Valstybės ir teisės teorija
5 (100%) 1 vote

Valstybės ir teisės teorija

Valstybės ir teisės teorija studentams:

1. Bendrosios sąvokos: dalykas, metodas.

2. Ką nagrinėja VTT ir kokiais metodais.

3. VTT mokslo dalykas.

4. Valstybės sąvoka. Valstybės funkcijos. Pagrindiniai valstybės požymiai (politinė tauta, etnografinė tauta, politinė teritorija, geografinė teritorija ir kt.).

5. Valdžių padalijimo principas.

6. Valstybės formos samprata. (valdymo forma, politinio teritorinio suskirstymo forma, valstybinis režimas).

7. Etatistinė teisės koncepcija ir teorijos į ją įeinančios. Teisės samprata pagal šią teoriją.

8. Sociatarinė teisės koncepcija. Teisės samprata pagal šią teoriją.

9. Šiuolaikinė teisės samprata.

10. Socialinių normų samprata. Moralės ir teisės normų santykis.

11. Teisės normos samprata: požymiai, struktūra, sąvoka, rūšys.

12. Teisės funkcijų samprata: teisės funkcionavimas, teisės uždavinių ir funkcijų santykis, teisės poveikis.

13. Teisės sistemos samprata. Sąvoka pagal etatistinę ir sociatarinę teorijas.

14. Teisės sistemos ir įstatymų leidybos sistemų santykis. Priklausomai nuo koncepcijos.

15. Subjektyvioji ir objektyvioji teisė. Priklausomai nuo koncepcijos.

16. Teisės ir įstatymo santykis. Priklausomai nuo koncepcijos. Kriterijai, pagal kuriuos vienas įstatymas priskiriamas teisei, o kitas – ne.

17. Teisinės sistemos samprata: plačiąja ir siaurąja prasme. Kokios gali būti teisinių, sistemų klasifikacijos ir kriterijai.

18. Bendroji teisės sistema.

19. Kontinentinė teisės sistema.

20. Teisės šaltinių samprata. Teisinis precedentas:administracinis ir teisminis. Teisinis paprotys.

21. Teisėkūros samprata. Priklausomai nuo koncepcijos. Teisėkūros rūšys, subjektai, etapai (2) ir stadijos.

22. Teisinė sąmonė. Sąvoka, struktūra ir rūšys.

23. Teisinių santykių samprata. Sąvoka. Visuomeniniai santykiai, atsiradę teisės normų ir teisinių faktų pagrindu. Subjektiškumas.

24. Teisinių santykių struktūra. Turinys – struktūros elementas.

25. Teisinė pareiga, subjektinė teisė – kaip jos pasireiškia. Teisinių santykių rūšys.

26. Teisiniai faktai, rūšys ir sąvoka.

27. Teisės aiškinimo samprata. Sąvoka, būdai, rūšys.

28. Teisės realizavimo samprata. Realizavimo formos, sąvoka.

29. Teisės reguliavimo samprata. Dalykas, metodas, mechanizmas.

30. Teisės taikymo samprata. Taikymo stadijos. Teisės taikymo aktai ir jų rūšys.

31. Teisės spragų samprata. Pirminės ir antrinės teisės spragos. Priežastys.

32. Įstatymo analogijos ir teisės analogijos samprata.

33. Teisėto elgesio samprata. Sąvoka, rūšys. Marginalinės, konformistinis.

34. Teisės pažeidimo samprata. Sudėtis, rūšys.

35. Teisinės atsakomybės atsiradimo pagrindai, rūšys. Teisinės atsakomybės filosofinis ir teisinis pagrindas. Atsakomybės požymiai.

36. Teisės akto samprata. Sąvoka. Rūšys.

37. Teisės norminis aktas.Požymiai, rūšys.Teisės norminių aktų galiojimo ribos erdvėje, asmenų atžvilgiu ir laike.

38. Teisės principų samprata. Klasifikacija.

39. Teisinės technikos samprata.

40. Žmogaus teisių ir laisvių samprata. Sąvokos. Kokios yra I, II, III kartų laisvės ir teisės.

41. Valstybinio ir politinio rėžimo sąvokos ir santykis.

42. Tarptautinės sutartys teisinėje sistemoje.

43. Teisinės valstybės principai.

1. BENDROSIOS SĄVOKOS: DALYKAS, METODAS

Sąvoka – suvokimo išdava;

Samprata – suvokimo būdas, procesas;

Statusas – teisinė padėtis;

Statutas – įstatai,

Forma – sandara;

Institutas – tam tikras visuomeninių santykių sritis reguliuojančių teisės normų kompleksas (pvz. Nuosavybės institutas, atsakomybės institutas);

Objektas – žmogaus kaip subjekto pažinimo, mąstymo ir veiklos dalykas;

Subjektas – subjektinių teisių ir teisinių pareigų turėtojas (fiziniai ir juridiniai asmenys)

Dalykas – tiriamasis, mokomasis objektas (teisės mokslas turi bendrą objektą, bet kuri teisės šaka turi bendrą objektą. Tai teisiniai reiškiniai). Teisės mokslai išskiriami remiantis dalyku.

