Teises teorija
5 (100%) 1 vote

Teises teorija

Įvadas

Vienas svarbiausių žmonijos raidos etapų – tai bendruomenės sukūrimas. Šis veiksnys padėjo ženkliai pastūmėti į priekį visą žmonijos evoliuciją. Bendruomenė pasižymi tuo, jog jos narius sieja begalė saitų – pradedant papročiais ir baigiant sutartimis. Kartais yra bandoma šiuos santykius sugrupuoti tam tikra tvarka, nustatyti jų hierarchinius ryšius. Pavyzdžiui, marksistai teigia, jog svarbiausias ir esminis yra “gamybinis ryšys”. Dėl jo atsiranda visi kiti santykiai. Kaip ten bebūtų, teisės teorijai svarbu ne pati hierarchija, bet kokiu būdu šie santykiai pavirsta į teisinius. Kitos teorijos iškelia ne materialinius, bet psichologinius, dvasinius ar religinius motyvus. Savaime aišku, jog šių socialinių ryšių virtimas teisiniais yra tik teisei reguliuojant – stabilizuojant, vystant, keičiant.

1. Teisinių santykių sąvoka

Taigi teisiniai santykiai yra visuomeninių santykių atmaina. Reikia pastebėti, kad tam tikri žmonių santykiai atsiranda pasireiškiant konkrečiai asmens valiai, kiti santykiai yra objektyvūs. Objektyvumas pasireiškia tuo, kad kiekvienas žmogus objektyviai patenka į jau susiklosčiusių santykių sistemą. Tuo tarpu žmogaus valia turi savo ribas. Laisvė tampa subjektyvia teise, o jos ribos – pareiga, draudimu ar teisiniu ribojimu.

Galima išskirti dvi teisinių santykių sampratas:

1. teisiniai santykiai – tai teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai;

2. teisiniai santykiai – tai ypatingos rūšies santykiai, t.y. visuomeninių santykių teisinė forma .

Galima į teisinius santykius žiūrėti, kaip į reguliuojančius faktinius visuomenės santykius. Tada daroma prielaida, kad teisiniai santykiai – tai teisinis šio santykio subjekto ryšys. Faktinis visuomeninis santykis yra reguliuojamas teisinių santykių. Teisės norma yra sukonkretinama teisiniame santykyje, kuris įstatymų pagrindu atsiranda tarp konkrečių subjektų, ir teisinis santykis veikia visuomenės santykius. Jeigu subjektų elgesys yra teisėtas, tai tarp faktinių ir teisinių santykių yra vienybė , t.y. jie sutampa.

Tačiau toks apibrėžimas nėra pakankamai konkretus. A. Vaišvila savo knygoje “Teisės teorija” pateikia išsamesnį teisinių santykių apibrėžimą: “Teisiniai santykiai – tai teisės normomis sureguliuoti ir dėl to socializuoti žmonių santykiai, kurių dalyviai tarpusavyje susaistyti privalomos abipusių teisių ir pareigų pusiausvyros, kurią gina valstybė” .

Suprantama, kad reguliavimas teisės normomis visuomenės santykius yra svarbus ta prasme, kad jis įpareigoja santykių dalyvius įgyvendinti savo interesus remiantis teisių ir pareigų vienove. Iš to plaukia, kad teisiniai santykiai yra visų visuomenės narių gerovės interesais valdomi žmonių santykiai. Būtent visuomeninių santykių turinį sudaro jų dalyvių elgesys, todėl natūralu, kad visuomenės (socialiniai) santykiai yra teisinio santykio objektas.

Apibendrinant minėtus apibrėžimus, galima teigti, kad teisiniai santykiai – tai visuomeniniai santykiai, reguliuojami teisės. Tuo tarpu teisinis reguliavimas – tai procesas, kurio metu visuomeninių santykių dalyviai gauna įgalinimus, prievoles, atsakomybę. Teisinis santykis – tai ypatinga, juridinė skirtingų socialinių procesų dalyvių jungtis, žmonių bendruomenės pamatinis elementas. Vienų subjektų įgalinimai yra paremti kitų visuomeninių santykių dalyvių įpareigojimais.

