Tarptautinis žmogaus teisių reglamentavimas
5 (100%) 1 vote

Tarptautinis žmogaus teisių reglamentavimas

TURINYS

ĮVADAS ……………………………………………………………………..1

I. ŽMOGAUS TEISĖS ISTORIJOS BĖGYJE………………………………………………………………2

II. GINAMŲ ŽMOGAUS TEISIŲ KATALOGAS……………………..4

III. PAGRINDINIAI PASAULIO DALIŲ DOKUMENTAI, REGLAMENTUOJANTYS ŽMOGAUS TEISES

1. EUROPOJE:

A. VISUOTINĖ ŽMOGAUS TEISIŲ DEKLARACIJA

B. TARPTAUTINIS PILIETINIŲ IR POLITINIŲ TEISIŲ PAKTAS

C. TARPTAUTINIS EKONOMINIŲ, SOCIALINIŲ IR KULTŪRINIŲ TEISIŲ PAKTAS……………………………………………………………………..10

D. EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS KONVENCIJA. JOS PROTOKOLAI

E. EUROPOS SOCIALINĖ CHARTIJA……………………………………….15

2. AMERIKOJE

A. AMERIKOS ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAREIGŲ DEKLARACIJA

B. AMERIKOS ŽMOGAUS TEISIŲ KONVENCIJA IR

JOS PROTOKOLAI…………………………………………………………19

3. AFRIKOJE

A. AFRIKOS ŽMOGAUS IR TAUTŲ TEISIŲ CHARTIJA……………………21

IV. TARPTAUTINIO ŽMOGAUS TEISIŲ REGLAMENTAVIMO BRUOŽAI…………………………………………………………..23

V. PAGRINDINIAI SAMPROTAVIMŲ TEIGINIAI…………………24

NAUDOTA LITERATŪRA………………………………………………..26

ĮVADAS

Žmogaus teisių ir laisvių problema atsirado kartu su humanistinėmis žmonijos tradicijomis, ji siekia tūkstantmečius. Tačiau tarptautiniu mastu ji buvo pradėta kelti tiktai XIX a. pradžioje.

Tarptautinis žmogaus teisių ir laisvių reglamentavimas jau palikęs gausybę svarbių dokumentų žmonijai, tebevyksta iki šiol.

Šio darbo tikslas – išanalizuoti pagrindinius žmogaus teises ir laisves reglamentuojančius tarptautinius dokumentus, jais remiantis pabandyti atskleisti būdingus tarptautiniam žmogaus teisių reglamentavimui bruožus.

Norint geriau suprasti vieną ar kitą tarptautinį dokumentą, darbo pradžioje pateikiama trumpa žmogaus teisių apžvalga istorijos bėgyje, nusakomas ginamų žmogaus teisių katalogas.

Naudotas tyrinėjimo būdas – teorinis, t. y. analizuota literatūra (dauguma tarptautinių dokumentų į lietuvių kalbą išversti nepriklausomybės laikotarpiu).

Rašto darbas apima tik pagrindinius tarptautinius žmogaus teises reglamentuojančius dokumentus.

I ŽMOGAUS TEISĖS ISTORIJOS BĖGYJE

Žmogaus teisių istorija – tai pirmiausia organizuoto žmonių gynimosi nuo valdžios ir nuo privačių asmenų ar jų susivienijimų savivalės bei agresijos istorija. Tai laike trunkanti kova dėl žmogaus orumo, dėl žmogiškai vertingo gyvenimo, dėl galimybės gyventi visuomenėje ir saugiai joje jaustis. Žmogaus teisių pagrindu formavosi vaizdiniai apie “tikrąjį” žmogų, apie laimingą žmonių gyvenimą, žmogaus vertą teisinę tvarką, nustatomą atsižvelgiant į asmens laisvo plėtojimosi interesus.

Per žmogaus teisių koncepciją ir jos įgyvendinimą buvo kuriama nauja valstybės ir valstybinės politikos samprata, pajėgi įveikti klasinės valstybės tradiciją, jos diskriminacinę esmę.Iškilo visuotinis reikalavimas politinei valdžiai veikti atsižvelgiant ne į atskiros grupės, o į visų žmonių interesus, nepaisant atskiro žmogaus klasinės, socialinės, rasinės ar kitokios priklausomybės. Deklaruojant pagrindines teises buvo skelbiama visų žmonių lygybė ir jos praktinis įgyvendinimas.

