Teisės teorija
5 (100%) 1 vote

Teisės teorija

ĮVADAS

Teisinės atsakomybės institutas yra vienas svarbiausių teisinių reiškinių kuris iš esmės pagrindžia teisinės sistemos egzistavimą.

Tam, kad tauta būtų laikoma civilizuotos visuomenės dalimi, ji turi turėti atitinkamo lygio teisinę sistemą. Ši teisinė sistema turi pasižymėti tokiomis savybėmis, kaip pastovumas ir universalumas. Noriu pasakyti, kad pastovumas ir universalumas yra suprantami, kaip teisės principų nekintamumas ir jų įtvirtinimas kuriamose teisės normose.

Pastaruoju metu Lietuva kuria savo teisinę sistemą. Ją siekiama sukurti tokią, kuri atitiktų šių dienų reikalavimus. Kiekvienas teisės sistemos elementas turi būti suderintas ir visi veikti iš vien. Teisinės atsakomybės institutas yra labai svarbus teisei ir atskiroms jos šakoms, todėl yra svarbu išsiaiškinti jo paskirtį esmę, sampratą ir iš to kylančias problemas.

Rašto darbo planas sudarytas iš dalių, kurių kiekviena yra išdėstyta atsižvelgiant į jų svarbą ir aktualumą.

Rašydamas šį rašto darbą naudojausi įstatymais ir monografijomis.

TEISINĖS ATSAKOMYBĖS SAMPRATA

Teisinė atsakomybė yra sudedamoji teisinės sistemos dalis. Tai teisinė priemonė blokuojanti priešingą teisei elgesį ir skatinanti naudingą visuomenei veiklą.

Teisinė atsakomybė yra labai glaudžiai susijusi su teisės pažeidimo samprata. Kitaip tariant, teisės pažeidimas, t.y. juridinis faktas, yra pagrindas kuriuo atsiranda teisinė atsakomybė.

Rašto darbo tema reikalauja atskleisti teisinės atsakomybės sampratą, todėl tik jos nagrinėjimu ir apsiribosiu.

Teisinės atsakomybės problema yra vis dar aktuali. Ilgalaikės diskusijos, susijusios su teisinės atsakomybės klausimu privedė prie keleto konceptualių šios problemos sprendimų variantų.

Reikia paminėti tą faktą, kad teisinė atsakomybė buvo tyrinėjama vieno, bendro plataus reiškinio kontekste, t.y. socialinės atsakomybės kontekste. Buvo nagrinėjami gana įvairūs teisinės atsakomybės aspektai. Tačiau reikia pabrėžti, kad nekritiškas požiūris į kai kurias etikos, bendrosios ir socialinės, filosofines atsakomybės teorijas, privedė prie eilės metodologinių klaidų, apie kurias kalbėsiu vėliau.

Kaip jau minėjau, teisės teorijoje yra keletas vyraujančių koncepcijų. Labiausiai paplitusi koncepcija yra ta, kuri traktuoja teisinę atsakomybę kaip valstybės prievartos priemonę, kaip reakciją į padarytą teisės pažeidimą. Čia reiktų išskirti keletą momentų:

pirmiausia, atsakomybė yra neatskiriamai susijusi su teisės pažeidimu;

antra, ji pasireiškia pažeidėjui taikomų valstybinio poveikio priemonių (prievartinio pobūdžio)

trečia, pačiame taikymo akte yra įtvirtinamas pažeidėjo pasmerkimas.

Pastaroji teisinės atsakomybės taikymo koncepcija susilaukė priešininkų kritikos. Kritikos pagrindu tapo tai, kad teisinė atsakomybė yra siejama ir galima sakyti tapatinama su bausmėmis.

Kita koncepcija pateikia kitokią teisinės atsakomybės sampratą, čia ji suprantama, kaip teisės normų sankcijų realizacija.

