Valstybės ir teisės teorija
5 (100%) 1 vote

Valstybės ir teisės teorija

Valstybės ir teisės teorija studentams:

1. Bendrosios sąvokos: dalykas, metodas.

2. Ką nagrinėja VTT ir kokiais metodais.

3. VTT mokslo dalykas.

4. Valstybės sąvoka. Valstybės funkcijos. Pagrindiniai valstybės požymiai (politinė tauta, etnografinė tauta, politinė teritorija, geografinė teritorija ir kt.).

5. Valdžių padalijimo principas.

6. Valstybės formos samprata. (valdymo forma, politinio teritorinio suskirstymo forma, valstybinis režimas).

7. Etatistinė teisės koncepcija ir teorijos į ją įeinančios. Teisės samprata pagal šią teoriją.

8. Sociatarinė teisės koncepcija. Teisės samprata pagal šią teoriją.

9. Šiuolaikinė teisės samprata.

10. Socialinių normų samprata. Moralės ir teisės normų santykis.

11. Teisės normos samprata: požymiai, struktūra, sąvoka, rūšys.

12. Teisės funkcijų samprata: teisės funkcionavimas, teisės uždavinių ir funkcijų santykis, teisės poveikis.

13. Teisės sistemos samprata. Sąvoka pagal etatistinę ir sociatarinę teorijas.

14. Teisės sistemos ir įstatymų leidybos sistemų santykis. Priklausomai nuo koncepcijos.

15. Subjektyvioji ir objektyvioji teisė. Priklausomai nuo koncepcijos.

16. Teisės ir įstatymo santykis. Priklausomai nuo koncepcijos. Kriterijai, pagal kuriuos vienas įstatymas priskiriamas teisei, o kitas – ne.

17. Teisinės sistemos samprata: plačiąja ir siaurąja prasme. Kokios gali būti teisinių, sistemų klasifikacijos ir kriterijai.

18. Bendroji teisės sistema.

19. Kontinentinė teisės sistema.

20. Teisės šaltinių samprata. Teisinis precedentas:administracinis ir teisminis. Teisinis paprotys.

21. Teisėkūros samprata. Priklausomai nuo koncepcijos. Teisėkūros rūšys, subjektai, etapai (2) ir stadijos.

22. Teisinė sąmonė. Sąvoka, struktūra ir rūšys.

23. Teisinių santykių samprata. Sąvoka. Visuomeniniai santykiai, atsiradę teisės normų ir teisinių faktų pagrindu. Subjektiškumas.

24. Teisinių santykių struktūra. Turinys – struktūros elementas.

25. Teisinė pareiga, subjektinė teisė – kaip jos pasireiškia. Teisinių santykių rūšys.

26. Teisiniai faktai, rūšys ir sąvoka.

27. Teisės aiškinimo samprata. Sąvoka, būdai, rūšys.

28. Teisės realizavimo samprata. Realizavimo formos, sąvoka.

29. Teisės reguliavimo samprata. Dalykas, metodas, mechanizmas.

30. Teisės taikymo samprata. Taikymo stadijos. Teisės taikymo aktai ir jų rūšys.

31. Teisės spragų samprata. Pirminės ir antrinės teisės spragos. Priežastys.

32. Įstatymo analogijos ir teisės analogijos samprata.

33. Teisėto elgesio samprata. Sąvoka, rūšys. Marginalinės, konformistinis.

34. Teisės pažeidimo samprata. Sudėtis, rūšys.

35. Teisinės atsakomybės atsiradimo pagrindai, rūšys. Teisinės atsakomybės filosofinis ir teisinis pagrindas. Atsakomybės požymiai.

36. Teisės akto samprata. Sąvoka. Rūšys.

37. Teisės norminis aktas.Požymiai, rūšys.Teisės norminių aktų galiojimo ribos erdvėje, asmenų atžvilgiu ir laike.

38. Teisės principų samprata. Klasifikacija.

39. Teisinės technikos samprata.

40. Žmogaus teisių ir laisvių samprata. Sąvokos. Kokios yra I, II, III kartų laisvės ir teisės.

41. Valstybinio ir politinio rėžimo sąvokos ir santykis.

42. Tarptautinės sutartys teisinėje sistemoje.

43. Teisinės valstybės principai.

1. BENDROSIOS SĄVOKOS: DALYKAS, METODAS

Sąvoka – suvokimo išdava;

Samprata – suvokimo būdas, procesas;

Statusas – teisinė padėtis;

Statutas – įstatai,

Forma – sandara;

Institutas – tam tikras visuomeninių santykių sritis reguliuojančių teisės normų kompleksas (pvz. Nuosavybės institutas, atsakomybės institutas);

Objektas – žmogaus kaip subjekto pažinimo, mąstymo ir veiklos dalykas;

Subjektas – subjektinių teisių ir teisinių pareigų turėtojas (fiziniai ir juridiniai asmenys)

Dalykas – tiriamasis, mokomasis objektas (teisės mokslas turi bendrą objektą, bet kuri teisės šaka turi bendrą objektą. Tai teisiniai reiškiniai). Teisės mokslai išskiriami remiantis dalyku.

Sistema – išdėstymas, tvarka, ko nors darinys;

Teisės sistema – teisės vidinė sandara;

Koncepcija – plačiau nei teorija, kelios teorijos gali sudaryti vieną koncepciją. Pvz. Etatistinę koncepciją gali sudaryti keletas teorijų: marksistinė ir kt.

Teorija – tam tikrų universalių teiginių t.y. dėsnių ir konkrečias aplinkybes aprašančių teiginių visuma. Nagrinėja tam tikrą problemą. Funkcija – perteikti problemos aiškinimą bei atsakymą į suformuluotą klausimą. Tikslas – unifikuoti, paaiškinti, kritikuoti suformuluotus dėsnius.

Dėsnis – tyrimo pasekmė, teiginys. Dėsnis gali būti bendras, gali būti individualus. Ne kiekvienas teiginys yra dėsnis, bet tik bendras.

Dėsniai klasifikuojami:

1. Susiję su laiku (svarbus kintamasis yra laikas)

1.1. Intervaliniai (sieja įvykius, kuriuos skiria tam tikras laiko tarpas);

1.2. Genetiniai (aprašo įvykių seką ar raidą laike)

2. Statiniai dėsniai (formuluoja tam tikrus tikimybinius ryšius tarp objektų);

Teorijos klasifikuojamos:

1. Hierarchinės teorijos – dėsniai išvedami iš tam tikrų bazinių teiginių rinkimo principu. Nuo bendrų teiginių einama prie konkrečių, kalbančių apie tam tikrus faktus. Susiję hierarchiniais ryšiais, išvedami vieni iš kitų.

2. Kekės tipo teorijos – centras – problema, klausimas, aiškinamasis reiškinys.
Nagrinėja veiksmus, kurie turėjo įtaką aiškinamajam reiškiniui. Susideda iš tikimybinių teiginių.

3. Mikro – makro teorijos – populiarios sociologijoje. Nagrinėja elgesį individų lygiu. Analizės elementas – individas ir jo veiksmai.

Metodas – tikslo siekimo veikimo būdas, gamtos ir socialinio gyvenimo reiškinių pažinimo tyrimo būdas. Becon’as “Metodas, tai žibintas, padedantys ir šlubam mokslininkui pasiekti tikslą”.

Mokslinių tyrimų metodai sudaro metodologiją. Ji gali būti suprantama įvairiai:

1. kaip technika (koncentruoja dėmesį į konkrečius duomenų rinkimo bei analizės metodus)

2. kaip žinojimo teorija (epistemologija). Klausimai turi mokslo filosofijos pobūdį.

Tikslas – galimybė susikalbėti ir naujų atradimų skatinimas, neatmetant samprotavimų.

Metodai klasifikuojami:

1. bendrieji;

2. specialieji;

3. vidiniai arba individualūs;

2. KĄ NAGRINĖJA TT IR KOKIAIS METODAIS

TT – išsiskiria iš socialinių reiškinių sistemos, nagrinėja teisės vidinius dėsningumus. Tačiau ji susieta su politika, kultūra, morale, sąmone. TT taip pat nagrinėja ir žmonių požiūrį į teisę, t.y. teisinę sąmonę (požiūrių į teisinius santykius visumą). TT atskleidžia teisės vystymosi dabartiniu metu dėsningumus, apibendrina teisinę praktiką, formuluoja idėjas ir principus. Tai atspirties taškas šakiniams bei specialiems teisės mokslams.

TT metodai – teisės pažinimo būdai, padedantys gauti daugiau žinių apie teisinius reiškinius. Tai turinio, medžiagos sutvarkymo būdai, loginis išdėstymas tikslu geriau ir giliau pažinti.

