Tarptautinis žmogaus teisių reglamentavimas
5 (100%) 1 vote

Tarptautinis žmogaus teisių reglamentavimas

TURINYS

ĮVADAS ……………………………………………………………………..1

I. ŽMOGAUS TEISĖS ISTORIJOS BĖGYJE………………………………………………………………2

II. GINAMŲ ŽMOGAUS TEISIŲ KATALOGAS……………………..4

III. PAGRINDINIAI PASAULIO DALIŲ DOKUMENTAI, REGLAMENTUOJANTYS ŽMOGAUS TEISES

1. EUROPOJE:

A. VISUOTINĖ ŽMOGAUS TEISIŲ DEKLARACIJA

B. TARPTAUTINIS PILIETINIŲ IR POLITINIŲ TEISIŲ PAKTAS

C. TARPTAUTINIS EKONOMINIŲ, SOCIALINIŲ IR KULTŪRINIŲ TEISIŲ PAKTAS……………………………………………………………………..10

D. EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS KONVENCIJA. JOS PROTOKOLAI

E. EUROPOS SOCIALINĖ CHARTIJA……………………………………….15

2. AMERIKOJE

A. AMERIKOS ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAREIGŲ DEKLARACIJA

B. AMERIKOS ŽMOGAUS TEISIŲ KONVENCIJA IR

JOS PROTOKOLAI…………………………………………………………19

3. AFRIKOJE

A. AFRIKOS ŽMOGAUS IR TAUTŲ TEISIŲ CHARTIJA……………………21

IV. TARPTAUTINIO ŽMOGAUS TEISIŲ REGLAMENTAVIMO BRUOŽAI…………………………………………………………..23

V. PAGRINDINIAI SAMPROTAVIMŲ TEIGINIAI…………………24

NAUDOTA LITERATŪRA………………………………………………..26

ĮVADAS

Žmogaus teisių ir laisvių problema atsirado kartu su humanistinėmis žmonijos tradicijomis, ji siekia tūkstantmečius. Tačiau tarptautiniu mastu ji buvo pradėta kelti tiktai XIX a. pradžioje.

Tarptautinis žmogaus teisių ir laisvių reglamentavimas jau palikęs gausybę svarbių dokumentų žmonijai, tebevyksta iki šiol.

Šio darbo tikslas – išanalizuoti pagrindinius žmogaus teises ir laisves reglamentuojančius tarptautinius dokumentus, jais remiantis pabandyti atskleisti būdingus tarptautiniam žmogaus teisių reglamentavimui bruožus.

Norint geriau suprasti vieną ar kitą tarptautinį dokumentą, darbo pradžioje pateikiama trumpa žmogaus teisių apžvalga istorijos bėgyje, nusakomas ginamų žmogaus teisių katalogas.

Naudotas tyrinėjimo būdas – teorinis, t. y. analizuota literatūra (dauguma tarptautinių dokumentų į lietuvių kalbą išversti nepriklausomybės laikotarpiu).

Rašto darbas apima tik pagrindinius tarptautinius žmogaus teises reglamentuojančius dokumentus.

I ŽMOGAUS TEISĖS ISTORIJOS BĖGYJE

Žmogaus teisių istorija – tai pirmiausia organizuoto žmonių gynimosi nuo valdžios ir nuo privačių asmenų ar jų susivienijimų savivalės bei agresijos istorija. Tai laike trunkanti kova dėl žmogaus orumo, dėl žmogiškai vertingo gyvenimo, dėl galimybės gyventi visuomenėje ir saugiai joje jaustis. Žmogaus teisių pagrindu formavosi vaizdiniai apie “tikrąjį” žmogų, apie laimingą žmonių gyvenimą, žmogaus vertą teisinę tvarką, nustatomą atsižvelgiant į asmens laisvo plėtojimosi interesus.

Per žmogaus teisių koncepciją ir jos įgyvendinimą buvo kuriama nauja valstybės ir valstybinės politikos samprata, pajėgi įveikti klasinės valstybės tradiciją, jos diskriminacinę esmę.Iškilo visuotinis reikalavimas politinei valdžiai veikti atsižvelgiant ne į atskiros grupės, o į visų žmonių interesus, nepaisant atskiro žmogaus klasinės, socialinės, rasinės ar kitokios priklausomybės. Deklaruojant pagrindines teises buvo skelbiama visų žmonių lygybė ir jos praktinis įgyvendinimas.

Žmogaus teisės pirmiausiai formavosi kaip humanistinė idėja. Apie žmonių lygybę kalbėjo jau antikos filosofai, vėliau krikščionybės ideologai. Siekiant šią idėją paversti akcija, iškilo reikalas ją juridizuoti (įtvirtinti teisės aktuose), organizuotai versti praktiniu valstybinių institucijų ir piliečių elgesiu. Todėl žmogaus teisių ginties istorijos pradžią daugelis autorių sieja su įstatymų ir kodeksų priėmimu. Tokiems įstatymams antikoje priskiriami Babilonijos Hamurapio įstatymai, Graikijos Solono įstatymai, vadinti “teisingais”, taip pat Romos teisė ir joje plėtota teisingumo koncepcija, kuri vėliau tapo Europos įstatymų metodologiniu pagrindu.

Žmogaus teisių kodifikacijos pirmtake paprastai laikoma anglų Didžioji laisvės chartija (Magna charta libertatum, 1215). Chartijos reikšmė buvo ta, kad ji įtvirtino įstatymo viršenybę ne tik piliečių, bet ir paties karaliaus atžvilgiu. Ir ta viršenybė buvo įprasminta kaip pradinė žmogaus teisių ginties priemonė.

Chartijoje įkūnytos žmogaus teisių branginimo idėjos vėliau buvo plėtotos daugelyje kitų tos šalies dokumentų, kurie šiandien sudaro Anglijos Konstituciją. Tarp tokių dokumentų paminėtina Subjektinių teisių peticija (Petition of Rights, 1627), kuri toliau konkretino teisėto valstybės įsikišimo į asmens gyvenimą sąlygas, tarp jų ir kaltinamojo teisę į teisingą nuosprendį. Žmogaus teisėms reikšmingas dokumentas buvo ir 1679 m. priimtas Habeas Corpus Actus, kuris nustatė teisminio tyrimo principus: pripažino kaltinamojo teisę reikalauti, kad jis būtų pristatomas teisėjui ne vėliau kaip per tris dienas nuo sulaikymo momento. Vadovaujantis Glorious Revolution (1689). Anglijoje buvo ne tik apribota karaliaus valdžia, bet ir sukurta pirmoji žmogaus teisių deklaracija, suteikusi piliečiams teisę laisvai rinkti šalies parlamentą ir uždraudusi karaliui
be parlamento pritarimo priimti ar keisti įstatymus, taip pat draudusi žiaurias bausmes.

Panašios žmogaus teisių kodifikacijos viduramžiais buvo atliktos ir kituose kraštuose.

XVII a. prisidėjo prie žmogaus teisių koncepcijos kūrimo tuo, kad plačiai propagavo prigimtinių teisių teoriją, grindusią pagrindinių žmogaus teisių į gyvybę, saugumą, laisvę, nuosavybę neatimamumą ir šventumą. Šios teisės buvo paskelbtos prigimtinėmis, egzistuojančiomis anksčiau negu valstybė ir nepriklausomai nuo valstybės. Valstybė esanti pašaukta tik saugoti šias teises. Prigimtinių teisių teorija apėmė ir piliečių teisę priešintis priespaudai, sukilti.

Pirmąja modernia žmogaus teisių kodifikacija laikoma Virdžinijos valstijos teisių deklaracija (1776 06 12), kuri tapo pavyzdžiu formuluojant kitas Amerikos valstijų konstitucijas.

Lemiamos reikšmės juridizuojant žmogaus teises ir jų saugą turėjo JAV nepriklausomybės deklaracija (1776 07 04) ir JAV teisių bilis (1789 – 1791).

Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių deklaracija (Declaration des Droit de le homme et du citoyen, 1789), tapo žymiu dokumentu pripažįstant ir įstatymiškai įtvirtinant žmogaus teises. Ji skelbė žmogaus teisių neatimamumą, visų politinių susivienijimų tikslu paskelbė žmogaus teises ir jų įgyvendinimą. Pagrindinėmis žmogaus teisėmis ji laikė teisę į laisvę, lygybę, saugumą, nuosavybę, taip pat teisę jėga priešintis pavergimui, neteisėtam valdžios aktui. Formuluojant Žmogaus teisių katalogą (Paulskirchen – Verfassung des deutshen Reiches von 1849) įtakos turėjo ir Vokietijos 1848 – 1949 m. revoliucija.

