Teisė ir valstybė
5 (100%) 1 vote

Teisė ir valstybė

PLANAS

I Valstybės ir teisės sąveikos problema (įžanga)II Valstybės ir teisės santykis skirtngais požiūriais į teisės sampratą

1. Pozityvistinis požiūris:

a) valstybės ir teisės suvokimas,

b) kritika,

c) valstybės įtaka teisei.

2. Vertybinis (aksiologinis) požiūris:

a) valstybės ir teisės suvokimas,

b) teisinė valstybė,

c) kritika,

d) teisės įtaka valstybei.

3. Sociologinis požiūris:

a) valstybės ir teisės suvokimas,

b) kritika,

c) teisės ir valstybės sąveika ir santykinis savarankiškumas.

4. Lietuvos kelias į naują valstybės ir teisės suvokimą.

III Išvados

Šiame darbe nesistengiama išspręsti pačios teisės – valstybės santykio problemos, nes griežtai atmetant atskiras teorijas ir pasirenkant vieną vienintelę, galima tik sukurti uždarą sistemą – nesugebančią vystytis. Reikia suprasti įvairias teorijas, atrasti jų privalumus ir trūkumus. Tik taip galima suvokti šį klausimą. Be to, ko gero, nei vienas teisės teorijos klausimas negali būti išspręstas kartą ir visiems laikams. Kaip rašo A. Vaišvila, “teisės sampratos šiuolaikiškumas – tai jos apibrėžimų atitikimas konkrečios šalies einamojo momento žmogaus teisių saugos, socialinio kompromiso bei socialinės santarvės poreikius. Todėl istoriškai vėlesnės teisės definicijos nebūtinai turi būti nūdienos požiūriu moderniškesnės” . Analogiškai ir teisės bei valstybės santykio klausimas sprendžiamas konkrečių aplinkybių kontekste.

Teisės sampratos, teisės ir valstybės santykio klausimais Lietuvoje iki šiol buvo vengiama diskutuoti. Nors kardinaliai pasikeitė Lietuvos padėtis, Lietuvoje vyksta teisinė reforma, bet nekeičiamas visos teisės sistemos pagrindas – pats požiūris į teisę. Atrodo, kad šie klausimai vis dar laikomi reikšmingais vien teisininkams teoretikams. Bet teisės ir valstybės santykio klausimas nėra vien teorinis. Jo praktinės reikšmės esmė yra ta, ar valstybė yra susaistyta teisės, ar valstybei ir jos valdymo organams galioja visuomenei nustatyta tvarka, ar valstybė gali savo nuožiūra šią tvarką keisti . Teisės ir valstybės santykio klausimas iš tiesų yra svarbus. Kaip rašo P.Leonas, “kai tenka kalbėti apie teisės pagrindinius klausimus, neišvengi nepalietęs visuomenės ir valstybės, o kai kalbi apie visuomenės ir valstybės pagrindinius klausimus, negali nepaliesti teisės” . Todėl ateityje padėtis turėtų keistis, praktiniai sprendimai negali visą laiką pirmauti prieš teorinius. Taigi, kas žino, ar jau dabar prasidedantys šių klausimų svarstymai neperaugs į radikalius teisės teorijos problemų svarstymus.

Valstybės ir teisės santykis istoriškai keitėsi. Keitėsi ir požiūris į jį. Vyrauja nuomonė, kad valstybės ir teisės atsiradimas ir vystymasis – vieningas procesas, ir sunku nustatyti, kas atsirado pirmiau. Yra požiūris, kad teisė atsirado pirmiau už valstybę. Ji susiklosto ten, kur žmonės įsijungia į socialinius santykius, kur vystosi prekiniai santykiai, nuosavybė ir valdymas. O vėliau gimsta valstybė ir įstatymas kaip civilizuotesnė ir tobulesnė teisės forma. Kitu požiūriu, kaip rašo N.I. Matuzovas, “istoriškai valstybė ir teisė atsiranda vienu metu, veikiant toms pačioms priežastims” . Tai, kad vienu metu – nereiškia, kad tuo pačiu momentu ir adekvačiai. Tai sąlyginai ilgas periodas. Šiuo požiūriu valstybė ir teisė išauga iš papročių ir ekonominių poreikių. Savo nuomonę, be abejo, turi visos skirtingai teisę suvokiančios kryptis (ir normatyvistinė, ir sociologinė, ir kt.).

