Teisė ir valstybė
5 (100%) 1 vote

Teisė ir valstybė

PLANAS

I Valstybės ir teisės sąveikos problema (įžanga)II Valstybės ir teisės santykis skirtngais požiūriais į teisės sampratą

1. Pozityvistinis požiūris:

a) valstybės ir teisės suvokimas,

b) kritika,

c) valstybės įtaka teisei.

2. Vertybinis (aksiologinis) požiūris:

a) valstybės ir teisės suvokimas,

b) teisinė valstybė,

c) kritika,

d) teisės įtaka valstybei.

3. Sociologinis požiūris:

a) valstybės ir teisės suvokimas,

b) kritika,

c) teisės ir valstybės sąveika ir santykinis savarankiškumas.

4. Lietuvos kelias į naują valstybės ir teisės suvokimą.

III Išvados

Šiame darbe nesistengiama išspręsti pačios teisės – valstybės santykio problemos, nes griežtai atmetant atskiras teorijas ir pasirenkant vieną vienintelę, galima tik sukurti uždarą sistemą – nesugebančią vystytis. Reikia suprasti įvairias teorijas, atrasti jų privalumus ir trūkumus. Tik taip galima suvokti šį klausimą. Be to, ko gero, nei vienas teisės teorijos klausimas negali būti išspręstas kartą ir visiems laikams. Kaip rašo A. Vaišvila, “teisės sampratos šiuolaikiškumas – tai jos apibrėžimų atitikimas konkrečios šalies einamojo momento žmogaus teisių saugos, socialinio kompromiso bei socialinės santarvės poreikius. Todėl istoriškai vėlesnės teisės definicijos nebūtinai turi būti nūdienos požiūriu moderniškesnės” . Analogiškai ir teisės bei valstybės santykio klausimas sprendžiamas konkrečių aplinkybių kontekste.

Teisės sampratos, teisės ir valstybės santykio klausimais Lietuvoje iki šiol buvo vengiama diskutuoti. Nors kardinaliai pasikeitė Lietuvos padėtis, Lietuvoje vyksta teisinė reforma, bet nekeičiamas visos teisės sistemos pagrindas – pats požiūris į teisę. Atrodo, kad šie klausimai vis dar laikomi reikšmingais vien teisininkams teoretikams. Bet teisės ir valstybės santykio klausimas nėra vien teorinis. Jo praktinės reikšmės esmė yra ta, ar valstybė yra susaistyta teisės, ar valstybei ir jos valdymo organams galioja visuomenei nustatyta tvarka, ar valstybė gali savo nuožiūra šią tvarką keisti . Teisės ir valstybės santykio klausimas iš tiesų yra svarbus. Kaip rašo P.Leonas, “kai tenka kalbėti apie teisės pagrindinius klausimus, neišvengi nepalietęs visuomenės ir valstybės, o kai kalbi apie visuomenės ir valstybės pagrindinius klausimus, negali nepaliesti teisės” . Todėl ateityje padėtis turėtų keistis, praktiniai sprendimai negali visą laiką pirmauti prieš teorinius. Taigi, kas žino, ar jau dabar prasidedantys šių klausimų svarstymai neperaugs į radikalius teisės teorijos problemų svarstymus.

Valstybės ir teisės santykis istoriškai keitėsi. Keitėsi ir požiūris į jį. Vyrauja nuomonė, kad valstybės ir teisės atsiradimas ir vystymasis – vieningas procesas, ir sunku nustatyti, kas atsirado pirmiau. Yra požiūris, kad teisė atsirado pirmiau už valstybę. Ji susiklosto ten, kur žmonės įsijungia į socialinius santykius, kur vystosi prekiniai santykiai, nuosavybė ir valdymas. O vėliau gimsta valstybė ir įstatymas kaip civilizuotesnė ir tobulesnė teisės forma. Kitu požiūriu, kaip rašo N.I. Matuzovas, “istoriškai valstybė ir teisė atsiranda vienu metu, veikiant toms pačioms priežastims” . Tai, kad vienu metu – nereiškia, kad tuo pačiu momentu ir adekvačiai. Tai sąlyginai ilgas periodas. Šiuo požiūriu valstybė ir teisė išauga iš papročių ir ekonominių poreikių. Savo nuomonę, be abejo, turi visos skirtingai teisę suvokiančios kryptis (ir normatyvistinė, ir sociologinė, ir kt.).

Galų gale, tai nėra labai svarbu. Daug svarbiau, kad teisei reikšmingu būdu valstybė iškyla tada, kai iškyla būtinybė teisės normas įtvirtinti ir įgyvendinti, tai yra dviejuose teisės objektyvizacijos etapuose: teisės idėjoms virstant teisės normomis ir teisės normoms reguliuojant teisinius santykius.

Nors valstybė tėra civilizacijos reiškinys ir įkūnija jos prieštaringumą, tačiau kartu ji “įkūnija stipriausią socialinį veiksnį visuomenėje – organizuotą politinę valdžią, turinčią tiek pozityvią, tiek negatyvią reikšmę” . Anot S.S. Aleksejevo, o taip pat ir S. Vansevičiaus, ši pozityvi reikšmė yra ta, kad politinė valstybinė valdžia būtina siekiant užtikrinti visuomenės vientisumą civilizacijos sąlygomis, organizuotą jos funkcionavimą, racionalų valdymą, apginti visuomenę ir išreikšti bendrus gyventojų interesus. Tačiau tuo pat metu veikia ir negatyvioji destruktyvi socialinė psichologinė valstybės dalis. Mat valstybinę valdžią įgyvendina specialus valstybinis aparatas, valdingų organų sistema, kurie labiausiai patiria tiek visuomenės struktūrų, nacionalinių santykių, tiek savo pačios įstatymų, tai yra “politinės valdžios dėsningumų” įtaką. Štai dėl šių savo ypatybių ir dėsningumų, valstybinė valdžia suvokiama kaip negatyvus reiškinys – veikiantis per jėgą ir prievartą. Remdamasi savo monopoline prievartos teise, valstybinė valdžia gali pasukti absoliutizmo, nekontroliuojamo augimo keliu, “visko, kas dar galėtų turėti valdingą reikšmę, atmetimo” keliu. Tačiau kartu reikia nepamiršti ir kito šios problemos aspekto: “plėtojantis socialinei pažangai, stiprėjant laisvės ir humanizmo idėjoms, konkrečiuose visuomenės vystymosi etapuose
demokratijos būveine ir skleidėja tampa būtent išvystyta valstybė, kur realiai įmanomas politinės valstybės valdžios ribojimas” . O tai kelias į teisės progresą.

Teisė ir valstybė organiškai ir glaudžiai susiję. Jei teisė – tam tikra visuomeninė tvarka, tai ji negali nesiremti į valstybę, kaip tą tvarką formuojantį ir palaikantį mechanizmą. Tai yra teisės institucionalizacija. O institucine teisės samprata virsta todėl, kad “nori būti socialiai veiksminga” , tai yra, kad galėtų daryti realų poveikį visuomeniniams santykiams ir kad būtų kažkas daugiau, nei moralė. Štai kodėl teisei iškyla būtinybė vienytis su valstybe. Valstybė į teisės tapsmo procesą įsijungia atlikdama teisėkūros ir priežiūros funkcijas, atitinkamai kaip parlamentas ir teisėsaugos institucijos.

Kaip bebūtų, net ir esant tokiam glaudžiam teisės ir valstybė ryšiui, šio santykio prioritetų nustatymas nėra beprasmiškas – per daug reikšmingi jo rezultatai. Sprendžiant šį klausimą, daug kas priklauso nuo teisės sampratos, kuria remiamasi. Teisės kaip visuomeninio susitarimo (socialinio kompromiso) samprata verčia manyti, kad ir valstybė yra tokio kompromiso institucinis pagrindas. Ir atvirkščiai, jei teisė suprantama, kaip pajungimo priemonė, jei ji remiasi jėga, tai ir valstybė turi būti suprantama, kaip prievartos įrankis. Tačiau remiantis vien bendru požiūriu į teisę kaip į kompromiso priemonę, neįmanoma nustatyti, kam šiame santykyje priklauso prioritetas. Čia svarbu, kam teikiama pirmenybė pačiame ontologiniame teisės vystymesi ir apibrėžiant teisę: teisinėms idejoms, normoms ar santykiams. Teisės – valstybės santykis keičiasi atitinkamai vertybinėje, normatyvistinėje ir sociologinėje teisės sampratose.



“…sprendiniui “geras“ duoda pradžią ne tie,

kuriems tas “gera“ yra daroma! Veikiau

jau patys “gerieji“, t.y. kilmingieji, galingieji,

aukštesnieji pareigūnai…“

Friedrich Nietzche

Teisinis normatyvizmas pradėjo formuotis, kai valstybę pradėta suvokti kaip suverenų politinį vienetą. Tuo metu įsigali pažiūra, kad vienintelė žmones tikrai įpareigojanti teisė yra pozityvioji teisė. Taigi tik pozityvioji teisė iš tikrųjų laikoma teise; prigimtinę ir dieviškąją teisę imta laikyti artimesnėmis moralei, nei teisei. Vėliau politinė praktika ilgą laiką šį požiūrį palaikė, nes valstybė buvo linkusi teisę laikyti savotišku priedu.