Sistema – išdėstymas, tvarka, ko nors darinys;

Teisės sistema – teisės vidinė sandara;

Koncepcija – plačiau nei teorija, kelios teorijos gali sudaryti vieną koncepciją. Pvz. Etatistinę koncepciją gali sudaryti keletas teorijų: marksistinė ir kt.

Teorija – tam tikrų universalių teiginių t.y. dėsnių ir konkrečias aplinkybes aprašančių teiginių visuma. Nagrinėja tam tikrą problemą. Funkcija – perteikti problemos aiškinimą bei atsakymą į suformuluotą klausimą. Tikslas – unifikuoti, paaiškinti, kritikuoti suformuluotus dėsnius.

Dėsnis – tyrimo pasekmė, teiginys. Dėsnis gali būti bendras, gali būti individualus. Ne kiekvienas teiginys yra dėsnis, bet tik bendras.

Dėsniai klasifikuojami:

1. Susiję su laiku (svarbus kintamasis yra laikas)

1.1. Intervaliniai (sieja įvykius, kuriuos skiria tam tikras laiko tarpas);

1.2. Genetiniai (aprašo įvykių seką ar raidą laike)

2. Statiniai dėsniai (formuluoja tam tikrus tikimybinius ryšius tarp objektų);

Teorijos klasifikuojamos:

1. Hierarchinės teorijos – dėsniai išvedami iš tam tikrų bazinių teiginių rinkimo principu. Nuo bendrų teiginių einama prie konkrečių, kalbančių apie tam tikrus faktus. Susiję hierarchiniais ryšiais, išvedami vieni iš kitų.

2. Kekės tipo teorijos – centras – problema, klausimas, aiškinamasis reiškinys.
Nagrinėja veiksmus, kurie turėjo įtaką aiškinamajam reiškiniui. Susideda iš tikimybinių teiginių.

3. Mikro – makro teorijos – populiarios sociologijoje. Nagrinėja elgesį individų lygiu. Analizės elementas – individas ir jo veiksmai.

Metodas – tikslo siekimo veikimo būdas, gamtos ir socialinio gyvenimo reiškinių pažinimo tyrimo būdas. Becon’as “Metodas, tai žibintas, padedantys ir šlubam mokslininkui pasiekti tikslą”.

Mokslinių tyrimų metodai sudaro metodologiją. Ji gali būti suprantama įvairiai:

1. kaip technika (koncentruoja dėmesį į konkrečius duomenų rinkimo bei analizės metodus)

2. kaip žinojimo teorija (epistemologija). Klausimai turi mokslo filosofijos pobūdį.

Tikslas – galimybė susikalbėti ir naujų atradimų skatinimas, neatmetant samprotavimų.

Metodai klasifikuojami:

1. bendrieji;

2. specialieji;

3. vidiniai arba individualūs;

2. KĄ NAGRINĖJA TT IR KOKIAIS METODAIS

TT – išsiskiria iš socialinių reiškinių sistemos, nagrinėja teisės vidinius dėsningumus. Tačiau ji susieta su politika, kultūra, morale, sąmone. TT taip pat nagrinėja ir žmonių požiūrį į teisę, t.y. teisinę sąmonę (požiūrių į teisinius santykius visumą). TT atskleidžia teisės vystymosi dabartiniu metu dėsningumus, apibendrina teisinę praktiką, formuluoja idėjas ir principus. Tai atspirties taškas šakiniams bei specialiems teisės mokslams.

TT metodai – teisės pažinimo būdai, padedantys gauti daugiau žinių apie teisinius reiškinius. Tai turinio, medžiagos sutvarkymo būdai, loginis išdėstymas tikslu geriau ir giliau pažinti.

Metodologiją apsprendžia – objektyvūs veiksniai (mokslo dalykas teisės atsiradimo, vystymosi bei funkcionavimo dėsningumai); subjektyvūs veiksniai (tyrinėtojo sugebėjimas atrasti naujus arba sugebėjimas efektyviai panaudoti senus tyrimo metodus);

Klasifikuojami:

4. bendrieji;

5. specialieji;

6. vidiniai arba individualūs;

1. Bendrieji metodai (naudojami ir kituose moksluose)

a) lyginamasis – labai plačiai taikomas (XIX a. lyginamoji teisėtyra)

b) sisteminis struktūrinis – apsprendžia sisteminė reiškinių prigimtis (plačiai naudojamas teisėje, padeda išspręsti vidinius teisės sistemos prieštaravimus, įstatytmų atitikimas Konstitucijai);

c) istorinis metodas – vystymosi logika, atsižvelgiant į atsitiktinumus (teisinis precendentas);

d) teleologinis metodas – tyrimas pagal tikslą (koks buvo vienas ar kitas tesės normos atsiradimo tikslas;

