Teisine valstybe ir teises viespatavimas labaratorinis
5 (100%) 1 vote

Teisine valstybe ir teises viespatavimas labaratorinis

Turinys

1. Įžanga ……………………………………………………………………..

2. Dėstymas:

2.1 Teisinės valstybės ištakos ………………………………………………

2.2 Teisinės valstybės sąvoka………………………………………………..

2.3 Formalusis teisinės valstybės modelis……………………………………

2.4 Turiningasis teisinės valstybės modelis

2.5 Socialinė teisinė valstybė…………………………………………………

2.6 Teisinės valstybės idėja Lietuvoje

2.7 Teisės viešpatavimo sąvoka anglosaksų teisinėje sistemoje………………

2.8 Teisinio įstatymo viršenybė……………………………………………….

2.9 Žmogaus teisių realybė – teisinės valstybės pagrindinis matas……………

2.10 Teisės viešpatavimas – strateginė tautos orientacija……………………..

3. Pabaiga……………………………………………………………………..

Teisinė valstybė – tai šiuolaikinės, naujo tipo valstybės teorinis modelis, valstybės, pretenduojančios įveikti klasinės valstybės tradiciją ir tapti skirtingų socialinių grupių (klasių) bendradarbiavimo bei jų gėrovės garantavimo politine, teisine organizacija. Du paskutinius šimtmečius, o ypač po Antrojo pasaulinio karo, ji yra viena iš labiausiai Vakaruose paplitusių ir prestižiškiausių politologinės, teisinės minties temų ir valstybinės raidos praktinių idealų. “ Šiandien beveik nėra valstybės, kuri neturėtų pretenzijos būti “ teisine valstybe”,- rašo vokiečių teisininkas Herbertas Kriugeris. Pagal šį modelį savo valstybinį gyvenimą jau ne vieną dešimtmetį organizuoja Europos ir Šiaurės Amerikos visuomenės. Ta pačia linkme orientuojasi ir Lietuva.

Teisinę valstybę trumpai galima apibūdinti taip: tai valstybė, kurios veiklos laisvę riboja teisė. Šiuo atveju nesvarbu, kokia prasmė suteikiama žodžiui “ teisė”; nė viena teisinė valstybė negali pažeisti tam tikrų didesnės galios nuostatų, nesvarbu, kas būtų visuomenės laikoma šių nuosatatų šaltiniu – visuomenės valia ( Prancūzija) ,tautos istorija ( Anglija ), Dievo žodis ( Izraelis, teokratinės valstybės ), bendrieji kosminės sąrangos principai ( Senovės Kinija ir Indija ) ar protas ir sąžinė ( Amerika ); šiais pavyzdžiais nenorima teigti tai, jog, tarkime, Senovės Kinija buvo teisinė valstybė, bet tik tai, kad įstatymų leidėjų valios, išreikštos teise, legitimumo kriterijai gali būti intepretuojami labai įvairiai.

Tai susiję su bendru tautų politinio gyvenimo demokratėjimu: teisinės valstybės idėja, siekdama palenkti valstybę teisei , visada ėjo ir tebeina kartu su laisvės , demokratijos ir žmogaus teisių ginties idėjomis, nes demokratija negali niekuo kitu konkretizuotis kaip tik teisės viešpatavimu. Visur, kur būdavo orientuojamasi į demokratinę santvarką, siekta ir teisinės valstybės. Neatsitiktinai tokios valstybės idėją Europoje imta intensyviai svarstyti ir praktiškai įgyvendinti tik XVIII a. pabaigos. Tai siejama su vadinamosiomis buržuazinėmis revoliucijomis, griovusiomis totalitarinius , despotinius , monarchistinius rėžimus, kurie visuomenės valdymą grindė ne teise, o monarcho savivale ir prievarta. Buvusioje Tarybų Sąjungoje ši idėja taip pat atgimė tik “ pertvarkos” (1985) metais stengiantis bent kiek demokratizuoti sovietinę imperiją. Būtent imperijos atžvilgiu visa jėga ir atsiskleidė teisinės valstybės idėjoje tūnantis revoliucingumas; mat paaiškėjo, kad negalima demokratizuoti imperijos jos nesugriaunant. Kai dėl demokratinių pertvarkymų prislobsta valstybės prievarta, tą sistemą kūrusi ir palaikiusi , imperijos “ kaliniai”- pavergtos tautos- tuojau išsivaikšto po savo “ namus” ir ant imperijos griuvėsių sukuria nepriklausomas , nacionalines valstybes, o jų plėtotę kreipia teisinės valstybės idealo linkme.

