Lietuvos valstybės ir teisės teorija mindaugo įsigalėjimas centralizuotos monarchijos kūrimas
5 (100%) 1 vote

Lietuvos valstybės ir teisės teorija mindaugo įsigalėjimas centralizuotos monarchijos kūrimas

TURINYS

Įvadas 2

Mindaugo atsiradimo aplinkybės 3

XIII a. Lietuvos politinis žemėlapis 4

Lietuva ir vyresnieji kunigaikščiai, jų valdos 4

Mindaugo kovos suvienijant Valstybę 6

Brolėnų sąjunga prieš Mindaugą 7

Mindaugo krikštas ir karūnavimas (1251-1253m.) 8

Mindaugas po krikšto ir karūnavimo 10

Pabaiga 11

Naudota literatūra 12

Įvadas

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Mindaugas minimas 1219 m. tarp lietuvių kunigaikščių sudariusių taikos sutartį su Volynės kunigaikščiu Danieliumi. Kada Mindaugas pradėjo Lietuvos vienijimą nėra patikimų duomenų, tačiau jau 1238-aisiais jis minimas kaip Lietuvos valdovas.

1249m. vykęs Mindaugo vidaus karas su jo politikos priešininkais pasibaigė Mindaugo pergale. Pa-reiškęs norą krikštytis, Mindaugas sugebėjo išskaidyti prieš jį sudarytą Livonijos ordino, Tautvilo, Žemaitijos kunigaikščio Vykinto ir Volynės koaliciją.

Mindaugo krikšto iniciatorius buvo Livonijos ordinas, tikėjęsis tokiu būdu paversti jį savo vasalu, o Lietuvą – Livonijos provincija. 1251-aisiais Mindaugą pakrikštijo Andrėjus von Štirlandas. Lietuvą pripažino popiežius Inocentas IV. Tolesnis Mindaugo ketinimas karūnuotis suardė ankstesnius Li-vonijos planus. Vainikuoti Mindaugą ir jo žmoną Mortą popiežius įpareigojo Kulmo vyskupą. 1253m. liepos 6 d. Mindaugas ir Morta buvo karūnuoti Lietuvos karaliumi ir karaliene (karūnos pa-gamintos Rygos meistrų). Mainais už karūnavimą Mindaugas buvo įpareigotas kryžiuočiams ati-duoti dalį Žemaitijos ir Jotvos.

Mindaugas sudarė sąjungą su Volynės kunigaikščiu Danieliumi prieš Aukso Ordą, tačiau jų 1258/59 m. žygis prieš totorius buvo nesėkmingas. Mindaugo padėtis Žemaitijoje buvo silpna, ypač po to, kai žemaičiai be Mindaugo paramos 1260m. liepos 13 d. Durbės mūšyje sumušė Livonijos kryžiuočius.

Apie 1261 m. Mindaugas atsisakė krikščionybės ir susivienijęs su žemaičiams vadovaujančiu Tre-niota bandė kovoti su Ordinu. 1261 m. žygis prieš Ordiną nenusisekė. Treniota kartu su kunigaikš-čiu Daumantu iš Nalšios 1263 nužudė Mindaugą ir du jo sūnus, Ruklį ir Rupeikį. Pretekstas nužu-dyti buvo Mindaugo nenoras išleisti iš mirusios Mortos laidotuvių jos seserį Daumantienę ir ketini-mai ją vesti (esą tokia buvusi Mortos priešmirtinė valia). Spėjama Mindaugo žūties vieta yra Ag-luona (į šiaurės rytus nuo Daugpilio). Treniota tapo didžiuoju kunigaikščiu, tačiau juo išbuvo tik apie pusmetį, nes 1264-aisiais jį nužudė Mindaugo žirgininkai. Didžiuoju kunigaikščiu 1264 m. ta-po Mindaugo sūnus Vaišelga (Vaišvilkas), kuris 1267 m. sosto atsisakė, pasitraukė į stačiatikių vie-nuolyną Ugrovske ir tais pačiais metais ten buvo nužudytas.



Mindaugas (apie 1203m. – 1263m.) – pirmasis Lietuvos Didysis Kunigaikštis (~1238 – 1253, 1262-1263), taip pat pirmasis bei vienintelis Lietuvos Karalius (1253-1262).

Paprastai laikoma, kad Mindaugas suvienijo Lietuvos žemes į valstybę, nors dalis istorikų teigia, jog Lietuvos valstybė buvo sukurta iki jo.

Mindaugo atsiradimo aplinkybės

Valstybė buvo įkurta ne viena diena. Ji buvo kuriama ilgai ir palaipsniui. Valstybei susikurti padėjo nuolatinis reikalas kariauti. Jau iš žilos senovės buvo lietuvių šeimų ir apylinkių sambūrių, kuriuos sudarė gyvas reikalas gintis ar ką nors pulti. Tokių mažų, savo vadus turinčių apylinkių iš pradžių buvo mažai. Todėl nebūdami susijungę lietuviai buvo puolami kaimynų rusų kunigaikščių. Bet nuo antros XΙΙ amž. pusės ir lietuviai pradėjo pulti rusus. Jie pasiekdavo labai tolimas rusų sritis ir grobdavo jų turtus. XΙΙΙ amžiaus pradžioje lietuviai buvo tikras rusų siaubas.