XIX a. ne tik buvo toliau įgyvendinama žmogaus teisių idėja nacionalinės teisės lygmeniu, bet ir imta derinti tarptautines pastangas žmogaus teisėms ginti. Valstybės ėmė kartu veikti už atskirų tautų ir religinių susivienijimų teises. Tarptautinė teisėkūra žmogaus teisių srityje kokybiškai naują raidą įgijo tik XX a. antroje pusėje. Dvasinė situacija, susidariusi Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Šiandien apibūdinama kaip visuotinis pasisukimas į prigimtinę teisę ir jos pagrindu vykstantis žmogaus teisių renesansas. Šiam laikotarpiui, kaip požymi dauguma autorių, būdinga tai, kad žmogaus teisės vis dažniau fiksuojamos ne tik specialiose chartijose, o šalių konstitucijose, paktuose, įpareigojant valstybes gerbti ir garantuoti žmogaus teises ir laisves visame pasaulyje ir atskiruose jo regionuose.

II. GINAMŲ ŽMOGAUS TEISIŲ KATALOGAS

Siekiant aprėpti mūsų epochos formuluojamų žmogaus teisių visumą, sukurti tarpusavyje susijusių tokių teisių sistemą, žmogaus teisės katalogizuojamos.sudarant tokį katalogą, jos skirstomos įvairiu pagrindu, bet labiausiai paplitęs yra skirstymas pagal laiką ir turinį. Jis atspindi istorinį žmogaus teisių raidos nuoseklumą.

Skiriamos trijų kartų žmogaus teisės.

Pirmosios kartos žmogaus teisėmis priskiriamos pilietinės ir politinės teisės. Pirmiausiai jos buvo suformuluotos minėtoje prancūzų Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje (1789) ir Amerikos teisių bilyje. Jos garantavo laisvą asmenybės plėtrą ir neliečiamumą, saugojo ją nuo nepageidautinų valstybinės valdžios varžymų ir ribojimų. Šių teisių įgyvendinimas nepriklausė nuo valstybės išteklių, socialinio – ekonominio šalies išsivystymo lygio.

Šios rūšies teisių sąraše prioritetas buvo teikiamas politinėms teisėms, manant, kad asmuo, netapęs piliečiu, politiškai aktyvia ir organizuota asmenybe, negali įgyvendinti visų savo teisių. Remdamiesi tarptautinėmis deklaracijomis, konvencijomis, tarptautiniais paktais, nacionalinių šalių konstitucijomis, kai kurie autoriai siūlo tokį pagrindinių žmogaus teisių katalogą.

Politinės teisės:

rinkimų teisė;

teisę į referendumą;

peticijų teisė.

Šių teisių pagrindu pilietis dalyvauja sudarant valdžią ir priimant sprendimus svarbiausiais bendro gyvenimo klausimais.

Kitą politinių teisių, leidžiančių asmeniui dalyvauti politiniame, visuomeniniame šalies gyvenime, daryti įtaką valstybinės valdžios sprendimams, juos viešai vertinti, organizuotai ir viešai juos protestuoti, grupę sudaro šios teisės ir laisvės:

žodžio ir spaudos laisvė;

sąjungų ir susivienijimų laisvė;

susirinkimų (mitingų, demonstracijų) laisvė.

Šios teisės paprastai priklauso tik piliečiams, kiek jos išauga iš pilietybės santykių, užsieniečiai negali į jas pretenduoti. Bet kai kuriomis iš jų (susirinkimų, mitingų, demonstracijų laisvė) gali naudotis ir užsieniečiai, jei konkrečioje šalyje yra pažeidžiamos jų kaip žmonių teisės, kurios yra jiems garantuotos tos šalies įstatymų arba ratifikuotų tarptautinių sutarčių.

Kita pirmosios kartos žmogaus teisių grupė – pilietinės teisės. Joms priklauso:

teisė gyventi;

teisė į žmogaus orumą;

teisė į laisvę ir lygybę;

teisė ginti savo garbę ir reputaciją;

teisė į teisingą, nepriklausomą, kompetentingą, nešališką viešąjį teismą;

teisė laisvai judėti ir pasirinkti gyvenamąją vietą;

teisė į pilietybę, teisė palikti bet kurią šalį, taip pat ir savąją, ir grįžti į ją;

teisė į asmens neliečiamybę, apimanti ir laisvę nuo savavališko arešto arba sulaikymo;

teisė ieškoti prieglobsčio kitoje
šalyje nuo persekiojimo ir naudotis tokiu prieglobsčiu;

teisė į būsto neliečiamybę;

teisė į slaptą susirašinėjimą;

teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę;

teisė priešintis pavergimui,

teisė į laisvę nuo vergijos, baudžiavos arba priverstinio darbo;

teisė į lygybę prieš įstatymus ir į lygią be diskriminacijos teisinę apsaugą;

teisė laikyti save nekaltu, kol kaltė nebus įrodyta įstatymo nustatyta tvarka;

teisė žinoti dėl ko asmuo suimtas ir kuo kaltinamas;

teisė sulaikymo ar arešto atveju būti pristatytam teisėjui;

teisė reikalauti humaniško elgimosi asmens laisvės apribojimo atveju, reikalauti, kad nebūtų taikomos žiaurios, nežmoniškos, žmogaus orumą žeminančios bausmės bei elgesys, kankinimai;

teisė sudaryti santuoką, auklėti savo vaikus;

teisė į laisvę nuo savavališko kišimosi į asmeninį ir šeimos gyvenimą;

teisė nebūti teisiamam už veiksmus, kurie nebuvo laikomi nusikaltimu jų padarymo metu;

teisė į veiksmingą pažeistų teisių, įtvirtintų konstitucijoje arba įstatyme, atstatymą.

Šių teisių valstybė asmeniui nesuteikia, o tik yra įpareigota jas saugoti ir garantuoti. Jas turi visi žmonės, neatsižvelgiant į tai, kokioje šalyje jie gyventų, kokią pilietybę jie beturėtų ar išvis jos neturėtų. Šiuo išplėstu pavidalu pastaruoju metu pilietinės teisės iš esmės buvo įtvirtintos Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje (1948), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (1950) bei jos papildomame protokole (1952).

Iki XX a. pradžios žmogaus teisių koncepcija tenkinosi tik pilietinių ir politinių teisių deklaravimu ir jų gintimi. Vėliau po Pirmojo pasaulinio karo, socialdemokratinis judėjimas Europoje parodė, kad socialiniam stabilumui palaikyti šių teisių nepakanka, kad valstybės garantuojamų žmogaus teisių katalogas turi būti išplečiamas ir kitokiomis žmogaus vertybėmis. Taip šalia politinių ir pilietinių teisių atsirado poreikis iškilti ekonominių, socialinių ir kultūrinių žmogaus teisių idėjai. Šios teisės buvo pavadintos antrosios kartos žmogaus teisėmis ir buvo skirtos garantuoti kiekvienam asmeniui bent minimalų socialinį saugumą.

Ekonominėms teisėms priskirtos šios:

teisė dirbti;

teisė imtis verslo (ekonominės veiklos laisvė);

teisė į nuosavybę (naudojimasis, valdymas, disponavimas turtu);

teisė streikuoti;

teisė sudaryti kolektyvines sutartis;

teisė laisvai jungtis į nacionalines arba tarptautines organizacijas ginant savo ekonominius interesus.

Tarp ekonominių teisių ypač svarbi reikšmė tenka teisei dirbti. Ji išreiškia prigimtinį žmogaus poreikį savarankiškai pasirūpinti savimi, laisvę pasirinkti darbą arba laisvai dėl jo susitarti. Darbas – tai autentiškiausias žmogiškojo orumo išreiškimo Ir užtikrinimo būdas, prigimtinė žmogaus pareiga ir teisė, būtina ir nuolat galiojanti. Darbas suteikia asmeniui pradinę teisę į nuosavybę, be teisės į darbą negali būti teisės į nuosavybę. Todėl pagrindinė valstybės pareiga rūpintis savo piliečių užimtumu, mažinti nedarbą, kaip visuomenę destabilizuojantį, karams ir nusikaltimams kadrus teikiantį reiškinį.

Socialinės teisės užtikrina asmeniui žmogaus vertą gyvenimo lygį ir socialinę gintį. Šioms teisėms priklauso:

teisė gauti mokamas kasmetines atostogas;

teisė į tokį pragyvenimo lygį (maistą, drabužius, butą, medicinos pagalbą), kuris reikalingas palaikyti asmens ir jo šeimos narių sveikatą bei minimalią gerovę;

teisė į aprūpinimą nedarbo, ligos, invalidumo, našlystės, senatvės atveju arba kitokio pragyvenimo lėšų praradimo atveju, kai lėšų praradimas atsirado dėl aplinkybių, nepriklausomų nuo paties individo;

teisė į motinystę ir vaikystę;

teisė į fizinės ir psichinės sveikatos plėtotę.