Teisinės valstybės ištakos. Teisinės valstybės ištakos siekia XI- XII šimtmečius, kada pirma kartą ( Vakarų kultūroje ) buvo pasakyta mintis, kad yra teisė , turinti didesnę ( juridinę) galią už valstybės sukurtąją. Tiesa, idėjų, skelbiančių valstybės kuriamos teisės subordinavimą aukštesniems principams, galima aptikti ir ankstesnėse visuomenėse ( pavyzdžiui, Senovės Kinijoje ar Indijoje ), taip pat visuomenėse, kurių intelektualinis ir kultūrinis patyrimas padėjo pamatus pačiai Šiuolaikinei Vakarų civilizacijai ( graikų, romėnų, žydų ir germanų tautose ); bet tie imperatyvai, kurie tuo metu buvo laikomi privalomais įstatymų leidėjams, buvo priskiriami greičiau ne teisės, bet religijos, moralės ar filosofijos sritims. Vakarų teisės tradicija pradėjo formuotis pripažinus ,kad skirtingos teisinės sistemos gali ir varžytis tarpusavyje, ir koegzistuoti. Taip Europoje vienu metu susiformavo ir savarankiškai egzistavo kanonų bažnytinė, karališkoji, prekybos ( merkantilinė ), miestų, feodalinė ( reguliavusi santykius tarp ponų ir vasalų) ir manorinė ( reguliavusi santykius tarp ponų ir valstiečių ) teisės. Visos jos
ieškojo tokio pradinio šaltinio, kuris pateisintų kiekvienos jų autonomoškumą ir privalomumą. Tokį šaltinį rado kanonų teisininkai. Jie pradėjo vartoti pozityviosios teisės terminą ( jus positivum), žymintį teisę, kurią sukūrė įstatymų leidėjai, t.y. suverenas; arba valstybė. Pozityvioji teisė skiriasi nuo dieviškosios teisės ( jus divinum), kylančios iš Šventojo Rašto. Ji turinti neprieštarauti dieviškajai teisei, bet kartu ji yra savarankiška teisinė sistema, o jos kūrėjas yra suverenas, kuris nėra politiškai subordinuotas Bažnyčiai. Pozityvioji teisė skiriasi nuo prigimtinės teisės ( jus naturale), kylančios iš žmogaus prigimties. Įstatymų leidėjai yra viršesni už pozityviąją teisę ir neprivalo jai paklusti, kadangi jie patys ją kuria: jų valdžia tiesiogiai kyla iš prigimtinės teisės. Bet, kurdami pozityviąją teisę, jie negali nukrypti nuo dieviškosios ir prigimtinės teisės reikalavimų. Ilgainiui silpnėjant Katalikų Bažnyčios politinei įtakai, formavosi šiuolaikinė valstybės samprata: valstybė jau suvokiama kaip suverenus (t.y. nuo nieko nepriklausomas ) politinis vienetas. Tuo metu įsigali pažiūra, kad vienintelė žmones tikrai įpareigojanti teisė yra pozityvioji teisė. Taigi tik pozityvioi teisė iš tikrųjų ir laikoma teise; prigimtinę ir dieviškąją teisę imta laikyti artimesnėmis moralei negu teisei. Tai yra teisinio pozityvizmo ištakos. Tačiau šis karingasis pozityvizmas, Vakarų Europoje XVIII- XIX amžiais prarado savo pozicijas: atgimė pažiūra, kad pozityvioji teisė turinti atitikti tam tikrą aukštesniąją teisę. Kaip ir viduamžiais , teisės šaltinio, viršesnio už suvereno ( valdovo ) valią, idėja gavo tvirtą pamatą. Tik formuluojama ji buvo jau kiek kitaip. Buvo iškelta teisinės valstybės idėja. Atrodo, kad pirmasis ją teoriškai pagrindė anglas Albertas Vennas Dicey. 1885 metais pasirodė jo knyga Konstitucijos teisės studijų įvadas. Joje lordas Dicey dėstė, kad yra tam tikrų fundamentalių teisingumo principų, kurių neglai pažeisti niekas, net aukščiausieji valstybės įstatymų leidėjai. Jie įtvirtinti istoriškai susiklosčiusioje anglų bendrojoje teisėje ( common law) ir Anglijos konstitucijoje, kuri ( nors vadinama nerašytąja) yra įkūnyta tokiose istorinuose dokumentuose kaip 1215 metų Didžioji Laisvių Chartija ( Magna Carta ), 1628 metų Teisių peticija (Petition of Right) ir 1677 metų Habeas Corpus aktas ( Habeas Corpus Act). Tai principai, garantuojantys asmens laisvę. Lordas Dicey pripažino Anglijos Parlamento viršenybę ir teisę leisti visiems privalomus įstatymus, bet teigė, kad Parlamentas, leisdamas įstatymus, neturi teisės pažeisti tokių pagrindinių asmens teisių, kaip teisė į laisvę, visų piliečių ( valdinių) lygybė prieš įstatymą, diskusijų laisvė, viešų taikių susirinkimų teisė, teisė, kad būtų vykdomas “ deramas ( t.y. teisingas ir įstatymais įtvirtintas ) teisinis procesas “ ,be kurio asmeniui negali būti atimta gyvybė, laisvė ar turtas, ir kt. Lordas Dicey vartojo anglišką terminą “ rule of law”, kuris į lietuvių kalbą gali būti verčiamas “ teisės viešpatavimas “.Amerikos teisės doktrina rule of law sampratą papildė įstatymų konstitucingumo idėja : pilietis turi nekviestionuojamą teisę ginčyti teisme net pačių įstatymų leidėjų sprendimus ir veiklą, jeigu jų veiksmai ar išleisti įstatymai pažeidžia pagrindines piliečio teises ir laisves, įtvirtintas Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucijoje. Taigi anglų teisės doktrina teigia, kad valstybės kuriama teisė turi atitikti pagrindinius teisės principus, kylančius iš anglų tautos istorijos. O Amerikos teisės doktrina grindžiama prigimtinės teisės idėja, teigiant, kad tam tikri moralės ir teisingumo principai, įkūnytini protu ir sąžine, yra privalomi įstatymų leidėjams ir jau vien dėl to patys savaime yra svarbiausi teisinės tikrovės elementai. Šių principų pažeidimai, net jeigu tai daroma išleidžiant įstatymus, gali būti šalinami teismo keliu; tokiu atveju teismas tampa ne tik ir visų pirma ne valstybės, bet pačios visuomenės – civilizuotos pilietinės visuomenės!- institucija, kurios dėka piliečiai gali apsiginti nuo savivaliavimo valstybės lygiu. Abiem atvejais valstybė privalo paklusti Konstitucijai. Tuo galima paaiškinti ir didelį teismų savarankškumą anglosaksų teisės tradicijos šalyse ( ypač JAV ): jie yra mažai varžomi įstatymų leidėjų, bet pirmiausia paklūsta Konstitucijai, kurią aiškindami vertina ir pačių įstatymų leidėjų veiklą.