Visų šių teisinių santykių fone yra valstybė. Ji užtikrina, kad nebūtų pažeidinėjami kurio nors iš santykių dalyvių teisės. Realybėje tai būtų galimybė paduoti į teismą, galimybė panaudoti valstybės prievartos priemones. Nustatyti, kurio iš santykių dalyvių teisės ir pažeistos naudojamos jau išleistos teisės normos. Tai jos sudaro tą pozityviąją teisę, kuri išreiškiama įstatymuose ir kitose teisės formose. Tuo tarpu konkrečiu atveju ši objektyvi teisė pavirsta į subjektyvią, tuo konkrečiu atveju suteikiančia galias santykių dalyviams.

Reikia paminėti, jog dalies visuomeninių santykių teisė negali (bei nėra reikalo) reguliuoti. Pavyzdžiui, teisė nereguliuoja draugystės santykių, stovėjimo eilėje ar mokytojo santykių su mokiniais.

2. Teisinių santykių požymiai

Remiantis pirmoje darbo dalyje pateiktais apibrėžimais, galima išskirti bent šešis bendruosius teisės požymius:

1. Teisiniai santykiai atsiranda ir funkcionuoja tik teisės normos pagrindu . Be teisės normos kaip tokios negali atsirasti joks teisinis santykis, nes teisinis santykis jau pačia savo prasme reiškia tokį visuomeninį santykį, kuriam pritaria valstybė. Iš tokio santykio atsiradusios teisės ir pareigos yra ginamos valstybės prievartos mechanizmais. Kaip jau ir buvo minėta, ne visi visuomeniniai santykiai yra reguliuojami valstybės, vadinasi iš to seka išvada, kad teisinių santykių forma yra suteikiama tik tiems visuomenėje egzistuojantiems santykiams, kurie yra svarbūs žmogaus teisių atžvilgiu.

Teisės normoje yra numatytos teisinių santykių atsiradimo, pakitimo ir pasibaigimo sąlygos . Šios sąlygos yra apibrėžtos teisės normos hipotezėje yra vadinamos teisiniais (juridiniais) faktais. Hipotezė ir dispozicija numato teisinių santykių reguliuojamus visuomeninių santykių požymius. Teisės normos sankcija modeliuoja apsauginį teisinį
santykį, kuris galėtų atsirasti, jeigu teisinio santykio dalyviai pažeistų draudimus ar atsisakytų vykdyti savo teisines pareigas.

2. Teisinis santykis yra teisės normos įgyvendinimo forma (būdas) . Jei teisiniai santykiai yra tik valstybės pripažinti visuomeniniai santykiai tai suprantama, kad būtent teisiniu santykiu pasireiškia reali valstybės nurodymų ir palipimų galia ir jų veiksmingumas, tuo būdu pasiekiamas norimas tikslas. Tam, kad reali valstybės galia pasireikštų būtina, kad teisės norma būtų veikianti.

3. Teisės norma yra idėjinis ir norminis teisinio santykio modelis. Apibrėžiant šį požymį reikia dar kartą grįžti prie to kas jau buvo pasakyta ir apibendrinti, kad teisės normos hipotezė nurodo, kokių sąlygų reikia, kad teisinis santykis atsirastų, dispozicija – kokias teises ir pareigas įgyja to santykio subjektai, o sankcija – galimus neigiamus padarinius, jeigu vienas iš santykio dalyvių nevykdys iš santykio kylančių pareigų .

4. Teisės normos paprastai nesukuria paties visuomeninio santykio, o tik suteikia jam teisinę formą ir vertybinę kryptį . Kaip jau buvo minėta pirmojoje darbo dalyje, teisiniai santykiai yra visuomeninio santykio forma, visos visuomenės narių interesas yra užtikrinti, kad teisės normomis reguliuojami visuomeniniai santykiai atitiktų teisinius santykius. Tokiu atveju yra kalbama apie teisinių ir socialinių santykių vienovę. Konkretaus santykio metu bendri teisės normų reikalavimai individualizuojasi ir virsta konkrečiomis asmenų teisėmis ir pareigomis.

