PLANAS
I Valstybės ir teisės sąveikos problema (įžanga)II Valstybės ir teisės santykis skirtngais požiūriais į teisės
sampratą
1. Pozityvistinis požiūris:
a) valstybės ir teisės suvokimas,
b) kritika,
c) valstybės įtaka teisei.
2. Vertybinis (aksiologinis) požiūris:
a) valstybės ir teisės suvokimas,
b) teisinė valstybė,
c) kritika,
d) teisės įtaka valstybei.
3. Sociologinis požiūris:
a) valstybės ir teisės suvokimas,
b) kritika,
c) teisės ir valstybės sąveika ir santykinis savarankiškumas.
4. Lietuvos kelias į naują valstybės ir teisės suvokimą.
III Išvados
Šiame darbe nesistengiama išspręsti pačios teisės – valstybės santykio
problemos, nes griežtai atmetant atskiras teorijas ir pasirenkant vieną
vienintelę, galima tik sukurti uždarą sistemą – nesugebančią vystytis.
Reikia suprasti įvairias teorijas, atrasti jų privalumus ir trūkumus. Tik
taip galima suvokti šį klausimą. Be to, ko gero, nei vienas teisės teorijos
klausimas negali būti išspręstas kartą ir visiems laikams. Kaip rašo A.
Vaišvila, “teisės sampratos šiuolaikiškumas – tai jos apibrėžimų atitikimas
konkrečios šalies einamojo momento žmogaus teisių saugos, socialinio
kompromiso bei socialinės santarvės poreikius. Todėl istoriškai vėlesnės
teisės definicijos nebūtinai turi būti nūdienos požiūriu
moderniškesnės”[1]. Analogiškai ir teisės bei valstybės santykio klausimas
sprendžiamas konkrečių aplinkybių kontekste.
Teisės sampratos, teisės ir valstybės santykio klausimais Lietuvoje
iki šiol buvo vengiama diskutuoti. Nors kardinaliai pasikeitė Lietuvos
padėtis, Lietuvoje vyksta teisinė reforma, bet nekeičiamas visos teisės
sistemos pagrindas – pats požiūris į teisę. Atrodo, kad šie klausimai vis
dar laikomi reikšmingais vien teisininkams teoretikams. Bet teisės ir
valstybės santykio klausimas nėra vien teorinis. Jo praktinės reikšmės esmė
yra ta, ar valstybė yra susaistyta teisės, ar valstybei ir jos valdymo
organams galioja visuomenei nustatyta tvarka, ar valstybė gali savo
nuožiūra šią tvarką keisti[2]. Teisės ir valstybės santykio klausimas iš
tiesų yra svarbus. Kaip rašo P.Leonas, “kai tenka kalbėti apie teisės
pagrindinius klausimus, neišvengi nepalietęs visuomenės ir valstybės, o kai
kalbi apie visuomenės ir valstybės pagrindinius klausimus, negali
nepaliesti teisės”[3]. Todėl ateityje padėtis turėtų keistis, praktiniai
sprendimai negali visą laiką pirmauti prieš teorinius. Taigi, kas žino, ar
jau dabar prasidedantys šių klausimų svarstymai neperaugs į radikalius
teisės teorijos problemų svarstymus.
Valstybės[4] ir teisės santykis istoriškai keitėsi. Keitėsi ir
požiūris į jį. Vyrauja nuomonė, kad valstybės ir teisės atsiradimas ir
vystymasis – vieningas procesas, ir sunku nustatyti, kas atsirado pirmiau.
Yra požiūris, kad teisė atsirado pirmiau už valstybę. Ji susiklosto ten,
kur žmonės įsijungia į socialinius santykius, kur vystosi prekiniai
santykiai, nuosavybė ir valdymas. O vėliau gimsta valstybė ir įstatymas
kaip civilizuotesnė ir tobulesnė teisės forma. Kitu požiūriu, kaip rašo
N.I. Matuzovas, “istoriškai valstybė ir teisė atsiranda vienu metu,
veikiant toms pačioms priežastims”[5]. Tai, kad vienu metu – nereiškia, kad
tuo pačiu momentu ir adekvačiai. Tai sąlyginai ilgas periodas. Šiuo
požiūriu valstybė ir teisė išauga iš papročių ir ekonominių poreikių. Savo
nuomonę, be abejo, turi visos skirtingai teisę suvokiančios kryptis (ir
normatyvistinė, ir sociologinė, ir kt.).
Galų gale, tai nėra labai svarbu. Daug svarbiau, kad teisei
reikšmingu būdu valstybė iškyla tada, kai iškyla būtinybė teisės normas
įtvirtinti ir įgyvendinti, tai yra dviejuose teisės objektyvizacijos
etapuose: teisės idėjoms virstant teisės normomis ir teisės normoms
reguliuojant teisinius santykius.