Normatyvizmas, arba etatizmas, siekia suvokti teisę per teisės normas. Būtent jos pripažįstamos teisės šerdimi ir svarbiausiu elementu. Normatyvizmas “kalba tik apie teisės normas, o ne apie jų turinį. Jis abejingas šiam turiniui, nes viskas, ką valstybinė valdžia nustato, sankcionuoja, paverčia privalomo elgesio taisykle, čia laikoma teise.” Todėl šios teorijos šalininkai nesutiko su teisės ir valstybės atskyrimu. Štai Kelzenas manė, kad valstybė tiek pat neįmanoma be teisės, kaip ir teisė be valstybės, nes jos abi yra skirtingos vieno reiškinio pusės. Taigi teisė sutapatinama su įstatymu. Valdžia yra teisė. Valstybė kuria įstatymus (taigi teisę), ir visa tai yra teisinga bei teisėta. “Teisė kaip socialinis institutas yra valstybingumo elementas, organiškai įeinantis į valstybės struktūrą.“

Jei remsimės normatyvistiniu teisės supratimu, tai teisės ir valstybės santykyje pagrindinis vaidmuo priklauso valstybei. Teisė pavaldi valstybei, kaip teisinių normų, kurių sistema ji ir yra, kūrėjai. Vienintelis teisės šaltinis yra valstybės valia: nėra teisės šalia valstybės ir be valstybės. “Teisė – tai valstybės nustatyta ar sankcionuota bendro elgesio taisyklė, garantuota valstybės prievarta ir dėl to visuotinai privaloma“. Aišku, tada neįmanomas joks valstybės ribojimas teise: juk jei valstybės (t.y. jos valdančiųjų organų) teisė netenkina, tai teisės normos paprasčiausiai keičiamos. Šiuo atveju “pilietinės visuomenės interesus teisė atspindi tik tada, kai jie transformuojasi į valstybinius interesus“. Teisė tėra valstybės produktas, jos logiška pasekmė. Istoriškai teisė buvo sukurta valstybės, tačiau kartu normatyvistinėje interpretacijoje “teisė nėra istorinis procesas, o tik viena iškarpa iš to proceso, nes teise čia laikoma tik pozityvioji teisė.“ Visa teisės esmė čia sutelpa vienoje jos istorinio tapsmo stadijoje.

Yra skirtingų normatyvistinių teorijų, nors jos visos ir laiko teisę valstybės įsakmių paliepimų sistema. Apie jas rašo G.N. Manovas. Anot jo, kraštutinis normatyvizmas “teisės esmę beveik visiškai ištirpdo valstybėje, teisę nagrinėja kaip antrinį reiškinį lyginant su valstybe, kaip valstybės funkciją, jos instrumentą.“ Tada teisė neturi realios galios ir privalo visiškai remtis į valstybės prievartą. Nuosaikesnės kryptys bando susieti valstybę su visuomene, tarpininkaujant teisei; arba, kaip rašo M.I. Baitinas, iškilo būtinybė pažinti teisę “ir iš bendražmogiškų pozicijų“. Tačiau ir čia ryšys
“nuo valstybės prie visuomenės, nuo aktyvios kūrybinės jėgos prie įtakojamos, chaotiškos ar silpnai organizuotos terpės“. Teisė tėra valstybės priemonė reguliuoti visuomeniniams santykiams ir reguliuoja juos pagal joje įkūnytą valstybės valią. Todėl teisė visuomenėje gali būti tik viena, ir ji yra “vieninga ir vienarūšė su valstybe” . Anot to pačio M.I. Baitino, šiuolaikiniam normatyvizmui būdinga teisės, kaip valstybės sukurto, bet atspindinčio visuomenės valią, tapusią valstybine valia, oficialaus teisėtumo ir teisingumo kriterijaus samprata.





“Ji [valstybė], savo nuožiūra, jei jos valdymo

interesai pareikalaus, gali sulaužyti

priesaiką ir padaryti šventvagystę. Joks

melas, jokia apgaulė, joks žiaurumas

svetimiems ar saviems piliečiams negali

būti peikiamas, jeigu tuo pačiu jai

atneša naudą.”

Johanas Cheizinga

Be abejo, normatyvizmas – tai sudėtinga ir įvairialypė teorija, tačiau ji dažnai kritikuojama. Kodėl?

Normatyvizmas, atmesdamas sociologinį ir ideologinį teisės aspektą, skelbdamas valstybės valią vieninteliu teisės šaltiniu, nepripažindamas etikos ir filosofijos įtakos, tampa uždara sistema. “Jei viskas, ką valdžia reglamentuoja, yra teisė, tai teisė tvirtai užsklendžiama valstybinės valios ribose.” Teisėje dorovę “lygiaverčiai pavaduoja valstybės prievarta” . Valstybės veiksmams netaikomi žmogiškos moralės kriterijai. Net ir pati šiurkščiausia valdžios savivalė įstatyme įforminta tampa teise, o “įstatymų leidėjui užtenka tik žinoti, ko jis nori ir kaip tą savo norą (dažnai savavališką) paversti visiems privalomo elgesio taisykle” . Čia teisė yra privaloma tik pavaldiesiems, o valstybė vadovaujasi vien procedūrinėmis normomis. Taip šis požiūris nuošalyje palieka teisės turinį, neapima teisingumo ir teisėtumo turiningojo kriterijaus, todėl neskiria įstatymų nuo valdžios savivalės.

Tokioje teorijoje atsispindi stiprios valstybės siekimas, tačiau kartu, neigdama pliuralizmą ir valdžių susiskirstymą, ji pasmerkia valstybę totalitarinio režimo grėsmei. Būtent teisiniu etatizmu, kaip rašo A. Vaišvila, “buvo siekiama legalizuoti valstybės globojamą agresyvumą tų socialinių grupių, kurių interesas yra objektyvizuotas įstatymu nustatytoje socialinėje tvarkoje…Todėl pozityvioji teisė čia įsiprasmina ne kaip priemonė…savivalei apriboti, o kaip priemonė tai savivalei atpalaiduoti, ją legalizuoti bei sankcionuoti” . Taip yra, nes čia siekiama konflikto, kuriame laimės jėga, o ne teisė, taigi į teisėtumą pretenduos tik pakankama jėga paremti interesai. Taigi kaip tik etatizmas trukdo pereiti nuo tarnybos valdžiai prie tarnavimo žmogui. Normatyvistiškai suprantamoje teisėje “nėra nei pagarbos žmogaus teisėms, nei valdžios savivalės varžančios teisės, o yra tik pozityviosios teisės normose įtvirtinta valdžios valia, abejinga jos nustatomų elgesio normų santykiui su prigimtinėmis žmogaus teisėmis” .

Kitą normatyvizmo pavojaus aspektą nurodo G.N. Manovas. Jis teigia, kad logiškas normatyvizmo išbaigimas yra valstybės kultas, kuriame teisininkai “į įstatymų leidybą ir įstatymų tekstus žiūri kaip į Šventą Raštą” . Tokiu būdu normatyvizmas tampa vidumi prieštaringas, nes atmesdamas vertybinį (aksiologinį) požiūrį į teisę, jis aukščiausia vertybe paskelbia valstybę.

Taigi teisės ir valstybės santykį normatyvizme galima apibūdinti kaip totalitarinį (valstybė aukščiau teisės ir jos neribojama, o valstybinė (politinė) valdžia yra sukoncentruota). Iš tiesų, toks politinis terminas čia visai tinka, nes jei vertinsime šalutinį valstybės poveikį teisei, tai matysime, kad politinis režimas teisės – valstybės santykį smarkiai įtakoja, dažnai nulemdamas kitus jo bruožus ir ypatybes. Be to, politinis režimas, tiesiogiai veikdamas visuomenės būtį, tiesiogiai veikia ir teisės funkcionavimą bei vystymąsi. Kaip rašo S.S. Aleksejevas, “autoritarinio režimo sąlygomis teisė iš viso atlieka gana siauras, sutrauktas funkcijas…iš esmės veikia kaip “valdžios teisė” – jos įnagis, instrumentas” . Čia teisė faktiškai neveikia, vietoje jos veikia “įteisinusi savo veiksmus autoritarinė valstybė” , nereikalinga išvystytos teisės sistemos. Ir teisė praranda savarankišką reikšmingumą.

