Teisės ir valstybės santykis
5 (100%) 1 vote

Teisės ir valstybės santykis

PLANAS

I Valstybės ir teisės sąveikos problema (įžanga)II Valstybės ir teisės santykis skirtngais požiūriais į teisės

sampratą

1. Pozityvistinis požiūris:

a) valstybės ir teisės suvokimas,

b) kritika,

c) valstybės įtaka teisei.

2. Vertybinis (aksiologinis) požiūris:

a) valstybės ir teisės suvokimas,

b) teisinė valstybė,

c) kritika,

d) teisės įtaka valstybei.

3. Sociologinis požiūris:

a) valstybės ir teisės suvokimas,

b) kritika,

c) teisės ir valstybės sąveika ir santykinis savarankiškumas.

4. Lietuvos kelias į naują valstybės ir teisės suvokimą.

III Išvados

Šiame darbe nesistengiama išspręsti pačios teisės – valstybės santykio

problemos, nes griežtai atmetant atskiras teorijas ir pasirenkant vieną

vienintelę, galima tik sukurti uždarą sistemą – nesugebančią vystytis.

Reikia suprasti įvairias teorijas, atrasti jų privalumus ir trūkumus. Tik

taip galima suvokti šį klausimą. Be to, ko gero, nei vienas teisės teorijos

klausimas negali būti išspręstas kartą ir visiems laikams. Kaip rašo A.

Vaišvila, “teisės sampratos šiuolaikiškumas – tai jos apibrėžimų atitikimas

konkrečios šalies einamojo momento žmogaus teisių saugos, socialinio

kompromiso bei socialinės santarvės poreikius. Todėl istoriškai vėlesnės

teisės definicijos nebūtinai turi būti nūdienos požiūriu

moderniškesnės”[1]. Analogiškai ir teisės bei valstybės santykio klausimas

sprendžiamas konkrečių aplinkybių kontekste.

Teisės sampratos, teisės ir valstybės santykio klausimais Lietuvoje

iki šiol buvo vengiama diskutuoti. Nors kardinaliai pasikeitė Lietuvos

padėtis, Lietuvoje vyksta teisinė reforma, bet nekeičiamas visos teisės

sistemos pagrindas – pats požiūris į teisę. Atrodo, kad šie klausimai vis

dar laikomi reikšmingais vien teisininkams teoretikams. Bet teisės ir

valstybės santykio klausimas nėra vien teorinis. Jo praktinės reikšmės esmė

yra ta, ar valstybė yra susaistyta teisės, ar valstybei ir jos valdymo

organams galioja visuomenei nustatyta tvarka, ar valstybė gali savo

nuožiūra šią tvarką keisti[2]. Teisės ir valstybės santykio klausimas iš

tiesų yra svarbus. Kaip rašo P.Leonas, “kai tenka kalbėti apie teisės

pagrindinius klausimus, neišvengi nepalietęs visuomenės ir valstybės, o kai

kalbi apie visuomenės ir valstybės pagrindinius klausimus, negali

nepaliesti teisės”[3]. Todėl ateityje padėtis turėtų keistis, praktiniai

sprendimai negali visą laiką pirmauti prieš teorinius. Taigi, kas žino, ar

jau dabar prasidedantys šių klausimų svarstymai neperaugs į radikalius

teisės teorijos problemų svarstymus.

Valstybės[4] ir teisės santykis istoriškai keitėsi. Keitėsi ir

požiūris į jį. Vyrauja nuomonė, kad valstybės ir teisės atsiradimas ir

vystymasis – vieningas procesas, ir sunku nustatyti, kas atsirado pirmiau.

Yra požiūris, kad teisė atsirado pirmiau už valstybę. Ji susiklosto ten,

kur žmonės įsijungia į socialinius santykius, kur vystosi prekiniai

santykiai, nuosavybė ir valdymas. O vėliau gimsta valstybė ir įstatymas

kaip civilizuotesnė ir tobulesnė teisės forma. Kitu požiūriu, kaip rašo

N.I. Matuzovas, “istoriškai valstybė ir teisė atsiranda vienu metu,

veikiant toms pačioms priežastims”[5]. Tai, kad vienu metu – nereiškia, kad

tuo pačiu momentu ir adekvačiai. Tai sąlyginai ilgas periodas. Šiuo

požiūriu valstybė ir teisė išauga iš papročių ir ekonominių poreikių. Savo

nuomonę, be abejo, turi visos skirtingai teisę suvokiančios kryptis (ir

normatyvistinė, ir sociologinė, ir kt.).

Galų gale, tai nėra labai svarbu. Daug svarbiau, kad teisei

reikšmingu būdu valstybė iškyla tada, kai iškyla būtinybė teisės normas

įtvirtinti ir įgyvendinti, tai yra dviejuose teisės objektyvizacijos

etapuose: teisės idėjoms virstant teisės normomis ir teisės normoms

reguliuojant teisinius santykius.