Metodologiją apsprendžia – objektyvūs veiksniai (mokslo dalykas teisės atsiradimo, vystymosi bei funkcionavimo dėsningumai); subjektyvūs veiksniai (tyrinėtojo sugebėjimas atrasti naujus arba sugebėjimas efektyviai panaudoti senus tyrimo metodus);

Klasifikuojami:

4. bendrieji;

5. specialieji;

6. vidiniai arba individualūs;

1. Bendrieji metodai (naudojami ir kituose moksluose)

a) lyginamasis – labai plačiai taikomas (XIX a. lyginamoji teisėtyra)

b) sisteminis struktūrinis – apsprendžia sisteminė reiškinių prigimtis (plačiai naudojamas teisėje, padeda išspręsti vidinius teisės sistemos prieštaravimus, įstatytmų atitikimas Konstitucijai);

c) istorinis metodas – vystymosi logika, atsižvelgiant į atsitiktinumus (teisinis precendentas);

d) teleologinis metodas – tyrimas pagal tikslą (koks buvo vienas ar kitas tesės normos atsiradimo tikslas;

2. Specialieji metodai (naudojami ir kituose moksluose)

a) matematinis

b) statistinis (duomenų rinkimas bei apjungimas pagal kriterijus) – dažnai naudojamas teisėje

c) sociologinis – apibendrina teisinę praktiką

d) psichologinis

3. Vidiniai individualūs metodai taikomi tik teisės moksluose. Sukurti teisės teorijoje bei kituose teisės šakiniuose moksluose.

a) bendrųjų teisės principų metodas

b) precendentinės teisės aiškinimosi metodas

c) įstatymo leidėjo ketinimo metodas

d) formalus teisinis metodas (sukuriamos praktinės rekomendacijos)

e) civilinis teisinis metodas

f) administracinis teisinis

3. TT MOKSLO DALYKAS

Teisės teorijos dalykas – teisės atsiradimo, vystymosi bei funkcionavimo dėsningumai

4. VALSTYBĖS SĄVOKA

Platonas – Valstybė – tai visuomenė, kurią valdo išrinktieji. Tą visuomenę, kurioje kiekvienas dirba savo darbą, atitinkantį jo sugebėjimus, jungia teisingumas.

Aristotelis – aukščiausia ir tobuliausia visų žmonių, nereikalaujančių kitokio bendravimo ir nuo nieko nepriklausančia bendravimo forma. Tai mechanizmas, kuris padeda užtikrinti įstatymų laikymąsi, piliečių laisvę bei lygybę.

XVI a. Ž.Bodenas teisinis šeimynų ir jų santykių su aukščiausia valdžia, kuri privalo vadovautis amžinais gėrio ir teisingumo pradais, valdymas. Gėrio ir teisingumo pradai turi sąlygoti visuotinę gerovę, kuri yra valstybės egzistavimo tikslas.

Ž.Ž. Ruso – tokia korporacinė organizacija, kurios aukščiausioji valdžia priklauso liaudžiai. Valdžia dideles galias turinti atstovė. Galios gali būti atimamos arba keičiamos.

XX a. Riomeris – tai tam tikros teritorijos žmonių, jų socialiniai funkcijai vykdyti arba socialiniams tikslams siekti, sąjunga savo suverenios valdžios konsoliduojama į neskaldomą funkcinį vienetą.

Valstybė – suvereni žmonių bendrija, įsikūrusi tiksliai apibrėžtoje teritorijoje, turinti savo vyriausybę (valdžią), nepriklausoma ir pripažinta kitų suverenių bendrijų.

Valstybės požymiai

Pagrindiniai požymiai:

1. tauta;

2. teritorija;

3. valdžia;

4. suverenitetas.

5. tarptautinis pripažinimas (ne visada privalomas)

Papildomi požymiai:

1. teisė leisti teisės normas

2. mokesčių sistema;

1. Tauta – svarbiausias ir būtinas požymis.

Suprantama dviem prasmėm:1. Etnografine prasme- kaip atitinkamos tautybės žmonių visuma; bei 2. Politine prasme- tam tikras valstybingumo agentas.

Etnografine prasme

Atitinkamos tautybės žmonių visuma, tačiau etnografinė tauta – atskiras nuo valstybės socialinis junginys.:

– bendra praeitis;

– tradicijos;

– kalba;

– kultūra;

– daugmaž aiškus teritorijos atsiradimo centras;

– yra tautinė savimonė (t.t. tautos noriai priskiria save t.t. bendruomenei);

Tautos etnografine prasme suverenitetas – tautos apsisprendimo teisė.

Politine prasme

tam tikros valstybės nuolatiniai gyventojai.

1. Be politinės tautos nėra ir negali būti valstybės ir ji be valstybės neegzistuotų (Riomeris);

2. Politinė tauta susikuria ir išnyksta kartu su valstybe;

3. Politinė tauta susieta su tam tikra teritorija. Ryšio su teritorija pagrindas – pilietybė.

4. Politinė tauta yra tęstinė žmonių grupė (individų keitimasis jos konstrukcijos negriauna);

5. Teritorijoje tautą jungia bendra imperatyvinė valstybės valdžia.

6. Politinė tauta turi suverenitetą – teisę savarankiškai nustatyti socialinę – ekonominę valstybės sistemą bei valstybės formą.

7. Panaudodama suverenitetą pagrindines nuostatas įtvirtina konstitucijoje bei teisėje

Pagal gyventojams taikomą teisinį režimą, išskiriamos šios jų kategorijos:

1. Pilietis;

2. Užsienietis;

3. Asmuo be pilietybės (apatridas);

4. Dviejų valstybių pilietis (bipatridas).

Į politinės tautos sampratą įeina tik piliečiai ir bipatridai. Pilietybė – valstybingumo pasekmė, o ne jos sąlyga.

2. Teritorija

Ji kaip valstybės elementas turi dvi prasmes:

1. Geografinė (t.t. žemės rutulio dalis, oro erdvė);

2. Politinė (valstybinė) teritorija.

Politine prasme Valstybės teritorija – žemės rutulio dalis, susidedanti iš sausumos, gelmių, vandenų ir oro, priklausanti tam tikros valstybės suverenitetui, kurio ribose valstybė įgyvendina savo valstybinę valdžią.

Teritorijai politine prasme priklauso:

– jūriniai, upių, kosminiai laivai, lėktuvai, esantys su tos valstybės vėliava arba atitinkamu ženklu;

– povandeniniai kabeliai, vamzdynai, pravesti jūroje, jungiantys atskiras valstybės dalis;

– techniniai statiniai, esantys ant kontinentinio šelfo arba ant atviros jūros dugno;

– dirbtiniai kosminiai objektai, valstybės paleisti į kosminę erdvę;

– valstybės atstovybės kitose valstybėse – ambasados, konsulatai.

Kiekviena valstybė – tarptautinės teisės subjektas, nepriklausomai nuo jos politinio ar ekonominio išsivystymo lygio, neatsižvelgiant į socialines – ideologines sistemas – turi teisę į teritorinę neliečiamybę, įtvirtintą daugelyje nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų, sutarčių, kurios įpareigoja gerbti šį principą, susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, nukreiptų prieš valstybės teritorinį vientisumą ar nepriklausomybę.

Teritorija ne visuomeninė, o natūrali valstybės egzistavimo sąlyga. Pati teritorija nesukuria valstybės, ji tik sukuria erdvę, kurios ribose valstybė vykdo savo valdžią. Teritorinis tautų pasiskirstymas sukuria naujus socialinius institutus: pilietybę, asmenis be pilietybės ir užsieniečius.

Jau Aristotelis pastebėjo teritorijos svarbą “tik šiltame klimate gali būti vystoma valstybės kultūra”.

VALSTYBĖS FUNKCIJOS

Valstybės funkcijos yra pagr. Valstybės veiklos kryptys, atspindinčios valstybės esmę ir socialinę paskirtį, taip pat skirtos įgyvendinti valstybės uždavinius.

Valstybės f-jų (VF)požymiai:

1. VF sudaro visumą vienrūšių valstybės veiklos aspektų.

2. VF yra bendro pobūdžio.

3. VF skiriasi nuo veiklos rūšių,

4. VF – ne realizavimo metodai.

VF realizavimo formos:

Teisinės:

1) teisės kūrimo,

2) teisės vykdomoji- organizacinė forma,

3) teisėsaugos

Organizacinės:

1) reglamentacinė (valstybės mechanizmo apibūdinimas)

2) auklėjamoji/ideologinė,

3) ekonominė.

Naudojami tokie metodai:

1) įtikinėjimo

2) skatinimao

3) prievartos

Valstybės f-jos nukreiptos valstybės tikslams pesiekti ir užtikrinti.

Valstybės uždaviniai yra abstraktūs ir absoliutūs, pvz.: kad būtų kuo daugiau laimingų žmonių)

VF skirstymas

Pagal veikimo sferą

1. vidinės:

1) Ekonominė

2) Socialinė

3) Finansinės kontrolės

4) Teisėsaugos

5) Ekologinė

1. išorinės:

1) tai pagrindinės veiklos kryptys tarptautiniuose santykiuose, pasireiškia įvairiai.

2) bendradarbiavimo užmezgimas ir palaikymas

3) valstybės apsauga nuo išorės priešų.

Pagal galiojimo laiką:

1) pastovios,

2) laikinos.

Pagal svarbą:

1) pagrindinės

2) ne pagrindinės

5. VALDŽIA. Valdžia yra fundamentali socialinių mokslų kategorija.

Valdžia := vieno žmogaus, žmonių grupės ar kolektyvo valia, kuri sąlygoja sprendimų, būtinų visai grupei, priėmimą.

• Behavioristinė samprata. V := ypatingas elgesio tipas, pagrįstas galimybe keisti kitų žmonių elgesį.

• Teleologinė samprata. V := suvokiama, kaip konkrečių tikslų, pasiekimų, numatytų rezultatų gavimas.

• Instrumentalistinė samprata. V := galimybė panaudoti nustatytas ar tam tikras priemones.

• Struktūrinė samprata. V := ypatingas santykis tarp valdančiojo ir valdomojo.V := įtakos darymas kitiems.

• Konfliktinė samprata. V. := galimybė priimti sprendimus, reguliuojančius naudos paskirstymą konfliktinėse situacijose.

