ir taikomas civilinėje, baudžiamojoje, administracinėje ir kitose teisėse.

Pažintinę arba analitinę funkciją teisės teorija vykdo tirdama visuomenėje vykstančius socialinius procesus, siekdama suvokti, kaip ir kokiomis priemonėmis tie procesai turėtų būti reguliuojami, kad kuo veiksmingiau būtų apsaugomos ir įgyvendinamos žmogaus teisės. Tai darydama teisės teorija aiškinasi, koks yra priimamų įstatymų poveikio visuomeniniams santykiams veiksmingumas: kaip ir kokiu mastu pasiekiama tų socialinių tikslų, kurių siekia įstatymų leidėjas, išleisdamas vieną ar kitą įstatymą.

Prognostinė arba konstruktyvioji funkcija yra pažintinės funkcijos tęsinys, išplėtojimas. Remdamasi atlikta teisinio reguliavimo veiksmingumo analize, teisės teorija formuluoja naujas teisines idėjas – siūlymus, kaip toliau plėtoti ir tobulinti teisinio reguliavimo priemones – teisės normas ir metodus, padeda numatyti socialinės tvarkos plėtojimo tendencijas.

Vientisa teisės samprata kaip abstrakti bendrybė turi būti konkretinama, todėl teisės mokslai aiškinasi, kaip ji reiškiasi ir tampa konkreti konkrečiose teisinio reguliavimo srityse atsižvelgiant
reguliuojamų socialinių santykių specifiką. Todėl bendrasis teisės pažinimas suskyla į atskiras teisės sampratos reiškimosi formas – į šakinius teisės mokslus, kur bendroji teisės samprata virsta civiline, administracine ar kita šakine teisės samprata. Čia domimasi ne kuo teisės mokslai sutampa, o kuo jie vienas nuo kito skiriasi. Tai reikalinga, kad būtų plėtojama įvairialypio teisinio reguliavimo (teisės sampratos reiškimosi) specifika atsižvelgiant į konkrečios žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo srities savitumą.

Valstybės ir teisės teorija – visuomeninis teisinis mokslas, formuluojantis bendrus visam teisės mokslui dėsningumus, žinių sistema apie bendruosius ir pagrindinius teisinius reiškinius, jų paskirtį, ypatybes bei sandarą.

Apibendrinant galima teigti, kad valstybės ir teisės teorija – tai koncentruotai išreikštas visas teisės mokslas, jo esmės santrauka. Tai metodologinė teisės mokslų įvairovės vienovė. Ji domisi ne kuo šakiniai teisės mokslai skiriasi vienas nuo kito, o kuo sutampa. O sutampa ta pačia teisės samprata ir tuo pačiu bendrųjų valstybės ir teisės sąvokų aparatu. Šitaip reiškiasi pagrindinė teisės teorijos parama šakiniams mokslams.

Tai kartu lemia ir centrinę teisės teorijos vietą tiek teisės mokslų, tiek teisinio išsilavinimo sistemoje. Studijuojant teisės teoriją, reikia apmąstyti ne konkrečią teisės šaką, o visą teisę – visas teisės šakas iš karto. Visa teisė – tai pirmiausia teisės samprata, kurioje telpa visos teisės mokslo šakos, kurioje jos susivienija ir nuo kurios priklauso tų šakų bendroji vertybinė orientacija: naujos idėjos organizuotai vienu metu gali ateiti į visus teisės mokslus tik teisės sampratos ir ją formuluojančios teisės teorijos padedamos.

IŠVADOS

Žmogus, gyvendamas visuomenėje, privalo paklūsti daugeliui istoriškai susiklosčiusių bei valstybės nustatytų taisyklių, kurios reguliuoja jo elgesį. Valstybė negali teisingai didžiuotis laisve, jei joje visų piliečių gyvenimas nebus sutvarkytas pagal įstatymus. Teisė, įstatymas yra galinga ir viešpataujanti jėga visuomenėje. Tokia ji todėl, kad įstatymą remia valstybinė prievarta, ji garantuoja įstatymo jėgą.