Socialinių teisių svarba yra ta, kad realizuoja žmonių solidarumo idėją. Tikslų bendrumas, suvokimas, kad esi tas, kuriuo rūpinamasi ir kurį gerbia, pasak daugelio Vakarų psichologų, padeda žmonėms įveikti stresus ir mažina žmonių sergamumą bei mirtingumą. Šios tendencijos naudą įrodė Japonija, plačiai diegdama į praktiką šias socialumo, arba socialinio solidarumo, nuostatas. Socialinėms žmogaus teisėmis reiškiasi valstybės tarptautinės bendrijos rūpestis dėl žmonijos ateities. Jas įgyvendinant garantuojamas visuomenės socialinis stabilumas, socialinė santarvė bei rimtis.

Socialinės žmogaus teisės uždeda valstybei pareigą vykdyti taikią vidaus ir užsienio politiką, plačiai naudotis mokslo ir technikos, socialinės pažangos laimėjimais, protingai naudoti gamtos išteklius, rūpintis aplinkos kokybe , visa tai įprasminant kaip valstybės paslaugavimą asmeniui, jo teisių įgyvendinimui ir apsaugai. Būtent šias funkcijas vykdanti valstybė po Antrojo pasaulinio karo transformavosi į socialinę teisinę valstybę. Žmogaus teisių pripažinimas ir veikimas jų naudai valstybiniu mastu pakeitė pačią valstybę, ją pavertė žmogaus teisėms paslaugaujančia organizacija.

Kultūrinės teisės garantuoja žmogaus dvasinę raidą, padeda jam tapti naudingu ekonominės, socialinės, kultūrinės visuomenės plėtotės dalyviu. Joms priskirtinos:

teisė į mokslą;

teisė naudotis kultūrinėmis vertybėmis;

teisė laisvai dalyvauti visuomenės kultūriniame gyvenime;

teisė į meninę kūrybą;

teisė gėrėtis menu;

teisė dalyvauti plėtojant mokslo pažangą, naudotis tos pažangos rezultatais;

teisė ginti žmogaus moralinius interesus;

teisė plėtoti nacionalinę kultūrą.

Antrosios kartos žmogaus teisės pirmą kartą buvo įtvirtintos Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje, Europos socialinėje chartijoje, Tarptautiniame ekonominių,socialinių ir kultūrinių teisių pakte, Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte, kuriuos priėmė Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 1966 m. gruodžio 16., taip pat daugelyje JUNESCO priimtų deklaracijų, konvencijų ir rekomendacijų (1968, 1980, 1982 m.).

Šios rūšies žmogaus teisių įtvirtinimas tarptautiniuose dokumentuose įpareigojo valstybes nares užtikrinti minimalų pragyvenimą tiems asmenims, kurie dėl objektyvių priežasčių patys nepajėgia rinkos ekonomikos sąlygomis garantuoti savo pagrindinių teisių bent minimaliu lygiu. Antrosios kartos teisių įgyvendinimo specifika yra ta, kad šias teises, priešingai nei politines ir pilietines, asmeniui gali suteikti tik visuomenė, ekonomiškai pajėgianti jas garantuoti. Be materialinių galimybių garantuoti antros rūšies teises tos teisės neturi praktinės vertės. Tai reiškia, kad šių teisių realybė suponuoja išvystytą ekonomiką. Šis reikalavimas neleidžia valstybei nusišalinti nuo aktyvaus dalyvavimo ekonomikos plėtroje, darant įtaką ir organizuojant tą plėtrą.

Uždėjus valstybei pareigas garantuoti ir antrosios kartos žmogaus teises, susidaro situacija, kai valstybė negali apriboti savo veiklos tradicinėmis funkcijomis, kurias jai buvo nustačiusi liberalistinė “valstybės – naktinio sargo” koncepcija. Antrosios kartos žmogaus teisės reikalauja plėtoti socialiai aktyvią valstybę, kuri savo aktyvumą įprasmina vienu tikslu – pagelbėti žmonėms įgyvendinant savo teises.

Trečiosios kartos žmogaus teisės. Jos kartais vadinamos solidarumo teisėmis, nes savo esme yra kolektyvinės. Jos yra sąlyga įgyvendinti ir pirmosios, ir antrosios kartos teises. Šioms teisėms priskirtinos:

teisė į sveikatą aplinką;

teisė į taiką;

teisė naudotis bendra žmonijos patirtimi;

teisė į kokybiškus maisto produktus;

mažumų teisės.

Iš šių teisių pastaruoju metu prioritetinėmis laikomos teisė į taiką ir teisė į sveiką gyvenamąją aplinką, nes jos yra faktinė sąlyga plėtotis visoms kitoms žmogaus teisėms: kokią reikšmę gali turėti kitos žmogaus teisės, jei branduolinio karo arba ekologinės katastrofos atveju gali būti sunaikintas pats teisių subjektas, jo egzistencijai būtina gyvenamoji aplinka.

Prie trečiosios žmogaus teisių kartos kartais yra priskiriamos ir tautų teisės:

teisė egzistuoti;

teisė apsispręsti (ši teisė apima teisę sukurti suverenią, nepriklausomą valstybę, laisvą prisijungimą prie nepriklausomos valstybės arba teisę su ja susijungti);

teisė į lygybę su kitomis tautomis;

teisė į vertingą gyvenimą;

teisė į neatimamą savo gamtos turtų suverenitetą, teisė laisvai juos naudoti;

teisė į savo teritoriją;

teisė į nacionalinį ir tarptautinį saugumą;

teisė į kultūros savitumą;

teisė dalyvauti sprendžiant nacionalines ir pasaulines problemas;

teisė pareikšti savo valią;

teisė į informaciją apie kitas tautas.

Žmogaus teisės ir tautų teisės turi būti plėtojamos jų nesupriešinant. Tautų teisės neturi ignoruoti žmogaus teisių. Pavyzdžiui, tautos teisė į laisvę ir nepriklausomybę (apsisprendimo teisė) yra neatskiriama nuo atskiro asmens laisvo teisių įgyvendinimo. Negali būti absoliutaus nei žmogaus, nei tautų teisių prioriteto, nes kaip žmogaus teisės yra laisvo tautų klestėjimo sąlyga, taip ir tautų teisės yra būtina sąlyga gerbti ir įgyvendinti žmogaus teises.

Tokios žmogaus teisės kaip nuomonių reiškimo laisvė, spaudos, susirinkimų ir kitos laisvės, socialinės teisės (teisė į darbą, į butą ir kitos), apsaugos teisės (teisė gyventi, kankinimų draudimas ir kt.), politinės arba bendradarbiavimo teisės (rinkimų ir kt. teisės) ginamos kaip specialūs asmenybės ginties ir reiškimosi aspektai, papildantys vienas kitą.

Apibendrinant žmogaus teisių katalogą etikos požiūriu, kai kurie autoriai išskiria tris pagrindines idėjas, integruojančias visų trijų kartų žmogaus teises. Tokiomis idėjomis laikomos laisvė, lygybė ir bendradarbiavimas: 1) laisvės reikalavimas reiškia, kad žmogus neturi patirti iš visuomenės pavergimo, skurdinimo ir prievartos; 2) kiekvienas žmogus gali reikalauti lygybės su kitais žmonėmis. Ši teisė remiasi žmoniškumo bendrumu, kuris šalina visus rasinius, lyties ir įsitikinimų skirtumus; 3) su žmogumi turi būti elgiamasi teisingai, taip kad jis galėtų kartu su kitais dalyvauti kuriant bendrąjį gėrį, priimant sprendimus, lemiančius jo likimą. Ši teisė išplaukianti iš bendradarbiavimo prielaidos: atskiro asmens pretenzijos turi atitikti jo ir visuomenės (kitų asmenų) interesus.

III. PAGRINDINIAI PASAULIO DALIŲ DOKUMENTAI, REGLAMENTUOJANTYS ŽMOGAUS TEISES

1. EUROPOJE:

A. VISUOTINĖ ŽMOGAUS TEISIŲ DEKLARACIJA

B. TARPTAUTINIS PILIETINIŲ IR POLITINIŲ TEISIŲ PAKTAS

C. TARPTAUTINIS EKONOMINIŲ, SOCIALINIŲ IR KULTŪRINIŲ
PAKTAS

Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija yra rezoliucija, kurią 1948 m. gruodžio 10 d. priėmė JT Generalinė Asamblėja. Už ją balsavo 48 valstybės, “prieš” balsavusių nebuvo, 8 valstybės (kai kurios buvusios socialistinės šalys, Saudo Arabija ir Pietų Afrika) susilaikė.