Nors valstybė tėra civilizacijos reiškinys ir įkūnija jos

prieštaringumą, tačiau kartu ji “įkūnija stipriausią socialinį veiksnį

visuomenėje – organizuotą politinę valdžią, turinčią tiek pozityvią, tiek

negatyvią reikšmę”[6]. Anot S.S. Aleksejevo, o taip pat ir S. Vansevičiaus,

ši pozityvi reikšmė yra ta, kad politinė valstybinė valdžia būtina siekiant

užtikrinti visuomenės vientisumą civilizacijos sąlygomis, organizuotą jos

funkcionavimą, racionalų valdymą, apginti visuomenę ir išreikšti bendrus

gyventojų interesus. Tačiau tuo pat metu veikia ir negatyvioji destruktyvi

socialinė psichologinė valstybės dalis. Mat valstybinę valdžią įgyvendina

specialus valstybinis aparatas, valdingų organų sistema, kurie labiausiai

patiria tiek visuomenės struktūrų, nacionalinių santykių, tiek savo pačios

įstatymų, tai yra “politinės valdžios dėsningumų”[7] įtaką. Štai dėl šių

savo ypatybių ir
dėsningumų, valstybinė valdžia suvokiama kaip negatyvus

reiškinys – veikiantis per jėgą ir prievartą. Remdamasi savo monopoline

prievartos teise, valstybinė valdžia gali pasukti absoliutizmo,

nekontroliuojamo augimo keliu, “visko, kas dar galėtų turėti valdingą

reikšmę, atmetimo”[8] keliu. Tačiau kartu reikia nepamiršti ir kito šios

problemos aspekto: “plėtojantis socialinei pažangai, stiprėjant laisvės ir

humanizmo idėjoms, konkrečiuose visuomenės vystymosi etapuose demokratijos

būveine ir skleidėja tampa būtent išvystyta valstybė, kur realiai įmanomas

politinės valstybės valdžios ribojimas”[9]. O tai kelias į teisės progresą.

Teisė ir valstybė organiškai ir glaudžiai susiję. Jei teisė – tam

tikra visuomeninė tvarka, tai ji negali nesiremti į valstybę, kaip tą

tvarką formuojantį ir palaikantį mechanizmą. Tai yra teisės

institucionalizacija. O institucine teisės samprata virsta todėl, kad “nori

būti socialiai veiksminga”[10], tai yra, kad galėtų daryti realų poveikį

visuomeniniams santykiams ir kad būtų kažkas daugiau, nei moralė. Štai

kodėl teisei iškyla būtinybė vienytis su valstybe. Valstybė į teisės tapsmo

procesą įsijungia atlikdama teisėkūros ir priežiūros funkcijas, atitinkamai

kaip parlamentas ir teisėsaugos institucijos.

Kaip bebūtų, net ir esant tokiam glaudžiam teisės ir valstybė ryšiui,

šio santykio prioritetų nustatymas nėra beprasmiškas – per daug reikšmingi

jo rezultatai. Sprendžiant šį klausimą, daug kas priklauso nuo teisės

sampratos, kuria remiamasi. Teisės kaip visuomeninio susitarimo (socialinio

kompromiso) samprata verčia manyti, kad ir valstybė yra tokio kompromiso

institucinis pagrindas. Ir atvirkščiai, jei teisė suprantama, kaip

pajungimo priemonė, jei ji remiasi jėga, tai ir valstybė turi būti

suprantama, kaip prievartos įrankis. Tačiau remiantis vien bendru požiūriu

į teisę kaip į kompromiso priemonę, neįmanoma nustatyti, kam šiame

santykyje priklauso prioritetas. Čia svarbu, kam teikiama pirmenybė pačiame

ontologiniame teisės vystymesi ir apibrėžiant teisę: teisinėms idejoms,

normoms ar santykiams. Teisės – valstybės santykis keičiasi atitinkamai

vertybinėje, normatyvistinėje ir sociologinėje teisės sampratose.

“…sprendiniui “geras“

duoda pradžią ne tie,

kuriems tas “gera“

yra daroma! Veikiau

jau patys “gerieji“,

t.y. kilmingieji, galingieji,

aukštesnieji

pareigūnai…“

Friedrich Nietzche

Teisinis normatyvizmas pradėjo formuotis, kai valstybę pradėta suvokti

kaip suverenų politinį vienetą. Tuo metu įsigali pažiūra, kad vienintelė

žmones tikrai įpareigojanti teisė yra pozityvioji teisė. Taigi tik

pozityvioji teisė iš tikrųjų laikoma teise; prigimtinę ir dieviškąją teisę

imta laikyti artimesnėmis moralei, nei teisei. Vėliau politinė praktika

ilgą laiką šį požiūrį palaikė, nes valstybė buvo linkusi teisę laikyti

savotišku priedu.

