Lietuvos valstybės ir teisės teorija mindaugo įsigalėjimas centralizuotos monarchijos kūrimas
5 (100%) 1 vote

Lietuvos valstybės ir teisės teorija mindaugo įsigalėjimas centralizuotos monarchijos kūrimas

TURINYS

Įvadas 2

Mindaugo atsiradimo aplinkybės 3

XIII a. Lietuvos politinis žemėlapis 4

Lietuva ir vyresnieji kunigaikščiai, jų valdos 4

Mindaugo kovos suvienijant Valstybę 6

Brolėnų sąjunga prieš Mindaugą 7

Mindaugo krikštas ir karūnavimas (1251-1253m.) 8

Mindaugas po krikšto ir karūnavimo 10

Pabaiga 11

Naudota literatūra 12

Įvadas

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Mindaugas minimas 1219 m. tarp lietuvių kunigaikščių sudariusių taikos sutartį su Volynės kunigaikščiu Danieliumi. Kada Mindaugas pradėjo Lietuvos vienijimą nėra patikimų duomenų, tačiau jau 1238-aisiais jis minimas kaip Lietuvos valdovas.

1249m. vykęs Mindaugo vidaus karas su jo politikos priešininkais pasibaigė Mindaugo pergale. Pa-reiškęs norą krikštytis, Mindaugas sugebėjo išskaidyti prieš jį sudarytą Livonijos ordino, Tautvilo, Žemaitijos kunigaikščio Vykinto ir Volynės koaliciją.

Mindaugo krikšto iniciatorius buvo Livonijos ordinas, tikėjęsis tokiu būdu paversti jį savo vasalu, o Lietuvą – Livonijos provincija. 1251-aisiais Mindaugą pakrikštijo Andrėjus von Štirlandas. Lietuvą pripažino popiežius Inocentas IV. Tolesnis Mindaugo ketinimas karūnuotis suardė ankstesnius Li-vonijos planus. Vainikuoti Mindaugą ir jo žmoną Mortą popiežius įpareigojo Kulmo vyskupą. 1253m. liepos 6 d. Mindaugas ir Morta buvo karūnuoti Lietuvos karaliumi ir karaliene (karūnos pa-gamintos Rygos meistrų). Mainais už karūnavimą Mindaugas buvo įpareigotas kryžiuočiams ati-duoti dalį Žemaitijos ir Jotvos.

Mindaugas sudarė sąjungą su Volynės kunigaikščiu Danieliumi prieš Aukso Ordą, tačiau jų 1258/59 m. žygis prieš totorius buvo nesėkmingas. Mindaugo padėtis Žemaitijoje buvo silpna, ypač po to, kai žemaičiai be Mindaugo paramos 1260m. liepos 13 d. Durbės mūšyje sumušė Livonijos kryžiuočius.

Apie 1261 m. Mindaugas atsisakė krikščionybės ir susivienijęs su žemaičiams vadovaujančiu Tre-niota bandė kovoti su Ordinu. 1261 m. žygis prieš Ordiną nenusisekė. Treniota kartu su kunigaikš-čiu Daumantu iš Nalšios 1263 nužudė Mindaugą ir du jo sūnus, Ruklį ir Rupeikį. Pretekstas nužu-dyti buvo Mindaugo nenoras išleisti iš mirusios Mortos laidotuvių jos seserį Daumantienę ir ketini-mai ją vesti (esą tokia buvusi Mortos priešmirtinė valia). Spėjama Mindaugo žūties vieta yra Ag-luona (į šiaurės rytus nuo Daugpilio). Treniota tapo didžiuoju kunigaikščiu, tačiau juo išbuvo tik apie pusmetį, nes 1264-aisiais jį nužudė Mindaugo žirgininkai. Didžiuoju kunigaikščiu 1264 m. ta-po Mindaugo sūnus Vaišelga (Vaišvilkas), kuris 1267 m. sosto atsisakė, pasitraukė į stačiatikių vie-nuolyną Ugrovske ir tais pačiais metais ten buvo nužudytas.



Mindaugas (apie 1203m. – 1263m.) – pirmasis Lietuvos Didysis Kunigaikštis (~1238 – 1253, 1262-1263), taip pat pirmasis bei vienintelis Lietuvos Karalius (1253-1262).