2. Specialieji metodai (naudojami ir kituose moksluose)

a) matematinis

b) statistinis (duomenų rinkimas bei apjungimas pagal kriterijus) – dažnai naudojamas teisėje

c) sociologinis – apibendrina teisinę praktiką

d) psichologinis

3. Vidiniai individualūs metodai taikomi tik teisės moksluose. Sukurti teisės teorijoje bei kituose teisės šakiniuose moksluose.

a) bendrųjų teisės principų metodas

b) precendentinės teisės aiškinimosi metodas

c) įstatymo leidėjo ketinimo metodas

d) formalus teisinis metodas (sukuriamos praktinės rekomendacijos)

e) civilinis teisinis metodas

f) administracinis teisinis

3. TT MOKSLO DALYKAS

Teisės teorijos dalykas – teisės atsiradimo, vystymosi bei funkcionavimo dėsningumai

4. VALSTYBĖS SĄVOKA

Platonas – Valstybė – tai visuomenė, kurią valdo išrinktieji. Tą visuomenę, kurioje kiekvienas dirba savo darbą, atitinkantį jo sugebėjimus, jungia teisingumas.

Aristotelis – aukščiausia ir tobuliausia visų žmonių, nereikalaujančių kitokio bendravimo ir nuo nieko nepriklausančia bendravimo forma. Tai mechanizmas, kuris padeda užtikrinti įstatymų laikymąsi, piliečių laisvę bei lygybę.

XVI a. Ž.Bodenas teisinis šeimynų ir jų santykių su aukščiausia valdžia, kuri privalo vadovautis amžinais gėrio ir teisingumo pradais, valdymas. Gėrio ir teisingumo pradai turi sąlygoti visuotinę gerovę, kuri yra valstybės egzistavimo tikslas.

Ž.Ž. Ruso – tokia korporacinė organizacija, kurios aukščiausioji valdžia priklauso liaudžiai. Valdžia dideles galias turinti atstovė. Galios gali būti atimamos arba keičiamos.

XX a. Riomeris – tai tam tikros teritorijos žmonių, jų socialiniai funkcijai vykdyti arba socialiniams tikslams siekti, sąjunga savo suverenios valdžios konsoliduojama į neskaldomą funkcinį vienetą.

Valstybė – suvereni žmonių bendrija, įsikūrusi tiksliai apibrėžtoje teritorijoje, turinti savo vyriausybę (valdžią), nepriklausoma ir pripažinta kitų suverenių bendrijų.

Valstybės požymiai

Pagrindiniai požymiai:

1. tauta;

2. teritorija;

3. valdžia;

4. suverenitetas.

5. tarptautinis pripažinimas (ne visada privalomas)

Papildomi požymiai:

1. teisė leisti teisės normas

2. mokesčių sistema;

1. Tauta – svarbiausias ir būtinas požymis.

Suprantama dviem prasmėm:1. Etnografine prasme- kaip atitinkamos tautybės žmonių visuma; bei 2. Politine prasme- tam tikras valstybingumo agentas.

Etnografine prasme

Atitinkamos tautybės žmonių visuma, tačiau etnografinė tauta – atskiras nuo valstybės socialinis junginys.:

– bendra praeitis;

– tradicijos;

– kalba;

– kultūra;

– daugmaž aiškus teritorijos atsiradimo centras;

– yra tautinė savimonė (t.t. tautos noriai priskiria save t.t. bendruomenei);

Tautos etnografine prasme suverenitetas – tautos apsisprendimo teisė.

Politine prasme

tam tikros valstybės nuolatiniai gyventojai.

1. Be politinės tautos nėra ir negali būti valstybės ir ji be valstybės neegzistuotų (Riomeris);

2. Politinė tauta susikuria ir išnyksta kartu su valstybe;

3. Politinė tauta susieta su tam tikra teritorija. Ryšio su teritorija pagrindas – pilietybė.

4. Politinė tauta yra tęstinė žmonių grupė (individų keitimasis jos konstrukcijos negriauna);

5. Teritorijoje tautą jungia bendra imperatyvinė valstybės valdžia.

6. Politinė tauta turi suverenitetą – teisę savarankiškai nustatyti socialinę – ekonominę valstybės sistemą bei valstybės formą.

7. Panaudodama suverenitetą pagrindines nuostatas įtvirtina konstitucijoje bei teisėje

Pagal gyventojams taikomą teisinį režimą, išskiriamos šios jų kategorijos:

1. Pilietis;

2. Užsienietis;

3. Asmuo be pilietybės (apatridas);

4. Dviejų valstybių pilietis (bipatridas).

Į politinės tautos sampratą įeina tik piliečiai ir bipatridai. Pilietybė – valstybingumo pasekmė, o ne jos sąlyga.