Žmogaus teisės pirmiausiai formavosi kaip humanistinė idėja. Apie žmonių lygybę kalbėjo jau antikos filosofai, vėliau krikščionybės ideologai. Siekiant šią idėją paversti akcija, iškilo reikalas ją juridizuoti (įtvirtinti teisės aktuose), organizuotai versti praktiniu valstybinių institucijų ir piliečių elgesiu. Todėl žmogaus teisių ginties istorijos pradžią daugelis autorių sieja su įstatymų ir kodeksų priėmimu. Tokiems įstatymams antikoje priskiriami Babilonijos Hamurapio įstatymai, Graikijos Solono įstatymai, vadinti “teisingais”, taip pat Romos teisė ir joje plėtota teisingumo koncepcija, kuri vėliau tapo Europos įstatymų metodologiniu pagrindu.

Žmogaus teisių kodifikacijos pirmtake paprastai laikoma anglų Didžioji laisvės chartija (Magna charta libertatum, 1215). Chartijos reikšmė buvo ta, kad ji įtvirtino įstatymo viršenybę ne tik piliečių, bet ir paties karaliaus atžvilgiu. Ir ta viršenybė buvo įprasminta kaip pradinė žmogaus teisių ginties priemonė.

Chartijoje įkūnytos žmogaus teisių branginimo idėjos vėliau buvo plėtotos daugelyje kitų tos šalies dokumentų, kurie šiandien sudaro Anglijos Konstituciją. Tarp tokių dokumentų paminėtina Subjektinių teisių peticija (Petition of Rights, 1627), kuri toliau konkretino teisėto valstybės įsikišimo į asmens gyvenimą sąlygas, tarp jų ir kaltinamojo teisę į teisingą nuosprendį. Žmogaus teisėms reikšmingas dokumentas buvo ir 1679 m. priimtas Habeas Corpus Actus, kuris nustatė teisminio tyrimo principus: pripažino kaltinamojo teisę reikalauti, kad jis būtų pristatomas teisėjui ne vėliau kaip per tris dienas nuo sulaikymo momento. Vadovaujantis Glorious Revolution (1689). Anglijoje buvo ne tik apribota karaliaus valdžia, bet ir sukurta pirmoji žmogaus teisių deklaracija, suteikusi piliečiams teisę laisvai rinkti šalies parlamentą ir uždraudusi karaliui
be parlamento pritarimo priimti ar keisti įstatymus, taip pat draudusi žiaurias bausmes.

Panašios žmogaus teisių kodifikacijos viduramžiais buvo atliktos ir kituose kraštuose.

XVII a. prisidėjo prie žmogaus teisių koncepcijos kūrimo tuo, kad plačiai propagavo prigimtinių teisių teoriją, grindusią pagrindinių žmogaus teisių į gyvybę, saugumą, laisvę, nuosavybę neatimamumą ir šventumą. Šios teisės buvo paskelbtos prigimtinėmis, egzistuojančiomis anksčiau negu valstybė ir nepriklausomai nuo valstybės. Valstybė esanti pašaukta tik saugoti šias teises. Prigimtinių teisių teorija apėmė ir piliečių teisę priešintis priespaudai, sukilti.

Pirmąja modernia žmogaus teisių kodifikacija laikoma Virdžinijos valstijos teisių deklaracija (1776 06 12), kuri tapo pavyzdžiu formuluojant kitas Amerikos valstijų konstitucijas.

Lemiamos reikšmės juridizuojant žmogaus teises ir jų saugą turėjo JAV nepriklausomybės deklaracija (1776 07 04) ir JAV teisių bilis (1789 – 1791).

Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių deklaracija (Declaration des Droit de le homme et du citoyen, 1789), tapo žymiu dokumentu pripažįstant ir įstatymiškai įtvirtinant žmogaus teises. Ji skelbė žmogaus teisių neatimamumą, visų politinių susivienijimų tikslu paskelbė žmogaus teises ir jų įgyvendinimą. Pagrindinėmis žmogaus teisėmis ji laikė teisę į laisvę, lygybę, saugumą, nuosavybę, taip pat teisę jėga priešintis pavergimui, neteisėtam valdžios aktui. Formuluojant Žmogaus teisių katalogą (Paulskirchen – Verfassung des deutshen Reiches von 1849) įtakos turėjo ir Vokietijos 1848 – 1949 m. revoliucija.