Valdžia – viešpatavimo ir pavaldumo santykis, kuriam esant valia ir veiksmai vienų asmenų dominuoja kitų (pavaldinių) valios ir veiksmų atžvilgiu. Taip pat valdančiojo sugebėjimas primesti savo valią valdomajam, o pastarojo paklusimas valdančiajam.

Valdžios požymiai:

1. Įsakinėjančiojo ir paklūstančiojo subjektų buvimas.

2. Įsakymas privalo būti lydimas sankcijų.

3. Paklusimas įsakymui:

Kad atsirastų valdžia reikia:

1. Ne mažiau kaip 2 valdžios santykių subjektų (individualūs arba kolektyviniai)

2. Būtinas įsakymas bei valios
primetimas.

3. Paklusimas to, kurio atžvilgiu įgyvendinama valdžia tam, kuris ją įgyvendina.

4. Reikalingos visuomenės normos (teisės, socialinės ir kitos), nustatančios, kad įsakymą duodantis turi teisę, o tai kuriam įsakoma, privalo paklusti valdžią įgyvendinančio įsakymams, t.y. turi būti sankcionuotos.

Valdžios struktūra:

1. valdžios subjektas (individualus ar kolektyvinis)

2. valdžios objektas (į ką nukreipta valdžia)

3. normų laikymasis

Valdžios pasireiškimo būdai:

1) praktinė jėga, besiremianti abipuse nauda, tai yra, kai paklūstantieji už tai, kad pakluso gauna tam tikrą atlygį. (gero susitarimo būdas)

2) kaip prievarta, kuri remiasi bausme ar paskatinimu. (nėra pasirinkimo alternatyvos)

3) įtikinėjimas, demagoginė propaganda ar argumentuoti įsakymai, kuriais pasiekiamas paklusimas.

VALDŽIOS FORMOS.

Valdžios formos išskiriamos pagal socialinių santykių sritis:

1. Ekonominė;

2. Socialinė;

3. Politinė;

4. Ideologinė;

5. Administracinė;

6. Karinė;

7. Interesų, grupių ir kt.

Pagal kitus kriterijus:

Patrauklumas – jo pagrindą sudaro individo jausmai – charizmatiniai atributai. Šis patrauklumas kaip valdžios forma yra trumpalaikė ir mažiausiai stabili valdžios santykių forma.

Dar vienas valdžios formos išskyrimas daromas remiantis teisėtumo principu.

1. Legitiminė – tai sociologinė kategorija, kuri rodo visuomenės požiūrį į valdžios sugebėjimą pateikti save kaip valdžią, kuriai visuomenės sąmonėje nėra realiai alternatyvos, tai yra socialinis psichologinis santykis tarp visuomenės ir valdžios.

2. Nelegitiminė – neteisėta, nesocialinė.

Legitiminę valdžią įgyvendina subjektai, turintys teisės norminių aktų nustatytą kompetenciją. O nelegitiminę valdžią naudoja lobistinės struktūros, nusikalstamos organizacijos ir pan.

Nelegalios valdžios šaltinių nereglamentuoja jokie teisės aktai.

SUVERENITETAS

Suverenitetas reiškia, jog valstybės viduje valstybinė valdžia yra aukščiausia ir nevaržoma jokios kitos valdžios.

Vidinis suverenitetas – absoliuti valdžia valstybės viduje.

Išorinis suverenitetas – nepavaldumas jokiai kitai valdžiai santykiuose su kitomis valstybėmis.

Samprata istorijos eigoje pasikeitė. Net vidaus suverenitetas turi tam tikras ribas, kurių negali peržengti nei valstybinė valdžia nei jos institucijos. Teisinėje valstybėje visos trys valdžios turi būti reglamentuotos teisės normų. Jos ir jų vykdymas turi atitikti žmogaus teisių apsaugos reikalavimus. Valstybės vidaus gyvenime valstybinė valdžia yra aukščiausia visos jos teritorijos ir jos gyventojų atžvilgiu. Valstybės organai turi pilną jurisdikciją dėl įstatymo leidybos, įgyvendinimo, teisingumo.

Tarptautiniuose santykiuose suverenitetas yra esminis ir būtinas kiekvienos valstybės požymis. Čia suverenitetas suprantamas kaip teisės ir privilegijos, išplaukiančios iš paprotinės teisės ir t.t. Suverenitetas neatskiriamas nuo valstybės nepriklausomybės. Tai politinė nepriklausomybė.

Politinė valstybės nepriklausomybė – teisė priimti sprendimus savo vidaus ir užsienio politikos klausimais, tai laisvė priimti politinius sprendimus. Politinė nepriklausomybė apima tokias valstybės teises ir pareigas:

1. teisė tvarkytis taip, kai ji mano esant tinkama;

2. leisti įstatymus, atitinkančius jos interesus;

3. valdyti ir tvarkyti karines pajėgas bei kt. Tarnybas;

4. apibrėžti teismų jurisdikciją ir kompetenciją nepriklausomai nuo to, ar jos politinė nepriklausomybė pripažinta kitų valstybių;

Politinė nepriklausomybė pagal 1975 m. Helsinkio aktą – tai teisė laisvai pasirinkti ir vystyti savo politines, socialines, ekonomines ir kultūrines sistemas, savo nuožiūra nustatyti ir vystyti santykius su kitomis valstybėmis, priklausyti ar ne tarptautinėms organizacijoms, būti ar ne dvišalių ar daugiašalių sutarčių dalyvėmis, sąjungos sutarčių dalyvėmis.

Tai reiškia, kad valstybės turi teisę netoleruoti įsikišimo,priešintis, neturi būti verčiamos sudaryti tarptautinių susitarimų, bet kokie įsipareigojimai turi būti priimami laisva valia.

Valstybė, pasiekusi politinę nepriklausomybę, yra suvereni.

Suverenitetas atlieka valstybės garanto vaidmenį.

Valstybės administracinis vienetas suvereniteto neturi. Jo teisinį statusą, nepriklausomai nuo autonomijos, apibūdina teisinė priklausomybė nuo valstybės centrinių ar federacinių organų. Federacija yra tarptautinės teisės subjektas, tačiau jos nariai nėra tarptautinės teisės subjektais.

Kiekviena valstybė turi teisę laisvai apsirinkti politinę, ekonominę, socialinę sistemas.

Suverenitetą sudaro teisės:

1. į laisvą politinę organizaciją;

2. savarankiškumą tvarkant socialinius reikalus;

3. į kalėjimų sistemą;

4. viešą tikėjimo išpažinimą;

5. viešą švietimą

6. administracijos mechanizmą;

7. mokesčių sistemą;

8. komunikacijas;

9. policijos organizavimą;

10. karinę prievolę;

11. laisvą prekybą;

12. vėliavą;

13. sudaryti sutartis.

Šios teisės apribotos gali būti tik jos pačios sudarytomis sutartimis (pvz. Europos sąjunga)

VALDŽIŲ PADALIJIMO PRINCIPAS

Šio principo atsiradimą sąlygojo kovo prieš feodalinį absoliutizmą. Šios teorijos atstovai, pradininkai – Lokas, Monteskje. Jiems prieštaravo Ž.Ž. Ruso, sakydamas, kad valdžia priklauso
liaudžiai, valdžios įgyvendinimo forma priklauso liaudies susirinkimui.

Valdžių teorija vystėsi, modifikavosi, požiūriai kito.

Valdžia turi būti padalinta į:

1) įstatymų leidžiamąją vykdomąją,

2) vykdomąją valdžią,

3) teisminę valdžią.

Lot Amerikos šalyse skiriama ir 4-oji valdžia – rinkiminė, Nikaragvoje – 5-oji kontrolės valdžia ir t.t.

LR yra klasikinis padalinimas į tris valdžias. Tik Konstitucinis teismas neįsipaišo.

Griežtas valdžių padalijimas būdingas prezidentinei respublikai arba dualistinei monarchijai, o ne toks griežtas – parlamentinei respublikai.

Valdžių subalansavimo problema, kad nė viena neliktų be kontrolės, nesavivaliautų.JAV buvo įtvirtinta svertų ir atsvarų sistema – parlamentas prezidentą gali nušalinti tik impičmento būdu, o prezidentas negali paleisti parlamento, prezidentas turi veto teisę, bet ją galima įveikti 2/3 balsų dauguma.

Įstatymų leidžiamoji suteikiama gyventojų renkamam parlamentui.

Vykdomoji – valstybės vadovui, monarchui

Teisminė – įgyvendinama nepriklausomų teismų.

6.VALSTYBĖS FORMOS SAMPRATA

Formą apibūdina sutvarkymo būdai. Ji parodo, kokia valstybės struktūra, valstybinės valdžios įgyvendinimo metodai. Forma kinta priklausomai nuo ekonominių bei socialinių veiksnių.

Valstybės formą sudaro 3 elementai:

1. Valdymo forma – aukščiausiųjų atstovaujamųjų organų sudėtis, jų santykis su kitomis organizacijomis, gyventojais, sudarymo tvarka, kompetencija.

2. Valstybės teritorinio suskirstymo forma – parodo valstybės teritorinių dalių santykį su centrine valdžia, jų tarpusavio sąveiką, taip pat parodo valstybinės valdžios teritorinį – organizacinį suskirstymą.

3. Politinis /Valstybinis režimas – valstybės valdžios įgyvendinimo oficialių ir faktinių metodų visuma. Kokia yra valstybinės valdžios metodų ir principų sistema.