Normatyvizmo kritika atskleidžia, kad ši koncepcija nepriekaištinga tik iš pažiūros, o iš tiesų turi nemažai spragų bei trūkumų. Istoriškai normatyvizmas susikompromitavo fašistiniuose ir komunistiniuose režimuose. Jo atsisakymas “yra itin svarbus”, kaip rašo E. Kūris, tai “ypač išryškėja žvelgiant jau iš šių dienų perspektyvos, kai Vakarų politinės ir teisinės minties socialinis kryptingumas bene visuotinai įvardijamas teisinės valstybės arba teisės viešpatavimo (rule of law)
kategorijomis” .

Tačiau ir dabar toks etatistinis – normatyvistinis požiūris randa savo šalininkų. Juk normatyvistinę teisės sampratą palaiko ir tai, kad praktikoje teisininkai daugiausia dirba su teisės normomis, o tai yra jiems pagrindas teisės normas laikyti pagrindiniu lygmeniu. Praktikos atveju teisės normos tebelieka ypatingoje pozicijoje. Štai S.A. Komorovas rašo: “Teisė neegzistuoja be valstybės, ji [teisė] yra tiesioginis jos [valstybės] produktas,…[teisė] gimsta iš ypatingos valstybinės veiklos – teisėkūros procese… teisė yra politikos instrumentas…” . Anot jo:

TEISĖ

kyla iš valstybės

išreiškia valdžioje esančių politinių jėgų valstybinę valią

valstybės saugoma

yra visuomeninių santykių reguliatorius

charakterizuojama: a) formaliu apibrėžtumu,

b) normativiškumu,

c) sistemiškumu, tai yra teisės normų

d) dinamiškumu, bruožai

e) nepersonifikuotumu.

yra visuotinai reišminga ir visuotinai privaloma.

Teisė čia yra su valstybe susijęs juridinis instrumentas. Nors, reikia paminėti, kad autorius pripažįsta, jog teisė turi riboti valstybę.

Panašiai ir M.I. Baitinas linksta prie normatyvizmo. Tiesa, tai “šiuolaikinis normatyvizmas”, kuriame stengtąsi ištaisyti praeities klaidas. Jei anksčiau, anot jo, teisės normos buvo vertinamos kaip vertybės savaime, tai dabar normatyvizmas tiesiog priima teisę kaip teisės normų visumą, o tai atskleidžia aiškią, apibrėžtą teisės esmę – teisės kaip valdingo visuomeninių santykių reguliatoriaus.



“…[valstybė] yra įstatymų šaltinis, ji visiems

valstybės nariams nustato – jų tarpusavio

santykių ir santykių su valstybe atžvilgiu –

normą, kas yra teisinga ar neteisinga.”

J.J. Rousseau

Normatyvizmas – tai plati teisinės minties kryptis: be abejo, ji negali būti visiškai klaidinga. Galime lengvai įsitikinti teisės ir valstybės ryšių reikšmingumu teisėkūros ir teisės įgyvendinimo bei priežiūros lygiuose.

Valstybė yra ypatingai reikšmingas visuomenėje socialinis veiksnys. Ji pirmiausiai priimama, kaip politologinė sąvoka, bet kartu ji yra ir teisinė sąvoka, nes tam, kad teisė darytų realų poveikį, būtų socialiai veiksminga ir išreikštų daugiau nei abstrakčius neprivalomus moralinius pageidavimus, ji (teisė) privalo ieškoti vidinio vienijimosi su valstybe galimybės, “teisės institucionalizacija – tai jos socialinio veiksmingumo užtikrinimas”.

Ši institucinė teisės samprata mus ir nukreipia į tą teisės tapsmo, ontologinio vystymosi momentą, kuriame išryškėja teisės apsijungimo su valstybe būtinybė, ir kartu ji parodo, kodėl iškyla šis teisės poreikis. Valstybė įgyja stulbinančią reikšmę teisei tame jos materializavimosi laike, kai reikia, įtvirtinti ir įgyvendinti teisės normas. Valstybės aktyvumas yra būtina to sąlyga. A. Vaišvila teigia, kad “valstybė užtikrina triadinį teisės egzistavimą, garantuoja teisės perėjimą nuo vieno ontologinio lygio prie kito…Teisės nebūtų, jei nevyktų šis ontologinis perėjimas…Valstybė tampa tuo organizaciniu mechanizmu, kuris užtikrina teisės kelią nuo teisės idėjų iki socialinės santvarkos realybės”. Taigi valstybė teisine kategorija tampa atlikdama dvi fukcijas: 1)teisėkūros ir 2) priežiūros.

Kaip matome, normatyvistai savo teorijos kūrimui turėjo tvirtą pagrindą. Be abejo, suabsoliutindami valstybės vaidmenį teisei, jie apribojo pačią teisę, atmetė reikšmingus jos bruožus. Tačiau kitų teisės sampratų kūrėjai (su retomis išimtimis) jokių būdu neneigė valstybės reikšmės. “Valstybinis nihilizmas ne mažiau pavojingas už teisinį nihilizmą” , – rašė V.V. Lazarevas. Istorinė patirtis rodo, kad teisės įgyvendinimas be valstybės būtų neįmanomas. Juk, kaip rašė S.S. Aleksejevas, “Jai [teisei] būdingas matomas ar nematomas valstybinis komponentas, ją žymi valstybinės valdžios “pėdsakas” . Daugelis autorių kaip pagrindinius teisės bruožus iškelia jos: valstybinį valinį, normatyvinį, valdingą – reguliacinį pobūdį, jos privalomumą ir valstybinio poveikio garantijas, jos neatskiriamumą, nuo valstybės etc. Šie bruožai dažnai tik kitais žodžiais išreiškia tą patį – dvi jau anksčiau minėtas valstybės, kaip teisinės sąvokos, funkcijas. Plačiau atskleistos jos ir parodys teisės santykį su valstybe, bei kiek pagrįstas yra tų teiginių iškėlimas.

Teisė kaip humanistinė idėja yra bejėgė, bet tam kad ji taptų teisės norma, visuotinai privalomo elgesio taisykle, prireikia politinės valdžios
– valstybės. Visuotinį privalomą “teisei iš šalies įneša valstybės valia, kuri suteikdama teisės normoms visuotinį vykdymo įsakmumą atskiria teisę nuo moralės”. Šiuo požiūriu valstybė kuria teisę. Per teisėkūrą valstybė tampa institucinės teisės dalimi. Teisėkūros prosese valstybė ir teisė susijungia į vieną.

Valstybė veikia ir kaip teisės normų vykdymo garantas. Ji iškyla, kai reikia užtikrinti, kad teisės normos būtų įgyvendintos socialiniuose santykiuose, virstų teisiniais santykiais. “Teisėje įforminta valia oficialiai patvirtinama ir užtikrinama valstybės”. Taigi valstybė užtikrina teisės gyvybingumą. Garantuojant teisės normų įgyvendinimą, valstybė naudoja savo poveikio priemones, o nevykdant teisės normų reikalavimų, ji gali panaudoti valstybinę prievartą – atitinkamą sankciją. Tada atrodo, kad šis privalomumas “yra tik valstybinės valdžios organų savavališkų sprendimų, valstybės paliepimų, įsakymų ir nurodymų privalomumo pasekmė”. Čia ir slypi normatyvizmo nuostatos šaknys.

Tai viena teisės – valstybės santykio pusė: valstybės įtaka teisei, bet ši įtaka nėra absoliuti. Ko gero, nė kiek nemažesnę įtaką daro ir teisė valstybei. Bet kad tai nustatyti, reikia pirmiau išsiaiškinti kitą požiūrį į teisę, kuris leis kitaip pažvelgti ir į teisės – valstybės santykį.

Trumpai apibrėžiant normatyvistinį valstybės – teisės santykį:




“Vis dėlto yra tikrasis įstatymas, teisingas

protas, – atitinkantis prigimtį, galiojantis

visiems, nekintamas ir amžinas, įsakmiai

raginantis atlikti pareigas, draudimais

atgrasantis nuo piktadarysčių.”

Ciceronas

Jau XVIII – XIX a. Vakarų Europoje atgimė dar antikos laikais iškelta pažiūra, kad pozityvioji teisė turinti atitikti tam tikrą aukštesniąją teisę. Nors etatizmui ir neturėta alternatyvos, bet teisės moralumo ir teisingumo klausimas buvo keliamas ir tada, ir prieš tai.

Žvelgiant iš vertybinės sampratos, pagal kurią teisės turinį ir esmę sudaro bendražmogiškos idėjinės vertybės, pozicijų, galima kalbėti apie teisės viršenybę valstybei. Teisė su savo turiningosiomis vertybėmis apsprendžia valdžios veikimą, todėl galima kalbėti apie teisės prioritetinę padėtį lyginant su valstybe ir apie teisinę valstybę. Net viduramžiais teisė nebuvo visiškai subordinuota politinei valdžiai – įstatymai ją (valdžią) varžė tol, kol nebuvo pakeičiami. Jau tada (XI – XII a.) buvo pasakyta, kad “yra teisė, turinti didesnę (juridinę) galią už valstybės sukurtąją.”