S.Vansevičius mano, kad ”teisinę atsakomybę reiktų suprasti kaip valstybės reakciją į padarytą teisės pažeidimą”. Tokiu požiūriu teisinė atsakomybė yra asmens pareiga iškęsti teisinio pobūdžio, numatyta įstatyme, už padaryta teisės pažeidimą, atitinkamą praradimą. Tokia atsakomybės samprata reiškia, kad atsakomybė visada yra susieta su valstybės prievarta ir tokia prievarta yra teisinės atsakomybės turinys.

Turint omenyje S.Vansevičiaus išsakytą nuomonę, teisinės atsakomybės klausimu, susidaro įspūdis, kad autorius pritaria anksčiau išvystytai nuomonei ir sampratą tapatina su prievarta ir bausmėmis.

Reiktų paminėti tą faktą, kad pastaruoju metu susiformavo dar viena kryptis – kaip teisinės atsakomybės bendrasocialinio reiškinio tyrimas. To rezultate atsirado pozityvistinės teisinės atsakomybės koncepciją.

Charakterizuojant pastarąjį fenomeną yra išeinama iš šių pozicijų:

1. Teisinė atsakomybė atspindi, bet kokių teisinių reiškinių specifiką – jų formalų apibrėžtumą ir procesinę realizacijos tvarką.

2. Teisinė atsakomybė neatskiriama nuo teisės pažeidimo ir yra jo pasekmė.

3. Teisinė atsakomybė yra susijusi su teisės normų sankcijų realizacija.

4. Teisinė atsakomybė susiliejusi su valstybės valdinga veikla, su valstybės prievarta.

Tokiu būdu “ teisinė atsakomybė – tai taikymas teisės pažeidėjui numatytu teisės normos sankcijoje, valstybinės prievartos priemonių , pasireiškiančių asmeninio, organizacinio arba turtinio pobūdžio apribojimų forma”.

Pastaroji koncepcija, mano nuomone, yra pilniausiai ir tiksliausiai apibrėžianti teisinės atsakomybės sąvoką.

Teisinės atsakomybės sampratą apibrėžia šie požymiai:

1. Teisinė atsakomybė numato valstybinę prievartą.

2. Tai ne aplamai prievarta, o tiksliai apibrėžtos prievartos priemonės.

3. Teisinė atsakomybė susijusi su teisės pažeidimu, eina po jo ir yra nukreipta į teisės pažeidėją.

4. Teisinė atsakomybė sukelia neigiamas pasekmes teisės pažeidėjui, jo teisių apribojimą (laisvės atėmimą , tėvystės teisių atėmimą ir pn., uždėjimą jam naujų papildomų pareigų).

5. Teisinė atsakomybė yra realizuojama kompetentingų valstybinių institucijų (pareigūnų), tam tikra griežtai
nustatyta tvarka. Neprocesinė tvarka teisinė atsakomybė negalima.

Teisinės atsakomybės samprata, kaip taikymas atsirado iš galiojančių įstatymų turinio. PVZ. asmens atlikta veikla, draudžiama baudžiamųjų įstatymu, dar neužtraukia atsakomybės. dar daugiau, iki atitinkamo teismo sprendimo (nuosprendžio), asmuo aplamai laikomas nekaltu, o tai reiškia ir nėra trauktinas baudžiamojon atsakomybėn. Atskirais atvejais asmuo padaręs teisės pažeidimą, gali būti atleistas nuo atsakomybės , t.y. teisės taikymo procesas nevykdomas. Kitais atvejais pažeidėjas teisės taikymo procese yra atleidžiamas nuo bausmės, t.y. nuo atitinkamų apribojimų, bet ne nuo atsakomybės aplamai.

Kaip matome iš pateiktų teisinės atsakomybės koncepcijų, jos visos pateikia teisinės atsakomybės sampratą, kuri viena nuo kitos mažai kuo skiriasi. Tačiau įsigilinę galime pastebėti, kad paprastai skiriasi teisinės atsakomybės sąvokos aiškinimo platumas.

Vienų autorių veikaluose pateikiami teisinės atsakomybės apibrėžimai su eile pagrindinių požymių, kiti gi pateikia kitus esminius jų manymu požymius , atskleidžiančius teisinės atsakomybės turinį.