Nors valstybė tėra civilizacijos reiškinys ir įkūnija jos
prieštaringumą, tačiau kartu ji “įkūnija stipriausią socialinį veiksnį
visuomenėje – organizuotą politinę valdžią, turinčią tiek pozityvią, tiek
negatyvią reikšmę”[6]. Anot S.S. Aleksejevo, o taip pat ir S. Vansevičiaus,
ši pozityvi reikšmė yra ta, kad politinė valstybinė valdžia būtina siekiant
užtikrinti visuomenės vientisumą civilizacijos sąlygomis, organizuotą jos
funkcionavimą, racionalų valdymą, apginti visuomenę ir išreikšti bendrus
gyventojų interesus. Tačiau tuo pat metu veikia ir negatyvioji destruktyvi
socialinė psichologinė valstybės dalis. Mat valstybinę valdžią įgyvendina
specialus valstybinis aparatas, valdingų organų sistema, kurie labiausiai
patiria tiek visuomenės struktūrų, nacionalinių santykių, tiek savo pačios
įstatymų, tai yra “politinės valdžios dėsningumų”[7] įtaką. Štai dėl šių
savo ypatybių ir
dėsningumų, valstybinė valdžia suvokiama kaip negatyvus
reiškinys – veikiantis per jėgą ir prievartą. Remdamasi savo monopoline
prievartos teise, valstybinė valdžia gali pasukti absoliutizmo,
nekontroliuojamo augimo keliu, “visko, kas dar galėtų turėti valdingą
reikšmę, atmetimo”[8] keliu. Tačiau kartu reikia nepamiršti ir kito šios
problemos aspekto: “plėtojantis socialinei pažangai, stiprėjant laisvės ir
humanizmo idėjoms, konkrečiuose visuomenės vystymosi etapuose demokratijos
būveine ir skleidėja tampa būtent išvystyta valstybė, kur realiai įmanomas
politinės valstybės valdžios ribojimas”[9]. O tai kelias į teisės progresą.
Teisė ir valstybė organiškai ir glaudžiai susiję. Jei teisė – tam
tikra visuomeninė tvarka, tai ji negali nesiremti į valstybę, kaip tą
tvarką formuojantį ir palaikantį mechanizmą. Tai yra teisės
institucionalizacija. O institucine teisės samprata virsta todėl, kad “nori
būti socialiai veiksminga”[10], tai yra, kad galėtų daryti realų poveikį
visuomeniniams santykiams ir kad būtų kažkas daugiau, nei moralė. Štai
kodėl teisei iškyla būtinybė vienytis su valstybe. Valstybė į teisės tapsmo
procesą įsijungia atlikdama teisėkūros ir priežiūros funkcijas, atitinkamai
kaip parlamentas ir teisėsaugos institucijos.
Kaip bebūtų, net ir esant tokiam glaudžiam teisės ir valstybė ryšiui,
šio santykio prioritetų nustatymas nėra beprasmiškas – per daug reikšmingi
jo rezultatai. Sprendžiant šį klausimą, daug kas priklauso nuo teisės
sampratos, kuria remiamasi. Teisės kaip visuomeninio susitarimo (socialinio
kompromiso) samprata verčia manyti, kad ir valstybė yra tokio kompromiso
institucinis pagrindas. Ir atvirkščiai, jei teisė suprantama, kaip
pajungimo priemonė, jei ji remiasi jėga, tai ir valstybė turi būti
suprantama, kaip prievartos įrankis. Tačiau remiantis vien bendru požiūriu
į teisę kaip į kompromiso priemonę, neįmanoma nustatyti, kam šiame
santykyje priklauso prioritetas. Čia svarbu, kam teikiama pirmenybė pačiame
ontologiniame teisės vystymesi ir apibrėžiant teisę: teisinėms idejoms,
normoms ar santykiams. Teisės – valstybės santykis keičiasi atitinkamai
vertybinėje, normatyvistinėje ir sociologinėje teisės sampratose.
“…sprendiniui “geras“
duoda pradžią ne tie,
kuriems tas “gera“
yra daroma! Veikiau
jau patys “gerieji“,
t.y. kilmingieji, galingieji,
aukštesnieji
pareigūnai…“
Friedrich Nietzche
Teisinis normatyvizmas pradėjo formuotis, kai valstybę pradėta suvokti
kaip suverenų politinį vienetą. Tuo metu įsigali pažiūra, kad vienintelė
žmones tikrai įpareigojanti teisė yra pozityvioji teisė. Taigi tik
pozityvioji teisė iš tikrųjų laikoma teise; prigimtinę ir dieviškąją teisę
imta laikyti artimesnėmis moralei, nei teisei. Vėliau politinė praktika
ilgą laiką šį požiūrį palaikė, nes valstybė buvo linkusi teisę laikyti
savotišku priedu.