XIX a. ne tik buvo toliau įgyvendinama žmogaus teisių idėja nacionalinės teisės lygmeniu, bet ir imta derinti tarptautines pastangas žmogaus teisėms ginti. Valstybės ėmė kartu veikti už atskirų tautų ir religinių susivienijimų teises. Tarptautinė teisėkūra žmogaus teisių srityje kokybiškai naują raidą įgijo tik XX a. antroje pusėje. Dvasinė situacija, susidariusi Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Šiandien apibūdinama kaip visuotinis pasisukimas į prigimtinę teisę ir jos pagrindu vykstantis žmogaus teisių renesansas. Šiam laikotarpiui, kaip požymi dauguma autorių, būdinga tai, kad žmogaus teisės vis dažniau fiksuojamos ne tik specialiose chartijose, o šalių konstitucijose, paktuose, įpareigojant valstybes gerbti ir garantuoti žmogaus teises ir laisves visame pasaulyje ir atskiruose jo regionuose.

II. GINAMŲ ŽMOGAUS TEISIŲ KATALOGAS

Siekiant aprėpti mūsų epochos formuluojamų žmogaus teisių visumą, sukurti tarpusavyje susijusių tokių teisių sistemą, žmogaus teisės katalogizuojamos.sudarant tokį katalogą, jos skirstomos įvairiu pagrindu, bet labiausiai paplitęs yra skirstymas pagal laiką ir turinį. Jis atspindi istorinį žmogaus teisių raidos nuoseklumą.

Skiriamos trijų kartų žmogaus teisės.

Pirmosios kartos žmogaus teisėmis priskiriamos pilietinės ir politinės teisės. Pirmiausiai jos buvo suformuluotos minėtoje prancūzų Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje (1789) ir Amerikos teisių bilyje. Jos garantavo laisvą asmenybės plėtrą ir neliečiamumą, saugojo ją nuo nepageidautinų valstybinės valdžios varžymų ir ribojimų. Šių teisių įgyvendinimas nepriklausė nuo valstybės išteklių, socialinio – ekonominio šalies išsivystymo lygio.

Šios rūšies teisių sąraše prioritetas buvo teikiamas politinėms teisėms, manant, kad asmuo, netapęs piliečiu, politiškai aktyvia ir organizuota asmenybe, negali įgyvendinti visų savo teisių. Remdamiesi tarptautinėmis deklaracijomis, konvencijomis, tarptautiniais paktais, nacionalinių šalių konstitucijomis, kai kurie autoriai siūlo tokį pagrindinių žmogaus teisių katalogą.

Politinės teisės:

rinkimų teisė;

teisę į referendumą;

peticijų teisė.

Šių teisių pagrindu pilietis dalyvauja sudarant valdžią ir priimant sprendimus svarbiausiais bendro gyvenimo klausimais.

Kitą politinių teisių, leidžiančių asmeniui dalyvauti politiniame, visuomeniniame šalies gyvenime, daryti įtaką valstybinės valdžios sprendimams, juos viešai vertinti, organizuotai ir viešai juos protestuoti, grupę sudaro šios teisės ir laisvės:

žodžio ir spaudos laisvė;

sąjungų ir susivienijimų laisvė;

susirinkimų (mitingų, demonstracijų) laisvė.

Šios teisės paprastai priklauso tik piliečiams, kiek jos išauga iš pilietybės santykių, užsieniečiai negali į jas pretenduoti. Bet kai kuriomis iš jų (susirinkimų, mitingų, demonstracijų laisvė) gali naudotis ir užsieniečiai, jei konkrečioje šalyje yra pažeidžiamos jų kaip žmonių teisės, kurios yra jiems garantuotos tos šalies įstatymų arba ratifikuotų tarptautinių sutarčių.

Kita pirmosios kartos žmogaus teisių grupė – pilietinės teisės. Joms priklauso:

teisė gyventi;

teisė į žmogaus orumą;

teisė į laisvę ir lygybę;

teisė ginti savo garbę ir reputaciją;

teisė į teisingą, nepriklausomą, kompetentingą, nešališką viešąjį teismą;

teisė laisvai judėti ir pasirinkti gyvenamąją vietą;

teisė į pilietybę, teisė palikti bet kurią šalį, taip pat ir savąją, ir grįžti į ją;

teisė į asmens neliečiamybę, apimanti ir laisvę nuo savavališko arešto arba sulaikymo;

teisė ieškoti prieglobsčio kitoje
šalyje nuo persekiojimo ir naudotis tokiu prieglobsčiu;

teisė į būsto neliečiamybę;

teisė į slaptą susirašinėjimą;

teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę;

teisė priešintis pavergimui,

teisė į laisvę nuo vergijos, baudžiavos arba priverstinio darbo;