5. Valstybė remdamasis teisės normomis negali savavališkai keisti pradinio vienų ar kitų santykių pobūdžio ar laisvai savo nuožiūra jų sukurti . Toks valstybės negalėjimas susijęs su žmogaus teisių specifika, vidinė šių teisių prigimtis demokratinėje visuomenėje lemia teisinių santykių pobūdį. Remiantis šiuo požiūriu, valstybė gali tik paspartinti kai kurių santykių raidą, suteikti jiems daugiau erdvės arba juos slopinti ir siaurinti. Tokiu atveju teisė tikrai negali būti laikoma santykių kūrėja, bet tik jų reguliuotoja.

Tačiau reikia pastebėti, kad tokie apibendrinimai kaip “demokratinė visuomenė”, “valstybė gali paspartinti kai kurių santykių raidą” tikrai nėra tokie jau aiškūs ir neginčijami. Visų pirma demokratija yra Vakarų kultūros produktas, tačiau jos įstatyminis įtvirtinimas vyko anksčiau nei žmogaus teisių institutas galutinai susiformavo, antra, toks individualizmo idėjomis paremtos žmogaus teisės taip pat yra krikščioniškų, t.y. Vakarietiškų, vertybių išraiška, kuri vargu ar yra priimtina į rytus nuo Uralo bei kontinente esančiam žemiau Raudonosios jūros esančioms valstybėms. Tačiau tose kolektyvinėse visuomenėse taip pat veikia įstatymai, yra laikomasi papročių ir tradicijų, daugelis iš kurių yra artimos Vakarų demokratijos sampratoje plėtojamoms žmogaus teisėms, tačiau tai visiškai nereiškia, kad tos Azijos ir Afrikos valstybės yra tai, ką mes vadiname „state under the rule of law“ – „valstybė, kurioje viešpatauja teisė“. Tačiau, kad ir gerbdamos Vakarų primestą (ar savanoriškai perimtą) “žmogaus teisų” koncepcijos turinį, tos valstybės iki šiol viršenybę teikia kolektyviniam interesui, o tai reiškia, kad ir valstybė turi daugiau teisių, nuo jos noro ir iniciatyvos priklauso teisės normos, reguliuojančios teisinius santykius keitimas. Ir tai iš esmės leidžia papildytą minėtą teisinių santykių požymį tuo, kad teisinių santykių specifika susijusi su ne tik su žmogaus teisių specifika, bet ir su visuomeninių ir teisinių tradicijų, papročių bei jų laikymosi specifika.

6. Teisės norma ir teisinis santykis yra sudedamosios teisinio reguliavimo mechanizmo dalys .

Apibendrinant bei paprastumo dėlei galima pateikti schemą, kurioje gana glaustai yra įvardijami svarbiausi teisinių santykių požymiai (Schema Nr. 1) :

Schema Nr. 1.

Suprantama ši schema nėra išsami, todėl toliau darbe bus remiamasi A. Vaišvilos ir S. Vansevičiaus pateiktais teisinių santykių požymių apibrėžimais. Apskritai teisiniai santykiai padeda subjektui suvokti savo veiksmų pobūdį ir juos valdyti, nes jie yra reguliuojami valstybės. Tačiau iš kitos pusės teisiniuose santykiuose nebūtina visada vadovautis teisės normomis, jų dalyviai gali laikytis analogiškos moralės normos ar veikti pagal nusistovėjusius papročius ir tradicijas. Tai leidžia visuomeninių ir teisinių santykių vienovė.

Išskyrus bei apibrėžus teisinių santykių požymius labai nesunku įvardinti ir jų prielaidas, t.y. tas būtinas sąlygas, kurių reikia, kad teisiniai santykiai atsirastų ir funkcionuotų:

a) teisės norma;

b) teisiniai faktai;

c) teisinis subjektiškumas (teisnumas ir veiksnumas kaip santykio dalyvių charakteristikos, leidžiančios asmeniui tapti tų santykių dalyviu) .

Svarbiausia, kad tik būdamos visos kartu, šios prielaidos sudaro sąlygas teisiniams santykiams atsirasti. Bent vienos iš jų nebuvimas nesukuria teisinių santykių.

Kalbant apie teisės norma reikia pasakyti, kad teisės normos tiesiogiai reguliuoti visuomeninius santykius, užtenka to, kad konkreti norma neuždraudžia vienokios ar kitokios veikos, t.y. galioja principas: viskas leidžiama, kas nėra tiesiogiai įstatymo draudžiama.