Žinoma, kad šitokie dideli žygiai neapsiėjo be vadų. Didelius lietuvių būrius vedė kuris nors vadas, kuris iš pradžių buvo renkamas iš susibūrusių karių. Po kiekvieno sėkmingo žygio, toks va-das pasilaikydavo valdžią ir taikos metu, o tai padaryti būdavo nesunku, nes po vieno žygio iškart būdavo ruošiamasi kitam, ir jam dažniausiai vadovaudavo buvęs vadas. Palengva iš daugybės buvu-sių kunigaikštėlių išsiskyrė mažesnis jų skaičius. 1219 metais, darant taiką su Volinės kunigaikštys-te, Lietuvai atstovavo net 21 kunigaikštis, kurie priklausė tik penkioms giminėms. Taigi, jau tada Lietuva buvo tik penkių kunigaikščių šeimų valdoma, bet labai greitai jų skaičius pradėjo mažėti, nes daug jų vienoje tautoje negalėjo taikiai sugyventi, o karai su ordinu ir su rusais vertė juos jung-tis į didesnius politinius vienetus. Pagaliau iš visų kunigaikščių tarpo iškilo Mindaugas, kuris paša-linęs kitus kunigaikščius, ir netgi savo brolius, tapo visos Lietuvos valdovu. Ir žinoma tai atsitiko ne be kraujo praliejimo. Vieni iš Mindaugo konkurentų žuvo kovose, o kiti buvo išvaryti iš gimtųjų žemių ar perkelti valdyti kitur.

Nežinoma, kokios srities kunigaikštis Mindaugas buvo prieš paimdamas Lietuvą i savo val-džią, tačiau aiškiai kalbama, kad jis valdžią paveldėjo iš savo tėvo. Tai labai mėgstamas ikimindau-ginės valstybės įrodinėtojų faktas, nes čia pateikiama ir Mindaugo tėvo (vardu nenurodyto) charak-teristika. Livonijos eiliuotoje kronikoje rašoma, kad Treniota Mindaugui pareiškė: „tavo tėvo būta didelio karaliaus, tais laikais jam lygaus nebūtum galėjęs surasti“. Treniotos
žodžiais, Mindaugo tėvas buvo lietuvių hierarchijos viršūnėje, bet kokia tai buvo viršūnė? Ji galėjo būti tvirtai užfiksuo-ta, bet galėjo būti ir laikina. Rezultatas rodo tokį faktą, kad 1219 metų sutartyje Mindaugo tėvo sū-nūs (Dausprungas ir Mindaugas) tėra treti. Vadinasi, viršūnė pasistūmėjo kitur. Yra žinoma, kad Mindaugo tėvas turėjo brolį. O ar būtų įmanoma kokia kova su dėde, jei tas dėdė būtų valstybę su-kūręs iš nieko, savo darbu ir savo autoritetu? Juk su tokiais nesivaržoma. Kalbama ir apie du dėdės sūnus, Tautvilą ir Erdvilą, kurie kariauja su Mindaugu ir nori atimti iš jo valdžią, beje, pastarieji bu-vo išvaryti iš Lietuvos. Iš pradžių jie buvo išsiųsti kariauti į rusų žemes, bet po sėkmingo žygio Mindaugas nebeleido jiems grįžti.

Metraščiuose apie Mindaugą pasakojama pabrėžiant, kad jis ėmė valdyti vienas( tuo tikslu žudydamas brolius ir brolėnus), labai pradėjo didžiuotis ir iškilęs nebepakentė prieštaraujančių jam.

XIII a. penktojo dešimtmečio viduryje Livonijos eiliuotoji kronika pavadino Mindaugą „aukščiausiuoju karaliumi“ ir „Lietuvos žemės viešpačiu“. Vadinasi, pradinį Lietuvos suvienijimą galima datuoti maždaug apie 1240m.

XIII a. Lietuvos politinis žemėlapis

1219 metų lietuvių sutarties su Voline aprašymas Hipatijaus metraštyje atskleidžia Žemaiti-ją, Deltuvą ir tris kunigaikščių grupes, sietinas su kitomis Lietuvos žemėmis. Tai parodo tris svar-bius dalykus:

1) tiek žemaičių, tiek rytų lietuvių politinės organizacijos vienetas tuo metu buvo žemė;

2) šios organizacijos viršūnėje buvo įsitvirtinę paveldimą valdžią žemių gyventojams įgiję kuni-gaikščiai.;

3) žemių kunigaikščius siejo konfederaciniai ryšiai.