Valdymo forma – priklausomai nuo to, kiek asmenų įgyvendina valdžią. Paprastai skirstomos į monarchijas ir respublikas.

Monarchijos – anksčiausia valdžia atstovaujama monarcho, renkamo ar dinastinio

1. absoliutinė, Omanas.

2. parlamentinė (demokratiškesnė, Norvegija, Švedija),

3. konstitucinė,

4. parlamentinė-militaristinė, vyriausybę sudaro kariškiai

5. teokratinė – bažnyčios vadovas yra ir valstybės vadovas.

Respublikos – tokia valstybės valdymo forma, kai vis aukščiausieji

1. Parlamentinės, (būdinga daugiapartinė sistema)

2. Prezidentinės,(dvipartinė sistema)

3. Mišrios (pusiau prezidentinės),

4. Vyriausybinės, Šveicarija

5. Teokratinės,Iranas.

6. Partokratinės.valstybė valdymą atlieka viena partija (Kinija, Kuba), visos 3 valdžios pavaldžios partijai.

Mišraus tipo (pusiau prezidentinės)

2) Valstybės teritorinio suskirstymo forma

1. Paprastos – unitarinės:

1) centralizuotos,

2) decentralizuotos.

2. Sudėtinės – a) federacijos: (Federacijos yra valstybinės teritorinės dalys turi ypatingą teisinį statusą, aukščiausius valdžios organus tik atstovaujamuosius tiek vykdomuosius). Federacijos subjektai neturi suvereniteto, jie negali būti tarptautinės teisės subjektu.Federacijos subjektai skiriasi pagal subjekto savarankiškumo pobūdį būna:

autonomijos:

• personalinės, kai kuria savo organizacijas ir per jas dalyvauja valstybės valdyme: Samiai,

• korporatyvinė, kai tautinėms mažumoms rezervuotos vietos valstybės organuose,

• nacionalinė, yra ten, kur kompaktiškai gyvena, turi savo mokyklas, relig org ir t.t.

paprastieji subjektai yra federacijos:

1)simetrinės

2)asimetrinės

b) konfederacijos – sudaroma sutarties pagrindu, nauja valstybė nesusikūria, kiekviena narė išlaiko suverenitetą.

3) Politinis /Valstybinis režimas

Politinis režimas (PR) priklauso nuo: 1) valdžios formos, 2) valdžios koncentracijos, 3) faktinio valdžios pasiskirstymo, 4) politinių lyderių, 5) santykių tarp socialinių grupių ir t.t.

Politinio režimo tipai:

Pagal kovą dėl valdžios:

1) atviri,

2) uždari.

Pagal politikos kryptį:

1) konservatyvūs,

2) persitvarkantys,

3) prisitaikantys.

SVARBIAUSIAS skirstymas. Pagal demokratijos laipsnį ir realų politinį-teisinį asmenybės statusą:

1) demokratiniai, (dem režimas funkcionuoja, kai vadovaujanti dauguma sutampa su visuomenės interesais ir kai ją aktyviai ar pasyviai palaiko gyventojai.) Požymiai: 1) vald institucijos renkamos laisvų rinkimų pagrindu, laisvas balsavimas, 2) valdžią vykdo išrinkta valdžia, 3) daugumos pareiga gerbti mažumą, 4) laikomasi konstitucijos.

2) nedemokratiniai:

• autoritariniai,

• totalitariniai,

• kariniai,

• kariniai-civiliniai.

7. 8. 9. TEISĖS SAMPRATA

Sampratos kryptys:

1. ETATISTINĖ, – Visuomenė-Valstybė-Teisė – teisę kuria valstybė

2. SOCIATARINĖ, – Visuomenė-Teisė-Valstybė – teisę kuria visuomenė

3. ŠIUOLAIKINĖ.

Etatizmo koncepciją labiausiai išvystė teisinio pozityvizmo teorija. Pagal ją teisė yra teisės normos išreikštos valstybės aktuose. Žmogaus vaidmuo pasyvus, jis tik privalo paklusti valstybės išleistiems aktams ir negali pats veikti teisės. Teisė yra valstybės valios pasireiškimas. Ši koncepcija pateisina diktatūrą ir valstybė pati nustato individo valios ir laisvės ribas, normas.

Teisė yra apibrėžiama kaip valstybės nustatytų ar sankcionuotų visiems privalomų, formaliai apibrėžtų,
valstybės prievarta garantuojamų, visuomeninių santykių dalyvių elgesio sistema.

1) Teisė yra valstybės politikos įgyvendinimo priemonė. Pagal tai teisė suprantama kaip normų visuma, kurios nustatytos valstybės kaip įstatymai, t.y. rašytiniai normatyviniai aktai.

2) Įstatymai galioja nuo tada, kai jie oficialiai priimami ir galioja iki tol, kai jie oficialiai panaikinami.

3) Valstybė savo prievarta garantuoja įstatymų laikymąsi;

4) Teisininkų veikla apribota tik teisės normų taikymo problemomis. Teisės kūrimas į teisininkų veiklą neįeina.

Etatistinė koncepcija dar vadinama institucine teisės samprata, kai teisė apibūdinama remiantis savo struktūra.

Teisės efektyvumo problema, taip pat įstatymų leidybos kritika sąlygojo šiuolaikinės teisės sampratos atsiradimą.

Pagal ją teisė yra ne tik teisės normos, bet ir teisiniai santykiai.

Įeina tokios teisės teorijos:

1) teisinis pozytivizmas,

2) filosofinis pozytivizmas,

3) Hegelio etatizmas,

4) marksistinis materializmas,

5) normatyvizmo teorija.

Sociatarinė koncepcija – visuomenė kuria teisę, o teisė kuria visuomenę

Teisė suprantama kaip normos, kurias nustato ne valstybė, o visuomenė, kurios atsiranda susidūrus žmonių interesams. Ji remiasi prigimtinės teisės teorija, t.y. tikėjimu, kad yra aukštesnė visuomeninė jėga. Valstybė turi užtikrinti visuomenės sukurtą teisę ir paklusti jai, todėl teisė ir norminis aktas nesutampa. Svarbus individo vaidmuo – jis teisės kūrėjas. Svarbiausia problema prigimtinių ir politinių teisių suderinimas.

Teisė – tai normos, garantuojančios visos visuomenės narių prigimtinių teisių ir laisvių įgyvendinimą, nepažeidžiant kitų visuomenės narių tokių pat interesų

Neteisingas norminis aktas nėra teisė.Įeina tokios teorijos:

1) prigimtinės teisės teorija,

2) istorinė,

3) psichologinė,

4) instrumentalistinė, religinė.

Šiuolaikinė koncepcija

Remiantis šiuolaikine koncepcija teisė kaip normų sistema išlieka, bet ji suprantama kaip teisės normose įtvirtintas teisingumas. Į ją įtraukiama ne tik teisės normos, bet ir jų sureguliuoti santykiai. Santykių dalyvių subjektinės pareigos, teisės reguliavimo principai ir kt.

Remiantis šia teorija, kuriant teisę didelis vaidmuo tenka visuomenei. Pagal šią sampratą valstybė turi užtikrinti visuomenės sukurtą teisę bei jai paklusti.

Remiantis šia koncepcija teisė ir įstatymas nesutampa, nes teisingumo principas apsprendžia teisės turinį, o norminis įtvirtinimas yra būtina teisės forma.

Remiantis tuo, teisę galima apibrėžti kaip teisės normose įtvirtintą teisingumą su tikslu realizuoti visuomenės kompromisą.

Ji apima ne tik norminę bet ir sociologinę teisės teoriją.

Siekiant apibrėžti teisę, svarbu išsiaiškinti teisės ir įstatymų santykį.

10. SOCIALINIŲ NORMŲ SAMPRATA

Socialinių normų požymiai:

a) žmonių elgesio taisyklės, parodančios, koks turi ir gali būti žmonių elgesys. Tai pavyzdžiai, su kuriais žmones derina savo elgesį.

b) Bendro pobūdžio elgesio taisyklės. Jų reikalavimai keliami ne vienam asmeniui, o daugeliui. Kiekvienas patekęs į socialinės normos veikimo sferą, privalo joms paklusti.

c) Ne tik bendros, bet ir privalomos žmonių elgesio visuomenėje taisyklės. Ne tik teisės bet ir kitos socialinės normos privalomos tiems, kuriems jos yra skirtos. Būtinais atvejais jų realizavimas nagrinėjamas prievarta, Asmenims, pažeidusiems teisės normas, gali būti taikomos valstybinio bei visuomeninio poveikio priemonės. Jei asmuo pažeidė teisės normas – jam bus taikoma valstybinė prievarta, jei moralės – visuomenės pasmerkimas ir t.t.

Visos normos gali būti skirstomos:

1. Pagal jų susikūrimo būdą ir jų apsaugos nuo pažeidimų priemones:

1. Teisės normos – visiems privalomos elgesio taisyklės, nustatytos ir saugojamos valstybės.

2. Moralės normos – elgesio taisyklės, nustatytos remiantis tų žmonių požiūriu į gėrį ir blogį, teisingumą, pareigą, garbę ir saugomos visuomenės.

3. Paprotinės normos – tai taisyklės, susiklosčiusios tam tikroje visuomeninio gyvenimo sferoje ir dėl daugkartinio naudojimo tapusios žmonių įpročiu. Jos vykdomos iš įpročio.