3.
faktai kaip teisinių santykių pagrindas

Teisinių faktų išskyrimas iš kitų teisinių santykių prielaidų ir platesnis jų apibendrinimas yra svarbus tuo, kad būtent teisiniai faktai yra teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai.

Teisinis faktas – tai konkrečios gyvenimo aplinkybės, įvykiai, su kurių buvimu teisės norma sieja konkrečių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ir pasibaigimą. Taigi pagal savo veikimą teisiniai faktai skirstomi į teisę kuriantys, teisę keičiantys ir teisę pabaigiantys . Be to, anot A. Vaišvilos, teisiniai faktai gali būti skirstomi:

1) pagal žmogaus valios dalyvavimą: įvykius ir veiksmus;

2) pagal santykį su teisės normomis: teisėtus ir neteisėtus;

3) ir kaip minėta, pagal sukeliamų padarinių pobūdį: kuriais remiantis atsiranda teisiniai santykiai, kuriais remiantis pasikeičia teisiniai santykiai, kuriais remiantis nutrūksta teisiniai santykiai .

Esmės nekeičiant gali būti išskiriamos ir tokios teisinių santykių grupės:

a) pagal gnoseologinę prigimtį: įvykiai, veika (veikimas arba neveikimas), būklė;

b) pagal teisines pasekmes: sukuriantys, pakeičiantys ar nutraukiantys teisinius santykius;

c) pagal juridinę prigimtį: teisėti, neteisėti;

d) pagal struktūrą: parasti, sudėtiniai .

Pagal savo turinį juridiniai faktai, jie skirstomi į teisines aplinkybes, teisines veikas ir būklę. Tarkim pilietybė yra tam tikra būklė, kuri sukuria atitinkamus teisinius santykius, kurių nėra tarp nepiliečių ir valstybės, pavyzdžiui, valstybė turi ginti savo piliečius net už valstybės ribų .

Visus minėtus teisnius faktus galima pavaizduoti ir schematiškai (Žr. schemą Nr. 2) .

Schema Nr. 2.

4. Teisinių santykių struktūra

Galima teigti, jog tam tikri santykiai atsiranda tik esant mažiausiai dviem pusėm. Abi jos gali būti žmonės arba viena iš šalių gali būti valstybė. Tačiau egzistuoja galimybė, jog net ir žmogus ar organizacija gali būti nepripažinta esanti santykių subjektu. Visų pirma, subjektas turi turėti tokią savybę kaip galimybė gauti teises. Pavyzdžiui, LR pilietis teisę į žmogaus laisves įgyja gimęs. Organizacija panašiai pradeda egzistuoti, kai įregistruojama.

Iš šio įvado galima pasidaryti visiškai teisingą išvadą, kad yra trys struktūriniai teisinių santykių elementai: teisinio santykio objektas, subjektas ir turinys.

4.1. Teisinių santykių objektas

Trumpai teisinių santykių objektą galima apibrėžti kaip vertybes, į kurias nukreiptos tokio santykio dalyvių teisės ir pareigos, dėl ko asmenys sueina į tam tikrą teisinį santykį .

Suprantama, kad toks apibrėžimas yra pakankamai abstraktus, kad įneštų tam tikrų nesusipratimų, tačiau tai, kad A. Vaišvila pažymi, jog didžiausias trūkumas to apibrėžimo yra tas, kad jis neapima tokių objektų, koks yra pats žmogus . Tačiau remiantis ta pačia individualistine žmogaus teisių samprata, kurią autorius akcentuoja, reikia pastebėti, kad žmogus šia prasme yra vertybe pats savaime, o tai jau telpa ir į minėtą apibrėžimą. Ir toks traktavimas visiškai nereiškia, kad asmuo būtinai turi tapti kieno nors nuosavybe (vergovės ar vaiko globos atveju), bet priešingai, kad būtų apigintos jo teisės. Autorius sutinka, kad toks požiūris egzistuoja bei mini tokias teisės šakas kaip šeimos teisė, kur sprendžiami tokie klausimai kaip vaiko globa.