Paprastai laikoma, kad Mindaugas suvienijo Lietuvos žemes į valstybę, nors dalis istorikų teigia, jog Lietuvos valstybė buvo sukurta iki jo.

Mindaugo atsiradimo aplinkybės

Valstybė buvo įkurta ne viena diena. Ji buvo kuriama ilgai ir palaipsniui. Valstybei susikurti padėjo nuolatinis reikalas kariauti. Jau iš žilos senovės buvo lietuvių šeimų ir apylinkių sambūrių, kuriuos sudarė gyvas reikalas gintis ar ką nors pulti. Tokių mažų, savo vadus turinčių apylinkių iš pradžių buvo mažai. Todėl nebūdami susijungę lietuviai buvo puolami kaimynų rusų kunigaikščių. Bet nuo antros XΙΙ amž. pusės ir lietuviai pradėjo pulti rusus. Jie pasiekdavo labai tolimas rusų sritis ir grobdavo jų turtus. XΙΙΙ amžiaus pradžioje lietuviai buvo tikras rusų siaubas.

Žinoma, kad šitokie dideli žygiai neapsiėjo be vadų. Didelius lietuvių būrius vedė kuris nors vadas, kuris iš pradžių buvo renkamas iš susibūrusių karių. Po kiekvieno sėkmingo žygio, toks va-das pasilaikydavo valdžią ir taikos metu, o tai padaryti būdavo nesunku, nes po vieno žygio iškart būdavo ruošiamasi kitam, ir jam dažniausiai vadovaudavo buvęs vadas. Palengva iš daugybės buvu-sių kunigaikštėlių išsiskyrė mažesnis jų skaičius. 1219 metais, darant taiką su Volinės kunigaikštys-te, Lietuvai atstovavo net 21 kunigaikštis, kurie priklausė tik penkioms giminėms. Taigi, jau tada Lietuva buvo tik penkių kunigaikščių šeimų valdoma, bet labai greitai jų skaičius pradėjo mažėti, nes daug jų vienoje tautoje negalėjo taikiai sugyventi, o karai su ordinu ir su rusais vertė juos jung-tis į didesnius politinius vienetus. Pagaliau iš visų kunigaikščių tarpo iškilo Mindaugas, kuris paša-linęs kitus kunigaikščius, ir netgi savo brolius, tapo visos Lietuvos valdovu. Ir žinoma tai atsitiko ne be kraujo praliejimo. Vieni iš Mindaugo konkurentų žuvo kovose, o kiti buvo išvaryti iš gimtųjų žemių ar perkelti valdyti kitur.

Nežinoma, kokios srities kunigaikštis Mindaugas buvo prieš paimdamas Lietuvą i savo val-džią, tačiau aiškiai kalbama, kad jis valdžią paveldėjo iš savo tėvo. Tai labai mėgstamas ikimindau-ginės valstybės įrodinėtojų faktas, nes čia pateikiama ir Mindaugo tėvo (vardu nenurodyto) charak-teristika. Livonijos eiliuotoje kronikoje rašoma, kad Treniota Mindaugui pareiškė: „tavo tėvo būta didelio karaliaus, tais laikais jam lygaus nebūtum galėjęs surasti“. Treniotos
žodžiais, Mindaugo tėvas buvo lietuvių hierarchijos viršūnėje, bet kokia tai buvo viršūnė? Ji galėjo būti tvirtai užfiksuo-ta, bet galėjo būti ir laikina. Rezultatas rodo tokį faktą, kad 1219 metų sutartyje Mindaugo tėvo sū-nūs (Dausprungas ir Mindaugas) tėra treti. Vadinasi, viršūnė pasistūmėjo kitur. Yra žinoma, kad Mindaugo tėvas turėjo brolį. O ar būtų įmanoma kokia kova su dėde, jei tas dėdė būtų valstybę su-kūręs iš nieko, savo darbu ir savo autoritetu? Juk su tokiais nesivaržoma. Kalbama ir apie du dėdės sūnus, Tautvilą ir Erdvilą, kurie kariauja su Mindaugu ir nori atimti iš jo valdžią, beje, pastarieji bu-vo išvaryti iš Lietuvos. Iš pradžių jie buvo išsiųsti kariauti į rusų žemes, bet po sėkmingo žygio Mindaugas nebeleido jiems grįžti.

