Įvadas
XIII a. pradžia didelių permainų metas, būtent tuo laiku iškilo kunigaikštis, o vėliau ir Lietuvos karalius Mindaugas. Apie Mindaugo laikų Lietuvą palyginus žinoma nedaug. Bene daugiausia duomenų randame senojoje Ipatijaus kronikoje, bei kituose to meto svarbiuose dokumentuose, tokiuose kaip Mindaugo donaciniai aktai..
Mano referato tikslas išsiaiškinti to meto Lietuvos politinę ir teisinę santvarką. Bandysiu sužinoti kokiu būdu į valdžią atėjo Mindaugas, kaip ir kokiomis aplinkybėmis vyko jo karūnacija ir Lietuvos krikštas, kaip ir kokiu būdu buvo valdoma Lietuva.
Pagrindiniai referato šaltiniai: Konstantino Avižonio „Rinktiniai raštai IV”, Tomo Baranausko „Lietuvos valstybės ištakos: monografija” ir Lietuvos istorijos vadovėliai 11-12 klasėms kuriuos sudarė R. Kamuntavičius, V. Kamuntavičienė, R. Civinskas ir K. Antanaitis.
Mindaugo atėjimas į valdžią
Mindaugas (1 pav.) iškilo iš lietuvių kunigaikščių terpės XIII a. Kiti to meto Lietuvos žemių kunigaikščiai buvo Dausprungo sūnūs Tautvilas ir Edivydas. Tačiau iniciatyvą lietuvių kunigaikščių tarpe perėmė Mindaugas. Apie Mindaugą daug sužinome iš Ipatijaus kronikos, vieno iš seniausių rusų istorijos metraščių nuorašų.
Mindaugo atėjimas į valdžią nebuvo labai jau gražus. Siekdamas tikslo jis išžudė savo brolius ir brolėnus, o kitus kunigaikščius tiesiog išvydavo. „1249 m. Mindaugo į Rusią kariauti išsiųsti brolėnai Tautvilas, Gedivydas bei jų motinos brolis Vykintas, įtarę, kad Mindaugas nori juos nužudyti, pabėga pas Volynės kunigaikštį Danilą ir organizuoja maištą Lietuvoje” Štai ką apie Mindaugo atėjimą į valdžią mini Ipatijaus kronika: „Mindaugo jėga didelė. Ir pradėjo žudyti savo brolius ir brolvaikius, o kitus išvarė iš jų žemių ir nieko nepakentė prieš save. Jėga ir priešiškumu užėmė Lietuvą”. Taip pat Mindaugas puikiai išnaudojo svarbų tuo laiku politikos įrankį – giminystės ryšius. Mindaugo seserys buvo ištekintos už Lietuvos žemių ar kitų žemių kunigaikščių. Vaikai iš šių santuokų, Treniota ir Lengvenis – labiausiai padėjo Mindaugui galutinai įsitvirtinti Lietuvos soste.
Tačiau ne vien jėga ir prievarta Mindaugas paėmė sostą: „Mindaugui gal net būdingiau buvo savo tikslus įgyvendinti įvairių susitarimų, kompromisų, papirkinėjimų būdu. Vidaus karą su Tautvilu jis laimėjo, papirkęs Tautvilo sąjungininkus: „auksu apakino” Livonijos ordino magistro Andriaus Štirlando akis, „gausiu sidabru įtikino” pasiduoti jotvingius ir žemaičius”. Net su Tautvilu jis vėliau susitaikė ir jam, kaip savo vasalui, leido valdyti Polocką.”
Mindaugo krikštas ir karūnacija
Siekdami nuversti Lietuvos valdovą ištremtieji Tautvilas ir Edivydas sudarė koaliciją su Haličo kunigaikščiu, taip pat į savo pusę patraukė jotvingius ir dalį žemaičių bei Livoniją. Prieš Mindaugą susidarė grėsminga tarptautinė sąjunga. „Mindaugas bandė gelbėti padėtį siekdamas susitarti su grėsmingiausiu priešu – Livonijos ordinu.” Ordinas pasiūlė Mindaugui karaliaus karūną ir iškėlė būtiną sąlygą – Lietuvos krikštą, mainais suteikdamas savo karinę ir diplomatinę pagalbą. Mindaugas pasiūlymus priėmė ir 1251 m. pradžioje krikštijosi. Ordinas tapo Mindaugo sąjungininku. Ordinui neremiant sąjungininkų, Tautvilo ir Edivydo jėgos prieš Mindaugą nusilpo. Per keletą metų Mindaugui su šia sąjunga pavyko susidoroti.