Žemės buvo iš gentinės organizacijos paveldėti politiniai vienetai. Tačiau tik lietuvių žemė-se kariaunų vadų institucija buvo taip pažengusi, kad šie vadai jau buvo įtvirtinę savo pastovią poli-tinę valdžią ir tapę žemių kunigaikščiais. Tai buvo dar pradinis atsiradusių ar atsirandančių kuni-gaikščių valdžios etapas.

Lietuva ir vyresnieji kunigaikščiai, jų valdos

Metraščiuose kalbama apie su Mindaugu sietiną Lietuvos žemę, esančią į pietus nuo Nalšios šiomis dienomis maždaug tarp Nemuno vidurio ir Neries). Pietinė Lietuvos žemės padėtis aiškėja iš Livonijos eiliuotosios kronikos ( prieš Mindaugą Ordino kariuomenė iš šiaurės žygiavo per Nalšią į Lietuvą) ir Hipatijaus metraščio (žygiuodamas iš pietų, Burundajus nusiaubė Lietuvos ir po jos Nal-šios žemę). Šiaurinę Lietuvos žemės ribą išryškina Vygandas Marburgietis. Hipatijaus metraštyje minima iš asmenvardžių kilusių vietovardžių. Mindaugo brolėno Tautvilos vardą atitinka 1531 m. akte užrašyta Tautviltava prie Karmėlavos. Tautvilos ir Gedvydo vietovardžiai prie pat Neries upės rodytų, kad jiems priklausė šiaurinė Lietuvos žemės dalis, įskaitant ir Vilnių. Kadangi Tautvila ir Gedvydas buvo Mindaugo brolėnai, o šaltiniai mini vienintelį (vyresnį) Mindaugo brolį Dausprun-gą, abu šie kunigaikščiai literatūroje laikomi Dausprungo sūnumis. Todėl Lietuvos žemės šiaurinė dalis su Vilniumi labiau skirtina Dausprungui, o ne Mindaugui. Kad Dausprungaičiai ir Mindaugas valdė Lietuvos žemės dalis, rodo 1248 – 1249m.m. sandūros įvykių apibūdinimas Hipatijaus met-raštyje: užgrobęs Tautvilos ir Gedvydo valdas, Mindaugas užvaldė visą Lietuvos žemę. Čia kalba-ma apie Lietuvos žemę siaurąja prasme ir tiesioginį Mindaugo valdymą, nes Lietuvoje plačiąja pra-sme dar buvo išlikę Deltuvos ir Nalšios kunigaikščiai, tapę tik Mindaugo vasalais. Kad Mindaugo tėvonija buvo Lietuvos žemės pietinė dalis, rodytų visa 1252m. žiemos karo situacija: Danieliaus Haličiečio kariuomenė, nesiryždama eiti giliau į Lietuvą, vis dėlto šią tėvoniją užkliudė. Metraščio pasakymas, kad, išvaręs savo brolėnus, Mindaugas užvaldė visą Lietuvos žemę, rodo, kad ji buvo vien šios šeimos valda.

Dausprungą ir Mindaugą Volinės metraštininkas savo įraše 1219m. priskyrė Lietuvos vyres-niesiems kunigaikščiams. Lietuvos žemės priklausymas vien šiai šeimai palieka dvi alternatyvas: arba kitų trijų vyresniųjų kunigaikščių negalima sieti su šia žeme, arba jie buvo iš jos pašalinti iki to laiko, kai Mindaugas išvijo savo brolėnus. Pastarosios tikimybės leidžia neatmesti to paties metraš-tininko pasakymas, kad Mindaugas įsigalėdamas žudė bei vijo brolius ir brolėnus. Broliai čia api-būdinami bendra sąvoka- brolija, o tai reiškia, kad čia būta ne vienos eilės pusbrolių. O Dausprungo ir Mindaugo pavadinimą broliais reikėtų suprasti kaip tikrųjų brolių santykio pabrėžimą. Pasakymą, kad Mindaugas ėmė valdyti visą Lietuvos žemę, būtų galima laikyti Lietuvos žemės siaurąja prasme apibūdinimu. Tačiau tokiai prielaidai gali paprieštarauti padaryta metraštininko užuomina apie vienvaldį Mindaugą, karaliaujantį visoje Lietuvos žemėje. Tautvilos ir Gedvydo išvarymas leidžia konkretizuoti susidorojimą , o Živinbudo, Daujoto ir Viligailos priskyrimas vyresniesiems kuni-gaikščiams 1219m. ir jų nepasireiškimas toliau, kaip tik ir perša jų liūdnos giminystės su Mindaugu alternatyvą. Lietuvos žemėje, ypač kairėje Neries pakrantėje, yra rasta vietovardžių atitinkančių
sūnaus Ruklio vardą. Pietinėje jos dalyje yra kito sūnaus- Rupeikio- vardą turinti vietovė. Pastarąją galima laikyti dar vienu rodikliu, patvirtinančiu čia buvus Mindaugo tėvoniją.