teisė į lygybę prieš įstatymus ir į lygią be diskriminacijos teisinę apsaugą;

teisė laikyti save nekaltu, kol kaltė nebus įrodyta įstatymo nustatyta tvarka;

teisė žinoti dėl ko asmuo suimtas ir kuo kaltinamas;

teisė sulaikymo ar arešto atveju būti pristatytam teisėjui;

teisė reikalauti humaniško elgimosi asmens laisvės apribojimo atveju, reikalauti, kad nebūtų taikomos žiaurios, nežmoniškos, žmogaus orumą žeminančios bausmės bei elgesys, kankinimai;

teisė sudaryti santuoką, auklėti savo vaikus;

teisė į laisvę nuo savavališko kišimosi į asmeninį ir šeimos gyvenimą;

teisė nebūti teisiamam už veiksmus, kurie nebuvo laikomi nusikaltimu jų padarymo metu;

teisė į veiksmingą pažeistų teisių, įtvirtintų konstitucijoje arba įstatyme, atstatymą.

Šių teisių valstybė asmeniui nesuteikia, o tik yra įpareigota jas saugoti ir garantuoti. Jas turi visi žmonės, neatsižvelgiant į tai, kokioje šalyje jie gyventų, kokią pilietybę jie beturėtų ar išvis jos neturėtų. Šiuo išplėstu pavidalu pastaruoju metu pilietinės teisės iš esmės buvo įtvirtintos Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje (1948), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (1950) bei jos papildomame protokole (1952).

Iki XX a. pradžios žmogaus teisių koncepcija tenkinosi tik pilietinių ir politinių teisių deklaravimu ir jų gintimi. Vėliau po Pirmojo pasaulinio karo, socialdemokratinis judėjimas Europoje parodė, kad socialiniam stabilumui palaikyti šių teisių nepakanka, kad valstybės garantuojamų žmogaus teisių katalogas turi būti išplečiamas ir kitokiomis žmogaus vertybėmis. Taip šalia politinių ir pilietinių teisių atsirado poreikis iškilti ekonominių, socialinių ir kultūrinių žmogaus teisių idėjai. Šios teisės buvo pavadintos antrosios kartos žmogaus teisėmis ir buvo skirtos garantuoti kiekvienam asmeniui bent minimalų socialinį saugumą.

Ekonominėms teisėms priskirtos šios:

teisė dirbti;

teisė imtis verslo (ekonominės veiklos laisvė);

teisė į nuosavybę (naudojimasis, valdymas, disponavimas turtu);

teisė streikuoti;

teisė sudaryti kolektyvines sutartis;

teisė laisvai jungtis į nacionalines arba tarptautines organizacijas ginant savo ekonominius interesus.

Tarp ekonominių teisių ypač svarbi reikšmė tenka teisei dirbti. Ji išreiškia prigimtinį žmogaus poreikį savarankiškai pasirūpinti savimi, laisvę pasirinkti darbą arba laisvai dėl jo susitarti. Darbas – tai autentiškiausias žmogiškojo orumo išreiškimo Ir užtikrinimo būdas, prigimtinė žmogaus pareiga ir teisė, būtina ir nuolat galiojanti. Darbas suteikia asmeniui pradinę teisę į nuosavybę, be teisės į darbą negali būti teisės į nuosavybę. Todėl pagrindinė valstybės pareiga rūpintis savo piliečių užimtumu, mažinti nedarbą, kaip visuomenę destabilizuojantį, karams ir nusikaltimams kadrus teikiantį reiškinį.

Socialinės teisės užtikrina asmeniui žmogaus vertą gyvenimo lygį ir socialinę gintį. Šioms teisėms priklauso:

teisė gauti mokamas kasmetines atostogas;

teisė į tokį pragyvenimo lygį (maistą, drabužius, butą, medicinos pagalbą), kuris reikalingas palaikyti asmens ir jo šeimos narių sveikatą bei minimalią gerovę;

teisė į aprūpinimą nedarbo, ligos, invalidumo, našlystės, senatvės atveju arba kitokio pragyvenimo lėšų praradimo atveju, kai lėšų praradimas atsirado dėl aplinkybių, nepriklausomų nuo paties individo;

teisė į motinystę ir vaikystę;

teisė į fizinės ir psichinės sveikatos plėtotę.