Iš kitos pusės A. Vaišvilai yra artimesnis požiūris, kad ne žmogus pats savaime, bet jo teisių apsauga yra teisinių santykių objektas. Ši nuomonė, kaip ir pirmoji nėra klaidinga bei negali būti visiškai atmesta. Žmogus, sprendžiant globos, prostitucijos ir kitus teisinius klausimus negali būti verčiamas teisinių santykių objektu, t.y. negali būti paneigtas žmogaus orumas. Taigi iš čia seka išvada, kad teisinių santykių objektas yra tai, kuo santykio dalyviai gali naudotis, t.y. vertybes, kurias įsigyti ir kuriomis pasinaudoti siekia teisinio santykio dalyviai.

Vertybės gali būti materialinės ir dvasinės:

1. materialiosios vertybės (gamtos ar kultūros daiktai), esantys turtinių santykių objektais;

2. asmeninės nematerialiosios vertybės (garbė, orumas, laisvė, saugumas, teisė į vardą, asmens neliečiamybė, žmogaus gyvybė, sveikata);

3. teisinio santykio subjektų elgesys, įvairios paslaugos, jų rezultatai, t.y. tie, kurie formuojasi valdymo, buities, ūkinės ir kitos veiklos srityse;

4. dvasinės kūrybos rezultatai (mokslo, meno kūriniai, racionalizatorių siūlymai), dėl kurių atsiranda autorių teisių apsaugos teisiniai santykiai;

5. vertybiniai popieriai, oficialūs dokumentai (obligacijos, akcijos, vekseliai, loterijos bilietai, pinigai, diplomai, atestatai ir kt.).

Taigi ta pati vertybė gali būti ne vieno, bet kelių teisinių santykių objektas.

Tokius teisinių santykių objektus išskiria pliuralistinės teisės teorijos šalininkai, tuo tarpu monistinės teorijos šalininkai, tvirtina, kad yra vienintelis teisinių santykių objektas, t.y. teisinių santykių subjektų veikos (veikimas arba neveikimas) .

Siekiant kuo konkrečiau įvardinti teisinių santykių objektus, reikėtų paminėti, kad veiksmai, kaip objektas, gali būti skiriami į dvi grupes: į veiksmus nesusijusius su kitais objektais ir susiję su kitais objektais. “Savarankiškais”
veiksmais gali būti laikomi tokie veiksmai procesinėje teisėje kaip atvykimas pagal kompetentingų organų kvietimą, parodymų davimas ir pan. “Iš to seka, kad asmenų veiksmai, jų konkretūs elgesio aktai yra visų be išimties teisinių santykių objektai, nes subjektinės teisės ir juridinės pareigos visada kyla iš santykinai galimo arba būtino šalių veikimo” . Tokiu atveju teisinių santykių objektu kažką perkant – parduodant yra ne tik gėrybės, bet ir patys pirkėjo ir pardavėjo veiksmai pagal jų perdavimą ir paėmimą nuosavybės. O tai lėmė jau minėtos monistinės teorijos susiformavimą.

4. 2. Teisinių santykių subjektai

Teisinio santykio subjektai (dalyviai) yra teisės subjektai, turintys vienas kito atžvilgiu įstatymo ginamas teises ir pareigas . Buvimas teisinių santykių subjektu nustatomas pagal tam tikrą charakteristiką, kuri teisinėje literatūroje yra vadinama teisiniu subjektiškumu. Ši sąvoka savyje talpina du struktūrinius elementus: teisnumą ir veiksnumą.

4.2.1. Teisnumas

Teisnumas – tai teisės normų suteiktas asmeniui leidimas turėti, įgyti subjektines teises ir pareigas . Šią galimybę turi kiekvienas asmuo tik gimęs ir ji galioja visą gyvenimą. Tokio leidimo sutekimo pagrindas yra žmogaus teisių, kaip prigimtinių, teorija. Lietuvos teisėje taip pat galioja šis principas, kuris yra užfiksuotas Lietuvos Konstitucijoje 18 straipsnyje: “Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės” . Naujo Civilinio kodekso 2.1 straipsnyje teisnumas apibrėžiamas: “Galėjimas turėti civilines teises ir pareigas (civilinis teisnumas) pripažįstamas visiems fiziniams asmenims” . Tuo tarpu 2.2 straipsnyje aiškiai nurodoma, kad fizinio asmens civilinis teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta, jam mirus. Taip pat yra išskiriamos teisės, kurios įstatymais yra pripažįstamos pradėtam, bet dar negimusiam vaikui, atsiradimas priklauso nuo jo gimimo. Gimimo momentas asmens teisnumui yra labai svarbus, todėl Civiliniame kodekse įtvirtinama nuostata, kad nesant galimybei nustatyti ar vaikas gimė gyvas ar negyvas, preziumuojama, kad jis gimė gyvas.