4. Visuomeninių organizacijų (korporatyvinės normos) – tai elgesio taisyklės, nustatytos pačių organizacijų ir saugomos visuomeninio poveikio priemonių, nustatytų organizacijų įstatuose, statutuose ar nuostatuose.

5. Tradicijų normos – bendriausios, pastoviausios elgesio taisyklės, kurios atsiranda tam tikroje gyvenimo sferoje (šeimyninės, profesinės, karinės). Tradicijos pateikia didesnius reikalavimus nei papročiai.

6. Ritualų normos – taisyklės, kurios nustato žmonių elgesį tam tikrų apeigų metu ir yra saugomos moralinio poveikio priemonėmis. Pvz., valstybės vadovo sutikimas.

7. Religinės normos

2. Pagal tai kaip jos apsaugotos ir pagal jų turinį:

1. Politinės

2. Techninės

3. Darbo

4. Kultūrinės

5. Šeimos

6. Religinės.

3. Pagal susikūrimo pobūdį jos būna:

1. Stichiškai susikūrusios

2. Paprotinės, tradicijų normos

3. Sąmoningai nustatytos (teisės, korporatyvinės, visuomeninių organizacijų)

4. Pagal įtvirtinimo būdą gali būti:

1. Žodinės (moralės, papročių);

2. Rašytinės (teisės, religijos).

5. Pagal įgyvendinimo mechanizmą:

1. Besiremiančios valstybine prievarta
(teisės);

2. Besiremiančios tam tikro kolektyvo autoritetu (moralinės, korporatyvinės).

TEISĖS IR MORALĖS NORMŲ SANTYKIS

Tiek moralė, tiek teisė reguliuoja visuomeninius santykius. Moralė – žmonių požiūris į gėrį ir blogį. Šio požiūrio pagrindu formuojasi ir moralės – visuotinai priimtino elgesio – normos.

teisė moralė

– turinti valstybės suteiktą priverstinę galią moralė valstybės priverstinės galios neturi

Veikimo sfera – apima tik tas sritis, kur yra būtina taikyti valstybės prievartą Apima visas žmogaus elgesio sritis

Realizavimą garantuoja valstybė, numatytos teisisnė atsakomybė Realizuojamos remiantis asmens įsitikinimais (vidinis garantas žmogaus sąžinė, išorinis – visuomenė)

Išraiškos forma – įtvirtinamos valstybės organų teisės aktuose Išraiškos forma – apsprendžiamos žmonių sąmonės lygiu

Tas pats veikimo objektas – apima visą visuomenę

Bendri tikslai ir uždaviniai

Yra asmenų ir jų santykių harmonizacijos priemonė

11. TEISĖS NORMOS SAMPRATA

Labiausiai paplitęs požiūris -T. norma suprantama kaip elgesio taisyklė. Norminėje teorijoje teisė ir teisės norma yra sutapatinama. Šis požiūris labiausiai paplitęs. Teisės norma išlieka svarbiausiu teisės apskritai ir teisės sistemų elementu. T. norma tai taisyklė leidžianti, apribojanti, uždedanti tam tikrą pareigą. T. norma yra taisyklė, nustatanti kaip galima arba privaloma elgtis esant tam tikromis aplinkybėmis. Pvz: sudarant sandorius.

Norma apskritai objektyviai nustatoma sąmon. valinė visuotinė elgesio taisyklė užtikrinanti, t.t. žmonių veiklos tikslingumą santykiuose su gamta ir tarpusavyje vienas su kitu.

Normos apskritai skirstomos į:

1) technines

2) Socialinė norma yra suinteresuotojo kolektyvo ar visuomenės nustatyta visuom. poelgio saugoma privalomo elgesio taisyklė reguliuojanti žmonių tarpusavio santykius. Teisės norma yra viena iš socialinių normų. Jai būdingos soc. normų ypatybės, o taip pat požymiai, tik specifiški ir būdingi tik teisės normai.

T. normos požymiai

1.Turi visuotinai privalomą pobūdį. Šis visuotinis privalomumas reiškia, kad t. normų privalo laikytis visuomeninių santykių dalyviai nežiūrint į jų subjektyvų požymį į šias normas, teigiamą ar neigiamą normų įvertinimą.

Išvada: Teisės norma reguliuoja visuomeninius santykius ir yra privaloma visiems santykių dalyviams. 2.Teisės normos nustatomos arba sankcionuojamos arba saugomos nuo pažeidimų valstybės, kuri kontroliuoja kaip realizuojamos teisės normos, o esant reikalui taiko prievartos priemones.

Pagal normos nesilaikymo pasekmes t. normos specifika atsiskleidžia, kad teisės normos pažeidėjas visada patiria valstybės prievartą. Valstybės prievartos priemonės yra viena iš visuom. poveikio priemonių, rūšių, kurios būdingos visuom. soc. normoms.

3. Teisės norma visada yra formaliai apibrėžta elgesio taisyklė. T. normos visada yra rašytinės. Formaliame t. normos tekste tiksliai apibrėžiamos toje teisės normoje išreikštos visuomeninio santykio dalyvio elgesys, kuris išdėstytas kaip subjektyviosios teisės ir teisinės pareigos.

Visuom. santykis teisės normoje tampa formaliai apibrėžtu visuom. santykiu.

Specifiniai teisės normos požymiai, išskiriantieji ją iš teisnių nuorodų:

1.Teisės norma skirta ne konkrečiam atvejui, asmeniui, o visiems santykių, kuriuos ji reguliuoja dalyviams.

2.Teisės norma naudojama ne vieną kartą, o kiekvieną kartą atsiradus t.t. būtinoms aplinkybėms.

Teisės norma visiems privaloma formaliai apibrėžta socialinio elgesio taisyklė, nustatyta arba sankcionuota valstybės, kuri suteikia visuomeninių santykių dalyviams apibrėžtas subjektyvinias teises ir teisines pareigas ir yra saugoma valstybės.

Teisės normos struktūra, teisės normos elementai

Teisės normos klasikinis modelis: Ją sudaro 3 elementai:

1. Hipotezė, tai teisės normos dalis, nurodanti sąlygas, kurioms esant teisės norma veikia. Jos pagalba tam tikras abstraktus elgesio variantas priartinamas prie konkretaus gyvenimo atvejo, konkretaus subjekto, konkrečios vietos ir laiko.

Hipotezės klasifikuojamos pagal apimtį:

1.Kazualios nurodo konkrečias elgesio sąlygas, o abstrakčios-priešingai, nurodo tam tikrų sąlygų tipą. Skirtumas tame, kad kazualios nurodo nors ir pasikartojančias bet griežtai individualizuotas sąlygas. Kazualios hipotezės šiuo metu nenaudojamos. Pvz: jų galima rasti teisiniuose precedentuose.

2.Abstrakčios apima visas vienos rūšies sąlygas.

Pagal turinio išreiškimo būdus hipotezės skirstomos:

1. paprastas kuri sąlygoje teisės normos veikimą, esant vienai sąlygai, vienai teisinei aplinkybei. Pvz: BK 69 str.vieši raginimai sukelti karą, bus baudžiamas laisvės atėmimu.

2. sudėtinė hipotezė numato faktinę teisinę sudėtį, būtiną tam tikrų pasekmių atsiradimui. (Atskiriama pagal žodelių „jei“ naudojimą).CK 30 str. Jei pasibaigus sut. terminui ir nuomotojas tam neprieštarauja… Jei nėra nors vienos sąlygos teisės norma neveikia. Teisėjas konstatuoja, kad nėra nusikaltimo sudėties.

3. alternatyvi hipotezė tokia, kuri sąlygoja teisės normos veikimą, kai įvyksta viena iš aplinkybių, arba vienas iš faktų numatytų toje hipotezėje (žodeliai „ar“ „arba“)

CK 389 str. Jai rangovas neatlieka sutarties arba dirba taip lėtai…

2. Dispozicija,

t. normos dalis, kuri nurodo kaip turi elgtis teisinių santykių subjektas.

Tai teisės normos turinys. Teisės norma sutapatinama su dispozicija, tačiau teisės norma susidėti tik iš dispozicijos negali, turi būti nors 2 struktūriniai elementai.

1.Pagal turinį:

1.Paprastos dispozicija numato tik vieną privalomo elgesio variantą atsiradus aplinkybėms nurodytoms normos hipotezėje.

2.Sudėtinės dispozicija yra tokia, kuri numato kelis privalomo elgesio būdu, tuo pačiu metu. Privalo atlikti kelias veikas, numatytas dispozicijoje.

3.Alternatyvios tokia, kuri nurodo kelis privalomo elgesio variantus, numatydama galimybę pasirinkti tik vieną iš jų.

2.Pagal elgesio taisykles išreiškimo būdą dispozicija skirstoma:

1. Paprastos dispozicijos, įvardija leidžiamą, draudžiamą ar privalomą elgesį, bet jo nepaaiškina ir neapibrėžia.

2. Aprašomosios dispozicijos, ne tik įvardina dispozicijoje nustatytą elgesio tipą, bet ir nustato šio elgesio esminius požymius. Pvz: BK normos apie nužudymus.BK 225 str. Chuliganizmas

3. Nukreipiamosios dispozicijos gali būti modeliuojamos pagal tuos pačius principus kaip ir paprast. ir aprašomosios dispozicijos, tačiau skiriasi tuo, kad čia elgesys yra tik nurodomas, o kad jį tiksliai galėtume suprasti dispozicija nukreipia į kitas konkrečias normas (to paties akto), kuriuose šis elgesys išreikštas detaliau.