Mindaugo ryšiai su Lietuvos žeme yra akivaizdūs, o jo iškilimas leidžia ją laikyti svarbiau-siąja vyresniųjų kunigaikščių atrama. 1219m. Lietuvos kunigaikščių sąraše Deltuvos kunigaikščiai yra paskutiniai. Jų giminystė su Mindaugu bei ištikimybė jam, leidžia manyti , kad jie buvo jo klientai. Deltuvos kunigaikščiai buvo ryškūs vietiniai dinastai, turėję paklusti vyresniesiems kuni-gaikščiams.

Reikėtų paminėti ir Nalšią, kuri buvo šiaurinė Lietuvos žemės kaimynė. ApieXIII a. šeštąjį ir septintąjį dešimtmetį šaltiniai konkrečiai mini kelis Nalšios kunigaikščius. Pirmiausia Mindaugo žudiką- Daumantą. Mindaugas ir Daumantas buvo vedę seseris. Daumantienės sesuo, gavusi krikš-čioniškąjį Mortos vardą, buvo laikoma jei ne pirmąja Mindaugo žmona, tai bent jau už jo ištekėjusia prasidedant 1248m. antimindauginės koalicijos karui. Tuo remiantis datuota pirmojo Mortos vyro Vismanto Buliono mirtis, nes 1219m. sutarties aprašyme nurodoma, jog Mindaugas Vismantą ir jo brolius nužudė, o jo žmoną pasiėmė sau.

Paminint Upytės žemę faktai rodo, kad šių žemių kunigaikščiai pripažino Lietuvos žemės kunigaikščių viršenybę jau kuriantis žemių konfederacijai ir bent dalis jų ištikimai palaikė Mindau-gą, šiam vienijant Lietuvą ir įtvirtinant savo realią valdžią.

Mindaugui priskiriamas 1260m. aktas tarp karaliaus tarybos narių mini Parbų iš Neries. Kaip ir nalšios kunigaikščiai, neries žemės atstovai neminimi 1219m. sutartyje. Parbus neminimas tarp Mindaugo giminaičių, 1254m. Mindaugo akte tiesiog vadinamas valdiniu.

Tas pats Livonijos aktas, kuris mini Upytę kaip žemgalių Upmalos pietinę kaimynę, kitą Upmalos kaimynę nurodo Šiaulių žemę. Vismanto žuvimas XIII a. vidurio kare sakytų, kad Šiaulių kunigaikščiai visą šio amžiaus pirmąją pusę išsaugojo savo valdas ir valdžią jose. Mindaugo susido-rojimas su Bulionais, kovojant jam prieš Tautvilą ir Vykintą, bei Vismanto žuvimas prie Tverų liu-dija Bulionus buvus žemaičių kunigaikščio Vykinto sąjungininkais. Tai patvirtina Šiaulių mūšio situacija. Po Vykinto jo valdas užgriuvo didelės permainos: čia bandė įsitvirtinti ir Livonijos ordi-nas ir Mindaugas. Tuo metu Vykinto kunigaikštija laikytina ne tik stipriausia Žemaitijos politinė struktūra, bet ir vienu stipriausių Lietuvos politinių vienetų, 1248- 1249m. sandūroje Mindaugas palaikomas dalies žemaičių pabandė užimti Vykinto kunigaikštiją.

Karšuvą mini 1253m. Mindaugo aktas ir Livonijos eiliuotoji kronika, pasakodama apie 1259m. įvykius. Tais metais Vokiečių ordinas joje pastatė Šv. Jurgio pilį, siekdamas sukurti tarp savo Prūsijos ir Livonijos valdų atramą Žemaitijai užkariauti.