Deklaracijos nuostatas galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes. Pirmajai grupei priskirtinos nuostatos, kuriose deklaruojamos pilietinės ir politinės žmogaus teisės bei laisvės: skelbiama kiekvieno žmogaus teisė į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę, lygybė įstatymų atžvilgiu, draudžiama vergovė, kankinimas, nežmoniškas elgesys ir baudimas, savavališkas suėmimas ir ištrėmimas, kišimasis į asmeninį, šeimyninį gyvenimą, buto neliečiamybę, susirašinėjimo slaptumą, kėsinimasis į žmogaus garbę ir orumą. Taip pat skelbiama teisė į nepriklausomą, bešališką ir sąžiningą teismo procesą, judėjimo ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvė, teisė ieškoti prieglobsčio kitose šalyse, teisė įgyti ir keisti pilietybę, teisė tuoktis, teisė į nuosavybę, minties, sąžinės ir religijos laisvė, įsitikinimų ir jų reiškimo laisvė, taikių susirinkimų ir asociacijų laisvė, teisė į laisvus rinkimus bei lygias galimybes eiti pareigas savo šalies valstybinėje tarnyboje.

Antroji nuostatų grupė įtvirtina ekonomines, socialines ir kultūrines žmogaus teises: teisę į socialinį aprūpinimą, darbą, laisvą darbo pasirinkimą, tinkamas darbo sąlygas, apsaugą nuo nedarbo, teisę į lygų apmokėjimą už lygiavertį darbą, teisę steigti profesines sąjungas ir stoti į jas, teisę į poilsį periodines kasmetines atostogas, teisę į pakankamą gyvenimo lygį, aprūpinimą nedarbo, ligos, invalidumo, našlystės, senatvės ar kitokio pragyvenimo šaltinių netekimo atveju, teisę į mokslą bei dalyvavimą visuomenės kultūriniame gyvenime, teisę į autorystės apsaugą ir kitas teises.

Deklaracijos 2 straipsnyje įtvirtintas svarbus principas, kad kiekvienas žmogus gali naudotis šiomis Deklaracijoje paskelbtomis teisėmis ir laisvėmis neatsižvelgiant į rasę, odos spalvą, lytį, kalbą, religiją, politinius ar kitokius įsitikinimus, nacionalinę ar socialinę kilmę, turtinę padėtį, t. y. draudžiama bet kokia žmonių diskriminacija.

Deklaracija nėra tarptautinė sutartis, teisiškai privaloma ją pasirašiusioms valstybėms. Ją galima laikyti tik idealo, kurio sparčiau ar lėčiau turėtų siekti visos pasaulio valstybės, priklausomai nuo kiekvienos valstybės padėties, galimybių ir išteklių, išraiška. Deklaracija yra tiesiog žmogaus teisių, kurias valstybės “įsipareigoja” skatinti, gerbti bei jų laikytis, sąrašas. Valstybėms paliekama plati veiksmų laisvė – nenumatoma nei “įsipareigojimo” vykdymo tempas, nei priemonės. Tačiau galima teigti, jog bent kai kurios Deklaracijoje įtvirtintos nuostatos (pvz., kankinimų uždraudimas), atsižvelgiant į vėlesnę valstybių teisinę praktiką, tapo naujomis tarptautinės paprotinės teisės privalomomis normomis, kurios yra teisiškai privalomos visoms valstybėms, taip pat ir toms, kurios nėra pasirašiusios atitinkamos konvencijos (pvz., uždraudžiančios kankinimus).

1966 m. gruodžio 16 d. Jungtinės Tautos baigė rengti ir priėmė dvi sutartis, kuriomis Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje įtvirtintos idėjos ir principai buvo transformuoti į konkrečias valstybėms narėms privalomas teisės normas: Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą bei Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą. Abu paktai įsigaliojo 1976 metais. 1996 m. liepos 31 d. duomenimis, šių paktų šalimis buvo 134 valstybės.

Daugelis paktų straipsnių, įtvirtinančių konkrečias teises ir laisves, yra labai panašūs į 1948 m. Deklaracijos nuostatas. Tačiau reikia pabrėžti, kad abiejuose paktuose valstybėms šalims nustatytų pareigų teisinė galia yra skirtinga. Tai nulemia jau minėtas skirtumas tarp pilietinių ir politinių bei socialinių teisių. Taigi Pilietinių ir politinių teisių paktas nustato valstybėms tiesioginę pareigą užtikrinti, kad būtų įgyvendintos jame įtvirtintos teisės. Šią pareigą valstybės turi vykdyti tiek aktyviais veiksmais (pvz., priimti reikalingus įstatymus), tiek pasyviais veiksmais (pvz., neleisti asmens neteisėtai suimti, nesikišti į asmens privatų gyvenimą). Tuo tarpu Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte nustatyti vadinamieji “rezultato įsipareigojimai”, t. y. valstybės, šio Pakto dalyvės, privalo imtis aktyvių priemonių, kad būtų pasiektas Pakte numatytas tikslas – laipsniškai būtų garantuotos jame numatytos ekonominės, socialinės bei kultūrinės teisės. Daugelis valstybių šių teisių nesugebėtų užtikrinti iš karto, kai ratifikuos Paktą, todėl jos tik įsipareigoja imtis priemonių, kad šios teisės būtų garantuotos ateityje (ji nėra apibrėžta). Taigi Paktas įtvirtina tarsi “veiksmų programą”, kurios vykdymas priklauso iš esmės vien nuo valstybės geros valios, ekonomikos lygio ir turimų finansinių išteklių. Galiausiai abiejuose paktuose numatyta skirtinga valstybių įsipareigojimų vykdymo priežiūros sistema, tačiau abiejų šių sistemų negalima laikyti itin veiksmingomis.

Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte vadinamosios “elementarios” žmogaus teisės ir
laisvės išskirtos iš kitų teisių ir laisvių. Tai padaryta atsižvelgiant į valstybės teisę įvesti žmogaus teisių apribojimus paskelbus karo arba nepaprastąją padėtį. Šie apribojimai negali būti taikomi “elementarių” žmogaus teisių ir laisvių atžvilgiu. Šios “elementarios” teisės ir laisvės yra konkrečiai išvardytos: teisė į gyvybę, kankinimų, žiauraus, nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar bausmės draudimas, vergijos ir nelaisvos būklės draudimas, draudimas atimti laisvę dėl negalėjimo įvykdyti kokią nors sutartinę prievolę, draudimas įvesti baudžiamąją atsakomybę už veiksmus, kurie anksčiau nebuvo laikomi nusikaltimais, ir sugriežtinti bausmes už anksčiau padarytus nusikaltimus, teisę būti pripažintu teisinių santykių subjektu (draudimas paskelbti už įstatymo ribų ir pan.), teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę.

Kitos Pakte įtvirtintos teisės ir laisvės apima teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę; sulaikytų, suimtų ir nuteistų laisvės atėmimu asmenų teises bei teismines garantijas; teisę laisvai kilnotis ir laisvai pasirinkti savo gyvenamąją vietą; draudimą atimti teisę įvažiuoti į savo šalį; užsieniečių teisines garantijas jų išsiuntimo iš šalies atveju; draudimą savavališkai ar neteisėtai kištis į žmogaus asmeninį ir jo šeimos gyvenimą, jo buto neliečiamybę, susirašinėjimo slaptumą, neteisėtai kėsintis į žmogaus garbę ir orumą; draudimą kliudyti laikytis savo įsitikinimų ir laisvai reikšti juos; teisę rengti taikius susirinkimus; teisę laisvai jungtis į asociacijas su kitais, taip pat teisę steigti profsąjungas ir stoti į jas savo interesams ginti; teisę dalyvauti valdant savo valstybę, balsuoti ir būti išrinktam periodiškai rengiamuose teisinguose rinkimuose, bendromis lygybės sąlygomis stoti į savo šalies valstybinę tarnybą; šeimos teisę į visuomenės ir valstybės apsaugą, teisę savanoriškai tuoktis ir sukurti šeimą. Pakto 24 straipsnyje nustatyta šeimos, visuomenės ir valstybės pareiga suteikti apsaugą kiekvienam vaikui, taip pat kiekvieno vaiko teisė įgyti pilietybę.

Atskirai reikėtų paminėti Pakto 27 straipsnį, kadangi jis šiuo metu yra vienintelė visuotinė sutartinė nuostata, įtvirtinanti etninių, religinių ir kalbinių mažumų teises. Jis skelbia: “Tose valstybėse, kur yra etninių, religinių ir kalbinių mažumų, asmenims, priklausantiems tokioms mažumoms, negali būti atimta teisė drauge su kitais jų grupės nariais turėti savo kultūrą, išpažinti ir praktikuoti savo religiją ar naudotis gimtąja kalba”.

Pagal Pilietinių ir politinių teisių paktą buvo įsteigtas Žmogaus teisių komitetas. Jį sudaro 18 narių, kuriuos renka valstybės, Pakto dalyvės.