Normatyvizmas, arba etatizmas, siekia suvokti teisę per teisės normas.

Būtent jos pripažįstamos teisės šerdimi ir svarbiausiu elementu.

Normatyvizmas “kalba tik apie teisės normas, o ne apie jų turinį. Jis

abejingas šiam turiniui, nes viskas, ką valstybinė valdžia nustato,

sankcionuoja, paverčia privalomo elgesio taisykle, čia laikoma teise.”[11]

Todėl šios teorijos šalininkai nesutiko su teisės ir valstybės atskyrimu.

Štai Kelzenas manė, kad valstybė tiek pat neįmanoma be teisės, kaip ir

teisė be valstybės, nes jos abi yra skirtingos vieno reiškinio pusės. Taigi

teisė sutapatinama su įstatymu. Valdžia yra teisė. Valstybė kuria įstatymus

(taigi teisę), ir visa tai yra teisinga bei teisėta. “Teisė kaip socialinis

institutas yra valstybingumo elementas, organiškai įeinantis į valstybės

struktūrą.“[12]

Jei remsimės normatyvistiniu teisės supratimu, tai teisės ir

valstybės santykyje pagrindinis vaidmuo priklauso valstybei. Teisė pavaldi

valstybei, kaip teisinių normų, kurių sistema ji ir yra, kūrėjai.

Vienintelis teisės šaltinis yra valstybės valia: nėra teisės šalia

valstybės ir be valstybės. “Teisė – tai valstybės nustatyta ar sankcionuota

bendro elgesio taisyklė, garantuota valstybės prievarta ir dėl to

visuotinai privaloma“.[13] Aišku, tada neįmanomas joks valstybės ribojimas

teise: juk jei valstybės (t.y. jos valdančiųjų organų) teisė netenkina, tai

teisės normos paprasčiausiai keičiamos. Šiuo atveju “pilietinės visuomenės

interesus teisė atspindi tik tada, kai jie transformuojasi į valstybinius

interesus“.[14] Teisė tėra valstybės produktas, jos logiška pasekmė.

Istoriškai teisė buvo sukurta valstybės, tačiau kartu normatyvistinėje

interpretacijoje “teisė nėra istorinis procesas, o tik viena iškarpa iš to

proceso, nes teise čia laikoma tik
teisė.“[15] Visa teisės esmė

čia sutelpa vienoje jos istorinio tapsmo stadijoje.

Yra skirtingų normatyvistinių teorijų, nors jos visos ir laiko teisę

valstybės įsakmių paliepimų sistema. Apie jas rašo G.N. Manovas. Anot jo,

kraštutinis normatyvizmas “teisės esmę beveik visiškai ištirpdo valstybėje,

teisę nagrinėja kaip antrinį reiškinį lyginant su valstybe, kaip valstybės

funkciją, jos instrumentą.“[16] Tada teisė neturi realios galios ir privalo

visiškai remtis į valstybės prievartą. Nuosaikesnės kryptys bando susieti

valstybę su visuomene, tarpininkaujant teisei; arba, kaip rašo M.I.

Baitinas, iškilo būtinybė pažinti teisę “ir iš bendražmogiškų

pozicijų“.[17] Tačiau ir čia ryšys veda “nuo valstybės prie visuomenės, nuo

aktyvios kūrybinės jėgos prie įtakojamos, chaotiškos ar silpnai

organizuotos terpės“.[18] Teisė tėra valstybės priemonė reguliuoti

visuomeniniams santykiams ir reguliuoja juos pagal joje įkūnytą valstybės

valią. Todėl teisė visuomenėje gali būti tik viena, ir ji yra “vieninga ir

vienarūšė su valstybe”[19]. Anot to pačio M.I. Baitino, šiuolaikiniam

normatyvizmui būdinga teisės, kaip valstybės sukurto, bet atspindinčio

visuomenės valią, tapusią valstybine valia, oficialaus teisėtumo ir

teisingumo kriterijaus samprata.

“Ji [valstybė], savo

nuožiūra, jei jos valdymo

interesai pareikalaus,

gali sulaužyti

priesaiką ir padaryti

šventvagystę. Joks

melas, jokia apgaulė,

joks žiaurumas

svetimiems ar saviems

piliečiams negali

būti peikiamas, jeigu

tuo pačiu jai

atneša naudą.”

Johanas Cheizinga

Be abejo, normatyvizmas – tai sudėtinga ir įvairialypė teorija, tačiau

ji dažnai kritikuojama. Kodėl?