Valstybė yra ypatingai reikšmingas visuomenėje socialinis veiksnys. Ji pirmiausiai priimama, kaip politologinė sąvoka, bet kartu ji yra ir teisinė sąvoka, nes tam, kad teisė darytų realų poveikį, būtų socialiai veiksminga ir išreikštų daugiau nei abstrakčius neprivalomus moralinius pageidavimus, teisė privalo ieškoti vidinio vienijimosi su valstybe galimybės.

Teisė ir valstybė yra dvi pradinės, fundamentinės žmogaus civilizuotumo, jo žmoniškumo sąlygos. Jos eina kartu ir organiškai yra susijusios, kaip elgesio taisyklė susijusi su ją įgyvendinančių žmonių elgesiu.

Valstybės ir teisės teorijos metodas – tai sistema būdų ir priemonių, kurių pagalba nagrinėjami bendrieji bei pagrindiniai teisiniai reiškiniai, kuriais valstybės ir teisės teorija tiria socialinių interesų transformavimosi į teisinę tvarką veiksnius ir sąlygas. Dažniausiai ji naudojasi tais pačiais mokslinio pažinimo metodais, kuriais remiasi ir kiti mokslai, pirmiausia moksliniu teisės teorijos metodu, filosofiniu, sociologiniu, istoriniu, dogmatiniu, kritikos ir kitais metodais.

Akademinės teisės studijos pirmiausia prasideda bendraisiais teoriniais teisės mokslais – teisės teorija, nes iš pradžių svarbu vienu žvilgsniu, bendrais bruožais aprėpti tą tikrovės sritį, kurią tiria teisės mokslai, atskleisti tos tikrovės specifiką, jos tyrimo metodus, atriboti teisės mokslą nuo kitų, gretutinių mokslų (filosofijos, istorijos, politologijos ir kt.). Todėl pažintis su teise prasideda ir apsiriboja bendrąja teisės samprata, istorine jos raida, bendraisiais teisinio ir apskritai mokslinio pažinimo metodais, bendrųjų teisinio mąstymo sąvokų aparatu.

Valstybės ir teisės teorija, kaip visuomenės mokslas, glaudžiai susijęs su kitais mokslais. Specialiųjų šakinių teisės mokslų atžvilgiu, valstybės ir teisės teorija yra apibendrinanti, nagrinėjanti visoms teisės disciplinoms bendras problemas ir sąvokas. Tam tikra prasme teorija yra įvadas studijuojant specialiuosius teisės mokslus, nes supažindina su pagrindiniais teiginiais ir sąvokomis, be kurių neįmanoma suprasti atskirų teisės šakų. Valstybės ir teisės teorija visada remiasi konkrečia specialiųjų teisės mokslų medžiaga, ją apibendrina, formuluodama bendrus visam teisės mokslui dėsningumus.

Valstybės ir teisės teorija, kuri nagrinėja bendrąsias valstybės ir teisės sąvokas kaip visuomeninius reiškinius, o ne kaip vienos ar kitos konkrečios šalies valstybę ir teisę, užima ypatingą vietą teisės mokslų sistemoje.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Bakševičienė R. Teisė – kas tai? Kelios teisės sampratos. Teisė. Mokslo darbai. Vilnius, 1996.

2. Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius, 2001.

3. Čiočys P. Teisės pagrindai. Vilnius, VVK leidykla, 2000.

4. Herbert L.A.Hart. Teisės samprata. Vilnius, Pradai, 1997.

5. Kūris E. Teisė ir teisės. Teisė visuomeninė vertybė. Teisės etiudai. Vilnius, 1988.

6. Kelzenas H. Grynoji teisės teorija. Vilnius, 2002.

7. Leonas P. Teisės enciklopedijos paskaitos. Vilnius, 1995.

8. Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius, Justitia, 2000.

9. Valstybės ir teisės teorija / ats. red. prof. S. Vansevičius. Vilnius, 1989.

10. Vitkus G. Politologijos įvadas. Vilnius, 1992.

11. Теория права. Под. Ред. Ливщица А. П. – М., 1996.

12. Общая теория государства и права. Под. Ред. Марченко М. Н. Теория права, Том 2. – M.,