2. Teritorija

Ji kaip valstybės elementas turi dvi prasmes:

1. Geografinė (t.t. žemės rutulio dalis, oro erdvė);

2. Politinė (valstybinė) teritorija.

Politine prasme Valstybės teritorija – žemės rutulio dalis, susidedanti iš sausumos, gelmių, vandenų ir oro, priklausanti tam tikros valstybės suverenitetui, kurio ribose valstybė įgyvendina savo valstybinę valdžią.

Teritorijai politine prasme priklauso:

– jūriniai, upių, kosminiai laivai, lėktuvai, esantys su tos valstybės vėliava arba atitinkamu ženklu;

– povandeniniai kabeliai, vamzdynai, pravesti jūroje, jungiantys atskiras valstybės dalis;

– techniniai statiniai, esantys ant kontinentinio šelfo arba ant atviros jūros dugno;

– dirbtiniai kosminiai objektai, valstybės paleisti į kosminę erdvę;

– valstybės atstovybės kitose valstybėse – ambasados, konsulatai.

Kiekviena valstybė – tarptautinės teisės subjektas, nepriklausomai nuo jos politinio ar ekonominio išsivystymo lygio, neatsižvelgiant į socialines – ideologines sistemas – turi teisę į teritorinę neliečiamybę, įtvirtintą daugelyje nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų, sutarčių, kurios įpareigoja gerbti šį principą, susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, nukreiptų prieš valstybės teritorinį vientisumą ar nepriklausomybę.

Teritorija ne visuomeninė, o natūrali valstybės egzistavimo sąlyga. Pati teritorija nesukuria valstybės, ji tik sukuria erdvę, kurios ribose valstybė vykdo savo valdžią. Teritorinis tautų pasiskirstymas sukuria naujus socialinius institutus: pilietybę, asmenis be pilietybės ir užsieniečius.

Jau Aristotelis pastebėjo teritorijos svarbą “tik šiltame klimate gali būti vystoma valstybės kultūra”.

VALSTYBĖS FUNKCIJOS

Valstybės funkcijos yra pagr. Valstybės veiklos kryptys, atspindinčios valstybės esmę ir socialinę paskirtį, taip pat skirtos įgyvendinti valstybės uždavinius.

Valstybės f-jų (VF)požymiai:

1. VF sudaro visumą vienrūšių valstybės veiklos aspektų.

2. VF yra bendro pobūdžio.

3. VF skiriasi nuo veiklos rūšių,

4. VF – ne realizavimo metodai.

VF realizavimo formos:

Teisinės:

1) teisės kūrimo,

2) teisės vykdomoji- organizacinė forma,

3) teisėsaugos

Organizacinės:

1) reglamentacinė (valstybės mechanizmo apibūdinimas)

2) auklėjamoji/ideologinė,

3) ekonominė.

Naudojami tokie metodai:

1) įtikinėjimo

2) skatinimao

3) prievartos

Valstybės f-jos nukreiptos valstybės tikslams pesiekti ir užtikrinti.

Valstybės uždaviniai yra abstraktūs ir absoliutūs, pvz.: kad būtų kuo daugiau laimingų žmonių)

VF skirstymas

Pagal veikimo sferą

1. vidinės:

1) Ekonominė

2) Socialinė

3) Finansinės kontrolės

4) Teisėsaugos

5) Ekologinė

1. išorinės:

1) tai pagrindinės veiklos kryptys tarptautiniuose santykiuose, pasireiškia įvairiai.

2) bendradarbiavimo užmezgimas ir palaikymas

3) valstybės apsauga nuo išorės priešų.

Pagal galiojimo laiką:

1) pastovios,

2) laikinos.

Pagal svarbą:

1) pagrindinės

2) ne pagrindinės

5. VALDŽIA. Valdžia yra fundamentali socialinių mokslų kategorija.

Valdžia := vieno žmogaus, žmonių grupės ar kolektyvo valia, kuri sąlygoja sprendimų, būtinų visai grupei, priėmimą.

• Behavioristinė samprata. V := ypatingas elgesio tipas, pagrįstas galimybe keisti kitų žmonių elgesį.

• Teleologinė samprata. V := suvokiama, kaip konkrečių tikslų, pasiekimų, numatytų rezultatų gavimas.

• Instrumentalistinė samprata. V := galimybė panaudoti nustatytas ar tam tikras priemones.

• Struktūrinė samprata. V := ypatingas santykis tarp valdančiojo ir valdomojo.V := įtakos darymas kitiems.

• Konfliktinė samprata. V. := galimybė priimti sprendimus, reguliuojančius naudos paskirstymą konfliktinėse situacijose.

Valdžia – viešpatavimo ir pavaldumo santykis, kuriam esant valia ir veiksmai vienų asmenų dominuoja kitų (pavaldinių) valios ir veiksmų atžvilgiu. Taip pat valdančiojo sugebėjimas primesti savo valią valdomajam, o pastarojo paklusimas valdančiajam.