Normatyvizmas, atmesdamas sociologinį ir ideologinį teisės aspektą,

skelbdamas valstybės valią vieninteliu teisės šaltiniu, nepripažindamas

etikos ir filosofijos įtakos, tampa uždara sistema. “Jei viskas, ką valdžia

reglamentuoja, yra teisė, tai teisė tvirtai užsklendžiama valstybinės

valios ribose.”[20] Teisėje dorovę “lygiaverčiai pavaduoja valstybės

prievarta”[21]. Valstybės veiksmams netaikomi žmogiškos moralės kriterijai.

Net ir pati šiurkščiausia valdžios savivalė įstatyme įforminta tampa teise,

o “įstatymų leidėjui užtenka tik žinoti, ko jis nori ir kaip tą savo norą

(dažnai savavališką) paversti visiems privalomo elgesio taisykle”[22]. Čia

teisė yra privaloma tik pavaldiesiems, o valstybė vadovaujasi vien

procedūrinėmis normomis. Taip šis požiūris nuošalyje palieka teisės turinį,

neapima teisingumo ir teisėtumo turiningojo kriterijaus, todėl neskiria

įstatymų nuo valdžios savivalės.

Tokioje teorijoje atsispindi stiprios valstybės siekimas, tačiau

kartu, neigdama pliuralizmą ir valdžių susiskirstymą, ji pasmerkia valstybę

totalitarinio režimo grėsmei. Būtent teisiniu etatizmu, kaip rašo A.

Vaišvila, “buvo siekiama legalizuoti valstybės globojamą agresyvumą tų

socialinių grupių, kurių interesas yra objektyvizuotas įstatymu nustatytoje

socialinėje tvarkoje…Todėl pozityvioji teisė čia įsiprasmina ne kaip

priemonė…savivalei apriboti, o kaip priemonė tai savivalei atpalaiduoti, ją

legalizuoti bei sankcionuoti”[23]. Taip yra, nes čia siekiama konflikto,

kuriame laimės jėga, o ne teisė, taigi į teisėtumą pretenduos tik pakankama

jėga paremti interesai. Taigi kaip tik etatizmas trukdo pereiti nuo

tarnybos valdžiai prie tarnavimo žmogui. Normatyvistiškai suprantamoje

teisėje “nėra nei pagarbos žmogaus teisėms, nei valdžios savivalės

varžančios teisės, o yra tik pozityviosios teisės normose įtvirtinta

valdžios valia, abejinga jos nustatomų elgesio normų santykiui su

prigimtinėmis žmogaus teisėmis”[24].

Kitą normatyvizmo pavojaus aspektą nurodo G.N. Manovas. Jis teigia,

kad logiškas normatyvizmo išbaigimas yra valstybės kultas, kuriame

teisininkai “į įstatymų leidybą ir įstatymų tekstus žiūri kaip į Šventą

Raštą”[25]. Tokiu būdu normatyvizmas tampa vidumi prieštaringas, nes

atmesdamas vertybinį (aksiologinį) požiūrį į teisę, jis aukščiausia vertybe

paskelbia valstybę.

Taigi teisės ir valstybės santykį normatyvizme galima apibūdinti kaip

totalitarinį (valstybė aukščiau teisės ir jos neribojama, o valstybinė

(politinė) valdžia yra sukoncentruota). Iš tiesų, toks politinis terminas

čia visai tinka, nes jei vertinsime šalutinį valstybės poveikį teisei, tai

matysime, kad politinis režimas teisės – valstybės santykį smarkiai

įtakoja, dažnai nulemdamas kitus jo bruožus ir ypatybes. Be to, politinis

režimas, tiesiogiai veikdamas visuomenės būtį,
veikia ir teisės

funkcionavimą bei vystymąsi. Kaip rašo S.S. Aleksejevas, “autoritarinio

režimo sąlygomis teisė iš viso atlieka gana siauras, sutrauktas

funkcijas…iš esmės veikia kaip “valdžios teisė” – jos įnagis,

instrumentas”[26]. Čia teisė faktiškai neveikia, vietoje jos veikia

“įteisinusi savo veiksmus autoritarinė valstybė”[27], nereikalinga

išvystytos teisės sistemos. Ir teisė praranda savarankišką reikšmingumą.

Normatyvizmo kritika atskleidžia, kad ši koncepcija nepriekaištinga

tik iš pažiūros, o iš tiesų turi nemažai spragų bei trūkumų. Istoriškai

normatyvizmas susikompromitavo fašistiniuose ir komunistiniuose režimuose.

Jo atsisakymas “yra itin svarbus”, kaip rašo E. Kūris, tai “ypač išryškėja

žvelgiant jau iš šių dienų perspektyvos, kai Vakarų politinės ir teisinės

minties socialinis kryptingumas bene visuotinai įvardijamas teisinės

valstybės arba teisės viešpatavimo (rule of law) kategorijomis”[28].