Teisinės valstybės sąvoka. Teisinė valstybė ( teisės viešpatavimas), vaizdžiai tariant, reiškia, kad valdo “ ne žmonės, bet teisė”. Ta pačia kryptimi formavosi Europos teisingumo teismo juridprudencija, kurioje buvo suformuluoti vadinamieji bendrieji teisės principai. Iš jų paminėtini proporcingumo principas, pagal kurį taikomos teisinės priemonės turi būti tinkamos tikslams pasiekti ir neperžengti būtinumo ribų; teisėtų lūkesčių principas, pagal kurį turi būti ginamas teise besiremiantis suinteresuotų asmenų pasitikėjimas; procesinės teisės principai, įtvirtinantys teisę būti išklausytam, teisę į gynybą ( taip pat ir į efetyvią teisminę gynybą) ir teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą ( privatumą); gero valdymo
administracinis sąžiningumas ir t.t) ir kt. Paminėtina ir Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija, kurioje, aiškinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, formuluojami principai, atitinkantys tuos formuluojamus mokslinėje teisinės valstybės koncepcijoje: teismo nešališkumas, teisiminio nagrinėjimo viešumas, teisė į gynybą, teisė į asmeninio gyvenimo gerbimą, minties, sąžinės ir religijos laisvė, socialinės ir politinės veiklos laisvė ir kt.

Turint omenyje daugiaplanę teisinės valstybės sampratą ir jos praktikos įvairovę, čia bus aptariami tik tie teisinės valstybės požymiai ir tik tokiu mastu, kiek tai būtina siekiant suformuoti bendrąjį teisinės valstybės modelį.

Teisinės valstybės koncepcija, tiesiogiai susiformavo pereinant iš XVIII į XIX amžių, nors jos ištakos nusidriekia į Antikos laikų politinę, filosofinę mintį, į viduramžių miesto teisę, į Naujųjų amžių ir ir Švietimo epochos filosofiją.Šia idėja ginklavosi jauna Vakarų Europos buržuazija,siekdama savo interesų gintį paversti valstybinės veiklos tikslu.