Komiteto paskirtis – prižiūrėti, kaip valstybės, Pakto dalyvės, vykdo Pakto įsipareigojimus. Jo funkcijos ir įgaliojimai griežtai apibrėžti Pakte, todėl Komitetas negali imtis savo iniciatyva jokios Pakte nenumatytos veiklos, kad ir kaip šiurkščiai valstybėse būtų pažeidinėjamos žmogaus teisės.

Vienintelis visoms valstybėms privalomas Pakte mechanizmas – pranešimų sistema (40 straipsnis): valstybės kartą per penkerius metus privalo atsiųsti pranešimus apie žmogaus teisių padėtį, pažangą, pasiektą užtikrinant Pakte numatytas teises, bei problemas, su kurioms valstybės susiduria užtikrindamos tas teises.

Tais pačiais metais 1966 m. buvo priimtas Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvinis protokolas, numatantis individualių peticijų teisę. Remiantis šio Protokolo 1 straipsniu, “Valstybė, Pakto dalyvė, kuri tampa šio Protokolo dalyve, pripažįsta Komiteto kompetenciją priimti ir svarstyti jos jurisdikcijai priklausančių privačių asmenų pranešimus, kurie teigia, jog, yra kokių nors Pakte išdėstytų teisių pažeidimo aukos”.

Vargu ar galima Žmogaus teisių komitetą laikyti veiksminga žmogaus teisių gynimo institucija pasauliniu mastu. Jokiais atvejais jis neturi teisės priimti valstybes įpareigojančio sprendimo. Kitą problemą lemia daugybė įvairiausių išlygų (1994 m. lapkričio 1 d. duomenimis, 127 valstybių narių numatė 150 išlygų), kurias padarė susitariančios šalys pagal Paktą prisiimdamos įsipareigojimus.

1989 m. priėmus Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto II fakultatyvinį protokolą buvo siekiama panaikinti mirties bausmę, tačiau 1996 m. jis įsigaliojo tik 29 valstybių atžvilgiu.

Dauguma Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto straipsnių įtvirtintos konkrečios ekonominės, socialinės ir kultūrinės žmogaus teisės, tarp jų: teisė į darbą, tinkamas ir palankias darbo sąlygas, teisė steigti profesines sąjungas ir stoti į jas, teisė į socialinį aprūpinimą, teisė į pakankamą gyvenimo lygį, teisė būti apsaugotam nuo bado, teisė į “aukščiausią [kiekvieno žmogaus] pasiekiamą fizinės ir psichinės sveikatos lygį”, teisė į mokslą, teisė dalyvauti kultūriniame gyvenime, teisė naudotis mokslo pažangos ir jos praktinio pritaikymo laimėjimais ir kt. Pakte ypač daug dėmesio skirta moterų, vaikų ir paauglių apsaugai.

Svarbu pažymėti tai, kad, skirtingai nei Pilietinių ir politinių teisių pakte, šiame Pakte ne tik įtvirtinamos konkrečios “socialinės” teisės, bet kartu nurodomos ir priemonės, kurių turi
valstybės tam, kad šios teisės būtų iš tikrųjų įgyvendintos; pavyzdžiui, Pakto 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į darbą, o 2 dalis numato priemones šiai teisei įgyvendinti: “Priemonės, kurių kiekviena valstybė … imsis šiai teisei visiškai įgyvendinti, turi apimti profesinį techninį orientavimą ir mokymą, rengimą programų, politikos ir metodų, leidžiančių garantuoti … visišką darbinį užimtumą tokiomis sąlygomis, kurios garantuotų individui naudojimąsi pagrindinėmis žmogaus politinėmis ir ekonominėmis laisvėmis”.

Šiame Pakte yra numatyta tik pranešimų teikimo sistema. Čia nėra numatyta valstybių skundų arba individualių peticijų galimybė. Pranešimuose turi būti nurodomi tie sunkumai, su kuriais valstybė susiduria įgyvendinama konkrečias Pakto nuostatas. Iš pradžių valstybių, šio Pakto šalių, pranešimus nagrinėdavo ECOSOC1 sudaryta darbo grupė. 15 grupės narių būdavo renkami iš vyriausybių atstovų. Nuo 1987 m. ėmė veikti Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komitetas. Jį sudaro 18 nepriklausomų ekspertų, kurie yra atsakingi ECOSOC.

Komitetas nagrinėja valstybių pranešimus, kokių priemonių jos imasi ir kas jau padaryta, kad būtų garantuotos Pakte įtvirtintos teisės, bei kokių šiame procese valstybėms kyla problemų. Išnagrinėjęs pranešimą, Komitetas gali priimti bendras išvadas, kuriose: pirma, atkreipiamas valstybių dėmesys į trūkumus, išryškėjančius iš jų pranešimų, ir, antra, teikiami pasiūlymai, kaip tobulinti pačių pranešimų teikimo procedūrą.

Komitetas kasmet rengia metinius pranešimus apie Pakto nuostatų įgyvendinimo eigą ir teikia juos Ekonominei ir socialinei tarybai.

D. ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS KONVENCIJA

JOS PROTOKOLAI

E. EUROPOS SOCIALINĖ CHARTIJA

Antrasis pasaulinis karas pavertė Europą griuvėsiais. Žemynas, kuris aktyviai dalyvavo kuriant istoriją, tapo pasyviu stebėtoju. Senosios Europos tautos panoro tradicinės diplomatijos metodais susigrąžinti praeitį ir siekti naujos jėgų pusiausvyros. Kitos tautos reikalavo, kad ne tik susitaikytų Vakarykščiai priešai, bet ir būtų įvykdyta radikali Europos tautų santykių revoliucija.1948 m. gegužės 7 – 10 d. 800 žymių pasaulio politikų, juristų ir menininkų iš 19 Europos šalių, kurių dauguma aktyviai dalyvavo antifašistiniame pasipriešinimo judėjime, susirinko į kongresą Hagoje ir pareikalavo įkurti Jungtinę Europos Parlamentinę Asamblėją. Šis kongresas paskelbė naujos Europos gimimą ir padėjo pamatus daugeliui organizacinių struktūrų kurios lemia Vakarų Europos istoriją iki šių dienų ir kurios, žlugus Berlyno sienai ir komunistiniams režimams, leidžia įžvelgti ištisą žemyną apimančios naujos tvarkos bruožų.

Dėl tos priežasties po metų buvo įkurta 10 Europos tautų taryba – Europos Taryba į kurią įėjo Belgija, Danija, Prancūzija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Švedija ir Jungtinė Karalystė. 1950 m. prisijungė ir Vokietijos Federacinė Respublika, Islandija, Graikija bei Turkija.

Europos Taryba ėmėsi konkrečios veiklos, kad daugelis teisių ir laisvių, paskelbtų Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje, būtų sutvirtintos teisiniais įsipareigojimais ir kad būtų sukurtas tarptautinis kolektyvinės kontrolės mechanizmas, garantuojantis jų vykdymą.

Europos Taryba priėmė daugybę konvencijų ir sutarčių, iš kurių daugiau kaip 100 buvo ratifikuotos įvairių šalių.

Bene didžiausias Europos Tarybos laimėjimas – žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, pasirašyta Romoje 1950 m. lapkričio 4 dieną. Plačiau žinoma kaip Europos žmogaus teisių konvencija (EŽTK), ji pradėjo galioti 1953 m. ir yra pirmoji tarptautinė sutartis, garantuojanti visų valstybių, priklausančių Europos Tarybai, pagarbą pagrindinėms žmogaus teisėms. Pagal jos preambulės penktąjį paragrafą, Europos Tarybos narės turi “bendrą politinių tradicijų, idealų, laisvių ir teisės normų palikimą”. Konvencija apibrėžia bendrą “apsaugos minimumą”, kurį valstybėms leidžiama peržengti savo nuožiūra, vadovaujantis savo teisės normomis. Konvencijoje konstatuojama, kad teisingumas ir taika geriausiai palaikomi “veiksmingos politinės demokratijos” sąlygomis, ir juos lemia “bendras žmogaus teisių supratimas ir jų laikymasis”. Šios konvencijos pirminis tekstas neapėmė visų teisių, kurios buvo išvardytos 1948 m. Deklaracijoje, bet vėliau konvencija buvo papildoma protokolais, kurie išplėtė jos ginamų teisių sąrašą. Iš viso buvo priimta 11 protokolų. Svarbesnieji:

– Pirmasis protokolas (priimtas 1952 m. kovo 20 d.), įtvirtinęs teisę į nuosavybę, teisę į mokslą, teisę į slaptus ir laisvus rinkimus;

– Antrasis protokolas (1963 m. gegužės 6 d.), kuriuo Europos Žmogaus Teisių Teismui buvo suteikta teisė Europos Tarybos Ministrų Komiteto prašymu teikti konsultacines išvadas teisiniais klausimais, liečiančiais Konvencijos ir jos protokolų aiškinimą;