Tačiau ir dabar toks etatistinis – normatyvistinis požiūris randa

savo šalininkų. Juk normatyvistinę teisės sampratą palaiko ir tai, kad

praktikoje teisininkai daugiausia dirba su teisės normomis, o tai yra jiems

pagrindas teisės normas laikyti pagrindiniu lygmeniu. Praktikos atveju

teisės normos tebelieka ypatingoje pozicijoje. Štai S.A. Komorovas rašo:

“Teisė neegzistuoja be valstybės, ji [teisė] yra tiesioginis jos

[valstybės] produktas,…[teisė] gimsta iš ypatingos valstybinės veiklos –

teisėkūros procese… teisė yra politikos instrumentas…”[29]. Anot jo:

TEISĖ

kyla iš valstybės

išreiškia valdžioje esančių politinių jėgų valstybinę valią

valstybės saugoma

yra visuomeninių santykių reguliatorius

charakterizuojama: a) formaliu apibrėžtumu,

b) normativiškumu,

c) sistemiškumu,

tai yra teisės normų

d) dinamiškumu,

bruožai

e) nepersonifikuotumu.

yra visuotinai reišminga ir visuotinai privaloma.

Teisė čia yra su valstybe susijęs juridinis instrumentas. Nors,

reikia paminėti, kad autorius pripažįsta, jog teisė turi riboti valstybę.

Panašiai ir M.I. Baitinas linksta prie normatyvizmo. Tiesa, tai

“šiuolaikinis normatyvizmas”, kuriame stengtąsi ištaisyti praeities

klaidas. Jei anksčiau, anot jo, teisės normos buvo vertinamos kaip vertybės

savaime, tai dabar normatyvizmas tiesiog priima teisę kaip teisės normų

visumą, o tai atskleidžia aiškią, apibrėžtą teisės esmę – teisės kaip

valdingo visuomeninių santykių reguliatoriaus.“…[valstybė] yra

įstatymų šaltinis, ji visiems

valstybės

nariams nustato – jų tarpusavio

santykių ir

santykių su valstybe atžvilgiu –

normą, kas yra

teisinga ar neteisinga.”

J.J. Rousseau

Normatyvizmas – tai plati teisinės minties kryptis: be abejo, ji

negali būti visiškai klaidinga. Galime lengvai įsitikinti teisės ir

valstybės ryšių reikšmingumu teisėkūros ir teisės įgyvendinimo bei

priežiūros lygiuose.

Valstybė yra ypatingai reikšmingas visuomenėje socialinis veiksnys.

Ji pirmiausiai priimama, kaip politologinė sąvoka, bet kartu ji yra ir

teisinė sąvoka, nes tam, kad teisė darytų realų poveikį, būtų socialiai

veiksminga ir išreikštų daugiau nei abstrakčius neprivalomus moralinius

pageidavimus, ji (teisė) privalo ieškoti vidinio vienijimosi su valstybe

galimybės, “teisės institucionalizacija – tai jos socialinio veiksmingumo

užtikrinimas”.[30]

Ši institucinė teisės samprata mus ir nukreipia į tą teisės tapsmo,

ontologinio vystymosi momentą, kuriame išryškėja teisės apsijungimo su

valstybe būtinybė, ir kartu ji parodo, kodėl iškyla šis teisės poreikis.

Valstybė įgyja stulbinančią reikšmę teisei tame jos materializavimosi

laike, kai reikia, įtvirtinti ir įgyvendinti teisės normas. Valstybės

aktyvumas yra būtina to sąlyga. A. Vaišvila teigia, kad “valstybė užtikrina

triadinį teisės egzistavimą, garantuoja teisės perėjimą nuo vieno

ontologinio lygio prie kito…Teisės nebūtų, jei nevyktų šis ontologinis

perėjimas…Valstybė tampa tuo organizaciniu mechanizmu, kuris užtikrina

teisės kelią nuo teisės idėjų iki socialinės santvarkos realybės”.[31]

Taigi valstybė teisine kategorija tampa atlikdama dvi fukcijas:

1)teisėkūros ir 2) priežiūros.

Kaip matome, normatyvistai savo teorijos kūrimui turėjo tvirtą

pagrindą. Be abejo, suabsoliutindami valstybės vaidmenį teisei, jie

apribojo pačią teisę, atmetė reikšmingus jos
bruožus. Tačiau kitų teisės

sampratų kūrėjai (su retomis išimtimis) jokių būdu neneigė valstybės

reikšmės. “Valstybinis nihilizmas ne mažiau pavojingas už teisinį

nihilizmą”[32], – rašė V.V. Lazarevas. Istorinė patirtis rodo, kad teisės

įgyvendinimas be valstybės būtų neįmanomas. Juk, kaip rašė S.S.