Normatyvizmas, arba etatizmas, siekia suvokti teisę per teisės normas.
Būtent jos pripažįstamos teisės šerdimi ir svarbiausiu elementu.
Normatyvizmas “kalba tik apie teisės normas, o ne apie jų turinį. Jis
abejingas šiam turiniui, nes viskas, ką valstybinė valdžia nustato,
sankcionuoja, paverčia privalomo elgesio taisykle, čia laikoma teise.”[11]
Todėl šios teorijos šalininkai nesutiko su teisės ir valstybės atskyrimu.
Štai Kelzenas manė, kad valstybė tiek pat neįmanoma be teisės, kaip ir
teisė be valstybės, nes jos abi yra skirtingos vieno reiškinio pusės. Taigi
teisė sutapatinama su įstatymu. Valdžia yra teisė. Valstybė kuria įstatymus
(taigi teisę), ir visa tai yra teisinga bei teisėta. “Teisė kaip socialinis
institutas yra valstybingumo elementas, organiškai įeinantis į valstybės
struktūrą.“[12]
Jei remsimės normatyvistiniu teisės supratimu, tai teisės ir
valstybės santykyje pagrindinis vaidmuo priklauso valstybei. Teisė pavaldi
valstybei, kaip teisinių normų, kurių sistema ji ir yra, kūrėjai.
Vienintelis teisės šaltinis yra valstybės valia: nėra teisės šalia
valstybės ir be valstybės. “Teisė – tai valstybės nustatyta ar sankcionuota
bendro elgesio taisyklė, garantuota valstybės prievarta ir dėl to
visuotinai privaloma“.[13] Aišku, tada neįmanomas joks valstybės ribojimas
teise: juk jei valstybės (t.y. jos valdančiųjų organų) teisė netenkina, tai
teisės normos paprasčiausiai keičiamos. Šiuo atveju “pilietinės visuomenės
interesus teisė atspindi tik tada, kai jie transformuojasi į valstybinius
interesus“.[14] Teisė tėra valstybės produktas, jos logiška pasekmė.
Istoriškai teisė buvo sukurta valstybės, tačiau kartu normatyvistinėje
interpretacijoje “teisė nėra istorinis procesas, o tik viena iškarpa iš to
proceso, nes teise čia laikoma tik
teisė.“[15] Visa teisės esmė
čia sutelpa vienoje jos istorinio tapsmo stadijoje.
Yra skirtingų normatyvistinių teorijų, nors jos visos ir laiko teisę
valstybės įsakmių paliepimų sistema. Apie jas rašo G.N. Manovas. Anot jo,
kraštutinis normatyvizmas “teisės esmę beveik visiškai ištirpdo valstybėje,
teisę nagrinėja kaip antrinį reiškinį lyginant su valstybe, kaip valstybės
funkciją, jos instrumentą.“[16] Tada teisė neturi realios galios ir privalo
visiškai remtis į valstybės prievartą. Nuosaikesnės kryptys bando susieti
valstybę su visuomene, tarpininkaujant teisei; arba, kaip rašo M.I.
Baitinas, iškilo būtinybė pažinti teisę “ir iš bendražmogiškų
pozicijų“.[17] Tačiau ir čia ryšys veda “nuo valstybės prie visuomenės, nuo
aktyvios kūrybinės jėgos prie įtakojamos, chaotiškos ar silpnai
organizuotos terpės“.[18] Teisė tėra valstybės priemonė reguliuoti
visuomeniniams santykiams ir reguliuoja juos pagal joje įkūnytą valstybės
valią. Todėl teisė visuomenėje gali būti tik viena, ir ji yra “vieninga ir
vienarūšė su valstybe”[19]. Anot to pačio M.I. Baitino, šiuolaikiniam
normatyvizmui būdinga teisės, kaip valstybės sukurto, bet atspindinčio
visuomenės valią, tapusią valstybine valia, oficialaus teisėtumo ir
teisingumo kriterijaus samprata.
“Ji [valstybė], savo
nuožiūra, jei jos valdymo
interesai pareikalaus,
gali sulaužyti
priesaiką ir padaryti
šventvagystę. Joks
melas, jokia apgaulė,
joks žiaurumas
svetimiems ar saviems
piliečiams negali
būti peikiamas, jeigu
tuo pačiu jai
atneša naudą.”
Johanas Cheizinga
Be abejo, normatyvizmas – tai sudėtinga ir įvairialypė teorija, tačiau
ji dažnai kritikuojama. Kodėl?