Valstybę, paklūstančią savo pačios leidžiamiems įstatymams, nuo XIX a. pradžios imta vadinti vokišku terminu “ Rechtsstaat” . iki tol “teisinės valstybės” ekvivalentu laikytas “ Respublikos “terminas. Teisinės valstybės šaltiniu laikomas ir kiek ankščiau pasirodęs C.TH.Welcker’io veikalas” Pagrindiniai teisės valstybės ir bausmių principai”. Kai kurie autoriai ( C.Schmittas) mano, kad “ teisinė valstybė” gali turėti tiek reikšmių, kiek ir pats terminas” teisė”.Tačiau teisinėje literatūroje “ teisinė valstybė” suprantama trimis reikšmėmis: kaip “teisėtumo valstybė”( formalistinis modelis ), kaip “teisės viešpatavimo valstybė” ( turiningasis modelis). Būtent pastarajam pažymėti anglai ir vartoja terminą “ rule of law””. Pastaruoju metu Vakaruose “teisinei valstybei” suteikiama ir “ socialinės teisinės valstybės “ prasmė arba “ visuotinės gėrovės valstybė”. Negalima pasakyti, kad visi šie terminai būtų visiškai tapatūs, tačiau pagrindinė jų prasmė išauga iš Europos bendrosios teisės ir ją nusako idėjų kompleksas: 1) atsisakymas nuo jėgos primato; 2) orientacija į teisės viešpatavimą; 3) žmogaus teisių ir laisvių gynimas norminant, ribojant, skirstant ir teismo priemonėmis kontroliuojant valstybinę valdžią.

Taigi yra du teisinės valstybės modeliai: formalusis ir turiningasis.

Formalusis teisinės valstybės modelis.Jį sudaro teisinė valstybė kaip teisėtumo valstybė ir teisėtumo valstybės vidinis prieštaravimas.

Dėl ilgametės absoliutizmo ir despotizmo tradicijos valstybinė valdžia iki XVIIIa pab Europoje (išskyrus Lietuvos-Lenkijos valstybę) buvo suvokiama kaip pagrindinė ir didžiausia grėsmė žmogaus teisėms. Siekiant paralyžuoti šią grėsmę, reikalauta apriboti valstybinę valdžią jos pačios leidžiamais įstatymais. Tai nebuvo nauja idėja, ji buvo žinoma jau Antikoje.Savo pačios susaistyta įstatymų valstybė jau turinti ne moralinį, o teisinį pobūdį.Jos veiksmai piliečiams iš anksto žinomi, nuspėjami ir dėlto mažiau pavojingi.Valstybės institucijos galinčios daryti tik tai, ką joms leidžia įstatymas, o piliečiai viską, ko nedraudžia įstatymas. Šitaip teisinę valstybę aiškino dauguma XIX ir XX amžiaus pradžios teisininkų.jie plėtojo teisinės valstybės teoriją kaip “ savęs apribojimo” koncepciją: teisinė valstybė-tai organizacija , kuri savo santykius su piliečiais grindžia savo pačios leidžiamais įstatymais.

XIX amžiaus antroje pusėje teisinės valstybės sąvoka pradedama tapatinti su “ teisėtumo valstybe”. Valstybės susaistymas su jos pačiais leidžiamais įstatymais ėmė susilaukti kritikos.Kaip valstybinė valdžia gali save apriboti savo pačios leidžiamais įstatymais, jei ji neturi jokios virš savęs stovinčios aukštesnės valdžios? Kadangi čia nėra teisės šalia įstatymo, tai kiekvienas valstybės sprendimas , net ir savavališkas, jei tik jam suteikiama įstatymo forma, yra teisė.Įstatymas, kuris objektyviai pašauktas ginti žmogaus teises nuo valstybinės agresijos, gali tapti pagrindu legalizuoti tą agresiją.

Turiningasis teisinės valstybės modelis.Jį sudaro teisinė valstybė kaip teisės viešpatavimo organizacija. Įvykių raida šia linkme plėtojosi Anglijoje..Svarbiausia čia buvo pripažinimas , kad valstybės valia nėra vienintelis teisės šaltinis, kad valstybės valią turi varžyti ne šiaip valdžios leidžiami įstatymai, o žmogaus teisės, t.y. vertybės , esančios šalia valstybinės valdžios ir nepriklausomos nuo jos valios. Valstybė pašaukta ne suteikti asmens teises, o tik kurti mechanizmą joms garantuoti. Tokią valstybę imta vadinti A.Dicey’o terminu “rule of law”- “valstybė yra teisinė, jei jos veikla susaistyta ir apribota teise, pavaldi teisei, stovi ne šalia teisės ir ne virš.” Rule of law teisinei valstybei buvo svarbu ne tik deklaruoti teisės viršenybę, bet ir ją realiai garantuoti. Iš čia- būtinybė konceptualią teisinės valstybės sampratą pagilinti institucine- formuoti žmogaus teisių saugos ir įgyvendinimo teisinį, organizacinį
mechanizmą. Buvo svarbu ne tik deklaruoti , kad pozityvioji teisė neprieštarautų prigimtinei, bet kad ir būtų atitinkamas teisinis mechanizmas( Konstitucinis teismas), tokį prieštaravimą konstatuojantis ir kartu galintis tokio konstatavimo pagrindu pripažinti konkretų įstatymą neturinčiu juridinės galios.. Turiningieji teisinės valstybės požymiai:

