Teisės ir valstybės santykis
5 (100%) 1 vote

Teisės ir valstybės santykis

PLANAS

I Valstybės ir teisės sąveikos problema (įžanga)II Valstybės ir teisės santykis skirtngais požiūriais į teisės

sampratą

1. Pozityvistinis požiūris:

a) valstybės ir teisės suvokimas,

b) kritika,

c) valstybės įtaka teisei.

2. Vertybinis (aksiologinis) požiūris:

a) valstybės ir teisės suvokimas,

b) teisinė valstybė,

c) kritika,

d) teisės įtaka valstybei.

3. Sociologinis požiūris:

a) valstybės ir teisės suvokimas,

b) kritika,

c) teisės ir valstybės sąveika ir santykinis savarankiškumas.

4. Lietuvos kelias į naują valstybės ir teisės suvokimą.

III Išvados

Šiame darbe nesistengiama išspręsti pačios teisės – valstybės santykio

problemos, nes griežtai atmetant atskiras teorijas ir pasirenkant vieną

vienintelę, galima tik sukurti uždarą sistemą – nesugebančią vystytis.

Reikia suprasti įvairias teorijas, atrasti jų privalumus ir trūkumus. Tik

taip galima suvokti šį klausimą. Be to, ko gero, nei vienas teisės teorijos

klausimas negali būti išspręstas kartą ir visiems laikams. Kaip rašo A.

Vaišvila, “teisės sampratos šiuolaikiškumas – tai jos apibrėžimų atitikimas

konkrečios šalies einamojo momento žmogaus teisių saugos, socialinio

kompromiso bei socialinės santarvės poreikius. Todėl istoriškai vėlesnės

teisės definicijos nebūtinai turi būti nūdienos požiūriu

moderniškesnės”[1]. Analogiškai ir teisės bei valstybės santykio klausimas

sprendžiamas konkrečių aplinkybių kontekste.

Teisės sampratos, teisės ir valstybės santykio klausimais Lietuvoje

iki šiol buvo vengiama diskutuoti. Nors kardinaliai pasikeitė Lietuvos

padėtis, Lietuvoje vyksta teisinė reforma, bet nekeičiamas visos teisės

sistemos pagrindas – pats požiūris į teisę. Atrodo, kad šie klausimai vis

dar laikomi reikšmingais vien teisininkams teoretikams. Bet teisės ir

valstybės santykio klausimas nėra vien teorinis. Jo praktinės reikšmės esmė

yra ta, ar valstybė yra susaistyta teisės, ar valstybei ir jos valdymo

organams galioja visuomenei nustatyta tvarka, ar valstybė gali savo

nuožiūra šią tvarką keisti[2]. Teisės ir valstybės santykio klausimas iš

tiesų yra svarbus. Kaip rašo P.Leonas, “kai tenka kalbėti apie teisės

pagrindinius klausimus, neišvengi nepalietęs visuomenės ir valstybės, o kai

kalbi apie visuomenės ir valstybės pagrindinius klausimus, negali

nepaliesti teisės”[3]. Todėl ateityje padėtis turėtų keistis, praktiniai

sprendimai negali visą laiką pirmauti prieš teorinius. Taigi, kas žino, ar

jau dabar prasidedantys šių klausimų svarstymai neperaugs į radikalius

teisės teorijos problemų svarstymus.

Valstybės[4] ir teisės santykis istoriškai keitėsi. Keitėsi ir

požiūris į jį. Vyrauja nuomonė, kad valstybės ir teisės atsiradimas ir

vystymasis – vieningas procesas, ir sunku nustatyti, kas atsirado pirmiau.

Yra požiūris, kad teisė atsirado pirmiau už valstybę. Ji susiklosto ten,

kur žmonės įsijungia į socialinius santykius, kur vystosi prekiniai

santykiai, nuosavybė ir valdymas. O vėliau gimsta valstybė ir įstatymas

kaip civilizuotesnė ir tobulesnė teisės forma. Kitu požiūriu, kaip rašo

N.I. Matuzovas, “istoriškai valstybė ir teisė atsiranda vienu metu,

veikiant toms pačioms priežastims”[5]. Tai, kad vienu metu – nereiškia, kad

tuo pačiu momentu ir adekvačiai. Tai sąlyginai ilgas periodas. Šiuo

požiūriu valstybė ir teisė išauga iš papročių ir ekonominių poreikių. Savo

nuomonę, be abejo, turi visos skirtingai teisę suvokiančios kryptis (ir

normatyvistinė, ir sociologinė, ir kt.).