Mindaugo kovos suvienijant Valstybę

1229m. sausio 17 d. mirus Livonijos valstybingumą sukūrusiam vyskupui Albertui, kalavi-juočių ordinui nekaip sekėsi, nes naujasis vyskupas Mikalojus, norėdamas suvaldyti ordiną, buvo pradėjęs su juo kovą, kurią išsprendė tik popiežiaus legatas.. Ordinas buvo silpnas, ir jam buvo sun-ku kariauti su stiprėjančia Lietuva. Todėl pradėjo rūpintis sąjunga su kryžiuočiais. Kryžiuočių ma-gistras atsisakė tai daryti, motyvuodamas tuo, kad kalavijuočiai visiškai susilpnės, o tada siūlys ne sąjungą, bet paprašys globos. Kadangi kryžiuočiai nenorėjo sąjungos, kalavijuočiai ryžosi patys im-tis priemonių. Norėdami pagerinti savo būklę , jie paprašė popiežių paskelbti Europoje jų pagalbai pirmąjį kryžiaus karą. Karas buvo paskelbtas ir į Livoniją atvyko daugybė Europos riterių. 1236 m. kalavijuočiai su svečiais įsiveržė į Lietuvą ir žiauriai nusiaubė kraštą. Pajutę susitelkusią lietuvių kariuomenę kalavijuočiai su svečiais buvo besitraukią, bet lietuviai jiems pastojo kelią. Ties Šiau-liais įvyko didelis mūšis, kurį laimėjo lietuviai. Pralaimėtas mūšis kalavijuočiams buvo tolygus ka-tastrofai. Šitaip skaudžiai pralaimėję šį mūšį likusieji kalavijuočiai paprašė kryžiuočius priimti į sa-vo tarpą. Popiežiaus liepimu 1237m. Kalavijuočių ordino likučiai buvo įjungti į Vokiečių ordiną, sukurta atskira jo šaka- Livonijos ordinas. Šiaulių mūšis parodo žemaičių jėgą, bet nieko nepasako apie jų santykius su Mindaugu. Šis mūšis keliolika metų atitolino prasidedantį Livonijos puolimą į Lietuvą. Šiaulių mūšis lėmė palankias Lietuvos vienijimosi sąlygas vakaruose. Rytuose plytėjo su-siskaldžiusi ir atvira lietuvių kariaunų žygiams Rusija. Kas vadovavo lietuvių kariuomenei mūšyje ties Šiauliais, nėra žinių. Bet tai buvo jau suvienytos Lietuvos Žygis, tad jam turėjo vadovauti arba pats Mindaugas arba kuris nors iš jam artimų kunigaikščių. Greičiausiai tai buvo artimas Mindaugo bendradarbis, žemaičių kunigaikštis Vykintas.

Po didžiojo laimėjimo lietuviai norėjo išvyti vokiečius nors iš Kuršo, bet jiems nepavyko. Tuo tarpu patys kuršiai sutiko pripažinti ordino valdžią. Tada lietuvių dėmesys nukrypo i rusų že-mes. Iš totorių nugalėtų Volinės kunigaikščių lietuviai atsiėmė kadaise atimtas lietuviškąsias Gar-dino , Naugarduko, Slanimo ir Volkovisko sritis. Tuo
tarpu jie užėmė Minską, ir padarė daug žygių į rytus ir šiaurę. Visus tuos žygius atliko ne pats Mindaugas, bet jo siunčiami kunigaikščiai. Jiems kariaujant rytuose, Mindaugas rūpinosi suimti į savo valdžią visus aukštaičius ir žemaičius. Išsiųs-tus kariauti kunigaikščius jis laikė rusų žemėse, o jų tėviškes paėmė į savo valdžią. Kai šie bandė priešintis jis atėmė iš jų ir duotas rusų kunigaikštystes. Šitoks Mindaugo elgesys nuskriaustus kuni-gaikščius padarė jo priešais. Jie pradėjo rūpintis Mindaugo pašalinimu ir ieškoti sąjungininkų. Są-jungininkų atsirado labai greitai, nes į augančią Mindaugo galybę nepalankiai žiūrėjo Volinės kuni-gaikščiai ir Livonijos ordinas.

Brolėnų sąjunga prieš Mindaugą

Mindaugas žudydamas savo brolius ir brolėnus, įkūnijo mažosios šeimos įsigalėjimo proce-są valdančiosios vyresniųjų kunigaikščių patronimijos išsiskiriančiame makroalode- atsirandančio vyriausiojo kunigaikščio domene. Giminystės ir išskaičiavimo ryšiai siejo apie jį besiburiančias “svainių grupes“. Tie ryšiai apraizgė visą lietuvių etnoso teritoriją jų valdų tinklu. Ši hierarchija iš-kilo virš kitų grupių hierarchijų- jas sunaikino arba įtraukė į save.

Tautvilos ir Gedvydo hierarchija penktojo dešimtmečio pabaigoje dar nebuvo visiškai įtraukta. Stipriausia atrama buvo Vykintas- Šiaulių mūšio nugalėtojas, kurį rėmė didelę Šiaulių že-mę valdantys Bulionai. 1248m. pabaigoje Tautvila, Gedvydas ir Vykintas išžygiavo į Smolensko apylinkes. Šį kartą Mindaugas pasinaudojo šita situacija ir užgrobė brolėnų žemes. Šiuo žingsniu buvo pašalinta didžiausia kliūtis Mindaugui tapti realiu valdovu . Visų pirma Mindaugas užvaldė visą Lietuvos žemę siaurąja prasme (kartu ir didelį savo brolėnų turtą). Lietuvos valdovo domenas ir lobynas išaugo dvigubai. Šakos pradėjusios skleistis į atskiras galingas šeimas buvo nukirstos, palikta erdvė vien įsivyravusiai Mindaugo šakai. Buvo susidorota ir su galingiausiu Žemaitijos žmogumi Vykintu, tikriausiai todėl, kad jo valdos glaudžiai siejosi su Mindaugu.