Valdžios požymiai:

1. Įsakinėjančiojo ir paklūstančiojo subjektų buvimas.

2. Įsakymas privalo būti lydimas sankcijų.

3. Paklusimas įsakymui:

Kad atsirastų valdžia reikia:

1. Ne mažiau kaip 2 valdžios santykių subjektų (individualūs arba kolektyviniai)

2. Būtinas įsakymas bei valios
primetimas.

3. Paklusimas to, kurio atžvilgiu įgyvendinama valdžia tam, kuris ją įgyvendina.

4. Reikalingos visuomenės normos (teisės, socialinės ir kitos), nustatančios, kad įsakymą duodantis turi teisę, o tai kuriam įsakoma, privalo paklusti valdžią įgyvendinančio įsakymams, t.y. turi būti sankcionuotos.

Valdžios struktūra:

1. valdžios subjektas (individualus ar kolektyvinis)

2. valdžios objektas (į ką nukreipta valdžia)

3. normų laikymasis

Valdžios pasireiškimo būdai:

1) praktinė jėga, besiremianti abipuse nauda, tai yra, kai paklūstantieji už tai, kad pakluso gauna tam tikrą atlygį. (gero susitarimo būdas)

2) kaip prievarta, kuri remiasi bausme ar paskatinimu. (nėra pasirinkimo alternatyvos)

3) įtikinėjimas, demagoginė propaganda ar argumentuoti įsakymai, kuriais pasiekiamas paklusimas.

VALDŽIOS FORMOS.

Valdžios formos išskiriamos pagal socialinių santykių sritis:

1. Ekonominė;

2. Socialinė;

3. Politinė;

4. Ideologinė;

5. Administracinė;

6. Karinė;

7. Interesų, grupių ir kt.

Pagal kitus kriterijus:

Patrauklumas – jo pagrindą sudaro individo jausmai – charizmatiniai atributai. Šis patrauklumas kaip valdžios forma yra trumpalaikė ir mažiausiai stabili valdžios santykių forma.

Dar vienas valdžios formos išskyrimas daromas remiantis teisėtumo principu.

1. Legitiminė – tai sociologinė kategorija, kuri rodo visuomenės požiūrį į valdžios sugebėjimą pateikti save kaip valdžią, kuriai visuomenės sąmonėje nėra realiai alternatyvos, tai yra socialinis psichologinis santykis tarp visuomenės ir valdžios.

2. Nelegitiminė – neteisėta, nesocialinė.

Legitiminę valdžią įgyvendina subjektai, turintys teisės norminių aktų nustatytą kompetenciją. O nelegitiminę valdžią naudoja lobistinės struktūros, nusikalstamos organizacijos ir pan.

Nelegalios valdžios šaltinių nereglamentuoja jokie teisės aktai.

SUVERENITETAS

Suverenitetas reiškia, jog valstybės viduje valstybinė valdžia yra aukščiausia ir nevaržoma jokios kitos valdžios.

Vidinis suverenitetas – absoliuti valdžia valstybės viduje.

Išorinis suverenitetas – nepavaldumas jokiai kitai valdžiai santykiuose su kitomis valstybėmis.

Samprata istorijos eigoje pasikeitė. Net vidaus suverenitetas turi tam tikras ribas, kurių negali peržengti nei valstybinė valdžia nei jos institucijos. Teisinėje valstybėje visos trys valdžios turi būti reglamentuotos teisės normų. Jos ir jų vykdymas turi atitikti žmogaus teisių apsaugos reikalavimus. Valstybės vidaus gyvenime valstybinė valdžia yra aukščiausia visos jos teritorijos ir jos gyventojų atžvilgiu. Valstybės organai turi pilną jurisdikciją dėl įstatymo leidybos, įgyvendinimo, teisingumo.

Tarptautiniuose santykiuose suverenitetas yra esminis ir būtinas kiekvienos valstybės požymis. Čia suverenitetas suprantamas kaip teisės ir privilegijos, išplaukiančios iš paprotinės teisės ir t.t. Suverenitetas neatskiriamas nuo valstybės nepriklausomybės. Tai politinė nepriklausomybė.

Politinė valstybės nepriklausomybė – teisė priimti sprendimus savo vidaus ir užsienio politikos klausimais, tai laisvė priimti politinius sprendimus. Politinė nepriklausomybė apima tokias valstybės teises ir pareigas:

1. teisė tvarkytis taip, kai ji mano esant tinkama;

2. leisti įstatymus, atitinkančius jos interesus;

3. valdyti ir tvarkyti karines pajėgas bei kt. Tarnybas;

4. apibrėžti teismų jurisdikciją ir kompetenciją nepriklausomai nuo to, ar jos politinė nepriklausomybė pripažinta kitų valstybių;

Politinė nepriklausomybė pagal 1975 m. Helsinkio aktą – tai teisė laisvai pasirinkti ir vystyti savo politines, socialines, ekonomines ir kultūrines sistemas, savo nuožiūra nustatyti ir vystyti santykius su kitomis valstybėmis, priklausyti ar ne tarptautinėms organizacijoms, būti ar ne dvišalių ar daugiašalių sutarčių dalyvėmis, sąjungos sutarčių dalyvėmis.