4. Blanketinės gali būti:

Jos skiriasi tuo, kad nurodo elgesio taisykles, bet jos nėra konkrečiai formuluojamos, o tik liepiama laikytis įstatymų, kuriais reguliuojamas tose dispozicijose nurodytas elgesys. Šie įst. skirtingai nuo nukreipiamųjų nėra blanketinių dispozicijų dalis, o egzistuoja kaip savarankiškos reikšmės aktai. Pvz: konst. 25 str. politinių partijų veiklą reglamentuoja įstatymas – visai kitas įstatymas.

Nukreipiamosios ir blanketinės vartojamos norint išvengti teisės normų pasikartojimo bei siekiant glaustumo įstatymuose. Blanketinės išlieka nepasikeitusios nepriklausomai nuo to keičiasi įstatymas ar ne.Nukreipiamosios norma pasikeitus įstatymui gali keistis.

3. SANKCIJA

Teisės normą logiškai užbaigiantis struktūrinis elementas, išreiškiantis pasekmes, atsirandančias nesilaikant dispozicijose nurodytos elgesio taisyklės. T.y. atsakomybė už t. normos reikalavimų nevykdymą.

Turinys siejamas su valst. prievartos priemonių taikymu, bausme.

Teisės normos veikimas susijęs su t.t. neigiamų pasekmių atsiradimu. Sankcija yra sudėtinė sąvoka, kadangi apima retrospektyvios atsakomybės priemones (t.y. už padarytus veiksmus), taip pat išankstinio įspėjančio pobūdžio priemones, gynybos priemones bei neigiamas pasekmes kylančias iš paties subjekto veiksmų. Neigiamas pasekmes vienija tai, kad jos nurodo į neig. mat. org. pobūžio pasekmes, kurios atsiranda subjektui pažeidusiam teisės normą, arba vengiančiam atlikti joje privalomas veikas.

1.Pagal turinį skirstomos:

1.Pilnos numato valst. poveikio priemones asmeniui, pažeidusiam teisės normą. Tokios visos BK normos. Taip pat kai kurios CK normų sankcijos, kur numatomas turto konfiskavimas ir žalos atlyginimas.

2.Nepilnos tokios sankcijos, kurios nesusijusios su valst. prievartos taikymu teisės pažeidėjui ir yra išreiškiamos: Jei asmuo nesilaiko teisės normų reikalavimų, neatsiranda tos teisės pasekmės, kurių siekia asmuo, atlikdamas tam tikrus veiksmus. Kaip ir visos turi valstybės prievartos pobūdį, kadangi jos užtikrina valstybės

Pvz: CK negalioja sutartis, kuri prieš įstatymui

2.Pagal apibrėžtumo laipsnį sankcijos skirstomos:

1.Apibrėžtos sankcijos turinys, apibrėžtas tekste ir negali būti keičiamas. Ją taikanti institucija negali jos nei padidinti nei sumažinti. Tai CK normų sankcijos, numatomos pilną (visišką) žalos atlyginimą. ATPK normos

2.Santykinai apibrėžtos tokios, kurių aukščiausia ir žemiausia riba nustatoma įstatymu, o tą sankciją taikanti institucija nustato sankcijos didį tarp įstatymo numatyto min. ir max. Pvz: BK normos.

3.Neapibrėžtų sankcijų nurodomas tik max. (nėra minimumo) yra taip pat santykinai apibrėžtos. Jų ypatybė ta, kad atsižvelgus į konkrečias aplinkybes galima nustatyti pagal veikos dydį, nustatyti bausmę, t.y. pasirinkti tinkamą prievartos priemonę.

Pvz: BK tyčinis nužudymas baudžiamas laisvės atėmimu iki 15 m.

3.Pagal sandorą sankcijos skirstomos:

1.Paprastos, kurios numato tik vieną poveikio priemonę (pvz: l. atėmimas nuo 3 iki 5 metų).

2.Alternatyvios, kurios sudaro 2 ar daugiau sankcijų iš kurių vieną parenka šią sankciją teikiantis organas.

3.Komuliatyvinės (sudėtinės) sudarytos iš kelių sank., bet taikomas sankcijų sujungimas konkrečiam pažeidėjui. (vagystė su įsilaužimu baudžiamas laisvės atėmimu su bauda arba be baudos).

4.Pagal išraiškos būdus:

1.Tiesioginės išreiškiamos teisės normoje tiesiogiai (laisvės atėmimas nuo tiek iki tiek).

2.Nukreipiamojo sankcija nėra formuluojama pačioje normoje, tačiau nukreipiama į kitą normą, kurioje yra siekiama sankcija.CK 55 str. Jei sandoris, kurį sudaro….. negalioja, taikomos taisyklės nustatytos šio kodekso 50 str. 3 dalyje

3.Blanketinė sankcija nėra nurodytos rūšies. Ji formuluojama taip „atsako pagal galiojančius įstatymus“.

5.Pagal poveikio rūšis:

1.Baudžiamosios (tik BK) taiko t.t. teismai.

2.Administracinės-jas taiko ne tik teismai, bet ir
kompetentingi valstybinei organai.

3.Drausminės-skiria įmonių, įstaigų valdymo organai savo darbuotojams.

4.Turtinės (baudžiamasis ir administracinis)

6.Dar sankcijos gali būti:

1.Pagrindinės sankcijos (bauda)

2.Papildomos (pvz: laisvės atėmimas su bauda ar be jos. Bauda papildoma).

Jei yra tokios aplinkybės (hipotezė) tai santykių dalyviai privalo elgtis taip ir taip (dispozicija) kitaip jiems bus taikoma tokia atsakomybė (sankcija).

Daugelis normų turi tik dispoziciją ir sankciją. Be dispozicijos norma nėra įmanoma, be hipotezės ji yra beprasmė, o be sankcijos – bejėgė. Baudž. teisės normoms būdingi dispozicija ir sankcija, o hipotezė numanoma. Konst. teisės normose yra hipotezė ar dispozicija, o nėra sankcijos.

Teisės normos išdėstymo teisės norminiuose aktuose ypatumai

1.Teksto pažodiniame supratime teisės normos elementai ne visada aiškiai atskiriami vienas nuo kito. Galima atskirti tik logiškai analizuojant teisės normos tekstą. BK-hipotezė ir dispozicija susilieja į vieną formuluotę. Pvz: Jei kliudoma teisėtai profsąjungų veiklai…Dispozicija-kliudoma

2.Teisės norma gali būti išdėstyta nukreipiamuoju būdu tokia teisės norma t. akte neturės visų struktūrinių elementų, todėl nukreipiama į kitą šio norminio akto straipsnį, kuriame šio norminio akto straipsnį, kuriame išdėstoma trūkstama dalis.

3. Norma gali būti išdėstoma ir blanketiniu būdu. Nurodyta tik atsakomybė.Čia nėra nuorodos į kitą to paties įst. straipsnį hipotezė tik numanoma, o dispozicija turi tik pavadinimą. Reikia žiūrėti kitą įstatymą.

4.Tiesioginis išdėstymo būdas. Teisės norma ir teisės norminio akto straipsnis sutampa. Čia pilnai išdėstoma teisės norma. Loginė t. akto struktūra sutampa.

Teisės normų rūšys

1.Pagal teisės šakas:

1.Administracinės

2.Civilinės

3.Baudžiamosios

4.Finansinės

5.BPK ir t.t.

2. Pagal funkcijas:

1.reguliarines (statines ir dinamines)

2.apsaugines (BT normos apsauga)

3. Pagal elgesio pobūdį:

• Įpareigojančios. Nustato pareigą atlikti tam tikrus teigiamus veiksmus.

• Draudžiančios-draudžiama atlikti t.t. veikas.

• Įgaliojančios-kurios teis. santykių dalyviams suteikia teisę atlikti teigiamus veiksmus, kad būtų patenkinti jų teigiami interesai.

4. Pagal asmenų, kuriems adresuojamas ratą:

• Bendrosios-skirtos visiems asmenims t.t. teritorijoje.

• Specialiosios-tik t.t. asmenų ratui.

5. Pagal veiksmo sferą:

1.Bendro veikimo-jų veikimas absoliučiai neapribotas.

2.Apribotos-numatyti apribojimai laiko, subjekto, erdvės, situacijų atžvilgiu.

3.Lokalinės-veikia t.t. organizacijos ar jos padalinio viduje, reguliuoja santykius at. org. viduje. Jos galioja kartu su bendrosiomis ir specialiosiomis.

6. Remiantis vaidmeniu teisinio reguliavimo procese yra:

1.reguliuojančios-apsauginės.

2.specializuotos, jos yra išvestinės ir reguliuojančių-apsauginių teisės normų:

1.Įtvirtinamosios, apibendrintai įtvirtina t.t. reg. santykių elementus t.t. būsena Lietuva-demok.

2.Definityvios. šios normos išaiškina t.t. sąvoką.

3.Normos principai jose įtvirtinti bendrieji šakiniai ir tarpšakiniai principai ir uždaviniai.

7. Teisės normos dar yra:

1.Rekomendacinės įtvirtina pasiūlymus, pageidavimus atlikti t.t. veiką.

2.Skatinamosios nustato t.t. paskatinimą už dispozicijoje leidžiamo elgesio įvykdymą.

Nė viena klasifikacija nėra absoliuti.

12. TEISĖS FUNKCIJŲ SAMPRATA

Teisės funkcijos reiškia: galimi keli atvejai:

1) teisės socialinę paskirtį;

2) teisinio poveikio visuomeniniuose santykiuose kryptis;

3) Ir viena ir kita.