Galų gale, tai nėra labai svarbu. Daug svarbiau, kad teisei reikšmingu būdu valstybė iškyla tada, kai iškyla būtinybė teisės normas įtvirtinti ir įgyvendinti, tai yra dviejuose teisės objektyvizacijos etapuose: teisės idėjoms virstant teisės normomis ir teisės normoms reguliuojant teisinius santykius.

Nors valstybė tėra civilizacijos reiškinys ir įkūnija jos prieštaringumą, tačiau kartu ji “įkūnija stipriausią socialinį veiksnį visuomenėje – organizuotą politinę valdžią, turinčią tiek pozityvią, tiek negatyvią reikšmę” . Anot S.S. Aleksejevo, o taip pat ir S. Vansevičiaus, ši pozityvi reikšmė yra ta, kad politinė valstybinė valdžia būtina siekiant užtikrinti visuomenės vientisumą civilizacijos sąlygomis, organizuotą jos funkcionavimą, racionalų valdymą, apginti visuomenę ir išreikšti bendrus gyventojų interesus. Tačiau tuo pat metu veikia ir negatyvioji destruktyvi socialinė psichologinė valstybės dalis. Mat valstybinę valdžią įgyvendina specialus valstybinis aparatas, valdingų organų sistema, kurie labiausiai patiria tiek visuomenės struktūrų, nacionalinių santykių, tiek savo pačios įstatymų, tai yra “politinės valdžios dėsningumų” įtaką. Štai dėl šių savo ypatybių ir dėsningumų, valstybinė valdžia suvokiama kaip negatyvus reiškinys – veikiantis per jėgą ir prievartą. Remdamasi savo monopoline prievartos teise, valstybinė valdžia gali pasukti absoliutizmo, nekontroliuojamo augimo keliu, “visko, kas dar galėtų turėti valdingą reikšmę, atmetimo” keliu. Tačiau kartu reikia nepamiršti ir kito šios problemos aspekto: “plėtojantis socialinei pažangai, stiprėjant laisvės ir humanizmo idėjoms, konkrečiuose visuomenės vystymosi etapuose
demokratijos būveine ir skleidėja tampa būtent išvystyta valstybė, kur realiai įmanomas politinės valstybės valdžios ribojimas” . O tai kelias į teisės progresą.

Teisė ir valstybė organiškai ir glaudžiai susiję. Jei teisė – tam tikra visuomeninė tvarka, tai ji negali nesiremti į valstybę, kaip tą tvarką formuojantį ir palaikantį mechanizmą. Tai yra teisės institucionalizacija. O institucine teisės samprata virsta todėl, kad “nori būti socialiai veiksminga” , tai yra, kad galėtų daryti realų poveikį visuomeniniams santykiams ir kad būtų kažkas daugiau, nei moralė. Štai kodėl teisei iškyla būtinybė vienytis su valstybe. Valstybė į teisės tapsmo procesą įsijungia atlikdama teisėkūros ir priežiūros funkcijas, atitinkamai kaip parlamentas ir teisėsaugos institucijos.

Kaip bebūtų, net ir esant tokiam glaudžiam teisės ir valstybė ryšiui, šio santykio prioritetų nustatymas nėra beprasmiškas – per daug reikšmingi jo rezultatai. Sprendžiant šį klausimą, daug kas priklauso nuo teisės sampratos, kuria remiamasi. Teisės kaip visuomeninio susitarimo (socialinio kompromiso) samprata verčia manyti, kad ir valstybė yra tokio kompromiso institucinis pagrindas. Ir atvirkščiai, jei teisė suprantama, kaip pajungimo priemonė, jei ji remiasi jėga, tai ir valstybė turi būti suprantama, kaip prievartos įrankis. Tačiau remiantis vien bendru požiūriu į teisę kaip į kompromiso priemonę, neįmanoma nustatyti, kam šiame santykyje priklauso prioritetas. Čia svarbu, kam teikiama pirmenybė pačiame ontologiniame teisės vystymesi ir apibrėžiant teisę: teisinėms idejoms, normoms ar santykiams. Teisės – valstybės santykis keičiasi atitinkamai vertybinėje, normatyvistinėje ir sociologinėje teisės sampratose.