Metraščiuose apie Mindaugą pasakojama pabrėžiant, kad jis ėmė valdyti vienas( tuo tikslu žudydamas brolius ir brolėnus), labai pradėjo didžiuotis ir iškilęs nebepakentė prieštaraujančių jam.

XIII a. penktojo dešimtmečio viduryje Livonijos eiliuotoji kronika pavadino Mindaugą „aukščiausiuoju karaliumi“ ir „Lietuvos žemės viešpačiu“. Vadinasi, pradinį Lietuvos suvienijimą galima datuoti maždaug apie 1240m.

XIII a. Lietuvos politinis žemėlapis

1219 metų lietuvių sutarties su Voline aprašymas Hipatijaus metraštyje atskleidžia Žemaiti-ją, Deltuvą ir tris kunigaikščių grupes, sietinas su kitomis Lietuvos žemėmis. Tai parodo tris svar-bius dalykus:

1) tiek žemaičių, tiek rytų lietuvių politinės organizacijos vienetas tuo metu buvo žemė;

2) šios organizacijos viršūnėje buvo įsitvirtinę paveldimą valdžią žemių gyventojams įgiję kuni-gaikščiai.;

3) žemių kunigaikščius siejo konfederaciniai ryšiai.

Žemės buvo iš gentinės organizacijos paveldėti politiniai vienetai. Tačiau tik lietuvių žemė-se kariaunų vadų institucija buvo taip pažengusi, kad šie vadai jau buvo įtvirtinę savo pastovią poli-tinę valdžią ir tapę žemių kunigaikščiais. Tai buvo dar pradinis atsiradusių ar atsirandančių kuni-gaikščių valdžios etapas.

Lietuva ir vyresnieji kunigaikščiai, jų valdos

Metraščiuose kalbama apie su Mindaugu sietiną Lietuvos žemę, esančią į pietus nuo Nalšios šiomis dienomis maždaug tarp Nemuno vidurio ir Neries). Pietinė Lietuvos žemės padėtis aiškėja iš Livonijos eiliuotosios kronikos ( prieš Mindaugą Ordino kariuomenė iš šiaurės žygiavo per Nalšią į Lietuvą) ir Hipatijaus metraščio (žygiuodamas iš pietų, Burundajus nusiaubė Lietuvos ir po jos Nal-šios žemę). Šiaurinę Lietuvos žemės ribą išryškina Vygandas Marburgietis. Hipatijaus metraštyje minima iš asmenvardžių kilusių vietovardžių. Mindaugo brolėno Tautvilos vardą atitinka 1531 m. akte užrašyta Tautviltava prie Karmėlavos. Tautvilos ir Gedvydo vietovardžiai prie pat Neries upės rodytų, kad jiems priklausė šiaurinė Lietuvos žemės dalis, įskaitant ir Vilnių. Kadangi Tautvila ir Gedvydas buvo Mindaugo brolėnai, o šaltiniai mini vienintelį (vyresnį) Mindaugo brolį Dausprun-gą, abu šie kunigaikščiai literatūroje laikomi Dausprungo sūnumis. Todėl Lietuvos žemės šiaurinė dalis su Vilniumi labiau skirtina Dausprungui, o ne Mindaugui. Kad Dausprungaičiai ir Mindaugas valdė Lietuvos žemės dalis, rodo 1248 – 1249m.m. sandūros įvykių apibūdinimas Hipatijaus met-raštyje: užgrobęs Tautvilos ir Gedvydo valdas, Mindaugas užvaldė visą Lietuvos žemę. Čia kalba-ma apie Lietuvos žemę siaurąja prasme ir tiesioginį Mindaugo valdymą, nes Lietuvoje plačiąja pra-sme dar buvo išlikę Deltuvos ir Nalšios kunigaikščiai, tapę tik Mindaugo vasalais. Kad Mindaugo tėvonija buvo Lietuvos žemės pietinė dalis, rodytų visa 1252m. žiemos karo situacija: Danieliaus Haličiečio kariuomenė, nesiryždama eiti giliau į Lietuvą, vis dėlto šią tėvoniją užkliudė. Metraščio pasakymas, kad, išvaręs savo brolėnus, Mindaugas užvaldė visą Lietuvos žemę, rodo, kad ji buvo vien šios šeimos valda.