Normatyvizmas, atmesdamas sociologinį ir ideologinį teisės aspektą,
skelbdamas valstybės valią vieninteliu teisės šaltiniu, nepripažindamas
etikos ir filosofijos įtakos, tampa uždara sistema. “Jei viskas, ką valdžia
reglamentuoja, yra teisė, tai teisė tvirtai užsklendžiama valstybinės
valios ribose.”[20] Teisėje dorovę “lygiaverčiai pavaduoja valstybės
prievarta”[21]. Valstybės veiksmams netaikomi žmogiškos moralės kriterijai.
Net ir pati šiurkščiausia valdžios savivalė įstatyme įforminta tampa teise,
o “įstatymų leidėjui užtenka tik žinoti, ko jis nori ir kaip tą savo norą
(dažnai savavališką) paversti visiems privalomo elgesio taisykle”[22]. Čia
teisė yra privaloma tik pavaldiesiems, o valstybė vadovaujasi vien
procedūrinėmis normomis. Taip šis požiūris nuošalyje palieka teisės turinį,
neapima teisingumo ir teisėtumo turiningojo kriterijaus, todėl neskiria
įstatymų nuo valdžios savivalės.
Tokioje teorijoje atsispindi stiprios valstybės siekimas, tačiau
kartu, neigdama pliuralizmą ir valdžių susiskirstymą, ji pasmerkia valstybę
totalitarinio režimo grėsmei. Būtent teisiniu etatizmu, kaip rašo A.
Vaišvila, “buvo siekiama legalizuoti valstybės globojamą agresyvumą tų
socialinių grupių, kurių interesas yra objektyvizuotas įstatymu nustatytoje
socialinėje tvarkoje…Todėl pozityvioji teisė čia įsiprasmina ne kaip
priemonė…savivalei apriboti, o kaip priemonė tai savivalei atpalaiduoti, ją
legalizuoti bei sankcionuoti”[23]. Taip yra, nes čia siekiama konflikto,
kuriame laimės jėga, o ne teisė, taigi į teisėtumą pretenduos tik pakankama
jėga paremti interesai. Taigi kaip tik etatizmas trukdo pereiti nuo
tarnybos valdžiai prie tarnavimo žmogui. Normatyvistiškai suprantamoje
teisėje “nėra nei pagarbos žmogaus teisėms, nei valdžios savivalės
varžančios teisės, o yra tik pozityviosios teisės normose įtvirtinta
valdžios valia, abejinga jos nustatomų elgesio normų santykiui su
prigimtinėmis žmogaus teisėmis”[24].
Kitą normatyvizmo pavojaus aspektą nurodo G.N. Manovas. Jis teigia,
kad logiškas normatyvizmo išbaigimas yra valstybės kultas, kuriame
teisininkai “į įstatymų leidybą ir įstatymų tekstus žiūri kaip į Šventą
Raštą”[25]. Tokiu būdu normatyvizmas tampa vidumi prieštaringas, nes
atmesdamas vertybinį (aksiologinį) požiūrį į teisę, jis aukščiausia vertybe
paskelbia valstybę.
Taigi teisės ir valstybės santykį normatyvizme galima apibūdinti kaip
totalitarinį (valstybė aukščiau teisės ir jos neribojama, o valstybinė
(politinė) valdžia yra sukoncentruota). Iš tiesų, toks politinis terminas
čia visai tinka, nes jei vertinsime šalutinį valstybės poveikį teisei, tai
matysime, kad politinis režimas teisės – valstybės santykį smarkiai
įtakoja, dažnai nulemdamas kitus jo bruožus ir ypatybes. Be to, politinis
režimas, tiesiogiai veikdamas visuomenės būtį,
veikia ir teisės
funkcionavimą bei vystymąsi. Kaip rašo S.S. Aleksejevas, “autoritarinio
režimo sąlygomis teisė iš viso atlieka gana siauras, sutrauktas
funkcijas…iš esmės veikia kaip “valdžios teisė” – jos įnagis,
instrumentas”[26]. Čia teisė faktiškai neveikia, vietoje jos veikia
“įteisinusi savo veiksmus autoritarinė valstybė”[27], nereikalinga
išvystytos teisės sistemos. Ir teisė praranda savarankišką reikšmingumą.
Normatyvizmo kritika atskleidžia, kad ši koncepcija nepriekaištinga
tik iš pažiūros, o iš tiesų turi nemažai spragų bei trūkumų. Istoriškai
normatyvizmas susikompromitavo fašistiniuose ir komunistiniuose režimuose.
Jo atsisakymas “yra itin svarbus”, kaip rašo E. Kūris, tai “ypač išryškėja
žvelgiant jau iš šių dienų perspektyvos, kai Vakarų politinės ir teisinės
minties socialinis kryptingumas bene visuotinai įvardijamas teisinės
valstybės arba teisės viešpatavimo (rule of law) kategorijomis”[28].