Tai reiškia, kad valstybės turi teisę netoleruoti įsikišimo,priešintis, neturi būti verčiamos sudaryti tarptautinių susitarimų, bet kokie įsipareigojimai turi būti priimami laisva valia.

Valstybė, pasiekusi politinę nepriklausomybę, yra suvereni.

Suverenitetas atlieka valstybės garanto vaidmenį.

Valstybės administracinis vienetas suvereniteto neturi. Jo teisinį statusą, nepriklausomai nuo autonomijos, apibūdina teisinė priklausomybė nuo valstybės centrinių ar federacinių organų. Federacija yra tarptautinės teisės subjektas, tačiau jos nariai nėra tarptautinės teisės subjektais.

Kiekviena valstybė turi teisę laisvai apsirinkti politinę, ekonominę, socialinę sistemas.

Suverenitetą sudaro teisės:

1. į laisvą politinę organizaciją;

2. savarankiškumą tvarkant socialinius reikalus;

3. į kalėjimų sistemą;

4. viešą tikėjimo išpažinimą;

5. viešą švietimą

6. administracijos mechanizmą;

7. mokesčių sistemą;

8. komunikacijas;

9. policijos organizavimą;

10. karinę prievolę;

11. laisvą prekybą;

12. vėliavą;

13. sudaryti sutartis.

Šios teisės apribotos gali būti tik jos pačios sudarytomis sutartimis (pvz. Europos sąjunga)

VALDŽIŲ PADALIJIMO PRINCIPAS

Šio principo atsiradimą sąlygojo kovo prieš feodalinį absoliutizmą. Šios teorijos atstovai, pradininkai – Lokas, Monteskje. Jiems prieštaravo Ž.Ž. Ruso, sakydamas, kad valdžia priklauso
liaudžiai, valdžios įgyvendinimo forma priklauso liaudies susirinkimui.

Valdžių teorija vystėsi, modifikavosi, požiūriai kito.

Valdžia turi būti padalinta į:

1) įstatymų leidžiamąją vykdomąją,

2) vykdomąją valdžią,

3) teisminę valdžią.

Lot Amerikos šalyse skiriama ir 4-oji valdžia – rinkiminė, Nikaragvoje – 5-oji kontrolės valdžia ir t.t.

LR yra klasikinis padalinimas į tris valdžias. Tik Konstitucinis teismas neįsipaišo.

Griežtas valdžių padalijimas būdingas prezidentinei respublikai arba dualistinei monarchijai, o ne toks griežtas – parlamentinei respublikai.

Valdžių subalansavimo problema, kad nė viena neliktų be kontrolės, nesavivaliautų.JAV buvo įtvirtinta svertų ir atsvarų sistema – parlamentas prezidentą gali nušalinti tik impičmento būdu, o prezidentas negali paleisti parlamento, prezidentas turi veto teisę, bet ją galima įveikti 2/3 balsų dauguma.

Įstatymų leidžiamoji suteikiama gyventojų renkamam parlamentui.

Vykdomoji – valstybės vadovui, monarchui

Teisminė – įgyvendinama nepriklausomų teismų.

6.VALSTYBĖS FORMOS SAMPRATA

Formą apibūdina sutvarkymo būdai. Ji parodo, kokia valstybės struktūra, valstybinės valdžios įgyvendinimo metodai. Forma kinta priklausomai nuo ekonominių bei socialinių veiksnių.

Valstybės formą sudaro 3 elementai:

1. Valdymo forma – aukščiausiųjų atstovaujamųjų organų sudėtis, jų santykis su kitomis organizacijomis, gyventojais, sudarymo tvarka, kompetencija.

2. Valstybės teritorinio suskirstymo forma – parodo valstybės teritorinių dalių santykį su centrine valdžia, jų tarpusavio sąveiką, taip pat parodo valstybinės valdžios teritorinį – organizacinį suskirstymą.

3. Politinis /Valstybinis režimas – valstybės valdžios įgyvendinimo oficialių ir faktinių metodų visuma. Kokia yra valstybinės valdžios metodų ir principų sistema.

Valdymo forma – priklausomai nuo to, kiek asmenų įgyvendina valdžią. Paprastai skirstomos į monarchijas ir respublikas.

Monarchijos – anksčiausia valdžia atstovaujama monarcho, renkamo ar dinastinio

1. absoliutinė, Omanas.

2. parlamentinė (demokratiškesnė, Norvegija, Švedija),

3. konstitucinė,

4. parlamentinė-militaristinė, vyriausybę sudaro kariškiai

5. teokratinė – bažnyčios vadovas yra ir valstybės vadovas.