Iš to seka, kad teisinė atsakomybė kaip socialinės atsakomybės dalis yra labai sudėtingas institutas, teisinė kategorija, samprata, kurios keičiasi priklausomai, nuo Įstatymų teisinių teorijų keitimosi ir kitų aplinkybių.

Reziumuojant pastarąją dalį galima pateikti tokį, atspindintį šiuolaikinį teisinės atsakomybės, apibrėžimą:

Teisinė atsakomybė – tai valstybės poveikis teisės pažeidėjui, kuris pasireiškia visuomeniniu, valstybiniu, ir teisiniu pažeidėjo pasmerkimu, taikymu jam asmeninio, turtinio ir organizacinio pobūdžio apribojimus.

TEISINĖS ATSAKOMYBĖS PAGRINDAI

Valstybė išleisdama teisinius aktus nustato tinkamą elgseną visuomenėje.

Teisėtos tvarkos pažeidimas yra visuomenės egzistavimo sąlygų pažeidimas, tai taip pat individualių ir visuomeninių interesų, išreikštų teisės normose, pažeidimas. Tokie pažeidimai susilaukia valstybės reakcijos, kuri nukreipta į teisėtvarkos apsaugą ir pasireiškia atsakomybės forma. Iš to seka, kad socialinis atsakomybės pagrindas yra būtina teisėtvarkos apsauga, o taip pat asmeninių ir visuomeninių interesų apsauga.

Teisinis atsakomybės pagrindas gali būti nagrinėjamas skirtingai, tačiau glaudžiai susijusiais aspektais.

Teisėtvarkai kelia grėsmę veikos, prieštaraujančios normoms ir turinčios visuomeninį pavojingumą t.y. teisės pažeidimai. Iš to sektų, kad atsakomybės pagrindas yra juridiniai faktai (teisės pažeidimai ). Veika gali būti pripažinta neteisėta, jeigu jos požymiai iš anksto Įtvirtinti Įstatyme. Jie suformuoja pažeidimo sudėtį- visumą požymių, būtinų ir pakankamų veikos kvalifikacijai, kaip teisės pažeidimui ir atsakomybės taikymui. Iš to sektų, kad atsakomybės pagrindas yra teisės pažeidimo sudėtis.

Jeigu įstatyme nėra nuorodų apie pripažinimą tos ar kitos veikos teisės pažeidimu, tai tokia veika neturi užtraukti atsakomybės. Šia prasme atsakomybės pagrindas – įstatymas.

Taigi teisinės atsakomybės pagrindas – įstatymas – teisės pažeidimo sudėtis- įstatymas.

Teisės pažeidimai yra konkretūs ir skirtingi. Kiekvienas iš jų turi jam būdingus požymius, savo sudėtį. Kartu teisės, kaip socialinė kategorija turi bendrus požymius ir sudėties elementus. Šia prasme galime kalbėti apie pažeidimo sudėtį, kaip atsakomybės pagrindą, kurios požymių visuma charakterizuoja visus teisės pažeidimus bendrai. Tokie požymiai yra :

objektas; objektyvioji pusė; subjektas; subjektyvioji pusė.

Kiekvienas iš šių požymių susideda iš tam tikrų elementų. Vienas svarbiausių elementų yra kaltė. Pastarojo elemento pagrindu teisinės institucijos sprendžia asmens teisinės atsakomybės klausimą.

Beje pilniausiai atsakomybės už kaltai padarytą veiką principas yra išreikštas baudžiamojoje teisėje, praktiškai neturinčioje normų numatančių išimčių iš šio principo. Kitų teisės šakų įstatymuose taip pat atsispindi kaltės kaip vienos iš principų buvimas. Kartu su tuo, kai kuriuose normose reguliuojančiuose pagrinde turtinius santykius, yra taisyklė, numatanti žalos sukėlėjo pareigą atlyginti nuostolius nepriklausomai nuo kaltės.