Socialinių teisių svarba yra ta, kad realizuoja žmonių solidarumo idėją. Tikslų bendrumas, suvokimas, kad esi tas, kuriuo rūpinamasi ir kurį gerbia, pasak daugelio Vakarų psichologų, padeda žmonėms įveikti stresus ir mažina žmonių sergamumą bei mirtingumą. Šios tendencijos naudą įrodė Japonija, plačiai diegdama į praktiką šias socialumo, arba socialinio solidarumo, nuostatas. Socialinėms žmogaus teisėmis reiškiasi valstybės tarptautinės bendrijos rūpestis dėl žmonijos ateities. Jas įgyvendinant garantuojamas visuomenės socialinis stabilumas, socialinė santarvė bei rimtis.

Socialinės žmogaus teisės uždeda valstybei pareigą vykdyti taikią vidaus ir užsienio politiką, plačiai naudotis mokslo ir technikos, socialinės pažangos laimėjimais, protingai naudoti gamtos išteklius, rūpintis aplinkos kokybe , visa tai įprasminant kaip valstybės paslaugavimą asmeniui, jo teisių įgyvendinimui ir apsaugai. Būtent šias funkcijas vykdanti valstybė po Antrojo pasaulinio karo transformavosi į socialinę teisinę valstybę. Žmogaus teisių pripažinimas ir veikimas jų naudai valstybiniu mastu pakeitė pačią valstybę, ją pavertė žmogaus teisėms paslaugaujančia organizacija.

Kultūrinės teisės garantuoja žmogaus dvasinę raidą, padeda jam tapti naudingu ekonominės, socialinės, kultūrinės visuomenės plėtotės dalyviu. Joms priskirtinos:

teisė į mokslą;

teisė naudotis kultūrinėmis vertybėmis;

teisė laisvai dalyvauti visuomenės kultūriniame gyvenime;

teisė į meninę kūrybą;

teisė gėrėtis menu;

teisė dalyvauti plėtojant mokslo pažangą, naudotis tos pažangos rezultatais;

teisė ginti žmogaus moralinius interesus;

teisė plėtoti nacionalinę kultūrą.

Antrosios kartos žmogaus teisės pirmą kartą buvo įtvirtintos Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje, Europos socialinėje chartijoje, Tarptautiniame ekonominių,socialinių ir kultūrinių teisių pakte, Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte, kuriuos priėmė Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 1966 m. gruodžio 16., taip pat daugelyje JUNESCO priimtų deklaracijų, konvencijų ir rekomendacijų (1968, 1980, 1982 m.).

Šios rūšies žmogaus teisių įtvirtinimas tarptautiniuose dokumentuose įpareigojo valstybes nares užtikrinti minimalų pragyvenimą tiems asmenims, kurie dėl objektyvių priežasčių patys nepajėgia rinkos ekonomikos sąlygomis garantuoti savo pagrindinių teisių bent minimaliu lygiu. Antrosios kartos teisių įgyvendinimo specifika yra ta, kad šias teises, priešingai nei politines ir pilietines, asmeniui gali suteikti tik visuomenė, ekonomiškai pajėgianti jas garantuoti. Be materialinių galimybių garantuoti antros rūšies teises tos teisės neturi praktinės vertės. Tai reiškia, kad šių teisių realybė suponuoja išvystytą ekonomiką. Šis reikalavimas neleidžia valstybei nusišalinti nuo aktyvaus dalyvavimo ekonomikos plėtroje, darant įtaką ir organizuojant tą plėtrą.

Uždėjus valstybei pareigas garantuoti ir antrosios kartos žmogaus teises, susidaro situacija, kai valstybė negali apriboti savo veiklos tradicinėmis funkcijomis, kurias jai buvo nustačiusi liberalistinė “valstybės – naktinio sargo” koncepcija. Antrosios kartos žmogaus teisės reikalauja plėtoti socialiai aktyvią valstybę, kuri savo aktyvumą įprasmina vienu tikslu – pagelbėti žmonėms įgyvendinant savo teises.

Trečiosios kartos žmogaus teisės. Jos kartais vadinamos solidarumo teisėmis, nes savo esme yra kolektyvinės. Jos yra sąlyga įgyvendinti ir pirmosios, ir antrosios kartos teises. Šioms teisėms priskirtinos:

teisė į sveikatą aplinką;

teisė į taiką;

teisė naudotis bendra žmonijos patirtimi;

teisė į kokybiškus maisto produktus;

mažumų teisės.

Iš šių teisių pastaruoju metu prioritetinėmis laikomos teisė į taiką ir teisė į sveiką gyvenamąją aplinką, nes jos yra faktinė sąlyga plėtotis visoms kitoms žmogaus teisėms: kokią reikšmę gali turėti kitos žmogaus teisės, jei branduolinio karo arba ekologinės katastrofos atveju gali būti sunaikintas pats teisių subjektas, jo egzistencijai būtina gyvenamoji aplinka.