Socialinė paskirtis formuojama susietai su visuomenės vystymosi poreikiais. Priklausomai nuo visuomenės poreikių, socialinės būtinybės yra kuriami įstatymai, skirti sureguliuoti visuomeninius santykius arba juos apsaugoti. Teisės socialinė paskirtis yra reguliuoti, suteikti jiems stabilumo, sudaryti būtinas sąlygas žmogaus teisių realizavimui bei visuomenės fukcionavimui.

Teisės poveikis = apibrėžia teisinio poveikio visuomeniniams santykiams formas bei būdus. Tai teisės principų realizavimas, draudimų nustatymas, normų, reglamentuojančių visuomenės gyvenimą, valstybės organų ir visuomeninių organizacijų veiklos nustatymas.

Teisinio poveikio ir teisinio reguliavimo santykis:

1.Teisinis poveikis tai ne tik grynai norminė, bet ir psichologinė ir ideologinė teisės įtaka žmonių jausmams, sąmonei bei veiksmams.

2.Teisinio poveikio forma yra informacinis, orientacinis teisės poveikis, o teisinio reguliavimas yra viena iš teisinio poveikio formų.

3.Teisinis reguliavimas reiškia visuomenės santykių sutvarkymą teisės priemonių sistemos pagalba.

TEISĖS VAIDMUO yra teisės reikšmė visuomenės, valstybiniame gyvenime apskritai arba tam tikru laikotarpiu.Aiškinantis teisės vaidmenį tam tikru laikotarpiu neišvengiamai reikia atsižvelgti į teisės funkcijas, kurios apibūdina socialinė teisės paskirtį.

TEISĖS UŽDAVINYS – politinė, socialinė, ekonominė problema, kurią turi išspręsti teisė.

Uždaviniai nurodo nuolatinį arba laikiną, artimiausią ar galutinį tikslą, kurį turi pasiekti teisė.

Nė vienas teisės uždavinys negali būti išspręstas nerealizavus teisės funkcijų.Atitinkami uždaviniai reikalauja ir atitinkamų funkcijų.

Teisės uždaviniai netiesiogiai apsprendžia teisės
funkcijų egzistavimą, jos turinį, t.p. įtakoja jų realizavimo formas ir metodus, nustato konkrečias teisinio poveikio kryptis.

TEISĖS FUNKCIONAVIMAS reiškia teisės veiklą socialinėje sistemoje. Tai poveikio visuomeniniams santykiams formos ir būdai ir reiškia teisės veiklą esamu momentu/ – tai teisės funkcijų realizavimas, jų įgyvendinimas visuomeniniuose santykiuose.

Tuo tarpu teisės funkcija atspindi tiek dabartį, tiek ateitį.

Teisės funkcijų sistema glaudžiai susijusi su teisės sistema.

TEISĖS FUNKCIJOS:

 BENDRATEISINĖS (būdingos visoms teisės šakoms)

 TARPŠAKINĖS (būdingos kelioms teisės šakoms – 2,3 – bet ne visoms)

 ŠAKINĖS (būdingos vienai teisės šakai)

 TEISĖS INSTITUTŲ (konkrečiam teisės institutui)

 TEISĖS NORMOS (t.t. teisės normų rūšiai priklausančios funkcijos)

Teisės funkcijas galima klasifikuoti pagal 2 kriterijus:

1. VIDINIAI KRITERIJAI išvedami iš teisės sistemos, jos poveikio žmonių elgesiui būdų, realizavimo formos:

 Reguliacinė funkcija;

 Apsauginė funkcija.

2. IŠORINIAI KRITERIJAI – įvairūs socialiniai veiksniai, apsprendžiantys teisės paskirtį:

 Ekonominė;

 Politinė;

 Socialinė; funkcija

 ekologinė

Visos teisės funkcijos kinta. Ir kai tik kokia visuomenės gyvenimo sfera tampa svarbia, atsiranda dar viena teisės funkcija.

Pagal valstybinės valdžios subjektus teisės funkcijos yra:

 įstatymų leidybos;

 įstatymų vykdymo;

 teisminė.

TEISĖ REGULIUOJA šiuos santykius:

 turtinius;

 valdymo;

 teisėsaugos.

REGULIACINĖ teisės funkcija – tokia teisinio poveikio kryptis, kuria siekiama garantuoti visuomeninių santykių organizacinę tvarką, jų funkcionavimą bei vystymąsi. Ji susijusi su turtiniais, finansiniais, šeimos ir kt. santykiais.Ši funkcija pasireiškia visuomenės santykių įtvirtinimu teisės norminiuose aktuose, teisės normose.Teisės normos suteikia privalomą teisės formą tiems visuomeniniams santykiams, kurie yra visuomenės funkcionavimo pagrindas.

REGULIACINĖ FUNKCIJA SKIRSTOMA į:

1) reguliacinę – dinaminę;pasireiškia teisės poveikiu visuomeniniams santykiams, įtvirtinant juos vienuose ar kituose institutuose, t.p. įtvirtina t.t. statusus visuomenėje, kurie garantuoja socialinių-teisinių vertybių stabilumą ir nekintamumą:

 valstybės formos įtvirtinimas Konstitucijoje;

politinės sistemos pagrindų įtvirtinimas.

Dinaminė funkcija pasireiškia tuo, jog apibrėžiami institutai

2) reguliacinę – statinę.pasireiškia teisės poveikiu visuomeniniams santykiams, įforminant jų vystymosi dinamiką. Šios formos pagrindu įtvirtinamos teisės normos, kurios teisinių priemonių pagalba dalyvauja socialiniuose procesuose:

 pirkimo – pardavimo santykių reguliavimas;

 sutartis;

 kreditas.

Reguliacinė funkcija pasireiškia:

1. Apibrėžiant teisės normų pagalba asmenų subjektiškumą (veiksnumas ir teisnumas);

2. Piliečio teisinio statuso įtvirtinimu bei pakeitimu;

3. Juridinio asmens statuso nustatymu;

4. Teisinių faktų, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia teisiniai santykiai, nustatymu;

5. Valstybės organų, pareigūnų kompetencijos nustatymu;

6. Kt.

Apsauginė Per apsauginę funkciją teisė t.t. būdu apsaugo ir gina socialines vertybes, nurodydama asmenims ir organizacijoms jų interesų realizavimo teisėtus ir tikslingiausius kelius.

Ji pasireiškia ne tada, kai padaromas teisės nusižengimas, o turi prevencinį pobūdį (siekiama užkirsti kelią nusikaltimams).

Apsauginė funkcija pasireiškia:

1. Nustatant draudimus atlikti t.t. veiką (teisinis terminas, reiškiantis veikimą arba neveikimą);

2. Nustatant funkcijas už uždraustos veikos atlikimą;

3. Teisės sankcijų asmenims, padariusiems teisės pažeidimus, taikymas.

Šių (reguliacinės ir apsauginės) funkcijų išskyrimas yra labiau teorinis dalykas, nes praktiškai abi funkcijos reguliuoja teisės socialinę paskirtį, t,y, sureguliuoja visuomeninius santykius, garantuoja jų stabilumą, nepriklausomumą nuo išorinio poveikio.

Riomeris išskyrė teisės funkcijas:

 Liepimo;

 Draudimo.

Kiti išskyrė:

 Atlyginimo;

 Atėmimo;

 Draudimo;

 Baudimo;

 Leidimo.

Pagal teisės poveikio rūšis f-jos gali būti:

 Apsauginės;

 Organizacinės.

Pagal būdus:

 Represinės;

 Auklėjamosios.

Teisės funkcijų realizavimo formos:

1) INFORMACINĖS F-JOS tikslas – informuoti asmenis apie reikalavimus, kokios yra jų veiklos galimybės (advokatai, žiniasklaida, teismai…);

2) ORIENTACINĖ F-JA – pasireiškia nuostatų formavimu ir jų poveikiu asmenų elgesiui.

3) TEISINĖ F-JA – vykdoma teisinių priemonių, normų pagalba.

Teisinės f-jos realizavimo efektyvumas priklauso nuo teisės reguliavimo efektyvumo sąlygų, teisinio reguliavimo proceso, socialinio reguliavimo rezultatų.Teisinio reguliavimo efektyvumo sąlygos:

1) Objektyvios sąlygos: – nuosavybės forma;

– socialinė – ekonominė padėtis;

– kt.

2) Subjektyvios sąlygos:- mokslinis reguliavimo būtinumo pagrindimas;

– optimalaus reguliavimo varianto parinkimas;

– įstatymų leidybos tobulinimas;

– teisės normų aiškumas;

– kt.

Teisinio reguliavimo stadijos:

I. Visuomeninių santykių reglamentavimas, teisės normų kūrimas;

II. Subjektinių teisių ir pareigų atsiradimas
(teisinių santykių atsiradimas);

III. Teisės normų realizavimas:

1. Subjektinių teisių naudojimas;

2. Pareigų vykdymas;

3. Draudimų laikymasis;

4. Teisės taikymas.

13. TEISINĖS SISTEMOS SAMPRATA

Sistema suprantama kaip reiškinių sąsaja, išskirianti juos iš aplinkos kaip savarankišką darinį. Sistema – tvarkingas, planingas, taisyklingas išdėstymas, sutvarkymas, organizacija.

Teisės sistema – teisės vidinė sandara, jos padalijimas į susijusias ir kartu diferencijuotas atskiras dalis – šakas, pošakius, institutus, subinstitutus, teisės normas.