Tokių normų egzistavimas įstatymuose, leidžia tvirtinti apie tai, kad teisei yra žinoma atsakomybė be kaltės. Toks požiūris yra kritikuotinas ir tokiu būdu kaltės problema teisėje vis dar lieka diskusine.

“Kalto prado su išimtimis” teorijos šalininkai mano, kad pagrindinis atsakomybės su kalte principas turi kai kurias išimtis, pasireiškiančias kaip atskiri atsakomybės be kaltės atvejai.

Vienas iš pagrindinių teisės požymių yra susijęs su tuo, kad teisinės atsakomybės pagrindas yra teisės pažeidimo padarymo faktas. Teisės pažeidėjas supranta, kad daro veiką prieštaraujančią teisei ir sąmoningai priešpastato savo valią valstybės valiai, t.y. veikia neteisėtai kaltai.

Pagrindinis teisinės atsakomybės principas sako, kad atsakomybė galima už kaltę. Sutinkamai su LR BK 3 str. 2 d. “ Pagal baudžiamuosius įstatymus atsako ir baudžiamas tik toks asmuo, kuris kaltas nusikaltimo padarymu.”

Iš to kas pasakyta, galima teigti, kad teisinė atsakomybė yra galima tik esant asmens
jis suprato, numatė arba nors ir nenumatė, tačiau turėjo ir galėjo numatyti savo veikos pasekmes. Iš to seka išvada, kad kaltė yra ne tik atsakomybės sąlyga, tačiau paties teisinės atsakomybės instituto egzistavimo pagrindas, jos būtinas ir pagrindinis elementas.

TEISINĖS ATSAKOMYBĖS PRINCIPAI

Tam, kad pilniau atskleisti teisinės atsakomybės esmę yra svarbu nustatyti teisinės atsakomybės principus. Bet kokio reiškinio principuose atsispindi giluminiai, pastovūs, Įstatymų sąlygoti ryšiai, kurių dėka jie egzistuoja. Teisinės atsakomybės principų pažinimas leidžia teisingai taikyti apsaugines normas, spręsti bylas esant teisės spragoms, užtikrinti valstybinės prievartos taikymo efektyvumą.

Teisinėje literatūroje yra skiriami šie teisinės atsakomybės principai:

teisėtumas, teisingumas, atsakomybės neišvengiamumas, tikslingumas, bausmės individualizacijos, atsakomybės už kaltą veiką, dvigubo atsakomybės netaikymo.

S. Vansevičius išskiria šiuos teisinės atsakomybės principus:

atsakomybė tik už neteisėtą kaltą veiką, teisingumo, teisėtumo, tikslingumo, atsakomybės neišvengiamumo principas.

Autorius A.B.Vengerov nurodo tokius teisinės atsakomybės principus,kaip :

atstatomosios ir baudžiamosios funkcijos suderinamumo, teisėtumo, teisingumo, neišvengiamumo, valstybės, visuomenės ir fizinių asmenų gynimo, tikslingumo, humaniškumo principas.

Kaip matome kiekviename šaltinyje pateikiami skirtingi principai apibūdinantys teisinę atsakomybę. Kiekvienas autorius numatė jo nuomone pačius svarbiausius ir esminius teisinės atsakomybės principus. Tai rodo, kad kiekvienas autorius šiek tiek skirtingai interpretuoja teisinės atsakomybės sąvoką, tačiau tai toli gražu nekeičia pačios teisinės atsakomybės esmės.

Teisinėje literatūroje minėtieji teisinės atsakomybės principai aiškinami:

Teisėtumo principas reškia, kad teisinė atsakomybė galima tik už veiką nustatytą įstatymu ir taikoma laikantis nustatytos procesinės tvarkos.( tame tarpe ir nustatytais įstatyme pagrindais )

Teisingumo principas S.Vansevičiaus nuomone, apima šiuos reikalavimus: už nusižengimus negalima skirti baudžiamosios teisės numatytų bausmių; nustatantis atsakomybę ar didinantis ją negali veikti atgal; už vieną teisės pažeidimą galima tik viena bausmė;

Šalia pastarųjų reikalavimų galima pridėti tokius papildomus: jei žala padaryta teisės pažeidėjo, be to turi atstatomąjį pobūdį, teisinė atsakomybė turi užtikrinti tą atstatymą; atsako tas kas padaro teisės pažeidimą; nubaudimo rūšis ir priemonė priklauso nuo teisės pažeidimo sunkumo. Štai tokie reikalavimai sudaro teisingumo principo turinį.