Taigi iš pateikto apibrėžimo ir pavyzdžio matyti, kad teisnumas nėra pati subjektinė teisė, bet tik tos teisės galimybė. Čia galima išskirti bent šešis teisnumui būdingus bruožus:

1. Jis yra neatskiriamas nuo asmenybės, jo negalima atimti iš žmogaus, tačiau praradus tam tikrą subjektinę teisę suspenduojamas ir asmens teisnumas, bet tik atitinkamoje srityje;

2. Jis yra nepriklausomas nuo lyties, rasės, tautybės, amžiaus socialinės padėties, gyvenamosios vietos;

3. Jis neperduodamas, negali būti deleguotas;

4. Jis yra subjektinės teisės prielaida, o tai reiškia, kad jis yra pirmesnis tos teisės atžvilgiu;

5. Subjektinė teisė yra konkreti, o teisnumas yra abstraktus, nes tai yra galėjimas įgyti ne konkrečią teisę, o bet kurią iš visų teisių;

6. Subjektinę teisę galima prarasti dėl pareigų nevykdymo, bet bendrojo teisnumo prarasti negalima, nes jis ne pati teisė, o jos galimybė .

Taigi teisnumas yra visuotinio pobūdžio: valstybė pripažįsta visiems asmenims (modernioje demokratinėje visuomenėje tam tikras teisnumas pripažįstamas ne tik savo piliečiams, kaip teigia A. Vaišvila , bet ir užsienio šalių piliečiams, asmenims be pilietybės bei esant pilietybių daugetui, šiuos klausimus reguliuoja tarptautinė teisė), o faktinis gebėjimas įgyti vienas ar kitas teises ir pareigas dėl įvairių priežasčių gali atsirasti skirtingu laiku. Tačiau tai nedaro teisnumo skirtingo atskirų asmenų atžvilgiu. Taigi tokiu atveju, galima konstatuoti, kad esant tam tikroms sąlygoms bet kuris asmuo gali įgyti bet kurią įstatymo neuždraustą teisę.

Taigi “teisnumas – tai nuolatinė ir būtina civilinė kiekvieno asmens būsena, asmens teisių įgijimo, turėjimo prielaida, teisinės diskriminacijos draudimas” .

Apskritai reikia pastebėti, kad teisnumas nėra asmens biologinė savybė, o socialinis asmens ir visuomenės santykis, gimstant ir įgyjant teisnumą atsiranda socialinė prielaida, kad kiekvienas yra savo ateities kūrėjas.

Remiantis išsakytais teisnumui būdingais bruožais galima išskirti kelias teisnumo rūšis :

1) bendrasis teisnumas – principinis leidimas turėti bet kuria subjektinę teisę, kurios nedraudžia įstatymas;

2) šakinis teisnumas – tai specializuotas leidimas įgyti tam tikros teisės šakos teises;

3) specialusis (arba tarnybinis, profesinis) teisnumas – tai leidimas įgyti tokias teises, kurių įgyvendinimas reikalauja iš asmens specialaus išsislavinimo,talento (pvz., teisėjo, gydytojos, artisto ir kt.). Organizacijų, juridinių asmenų teisnumas irgi yra specialusis.

4.2.2. Veiksnumas

Teisinis veiksnumas – tai ne tik teisės normomis užtikrinta galimybė įgyti bet kurias įstatymo neuždraustas subjektines teises, bet ir asmens dvasinis, intelektinis, fizinis gebėjimas pačiam savo veiksmais susikurti tokias teises bei jas įgyvendinti atitinkamų pareigų vykdymu. Tokio gebėjimo ribas nustato įstatymas.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.5 straipsnis fizinių asmenų civilinį veiksnumą apibrėžia kaip fizinio asmens galėjimą savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas. Toks gebėjimas pagal Lietuvos įstatymus atsiranda asmeniui sulaukus pilnametystės, t.y. kai jam sueina
aštuoniolika metų . Tame pačiame kodekse yra įtvirtinta imperatyvi norma, kad civilinis teisnumas ar veiksnumas niekam negali būti apribojamas kitaip, kaip tik įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka.