Aksiologinį požiūrį atstovauja skirtingos teorijos (pavyzdžiui, solidarumo, prigimtinės teisės, psichologinė ir kitos), todėl ir aukščiausios vertybės iškeliamos skirtingos. Bet kas tai bebūtų: dievo valia, įgimtos žmogaus savybės ar visuomeninė santvarka, bet tai pagrindinė teisės dalis, ir reali teisė turi orientuotis į šias vertybes. O jei teisė be valstybės turi tvirtą pagrindą ir todėl yra aukščiau už ją (valstybę), tai valstybė turi būti pajungta teisei, tapti teisei tarnaujančia jėga.

Bene tipiškiausia ir populiariausia yra prigimtinės teisės teorija. Prigimtinės teisės teorija sudaro esminį šiuolaikinės demokratinės teisės sampratos pagrindą. Šios krypties šalininkai teisės viršenybę kildino iš “prigimtinio įstatymo nesugriaunamumo ir juo besiremiančių individo subjektinių teisių neatskiriamumo.” M.N. Marčenko pabrėžia tokias vertybes: teisė turi būti visų ir kiekvieno laisvės priemonė (matas), įstatymai turi realiai tarnauti tautos ir valstybės interesams, o realizavimas privalo būti maksimaliai teisingas.

Todėl valstybė negali savavališkai nustatyti teisės normų ir yra idėjinio teisės turinio suvaržyta. Taigi čia įmanomas, etatistų požiūriu, paradoksas: ne visada valstybės priimti įstatymai yra teisiniai. Ir net išvystyta įstatymų leidimo sistema nėra ženklas, kad įstatymai ir valstybė atitinka teisės reikalavimus. Tai akivaizdžiai parodo totalitarinių valstybių pavyzdžiai. Kaip apie tai rašo E. Kūris, įstatymų leidėjai yra viršesni už pozityviąją teisę ir neprivalo jai paklusti, kadangi patys ją kuria, bet, kurdami pozityviąją teisę, jie negali nukrypti nuo dieviškosios ar prigimtinės teisės reikalavimų. Pačios teisės normos tėra teisinių idėjų įsikūnijimas. Prigimtinė teisė, kylanti iš pačios žmogaus prigimties, yra privaloma visiems, tačiau nepakankamai pritaikyta konkretiems gyvenimo atvejams ir tik todėl detalizuojama pozityviojoje teisėje. Ji yra pozityviosios teisės kriterijus. Taigi teisė ir istoriškai, ir logiškai atsiranda anksčiau už
valstybę, yra viršesnė už ją, o valstybė niekada negali pretenduoti į pirminio teisės kūrėjo vietą. Čia, skirtingai nuo normatyvizmo, teisė nėra tapatinga įstatymams, o įstatymai tėra “viena iš teisės išraiškos formų.” Įstatymai yra tik tiek teisinis reiškinys, kiek išreiškia teisę. Neatitinkantis teisės idėjų ir principų įstatymas teise negali būti, todėl teisė nepriklauso nuo įstatymų leidėjo valios. Tik teisinis įstatymas gali būti laikomas “oficialia forma pripažinta, konkretizuota ir ginama teise.” Ir taip atsiranda pozityvioji teisė, turinti visus objektyviai suprantamus teisės bruožus. Valstybė privalo gerbti ir saugoti aukščiausias vertybes (pavyzdžiui, prigimtines žmogaus teises). Taigi įstatymas ne todėl yra privalomas, kad jis kyla iš valstybės, bet todėl, kad jis yra teisinis ir tokiu būdu ateina būtent kaip teisė. Ne teisė yra valstybinio privalomumo pasekmė, o šis privalomumas yra teisės pasekmė; pats savaime “įstatymas neturi savo nuosavo turinio, skirtingo nuo teisės turinio” , rašo V.S. Nersesianc. Teisės primato iškėlimas įtakoja ir žmogaus viršenybės prieš valstybę iškėlimą. Buvęs priemone, dabar žmogus tampa tikslu.

Be abejo, valstybė yra būtina, kaip įgyvendinanti institucinę teisės būtį, paverčianti teisę visuotinai privaloma elgesio taisykle, numatančia jos vykdymą ginančią sankciją. Jei pirmiausia teisė pasireiškia žmonių sąžinėje, tai vėliau išreiškiama teisės normose ir jos vykdymas prižiūrimas valstybės. Tokiu atveju galima pasakyti, kad “valstybė nesukuria teisės, tačiau užtikrina jos veikimą visomis stadijomis” . Ji teisę išveda ar suformuluoja iš realybės sąlygų. Bet valstybė ir jos kuriama pozityvioji teisė yra vertinamos teisinių vertybių atžvilgiu, todėl teisė yra valstybės ir jos leidžiamų įstatymų tikslas. Valstybės reikšmė ir prasmė apsprendžiama tuo, kiek ji nukreipia savo veiklą į teisės reikalavimų įgyvendinimą. Bet tai nesupriešina visuomenėje pavyzdžiui, prigimtinės ir pozityviosios teisės savaime. Demokratinėje visuomenėje teisinių idėjų (vertybių) svarbos iškėlimas neprieštarauja pozityviajai teisei, nes šios paskirtis yra jas (vertybes) įtvirtinti. Ir todėl, pavyzdžiui, prigimtinė teisė ir pozityvioji teisė gali sudaryti vientisą socialinių santykių reguliavimo sistemą. Vertybinio vertinimo lygiu įstatymo ir valstybės reikšmę lemia jų ryšiai su teise; valstybė ir įstatymas privalo būti teisiniais.

“Jie tobulins tuos [valstybės] apmatus,

žiūrėdami dviejų dalykų: kas prigimtyje

yra teisinga, gražu, nuosaiku ir panašiai

ir, antra, kaip visa tai pasireiškia

žmonėse.”

Platonas

Vien kalbant apie teisės prioritetą prieš valstybę, galima kalbėti ir apie teisinę valstybę. Kaip rašo R.Z. Livščicas, “apsprendžiantis turiningas teisinės valstybės požymis yra valstybės suvaržymas teise” , valstybės veiklos apribojimas teise, kuris, aišku, nėra tikslas pats savaime, o tik būdas užkirsti kelią valstybės (valdžios) savivalei. Valstybės apribojimas teise remiasi tuo, kad teisinėje valstybėje politika ir valdymas turi būti teisės, kaip teisingumo įsikūnijmo, įgyvendinimo priemonė. Vertybinis požiūris ir buvo filosofinis teisinės valstybės pagrindas, tai yra praktinio teisės viršenybės idėjos įgyvendinimo pagrindas.

Atrodo, kad pirmasis teisinę valstybę ir teisės viršenybę teoriškai pagrindė A.V.Dicey. Jis rašė: “Anglija yra valdoma pagal teisės viešpatavimo principą” , kuris reiškia, kad yra esminių teisingumo principų, kurių niekas negali pažeisti, net valstybė. Teisės vystymasis, jos principai, žmogaus teisės ir laisvės lemia valstybės veikimą ir vystymąsi. Šiuos principus ginant “teisės viešpatavimas yra priešpriešinamas kiekvienai valdžios sistemai, kuri remiasi valdžioje esančių žmonių plačiais ir diskretiškais įgaliojimais, užtikrinamais prievarta” ,- rašo A.V. Dicey. Tokių būdu, piliečiai gali per teisę apsiginti nuo valstybės savivaliavimo. Nors valstybė yra suvereni, bet prievartos taikymas joje paremtas teise, o tai daro neįmanoma savivalę. “Teisinėje valstybėje neturi būti jėgos sąvokos, o prievartos sąvoka turi būti interpretuojama kaip teisinė prievarta, kuri įgyvendinama įstatymų nustatytomis formomis ir procedūromis.” Aišku, valstybės apribojimas teise nepadaro asmens laisvės absoliučia. Ją irgi riboja teisė (kitų žmonių teisės ir interesai). Valstybė ir asmuo tampa abipusiai atsakingais.

Nepaisant teisinės valstybės specifikos, ji yra ir lieka valstybe. Suverenitete pasireiškia politinė jos prigimtis, ji turi specialų valdymo aparatą ir teisinių priemonių sistemą, taigi valstybė
visuomenėje. Bet, iš kitos pusės, jos ypatingumas parodo pagrindines veiklos kryptis – 1) žmogaus, kaip svarbesnio už valstybę ir visuomenę, teisių įtvirtinimas ir gynimas ir 2) valdžių atskyrimas, užtikrinantis demokratiją.