Respublikos – tokia valstybės valdymo forma, kai vis aukščiausieji

1. Parlamentinės, (būdinga daugiapartinė sistema)

2. Prezidentinės,(dvipartinė sistema)

3. Mišrios (pusiau prezidentinės),

4. Vyriausybinės, Šveicarija

5. Teokratinės,Iranas.

6. Partokratinės.valstybė valdymą atlieka viena partija (Kinija, Kuba), visos 3 valdžios pavaldžios partijai.

Mišraus tipo (pusiau prezidentinės)

2) Valstybės teritorinio suskirstymo forma

1. Paprastos – unitarinės:

1) centralizuotos,

2) decentralizuotos.

2. Sudėtinės – a) federacijos: (Federacijos yra valstybinės teritorinės dalys turi ypatingą teisinį statusą, aukščiausius valdžios organus tik atstovaujamuosius tiek vykdomuosius). Federacijos subjektai neturi suvereniteto, jie negali būti tarptautinės teisės subjektu.Federacijos subjektai skiriasi pagal subjekto savarankiškumo pobūdį būna:

autonomijos:

• personalinės, kai kuria savo organizacijas ir per jas dalyvauja valstybės valdyme: Samiai,

• korporatyvinė, kai tautinėms mažumoms rezervuotos vietos valstybės organuose,

• nacionalinė, yra ten, kur kompaktiškai gyvena, turi savo mokyklas, relig org ir t.t.

paprastieji subjektai yra federacijos:

1)simetrinės

2)asimetrinės

b) konfederacijos – sudaroma sutarties pagrindu, nauja valstybė nesusikūria, kiekviena narė išlaiko suverenitetą.

3) Politinis /Valstybinis režimas

Politinis režimas (PR) priklauso nuo: 1) valdžios formos, 2) valdžios koncentracijos, 3) faktinio valdžios pasiskirstymo, 4) politinių lyderių, 5) santykių tarp socialinių grupių ir t.t.

Politinio režimo tipai:

Pagal kovą dėl valdžios:

1) atviri,

2) uždari.

Pagal politikos kryptį:

1) konservatyvūs,

2) persitvarkantys,

3) prisitaikantys.

SVARBIAUSIAS skirstymas. Pagal demokratijos laipsnį ir realų politinį-teisinį asmenybės statusą:

1) demokratiniai, (dem režimas funkcionuoja, kai vadovaujanti dauguma sutampa su visuomenės interesais ir kai ją aktyviai ar pasyviai palaiko gyventojai.) Požymiai: 1) vald institucijos renkamos laisvų rinkimų pagrindu, laisvas balsavimas, 2) valdžią vykdo išrinkta valdžia, 3) daugumos pareiga gerbti mažumą, 4) laikomasi konstitucijos.

2) nedemokratiniai:

• autoritariniai,

• totalitariniai,

• kariniai,

• kariniai-civiliniai.

7. 8. 9. TEISĖS SAMPRATA

Sampratos kryptys:

1. ETATISTINĖ, – Visuomenė-Valstybė-Teisė – teisę kuria valstybė

2. SOCIATARINĖ, – Visuomenė-Teisė-Valstybė – teisę kuria visuomenė

3. ŠIUOLAIKINĖ.

Etatizmo koncepciją labiausiai išvystė teisinio pozityvizmo teorija. Pagal ją teisė yra teisės normos išreikštos valstybės aktuose. Žmogaus vaidmuo pasyvus, jis tik privalo paklusti valstybės išleistiems aktams ir negali pats veikti teisės. Teisė yra valstybės valios pasireiškimas. Ši koncepcija pateisina diktatūrą ir valstybė pati nustato individo valios ir laisvės ribas, normas.

Teisė yra apibrėžiama kaip valstybės nustatytų ar sankcionuotų visiems privalomų, formaliai apibrėžtų,
valstybės prievarta garantuojamų, visuomeninių santykių dalyvių elgesio sistema.

1) Teisė yra valstybės politikos įgyvendinimo priemonė. Pagal tai teisė suprantama kaip normų visuma, kurios nustatytos valstybės kaip įstatymai, t.y. rašytiniai normatyviniai aktai.

2) Įstatymai galioja nuo tada, kai jie oficialiai priimami ir galioja iki tol, kai jie oficialiai panaikinami.

3) Valstybė savo prievarta garantuoja įstatymų laikymąsi;

4) Teisininkų veikla apribota tik teisės normų taikymo problemomis. Teisės kūrimas į teisininkų veiklą neįeina.

Etatistinė koncepcija dar vadinama institucine teisės samprata, kai teisė apibūdinama remiantis savo struktūra.

Teisės efektyvumo problema, taip pat įstatymų leidybos kritika sąlygojo šiuolaikinės teisės sampratos atsiradimą.

Pagal ją teisė yra ne tik teisės normos, bet ir teisiniai santykiai.