Galų gale, tai nėra labai svarbu. Daug svarbiau, kad teisei

reikšmingu būdu valstybė iškyla tada, kai iškyla būtinybė teisės normas

įtvirtinti ir įgyvendinti, tai yra dviejuose teisės objektyvizacijos

etapuose: teisės idėjoms virstant teisės normomis ir teisės normoms

reguliuojant teisinius santykius.

Nors valstybė tėra civilizacijos reiškinys ir įkūnija jos

prieštaringumą, tačiau kartu ji “įkūnija stipriausią socialinį veiksnį

visuomenėje – organizuotą politinę valdžią, turinčią tiek pozityvią, tiek

negatyvią reikšmę”[6]. Anot S.S. Aleksejevo, o taip pat ir S. Vansevičiaus,

ši pozityvi reikšmė yra ta, kad politinė valstybinė valdžia būtina siekiant

užtikrinti visuomenės vientisumą civilizacijos sąlygomis, organizuotą jos

funkcionavimą, racionalų valdymą, apginti visuomenę ir išreikšti bendrus

gyventojų interesus. Tačiau tuo pat metu veikia ir negatyvioji destruktyvi

socialinė psichologinė valstybės dalis. Mat valstybinę valdžią įgyvendina

specialus valstybinis aparatas, valdingų organų sistema, kurie labiausiai

patiria tiek visuomenės struktūrų, nacionalinių santykių, tiek savo pačios

įstatymų, tai yra “politinės valdžios dėsningumų”[7] įtaką. Štai dėl šių

savo ypatybių ir
dėsningumų, valstybinė valdžia suvokiama kaip negatyvus

reiškinys – veikiantis per jėgą ir prievartą. Remdamasi savo monopoline

prievartos teise, valstybinė valdžia gali pasukti absoliutizmo,

nekontroliuojamo augimo keliu, “visko, kas dar galėtų turėti valdingą

reikšmę, atmetimo”[8] keliu. Tačiau kartu reikia nepamiršti ir kito šios

problemos aspekto: “plėtojantis socialinei pažangai, stiprėjant laisvės ir

humanizmo idėjoms, konkrečiuose visuomenės vystymosi etapuose demokratijos

būveine ir skleidėja tampa būtent išvystyta valstybė, kur realiai įmanomas

politinės valstybės valdžios ribojimas”[9]. O tai kelias į teisės progresą.

Teisė ir valstybė organiškai ir glaudžiai susiję. Jei teisė – tam

tikra visuomeninė tvarka, tai ji negali nesiremti į valstybę, kaip tą

tvarką formuojantį ir palaikantį mechanizmą. Tai yra teisės

institucionalizacija. O institucine teisės samprata virsta todėl, kad “nori

būti socialiai veiksminga”[10], tai yra, kad galėtų daryti realų poveikį

visuomeniniams santykiams ir kad būtų kažkas daugiau, nei moralė. Štai

kodėl teisei iškyla būtinybė vienytis su valstybe. Valstybė į teisės tapsmo

procesą įsijungia atlikdama teisėkūros ir priežiūros funkcijas, atitinkamai

kaip parlamentas ir teisėsaugos institucijos.

Kaip bebūtų, net ir esant tokiam glaudžiam teisės ir valstybė ryšiui,

šio santykio prioritetų nustatymas nėra beprasmiškas – per daug reikšmingi

jo rezultatai. Sprendžiant šį klausimą, daug kas priklauso nuo teisės

sampratos, kuria remiamasi. Teisės kaip visuomeninio susitarimo (socialinio

kompromiso) samprata verčia manyti, kad ir valstybė yra tokio kompromiso

institucinis pagrindas. Ir atvirkščiai, jei teisė suprantama, kaip

pajungimo priemonė, jei ji remiasi jėga, tai ir valstybė turi būti

suprantama, kaip prievartos įrankis. Tačiau remiantis vien bendru požiūriu

į teisę kaip į kompromiso priemonę, neįmanoma nustatyti, kam šiame

santykyje priklauso prioritetas. Čia svarbu, kam teikiama pirmenybė pačiame

ontologiniame teisės vystymesi ir apibrėžiant teisę: teisinėms idejoms,

normoms ar santykiams. Teisės – valstybės santykis keičiasi atitinkamai

vertybinėje, normatyvistinėje ir sociologinėje teisės sampratose.