Žmogaus teisės ir laisvės iškyla kaip pagrindinė vertybė, jos yra aukščiau už kitus visuomeninius ar valstybinius sprendimus, yra neatskiriamos nuo žmogaus ir ne iš valstybės gautos. Neprieštaringumo žmogaus teisėms reikalavimas valstybės teisėkūrą padaro pavaldžia teisei, teisingumui ir dorovei, pozityviąją teisę – žmogaus teisių saugotoja, valstybę – žmogaus teisių ir laisvių apsaugos teisine organizacija. Kaip rašo A. Vaišvila, būtent “būtinybė padidinti žmogaus teisių apsaugą pašaukia į pozityviosios teisės leksiką tokias sąvokas kaip teisinis įstatymas, teisinė valstybė, teisinė tvarka ir kitas” . Ir jei teisinė valstybė reikalauja įtvirtinti įstatymo viršenybę, kaip rašo A.B. Vengerovas, kad “teisinėje valstybėje realizuojamas pagrindinis valstybiškai organizuotos visuomenės imperatyvas “įstatymo valdžia” , tai įstatymas suprantamas tik kaip objektyvios, nuo valstybės nepriklausomos, vertybės, garantija, apsauganti nuo valstybės savivalės. Valdžia save apriboja ne savo pačios leidžiamais įstatymais, o šiomis vertybėmis; ir tik šiuo būdu valstybė tampa valdoma teisės. Juk valstybės ir teisės uždavinys yra reguliuoti visuomeninius santykius, derinti priešingus interesus. Jei pripažįstamas teisės viešpatavimas, o visuomeniniai santykiai grindžiami ne jėga, o teise, tai tokia tvarka bus kompromisų tvarka. Tada jei teisė – socialinio kompromiso priemonė, tai valstybė – jo siekianti organizacija. “Teisė…turėtų virsti visuomenės savivaldos ir socialinės inžinerijos priemone…socialiniu institutu, vienijančiu valstybę ir civilizuotą pilietinę visuomenę…ir suteikiančiu pastarajai autonomijos galimybę.”

Valdžių atskyrimas vėl nukreiptas prieš piktnaudžiavimą teise. Teisės ir valstybės vystymosi procese susiformavo tam tikros taisyklės ir procedūros teisėkūros ir jos atitikimo teisei kontrolei. Teisinės valstybės formavimasis atspindi perėjimą nuo nedemokratinių sistemų prie pilietinės visuomenės, prie teisės viršenybės, prie demokratijos.

Kodėl reikia kalbėti apie teisinę valstybę, kalbant apie teisės ir valstybės santykį? Nes kaip tik teisinėje valstybėje teisės ir valstybės santykis gali būti pozityvus. Žinoma, teisinė valstybė yra greičiau idealas, nei realybė, greičiau procesas, nei greitai tam tikrais pakeitimais pasiekiamas taškas, bet kartu ji gali būti esminis teisės ir valstybės santykio problemos sprendimas. Kaip rašo S.S. Aleksejevas, teisinės valstybės ribose teisė valstybei suteikia “civilizuotumo bruožų” , ją įjungia į demokratinės valstybės institucijų sistemą ir taip panaikina ar bent jau sumažina negatyvius valdžios esybės pasireiškimus.



Etatizmas vertybiniam požiūriui priekaištavo dėl jo pernelyg moralinio pobūdžio. Teisės etinis – dorovinis krūvis, jo manymu, panaikina pačią teisę. Moralė etatistams tėra romantika ir poezija, nes “valstybės prievarta labiau pasitikima negu savanorišku žmogaus pasidavimu teisės imperatyvams” . O juk, normatyvizmo požiūriu, aukšti abstraktūs moraliniai idealai, kad ir kokie reikšmingi jie būtų, negali veikti kaip teisingumo (teisėtumo) kriterijai, nes humaniškumo, demokratiškumo ir teisingumo lygio neįmanoma objektyviai įvertinti. Taigi taip į teisę vietoje valstybės ateina subjektyvios nuomonės. Bet vertybinio požiūrio atstovai, iškeldami ideologinį teisės elementą, pasiūlo kriterijų teisinei įstatymų ir valstybės vertei nustatyti. Tada teisė ir dorovė suvokiamos, “kaip du skirtingi tos pačios pagarbos žmogaus teisėms semantiniai lygiai” . Aišku, tam rekalingas tam tikras moralinis visuomenės subrendimas, o be jo dorovės kriterijus nebus objektyvus ir liks vienintelis būdas visuomenei socializuoti – valstybės prievarta, jos vykdomas teisių siaurinimas ir smulkmeniškas reglamentavimas. Iš kitos pusės, demokratijos plėtra – valstybės smulkmeniškų paliepimų mažėjimas ir leidimas piliečiams ar jų bendrijoms tvarkytis savarankiškai – yra tiesiogiai susiję su teisės vystymusi ir tobulinimu. Tačiau pačių vertybių ir asmens teisių į tas vertybes sutapatinimas yra teisės ontologizavimas. Tada žmogaus teisės kildinamos ne iš visuomenės, o iš gamtos, taigi atskiriamos nuo pareigų. Bet taip teisė atsiskiria ne tik nuo valstybės ar visuomenės, bet ir nuo savo istorinio tapsmo, ir net nuo mokslinio suvokimo, tampa duotybe. Todėl šios vertybės yra ne absoliučios, o tik būtinos individui ir visuomenei vystytis, tai – teisės, susijusios su pareigomis.

M.I. Baitinas priekaištauja vertybinei sampratai, nes, jo požiūriu, ši pernelyg nutolusi nuo ištakų – prigimtinės teisės teorijos, ir todėl pati teisė čia prarado būtiną apibrėžtą poziciją – tampa beforme. Teisė negali egzistuoti be savo institucinės išraiškos, o griežtas teisės ir įstatymo atskyrimas veda į jų supriešinimą. Bet iš esmės, kaip jau buvo minėta, teisės ir įstatymo atskyrimas, aksiologiniu požiūriu, nėra valstybės atmetimas. Tai tik teisės ir savivalės atribojimas bei supriešinimas.
Skirdami įstatymą nuo teisės, kartu pripažįstame, kad egzistuoja objektyvios vertybės, nepriklausančios nuo valstybės. Teisinėje valstybėje teisė neatskiriama nuo valstybės ir jos politikos. Jei ši yra demokratiška ir humaniška, vykdoma tautos ir jos pačios interesais, tai valdymas gali remtis teise. O jei neatitinka šių rekalavimų, tai negali remtis teise, tik įstatymu (kuris ne visada yra teisinis).

Kitas aspektas yra tas, kad žvelgiant į teisę iš šių vertybinių pozicijų, kartais niveliuojasi valstybės vaidmuo. Teisės prioriteto iškėlimas ir plati jos reikšmė užtemdo valstybę, jos didelę reikšmę teisės ontologinio vystymosi procese. Bet realiai valstybės valdžios apribojimas valstybę padaro demokratine, ir tada ji ne tiek ištirpsta teisėje, kiek įgauna naują kokybę. Tada demokratijai būtina teisė platesne prasme, nei tiesiog valstybės nustatytų teisės normų visuma. Anot S. Vansevičiaus, kad demokratija ir laisvė nevirstų savivaliavimu, reikalingos “adekvačios teisės formos, užtikrinančios apribojimus, valstybinės valdžios sutvarkymą, būtiną savivaldos erdvę, teisiškai reikšmingą tautos valios pasireiškimą ir kartu užkirstą kelią griaunantiems procesams, minios savivalei, prievartai ir panašiai” .

Normatyvistai kritikavo vertybinį požiūrį daugiausiai dėl to, kad jų manymu, teisė negali lygiavertiškai konkuruoti su valstybe, nes tėra jos pasekmė ir įrankis. Aksiologinės krypties šalininkai negali sutikti su tokiu siauru teisės traktavimu. Teisė gali būti valdymo ir politikos priemone tik savo demokratinio teisingo pagrindo dėka, ir tik tada, jei valstybė atitinka prigimtinės teisės reikalavimus. Teisė dargi egzistuoja ir vystosi prieštaroje su valstybe. Tarp jų gali būti nesutarimų ir neatitikimų. Nors ir glaudžiai tarpusavyje susijusios, teisė ir valstybė tam tikra prasme gali būti laikomos priešingybėmis (bet sąlyginai: nereikia pamiršti, kad jos civilizuotoje demokratinėje visuomenėje nebūtinai supriešinamos, o veikia išvien ir sudaro vienybę). Priešingos jos ta prasme, kad realiai jų pozicijos nevisuomet sutampa, ir jei valstybė siekia išsiveržti iš teisinių ribų, tai teisė siekia valstybę tam tikru laipsniu suvaržyti. Teisė, “kaip civilizacijos ir kultūros reiškinys, formuojasi bei vystosi tik iki tol, kol pagal demokratijos principus riboja valstybinę valdžią.” Todėl teisė tampa galingu demokratiniu, antitotalitariniu veiksniu. Taip žvelgiant į teisės – valstybės problemą, teisė kyla ne tiek iš valstybės, kiek iš priešingos jai srities. Valstybė tampa ne tik formuojančia ir garantuojančia teisę jėga, kam pritaria normatyvistai, bet ir tam tikru veiksniu, iššaukiančiu būtinybę kito, be valstybės, socialinio reguliatoriaus. Na, o teisė čia tampa pagrindiniu veiksniu, galinčiu apriboti valstybę ir jos savivalę.