Reikia pastebėti, kad toks veiksnumo apibrėžimas įneša tam tikro neaiškumo į sąvokas. Ir teisnumas ir veiksnumas tokiu būdu yra apibrėžiami kaip galėjimas, tačiau savo esme veiksnumas yra ne tik galėjimas, bet ir gebėjimas.

Veiksnumas gali būti skirstomas pagal įvairius kriterijus :

1. pagal teisių ir pareigų įgijimo pobūdį:

a) įstatyminis veiksnumas – tai asmens gebėjimas atlikti teisės normų jam nustatytas pareigas (pvz., karinę tarnybą);

b) sandorinis veiksnumas – tai asmens gebėjimas pačiam savo veiksmais sudaryti sandorį, jo pagrindu įgyti teises ir vykdyti iš jų išplaukiančias pareigas.

2. teisinės atsakomybės požiūriu:

Deliktinis veiksnumas – tai teisės normų nustatytas asmens gebėjimas savo turtu arba asmeniu garantuoti naudojimąsi savo subjektinėmis teisėmis ir atlyginti tuo naudojimusi padarytą žalą kitų asmenų teisėms.

3. pagal apimtį:

a) visiškas – kai asmuo yra pilnametis, psichiškai sveikas ir jo veikla nesuvaržyta teismo nuosprendžiu;

b) dalinis – nuo 14 iki 18 metų amžiaus;

c) suvaržytas – kai asmens gebėjimas yra apribotas teismo nuosprendžiu ar nutartimi.

4.2.3. Teisnių santykių subjektų rūšys

Apibrėžus teisinių santykių subjektų subjektiškumo charakteristika nėra sunku išskirti ir pačius teisinių santykių subjektus. Yra skiriamos dvi didelės teisinių subjektų grupės: individualūs ir kolektyviniai.

Individualūs asmenys tai fiziniai asmenys – tai tam tikos valstybės piliečiai, užsienio valstybės piliečiai, asmenys be pilietybės ir turintys dvigubą pilietybę . Pagal Lietuvos konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį asmuo negali kartu būti Lietuvos respublikos ir kitos valstybės piliečiu . Kai kurios Lietuvos teritorijoje užsienio piliečių teisės yra apribotos. Jie negali naudotis tokios pilietinėmis teisėmis kaip balsavimo teisė, teisė dirbti Lietuvos valstybės tarnyboje, nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį. Šios teisės Lietuvos Konstitucijoje yra numatytos tik piliečiams 25, 32-37 straipsniuose.

Kolektyvinių teisinių santykių subjektai gali būti:

1) valstybė;

2) valstybės institucijos;

3) visuomeniniai susivienijimai, tarp jų ir religiniai, politinės partijos;

4) gamybinės organizacijos;

5) užsienio firmos.

Juridinis asmuo gali būti ne visos organizacijos ir įstaigos, o tik tos, kurios atitinka juridinio asmens sąvoką, aprašytą Civilinio kodekso 2.33 straipsnyje: “Juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises ir pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme” . Pagal Civilinį kodeksą juridiniai asmenys skirstomi į viešuosius ir privačiuosius. Viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybė, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus. Privatieji juridiniai asmenys yra juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti privačius interesus.

Skirtingai nei fizinių asmenų, juridinio asmens teisnumas ar veiksnumas atsiranda tuo pačiu metu, nuo jo įstatų (nuostatų) patvirtinimo momento, o tais atvejais, kai juridinis asmuo turi veikti remdamasis bendrais tos rūšies organizacijų nuostatais – nuo momento, kai kompetentinga institucija išleidžia nutarimą jį įsteigti .

Valstybės institucijų subjektiškumas ypatingas tuo, kad jos vykdo valdžios įgaliojimus – turi teisę duoti kitiems teisiniams subjektams privalomus paliepimus ir jų vykdymą užtikrinti teisine valstybė prievarta. Jų subjektiškumą nustato jų kompetencijos apibrėžimas. Tuo tarpu užsienio valstybinių ir privačių firmų subjektiškumą nustato Lietuvos įstatymai, tarptautinė teisė arba tarptautinė sutartis.