Atsakomybės neišvengiamumo principas. Teisinė atsakomybė neišskiriamai yra susijusi su teisės pažeidimu. Iš pastarojo ryšio išplaukia atsakomybės neišvengiamumo už padarytą teisės pažeidimą principas. Jeigu už vieną ar kitą veiką įstatymo yra numatyta atsakomybė, tai nei vienas asmuo be įstatymo reikalavimų negali būti atleistas nuo atsakomybės ir bausmės. Iš atsakomybės neišvengiamumo principo išplaukia tikslingumo principas.

Tikslingumo principas. Atsakomybė kyla neišvengiamai, kadangi ji yra tikslinga. Yra negalima atleisti asmenį nuo atsakomybės esant bet kokiai priežasčiai. Kita tikslingumo prasmė yra ta, kad pasirinkta teisės pažeidėjui bausmė turi atitikti atsakomybės tikslus. Šis principas reikalauja taikyti prievartos priemones atsižvelgiant Į pažeidimo sunkumą, asmenines pažeidėjo savybes, galimybę išvis netaikyti ar sušvelninti jas, jei tikslą galima pasiekti kitu būdu.

Atsakomybės už kaltę principas reiškia, kad atsakomybė galima tik esant teisės pažeidėjo kaltei. Tai reiškia, kad asmuo suprato savo veikos ir jos rezultatų priešingumą teisei. Prie pastarojo principo galima priskirti nekaltumo prezumpciją: atsakomybėn patrauktas asmuo laikomas nekaltas, kol jo kaltė nebus įrodyta ir nustatyta teisės taikymo akte. Kaltę privalo įrodyti valstybinė institucija. Asmuo neprivalo įrodinėti savo kaltės. (Tuo tarpu civilinėje teisėje asmuo turi įrodyti, kad ne jis kaltas dėl kilusios žalos.)

Teisinė atsakomybė turi, kaip jau anksčiau minėjau ir daugiau jai būdingų principų, kurie atskleidžia teisinės atsakomybės turinį: tai dvigubos atsakomybės negalimumo principas, kuris sako, kad už vieną veiką gali kilti tik viena atsakomybė.

Teisės mokslininkų darbuose galima rasti ir kitų teisinės atsakomybės turinį ir esmę atskleidžiančių principų.

TEISINĖS ATSAKOMYBĖS TIKSLAI IR FUNKCIJOS

Tam, kad giliau įsiskverbti į teisinės atsakomybės esmę, yra būtina išsiaiškinti jos tikslus ir jos paskirtį visuomenėje.

Tikslas tai yra idealus subjektų suvokimas savo veiklos rezultatų. Būtent jie ir sprendžia (subjektai), kokiomis priemonėmis bei veikimo pobūdžiu pasiekti norimą rezultatą.

Kaip nurodo S.Vansevičius : “ teisinė atsakomybė turi du tikslus: ginti teisėtvarką ir auklėti piliečius gerbti teisę” Kiti autoriai savo darbuose nurodo, kad “ teisinės atsakomybės tikslas- konkretus bendrų teisės tikslų pasireiškimas” Bendrieji teisės tikslai yra įtvirtinimas, reguliavimas ir visuomeninių santykių apsauga. Pastarieji tikslai ir sąlygoja reguliacinės ir apsauginės teisės funkcijų egzistavimą. Kaip
tas pats S.Vansevičius “ tikslas yra sukonkretinamas teisinės atsakomybės funkcijomis.”