“…sprendiniui “geras“

duoda pradžią ne tie,

kuriems tas “gera“

yra daroma! Veikiau

jau patys “gerieji“,

t.y. kilmingieji, galingieji,

aukštesnieji

pareigūnai…“

Friedrich Nietzche

Teisinis normatyvizmas pradėjo formuotis, kai valstybę pradėta suvokti

kaip suverenų politinį vienetą. Tuo metu įsigali pažiūra, kad vienintelė

žmones tikrai įpareigojanti teisė yra pozityvioji teisė. Taigi tik

pozityvioji teisė iš tikrųjų laikoma teise; prigimtinę ir dieviškąją teisę

imta laikyti artimesnėmis moralei, nei teisei. Vėliau politinė praktika

ilgą laiką šį požiūrį palaikė, nes valstybė buvo linkusi teisę laikyti

savotišku priedu.

Normatyvizmas, arba etatizmas, siekia suvokti teisę per teisės normas.

Būtent jos pripažįstamos teisės šerdimi ir svarbiausiu elementu.

Normatyvizmas “kalba tik apie teisės normas, o ne apie jų turinį. Jis

abejingas šiam turiniui, nes viskas, ką valstybinė valdžia nustato,

sankcionuoja, paverčia privalomo elgesio taisykle, čia laikoma teise.”[11]

Todėl šios teorijos šalininkai nesutiko su teisės ir valstybės atskyrimu.

Štai Kelzenas manė, kad valstybė tiek pat neįmanoma be teisės, kaip ir

teisė be valstybės, nes jos abi yra skirtingos vieno reiškinio pusės. Taigi

teisė sutapatinama su įstatymu. Valdžia yra teisė. Valstybė kuria įstatymus

(taigi teisę), ir visa tai yra teisinga bei teisėta. “Teisė kaip socialinis

institutas yra valstybingumo elementas, organiškai įeinantis į valstybės

struktūrą.“[12]

Jei remsimės normatyvistiniu teisės supratimu, tai teisės ir

valstybės santykyje pagrindinis vaidmuo priklauso valstybei. Teisė pavaldi

valstybei, kaip teisinių normų, kurių sistema ji ir yra, kūrėjai.

Vienintelis teisės šaltinis yra valstybės valia: nėra teisės šalia

valstybės ir be valstybės. “Teisė – tai valstybės nustatyta ar sankcionuota

bendro elgesio taisyklė, garantuota valstybės prievarta ir dėl to

visuotinai privaloma“.[13] Aišku, tada neįmanomas joks valstybės ribojimas

teise: juk jei valstybės (t.y. jos valdančiųjų organų) teisė netenkina, tai

teisės normos paprasčiausiai keičiamos. Šiuo atveju “pilietinės visuomenės

interesus teisė atspindi tik tada, kai jie transformuojasi į valstybinius

interesus“.[14] Teisė tėra valstybės produktas, jos logiška pasekmė.

Istoriškai teisė buvo sukurta valstybės, tačiau kartu normatyvistinėje

interpretacijoje “teisė nėra istorinis procesas, o tik viena iškarpa iš to

proceso, nes teise čia laikoma tik
teisė.“[15] Visa teisės esmė

čia sutelpa vienoje jos istorinio tapsmo stadijoje.

Yra skirtingų normatyvistinių teorijų, nors jos visos ir laiko teisę

valstybės įsakmių paliepimų sistema. Apie jas rašo G.N. Manovas. Anot jo,

kraštutinis normatyvizmas “teisės esmę beveik visiškai ištirpdo valstybėje,

teisę nagrinėja kaip antrinį reiškinį lyginant su valstybe, kaip valstybės

funkciją, jos instrumentą.“[16] Tada teisė neturi realios galios ir privalo

visiškai remtis į valstybės prievartą. Nuosaikesnės kryptys bando susieti

valstybę su visuomene, tarpininkaujant teisei; arba, kaip rašo M.I.

Baitinas, iškilo būtinybė pažinti teisę “ir iš bendražmogiškų

pozicijų“.[17] Tačiau ir čia ryšys veda “nuo valstybės prie visuomenės, nuo

aktyvios kūrybinės jėgos prie įtakojamos, chaotiškos ar silpnai

organizuotos terpės“.[18] Teisė tėra valstybės priemonė reguliuoti

visuomeniniams santykiams ir reguliuoja juos pagal joje įkūnytą valstybės

valią. Todėl teisė visuomenėje gali būti tik viena, ir ji yra “vieninga ir

vienarūšė su valstybe”[19]. Anot to pačio M.I. Baitino, šiuolaikiniam

normatyvizmui būdinga teisės, kaip valstybės sukurto, bet atspindinčio

visuomenės valią, tapusią valstybine valia, oficialaus teisėtumo ir

teisingumo kriterijaus samprata.

“Ji [valstybė], savo

nuožiūra, jei jos valdymo

interesai pareikalaus,

gali sulaužyti

priesaiką ir padaryti

šventvagystę. Joks

melas, jokia apgaulė,

joks žiaurumas

svetimiems ar saviems

piliečiams negali

būti peikiamas, jeigu

tuo pačiu jai

atneša naudą.”