Aleksejevas, “Jai [teisei] būdingas matomas ar nematomas valstybinis

komponentas, ją žymi valstybinės valdžios “pėdsakas”[33]. Daugelis autorių

kaip pagrindinius teisės bruožus iškelia jos: valstybinį valinį,

normatyvinį, valdingą – reguliacinį pobūdį, jos privalomumą ir valstybinio

poveikio garantijas, jos neatskiriamumą, nuo valstybės etc. Šie bruožai

dažnai tik kitais žodžiais išreiškia tą patį – dvi jau anksčiau minėtas

valstybės, kaip teisinės sąvokos, funkcijas. Plačiau atskleistos jos ir

parodys teisės santykį su valstybe, bei kiek pagrįstas yra tų teiginių

iškėlimas.

Teisė kaip humanistinė idėja yra bejėgė, bet tam kad ji taptų teisės

norma, visuotinai privalomo elgesio taisykle, prireikia politinės valdžios

organizacijos – valstybės. Visuotinį privalomą “teisei iš šalies įneša

valstybės valia, kuri suteikdama teisės normoms visuotinį vykdymo įsakmumą

atskiria teisę nuo moralės”.[34] Šiuo požiūriu valstybė kuria teisę. Per

teisėkūrą valstybė tampa institucinės teisės dalimi. Teisėkūros prosese

valstybė ir teisė susijungia į vieną.

Valstybė veikia ir kaip teisės normų vykdymo garantas. Ji iškyla, kai

reikia užtikrinti, kad teisės normos būtų įgyvendintos socialiniuose

santykiuose, virstų teisiniais santykiais. “Teisėje įforminta valia

oficialiai patvirtinama ir užtikrinama valstybės”.[35] Taigi valstybė

užtikrina teisės gyvybingumą. Garantuojant teisės normų įgyvendinimą,

valstybė naudoja savo poveikio priemones, o nevykdant teisės normų

reikalavimų, ji gali panaudoti valstybinę prievartą – atitinkamą sankciją.

Tada atrodo, kad šis privalomumas “yra tik valstybinės valdžios organų

savavališkų sprendimų, valstybės paliepimų, įsakymų ir nurodymų privalomumo

pasekmė”.[36] Čia ir slypi normatyvizmo nuostatos šaknys.

Tai viena teisės – valstybės santykio pusė: valstybės įtaka teisei,

bet ši įtaka nėra absoliuti. Ko gero, nė kiek nemažesnę įtaką daro ir teisė

valstybei. Bet kad tai nustatyti, reikia pirmiau išsiaiškinti kitą požiūrį

į teisę, kuris leis kitaip pažvelgti ir į teisės – valstybės santykį.

Trumpai apibrėžiant normatyvistinį valstybės – teisės

santykį:[37]

“Vis dėlto yra

tikrasis įstatymas, teisingas

protas, –

atitinkantis prigimtį, galiojantis

visiems,

nekintamas ir amžinas, įsakmiai

raginantis

atlikti pareigas, draudimais

atgrasantis

nuo piktadarysčių.”

Ciceronas

Jau XVIII – XIX a. Vakarų Europoje atgimė dar antikos laikais iškelta

pažiūra, kad pozityvioji teisė turinti atitikti tam tikrą aukštesniąją

teisę. Nors etatizmui ir neturėta alternatyvos, bet teisės moralumo ir

teisingumo klausimas buvo keliamas ir tada, ir prieš tai.Žvelgiant iš vertybinės sampratos, pagal kurią teisės turinį ir esmę

sudaro bendražmogiškos idėjinės

vertybės, pozicijų, galima kalbėti apie teisės viršenybę valstybei. Teisė

su savo turiningosiomis vertybėmis apsprendžia valdžios veikimą, todėl

galima kalbėti apie teisės prioritetinę padėtį lyginant su valstybe ir apie

teisinę valstybę. Net viduramžiais teisė nebuvo visiškai subordinuota

politinei valdžiai – įstatymai ją (valdžią) varžė tol, kol nebuvo

pakeičiami. Jau tada (XI – XII a.) buvo pasakyta, kad “yra teisė, turinti

didesnę (juridinę) galią už valstybės sukurtąją.”[38]

Aksiologinį požiūrį atstovauja skirtingos teorijos (pavyzdžiui,

solidarumo, prigimtinės teisės, psichologinė ir kitos), todėl ir

aukščiausios vertybės iškeliamos skirtingos. Bet kas tai bebūtų: dievo

valia, įgimtos žmogaus savybės ar visuomeninė santvarka, bet tai pagrindinė

teisės dalis, ir reali teisė turi orientuotis į šias vertybes. O jei teisė

be valstybės turi tvirtą pagrindą ir todėl yra aukščiau už ją (valstybę),

tai valstybė turi būti pajungta teisei, tapti teisei tarnaujančia jėga.