Ko gero, šiais laikais, kai Vakarų teisinės minties kryptingumas “bene visuotinai įvardijamas teisinės valstybės arba teisės viešpatavimo kategorijomis” , nedaug terasime griežtai kritikuojančių vertybinę sampratą ir, tuo labiau, iš jos kylančią teisinės valstybės teoriją.

“Neverta davinėti nurodymų

nepriekaištingai išauklėtiems žmonėms.

Daugeliu atveju jie ir patys lengvai

supras, kokie įstatymai čia reikalingi.”

Platonas

Aišku, kad vertybinis požiūris iškelia milžinišką teisės reikšmę, kartais net valstybę “ištirpindamas” teisėje. Be abejo, tam turėta svarių priežasčių.

Valstybės įtaka teisei ir teisėkūros, ir priežiūros sferoje negali būti suabsoliutinama, tokiu būdu suprantant ją siaurai – etatistiškai.

Jei teisės veikimą užtikrina valstybė, tai šis klausimas turi du aspektus. Iš vienos pusės, pozityvioji teisė, kaip valstybės darinys, užtikrinama valstybės paramos ir gynimo, ir todėl šis garantavimas gali būti suprantamas kaip valstybės savarankiškas sprendimas. Bet iš kitos pusės, šis garantavimas valstybės leidžiamai teisei (pozityviajai teisei) suteikiamas tik dėl teisinės jos prigimties, todėl “privalomumas – teisės pasekmė” . Teisės objektyvios savybės, jos iškeliamos vertybės, nepriklauso nuo įstatymų leidėjo (valstybės). Valstybės įtaka teisei neabsoliuti, teisė tam tikra prasme yra savarankiškas ir nepriklausomas reiškinys, turintis savų dėsningumų. Jos privalomumas (besiremiantis tomis pačiomis objektyviomis teisės savybėmis) priklauso ir nuo įstatymų leidėjo valios (kuris oficialia valdinga forma teisėkūros procese išreiškia teisės reikalavimus), ir nuo kitų aplinkybių – “sociumo išsivystymo lygio, prielaidų teisinių įstatymų atsiradimui ir veikimui būvimo ir kitų” . “Valstybė negali panaudoti teisės prieš jos tikrąją paskirtį.” Yra valstybės poveikio teisei ribos: visų pirma, kaip jau sakyta, pačios teisės savitumas, pavyzdžiui, jos reguliacinis potencialas. Ir pati valstybė turi savo galimybių ribas, jos ir jos institucijų galimybės užtikrinti teisės veikimą
sąlygomis irgi apriboja valstybės poveikį teisei. Valstybės pagrindinis uždavinys yra suteikti teisei ypatingą kokybę, o tada ji ima veikti pati savarankiškai, ir jos veikimas gali būti nukreiptas taip pat prieš valstybę (valdžią). Valstybė ne kuria (formuoja) teisę, o tik “užbaigia teisėkūros procesą, suteikdama teisei tam tikras juridines formas” – tai yra, valstybė kuria teisę tik instituciniu lygiu ir pirmine teisės priežastimi laikoma negali būti. Valstybė yra išimtinė įstatymų kūrėja, bet ne teisės, kuri su įstatymu gali ir nesutapti. Be to, jei valstybė atsiranda tam, kad palaikytų tvarką visuomenėje, tai teisė kuria tam teisinius mechanizmus. Visuomenėje teisė – tai valstybinis socialinių santykių reguliatorius, bet valstybės veikla demokratinėje visuomenėje yra teisinio pobūdžio.

Taigi, kaip motome, egzistuoja ir atgalinis valstybės – teisės ryšys. Ne vien valstybė įtakoja teisę. Dar daugiau, valstybei teisė reikalinga ne mažiau kaip teisei valstybė. O anot V.V. Lazerevo, teisės įtaka valstybei pasireiškia dviejuose dalykuose: valstybės vidinėje organizacijoje ir jos veikloje . Teisė demokratinėje sistemoje tampa ne tiesiog valstybės priedu (ar dar blogiau – įrankiu), bet ji gali tapti reikšmingu valstybę apribojančiu veiksniu.

Jau tam, kad valstybė egzistuotų kaip organizacija, reikalinga teisė. Teisė garantuoja valstybės stabilumą, jos organizavimo racionalumą ir pačios sistemos veiklos efektyvumą. Teisė valstybei suteikia civilizuotą demokratinę formą, šiuolaikiškumą. “Valstybingumas nesuvokiamas be teisės arba už teisės” , todėl teisė valstybę daro pilnaverte.

Teisė formuoja valstybės vidinę struktūrą, vidinius valstybės organizavimo santykius, jos mechanizmo dalių santykius. Taip padedant teisei, įtvirtinama valstybės vidinė organizacija, jos forma, valdymo mechanizmai ir jų sandara, valstybinių organų ir pareigūnų statusas ir kompetencija, valdžios padalijmo principai, būtini institutai, pačios valstybės ir jos mechanizmo dalių vieta, vaidmuo ir funkcijos, sąveika su kitomis institucijomis ir gyventojais. Savo veiklos reglamentacijai valstybė irgi kuria teisę.

Teisės įtaka vidinei valstybės struktūrai garantuoja stabilumą, sukurdama valdžios padalijmą, neleisdama sukoncentruoti valstybinės valdžios vienose rankose. Ir tada “valstybinių struktūrų santykiai teisiškai sureguliuojami, virsta teisiniais santykiais” .

Taigi teisė atlieka nemenką vaidmenį valstybės atsiradime, vystymesi ir tobulėjime. Teisė tampa esminiu valstybinės visuomenės organizacijos bruožu, leidžiančiu žmonėms ne “susiorganizuoti” į valstybę, o “sukurti” valstybę.

Kitas teisės poveikio aspektas yra tas, kad valstybė būtent per teisę vykdo savo tikslus ir uždavinius, politiką, nustato visuomeninę tvarką, individo padėtį. “Teisės reikšmė valstybėje pareina…nuo to, kaip valstybės valdžia vykdo savo uždavinius, kaip ji valdo” , rašo P. Leonas. Kaip jau buvo sakyta, demokratinė valstybė veikia per teisę ir teisinėmis priemonėmis. Totalitarinė valstybė gali valdyti remdamasi prievarta, o demokratinė – socialinius procesus įtakoja per teisę. Paradoksalu, bet atsisakymas nuo teisės naudojimo valstybinę valdžią tik susilpnina ir atveda prie jos nuvertimo bei valstybinės santvarkos pasikeitimo. Valstybė negali veikti už teisės ribų ir be teisės. Teisė yra būtina valstybinės veiklos pusė, savybė, nes teisė nepakeičiama socialinių santykių reguliavimo sferoje, o jos panaudojimo būtinybė kyla ne vien iš valstybės. Valstybė negali atmesti teisės, nekenkdama visuomenei. Atsisakymas nuo teisės sukelia “rimtas ekonomines, politines ir dorovines pasekmes” ,- rašo V.V. Lazarevas. Teise nesiremianti valstybė yra gilios krizės apimtos visuomenės požymis. Taigi teisė įtvirtina ir įteisina valstybės veiklą, kartu nustatydama jos ribas, galimybes, kontroliuoja valstybės veiklos teisėtumą, atitikimą visuotinai priimtiems standartams. Pavyzdžiui, V.V. Lazarevas išskiria septynias teisės poveikio valstybei kryptis.

Tai ir teisės veikimas per atskirus asmenis – valstybė piliečius veikia per teisę ir jos ribose, o piliečiai valstybę veikia irgi per teisę. Jei valstybės ir individo satykyje nėra teisės, tada jis verčiamas valstybės sraigteliu ir priverstas tarnauti valstybei. Žmogus yra priemonė, o valstybė – tikslas. Teisė į valstybės ir atskiro individo santykį įneša kitokį pobūdį: šis santykis visiškai apsiverčia, ir žmogus tampa tikslu, o valstybė – priemone, jam tarnaujančia. Šiuo požiūriu teisės vertė nulemta jos ryšio su valstybe tiek, kiek pati valstybė tarnauja žmogui. Teisė apriboja valstybės veiklą, ypač žmogaus asmeninio gyvenimo srityje. Bet teisė ir legalizuoja valstybės veiklą, taigi ir valstybinio poveikio priemones (prievartą), kurioms suteikia teisinę formą, tai jau buvo minėta. Bet koks prievartos panaudojimas, nesurištas su teise, yra valstybės neteisėto veikimo pavyzdys. Galimybę valstybės veiklą kontroliuoti vėlgi suteikia teisė, kurdama prielaidas abipusei valstybės ir visuomenės atsakomybei. Teisė valstybei tampa vienintele bendra “kalba” su visuomene ar atskiromis jos grupėmis (pavyzdžiui, V.V. Lazarevas išskiria tautines), o taip pat su “ kitomis valstybėmis ir apskritai
bendrija” .