Išvytiesiems kunigaikščiams neliko nieko, kaip paklusti Mindaugo padiktuotoms žaidimo taisyklėms: su turima kariuomene įsitvirtinti rusų žemėse. Tačiau jie šią galimybę prarado, kai po pergalės prieš Maskvos kunigaikštį Mykolą juos sumušė jo broliai (1249m). Mindaugui šis jo nu-skriaustų ir pavojingų giminaičių pralaimėjimas leido niekieno netrukdomam su jais susidoroti; tuo tikslu buvo pasiųsti jo kariauninkai. Įvykių Lietuvoje atgarsiai Tautvilą, Gedvydą ir Vykintą turėjo pasiekti anksčiau, o pralaimėjus rusams jiems buvo nesunku nuspėti kas jų laukia. Jie į tai sureaga-vo ir pabėgo pas savo giminaitį volinės kunigaikštį Danielių. Mindaugas jautėsi stipus ir galėjo tikė-tis, kad Danielius skaitysis su jo norais. Bėglius jis laikė nusikaltėliais ir pareikalavo jų nepriimti. Danielius gerai matė Lietuvos stiprėjimą ir nepanoro praleisti progos pasinaudoti vidaus rietenomis, o be to buvo nuskriausti jo giminaičiai. Jam rūpėjo ne tik paremti giminaičius, bet ir sutramdyti Mindaugo galybę ir atgauti neseniai užimtas sritis. Danielius tuoj pat pasiuntė Vykintą į Livonijos ordiną, siūlydamas jam sąjungą. Šis mielai ją priėmė. Pabėgėliai kunigaikščiai visokiausiais paža-dais ir pinigais patraukė į savo pusę jotvingius ir sukėlė žemaičius, kur buvo daug Mindaugo val-džia nepatenkintų kunigaikštėlių. Tuo būdu prieš Mindaugą susidarė galinga sąjunga: 1. Livonijos ordinas, 2. Volinės kunigaikštystė, 3. žemaičiai, 4. Jotvingai. Prie sąjungos neprisidėjo tik Prūsų ordinas, kuris dar nebuvo visiškai atsigavęs po pirmojo (1243-1249m.) prūsų sukilimo ir tuo metu kariavo su lenkais.

Iš sąjungininkų pirmasis pradėjo žygius Danielius. Bet užėmęs Slaniną ir Volkoviską toliau nebežygiavo. Tuo tarpu Vykintas, Tautvilas ir Erdvilas su savo jėgomis apsupo Mindaugą jo pilyje, kuri kronikose minima kaip Voruta. Jiems į pagalbą atėjo ordinas, tačiau pilies neįstengė paimti, ir ordino kariuomenė nusiaubusi kraštą grįžo atgal.

Apsigindamas pilyje nuo priešo, Mindaugas dar neišsigelbėjo nuo gresiančio pavojaus, nes priešų sąjunga greitai neiširo. Vykintas ir Tautvilas su Erdvilu buvo čia pat Lietuvoje, o Rygos vys-kupas siūlė ordinui pakrikštijus Tautvilą pastatyti jį Mindaugo vietoje. Lietuvoje Mindaugas buvo pranašesnis už Tautvilą, bet už jos ribų atsirado kunigaikštis vis dėlto pranašesnis už jį. Tai buvo silpniausia Mindaugo gynybos vieta. Tačiau savo ruožtu ir Mindaugas, mokėjęs rasti priešų sil-pniausias vietas , netruko tokią vieną įžvelgti jam priešiškoje koalicijoje. Nerasdamas kitos išeities, Mindaugas sumanė išardyti sąjungą diplomatiškomis priemonėmis. Jis sugalvojo patraukti į savo pusę pavojingiausią sąjungos narį- ordiną. Kadangi ordinas sutiko taikytis su Mindaugu tik tuomet kai jis krikštysis-Mindaugas krikštijosi.

Mindaugo krikštas ir karūnavimas (1251-1253m.)

Kai po Vorutos apgulties Mindaugas pasiūlė ordinui taiką, Livonijos magistras Andrius Štir-landas jam pateikė krikšto sąlygą. Andrius Štirlandas buvo ne tik stipriausias, bet ir įžvalgiausias šios koalicijos dalyvis. Be to jis buvo tikrai padorus ir labai maldingas riteris: jis tikrai norėjo
Lie-tuvos krikšto. O kai Mindaugas sutiko tai padaryti jis nuoširdžiai rūpinosi jam padėti. Livonijos ei-liuotoji kronika derybų pradžią nusako kaip nelauktą magistro pakvietimą pas Mindaugą i svečius. Vaišėmis pavaizduotose derybose buvo sutarta, kad Mindaugas apsikrikštys, perleis Livonijos ordi-nui kai kurias žemes ir ordinas padės jam gauti karaliaus karūną. 1250m. gale ar 1251m. pradžioje Mindaugas su visais savo artimaisiais buvo pakrikštytas- valdovo krikštas reiškė šalies krikštą. Mindaugo krikštas buvo savaimingas, atnešęs Lietuvai politinį pripažinimą ie neleidęs jos nepripa-žinti realizuojant marionetės Tautvilos krikštą. Dabar Mindaugas eliminavo Tautvilą jo ir nenužu-dydamas. Livonijos ordinas iš priešo virto sąjungininku, o Tautvilai teko bėgti iš Rygos. Oficialiai Mindaugas tapo krikščioniškuoju valdovu ir Lietuva- krikščionių šalimi. Koalicija prieš Mindaugą buvo suskaldyta. Lemiamas Mindaugo žingsnis realiai valdovo valdžiai įtvirtinti tapo ir lemiamu žingsniu įsitvirtinant Europos politinėje sistemoje.