1) tautos suverenitetas kaip valstybinės valdžios legitimizacijos ir demokratinio teisėkūros būdo , valdžios institucijų bei pareigūnų atsakomybės teorinis pagrindas. Konstitucinis žmogaus teisių bei laisvių įtvirtinimas.

2) Visa teisinė sistema remiasi societarine arba pilietine teisės samprata, kuri teisė kildina iš visuomenės , teisės netapatina su įstatymu, patį įstatymą laiko tik pagrindine teisės išreiškimo forma.

3) Teisės viršenybė arba valstybinės valdžios ir pačių piliečių susaistymas teise( prigimtinėmis žmogaus teisėmis). Valdžia pašaukta leisti ne bet kokius įstatymus, o tik tarnaujančius visų piliečių vienodai teisių saugai.

4) Pilietinės (atviros) visuomenės bei savivaldos institucijų buvimas.

Be plačiai žinomo teisinės valstybės skirstymo į anglosaksiškąją rule of law ir vokiškąją Rechtsstaat tradicijas, teisinės valstybės koncepcija šiandien rutuliojama dviem kryptimis, kurių abiejų teorinis pagrindas yra teisės viršenybės idėja. Pirmoji, instrumentalistinė, teisinės valstybės koncepcija diktuoja tokius teisinės valstybės požymius:

1) Normų bendras pobūdis, leidžiantis jas taikyti visiems numatytiems teisės subjektams;

2) Normų prieinamumas arba viešumas, užtikrinantis teisės subjektams galimybę jas sužinoti;

3) Normų išankstinis pobūdis, reiškiants, kad jos bus nustatytos dar iki iškylant reikalui jas taikyti;

4) Normų aiškumas, suprantamumas teisės subjektams,

5) Normų neprieštaringumas, negalimumas vienu metu ir reikalauti tam tikro elgesio,ir jį drausti;

6) Normų “adresatų” pajėgumas elgtis pagal normų reikalavimus, kitaip tarinat, nereikalavimas, nereikalavimas to, kas neįmanoma;

7) Normų santykinis stabilumas;

8) Normų “ kongruentiškumas” , t.y. atitiktis tarp elgesio, kurio reikalauja normos, ir elgesio, kurio reikalauja teisėsaugos ir kitos teisę taikančios institucijos.

Antroji, substantyvinė, teisinės valstybės samprata papildomai reikalauja, kad:

1) Ne tik normų “ adresatai” pajėgtų elgtis taip, kaip reikalauja normos, bet ir valdžios institucijos, nustatydamos teisės normas, veiktų gera valia;

2) Panašiso bylos būtų sprendžiamos panašiai , taigi teisėjai neturėtų absoliučios nuožiūros, kaip taikyti teisės normas;

3) Įstatymai būtų žinomi,negaliotų atgal, nebūtų baudžiama už tai,kas nebuvo uždrausta, o nusikaltimai būtų griežtai apibrėžti;

4) Būtų paisoma prigimtinio teisingumo reikalavimų, kaip antai tinkamo teisminio proceso, teismo posėdžių viešumo teismų nešališkumo ir nepriklausomumo ( ne tik nuo politinės valdžios , bet ir nuo visuomenės nuomonės spaudimo), sprendimo pagrindimo įrodymais ir pan. Kartais kaip atskiri teisinės valstybės ( teisės viešpatavimo) požymiai pabrėžiami teismų prieinamumas, neleidžiamumas teisėsaugos institucijoms pačioms nukrypti nuo teisinės valstybės reikalavimų, taip pat teismų galia prižiūrėti, kaip minėtų teisinės valstybės reikalavimų laikosi kitos institucijos.