Tačiau ir dabar toks etatistinis – normatyvistinis požiūris randa
savo šalininkų. Juk normatyvistinę teisės sampratą palaiko ir tai, kad
praktikoje teisininkai daugiausia dirba su teisės normomis, o tai yra jiems
pagrindas teisės normas laikyti pagrindiniu lygmeniu. Praktikos atveju
teisės normos tebelieka ypatingoje pozicijoje. Štai S.A. Komorovas rašo:
“Teisė neegzistuoja be valstybės, ji [teisė] yra tiesioginis jos
[valstybės] produktas,…[teisė] gimsta iš ypatingos valstybinės veiklos –
teisėkūros procese… teisė yra politikos instrumentas…”[29]. Anot jo:
TEISĖ
kyla iš valstybės
išreiškia valdžioje esančių politinių jėgų valstybinę valią
valstybės saugoma
yra visuomeninių santykių reguliatorius
charakterizuojama: a) formaliu apibrėžtumu,
b) normativiškumu,
c) sistemiškumu,
tai yra teisės normų
d) dinamiškumu,
bruožai
e) nepersonifikuotumu.
yra visuotinai reišminga ir visuotinai privaloma.
Teisė čia yra su valstybe susijęs juridinis instrumentas. Nors,
reikia paminėti, kad autorius pripažįsta, jog teisė turi riboti valstybę.
Panašiai ir M.I. Baitinas linksta prie normatyvizmo. Tiesa, tai
“šiuolaikinis normatyvizmas”, kuriame stengtąsi ištaisyti praeities
klaidas. Jei anksčiau, anot jo, teisės normos buvo vertinamos kaip vertybės
savaime, tai dabar normatyvizmas tiesiog priima teisę kaip teisės normų
visumą, o tai atskleidžia aiškią, apibrėžtą teisės esmę – teisės kaip
valdingo visuomeninių santykių reguliatoriaus.“…[valstybė] yra
įstatymų šaltinis, ji visiems
valstybės
nariams nustato – jų tarpusavio
santykių ir
santykių su valstybe atžvilgiu –
normą, kas yra
teisinga ar neteisinga.”
J.J. Rousseau
Normatyvizmas – tai plati teisinės minties kryptis: be abejo, ji
negali būti visiškai klaidinga. Galime lengvai įsitikinti teisės ir
valstybės ryšių reikšmingumu teisėkūros ir teisės įgyvendinimo bei
priežiūros lygiuose.
Valstybė yra ypatingai reikšmingas visuomenėje socialinis veiksnys.
Ji pirmiausiai priimama, kaip politologinė sąvoka, bet kartu ji yra ir
teisinė sąvoka, nes tam, kad teisė darytų realų poveikį, būtų socialiai
veiksminga ir išreikštų daugiau nei abstrakčius neprivalomus moralinius
pageidavimus, ji (teisė) privalo ieškoti vidinio vienijimosi su valstybe
galimybės, “teisės institucionalizacija – tai jos socialinio veiksmingumo
užtikrinimas”.[30]
Ši institucinė teisės samprata mus ir nukreipia į tą teisės tapsmo,
ontologinio vystymosi momentą, kuriame išryškėja teisės apsijungimo su
valstybe būtinybė, ir kartu ji parodo, kodėl iškyla šis teisės poreikis.
Valstybė įgyja stulbinančią reikšmę teisei tame jos materializavimosi
laike, kai reikia, įtvirtinti ir įgyvendinti teisės normas. Valstybės
aktyvumas yra būtina to sąlyga. A. Vaišvila teigia, kad “valstybė užtikrina
triadinį teisės egzistavimą, garantuoja teisės perėjimą nuo vieno
ontologinio lygio prie kito…Teisės nebūtų, jei nevyktų šis ontologinis
perėjimas…Valstybė tampa tuo organizaciniu mechanizmu, kuris užtikrina
teisės kelią nuo teisės idėjų iki socialinės santvarkos realybės”.[31]
Taigi valstybė teisine kategorija tampa atlikdama dvi fukcijas:
1)teisėkūros ir 2) priežiūros.
Kaip matome, normatyvistai savo teorijos kūrimui turėjo tvirtą
pagrindą. Be abejo, suabsoliutindami valstybės vaidmenį teisei, jie
apribojo pačią teisę, atmetė reikšmingus jos
bruožus. Tačiau kitų teisės
sampratų kūrėjai (su retomis išimtimis) jokių būdu neneigė valstybės
reikšmės. “Valstybinis nihilizmas ne mažiau pavojingas už teisinį
nihilizmą”[32], – rašė V.V. Lazarevas. Istorinė patirtis rodo, kad teisės
įgyvendinimas be valstybės būtų neįmanomas. Juk, kaip rašė S.S.