Po krikšto Mindaugas kartu su ordino magistru pasiuntė i Romą pasiuntinius pareikšti išti-kimybės popiežiui ir prašyti jo globos. Kartu buvo prašoma suteikti Mindaugui kareliškąją karūną. Popiežius su džiaugsmu sutiko delegaciją ir įgaliojo Kulmo vyskupą Henriką karūnuoti Mindaugą karalium. Popiežiaus sutikimas buvo duotas 1251m. liepos 17 d., bet karūnacija teįvyko tik 1253m.t.y. po dviejų metų. Per ši laikotarpį Mindaugo laukė ne viena sunki kova. Kol jo pasiunti-nys Parbus keliavo į Milaną, Lietuvoje vyko vidaus karas. Kadangi Tautvilai Rygoje pasidarė nebe-saugu, jam su Danielio kariais teko bėgti į Žemaitiją. Čia gavęs pagalbos ir subūręs žemaičius ir jotvingius puolė Andriaus Štirlando žygių nusilpnintą Mindaugą. Mindaugas buvo sutelkęs nemažas jėgas ir Tautvilai nieko kito nebeliko , kaip grįžti į Žemaitiją. Taip iniciatyva perėjo į Mindaugo rankas. Tada jis apgulė priešus ir susidorojo su jais Vykinto pilyje- Tveruose. 1252m. pabaigoje Danielius dar kartą bandė pulti Naugarduką, bet įvykių eigos šis žygis nepakeitė. Jau po žygio į Lietuvos žemę Mindaugas pajuto , kad Danielius Tautvilos neišgelbės ir numatė susitaikymo pe-rspektyvą, Danielius į Mindaugo taikius pasiūlymus neatsakė. , bet tokio atsakymo Mindaugui jau nelabai ir reikėjo. Į 1252m. pabaigą karas pasibaigė Mindaugo pergale.

1253m. liepos 6 d. Mindaugas buvo apvainikuotas Lietuvos karaliumi. Laikantis karalių vai-nikavimo formuliaro, kartu su juo buvo apvainikuota ir jo žmona Morta. Mindaugas vainikavosi popiežiaus suteiktu leidimu ir gautais Kulmo vyskupo įgaliojimais, karūnacijos aktą atliko Andrius Štirlandas. Vykdydamas pažadus minėtuoju 1253m. liepos mėnesio aktu Mindaugas užrašė Livoni-jos ordinui kai kurias žemaičių žemes. Šie dovanojimai buvo padaryti su sąlyga, kad Livonijos or-dinas ir toliau rems Mindaugą bei jo įpėdinius.

Savo valdovo asmeniu Lietuva pasiekė labai daug, nors ir brangiai už tai mokėjo. Sunkiomis karo sąlygomis ji buvo pripažinta krikščioniškąja valstybe ir išsikovojo karalystės rangą. Tai įvyko beveik vienu metu su valstybės susikūrimu.

Mindaugas po krikšto ir karūnavimo

1251m. per savo pasiuntinius Mindaugui pavyko pasiekti, kad krikščionybė Lietuvoje būtų įdiegiama ne iš kaimyninių, laikomų mesijinėmis, vyskupijų, o būtų kuriama pačios Lietuvos vys-kupija. Mindaugas pasiekė, kad Lietuvos vyskupu būtu įšventintas Livonijos ordino brolis kunigas Kristijonas, mokęs jį tikėjimo tiesų. Mindaugas jau tada numatė kaip aprūpinti Lietuvos vyskupiją ir užrašė dalį žemių.

Krikštijęsis ir susitaikęs su ordinu, Mindaugas ryžosi atgauti Volinės kunigaikščio Danie-liaus užgrobtas žemes. Dabar karui vadovavo jau nebe svetimi kunigaikščiai, o Mindaugo sūnus Vaišvilkas. Danielius buvo nugalėtas ir priverstas taikintis (1255m.). Sutartis buvo sustiprinta Min-daugo dukters ir Danieliaus sūnaus vedybomis. Kitam Danieliaus sūnui Mindaugas davė valdyti Naugarduką, o Vaišvilkas gavo Slanino, Volkovisko ir kitus atgautų sričių miestus. Tik jie turėjo pripažinti Mindaugo valdžią. Ta pačia valdžia buvo amnestuoti buvusieji Mindaugo priešai Tautvi-las su Erdvilu. Tautvilui buvo pavestas valdyti Polockas, kurį jis valdė ir prieš maištą.