Teisės kaip sistemos požymiai:

1. tai vieningas reiškinys, o ne atsitiktinis normų rinkinys. Ji negali būti sukurta subjektyviai, nes ji pagrįsta realiai egzistuojančia visuomeninių santykių sistema. Teisės normos yra vieningos ir susiję (negali egzistuoti izoliuotai)

2. Įvairiapusis teisinis reiškinys, į kurį įeina ne vienodi pagal turinį ir apimtį struktūriniai elementai

Pagrindinis elementas – teisės šaka – plačiausias teisės normų rinkinys, reguliuojantis tam tikros rūšies teisinius santykius. Teisės sistemoje funkcionuoja savarankiškai.

Teisės institutas – institutai apjungia tik dalį tam tikros rūšies santykių (materialiniai ir procesiniai institutai)

Pošakis – kurios nors šakos giminingų institutų visuma. Reguliuoja visuomeninių santykių artimas grupes. Turi savarankišką objektą, tačiau neturi savarankiško metodo..

Pagal etatistinę teisės sistemą sudaro:

1. šakos,

2. pošakiai,

3. institutai,

4. normos.

Pagal sociotarinę teisės sistemą sudaro tokie elementai:

1.Teisės idėjos.

2.Teisės normos.

3.Teisiniai santykiai.

Skirstymas į šakas ir pošakius atitinka įstatymų leidyklos sistemą.

Pagal etatistinę

TEISĖS ŠAKOS

Teisės sistemos išskyrimo į šakas pagrindas yra teisinio reguliavimo dalykas ir metodas. Skirstymo į įstatymo leidybos šakas pagrindas yra teisinio reguliavimo dalykas. Savarankiško metodo šis skirstymas neturi. Būtų idealu, jei teisės sistemos ir tesiės šakų struktūra sutaptų. Įstatymų leidybos sistema yra šiek tiek platesnė už teisės šakų sistemą.

Pagrindiniai teisinės sistemos elementai yra teisės šakos. Teisės šaka yra plačiausias teisės normų, reguliuojančių tam tikros rūšies teisinius santykius, rinkinys. Skirtingai nuo kitų teisės sistemos struktūrinių elementų, teisės šakos funkcionuoja teisės sistemoje savarankiškai, kadangi turi savarankišką teisinio reguliavimo dalyką ir metodą. Teisės šaką galima apibrėžti taip:

Teisės šaka – tai teisės normų visuma, sudaranti savarankišką teisės sistemos dalį reguliuojanti kokybiškai specifinę visuomeninių santykių rūšį. Pavyzdžiui – teisės normos, reguliuojančios santykius dėl žemės – žemės teisės, teisės šaka gali būti skirstoma į atskirus, tačiau susijusius elementus – teisės institutus.

Teisės šakos gali būti įvairiai klasifikuojamos:

INTEGRACINĖS:

 tarptautinė teisė;

 viešoji teisė;

 privatinė teisė;

 konstitucinė teisė. DALYKINĖS

PAGAL TEISĖS ŠAKOS VYSTYMĄSI

FUNDAMENTALIOS (pirminės)

– konstitucinė;

– administracinė;

– civilinė;

– žemės;

– baudžiamoji ir kt. SPECIALIZUOTOS (išvestinės)

Jos susikuria fundamentaliųjų pagrindu.

– šeimos;

– bausmių vykdymo;

– ekologinė;

– finansų ir kt. PAGAL REGULIUOJAMŲ VIS. SANTYKIŲ ĮVAIROVĘ:

PAGRINDINĖS

– administracinė teisė;

– konstitucinė teisė;

– baudžiamoji teisė ir kt. KOMPLEKSINĖS

– Žemės ūkio teisė;

– Ekologinė teisė;

– Prekybos teisė;

– Butų teisė ir kt.Kita klasifikacija

MATERIALINĖS

Tokios, kur įtvirtina teisės norma, kurios garantuoja reguliacines ir apsaugines teisės funkcijas:

– BT;

– CT;

– KT ir kt. PROCESINĖS

Nustato materialinių teisių įgyvendinimo tvarką:- CPK;

– BPK;

– APK ir kt.

Teisės šaka gali būti skirstoma į pošakius iš vienarūšių šakų.

Tokio skirstymo pagrindai yra keli:

Pagal reikalavimo subjektą, subjektus, pagal tai, kieno interesus gina:

– viešoji;

-privatinė.

Viešoji teisė saugo ir gina privatinę teisę. Viešoji teisė yra valdžios ir pavaldumo sritis, o privatinė – laisvių ir privačios iniciatyvos sritis.

TEISĖS POŠAKIS

Teisės pošakis yra kokios nors teisė šakos giminingų institutų visuma. Teisė pošakis reguliuoja tam tikros rūšies visuomeninius santykių grupes. Pavyzdžiui – civilinės teisės šakos pošakis yra įsipareigojimų pošakis; konstitucinės teisė pošakis – rinkimų teisė. Šaka nuo pošakio skiriasi tuo, kad jis neturi savarankiško reguliavimo metodo, o tik dalyką.

Teisės institutas – teisės normų visuma, sudaranti atskirą teisės šakos reguliuojamų visuomeninių santykių reliatyviai izoliuotą rūšį. Ji apjungia normas, kurios reguliuoja tik dalį tam tikros rūšies santykių.

Pvz: Civ. teisės šakos pošakis-įsipareigojimų teisė, o konstitucinės teisės pošakis – rinkimų teisė.

Teisės šaka bei pošakis yra stambūs elementai, bet skiriasi tuo, kad teisės pošakis neturi savarankiško reguliavimo metodo, tik dalyką.

TEISĖS INSTITUTAS

Tai teisinių normų visuma, sudaranti atskirą, teisės šakos reguliuojamų visuomeninių santykių, reliatyviai izoliuotą rūšį ir skirtingai nuo teisinės šakos, apjungia normas, kurios reguliuoja tik dalį
rūšies santykius.

Teisės institutai skirstomi pagal teisės šakas: civ. teis. inst. ir baudž. teis. instututas.

1.šaliniai

2.tarpšaliniai (mišrūs)

Pagal sudėtį:

1.paprasti – nedidelės sudarytos iš 1 elemento (mainai)

2.sudėtiniai-mažesni sav. elementai, subinstitutai nuosavybės valdymo disponavimo.

Pagal teisės atliekamas funkcijas:

1.Reguliaciniai: Konst. teis., civ.

2.Apsauginiai: baudž. teisė

3.Reguliacianiai įtvirtinakieji: įtvirtina t.t. organų, organizacijų asmenų statusą, konst., administ. t.

14. TEISĖS SISTEMOS IR ĮSTATYMŲ LEIDYBOS SISTEMŲ SANTYKIS PRIKLAUSOMAI NUO KONCEPCIJOS

Teisės sistema ir įstatymų leidybos sistema glaudžiai susiję tarp santyk. kaip formos ir turinio santyk.

Teisės sistema pagal turinį yra vidinė teisės struktūra, kuri atitinka reg. vis. sant. pobūdį.

Įstatymų leidybos sistema išreiškia teisės šaltinių sistemą, išreiškia teisės norminių aktų sistemą.

Teisės sistemos pagrindinis elementas – teisės norma.

Įstatymų leidybos pagrindas yra teisės norminis aktas.

Įstatymų leidybos sistema pagal apimtį yra platesnė nei teisės sistema, nes apima ne tik teisės normas, bet ir įvairias programines nuostatas, aktų išleidimų motyvų nuorodas.

Teisės sist. skirstoma: teisės šakos ir inst. pagal teisinio reg. dalyką ir metodą, tuo tarpu įst. leidybos sistemos pagrindas yra tik turinio reguliavimo dalykas, neturi vieningo metodo.

Teis. sist. turi labiau objektyvų pagrindą, o įst. leidyb. sistema turi labiau subjektyvų pagrindą, nes priklauso nuo įst. leidėjo valios.

Pagal etatistinę teisės sistemą ie įstatymų sistema sutampa.

Pagal sociotarinę- netutampa.

14 klausimas – prie 13 klausimo.

15. SUBJEKTYVIOJI IR OBJEKTYVIOJI TEISĖ

Objektyvi teisė – teisės normų sistema.

Subjektyvi teisė – konkretaus teisės subjekto teisių ir pareigų sistema.

Norminė teorija objektyvią teisę apibrėžia kaip teisės normų, įtvirtintų teisės norminiuose aktuose, sistemą. O subjektyvios teisės pagrindą sudaro bendros elgesio taisyklės – teisės normos.

Sociologinė teorija objektyviąja teisę apibrėžia kaip teisės idėjas, teisės normas, teisinius santykius.

16. TEISĖS IR ĮSTATYMŲ SANTYKIS

Pagal etatistinę – visi įstatymai yra teisė.

Pagal sociotarinę – ne kiekvienas įstatymas yra teisė.

Tai ne tik teorinė, bet ir praktinė problema.

Egzistuoja:

1.įstatymai, atitinkantys teisės reikalavimus, bet yra ir tokių,

2. įstatymai, neatitinkantys šių reikalavimų.

Galimi du variantai:

1) Valstybė – vienintelis ir išskirtinis teisės šaltinis – teisės kūrėjas. Todėl tai, ką ji priima – viskas yra teisė. Tokiu atveju teisė suprantama kaip teisės aktas, priimtas įstatymo reglamentuota forma nepriklausomai nuo jo turinio.

2) Kalbant apie šiuolaikinę teisę, teisė yra vertinama kaip nepriklausoma