Aleksejevas, “Jai [teisei] būdingas matomas ar nematomas valstybinis
komponentas, ją žymi valstybinės valdžios “pėdsakas”[33]. Daugelis autorių
kaip pagrindinius teisės bruožus iškelia jos: valstybinį valinį,
normatyvinį, valdingą – reguliacinį pobūdį, jos privalomumą ir valstybinio
poveikio garantijas, jos neatskiriamumą, nuo valstybės etc. Šie bruožai
dažnai tik kitais žodžiais išreiškia tą patį – dvi jau anksčiau minėtas
valstybės, kaip teisinės sąvokos, funkcijas. Plačiau atskleistos jos ir
parodys teisės santykį su valstybe, bei kiek pagrįstas yra tų teiginių
iškėlimas.
Teisė kaip humanistinė idėja yra bejėgė, bet tam kad ji taptų teisės
norma, visuotinai privalomo elgesio taisykle, prireikia politinės valdžios
organizacijos – valstybės. Visuotinį privalomą “teisei iš šalies įneša
valstybės valia, kuri suteikdama teisės normoms visuotinį vykdymo įsakmumą
atskiria teisę nuo moralės”.[34] Šiuo požiūriu valstybė kuria teisę. Per
teisėkūrą valstybė tampa institucinės teisės dalimi. Teisėkūros prosese
valstybė ir teisė susijungia į vieną.
Valstybė veikia ir kaip teisės normų vykdymo garantas. Ji iškyla, kai
reikia užtikrinti, kad teisės normos būtų įgyvendintos socialiniuose
santykiuose, virstų teisiniais santykiais. “Teisėje įforminta valia
oficialiai patvirtinama ir užtikrinama valstybės”.[35] Taigi valstybė
užtikrina teisės gyvybingumą. Garantuojant teisės normų įgyvendinimą,
valstybė naudoja savo poveikio priemones, o nevykdant teisės normų
reikalavimų, ji gali panaudoti valstybinę prievartą – atitinkamą sankciją.
Tada atrodo, kad šis privalomumas “yra tik valstybinės valdžios organų
savavališkų sprendimų, valstybės paliepimų, įsakymų ir nurodymų privalomumo
pasekmė”.[36] Čia ir slypi normatyvizmo nuostatos šaknys.
Tai viena teisės – valstybės santykio pusė: valstybės įtaka teisei,
bet ši įtaka nėra absoliuti. Ko gero, nė kiek nemažesnę įtaką daro ir teisė
valstybei. Bet kad tai nustatyti, reikia pirmiau išsiaiškinti kitą požiūrį
į teisę, kuris leis kitaip pažvelgti ir į teisės – valstybės santykį.
Trumpai apibrėžiant normatyvistinį valstybės – teisės
santykį:[37]
“Vis dėlto yra
tikrasis įstatymas, teisingas
protas, –
atitinkantis prigimtį, galiojantis
visiems,
nekintamas ir amžinas, įsakmiai
raginantis
atlikti pareigas, draudimais
atgrasantis
nuo piktadarysčių.”
Ciceronas
Jau XVIII – XIX a. Vakarų Europoje atgimė dar antikos laikais iškelta
pažiūra, kad pozityvioji teisė turinti atitikti tam tikrą aukštesniąją
teisę. Nors etatizmui ir neturėta alternatyvos, bet teisės moralumo ir
teisingumo klausimas buvo keliamas ir tada, ir prieš tai.Žvelgiant iš vertybinės sampratos, pagal kurią teisės turinį ir esmę
sudaro bendražmogiškos idėjinės
vertybės, pozicijų, galima kalbėti apie teisės viršenybę valstybei. Teisė
su savo turiningosiomis vertybėmis apsprendžia valdžios veikimą, todėl
galima kalbėti apie teisės prioritetinę padėtį lyginant su valstybe ir apie
teisinę valstybę. Net viduramžiais teisė nebuvo visiškai subordinuota
politinei valdžiai – įstatymai ją (valdžią) varžė tol, kol nebuvo
pakeičiami. Jau tada (XI – XII a.) buvo pasakyta, kad “yra teisė, turinti
didesnę (juridinę) galią už valstybės sukurtąją.”[38]
Aksiologinį požiūrį atstovauja skirtingos teorijos (pavyzdžiui,
solidarumo, prigimtinės teisės, psichologinė ir kitos), todėl ir
aukščiausios vertybės iškeliamos skirtingos. Bet kas tai bebūtų: dievo
valia, įgimtos žmogaus savybės ar visuomeninė santvarka, bet tai pagrindinė
teisės dalis, ir reali teisė turi orientuotis į šias vertybes. O jei teisė
be valstybės turi tvirtą pagrindą ir todėl yra aukščiau už ją (valstybę),
tai valstybė turi būti pajungta teisei, tapti teisei tarnaujančia jėga.