Bendradarbiaujant Lietuvai ir Ordinui, toliau vykdomos sutarties sąlygos. Mindaugas 1253 m. liepos 6 d. karūnuojamas Lietuvos karaliumi (2 pav.). Karūnacija pakeitė Lietuvos tarptautinę situaciją. Lietuva tapo krikščioniška valstybė, lygiaverte visoms kitoms kaimynėms. Tačiau šis Lietuvos statusas gyvavo neilgai ir didesnės įtakos Lietuvos raidai neturėjo.
Mindaugo veikla ir reformos
Nedaug žinoma apie Mindaugo reformas: „[…] Iš kai kurių netiesioginių ir vėlesnių žinių dar galima susekti kai kuriuos jų pėdsakus.” Pagrindinė Mindaugo veiklos sritis buvo stiprinti centrinę valdžią. Pastangos stiprinti centrinę valdžią pasireiškė nuo pat jo valdymo pradžios: „Šitokia jo veikla ir galėjo sukelti 1249-1253 m. vidaus karą, nes nepaklusnūs kunigaikščiai susilaukdavo represijų.” Tačiau valdžios stiprinimas pasireiškė ne vien represijomis. Paklusnieji ir palankūs Mindaugui susilaukdavo atpildo: „Mindaugas, kaip minėta, parėmė savo sesers vyrą Lengvenį. Mindaugo valdymo pabaigoje svarbų vaidmenį valstybėje vaidino jo seserėnas Treniota […] Nalšoje kunigaikščiavo Mindaugo svainis Daumantas. Netgi maištingasis Tautvilas susitaikė su Mindaugu ir gavo valdyti Polocką.”
Pasibaigus vidaus karui su Tautvilu, Mindaugas pateko į didelę Livonijos ordino įtaką. Mindaugas pradėjo vykdyti bažnytinę politiką. Jis siekė įkurti atskirą vyskupiją Lietuvoje, nepriklausomai nuo Rygos arkivyskupo. „Kaip pažymėjo J. Jakštas, įkurti atskirą, nuo Rygos arkivyskupo nepriklausomą Lietuvos vyskupiją „greičiausiai siekė ne Mindaugas, o Ordinas. Jam rūpėjo pirmiausia pasilaikyti Lietuvos bažnyčią savo žinioje ir užkirsti kelią bet kokiai įtakai Rygos arkivyskupo, su kuriuo jis kivirčijosi dėl valdžios pačioje Lietuvoje”
Mindaugo vidaus politikos esmė ir valdymas
Tai, jog
Mindaugas buvo karalius, nesireiškė, kad valstybę valdė tik jis vienas: „[…] viduramžiais valdovai niekada nevaldydavo vieni, jie būtinai tardavosi su savo kariauninkais ir vasalais, kurie sudarė jo tarybą.” Valdžią Lietuvoje galima palyginti su valdžia to meto Rusioje: „Rusioje visi kunigaikščio veiksmai turėjo būti suderinti su taryba. Kunigaikštis, vengiantis tartis su savo taryba, laikytas blogu. „Bajoras buvo ne tiek kunigaikščio tarnas, kiek vyriausybinis bendradarbis, atsakingas liudininkas ir jo politinių sumanymų bei veiksmų dalyvis. Tai, jog svarbių sprendimų priimti Mindaugas vienas negalėjo, atsispindi ir 1260 m. patvirtintame jo akte, kuriuo jis užrašė Livonijos ordinui visą Lietuvą, jei mirtų nepalikdamas įpėdinių. „Sudarant aktą, iš Lietuvos pusės dalyvavo 10 asmenų, matyt, tuometinės Mindaugo tarybos narių.”