Reikia pridurti, kad teisės vaidmuo demokratinėje valstybėje tik stiprėja. Bene visuotiniu idealu tampa teisinė valstybė, apribota, “surišta” teisės. Kaip rašo V.V. Lazarevas, “Tik būdama teisės apribota, valstybė gali veikti “laisvai”. O taip pat, – kuo labiau teisė atspindi visuomeninio vystymosi reikalavimus, tuo labiau ji suriša valstybę” .



“…labiausiai ir aukščiausiojo gėrio siekia

ta bendrija, kuri yra visų svarbiausioji ir

apima visas kitas; ši bendrija ir vadinama

valstybe…”

Aristotelis

Sociologinė kryptis yra viena iš pagrindinių XX a. teisės krypčių. Ji ypač paplito JAV. Šis požiūris į teisę taip pat įtakojo teisinės valstybės teorijos vystymąsi, nes teisę pripildė socialinio turinio ir įrodė, kad visuomenėje teisė yra pusiausvyrą atstatanti jėga.

Jei remsimės sociologiniu teisės supratimu, kur teisė suprantama kaip visuomenėje realiai susiklostę santykiai, tai teisė ir valstybė yra viename lygyje. Teisė formuojasi ir per valstybę, ir per visuomenėje besiklostančius santykius. Todėl teisė nėra nulemta valstybės (nes formuojasi ir šalia jos), o valstybė nesuvaržyta teisės (nes teisė formuojasi ir per valstybę). Teisė nėra grynai valstybinis fenomenas, ji yra “socialinė” . Visuomenėje yra daugybė socialinių junginių, kurie turi savo teisę, todėl ir teisė yra nevienalytė. Šiuo požiūriu, teisė, išskyrus nedidelę dalį, ne pačios valstybės kuriama, o pasirenkama iš atskiruose socialiniuose santykiuose susiformavusios. Teisė “gyvuoja ir veikia ne tiktai valstybėje ir ne tiktai valstybėje gimsta” . Prieš valstybės užtikrinimą teisė yra socialinė teisė, kuri nuo valstybinės skiriasi tik paliepimų griežtumu ir garantavimo priemonėmis. Kiekviena organizacija turi savo faktinę tvarką, taigi ir savo teisę, kuri egzistuoja šalia valstybės. Valstybės pasirenkama teisė apsaugoma ypatingai, nes valstybė yra viešpataujantis socialinis junginys, tačiau kartu ir antrinis. Įsikūrus valstybei, tam tikra socialinės teisės dalis yra suvalstybinama ir tampa privaloma žemesniems junginiams. Valstybė tampa teisės poveikio būdu, ir atskiri socialiniai junginiai, norėdami ją paveikti, siekia valstybinės valdžios. “Kova dėl valdžios visuomet yra kova už teisę” , – rašo M.Romeris. Teisė kuriama tarpusavy kovojančių interesų. Bet socialinė teisė, jei tik ji neprieštarauja valstybei ar liečia valstybės nereglamentuojamus santykius, gali laisvai kartu veikti, nesutikdama valstybės prieštaravimų.

Taigi įstatymų formavimasis – tai tik vėlyvoji teisės vystymosi stadija. Įstatymų leidėjas ne sukuria, o atranda teisės normą, kai ji jau būna įsigaliojusi žmonių santykiuose, todėl ir teisė yra ne vien tai, ką valstybė įtvirtina įstatymuose, bet tai, kas socialinių santykių praktikoje susiklosto. Teisė čia ir yra ypatinga pačių socialinių santykių savybė. O ir patys įstatymai tik tiek teisės požiūriu naudingi, kiek yra įgyvendinami, kiek veikia teisinius santykius, nes teisė yra ne tai, kas valstybės buvo sugalvota, o tai, kas realybėje gavosi. Teisiniai santykiai ne tik yra pirminė medžiaga, bet ir vienintelė terpė, kurioje teisė realiai veikia; taip suprantama teisė vadinama “gyvąja teise”, nes, anot jos šalininkų, valstybės įtvirtinamų teisės normų visuma tėra negyvybinga abstrakcija, jei neįvertinami visuomeniniai santykiai. Todėl valstybės kuriama teisė (įstatymai) ir besiformuojanti santykiuose teisė gali skirtis. Įstatymų tekstuose teisė negali pilnai atsiskleisti. Teisė yra ir normų visuma, ir jų faktinė realizacija, ir tam tikra tvarka, bet pirmenybė teikiama būtent visuomenėje susiklosčiusiai tvarkai, žmonių abipusės pagarbos ir apsikeitimo paslaugomis santykiams.

Sociologinė kryptis, iškelianti visuomenės vaidmenį kuriant teisę, kartu parodo siekį, decentralizuojant valdymą, silpninti imperatyvinį valstybės vaidmenį ir apriboti jos kišimąsi į socialinius santykius. Čia net teismai tampa ne valstybės, o visuomenės institucija. Mat jei teisė yra ne taisyklė, o konkretus sprendimas, tai teisėkūroje iškeliamas ne valstybės, o teismų vaidmuo. Teisė suteikia visuomenei savarankiškumo galimybę ir kartu, vienija ją su valstybe. Todėl ši teorija aiškiai yra demokratinio, antitotalitarinio pobūdžio.

Sociologinės teisės sampratos teorija reikalauja aukšto visuomenės kultūros (ir teisinės kultūros) lygio. Stiprūs savivaldos ir savireguliacijos mechanizmai neįmanomi be išvystytos teisės. O jei nenustatomas protingas santykis su valstybe, tai visuomenei iškyla dezorganizacijos pavojus. Perdėtas sociologinio prado sureikšminimas pasireiškia, kai teise vadinami ir tokie socialiai reikšmingo elgesio veiksniai, kurių normatyvinis turinys yra abejotinas. Bet šie trūkumai kyla ne tiek iš pačios teorijos, kiek iš galimo jos iškreipimo. O štai kokius sociologinės krypties trūkumus iškelia M.I.
Baitinas .

Anot jo, teisė – ne pati subjektų veikla, bet ypatingas šios veiklos reguliatorius. Ši veikla gali būti ir teisę pažeidžianti, todėl negalima tapatinti tvarkos su normatyviniu reguliavimu, ji pati yra teisinio reguliavimo objektas. Teisė negali būti vienu metu ir reikalavimas, ir esamybė. Faktinė santykių tvarka – teisė negali reguliuoti tos pačios tvarkos, nes čia susilieja tai, kas reguliuojama, su tuo, kas tai daro. Iš kitos pusės, sociologinio požiūrio atstovams teisė yra ne tiek visuomeninė veikla, kiek ypatingas jos pobūdis ir “esminė socialinio bendravimo funkcija” . Be abejo, taip suprantama teisė ne tik gali būti, bet ir yra prieštaringa, nes skirtingų socialinių grupių tikslai ir iš jų solidarumo sąmonėje kylantys teisiniai imperatyvai gali susikirsti. Bet tokia “socialinė” teisė negali būti verčiama ir neverčiama pozityviąja teise. Kadangi socialinė teisė nėra vieninga, o valstybei reikia vieningos teisės, tai valstybė, iš karto susidūrusi su egzistuojančia socialine tvarka, pasirenka iš visuomeninių santykių terpės tas normas, kurias ji mano suvalstybinti. Ir pati valstybės organizacija priklauso nuo bendrų interesų, jungiančių žmones į vieną socialinę grupę, valstybę.

Dar sakoma, kad teisės normos nesukuria teisinių santykių, jie kyla iš realių visuomeninių santykių, bet teisiniais jie tampa ne patys savaime, o per teisę, nors tai ir nesumažina teisinių santykių, kaip teisės realizacijos sferos, reikšmės. Tačiau teisė niekada nebuvo “valstybės monopolinis kūrinys” , ir anot sociologinės krypties atstovų, ji lydi visus socialinius santykius. Taigi, nors šiuos santykius teisiniais padaro sureguliavimas teisės normomis, tačiau pačias teisės normas valstybė paima iš tų pačių santykių. Valstybė niekada neateina į teisiškai sterilią aplinką, nes ten, kur kuriasi valstybė, jau yra visuomenė ir visuomeniniai santykiai, taigi ir teisė.

Normatyvistinio požiūrio atstovai, kurių teorijos labiausiai kertasi su kitomis, sociologinei teisės sampratai primeta ir dar vieną, mažai tikėtiną trūkumą. Anot jų, jei teisė yra faktiniai santykiai, tai bet kokie valdžios, kuriančios jai patogią santykių tvarką, veiksmai gali būti laikomi teise. Iš tiesų, sociologinio požiūrio atstovams, kaip jau minėta, teisė nėra valdančiųjų laisvai ir vienvaldiškai nustatyta, valstybę smarkiai įtakoja visuomenė. O pati teisė kuriama visuomeniniuose santykiuose, kurie vyksta taip pat ir nepriklausomai nuo politinių santykių.