Bene tipiškiausia ir populiariausia yra prigimtinės teisės teorija.
Prigimtinės teisės teorija sudaro esminį šiuolaikinės demokratinės teisės
sampratos pagrindą. Šios krypties šalininkai teisės viršenybę kildino iš
“prigimtinio įstatymo nesugriaunamumo ir juo besiremiančių individo
subjektinių teisių neatskiriamumo.”[39]
Marčenko pabrėžia tokias
vertybes: teisė turi būti visų ir kiekvieno laisvės priemonė (matas),
įstatymai turi realiai tarnauti tautos ir valstybės interesams, o
realizavimas privalo būti maksimaliai teisingas.[40]
Todėl valstybė negali savavališkai nustatyti teisės normų ir yra
idėjinio teisės turinio suvaržyta. Taigi čia įmanomas, etatistų požiūriu,
paradoksas: ne visada valstybės priimti įstatymai yra teisiniai.[41] Ir net
išvystyta įstatymų leidimo sistema nėra ženklas, kad įstatymai ir valstybė
atitinka teisės reikalavimus. Tai akivaizdžiai parodo totalitarinių
valstybių pavyzdžiai. Kaip apie tai rašo E. Kūris, įstatymų leidėjai yra
viršesni už pozityviąją teisę ir neprivalo jai paklusti, kadangi patys ją
kuria, bet, kurdami pozityviąją teisę, jie negali nukrypti nuo dieviškosios
ar prigimtinės teisės reikalavimų.[42] Pačios teisės normos tėra teisinių
idėjų įsikūnijimas. Prigimtinė teisė, kylanti iš pačios žmogaus prigimties,
yra privaloma visiems, tačiau nepakankamai pritaikyta konkretiems gyvenimo
atvejams ir tik todėl detalizuojama pozityviojoje teisėje. Ji yra
pozityviosios teisės kriterijus. Taigi teisė ir istoriškai, ir logiškai
atsiranda anksčiau už valstybę, yra viršesnė už ją, o valstybė niekada
negali pretenduoti į pirminio teisės kūrėjo vietą. Čia, skirtingai nuo
normatyvizmo, teisė nėra tapatinga įstatymams, o įstatymai tėra “viena iš
teisės išraiškos formų.”[43] Įstatymai yra tik tiek teisinis reiškinys,
kiek išreiškia teisę. Neatitinkantis teisės idėjų ir principų įstatymas
teise negali būti, todėl teisė nepriklauso nuo įstatymų leidėjo valios. Tik
teisinis įstatymas gali būti laikomas “oficialia forma pripažinta,
konkretizuota ir ginama teise.”[44] Ir taip atsiranda pozityvioji teisė,
turinti visus objektyviai suprantamus teisės bruožus. Valstybė privalo
gerbti ir saugoti aukščiausias vertybes (pavyzdžiui, prigimtines žmogaus
teises). Taigi įstatymas ne todėl yra privalomas, kad jis kyla iš
valstybės, bet todėl, kad jis yra teisinis ir tokiu būdu ateina būtent kaip
teisė. Ne teisė yra valstybinio privalomumo pasekmė, o šis privalomumas yra
teisės pasekmė; pats savaime “įstatymas neturi savo nuosavo turinio,
skirtingo nuo teisės turinio”[45], rašo V.S. Nersesianc. Teisės primato
iškėlimas įtakoja ir žmogaus viršenybės prieš valstybę iškėlimą. Buvęs
priemone, dabar žmogus tampa tikslu.
Be abejo, valstybė yra būtina, kaip įgyvendinanti institucinę teisės
būtį, paverčianti teisę visuotinai privaloma elgesio taisykle, numatančia
jos vykdymą ginančią sankciją. Jei pirmiausia teisė pasireiškia žmonių
sąžinėje, tai vėliau išreiškiama teisės normose ir jos vykdymas prižiūrimas
valstybės. Tokiu atveju galima pasakyti, kad “valstybė nesukuria teisės,
tačiau užtikrina jos veikimą visomis stadijomis”[46]. Ji teisę išveda ar
suformuluoja iš realybės sąlygų. Bet valstybė ir jos kuriama pozityvioji
teisė yra vertinamos teisinių vertybių atžvilgiu, todėl teisė yra valstybės
ir jos leidžiamų įstatymų tikslas. Valstybės reikšmė ir prasmė
apsprendžiama tuo, kiek ji nukreipia savo veiklą į teisės reikalavimų
įgyvendinimą. Bet tai nesupriešina visuomenėje pavyzdžiui, prigimtinės ir
pozityviosios teisės savaime. Demokratinėje visuomenėje teisinių idėjų
(vertybių) svarbos iškėlimas neprieštarauja pozityviajai teisei, nes šios
paskirtis yra jas (vertybes) įtvirtinti. Ir todėl, pavyzdžiui, prigimtinė
teisė ir pozityvioji teisė gali sudaryti vientisą socialinių santykių
reguliavimo sistemą. Vertybinio vertinimo lygiu įstatymo ir valstybės
reikšmę lemia jų ryšiai su teise; valstybė ir įstatymas privalo būti
teisiniais.