Johanas Cheizinga

Be abejo, normatyvizmas – tai sudėtinga ir įvairialypė teorija, tačiau

ji dažnai kritikuojama. Kodėl?

Normatyvizmas, atmesdamas sociologinį ir ideologinį teisės aspektą,

skelbdamas valstybės valią vieninteliu teisės šaltiniu, nepripažindamas

etikos ir filosofijos įtakos, tampa uždara sistema. “Jei viskas, ką valdžia

reglamentuoja, yra teisė, tai teisė tvirtai užsklendžiama valstybinės

valios ribose.”[20] Teisėje dorovę “lygiaverčiai pavaduoja valstybės

prievarta”[21]. Valstybės veiksmams netaikomi žmogiškos moralės kriterijai.

Net ir pati šiurkščiausia valdžios savivalė įstatyme įforminta tampa teise,

o “įstatymų leidėjui užtenka tik žinoti, ko jis nori ir kaip tą savo norą

(dažnai savavališką) paversti visiems privalomo elgesio taisykle”[22]. Čia

teisė yra privaloma tik pavaldiesiems, o valstybė vadovaujasi vien

procedūrinėmis normomis. Taip šis požiūris nuošalyje palieka teisės turinį,

neapima teisingumo ir teisėtumo turiningojo kriterijaus, todėl neskiria

įstatymų nuo valdžios savivalės.

Tokioje teorijoje atsispindi stiprios valstybės siekimas, tačiau

kartu, neigdama pliuralizmą ir valdžių susiskirstymą, ji pasmerkia valstybę

totalitarinio režimo grėsmei. Būtent teisiniu etatizmu, kaip rašo A.

Vaišvila, “buvo siekiama legalizuoti valstybės globojamą agresyvumą tų

socialinių grupių, kurių interesas yra objektyvizuotas įstatymu nustatytoje

socialinėje tvarkoje…Todėl pozityvioji teisė čia įsiprasmina ne kaip

priemonė…savivalei apriboti, o kaip priemonė tai savivalei atpalaiduoti, ją

legalizuoti bei sankcionuoti”[23]. Taip yra, nes čia siekiama konflikto,

kuriame laimės jėga, o ne teisė, taigi į teisėtumą pretenduos tik pakankama

jėga paremti interesai. Taigi kaip tik etatizmas trukdo pereiti nuo

tarnybos valdžiai prie tarnavimo žmogui. Normatyvistiškai suprantamoje

teisėje “nėra nei pagarbos žmogaus teisėms, nei valdžios savivalės

varžančios teisės, o yra tik pozityviosios teisės normose įtvirtinta

valdžios valia, abejinga jos nustatomų elgesio normų santykiui su

prigimtinėmis žmogaus teisėmis”[24].

Kitą normatyvizmo pavojaus aspektą nurodo G.N. Manovas. Jis teigia,

kad logiškas normatyvizmo išbaigimas yra valstybės kultas, kuriame

teisininkai “į įstatymų leidybą ir įstatymų tekstus žiūri kaip į Šventą

Raštą”[25]. Tokiu būdu normatyvizmas tampa vidumi prieštaringas, nes

atmesdamas vertybinį (aksiologinį) požiūrį į teisę, jis aukščiausia vertybe

paskelbia valstybę.

Taigi teisės ir valstybės santykį normatyvizme galima apibūdinti kaip

totalitarinį (valstybė aukščiau teisės ir jos neribojama, o valstybinė

(politinė) valdžia yra sukoncentruota). Iš tiesų, toks politinis terminas

čia visai tinka, nes jei vertinsime šalutinį valstybės poveikį teisei, tai

matysime, kad politinis režimas teisės – valstybės santykį smarkiai

įtakoja, dažnai nulemdamas kitus jo bruožus ir ypatybes. Be to, politinis

režimas, tiesiogiai veikdamas visuomenės būtį,
veikia ir teisės

funkcionavimą bei vystymąsi. Kaip rašo S.S. Aleksejevas, “autoritarinio

režimo sąlygomis teisė iš viso atlieka gana siauras, sutrauktas

funkcijas…iš esmės veikia kaip “valdžios teisė” – jos įnagis,

instrumentas”[26]. Čia teisė faktiškai neveikia, vietoje jos veikia

“įteisinusi savo veiksmus autoritarinė valstybė”[27], nereikalinga

išvystytos teisės sistemos. Ir teisė praranda savarankišką reikšmingumą.