Bene tipiškiausia ir populiariausia yra prigimtinės teisės teorija.

Prigimtinės teisės teorija sudaro esminį šiuolaikinės demokratinės teisės

sampratos pagrindą. Šios krypties šalininkai teisės viršenybę kildino iš

“prigimtinio įstatymo nesugriaunamumo ir juo besiremiančių individo

subjektinių teisių neatskiriamumo.”[39]
Marčenko pabrėžia tokias

vertybes: teisė turi būti visų ir kiekvieno laisvės priemonė (matas),

įstatymai turi realiai tarnauti tautos ir valstybės interesams, o

realizavimas privalo būti maksimaliai teisingas.[40]

Todėl valstybė negali savavališkai nustatyti teisės normų ir yra

idėjinio teisės turinio suvaržyta. Taigi čia įmanomas, etatistų požiūriu,

paradoksas: ne visada valstybės priimti įstatymai yra teisiniai.[41] Ir net

išvystyta įstatymų leidimo sistema nėra ženklas, kad įstatymai ir valstybė

atitinka teisės reikalavimus. Tai akivaizdžiai parodo totalitarinių

valstybių pavyzdžiai. Kaip apie tai rašo E. Kūris, įstatymų leidėjai yra

viršesni už pozityviąją teisę ir neprivalo jai paklusti, kadangi patys ją

kuria, bet, kurdami pozityviąją teisę, jie negali nukrypti nuo dieviškosios

ar prigimtinės teisės reikalavimų.[42] Pačios teisės normos tėra teisinių

idėjų įsikūnijimas. Prigimtinė teisė, kylanti iš pačios žmogaus prigimties,

yra privaloma visiems, tačiau nepakankamai pritaikyta konkretiems gyvenimo

atvejams ir tik todėl detalizuojama pozityviojoje teisėje. Ji yra

pozityviosios teisės kriterijus. Taigi teisė ir istoriškai, ir logiškai

atsiranda anksčiau už valstybę, yra viršesnė už ją, o valstybė niekada

negali pretenduoti į pirminio teisės kūrėjo vietą. Čia, skirtingai nuo

normatyvizmo, teisė nėra tapatinga įstatymams, o įstatymai tėra “viena iš

teisės išraiškos formų.”[43] Įstatymai yra tik tiek teisinis reiškinys,

kiek išreiškia teisę. Neatitinkantis teisės idėjų ir principų įstatymas

teise negali būti, todėl teisė nepriklauso nuo įstatymų leidėjo valios. Tik

teisinis įstatymas gali būti laikomas “oficialia forma pripažinta,

konkretizuota ir ginama teise.”[44] Ir taip atsiranda pozityvioji teisė,

turinti visus objektyviai suprantamus teisės bruožus. Valstybė privalo

gerbti ir saugoti aukščiausias vertybes (pavyzdžiui, prigimtines žmogaus

teises). Taigi įstatymas ne todėl yra privalomas, kad jis kyla iš

valstybės, bet todėl, kad jis yra teisinis ir tokiu būdu ateina būtent kaip

teisė. Ne teisė yra valstybinio privalomumo pasekmė, o šis privalomumas yra

teisės pasekmė; pats savaime “įstatymas neturi savo nuosavo turinio,

skirtingo nuo teisės turinio”[45], rašo V.S. Nersesianc. Teisės primato

iškėlimas įtakoja ir žmogaus viršenybės prieš valstybę iškėlimą. Buvęs

priemone, dabar žmogus tampa tikslu.

Be abejo, valstybė yra būtina, kaip įgyvendinanti institucinę teisės

būtį, paverčianti teisę visuotinai privaloma elgesio taisykle, numatančia

jos vykdymą ginančią sankciją. Jei pirmiausia teisė pasireiškia žmonių

sąžinėje, tai vėliau išreiškiama teisės normose ir jos vykdymas prižiūrimas

valstybės. Tokiu atveju galima pasakyti, kad “valstybė nesukuria teisės,

tačiau užtikrina jos veikimą visomis stadijomis”[46]. Ji teisę išveda ar

suformuluoja iš realybės sąlygų. Bet valstybė ir jos kuriama pozityvioji

teisė yra vertinamos teisinių vertybių atžvilgiu, todėl teisė yra valstybės

ir jos leidžiamų įstatymų tikslas. Valstybės reikšmė ir prasmė

apsprendžiama tuo, kiek ji nukreipia savo veiklą į teisės reikalavimų

įgyvendinimą. Bet tai nesupriešina visuomenėje pavyzdžiui, prigimtinės ir

pozityviosios teisės savaime. Demokratinėje visuomenėje teisinių idėjų

(vertybių) svarbos iškėlimas neprieštarauja pozityviajai teisei, nes šios

paskirtis yra jas (vertybes) įtvirtinti. Ir todėl, pavyzdžiui, prigimtinė

teisė ir pozityvioji teisė gali sudaryti vientisą socialinių santykių

reguliavimo sistemą. Vertybinio vertinimo lygiu įstatymo ir valstybės

reikšmę lemia jų ryšiai su teise; valstybė ir įstatymas privalo būti

teisiniais.