Aišku, kad normatyvizmas sureikšmina valstybės, o aksiologinis požiūris – teisės vaidmenį; skirtingai nuo jų, sociologinis požiūris pripažįsta abipusę teisės ir valstybės įtaką ir kartu tam tikrą šių reiškinių savarankiškumą.

Nuo savo atsiradimo valstybė ir teisė tarpusavy yra susiję, reikalingos viena kitos, sąlygojančios vieną kitą, jos kartu veikia ir vystosi ir todėl atskiras jų veikimas neįmanomas. Šiame ryšyje ir teisė, ir valstybė yra vertingos. Anot N.I. Matuzovo, jų vienovę “išreiškia jų kilmė, tipologija, ekonominis, kultūrinis ir kitoks determinuotumas, istorinio likimo bendrumas; tai, kad jos pasireiškia kaip socialinio reguliavimo ir tvarkos įvedimo priemonės, akumuliuoja ir balansuoja bendrus ir individualius interesus, garantuoja asmens teises” . Todėl kai kurie autoriai net teigia, kad ne tik neįmanoma, bet ir beprasmiška svarstyti, kas pirmiau ir kas svarbiau – valstybė ar teisė. Tokiu požiūriu, šio klausimo kėlimas tik išduoda išankstinį nusistatymą, o valstybė ir teisė sudaro vienovę: viena kitą lemia ir viena kitą apima. Tarp jų nėra griežtai apibrėžto priežastinio ryšio, jas sieja gilesnė abipusė priklausomybė, todėl jos neįmanomos viena be kitos. Valstybė ne sukuria teisę, bet, iš vienos pusės, kaip rašo V.V. Lazarevas, yra “jai pajungta jėga, o iš kitos – galinga teisės galią, jos potencialą visuomeninėje sistemoje palaikanti ir sustiprinanti priemonė” .

Visgi valstybė ir teisė lieka gana atskirais reiškiniais. Kiekvienas jų turi savo tikslus ir metodus. Todėl veikdami kartu, jie nesusilieja, o tai neleidžia valstybės ir teisės sutapatinti. Nors jų vystymasis yra vieningas procesas, bet jau jis nulemia jų skirtumus. Be to, valstybė ir teisė gali veikti priešingomis kryptimis.

Valstybė naudojasi teise, siekdama savo politinių tikslų. Tačiau valstybės vaidmens negalima suabsoliutinti. Valstybė gali teisę panaudoti visuomeninių procesų reguliavimui tik tiek, kiek teisė tai leidžia. Todėl galima sakyti, kad teisė yra tam tikru laipsniu nepriklausoma nuo valstybės. Ji turi savo dėsningumus ir principus. Nors pozityviosios teisės, kaip institucinio darinio, egzistavimas tiesiogiai priklauso nuo valstybės, bet, kaip jau minėta, valstybė nėra vienintelė teisę kurianti jėga. Čia jos veikimas yra gana apibrėžtas. Kaip rašo S. Vansevičius, “teisėkūra pradedama, kai visuomenės poreikiai nusistovi, pribręsta reikalas išleisti naujas normas” , bet ir tada valstybė į šį procesą įsikiša tik tam tikrose stadijose. Teisėkūros procesas gali veikti dvejomis kryptimis. Valstybė arba pati, numačiusi tam tikrų santykių reglamentavimo poreikį, nustato teisės normas, arba
sankcionuoja jau veikiančias normas. Ji taip pat gali perduoti šią teisę kitoms organizacijoms. Teisėkūra nereiškia jokio tiesioginio “valdymo”, ji tik apjungia visuomeninio gyvenimo reikalavimus su aktyvia kūrybinga įgaliotų organų veikla. Nors ir galima pasakyti, kad valstybė tam tikra prasme valdo teisinę visuomenės sferą, bet “jei ir galima teisę laikyti valstybės instrumentu, tai tik su sąlyga, kad ir valstybė tuo pačiu lygiu yra teisės instrumentas” .

Iš kitos pusės, nors teisės vaidmuo valstybės organizacijoje ir veikloje yra svarbus, bet tai, kad valstybės leidžiami įstatymai ne visada atitinka teisę o kartais į įstatymą įvedama savivalė, parodo kad valstybė irgi turi santykinį savarankiškumą. Anot V.V. Lazerevo, valstybės “paprastas santykinis savarankiškumas – natūralus reiškinys” , o sąmoningas teisės ignoravimas yra jau per didelis savarankiškumas.



“Lietuvių tauta…siekdama atviros,

teisingos, darnios pilietinės visuomenės

ir teisinės valstybės…”

Lietuvos Respublikos Konstitucija

Konstitucinis Lietuvos pasiryžimas kurti teisinę valstybę turėtų būti lydimas daugelio teorinių teisės klausimų, kurie šiuo atveju įgyja plačią praktinę reikšmę, svarstymo ir sprendimo. Deja, atrodo, kad daugelis klausimų paliekami be atsakymų, ir net teisinės sistemos reforma, kuri, atrodo, turėtų liudyti apie visuomenės poreikį tvarkytis pagal naujas vertybes, apie teisės sampratos pasikeitimą, iš tiesų vykdoma be esminių teisinės sampratos pasikeitimų.

Teisės samprata šiandien Lietuvoje beveik nesiskiria nuo Tarybų Sąjungos kažkada mums primestos. Taip atsitiko, nes žmonių teisinė sąmonė, kuriai teko labai greitai persiorientuoti, vis dar skeptiškai vertina daugelį tuometinės ideologijos neigtų vertybių. Vis dar sunku “priimti nuostatą, jog yra viršesnė ir labiau privaloma teisė, nei valstybės sukurtoji” , ir dar šiandien dažnai teisininkų teigiama, kad teisė – viso labo įstatymu paversta valstybės valia. Normatyvizmas, dar neseniai Lietuvoje buvęs vienitele teisės samprata, dabar demokratėjimo procese jau užleidžia savo vietą. Kartu su juo pirmaujančią poziciją praranda ir valstybė. Iškilusi individo reikšmė pareikalavo ir teisės viršenybės. Pozityvioji teisė palenkiama žmogaus teisių saugai, taip atsisakoma nuo įstatymo ir teisės tapatinimo, nuo etatizmo. Iš kitos pusės, normatyvizmas dar nevisiškai išstumtas. Nors Lietuva ir orientuojasi į Vakarų valstybes, kurios yra pripažintos demokratinėmis ir kuriose ši samprata laikoma ne tik abejotina, bet dažnai ir klaidinga, tačiau įvekti normatyvistinę sampratą – tai ne tik pripažinti jos neperspektyvumą, bet ir įveiktį ją “determinavusį bei palaikantį bendrosios kultūros tipą, kurį apibūdina nepakankamas visuomenės gebėjimas naudotis teise be smulkmeniško valstybinės valdžios nurodinėjimo, be intensyvios išorinės priežiūros bei prievartos” . Kol visuomenė nepasiekė tokio kultūros lygio, tol jai yra būtinos etatistinės socializavimo priemonės, ir tol neįmanomas perėjimas prie kokybiškai kitos teisės sampratos ir kito požiūrio į valstybės ir teisės santykį. Štai kodėl tokia teisinė reforma, kuri vykdoma Lietuvoje, negali iš esmės pakeisti šių dalykų. Ji pati, kildama iš vis dar normatyvistinės teisinės sąmonės, tampa ribota, teisinės valstybės sąvoka irgi tampa ribota. Bet kokia reforma reikalinga teisinės sąmonės pokyčių.

Galų gale, kyla klausimas, ar iš viso tikslinga keisti visą teisės tradiciją, o ir kokią turėtume kurti, kieno pavyzdžiu remtis? Mūsų sąmonėje ir mūsų teisės teorijoje įsigalėjęs vienas požiūris. Jis nėra neabejotinas, bet juk visos sampratos pasikeitimas yra didžiulis teisinės sąmonės lūžis. Mūsų teisės raidą stabdė dabar atmesti ideologiniai Tarybų Sąjungos pagrindai, bet kopijuodami Vakarų teisinės sistemos bruožus, mes dar nesukursime Vakarų standartus atitinkančios teisės. Dėl kitokios teisės sampratos Lietuvos teisės teorija nepajėgia “adekvačiai suvokti net jau turimą Vakarų teisinį patyrimą” , todėl svetimos teisės kopijavimas virsta daugiausia neesminių dalykų perėmimu. Valstybei reikalinga autentiška savo visuomenės teisė, “nulemta šios visuomenės gyvenimo būdo, jos tautinio charakterio ir istorinės patirties” . Aišku, jau šių klausimų svarstymas rodo, kad dabartinė teisės tradicija Lietuvai nepakankama, kad jau žengti pirmieji žingsniai link teisinės valstybės. Lietuvos teisininkai, iškėlę