Kadangi teisinė atsakomybė “dalyvauja” apsauginės funkcijos realizacijoje, tai ir jos tikslas bendra forma gali būti įvardintas kaip egzistuojančios nustatytos tvarkos ir visuomenės rimties apsauga. Atsakomybė yra taikoma konkrečiam teisės pažeidėjui, ji turi ( lyginant su visuomeninių santykių apsauga) daug siauresnį tikslą – kaltininko nubaudimą. Valstybė vykdydama prievartos taikymą turi dar vieną tikslą- iš anksto perspėti galimus teisės pažeidimus.

Be šių tikslų egzistuoja ir grynai teisiniai tikslai. Teisinė atsakomybė turi teisinius tikslus kurie naudojami kaip priemonė, kad normaliai funkcionuotų teisinio reguliavimo mechanizmas, realizuojant teisinių santykių subjektų, subjektines teises ir pareigas, kurios yra svarbiausia teisėtumo garantija. Nustačius pagrindinius teisinės atsakomybės tikslus galima nustatyti ir jos funkcijas.

Pagrindinė tarp teisinės atsakomybės funkcijų yra – baudžiamoji represinė funkcija. Pastaroji funkcija pasireiškia kaip visuomenės reakcija į žalą padarytą teisės pažeidėjo. Pirmiausia tai yra pažeidėjo nubaudimas, kuris yra ne kas kitas kaip visuomenės savisaugos priemonė. Bausme visada pažeidėjui yra sukeliamos neigiamos turtinio, asmeninio, organizacinio pobūdžio pasekmės. Paprastai jos realizuojamos arba teisės pažeidėjo statuso pakeitimu, apribojant jo teises ir laisves, arba uždedant jam papildomų pareigų. Antra, nubaudžiant asmenį siekiama įspėti naujus pažeidėjus. Iš to seka, kad teisinė atsakomybė vykdo ir prevencinę funkciją.

Realizuodama bausmę valstybė veikia teisės pažeidėjo sąmonę. Šis poveikis pasireiškia “įbauginimu”, kad bausmė yra neišvengiama ir tuo pačiu įspėjimu naujų teisės pažeidimų. Įspėjamasis poveikis yra taikomas ne tik teisės pažeidėjo atžvilgiu, bet ir aplinkinių. Patirtis rodo, kad pagrindinę reikšmę įspėjant teisės pažeidimus vaidina bausmės neišvengiamumas.

Teisinė atsakomybė taip pat turi auklėjamą funkciją. LR BK 21 str. 4d. įtvirtina nuostatą,kad “ bausmės paskirtis yra siekti, kad asmenys atlikę bausmę, laikytųsi valstybėje galiojančių įstatymų ir nedarytų naujų nusikaltimų.“

Efektyvi kova su teisės pažeidėjais, savalaikis ir neišvengiamas kaltųjų nubaudimas, sudaro asmenims įspūdį apie egzistuojančios tvarkos nepajudinamumą, stiprina tikėjimą teisingumu ir valstybine valdžia, įsitikinimą, kad jų teisėti interesai ir teisės bus patikimai apsaugoti. Tai savo ruožtu padeda kelti politinę ir teisinę kultūrą, piliečių atsakomybę ir drausmę, jų politinės ir darbinės veiklos aktyvumą, o taip pat stiprina teisėtumą ir teisėtvarkos pastovumą.

Dauguma atvejų teisinės atsakomybės priemonės yra nukreiptos ne į formalų kaltininko nubaudimą, o į tai, kad būtų atstatyta pradinė teisinio santykio dalyvio padėtis. Pastaruoju atveju teisinė atsakomybė atlieka teisės atstatomąją arba kompensacinę funkciją. Ryškiausiai ši teisės funkcija pasireiškia civilinėje teisėje. Joje ji turi kompensacinį pobūdį, o jos tikslas – atkurti pažeistas teises. Ten kur yra įmanoma , teisės atstatomoji arba kompensacinė funkcija yra viena iš pagrindinių. PVZ. Japonijoje yra nusistovėjusios tradicijos, kad šalis pažeidusi kitos šalies interesą, pati siekia kompensuoti tai. Tik antrinė teisės funkcija yra represinė baudžiamoji.