– Ketvirtasis protokolas (1963 m. rugsėjo 16 d.), įtvirtinęs laisvės atėmimo draudimą nevykdant sutartinių prievolių, kilnojimosi laisvę bei teisę laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą, piliečių išsiuntimo iš jų pilietybės valstybės draudimą bei teisę sugrįžti į savo šalį, kolektyvinio užsieniečių
išsiuntimo iš šalies draudimą;

– Šeštasis protokolas (1983 m. balandžio 28 d.), įtvirtinęs draudimą skirti ir vykdyti mirties bausmę, paliekant tokią galimybę tik karo ir neparastosios padėties valstybėje atveju;

– Septintasis protokolas (1984 m. lapkričio 22 d.), įtvirtinęs tokias teises: užsieniečių procesines garantijas jų išsiuntimo iš šalies atveju; baudžiamojoje byloje nuteisto asmens teisę, kad nuosprendį peržiūrėtų ankstesnė teismo instancija; dėl teismo klaidos nepagrįstai nuteisto asmens teisę į kompensaciją; neleistinumą teisti asmenį arba skirti jam bausmę antrą kartą už tą patį nusikaltimą, už kurį jis jau buvo galutinai nuteistas arba išteisintas, išskyrus jeigu paaiškėja naujos esminės bylos aplinkybės arba buvo padaryta esminių klaidų ankstesniame procese; sutuoktinių lygiateisiškumą;

– Devintasis protokolas (1990 m. lapkričio 6 d.) suteikęs teisę pateikti ieškinius tiesiogiai teismui taip pat ir fiziniams asmenims, jų grupėms bei nevyriausybinėms organizacijoms;

– Vienuoliktasis protokolas (1994 m. gegužės 11 d.), numatęs esminę Konvencijos kontrolės mechanizme reformą.

Reikia pabrėžti, kad nors Konvencijos idėja ir pats dokumentas neatsirado tuščioje vietoje, bet buvo pirmasis tarptautinis dokumentas žmogaus teisių klausimais, kurio tikslas – konkrečiomis priemonėmis garantuoti Konvencijoje numatytas teises. Šis užtikrinimas Konvencijoje pasireiškia dvejopai: pirma, tai yra tarptautinė sutartis, teisiškai įpareigojanti ją pasirašiusias ir ratifikavusias valstybes, o antra, pagal Konvenciją buvo sukurta specialių institucijų, kurios turi kontroliuoti, kaip šios valstybės savo vidaus gyvenime garantuoja Konvencijoje numatytas teises, sistema. Pasirašydamos Konvenciją valstybės įsipareigoja apsaugoti joje išvardytas kiekvieno jų jurisdikcijoje esančio žmogaus teises ir laisves. Žodžiu “kiekvieno” pabrėžiamas žmogaus teisių pobūdis. Tai reiškia, kad Konvencija gina ne tik valstybės, Konvencijos šalies, piliečių, bet ir jos teritorijoje esančių užsieniečių, asmenų, neturinčių pilietybės, vaikų ir kt. teises. Pagal Konvencijos 1 – ąjį straipsnį, valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, automatiškai prisiima dvigubą įsipareigojimą: pirma, jos privalo užtikrinti, kad jų nacionalinė teisė būtų suderinta su Konvencijos ir jos protokolų nuostatomis, ir antra, jos privalo pašalinti bet kokius Konvencijos ginamų teisių bei laisvių pažeidimus.

Konvencija ne tik įtvirtino pagrindines žmogaus teises ir laisves, bet kartu numatė ir kontrolės mechanizmo su specialiomis institucijomis bei procedūromis sukūrimą, kuris leistų kontroliuoti, kaip valstybės. Konvencijos šalys, laikosi prisiimtų įsipareigojimų. Tokiomis institucijomis tapo: Europos Tarybos Ministrų Komitetas, Europos žmogaus teisių komisija ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Praėjus daugiau kaip 40 metų nuo Konvencijos įsigaliojimo (o ji įsigaliojo 1953 m. rugsėjo 3 d., kai ją, remiantis Konvencijos 66 straipsniu, ratifikavo 10 valstybių), galima daryti išvadą, kad pagal ją suformuotas žmogaus teisių apsaugos mechanizmas buvo ir kol kas yra pats veiksmingiausias iš visų žmogaus teisių apsaugos užtikrinimo sistemų tiek pasauliniu, tiek regioniniu mastu.

1961 m. Europos Taryba taip pat priėmė Europos socialinę chartiją, įpareigojančią ją pasirašiusias valstybes imtis aktyvių priemonių, kad būtų laikomasi pagrindinių žmogaus teisių – teisės į darbą, teisės į darbo sąlygas, attinkančias saugumo ir higienos reikalavimus, teisės į tinkamą atlyginimą, teisės į profesinį mokymą. Ši Chartija socialiniam Europos modeliui kelia labai didelius reikalavimus, tačiau jos galia labiau moralinė nei juridinė, ir todėl valstybėms narėms daugeliu atvejų suteikiama pasirinkimo teisė.

1995 m. buvo pasirašyta Pataisyta Europos socialinė chartija. Taigi dabar Europoje galioja dvi savarankiškos 1961 ir 1995 m. chartijos. Tačiau viena valstybė tuo pat metu gali būti tik vienos iš šių chartijų dalyvė.

Siekiant, kad Chartijos dalyvėmis galėtų tapti daugiau skirtingo ekonominio ir socialinio išsivystymo lygio valstybių, yra sudarytos sąlygos prisiimti ne visus Chartijoje numatytus įsipareigojimus – pakanka ir prisiimti bent du jų trečdalius.

Chartijoje taip pat numatytos sąlygos tuos įsipareigojimus, kuriuos valstybė dėl savo socialinio-ekonominio išsivystymo lygio ar kitokių priežasčių negalėjo prisiimti tapdama jos dalyve (t. y. ratifikuodama), valstybei prisiimti bet kada vėliau, kai juos užtikrinti atsiranda objektyvios prielaidos. Kita vertus, ratifikuodama atitinkamą chartiją, valstybė gali prisiimti ir tokius įsipareigojimus, kurie nevisiškai atitinka jos galiojančius įstatymus, jei po metų kitų reikalingi įstatymai bus priimti. Paprastai valstybė dar iki chartijos ratifikavimo rengia vadinamąjį “nulinį” pranešimą Europos Tarybai, kuris padeda nustatyti jos galimybes prisiimti ir vykdyti konkrečias chartijos nuostatas.

Į 1995 m. Chartiją dalis 1961 m. Chartijos nuostatų perkelta be jokių pakeitimų. Kitos ankstesniosios Chartijos nuostatos 1995 m. Chartijoje yra pataisytos, jose keliami didesni reikalavimai.

Pataisytoje chartijoje deklaruojamas teises siūloma skirstyti į tokias tris pagrindines grupes:

1) teises, susijusias su samdomų darbuotojų interesų
apsauga. Tai teisė į darbą, saugias ir sveikas darbo sąlygas, tinkamą darbo apmokėjimą, teisė burtis į organizacijas, sudaryti kolektyvines sutartis, teisė į apsaugą nutraukiant darbo sutartis, teisė į nuostolių atlyginimą darbdaviui bankrutavus, teisė dalyvauti nustatant ir gerinant darbo sąlygas įmonėje, teisė į orumą darbe, teisė gauti informaciją ir konsultacijas mažinant darbo vietas. Taip pat numatyta speciali dirbančių vaikų ir paauglių, moterų, darbuotojų migrantų teisių apsauga;

2) teises, priskirtinas kiekvienam žmogui. Tai teisė į sveikatos ir socialinę apsaugą, socialinę ir medicinos pagalbą, teisė į apsaugą nuo skurdo ir socialinės izoliacijos, teisė į būstą, teisė naudotis socialinės rūpybos tarnybų paslaugomis;

3) teises, susijusias su atskirų socialinių grupių apsauga, t. y. vaikų ir paauglių, šeimų, neįgaliųjų asmenų, senyvo amžiaus žmonių teisių apsauga.

2. AMERIKOJE

A. AMERIKOS ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAREIGŲ DEKLARACIJA

B. AMERIKOS ŽMOGAUS TEISIŲ KONVENCIJA IR JOS PROTOKOLAI

Žmogaus teisių apsaugos sistemą sukūrė ir Amerikos žemyno šalys – Amerikos valstybių organizacijos (AVO) narės. Šioje organizacijoje 1948 metų gegužės 2 dieną priimtas dokumentas “Amerikos žmogaus teisių ir pareigų deklaracija” buvo pirmasis pagal priėmimo laiką tarptautinis aktas, kuriame buvo paskelbtos pagrindinės politinės, pilietinės, ekonominės, socialinės ir kultūrinės žmogaus teisės (Visuotinė žmogaus teisių deklaracija JTO Generalinėje Asamblėjoje buvo priimta po šešių mėnesių – 1948 m. gruodžio 10 d.).