“…sprendiniui “geras“ duoda pradžią ne tie,

kuriems tas “gera“ yra daroma! Veikiau

jau patys “gerieji“, t.y. kilmingieji, galingieji,

aukštesnieji pareigūnai…“

Friedrich Nietzche

Teisinis normatyvizmas pradėjo formuotis, kai valstybę pradėta suvokti kaip suverenų politinį vienetą. Tuo metu įsigali pažiūra, kad vienintelė žmones tikrai įpareigojanti teisė yra pozityvioji teisė. Taigi tik pozityvioji teisė iš tikrųjų laikoma teise; prigimtinę ir dieviškąją teisę imta laikyti artimesnėmis moralei, nei teisei. Vėliau politinė praktika ilgą laiką šį požiūrį palaikė, nes valstybė buvo linkusi teisę laikyti savotišku priedu.

Normatyvizmas, arba etatizmas, siekia suvokti teisę per teisės normas. Būtent jos pripažįstamos teisės šerdimi ir svarbiausiu elementu. Normatyvizmas “kalba tik apie teisės normas, o ne apie jų turinį. Jis abejingas šiam turiniui, nes viskas, ką valstybinė valdžia nustato, sankcionuoja, paverčia privalomo elgesio taisykle, čia laikoma teise.” Todėl šios teorijos šalininkai nesutiko su teisės ir valstybės atskyrimu. Štai Kelzenas manė, kad valstybė tiek pat neįmanoma be teisės, kaip ir teisė be valstybės, nes jos abi yra skirtingos vieno reiškinio pusės. Taigi teisė sutapatinama su įstatymu. Valdžia yra teisė. Valstybė kuria įstatymus (taigi teisę), ir visa tai yra teisinga bei teisėta. “Teisė kaip socialinis institutas yra valstybingumo elementas, organiškai įeinantis į valstybės struktūrą.“

Jei remsimės normatyvistiniu teisės supratimu, tai teisės ir valstybės santykyje pagrindinis vaidmuo priklauso valstybei. Teisė pavaldi valstybei, kaip teisinių normų, kurių sistema ji ir yra, kūrėjai. Vienintelis teisės šaltinis yra valstybės valia: nėra teisės šalia valstybės ir be valstybės. “Teisė – tai valstybės nustatyta ar sankcionuota bendro elgesio taisyklė, garantuota valstybės prievarta ir dėl to visuotinai privaloma“. Aišku, tada neįmanomas joks valstybės ribojimas teise: juk jei valstybės (t.y. jos valdančiųjų organų) teisė netenkina, tai teisės normos paprasčiausiai keičiamos. Šiuo atveju “pilietinės visuomenės interesus teisė atspindi tik tada, kai jie transformuojasi į valstybinius interesus“. Teisė tėra valstybės produktas, jos logiška pasekmė. Istoriškai teisė buvo sukurta valstybės, tačiau kartu normatyvistinėje interpretacijoje “teisė nėra istorinis procesas, o tik viena iškarpa iš to proceso, nes teise čia laikoma tik pozityvioji teisė.“ Visa teisės esmė čia sutelpa vienoje jos istorinio tapsmo stadijoje.

Yra skirtingų normatyvistinių teorijų, nors jos visos ir laiko teisę valstybės įsakmių paliepimų sistema. Apie jas rašo G.N. Manovas. Anot jo, kraštutinis normatyvizmas “teisės esmę beveik visiškai ištirpdo valstybėje, teisę nagrinėja kaip antrinį reiškinį lyginant su valstybe, kaip valstybės funkciją, jos instrumentą.“ Tada teisė neturi realios galios ir privalo visiškai remtis į valstybės prievartą. Nuosaikesnės kryptys bando susieti valstybę su visuomene, tarpininkaujant teisei; arba, kaip rašo M.I. Baitinas, iškilo būtinybė pažinti teisę “ir iš bendražmogiškų pozicijų“. Tačiau ir čia ryšys
“nuo valstybės prie visuomenės, nuo aktyvios kūrybinės jėgos prie įtakojamos, chaotiškos ar silpnai organizuotos terpės“. Teisė tėra valstybės priemonė reguliuoti visuomeniniams santykiams ir reguliuoja juos pagal joje įkūnytą valstybės valią. Todėl teisė visuomenėje gali būti tik viena, ir ji yra “vieninga ir vienarūšė su valstybe” . Anot to pačio M.I. Baitino, šiuolaikiniam normatyvizmui būdinga teisės, kaip valstybės sukurto, bet atspindinčio visuomenės valią, tapusią valstybine valia, oficialaus teisėtumo ir teisingumo kriterijaus samprata.





“Ji [valstybė], savo nuožiūra, jei jos valdymo

interesai pareikalaus, gali sulaužyti

priesaiką ir padaryti šventvagystę. Joks

melas, jokia apgaulė, joks žiaurumas

svetimiems ar saviems piliečiams negali

būti peikiamas, jeigu tuo pačiu jai

atneša naudą.”