Prie trečiosios žmogaus teisių kartos kartais yra priskiriamos ir tautų teisės:

teisė egzistuoti;

teisė apsispręsti (ši teisė apima teisę sukurti suverenią, nepriklausomą valstybę, laisvą prisijungimą prie nepriklausomos valstybės arba teisę su ja susijungti);

teisė į lygybę su kitomis tautomis;

teisė į vertingą gyvenimą;

teisė į neatimamą savo gamtos turtų suverenitetą, teisė laisvai juos naudoti;

teisė į savo teritoriją;

teisė į nacionalinį ir tarptautinį saugumą;

teisė į kultūros savitumą;

teisė dalyvauti sprendžiant nacionalines ir pasaulines problemas;

teisė pareikšti savo valią;

teisė į informaciją apie kitas tautas.

Žmogaus teisės ir tautų teisės turi būti plėtojamos jų nesupriešinant. Tautų teisės neturi ignoruoti žmogaus teisių. Pavyzdžiui, tautos teisė į laisvę ir nepriklausomybę (apsisprendimo teisė) yra neatskiriama nuo atskiro asmens laisvo teisių įgyvendinimo. Negali būti absoliutaus nei žmogaus, nei tautų teisių prioriteto, nes kaip žmogaus teisės yra laisvo tautų klestėjimo sąlyga, taip ir tautų teisės yra būtina sąlyga gerbti ir įgyvendinti žmogaus teises.

Tokios žmogaus teisės kaip nuomonių reiškimo laisvė, spaudos, susirinkimų ir kitos laisvės, socialinės teisės (teisė į darbą, į butą ir kitos), apsaugos teisės (teisė gyventi, kankinimų draudimas ir kt.), politinės arba bendradarbiavimo teisės (rinkimų ir kt. teisės) ginamos kaip specialūs asmenybės ginties ir reiškimosi aspektai, papildantys vienas kitą.

Apibendrinant žmogaus teisių katalogą etikos požiūriu, kai kurie autoriai išskiria tris pagrindines idėjas, integruojančias visų trijų kartų žmogaus teises. Tokiomis idėjomis laikomos laisvė, lygybė ir bendradarbiavimas: 1) laisvės reikalavimas reiškia, kad žmogus neturi patirti iš visuomenės pavergimo, skurdinimo ir prievartos; 2) kiekvienas žmogus gali reikalauti lygybės su kitais žmonėmis. Ši teisė remiasi žmoniškumo bendrumu, kuris šalina visus rasinius, lyties ir įsitikinimų skirtumus; 3) su žmogumi turi būti elgiamasi teisingai, taip kad jis galėtų kartu su kitais dalyvauti kuriant bendrąjį gėrį, priimant sprendimus, lemiančius jo likimą. Ši teisė išplaukianti iš bendradarbiavimo prielaidos: atskiro asmens pretenzijos turi atitikti jo ir visuomenės (kitų asmenų) interesus.

III. PAGRINDINIAI PASAULIO DALIŲ DOKUMENTAI, REGLAMENTUOJANTYS ŽMOGAUS TEISES

1. EUROPOJE:

A. VISUOTINĖ ŽMOGAUS TEISIŲ DEKLARACIJA

B. TARPTAUTINIS PILIETINIŲ IR POLITINIŲ TEISIŲ PAKTAS

C. TARPTAUTINIS EKONOMINIŲ, SOCIALINIŲ IR KULTŪRINIŲ
PAKTAS

Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija yra rezoliucija, kurią 1948 m. gruodžio 10 d. priėmė JT Generalinė Asamblėja. Už ją balsavo 48 valstybės, “prieš” balsavusių nebuvo, 8 valstybės (kai kurios buvusios socialistinės šalys, Saudo Arabija ir Pietų Afrika) susilaikė.