Šiame Amerikos valstybių organizacijos dokumente suformuotos 27 žmogaus teisės, iš kurių teisė į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę, teisė į lygybę prieš įstatymą, teisė į religijos laisvę, į asmens ir šeimos orumo ir vertingumo apsaugą, į nuosavybę, švietimą, darbą ir tinkamą jo apmokėjimą, į poilsį, taip pat daug kitų teisių ir laisvių.

Deklaracijoje suformuluota ir 10 žmogaus pareigų – pareigos visuomenei, vaikams ir tėvams, pareiga mokytis, paklusti įstatymams, tarnauti visuomenei ir tautai, susilaikyti nuo politinės veiklos užsienio valstybėje, mokėti mokesčius ir t.t.

Antroje specialioje Amerikos valstybių konferencijoje 1969 metų lapkričio 22 dieną Kosta Rikos sostinėje San Chosė AVO priėmė naują dokumentą – Amerikos žmogaus teisių konvenciją. Ji įsigaliojo 1978 m. liepos mėnesį ir, 1996 m. liepos 31 d. duomenimis, jos šalimis buvo 25 valstybės (AVO narėmis yra 35 valstybės). Rengiant Konvenciją, iš dalies buvo laikomasi Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatų bei pagal jas sukurtu apsaugos modeliu, nors, kita vertus, joje buvo įtvirtintas netgi dar platesnis žmogaus teisių sąrašas nei Europos konvencijoje.

Konvencija susideda iš preambulės ir 3 dalių. Pirma dalis – “Valstybių pareigos ir ginamos teisės” išvardija valstybių, konvencijos dalyvių, pareigas, paskelbia pilietines bei politines teises ir laisves, numato atvejus, kai kurios nors žmogaus teisės gali būti apribotos, nustato konvencijos aiškinimo ir taikymo tvarką. Šioje konvencijos dalyje, kaip ir Deklaracijoje, numatyta, jog asmens teisės ir pareigos yra savitarpiškai susijusios ir vienos nuo kitų priklauso. Konvencija neskelbia ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių. Tiktai vienas pirmos dalies straipsnis skelbia, kad valstybės įsipareigoja imtis įstatymiškų ir kitokių priemonių, kad būtų įgyvendintos ekonominės ir kitos teisės, numatytos AVO chartijoje. Antra Konvencijos dalis “Apsaugos priemonės” numato kontrolės organų, stebinčių, kaip vykdomi prisiimti valstybių savitarpio įsipareigojimai, Amerikos valstybių žmogaus teisių komisijos ir Amerikos valstybių žmogaus teisių teismo veiklą. Trečia Konvencijos dalis skirta bendroms nuostatoms, viena iš kurių skelbia, kad Konvenciją pasirašyti, ratifikuoti arba prisijungti prie jos gali tik valstybės AVO narės. Taigi Amerikos žmogaus teisių konvencija, kaip ir Europos žmogaus teisių konvencija, yra “uždara” tarptautinė sutartis.

Praėjus 19 metų po šios Konvencijos priėmimo, 1988 metų lapkričio 17 dieną, aštuonioliktoje AVO Asamblėjoje buvo priimtas dar vienas svarbus žmogaus teisių apsaugos dokumentas – Amerikos žmogaus teisių konvencijos papildomas Protokolas dėl ekonominių ir kultūrinių teisių. Protokolas numato valstybių, sutarties dalyvių, pareigas, kurias jos turi vykdyti tiek šalies viduje, tiek per tarptautinį bendradarbiavimą, įtvirtinant visą žmogaus teisių spektrą, – laikytis ne diskriminacijos principo, teisę į darbą, teisę į tinkamas ir patenkinamas darbo sąlygas, profsąjungų teises, teisę į socialinį aprūpinimą, teisę į sveikatą ir sveiką aplinką, teisę į mitybą, į švietimą, teisę sukurti šeimą ir jos apsaugą, vaikų, senyvo amžiaus žmonių ir invalidų teisių apsaugą.

Protokolas numato ir kaip kontroliuoti šių teisių įgyvendinimą. Valstybės dalyvės pateikia AVO Generaliniam sekretoriui ataskaitas apie savo darbą, o jos Generalinio sekretoriaus pavedimu išnagrinėja Amerikos valstybių ekonominė ir socialinė taryba ir Amerikos valstybių švietimo taryba. Šie organai, išnagrinėję ataskaitas, pateikia AVO Generalinei Asamblėjai pranešimus, kuriuose gali būti suformuluotos bendros pastabos ir
dėl to, kaip valstybės dalyvės vykdo prisiimtus įsipareigojimus.

1990 metų birželio 8 dieną Santjage (Čilėje) buvo priimtas Amerikos žmogaus teisių konvencijos protokolas dėl mirties bausmės panaikinimo. Ratifikuodamos šį Protokolą ar prisijungdamos prie jo, valstybės dalyvės pasižada netaikyti savo teritorijoje mirties bausmės nė vienam asmeniui, tačiau jos gali pareikšti, kad pasilieka sau teisę taikyti, laikydamosi tarptautinės teisės, mirties bausmę karo metu už ypač sunkius karinius nusikaltimus.

3. AFRIKOJE

A. AFRIKOS ŽMOGAUS IR TAUTŲ TEISIŲ CHARTIJA

Trečioji regioninė žmogaus teisių gynimo sistema sukurta Afrikos vienybės organizacijoje. Šios sistemos sukūrimo pradžia laikoma šešioliktoji Afrikos valstybių ir vyriausybių vadovų asamblėjos sesija, įvykusi 1979 metais Monrovijoje (Liberija), kuri įpareigojo Afrikos vienybės organizacijos Generalinį sekretorių, pasitelkiant ekspertus, parengti Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartijos projektą. Aštuonioliktoji Afrikos valstybių ir vyriausybių vadovų sesija, įvykusi 1981 metais Nairobyje (Kenija), priėmė Chartijos projektą ir atidavė jį pasirašyti. Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartija įsigaliojo 1986 metų spalio 21 dieną, po to, kai ją ratifikavo arba prie jos prisijungė absoliuti šalių, Afrikos vienybės organizacijos narių, dauguma (26 šalys iš tuo metu buvusių 50 šios regioninės organizacijos narių). 1992 metų sausio 1 dieną Chartiją jau buvo ratifikavusios 40 iš 51 šalies, priklausančios šiai organizacijai.

Afrikos šalių kelias priimti tokį dokumentą buvo sudėtingas. 1945 metais, kai susikūrė JTO, Afrikos žemyne buvo tik 3 nepriklausomos valstybės (Egiptas, Etiopija, Liberija). Vėlesniais dešimtmečiais Afrikos tautos kovojo už suverenitetą ir nepriklausomybę, kurią pasiekusios susidūrė su didžiuliais išoriniais ir vidiniais sunkumais. Nepriklausomos valstybės formavosi iš skirtingų etninių – kalbinių grupių, joms reikėjo spręsti sunkias ekonomines problemas ir išlaikyti savo suverenitetą prieš didžiulį išorinių ekonominių, kultūrinių ir karinių jėgų poveikį.

Šis Afrikos vienybės organizacijos dokumentas buvo formuojamas tiek remiantis Visuotine Žmogaus teisių deklaracija, tiek Europos bei Amerikos regioniniais dokumentais. Jame, kaip ir anksčiau minėtuose dokumentuose, atsispindi politinės ir pilietinės (“pirmoji žmogaus teisių karta”) bei ekonominės ir socialinės (“antroji karta”) teisės. Tačiau Afrikos chartija, priimta vėliau, negu minėti dokumentai, įtraukia kai kurias “trečias ir ketvirtas” kartų sampratas ir teises, kurių dar nebuvo ankstesnėse tarptautinėse sutartyse. Pavyzdžiui, teisė į taiką, į ekonominį vystymąsi, į naują ekonominę tvarką. Dokumente yra nemažai specifinių Afrikos žemynui momentų. Jau preambulėje ryškiai pabrėžiamas Afrikos siekimas likviduoti kolonializmą, neokolonializmą, apartheidą, sionizmą ir kitas diskriminacijos formas. Remiantis tarptautinėmis dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo ir dėl apartheido nusikaltimo uždraudimo ir baudimo už jį, chartijoje yra kelios formuluotės, nukreiptos prieš apartheidą. Joje taip pat kalbama apie teises pabėgėlių, kurių Afrikoje yra daugiau, negu kuriame nors kitame žemyne – per 4 milijonus.