Be pastarųjų funkcijų teisinė atsakomybė atlieka ir visai teisei būdingą funkciją – organizacinę (reguliuojamąją). Kaip nurodoma kai kuriuose teisės teorijos leidiniuose “ jau pats bausmės egzistavimas ir neišvengiamumas pagimdo visuomenės organizacinius pradus”

Istoriškai teisinė atsakomybė atsirado, kaip privatinės nuosavybės apsaugos priemonė. Svarbia valstybės užduotimi buvo apsaugoti privatinę nuosavybę, nustatant draudimus ir taikant valstybinę prievartą jų pažeidėjams. Senovės teisės aktų analizė rodo, kad jų branduolys buvo nuosavybės institutas ir jo apsauga, o įpareigojanti teisė vystėsi kaip forma teisinių pasekmių pažeidus savininko teises. Tokiu būdu, teisinė atsakomybė yra priemonė, įtvirtinanti ir formuojanti privatinius santykius ir tuo pačiu išstumianti pasenusius, svetimus visuomenei visuomeninius santykius .

TEISINĖS ATSAKOMYBĖS RŪŠYS

Teisės moksle teisinės atsakomybės rūšys yra klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus: pagal institucijas realizuojančias atsakomybę, pagal sankcijų pobūdį, pagal funkcijas ir t.t. Bene labiausiai paplitęs teisinės atsakomybės skirstymas pagal teisės šakas. Priklausomai nuo šaltinio vienuose darbuose teisinė atsakomybė skirstoma į baudžiamąją, administracinę, civilinę, drausminę, kitur dar yra išskiriama materialinė atsakomybė.

Manau materialinės atsakomybės į atskirą išskirti nederėtų, todėl teisinė atsakomybė yra skirstoma į:

Administracinę – ši atsakomybės rūšis yra savarankiška teisinės atsakomybės rūšis, taikoma kaltiems asmenims, padariusiems administracinės teisės pažeidimus, skiriant jiems ir realizuojant įstatymų numatytas administracines nuobaudas, turint tikslą kovoti su teisės pažeidėjais, užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką.

Kaip matome iš pateikto administracinės atsakomybės apibrėžimo,
pirmiausia administracinės atsakomybės pagrindas yra įstatymo nustatytas administracinės teisės pažeidimas.

Administracinio teisės pažeidimo subjektas yra fizinis asmuo, turintis šešiolika metų ir pakaltinamas.

Administracinės nuobaudos yra skiriamos administracinio proceso tvarka ir jas skiria atitinkamos kompetentingos institucijos(PVZ.policija, teismas, valstybinė mokesčių inspekcija ir t.t.).

Už administracinius nusižengimus asmeniui yra skiriamos administracinės nuobaudos.

Administracinė atsakomybė yra prevencinio pobūdžio. Taikydami administracinę atsakomybę asmenims padariusiems administracinės teisės pažeidimus (PVZ. nedidelį chuliganizmą, smulkią vagystę ir pn. ) tuo pačiu užkertame kelią galimiems kriminaliniams nusikaltimams.

Baudžiamoji atsakomybė – viena griežčiausių atsakomybės rūšių. Ji kyla už padarytą nusikaltimą, kuris numatytas baudžiamųjų įstatymų. Baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas asmuo, kuris yra ne jaunesnis nei 14 metų amžiaus. Baudžiamojon atsakomybės gali būti patrauktas asmuo tik teismo sprendimu. Kaltam nusikaltimo padarymu asmeniui yra taikomos baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos už atitinkamą veiką konkretaus straipsnio sankcijoje. Taikant baudžiamojo poveikio priemones yra siekiama asmenį ne tik nubausti, bet ir jį pakeisti, kad jis ateityje laikytųsi nustatytos tvarkos, gerbtų įstatymus. Tuo pačiu asmens nubaudimas turi ir prevencinę reikšmę. Nubaudžiant asmenį už nusikaltimą yra parodoma kitiems potencialiems nusikaltėliams, kad už padarytą nusikaltimą kils baudžiamoji atsakomybė.