“Jie tobulins tuos [valstybės] apmatus,
žiūrėdami
dviejų dalykų: kas prigimtyje
yra
teisinga, gražu, nuosaiku ir panašiai
ir, antra,
kaip visa tai pasireiškia
žmonėse.”
Platonas
Vien kalbant apie teisės prioritetą prieš valstybę, galima kalbėti ir
apie teisinę valstybę. Kaip rašo R.Z. Livščicas, “apsprendžiantis
turiningas teisinės valstybės požymis yra valstybės suvaržymas teise”[47],
valstybės veiklos apribojimas teise, kuris, aišku, nėra tikslas pats
savaime, o tik būdas užkirsti kelią valstybės (valdžios) savivalei.
Valstybės apribojimas teise remiasi tuo, kad teisinėje valstybėje politika
ir valdymas turi būti teisės, kaip teisingumo įsikūnijmo, įgyvendinimo
priemonė. Vertybinis požiūris ir buvo filosofinis teisinės valstybės
pagrindas, tai yra praktinio teisės viršenybės idėjos įgyvendinimo
pagrindas.
Atrodo, kad pirmasis teisinę valstybę ir teisės
teoriškai
pagrindė A.V.Dicey. Jis rašė: “Anglija yra valdoma pagal teisės
viešpatavimo principą”[48], kuris reiškia, kad yra esminių teisingumo
principų, kurių niekas negali pažeisti, net valstybė. Teisės vystymasis,
jos principai, žmogaus teisės ir laisvės lemia valstybės veikimą ir
vystymąsi. Šiuos principus ginant “teisės viešpatavimas yra
priešpriešinamas kiekvienai valdžios sistemai, kuri remiasi valdžioje
esančių žmonių plačiais ir diskretiškais įgaliojimais, užtikrinamais
prievarta”[49],- rašo A.V. Dicey. Tokių būdu, piliečiai gali per teisę
apsiginti nuo valstybės savivaliavimo. Nors valstybė yra suvereni, bet
prievartos taikymas joje paremtas teise, o tai daro neįmanoma savivalę.
“Teisinėje valstybėje neturi būti jėgos sąvokos, o prievartos sąvoka turi
būti interpretuojama kaip teisinė prievarta, kuri įgyvendinama įstatymų
nustatytomis formomis ir procedūromis.”[50] Aišku, valstybės apribojimas
teise nepadaro asmens laisvės absoliučia. Ją irgi riboja teisė (kitų žmonių
teisės ir interesai). Valstybė ir asmuo tampa abipusiai atsakingais.Nepaisant teisinės valstybės specifikos, ji yra ir lieka valstybe.
Suverenitete pasireiškia politinė jos prigimtis, ji turi specialų valdymo
aparatą ir teisinių priemonių sistemą, taigi valstybė neištirpsta
visuomenėje. Bet, iš kitos pusės, jos ypatingumas parodo pagrindines
veiklos kryptis – 1) žmogaus, kaip svarbesnio už valstybę ir visuomenę,
teisių įtvirtinimas ir gynimas ir 2) valdžių atskyrimas, užtikrinantis
demokratiją.
Žmogaus teisės ir laisvės iškyla kaip pagrindinė vertybė, jos yra
aukščiau už kitus visuomeninius ar valstybinius sprendimus, yra
neatskiriamos nuo žmogaus ir ne iš valstybės gautos. Neprieštaringumo
žmogaus teisėms reikalavimas valstybės teisėkūrą padaro pavaldžia teisei,
teisingumui ir dorovei, pozityviąją teisę – žmogaus teisių saugotoja,
valstybę – žmogaus teisių ir laisvių apsaugos teisine organizacija. Kaip
rašo A. Vaišvila, būtent “būtinybė padidinti žmogaus teisių apsaugą
pašaukia į pozityviosios teisės leksiką tokias sąvokas kaip teisinis
įstatymas, teisinė valstybė, teisinė tvarka ir kitas”[51]. Ir jei teisinė
valstybė reikalauja įtvirtinti įstatymo viršenybę, kaip rašo A.B.
Vengerovas, kad “teisinėje valstybėje realizuojamas pagrindinis
valstybiškai organizuotos visuomenės imperatyvas “įstatymo valdžia”[52],
tai įstatymas suprantamas tik kaip objektyvios, nuo valstybės
nepriklausomos, vertybės, garantija, apsauganti nuo valstybės savivalės.