Nuo Europos Tarybos ir Amerikos valstybių priimtų sutarčių Afrikos chartija skiriasi ir tuo, kad ji kartu su žmogaus teisėmis pripažįsta ir tautų teises. Suprantant gerokai išvystytas Afrikos žemyno grupines tradicijas, šiame dokumente išryškinamos kolektyvinės (teismas, bendruomenės, tautos) teisės. Chartija pabrėžia,kad visos tautos yra lygios, jos yra vienodai gerbiamos ir turi lygias teises, pažymima, jog visos tautos turi teisę egzistuoti, apsispręsti, laisvai nustatyti savo politinį statusą, skelbiama tautų teisė laisvai naudotis savo turtais ir gamtos ištekliais, likviduoti visas užsienio ekonominio išnaudojimo formas, ypač tas, kurias praktikuoja tarptautinės monopolijos, numato teisę į nacionalinį ir tarptautinį saugumą ir taiką. Dokumente labiau išryškinama politinių, pilietinių, taip pat ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių vienybė. Afrikos bendruomeninėmis vertybėmis, detaliai nusakomos žmogaus pareigos šeimai, visuomenei, valstybei, Afrikos kultūrinėms ir nacionalinėms vertybėms, Afrikos šalių vienybės siekiams.

Chartija įpareigojo Afrikos valstybes, sutarties dalyves, plėtoti ir ginti žmogaus teises pirmiausia tomis priemonėmis, kurios galioja šalių viduje, taip pat prireikus panaudoti ir tarptautines gynimo priemones.

Afrikos chartija numato Afrikos žmogaus ir tautų teisių komisijos veiklą. Chartija nusako Komisijos įgaliojimus, iš kurių žmogaus ir tautų teisių, numatytų chartijoje, gynimo garantavimas, taip pat Chartijos normų išaiškinimas valstybių, sutarties dalyvių, arba kitų Afrikos vienybės organizacijos institucijų arba organizacijų prašymu. Komisija taip pat renka dokumentus ir kitokią medžiagą, liečiančių žmogaus teisių Afrikos žemyne problemas, rengia seminarus, konferencijas, skleidžia informaciją, bendradarbiauja su Afrikos ir tarptautinėmis institucijomis, prireikus pareiškia nuomonę ir teikia rekomendacijas vyriausybėms.

Vykdydama savo funkcijas, komisija gauna ir svarsto pareiškimus, kuriuos pateikia valstybės,
sutarties dalyvės, kas antri metai apie chartijoje skelbiamų teisių garantavimą. Ji taip pat gali priimti ir išnagrinėti vienos valstybės peticiją prieš kitą valstybę, taip pat peticijas kurias gali pateikti ne tik valstybės, sutarties dalyvės, bet ir kitos suinteresuotos šalys.

Pranešimai apie žmogaus teisių pažeidimus nagrinėjami konfidencialiai ir tik Asamblėja gali nuspręsti, ar galima apie tai paskelbti.

Taigi Afrikos teisių ir laisvių chartija nustatė kur kas “laisvesnį” žmogaus teisių pažeidimų nagrinėjimo mechanizmą, negu jis numatytas atitinkamuose Europos Tarybos ir AVO dokumentuose. Afrikos chartija taip pat nenumato ir Afrikos žmogaus teisių teismo įkūrimo.

VI. TARPTAUTINIO ŽMOGAUS TEISIŲ REGLAMENTAVIMO BRUOŽAI

Tarptautinis žmogaus teisių reglamentavimas atsirado neseniai. Tai susiję pirmiausiai su demokratinės valstybės vystymusi. Dauguma žmogaus teisių suformuluotos antikos laikais – vystantis prigimtinės teisės mokyklai, o tikrasis tarptautinis teisių reglamentavimas atsirado kartu su demokratine valstybe, t. y. po Antrojo pasaulinio karo. Visi mėginimai tarptautiniu mastu reglamentuoti žmogaus teises iki tol buvo tarsi valstybių demokratėjimo požymiai.

Tarptautinis žmogaus teisių reglamentavimas įmanomas tik tokiame regione, kur dauguma valstybių – išsivysčiusios (t. y. aukštas visuomenės intelekto lygis ir kt.), demokratiškos. Antraip – būtų bergždžias darbas leisti dokumentus, vardijančius nors ir šimtus žmogaus teisių ir laisvių, tačiau be galimybės jas įgyvendinti, apginti. Juk tai, kas suformuluota tarptautiniame dokumente, jį pasirašiusios valstybės turi įgyvendinti pačios, savo šalies viduje. Negalima paneigti – tarptautinis reglamentavimas pasiekė tokį lygį, kad buvo įkurtos ir atitinkamos tarptautinės institucijos (pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismas), bet jei pati valstybė negali apginti eilinio savo piliečio teisių, ar tai pajėgs tarptautinė organizacija?

Tarptautinis žmogaus teisių reglamentavimas vystosi ir keičiasi kartu su besikeičiančiu žmogaus ir visuomenės gyvenimu. Naujai pasirodančiuose dokumentuose galima aptikti jau “trečios” ar net “ketvirtos” kartos teisių. Taigi teisių ir laisvių sąrašas ilgėja. Šalia adekvačiai atsiranda ir tarptautinis žmogaus ir piliečio pareigų reglamentavimas. Jis irgi turi savo savitumų, pvz. kai kurios iš suformuluotų pareigų yra daugiau moralinės (pvz. pareiga tėvams, visuomenei), nei garantuojamos teisinėmis (t. y. valstybės) priemonėmis.

Tarptautinis žmogaus teisių reglamentavimas išskiria ir pačių žmogaus teisių reikšmę ir svarbą, tai šalys nori dar ir dar kartą akcentuoti, todėl tiek gausu tarptautinių dokumentų, reglamentuojančių žmogaus teises.

V. PAGRINDINIAI SAMPROTAVIMŲ TEIGINIAI

Žmogaus teisių istorija – tai pirmiausia organizuoto žmonių gynimosi nuo valdžios ir nuo privačių asmenų ar jų susivienijimų savivalės bei agresijos istorija. Per žmogaus teisių koncepciją ir jos įgyvendinimą buvo kuriama nauja valstybės ir valstybinės politikos samprata.

Nuo XIX a. pr. imta derinti tarptautines pastangas žmogaus teisėms ginti, tačiau kokybiškai naują raidą tarptautinis žmogaus teisių reglamentavimas įgijo tik XX a. antroje pusėje.

Remiantis tarptautinėmis deklaracijomis, konvencijomis, tarptautiniais paktais žmogaus teisės skirstomos į pilietines ir politines (“pirma karta”), ekonomines, socialines ir kultūrines (“antra karta”), solidarumo arba kolektyvines teises (“trečia karta”).

1948 m. Europoje buvo priimta Žmogaus teisių deklaracija – žmogaus teisių, kurias valstybės “įsipareigojo” skatinti, gerbti bei jų laikytis, sąrašas, idealus siekis. Po kurio laiko (1966) remiantis deklaracija priimti Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių ir Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktai.

Kitas svarbus Europos regiono dokumentas 1950 pasirašyta Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kuri pasižymi tuo, kad pagrindiniu tikslu laiko ne vien teisių išvardijimą, bet kaip konkrečiomis priemonėmis garantuoti konvencijoje numatytas teises. Vėliau ši konvencija buvo papildoma protokolais.

Pagrindiniai Amerikos regiono dokumentai – 1948 m. priimta Amerikos žmogaus teisių ir pareigų deklaracija, kurios pagrindinis ypatumas – žmogaus pareigų nustatymas ir 1969 m. priimta Žmogaus teisių konvencija. Pastarasis dokumentas ir savo nuostatomis, ir sukurtu žmogaus teisių apsaugos modeliu panašus į Europos žmogaus teisių konvenciją.

Afrikoje 1981 m. priimta Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartija. Kadangi šiame žemyne politinė ir ekonominė situacija kiek kitokia, tai atsispindi ir dokumente – dėl ilgai trukusios kolonizacijos, reglamentuojamos tautų teisės (apsisprendimo, teisės laisvai nustatyti savo politinį statusą), dėl sunkios ekonominės padėties akcentuojama ekonominių teisių svarba, jau reglamentuotos ir “trečios” bei “ketvirtos” kartos teisės.

Tarptautinis žmogaus teisių reglamentavimas vystosi ir keičiasi kartu su besikeičiančiu žmogaus ir visuomenės gyvenimu. Tarptautinių dokumentų leidyba tęsiasi.

Naudota literatūra:

1. Pumputis A. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir jos įgyvendinimo mechanizmas. Vilnius, 2000.

2. Paksas A. Tarptautinės ir nacionalinės žmogaus teisių apsaugos priemonės ir institucijos. Vilnius, 2000.

3. Vaišvila A., Mesonis G. Žmogaus teisės ir jų gintis. Vilnius, 2000.

4. Žmogaus teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys. Vilnius, 1991.

5. Žmogaus teisės. Regioninių tarptautinių dokumentų rinkinys. Vilnius, 1993.