Drausminė atsakomybė – kyla padarius drausminį nusižengimą. Pastarosios atsakomybės specifika pasireiškia tame, kad ne draudžiamąją, o pozityviąją normą, kuri įtvirtina darbines pareigas. Drausminėn atsakomybėn yra traukiamas asmuo, kuris yra darbiniuose santykiuose su darbdaviu. Pastarąją atsakomybę taiko asmuo, kuris turi tvarkomąją-drausminę valdžią konkretaus darbuotojo atžvilgiu.

Už drausminius nusižengimus yra taikomos drausminio pobūdžio priemonės: griežtas papeikimas; atleidimas iš darbo ir pan.

Civilinė atsakomybė – tai teisės pažeidėjui kito asmens interesais taikoma, Įstatymo nustatyta poveikio priemonė, sukelianti jam nenaudingus turtinio pobūdžio padarinius: atlyginti žalą, nuostolius, sumokėti netesybas ir t.t. Civilinė atsakomybė turi kompensacinį pobūdį: jos tikslas atkurti pažeistas teises. Priklausomai nuo pareigos atsiradimo pagrindo, dėl kurio kyla atsakomybė, civilinė atsakomybė klasifikuojama į: sutartinę ir nesutartinę.

Civilinė atsakomybė grindžiama visišku žalos atlyginimo principu, nors gali būti ir išimčių. Žalos atlyginimas civilinėje atsakomybėje kartais pasireiškia ir sankcijų taikymu. Ši teisinės atsakomybės rūšis taikoma teismo (bendro arba arbitražinio) arba administracinių institucijų.

Taigi apibendrinant galima pasakyti, kad kiekviena teisinės atsakomybės rūšis turi tik jai būdingus požymius, kuriuos lemia tos teisės reguliuojami visuomeniniai santykiai.

IŠVADOS

Apibendrinant kursinį darbą galima padaryti tokias išvadas:

Teisinė atsakomybė yra teisinės sistemos dalis. Tai teisinė priemonė blokuojanti priešingą teisei elgesį ir skatinanti naudingą visuomenei veiklą.

Teisinė atsakomybė yra tampriai susijusi su teisės pažeidimu.

Teisės teorijoje yra gana plačiai nagrinėjama teisinės atsakomybės samprata. Kiekvienas autorius pateikia vis kitokią teisinės atsakomybės sampratą. Mano manymu, teisinė atsakomybę yra socialinė kategorija į kurią įeina teisinė prasmė, pagal kurią teisinė atsakomybė yra asmens pareiga atsakyti už padarytą kaltą veiką ir patirti neigiamas asmeninio, turtinio ir organizacinio pobūdžio pasekmes.

Teisinės atsakomybės pagrindas yra teisės pažeidimas. Teisinė atsakomybė yra pradedama (kyla) nuo teisės pažeidimo padarymo momento ir baigiasi teisės pažeidėjo nubaudimu.

Teisinė atsakomybė turi keletą tikslų, tai: esančios tvarkos ir visuomeninės rimties apsauga, kaltojo asmens nubaudimas, teisės pažeidimų užkardinimas ir t.t.

Iš tikslų išplaukia funkcijos: baudžiamoji represinė, auklėjamoji, organizacinė, atstatomoji ir kt.

Kiekviena teisinės atsakomybės rūšis turi tiek bendrus, tiek ir jai būdingus principus, kuriuos lemia teisės šakos specifika, jos reguliuojami santykiai.

Teisinės atsakomybės rūšys daugiausiai skirstomos pagal teisės šakas, yra išskiriamos:

administracinė, baudžiamoji, civilinė, drausminė teisinės atsakomybės.

Kiekviena iš šių rūšių turi tam tikrus tik jai būdingus požymius ( atsakomybės kilimo pagrindai, amžiaus riba nuo kurios viena ar kita atsakomybė atsiranda, ją taikančios institucijos i