Kur vidinio demokratijos ir teisinės valstybės ryšio nejaučiama, ten neaišku, kas yra teisinė valstybę ir kuria linkme ji formuotina. 1864m vokiečių teisininkas Ottas Bahras rašė: “ Vargu ar atsiras šiandien tokie, kurie savo vėliavoje nebūtų įsirašę “ teisinės valstybės” lozungo, ir vis dėlto daugiau yra tų, kurie kėlė “ teisinės valstybės” idėją kaip valstybės vystymosi tikslą, idealą, bet tarp jų nedaug yra tokių, kurie aiškiai suvoktų , ko jie iš tiesų nori, apsiginkluodami šiuo reikalavimu , ir dar mažiau yra tokių ,kurie žinotų, kokiomis priemonėmis jie nori to pasiekti”.

Bet šitaip buvo galima rašyti tik svarstant teisinės valstybės idėją, aiškiau nesiejant jos su demokratija .Kur norima kurti teisinę valstybę ne kaip demokratinę tvarką, ten ši kūryba praranda savo tapatybę ir tampa nepasiekiamu tikslu.Demokratinė valstybinės valdžios kilmė, demokratinis įstatymų kūrimo būdas-svarbiausia teisinės valstybės legitimizacijos prielaida. Demokratija užtikrina geriausią harmoniją tarp teisinės tvarkos ir piliečių valios.Demokratija ir teisinė valstybė santykiauja kaip turinys ir forma. Demokratija išreiškia bendras vertybines visuomenės nuostatas, o teisinė valstybė formuojasi kaip teisinis , organizacinis mechanizmas šioms vertybėms įgyvendinti. Tik tokio mechanizmo pavidalą įgyjanti demokratija tampa funkcionalia. Teisinės valstybės raida-tai demokratijos idėjų transformavimosi į žmogaus teisių apsaugą per tų idėjų norminimą ir institucionalizavimą raida. Realiai veikianti demokratija- tai teisinė demokratija.Todėl tie autoriai, kurių kiekvieną pozityviosios teisės” tobulinimą” bando aiškinti ir kaip poslinkį teisinės valstybės link, turi pagrindą, tik tuo atveju, jei tą tobulinimą supranta, kaip teisinės sistemos veiksmingumo, ginant žmogaus teises, didinimą.

Mūsų terminui “
teisinė valstybė” ,kaip ir vokiškajam “ Rechtsstaat” ar rusiškajam “ pravovoje gosudarstvo” anglų kalboje nėra atitikmens. Jie verčiami “ law-based state” ( “ teise besiremianti valstybė”) arba “ law- governed state” ( “ teisės valdoma valstybė’). Abu šie vertiniai, skirtingai negu originalaus angliškas terminas “ state under the rule of law” ( “ valstybė, paklūstanti “ teisės viešpatavimui”), anglų kalbos požiūriu yra nenatūralūs, dirbtiniai. Taip yra todėl, kad Vokietijos, Prancūzijos, taip pat kai kurių kitų Vakarų Europos šalių teisės doktrinos ( kaip ir mūsiškė) ilgai nepripažino, jog yra kitų imperatyvų, ne tik rinkėjų valia, ribojančių įstatymų leidėjų laisvę nustatyti socialinės tvarkos pradus ( ši nuostata ilgainiui gerokai evoliucionavo, šių šalių teisinėms sistemoms artėjant prie tų ,kurios savarankiškai generavo rule of law idėją. Vienintelė valia, kuriai esą turi paklusti įstatymų leidėjai, yra tautos ( visuomenės) valia, kurią tauta pareiškia per laisvus periodškus rinkimus. Ši doktrina formavosi Prancūzijoje , Didžiosios prancūzų revoliucijos vadams iškėlus prigimtinių žmogaus teisių šūkį – bet į kartą tuo ir buvo apsiribota. Net pažangiausia to meto prancūzų teisinė mintis žmogaus prigimtinių teisių nekildino iš tautos istorijos, kaip tai buvo Anglijoje, ar iš proto ir sąžinės kaip Amerikoje. Prancūzijos teisės doktrina pripažino , kad žmogus iš prigimties turi tam tikrų teisių, kurias įgyvendinti valstybė neturi kliudyti. Bet, kita vertus, Prancūzijos teismai neturi ( ar bent ilgą laiką neturėjo ) galios anuliuoti įstatymų leidėjų sprendimų, net jeigu pastarieji šias prigimtines teises ir pažeistų. Ši doktrina buvo plėtojama XIX amžiuje Vokietijoje.