Johanas Cheizinga

Be abejo, normatyvizmas – tai sudėtinga ir įvairialypė teorija, tačiau ji dažnai kritikuojama. Kodėl?

Normatyvizmas, atmesdamas sociologinį ir ideologinį teisės aspektą, skelbdamas valstybės valią vieninteliu teisės šaltiniu, nepripažindamas etikos ir filosofijos įtakos, tampa uždara sistema. “Jei viskas, ką valdžia reglamentuoja, yra teisė, tai teisė tvirtai užsklendžiama valstybinės valios ribose.” Teisėje dorovę “lygiaverčiai pavaduoja valstybės prievarta” . Valstybės veiksmams netaikomi žmogiškos moralės kriterijai. Net ir pati šiurkščiausia valdžios savivalė įstatyme įforminta tampa teise, o “įstatymų leidėjui užtenka tik žinoti, ko jis nori ir kaip tą savo norą (dažnai savavališką) paversti visiems privalomo elgesio taisykle” . Čia teisė yra privaloma tik pavaldiesiems, o valstybė vadovaujasi vien procedūrinėmis normomis. Taip šis požiūris nuošalyje palieka teisės turinį, neapima teisingumo ir teisėtumo turiningojo kriterijaus, todėl neskiria įstatymų nuo valdžios savivalės.

Tokioje teorijoje atsispindi stiprios valstybės siekimas, tačiau kartu, neigdama pliuralizmą ir valdžių susiskirstymą, ji pasmerkia valstybę totalitarinio režimo grėsmei. Būtent teisiniu etatizmu, kaip rašo A. Vaišvila, “buvo siekiama legalizuoti valstybės globojamą agresyvumą tų socialinių grupių, kurių interesas yra objektyvizuotas įstatymu nustatytoje socialinėje tvarkoje…Todėl pozityvioji teisė čia įsiprasmina ne kaip priemonė…savivalei apriboti, o kaip priemonė tai savivalei atpalaiduoti, ją legalizuoti bei sankcionuoti” . Taip yra, nes čia siekiama konflikto, kuriame laimės jėga, o ne teisė, taigi į teisėtumą pretenduos tik pakankama jėga paremti interesai. Taigi kaip tik etatizmas trukdo pereiti nuo tarnybos valdžiai prie tarnavimo žmogui. Normatyvistiškai suprantamoje teisėje “nėra nei pagarbos žmogaus teisėms, nei valdžios savivalės varžančios teisės, o yra tik pozityviosios teisės normose įtvirtinta valdžios valia, abejinga jos nustatomų elgesio normų santykiui su prigimtinėmis žmogaus teisėmis” .

Kitą normatyvizmo pavojaus aspektą nurodo G.N. Manovas. Jis teigia, kad logiškas normatyvizmo išbaigimas yra valstybės kultas, kuriame teisininkai “į įstatymų leidybą ir įstatymų tekstus žiūri kaip į Šventą Raštą” . Tokiu būdu normatyvizmas tampa vidumi prieštaringas, nes atmesdamas vertybinį (aksiologinį) požiūrį į teisę, jis aukščiausia vertybe paskelbia valstybę.

Taigi teisės ir valstybės santykį normatyvizme galima apibūdinti kaip totalitarinį (valstybė aukščiau teisės ir jos neribojama, o valstybinė (politinė) valdžia yra sukoncentruota). Iš tiesų, toks politinis terminas čia visai tinka, nes jei vertinsime šalutinį valstybės poveikį teisei, tai matysime, kad politinis režimas teisės – valstybės santykį smarkiai įtakoja, dažnai nulemdamas kitus jo bruožus ir ypatybes. Be to, politinis režimas, tiesiogiai veikdamas visuomenės būtį, tiesiogiai veikia ir teisės funkcionavimą bei vystymąsi. Kaip rašo S.S. Aleksejevas, “autoritarinio režimo sąlygomis teisė iš viso atlieka gana siauras, sutrauktas funkcijas…iš esmės veikia kaip “valdžios teisė” – jos įnagis, instrumentas” . Čia teisė faktiškai neveikia, vietoje jos veikia “įteisinusi savo veiksmus autoritarinė valstybė” , nereikalinga išvystytos teisės sistemos. Ir teisė praranda savarankišką reikšmingumą.