Deklaracijos nuostatas galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes. Pirmajai grupei priskirtinos nuostatos, kuriose deklaruojamos pilietinės ir politinės žmogaus teisės bei laisvės: skelbiama kiekvieno žmogaus teisė į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę, lygybė įstatymų atžvilgiu, draudžiama vergovė, kankinimas, nežmoniškas elgesys ir baudimas, savavališkas suėmimas ir ištrėmimas, kišimasis į asmeninį, šeimyninį gyvenimą, buto neliečiamybę, susirašinėjimo slaptumą, kėsinimasis į žmogaus garbę ir orumą. Taip pat skelbiama teisė į nepriklausomą, bešališką ir sąžiningą teismo procesą, judėjimo ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvė, teisė ieškoti prieglobsčio kitose šalyse, teisė įgyti ir keisti pilietybę, teisė tuoktis, teisė į nuosavybę, minties, sąžinės ir religijos laisvė, įsitikinimų ir jų reiškimo laisvė, taikių susirinkimų ir asociacijų laisvė, teisė į laisvus rinkimus bei lygias galimybes eiti pareigas savo šalies valstybinėje tarnyboje.

Antroji nuostatų grupė įtvirtina ekonomines, socialines ir kultūrines žmogaus teises: teisę į socialinį aprūpinimą, darbą, laisvą darbo pasirinkimą, tinkamas darbo sąlygas, apsaugą nuo nedarbo, teisę į lygų apmokėjimą už lygiavertį darbą, teisę steigti profesines sąjungas ir stoti į jas, teisę į poilsį periodines kasmetines atostogas, teisę į pakankamą gyvenimo lygį, aprūpinimą nedarbo, ligos, invalidumo, našlystės, senatvės ar kitokio pragyvenimo šaltinių netekimo atveju, teisę į mokslą bei dalyvavimą visuomenės kultūriniame gyvenime, teisę į autorystės apsaugą ir kitas teises.

Deklaracijos 2 straipsnyje įtvirtintas svarbus principas, kad kiekvienas žmogus gali naudotis šiomis Deklaracijoje paskelbtomis teisėmis ir laisvėmis neatsižvelgiant į rasę, odos spalvą, lytį, kalbą, religiją, politinius ar kitokius įsitikinimus, nacionalinę ar socialinę kilmę, turtinę padėtį, t. y. draudžiama bet kokia žmonių diskriminacija.

Deklaracija nėra tarptautinė sutartis, teisiškai privaloma ją pasirašiusioms valstybėms. Ją galima laikyti tik idealo, kurio sparčiau ar lėčiau turėtų siekti visos pasaulio valstybės, priklausomai nuo kiekvienos valstybės padėties, galimybių ir išteklių, išraiška. Deklaracija yra tiesiog žmogaus teisių, kurias valstybės “įsipareigoja” skatinti, gerbti bei jų laikytis, sąrašas. Valstybėms paliekama plati veiksmų laisvė – nenumatoma nei “įsipareigojimo” vykdymo tempas, nei priemonės. Tačiau galima teigti, jog bent kai kurios Deklaracijoje įtvirtintos nuostatos (pvz., kankinimų uždraudimas), atsižvelgiant į vėlesnę valstybių teisinę praktiką, tapo naujomis tarptautinės paprotinės teisės privalomomis normomis, kurios yra teisiškai privalomos visoms valstybėms, taip pat ir toms, kurios nėra pasirašiusios atitinkamos konvencijos (pvz., uždraudžiančios kankinimus).

1966 m. gruodžio 16 d. Jungtinės Tautos baigė rengti ir priėmė dvi sutartis, kuriomis Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje įtvirtintos idėjos ir principai buvo transformuoti į konkrečias valstybėms narėms privalomas teisės normas: Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą bei Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą. Abu paktai įsigaliojo 1976 metais. 1996 m. liepos 31 d. duomenimis, šių paktų šalimis buvo 134 valstybės.

Daugelis paktų straipsnių, įtvirtinančių konkrečias teises ir laisves, yra labai panašūs į 1948 m. Deklaracijos nuostatas. Tačiau reikia pabrėžti, kad abiejuose paktuose valstybėms šalims nustatytų pareigų teisinė galia yra skirtinga. Tai nulemia jau minėtas skirtumas tarp pilietinių ir politinių bei socialinių teisių. Taigi Pilietinių ir politinių teisių paktas nustato valstybėms tiesioginę pareigą užtikrinti, kad būtų įgyvendintos jame įtvirtintos teisės. Šią pareigą valstybės turi vykdyti tiek aktyviais veiksmais (pvz., priimti reikalingus įstatymus), tiek pasyviais veiksmais (pvz., neleisti asmens neteisėtai suimti, nesikišti į asmens privatų gyvenimą). Tuo tarpu Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte nustatyti vadinamieji “rezultato įsipareigojimai”, t. y. valstybės, šio Pakto dalyvės, privalo imtis aktyvių priemonių, kad būtų pasiektas Pakte numatytas tikslas – laipsniškai būtų garantuotos jame numatytos ekonominės, socialinės bei kultūrinės teisės. Daugelis valstybių šių teisių nesugebėtų užtikrinti iš karto, kai ratifikuos Paktą, todėl jos tik įsipareigoja imtis priemonių, kad šios teisės būtų garantuotos ateityje (ji nėra apibrėžta). Taigi Paktas įtvirtina tarsi “veiksmų programą”, kurios vykdymas priklauso iš esmės vien nuo valstybės geros valios, ekonomikos lygio ir turimų finansinių išteklių. Galiausiai abiejuose paktuose numatyta skirtinga valstybių įsipareigojimų vykdymo priežiūros sistema, tačiau abiejų šių sistemų negalima laikyti itin veiksmingomis.

Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte vadinamosios “elementarios” žmogaus teisės ir
laisvės išskirtos iš kitų teisių ir laisvių. Tai padaryta atsižvelgiant į valstybės teisę įvesti žmogaus teisių apribojimus paskelbus karo arba nepaprastąją padėtį. Šie apribojimai negali būti taikomi “elementarių” žmogaus teisių ir laisvių atžvilgiu. Šios “elementarios” teisės ir laisvės yra konkrečiai išvardytos: teisė į gyvybę, kankinimų, žiauraus, nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar bausmės draudimas, vergijos ir nelaisvos būklės draudimas, draudimas atimti laisvę dėl negalėjimo įvykdyti kokią nors sutartinę prievolę, draudimas įvesti baudžiamąją atsakomybę už veiksmus, kurie anksčiau nebuvo laikomi nusikaltimais, ir sugriežtinti bausmes už anksčiau padarytus nusikaltimus, teisę būti pripažintu teisinių santykių subjektu (draudimas paskelbti už įstatymo ribų ir pan.), teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę.

Kitos Pakte įtvirtintos teisės ir laisvės apima teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę; sulaikytų, suimtų ir nuteistų laisvės atėmimu asmenų teises bei teismines garantijas; teisę laisvai kilnotis ir laisvai pasirinkti savo gyvenamąją vietą; draudimą atimti teisę įvažiuoti į savo šalį; užsieniečių teisines garantijas jų išsiuntimo iš šalies atveju; draudimą savavališkai ar neteisėtai kištis į žmogaus asmeninį ir jo šeimos gyvenimą, jo buto neliečiamybę, susirašinėjimo slaptumą, neteisėtai kėsintis į žmogaus garbę ir orumą; draudimą kliudyti laikytis savo įsitikinimų ir laisvai reikšti juos; teisę rengti taikius susirinkimus; teisę laisvai jungtis į asociacijas su kitais, taip pat teisę steigti profsąjungas ir stoti į jas savo interesams ginti; teisę dalyvauti valdant savo valstybę, balsuoti ir būti išrinktam periodiškai rengiamuose teisinguose rinkimuose, bendromis lygybės sąlygomis stoti į savo šalies valstybinę tarnybą; šeimos teisę į visuomenės ir valstybės apsaugą, teisę savanoriškai tuoktis ir sukurti šeimą. Pakto 24 straipsnyje nustatyta šeimos, visuomenės ir valstybės pareiga suteikti apsaugą kiekvienam vaikui, taip pat kiekvieno vaiko teisė įgyti pilietybę.

Atskirai reikėtų paminėti Pakto 27 straipsnį, kadangi jis šiuo metu yra vienintelė visuotinė sutartinė nuostata, įtvirtinanti etninių, religinių ir kalbinių mažumų teises. Jis skelbia: “Tose valstybėse, kur yra etninių, religinių ir kalbinių mažumų, asmenims, priklausantiems tokioms mažumoms, negali būti atimta teisė drauge su kitais jų grupės nariais turėti savo kultūrą, išpažinti ir praktikuoti savo religiją ar naudotis gimtąja kalba”.

Pagal Pilietinių ir politinių teisių paktą buvo įsteigtas Žmogaus teisių komitetas. Jį sudaro 18 narių, kuriuos renka valstybės, Pakto dalyvės.

Komiteto paskirtis – prižiūrėti, kaip valstybės, Pakto dalyvės, vykdo Pakto įsipareigojimus. Jo funkcijos ir įgaliojimai griežtai apibrėžti Pakte, todėl Komitetas negali imtis savo iniciatyva jokios Pakte nenumatytos veiklos, kad ir kaip šiurkščiai valstybėse būtų pažeidinėjamos žmogaus teisės.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4061 žodžiai iš 8080 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.