Patys savaime teisinės valstybės parametrai nenurodo, kokiu mastu valstybė užtikrina ekonomines,socialines ar kultūrines teises, kokią socialinę politiką ji vykdo. Šiuo požiūriu teisinė valstybė kaip teisinė kategorija yra laisva nuo subjektyvaus įsivaizdavimo, kas visuomenėje yra teisinga ar gera, nuo politinių ( partinių) ar ideologinių preferencijų. Minėti parametrai aiškiai orientuoja, kad turi būti vengiama teisinę valstybę ideologizuoti, paversti ją vienu iš lozungų socialiniuose, ideloginiusoe ar partiniusoe konfliktuose. Visi nurodyti teisinės valstybės požymiai vienareikšmiškai kreipia į formalią , teisinę erdvę.

Socialinė teisinė valstybė. Kartais teigiama, kad teisinė valstybė- tai tokia valstybė, kurioje sudaromos ekonominės, socialinės ir kultūrinės sąlygos visapusiam asmenybės vystymuisi, užtikrinama socialinė gerovė ir pan. Būtent šia linkme kaip tik ir plėtojasi modernioji Vakarų šalių valstybės koncepcija ir praktika. Pripažįstama,jog “ visuotinės gėrovės valstybė” tėra tolesnis teisinės valstybės modelio išplėtojimas. Tai ta pati teisinė valstybė, tik jai dabar dar keliamas uždavinys pereiti nuo negatyvaus teisės į laisvę ir nuosavybę užtikrinimo prie pozityvaus poveikio gamybai skatinti ir nacionalinio produkto teisingesniam perparskirstymui. Jos veikla neturi vien apsiriboti tik tvarkos apsauga, ji privalanti kartu ir palaikyti visų piliečių gėrovę.Tokios orientacijos valstybė Vakarų literatūroje vadinama labai įvairiai: Italijoje-“ pagelbstinčia valstybe”, Prancūzijoje-“ valstybe globėja” arba “ socialine teisine valstybe”.Pastarasis terminas šiandien beveik visuotinai įsitvirtinęs vokiečių, prancūzų teisinėje literatūroje.

Liberali valstybė pripažino socialinį skurdą kaip neišvengiamą ir kartu pripažįsta privačią savanorišką labdarą kaip adekvačiausią formą skurdo problemai spręsti. Socialinės teisinės valstybės koncepcija atskleidžia, kad skurdas ir su juo susijusi įtampa gresia pačiam santvarkos pagrindui ir todėl aktyvina valstybės vaidmenį vykdant visuomenės reformas,kad išvengtų prieštaravimų paaštrėjimo.Socialinis valstybės poveikis bendrajai pažangai yra tiek sureikšmintas, kad jis yra įtvirtintas daugelio pokario Vakarų Europos valstybių konstitucijose. Lietuvoje apie socialinę teisinę valstybę oficialiai nei rašoma, nei kalbama, nors šia linkme ir nemažai daroma praktiškai.

Socialinė teisinė valstybė-kokybiškai nauja demokratijos forma. Ši teisinės valstybės terminų ir definicijų evoliucija nuo nuo teisėtumo valstybės prie rule of law, o nuo jos-prie socialinės teisinės valstybės – rodo, jog valstybės vis labiau artėja prie autentiškosios paskirties- būti piliečių teisių pasaugos ir įgyvendinimo teisine organizacija; vis labiau įveikiamas valstybės ir tautos susvetimėjimas. Valstybė evoliucionuoja nuo asmeniui priešiškos aplinkos prie jam pagelbstinčios jėgos. Ji liudija akivaizdų liberalistinių tendencijų valstybės koncepcijoje įveikimą. Socialinė valstybė nesitenkina teisinio mechanizmo žmogaus teisėms ginti nuo neteisėto kėsinimosi sukūrimu, ji nepalieka ekonominių santykių savieigai, ji juos reguliuoja, atsižvelgdama į visų piliečių teisių realią saugą. Todėl socialinė teisinė valstybė yra demokratinės teisinės valstybės ir jos propaguojamo teisės viešpatavimo principo išplėtojimas ir pagilinimas iki jo pilnatvės. Tai politinės
išplėtojimas į ekonominę ir socialinę demokratiją.

. Socialinė valstybė- tai nesusipratimas, kuris gali reikšti viena: kad valstybė būtų laikoma teisine, ji turi būti turtinga; priešingu atveju ji nepajėgtų susidoroti su tais uždaviniais, kurie keliami socialinei valstybei. Toks teisinės valstybės tapatinimas su socialine valstybe yra pavojingas, nes paverčia niekais pačią teisinės valstybės idėją, leidžia ekonomiškai nepajėgios valstybės valdžią populistiškai kaltinti nukrypimu nuo teisinės valstybės standartų net ir tais atvejais, kai ši valdžia siekia iš tikrųjų įgyvendinti teisės viršenybę.