Įeina tokios teisės teorijos:

1) teisinis pozytivizmas,

2) filosofinis pozytivizmas,

3) Hegelio etatizmas,

4) marksistinis materializmas,

5) normatyvizmo teorija.

Sociatarinė koncepcija – visuomenė kuria teisę, o teisė kuria visuomenę

Teisė suprantama kaip normos, kurias nustato ne valstybė, o visuomenė, kurios atsiranda susidūrus žmonių interesams. Ji remiasi prigimtinės teisės teorija, t.y. tikėjimu, kad yra aukštesnė visuomeninė jėga. Valstybė turi užtikrinti visuomenės sukurtą teisę ir paklusti jai, todėl teisė ir norminis aktas nesutampa. Svarbus individo vaidmuo – jis teisės kūrėjas. Svarbiausia problema prigimtinių ir politinių teisių suderinimas.

Teisė – tai normos, garantuojančios visos visuomenės narių prigimtinių teisių ir laisvių įgyvendinimą, nepažeidžiant kitų visuomenės narių tokių pat interesų

Neteisingas norminis aktas nėra teisė.Įeina tokios teorijos:

1) prigimtinės teisės teorija,

2) istorinė,

3) psichologinė,

4) instrumentalistinė, religinė.

Šiuolaikinė koncepcija

Remiantis šiuolaikine koncepcija teisė kaip normų sistema išlieka, bet ji suprantama kaip teisės normose įtvirtintas teisingumas. Į ją įtraukiama ne tik teisės normos, bet ir jų sureguliuoti santykiai. Santykių dalyvių subjektinės pareigos, teisės reguliavimo principai ir kt.

Remiantis šia teorija, kuriant teisę didelis vaidmuo tenka visuomenei. Pagal šią sampratą valstybė turi užtikrinti visuomenės sukurtą teisę bei jai paklusti.

Remiantis šia koncepcija teisė ir įstatymas nesutampa, nes teisingumo principas apsprendžia teisės turinį, o norminis įtvirtinimas yra būtina teisės forma.

Remiantis tuo, teisę galima apibrėžti kaip teisės normose įtvirtintą teisingumą su tikslu realizuoti visuomenės kompromisą.

Ji apima ne tik norminę bet ir sociologinę teisės teoriją.

Siekiant apibrėžti teisę, svarbu išsiaiškinti teisės ir įstatymų santykį.

10. SOCIALINIŲ NORMŲ SAMPRATA

Socialinių normų požymiai:

a) žmonių elgesio taisyklės, parodančios, koks turi ir gali būti žmonių elgesys. Tai pavyzdžiai, su kuriais žmones derina savo elgesį.

b) Bendro pobūdžio elgesio taisyklės. Jų reikalavimai keliami ne vienam asmeniui, o daugeliui. Kiekvienas patekęs į socialinės normos veikimo sferą, privalo joms paklusti.

c) Ne tik bendros, bet ir privalomos žmonių elgesio visuomenėje taisyklės. Ne tik teisės bet ir kitos socialinės normos privalomos tiems, kuriems jos yra skirtos. Būtinais atvejais jų realizavimas nagrinėjamas prievarta, Asmenims, pažeidusiems teisės normas, gali būti taikomos valstybinio bei visuomeninio poveikio priemonės. Jei asmuo pažeidė teisės normas – jam bus taikoma valstybinė prievarta, jei moralės – visuomenės pasmerkimas ir t.t.

Visos normos gali būti skirstomos:

1. Pagal jų susikūrimo būdą ir jų apsaugos nuo pažeidimų priemones:

1. Teisės normos – visiems privalomos elgesio taisyklės, nustatytos ir saugojamos valstybės.

2. Moralės normos – elgesio taisyklės, nustatytos remiantis tų žmonių požiūriu į gėrį ir blogį, teisingumą, pareigą, garbę ir saugomos visuomenės.

3. Paprotinės normos – tai taisyklės, susiklosčiusios tam tikroje visuomeninio gyvenimo sferoje ir dėl daugkartinio naudojimo tapusios žmonių įpročiu. Jos vykdomos iš įpročio.

4. Visuomeninių organizacijų (korporatyvinės normos) – tai elgesio taisyklės, nustatytos pačių organizacijų ir saugomos visuomeninio poveikio priemonių, nustatytų organizacijų įstatuose, statutuose ar nuostatuose.

5. Tradicijų normos – bendriausios, pastoviausios elgesio taisyklės, kurios atsiranda tam tikroje gyvenimo sferoje (šeimyninės, profesinės, karinės). Tradicijos pateikia didesnius reikalavimus nei papročiai.

6. Ritualų normos – taisyklės, kurios nustato žmonių elgesį tam tikrų apeigų metu ir yra saugomos moralinio poveikio priemonėmis. Pvz., valstybės vadovo sutikimas.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4248 žodžiai iš 8464 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.