Po taikos su Voline Mindaugas nebeturėjo didelių priešų. Jis valdė visus aukštaičius ir nu-skriaustus rusus, bet lietuvių pakraščio giminės(su lenkais ir kryžiuočiais kariaujantieji jotvngai ir su Livonijos ordinu kariaujantieji žemaičiai) jam nenorėjo pasiduoti.

Mindaugas labai norėjo kada nors tvirtai į savo valdžią suimti visas lietuvių gimines. O tuo tarpu stiprėjo viduje, rūpindamasis, kad po jo mirties nežūtų valstybė, iš anksto gavo popiežiaus lei-dimą vainikuoti karalium vieną iš savo sūnų.

Rūpindamasis sutvarkyti savo valstybę, po taikos su Voline Mindaugas dar susidūrė su toto-riais, pavergusiais tuo metu Rusiją. Mindaugas kartu su Voluine puolė totorius, atsilygindami toto-riai suruošė žygį į Lietuvą ir nusiaubė visą rytinę jos dalį. Bet šis mūšis neturėjo Lietuvai didelės reikšmės, tik buvo siek tiek nuniokotas kraštas, bet valstybinės sienos nepakito.

Mindaugas tvarkė valstybę, kariavo rytuose ir pietuose, o žemaičiai kariavo su ordinu, kuris neįstengė pavergti jam Mindaugo atiduotų žemių. Tada ordinas nusprendė atskirti žemaičius nuo jūros, kad iš atplaukiančių pirklių jie negalėtų pirktis ginklų ir kitokių prekių. Ordinas nusprendė užimti pajūrį ir tam tikslui ėmė statyti pilį. Žemaičiai numanę jos pavojingumą, ėmė ją pulti dar be-statant. Prasidėjo ordino ir žemaičių kovos. Čia reikia paminėti vieną iš žymiausių mūšių-Durbės(1260m.), kuri laimėjo žemaičiai.

Visoms žemaičių kovoms su ordinu vadovavo jų kunigaikštis, Mindaugo seserėnas Treniota. Po mūšio jis atvykęs pas Mindaugą, ėmė įkalbinėti jį nutraukti ryšius su ordinu ir bendromis jėgo-mis išvyti vokiečius. Tada, esą, jo valdžiai pasiduos ir žemaičiai, ir kuršiai, ir visos ordino pavergtos Padauguvio kiltys. Mindaugas tuo metu buvo labai nusivylęs ordinu, nes neturėjo šito jokios nau-dos. Ordinas jo žemių nebepuolė, bet jo akivaizdoje vergė žemaičius. Todėl Mindaugas priėmė pa-siūlymą ir sudaręs sąjungą su Naugardu, 1262m. nužygiavo Livonijos ordino žemę. Tada užpuolęs labai susilpnėjusį ordiną, Mindaugas daugiau jo nebelietė. Tuo metu sukilusioms ordino pavergtoms giminėms kariauti padėjo tik žemaičiai. Mindaugas po pirmojo nepasisekimo ėmė gailėtis nutraukęs sutartį ir vėl nusigręžė į rusų kraštus. 1263m. jis išsiuntė savo kariuomenę prieš Briansko kunigaikš-tį . Bet šitas Mindaugo žygis Lietuvoje buvo palaikytas tautinių reikalų apleidimu. Mindaugas jau ir anksčiau buvo kaltinamas susidėjęs su vokiečiais, taigi jo atsisakymas prisidėti pri broliškų giminių kovos dėl laisvės buvo palaikytas tautos išdavimu. Todėl žemaičių kunigaikštis Treniota ir Dau-mantas susimokę jį nužudė, kartu nužudė ir du jo sūnus- Ruklį ir Rupeikį. Jie tikėjosi, kad pašalinę Mindaugą, jo suorganizuotos valstybės jėgomis įstengs išvaduoti visas ordino pavergtas gimines ir apsaugos visą tautą. O ištikrųjų žuvus Mindaugui susvyravo jo sukurtos valstybės pamatai.

Pabaiga

Mindaugo vieta istorijoje jau daug kartų nusakyta. Mindaugo vardas ir Lietuvos valstybin-gumo pradžia yra neatsiejami.

Karalių Lietuva daugiau nebeturėjo, bet valstybė išliko. Tai buvo svarbiausias Mindaugo laimėjimas. Tuo Mindaugas lieka ir liks vienintelis Lietuvos valdovų sekoje.



Naudota literatūra:

1. Edvardas Gudavičius „Mindaugas“ 1998m.;

2. A.Šapoka „Lietuvos istorija“ 1989m.;

3. http://lt.wikipedia.org/wiki/Mind