Normatyvizmo kritika atskleidžia, kad ši koncepcija nepriekaištinga

tik iš pažiūros, o iš tiesų turi nemažai spragų bei trūkumų. Istoriškai

normatyvizmas susikompromitavo fašistiniuose ir komunistiniuose režimuose.

Jo atsisakymas “yra itin svarbus”, kaip rašo E. Kūris, tai “ypač išryškėja

žvelgiant jau iš šių dienų perspektyvos, kai Vakarų politinės ir teisinės

minties socialinis kryptingumas bene visuotinai įvardijamas teisinės

valstybės arba teisės viešpatavimo (rule of law) kategorijomis”[28].

Tačiau ir dabar toks etatistinis – normatyvistinis požiūris randa

savo šalininkų. Juk normatyvistinę teisės sampratą palaiko ir tai, kad

praktikoje teisininkai daugiausia dirba su teisės normomis, o tai yra jiems

pagrindas teisės normas laikyti pagrindiniu lygmeniu. Praktikos atveju

teisės normos tebelieka ypatingoje pozicijoje. Štai S.A. Komorovas rašo:

“Teisė neegzistuoja be valstybės, ji [teisė] yra tiesioginis jos

[valstybės] produktas,…[teisė] gimsta iš ypatingos valstybinės veiklos –

teisėkūros procese… teisė yra politikos instrumentas…”[29]. Anot jo:

TEISĖ

kyla iš valstybės

išreiškia valdžioje esančių politinių jėgų valstybinę valią

valstybės saugoma

yra visuomeninių santykių reguliatorius

charakterizuojama: a) formaliu apibrėžtumu,

b) normativiškumu,

c) sistemiškumu,

tai yra teisės normų

d) dinamiškumu,

bruožai

e) nepersonifikuotumu.

yra visuotinai reišminga ir visuotinai privaloma.

Teisė čia yra su valstybe susijęs juridinis instrumentas. Nors,

reikia paminėti, kad autorius pripažįsta, jog teisė turi riboti valstybę.

Panašiai ir M.I. Baitinas linksta prie normatyvizmo. Tiesa, tai

“šiuolaikinis normatyvizmas”, kuriame stengtąsi ištaisyti praeities

klaidas. Jei anksčiau, anot jo, teisės normos buvo vertinamos kaip vertybės

savaime, tai dabar normatyvizmas tiesiog priima teisę kaip teisės normų

visumą, o tai atskleidžia aiškią, apibrėžtą teisės esmę – teisės kaip

valdingo visuomeninių santykių reguliatoriaus.“…[valstybė] yra

įstatymų šaltinis, ji visiems

valstybės

nariams nustato – jų tarpusavio

santykių ir

santykių su valstybe atžvilgiu –

normą, kas yra

teisinga ar neteisinga.”

J.J. Rousseau

Normatyvizmas – tai plati teisinės minties kryptis: be abejo, ji

negali būti visiškai klaidinga. Galime lengvai įsitikinti teisės ir

valstybės ryšių reikšmingumu teisėkūros ir teisės įgyvendinimo bei

priežiūros lygiuose.

Valstybė yra ypatingai reikšmingas visuomenėje socialinis veiksnys.

Ji pirmiausiai priimama, kaip politologinė sąvoka, bet kartu ji yra ir

teisinė sąvoka, nes tam, kad teisė darytų realų poveikį, būtų socialiai

veiksminga ir išreikštų daugiau nei abstrakčius neprivalomus moralinius

pageidavimus, ji (teisė) privalo ieškoti vidinio vienijimosi su valstybe

galimybės, “teisės institucionalizacija – tai jos socialinio veiksmingumo

užtikrinimas”.[30]

Ši institucinė teisės samprata mus ir nukreipia į tą teisės tapsmo,

ontologinio vystymosi momentą, kuriame išryškėja teisės apsijungimo su

valstybe būtinybė, ir kartu ji parodo, kodėl iškyla šis teisės poreikis.

Valstybė įgyja stulbinančią reikšmę teisei tame jos materializavimosi

laike, kai reikia, įtvirtinti ir įgyvendinti teisės normas. Valstybės

aktyvumas yra būtina to sąlyga. A. Vaišvila teigia, kad “valstybė užtikrina

triadinį teisės egzistavimą, garantuoja teisės perėjimą nuo vieno

ontologinio lygio prie kito…Teisės nebūtų, jei nevyktų šis ontologinis

perėjimas…Valstybė tampa tuo organizaciniu mechanizmu, kuris užtikrina

teisės kelią nuo teisės idėjų iki socialinės santvarkos realybės”.[31]

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2815 žodžiai iš 9342 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.