Dausprungą ir Mindaugą Volinės metraštininkas savo įraše 1219m. priskyrė Lietuvos vyres-niesiems kunigaikščiams. Lietuvos žemės priklausymas vien šiai šeimai palieka dvi alternatyvas: arba kitų trijų vyresniųjų kunigaikščių negalima sieti su šia žeme, arba jie buvo iš jos pašalinti iki to laiko, kai Mindaugas išvijo savo brolėnus. Pastarosios tikimybės leidžia neatmesti to paties metraš-tininko pasakymas, kad Mindaugas įsigalėdamas žudė bei vijo brolius ir brolėnus. Broliai čia api-būdinami bendra sąvoka- brolija, o tai reiškia, kad čia būta ne vienos eilės pusbrolių. O Dausprungo ir Mindaugo pavadinimą broliais reikėtų suprasti kaip tikrųjų brolių santykio pabrėžimą. Pasakymą, kad Mindaugas ėmė valdyti visą Lietuvos žemę, būtų galima laikyti Lietuvos žemės siaurąja prasme apibūdinimu. Tačiau tokiai prielaidai gali paprieštarauti padaryta metraštininko užuomina apie vienvaldį Mindaugą, karaliaujantį visoje Lietuvos žemėje. Tautvilos ir Gedvydo išvarymas leidžia konkretizuoti susidorojimą , o Živinbudo, Daujoto ir Viligailos priskyrimas vyresniesiems kuni-gaikščiams 1219m. ir jų nepasireiškimas toliau, kaip tik ir perša jų liūdnos giminystės su Mindaugu alternatyvą. Lietuvos žemėje, ypač kairėje Neries pakrantėje, yra rasta vietovardžių atitinkančių
sūnaus Ruklio vardą. Pietinėje jos dalyje yra kito sūnaus- Rupeikio- vardą turinti vietovė. Pastarąją galima laikyti dar vienu rodikliu, patvirtinančiu čia buvus Mindaugo tėvoniją.

Mindaugo ryšiai su Lietuvos žeme yra akivaizdūs, o jo iškilimas leidžia ją laikyti svarbiau-siąja vyresniųjų kunigaikščių atrama. 1219m. Lietuvos kunigaikščių sąraše Deltuvos kunigaikščiai yra paskutiniai. Jų giminystė su Mindaugu bei ištikimybė jam, leidžia manyti , kad jie buvo jo klientai. Deltuvos kunigaikščiai buvo ryškūs vietiniai dinastai, turėję paklusti vyresniesiems kuni-gaikščiams.

Reikėtų paminėti ir Nalšią, kuri buvo šiaurinė Lietuvos žemės kaimynė. ApieXIII a. šeštąjį ir septintąjį dešimtmetį šaltiniai konkrečiai mini kelis Nalšios kunigaikščius. Pirmiausia Mindaugo žudiką- Daumantą. Mindaugas ir Daumantas buvo vedę seseris. Daumantienės sesuo, gavusi krikš-čioniškąjį Mortos vardą, buvo laikoma jei ne pirmąja Mindaugo žmona, tai bent jau už jo ištekėjusia prasidedant 1248m. antimindauginės koalicijos karui. Tuo remiantis datuota pirmojo Mortos vyro Vismanto Buliono mirtis, nes 1219m. sutarties aprašyme nurodoma, jog Mindaugas Vismantą ir jo brolius nužudė, o jo žmoną pasiėmė sau.

Paminint Upytės žemę faktai rodo, kad šių žemių kunigaikščiai pripažino Lietuvos žemės kunigaikščių viršenybę jau kuriantis žemių konfederacijai ir bent dalis jų ištikimai palaikė Mindau-gą, šiam vienijant Lietuvą ir įtvirtinant savo realią valdžią.

Mindaugui priskiriamas 1260m. aktas tarp karaliaus tarybos narių mini Parbų iš Neries. Kaip ir nalšios kunigaikščiai, neries žemės atstovai neminimi 1219m. sutartyje. Parbus neminimas tarp Mindaugo giminaičių, 1254m. Mindaugo akte tiesiog vadinamas valdiniu.