“Jie tobulins tuos [valstybės] apmatus,

žiūrėdami

dviejų dalykų: kas prigimtyje

yra

teisinga, gražu, nuosaiku ir panašiai

ir, antra,

kaip visa tai pasireiškia

žmonėse.”

Platonas

Vien kalbant apie teisės prioritetą prieš valstybę, galima kalbėti ir

apie teisinę valstybę. Kaip rašo R.Z. Livščicas, “apsprendžiantis

turiningas teisinės valstybės požymis yra valstybės suvaržymas teise”[47],

valstybės veiklos apribojimas teise, kuris, aišku, nėra tikslas pats

savaime, o tik būdas užkirsti kelią valstybės (valdžios) savivalei.

Valstybės apribojimas teise remiasi tuo, kad teisinėje valstybėje politika

ir valdymas turi būti teisės, kaip teisingumo įsikūnijmo, įgyvendinimo

priemonė. Vertybinis požiūris ir buvo filosofinis teisinės valstybės

pagrindas, tai yra praktinio teisės viršenybės idėjos įgyvendinimo

pagrindas.

Atrodo, kad pirmasis teisinę valstybę ir teisės

teoriškai

pagrindė A.V.Dicey. Jis rašė: “Anglija yra valdoma pagal teisės

viešpatavimo principą”[48], kuris reiškia, kad yra esminių teisingumo

principų, kurių niekas negali pažeisti, net valstybė. Teisės vystymasis,

jos principai, žmogaus teisės ir laisvės lemia valstybės veikimą ir

vystymąsi. Šiuos principus ginant “teisės viešpatavimas yra

priešpriešinamas kiekvienai valdžios sistemai, kuri remiasi valdžioje

esančių žmonių plačiais ir diskretiškais įgaliojimais, užtikrinamais

prievarta”[49],- rašo A.V. Dicey. Tokių būdu, piliečiai gali per teisę

apsiginti nuo valstybės savivaliavimo. Nors valstybė yra suvereni, bet

prievartos taikymas joje paremtas teise, o tai daro neįmanoma savivalę.

“Teisinėje valstybėje neturi būti jėgos sąvokos, o prievartos sąvoka turi

būti interpretuojama kaip teisinė prievarta, kuri įgyvendinama įstatymų

nustatytomis formomis ir procedūromis.”[50] Aišku, valstybės apribojimas

teise nepadaro asmens laisvės absoliučia. Ją irgi riboja teisė (kitų žmonių

teisės ir interesai). Valstybė ir asmuo tampa abipusiai atsakingais.Nepaisant teisinės valstybės specifikos, ji yra ir lieka valstybe.

Suverenitete pasireiškia politinė jos prigimtis, ji turi specialų valdymo

aparatą ir teisinių priemonių sistemą, taigi valstybė neištirpsta

visuomenėje. Bet, iš kitos pusės, jos ypatingumas parodo pagrindines

veiklos kryptis – 1) žmogaus, kaip svarbesnio už valstybę ir visuomenę,

teisių įtvirtinimas ir gynimas ir 2) valdžių atskyrimas, užtikrinantis

demokratiją.

Žmogaus teisės ir laisvės iškyla kaip pagrindinė vertybė, jos yra

aukščiau už kitus visuomeninius ar valstybinius sprendimus, yra

neatskiriamos nuo žmogaus ir ne iš valstybės gautos. Neprieštaringumo

žmogaus teisėms reikalavimas valstybės teisėkūrą padaro pavaldžia teisei,

teisingumui ir dorovei, pozityviąją teisę – žmogaus teisių saugotoja,

valstybę – žmogaus teisių ir laisvių apsaugos teisine organizacija. Kaip

rašo A. Vaišvila, būtent “būtinybė padidinti žmogaus teisių apsaugą

pašaukia į pozityviosios teisės leksiką tokias sąvokas kaip teisinis

įstatymas, teisinė valstybė, teisinė tvarka ir kitas”[51]. Ir jei teisinė

valstybė reikalauja įtvirtinti įstatymo viršenybę, kaip rašo A.B.

Vengerovas, kad “teisinėje valstybėje realizuojamas pagrindinis

valstybiškai organizuotos visuomenės imperatyvas “įstatymo valdžia”[52],

tai įstatymas suprantamas tik kaip objektyvios, nuo valstybės

nepriklausomos, vertybės, garantija, apsauganti nuo valstybės savivalės.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4672 žodžiai iš 9342 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.