Normatyvizmo kritika atskleidžia, kad ši koncepcija nepriekaištinga tik iš pažiūros, o iš tiesų turi nemažai spragų bei trūkumų. Istoriškai normatyvizmas susikompromitavo fašistiniuose ir komunistiniuose režimuose. Jo atsisakymas “yra itin svarbus”, kaip rašo E. Kūris, tai “ypač išryškėja žvelgiant jau iš šių dienų perspektyvos, kai Vakarų politinės ir teisinės minties socialinis kryptingumas bene visuotinai įvardijamas teisinės valstybės arba teisės viešpatavimo (rule of law)
kategorijomis” .

Tačiau ir dabar toks etatistinis – normatyvistinis požiūris randa savo šalininkų. Juk normatyvistinę teisės sampratą palaiko ir tai, kad praktikoje teisininkai daugiausia dirba su teisės normomis, o tai yra jiems pagrindas teisės normas laikyti pagrindiniu lygmeniu. Praktikos atveju teisės normos tebelieka ypatingoje pozicijoje. Štai S.A. Komorovas rašo: “Teisė neegzistuoja be valstybės, ji [teisė] yra tiesioginis jos [valstybės] produktas,…[teisė] gimsta iš ypatingos valstybinės veiklos – teisėkūros procese… teisė yra politikos instrumentas…” . Anot jo:

TEISĖ

kyla iš valstybės

išreiškia valdžioje esančių politinių jėgų valstybinę valią

valstybės saugoma

yra visuomeninių santykių reguliatorius

charakterizuojama: a) formaliu apibrėžtumu,

b) normativiškumu,

c) sistemiškumu, tai yra teisės normų

d) dinamiškumu, bruožai

e) nepersonifikuotumu.

yra visuotinai reišminga ir visuotinai privaloma.

Teisė čia yra su valstybe susijęs juridinis instrumentas. Nors, reikia paminėti, kad autorius pripažįsta, jog teisė turi riboti valstybę.

Panašiai ir M.I. Baitinas linksta prie normatyvizmo. Tiesa, tai “šiuolaikinis normatyvizmas”, kuriame stengtąsi ištaisyti praeities klaidas. Jei anksčiau, anot jo, teisės normos buvo vertinamos kaip vertybės savaime, tai dabar normatyvizmas tiesiog priima teisę kaip teisės normų visumą, o tai atskleidžia aiškią, apibrėžtą teisės esmę – teisės kaip valdingo visuomeninių santykių reguliatoriaus.



“…[valstybė] yra įstatymų šaltinis, ji visiems

valstybės nariams nustato – jų tarpusavio

santykių ir santykių su valstybe atžvilgiu –

normą, kas yra teisinga ar neteisinga.”

J.J. Rousseau

Normatyvizmas – tai plati teisinės minties kryptis: be abejo, ji negali būti visiškai klaidinga. Galime lengvai įsitikinti teisės ir valstybės ryšių reikšmingumu teisėkūros ir teisės įgyvendinimo bei priežiūros lygiuose.

Valstybė yra ypatingai reikšmingas visuomenėje socialinis veiksnys. Ji pirmiausiai priimama, kaip politologinė sąvoka, bet kartu ji yra ir teisinė sąvoka, nes tam, kad teisė darytų realų poveikį, būtų socialiai veiksminga ir išreikštų daugiau nei abstrakčius neprivalomus moralinius pageidavimus, ji (teisė) privalo ieškoti vidinio vienijimosi su valstybe galimybės, “teisės institucionalizacija – tai jos socialinio veiksmingumo užtikrinimas”.

Ši institucinė teisės samprata mus ir nukreipia į tą teisės tapsmo, ontologinio vystymosi momentą, kuriame išryškėja teisės apsijungimo su valstybe būtinybė, ir kartu ji parodo, kodėl iškyla šis teisės poreikis. Valstybė įgyja stulbinančią reikšmę teisei tame jos materializavimosi laike, kai reikia, įtvirtinti ir įgyvendinti teisės normas. Valstybės aktyvumas yra būtina to sąlyga. A. Vaišvila teigia, kad “valstybė užtikrina triadinį teisės egzistavimą, garantuoja teisės perėjimą nuo vieno ontologinio lygio prie kito…Teisės nebūtų, jei nevyktų šis ontologinis perėjimas…Valstybė tampa tuo organizaciniu mechanizmu, kuris užtikrina teisės kelią nuo teisės idėjų iki socialinės santvarkos realybės”. Taigi valstybė teisine kategorija tampa atlikdama dvi fukcijas: 1)teisėkūros ir 2) priežiūros.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2831 žodžiai iš 9169 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.