Tas pats Livonijos aktas, kuris mini Upytę kaip žemgalių Upmalos pietinę kaimynę, kitą Upmalos kaimynę nurodo Šiaulių žemę. Vismanto žuvimas XIII a. vidurio kare sakytų, kad Šiaulių kunigaikščiai visą šio amžiaus pirmąją pusę išsaugojo savo valdas ir valdžią jose. Mindaugo susido-rojimas su Bulionais, kovojant jam prieš Tautvilą ir Vykintą, bei Vismanto žuvimas prie Tverų liu-dija Bulionus buvus žemaičių kunigaikščio Vykinto sąjungininkais. Tai patvirtina Šiaulių mūšio situacija. Po Vykinto jo valdas užgriuvo didelės permainos: čia bandė įsitvirtinti ir Livonijos ordi-nas ir Mindaugas. Tuo metu Vykinto kunigaikštija laikytina ne tik stipriausia Žemaitijos politinė struktūra, bet ir vienu stipriausių Lietuvos politinių vienetų, 1248- 1249m. sandūroje Mindaugas palaikomas dalies žemaičių pabandė užimti Vykinto kunigaikštiją.

Karšuvą mini 1253m. Mindaugo aktas ir Livonijos eiliuotoji kronika, pasakodama apie 1259m. įvykius. Tais metais Vokiečių ordinas joje pastatė Šv. Jurgio pilį, siekdamas sukurti tarp savo Prūsijos ir Livonijos valdų atramą Žemaitijai užkariauti.

Mindaugo kovos suvienijant Valstybę

1229m. sausio 17 d. mirus Livonijos valstybingumą sukūrusiam vyskupui Albertui, kalavi-juočių ordinui nekaip sekėsi, nes naujasis vyskupas Mikalojus, norėdamas suvaldyti ordiną, buvo pradėjęs su juo kovą, kurią išsprendė tik popiežiaus legatas.. Ordinas buvo silpnas, ir jam buvo sun-ku kariauti su stiprėjančia Lietuva. Todėl pradėjo rūpintis sąjunga su kryžiuočiais. Kryžiuočių ma-gistras atsisakė tai daryti, motyvuodamas tuo, kad kalavijuočiai visiškai susilpnės, o tada siūlys ne sąjungą, bet paprašys globos. Kadangi kryžiuočiai nenorėjo sąjungos, kalavijuočiai ryžosi patys im-tis priemonių. Norėdami pagerinti savo būklę , jie paprašė popiežių paskelbti Europoje jų pagalbai pirmąjį kryžiaus karą. Karas buvo paskelbtas ir į Livoniją atvyko daugybė Europos riterių. 1236 m. kalavijuočiai su svečiais įsiveržė į Lietuvą ir žiauriai nusiaubė kraštą. Pajutę susitelkusią lietuvių kariuomenę kalavijuočiai su svečiais buvo besitraukią, bet lietuviai jiems pastojo kelią. Ties Šiau-liais įvyko didelis mūšis, kurį laimėjo lietuviai. Pralaimėtas mūšis kalavijuočiams buvo tolygus ka-tastrofai. Šitaip skaudžiai pralaimėję šį mūšį likusieji kalavijuočiai paprašė kryžiuočius priimti į sa-vo tarpą. Popiežiaus liepimu 1237m. Kalavijuočių ordino likučiai buvo įjungti į Vokiečių ordiną, sukurta atskira jo šaka- Livonijos ordinas. Šiaulių mūšis parodo žemaičių jėgą, bet nieko nepasako apie jų santykius su Mindaugu. Šis mūšis keliolika metų atitolino prasidedantį Livonijos puolimą į Lietuvą. Šiaulių mūšis lėmė palankias Lietuvos vienijimosi sąlygas vakaruose. Rytuose plytėjo su-siskaldžiusi ir atvira lietuvių kariaunų žygiams Rusija. Kas vadovavo lietuvių kariuomenei mūšyje ties Šiauliais, nėra žinių. Bet tai buvo jau suvienytos Lietuvos Žygis, tad jam turėjo vadovauti arba pats Mindaugas arba kuris nors iš jam artimų kunigaikščių. Greičiausiai tai buvo artimas Mindaugo bendradarbis, žemaičių kunigaikštis Vykintas.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 2417 žodžiai iš 4522 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.