Išties, kai kurių valstybių konstitucijose ( pvz.: Vokietijos, Rusijos) teisinės valstybės sąvoka vartojama šalia socialinės valstybės. Konstitucionalizmo teorijos požiūriu tai reiškia, kad valstybė, pasiskelbusi teisine, įsipareigoja užtikrinti kuo platesnes ekonomines ir socialines teises, kurias yra įtvirtinusi savo įstatymuose. Bet tai anaiptol nereiškia, kad socialinė valstybė yra tam tikra teisinės valstybės rūšis, atmaina ar išsivystymo pakopa. Pirešingai, jeigu skurdi, ekonominius sunkumus išgyvenanti valstybė atitinka nurodytus teisinės valstybės parametrus, ji pagrįstai laikytina ne mažiau teisine, negu, tarkime, gerovės valstybė. Dar daugiau, socialinė valstybė savaime nereiškia ,kad ji yra teisinė. Tai gali būti intervencionalistinė, netgi totalitarinė valstybė, kurioje klesti nežabotas valdžios kišimasis ne tik į ūkinę veiklą, bet ir į žmonių asmeninį gyvenimą, tačiau kuri vis dėlto siekia užtikrinti tam tikrą ( bent minimalų) pragyvenimo lygį savo nelaisviems piliečiams. Pažymėtina, kad istoriškai viena pirmiausių socialinės valstybės formų buvo policinė valstybė, visuotinę gerovę bandžiusi užtikrinti policinėmis priemonėmis. Neatstiktinai kai kurie žymiausieji teisinės valstybės teoretikai “ susocialintą” teisinės valstybės sampratą ( išpažįstamą kai kuriose trečiojo pasaulio šalyse) netgi parvardžiuoja :” teisinės valstybės iškrypimu”.

Tad jeigu socialinę valstybę galima laikyti konstituciniu ( teisiniu) principu, tai yra kitas, ne teisinės valstybės principas, reiškiantis tam tikrą valstybės socialinę orientaciją, jos ekonominių ir socialinių įsipareigojimų įtvirtinimą. Todėl teisinę valstybę būtina aiškiai skirti nuo socialinės valstybės: valstybė gali būti ir socialinė, ir teisinė, bet ji gali būti tik socialinė arba tik teisinė, arba nei viena, nei kita; jei valstybės konstitucijoje yra įtvirtintos plačios socialinės garantijos, ji bus teisinė tik šias garantijas realiai užtikrinus, bet jei tokių garantijų nėra įtvirtinta, pakaks, kad ji bent atitiktų jau minėtus teisinės valstybės parametrus.

Dar labiau netikslu būtų teisinę valstybę laikyti ne tik socialinės valstybės, bet ir gerovės valstybės sinonimu; pastaroji sąvoka apskritai žymi ne tam tikrą teisinį principą, bet faktinį valstybės būvį, jos ūkio ir visuomenės situaciją. Čia nėra galimybės ( ir reikalo) aptarinėti įvairių gerovės variacijų- konservatyviosios gerovės valstybės, socialdemokratinės gerovės valstybės, vadinamųjų Bismarcko gerovės valstybės ir sero Beveridge’o gerovės valstybės, socialinių paslaugų valstybės ir pan. Minėtų gerovės valstybės atmainų pavadinimų turėtų pakakti, kad būtų aišku, jog gerovės valstybė- tai politikos ir ekonomikos, bet ne teisiės mokslo kategorija.

Teisinės valstybės idėja Lietuvoje. Tai buvo lemtinga ir lietuvių tautai atgaunant nepriklausomybę. Sovietams paskelbus, kad jie kurs teisinę valstybę-teiks pirmumą ne jėgai, o teisei, lietuvių tauta gavo bent formalią galimybę pasiremti prigimtine tautų teise į laisvę ir nepriklausomybę- įgyti teisinį ir moralinį pagrindą priešintis Sovietų Sąjungos pozityviajai teisei, įtvirtinančiai ir ginančiai Lietuvos okupaciją, ir aneksiją, teigti, jog negalioja pozityvioji teisė, prieštaraujanti prigimtinei. Tai morališkai drąsino ir skatino Lietuvos išsivaduojamąjį sąjūdį, leido lietuvių tautai jausti visos civilizuotos žmonijos paramą, jausti, jog mūsų pusėje stovi teisė, nors ir nestovi jėga. Tai, kad laimėjo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sąjūdis, buvo didžioji ir visos žmonijos, siekančios gyventi pagal teisines vertybes, pergalė, tai teisės pergalė prieš neteisės ir jėgos kulto dominantę.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4527 žodžiai iš 8998 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.