Apibendrinant galima pateikti teisinių santykių dalyvių schemą (Žr. schema Nr. 3):

Schema Nr. 3

4. 3. Teisinių santykių turinys

Teisinio santykio turinys yra santykio dalyvio subjektinės teisės ir pareigos bei jų tarpusavio ryšys. Teisinio santykio pagalba bendrieji teisės normų nurodymai tampa konkrečiomis santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis.

Terminas teisė šiuo atveju turi dvi prasme, t.y. subjektinės ir objektinės teisės. Objektinės teisės apibrėžiamos kaip normų sistema, kuri nustato bendro pobūdžio elgesio taisykles. Subjektinė teisė – tai konkrečiam asmeniui įstatymo leisto ar neuždrausto elgesio, ginamo valstybės prievarta, rūšis ir mastas . Čia reikia pstebėti, kad subjektine tam tikra individo teisė yra vadinama tada, kai ją tas individas įgyja savo paties pastangomis.

Po subjektinės teisės samprata slepiasi teisine norma nustatytas teisinių dalyvių galimo elgesio mastas . Kalba šiuo atveju eina apie žinomas teisinių normų nustatytas galimybes individams ir juridiniams asmenims siekti savo tikslų, įgyvendinti savo interesus ir poreikius.

Tačiau minėta subjektinės teisės samprata nėra visiškai tiksli, nes neaišku, ar teisės norma, nustatanti galimo elgesio mastą, yra vien tik valstybės valios išraiška, ar tai yra tik valstybės sankcionuotas individo elgesys,
individas arba juridinis asmuo įgijo teisę ar leidimą vykdyti tam tikras pareigas valstybei bei kitiems jos nariams. Tai ne valstybė suteikia, bet tik sankcionuoja asmenų subjektines teises, kas rodo, kad būtinas ir individo valios pasireiškimas. Šie skirtingi traktavimai susiformuoja skirtingose teisės sampratose. Pirmuoju atveju, kad subjektinės teisės – valstybės valia, tai yra būdinga etatistinei teisės sampratai, antrasis atvejis, kad valstybė tik sankcionuoja subjektines teises, būdingas demokratinei teisės sampratai.

Iš esmės galima išskirti keletą labai svarbių subjektinės teisės struktūrinių dalių, kurios sudaro vieningą leidimų sistemą:

1) leidimas pačiam sau elgtis taip, kaip nustatyta teisės akte;

2) leidimas reikalauti, kad kiti asmenys teisės turėtojo atžvilgiu susilaikytų nuo tam tikrų veiksmų arba vykdytų jo naudai pozityvią pareigą;

3) leidimas kreiptis į kompetentingą valstybės instituciją, kad ši panaudodama valstybės prievartą, priverstų antrąją santykio šalį įvykdyti savo pareigą .

Ši struktūra yra ypatinga tuo, kad ji garantuojama ne tik teisės turėtojo pareigomis, bet ir kitų teisinio santykio dalyvių teisinėmis pareigomis. Jei teisės turėtojas vykdo tam tikrą pareigą, tai jis taip pat turi teisę reikalauti, kad ir kiti asmenys vykdytų atitinkamas pareigas.

Taigi teisinio santykio įgyvendinimui būtina subjektinių teisių ir pareigų vienovė. Iš to seka, kad visi santykio dalyviai tarpusavio atžvilgiu turi turėti tiek teisių, tiek pareigų.

Teisinė pareiga – rūšis ir mastas privalomo elgesio, kuriuo yra legalizuojama visuomenėje konkretaus asmens subjektinė teisė – leidimas naudotis tam tikru gėriu . Tokiu būdu viena santykio šalis ne tik sudaro sąlygas savo privalomu elgesiu įgyvendinti kitos šalies teises, tuo pačiu legalizuojant ir savo teises visuomenėje. Atitinkamai subjektinės teisės struktūrai, galima išskirti ir pareigų struktūra, kuri susidarytų iš trijų įpareigojimų:

1) atlikti kito asmens, bendrijos naudai tam tikrus veiksmus;

2) netrukdyti subjektyvios teisės turėtojui naudotis gėriu, į kurį jis turi teisę;

3) atlyginti žalą kito asmens teisėms, kurią asmuo padaro naudodamasis savo subjektine teise.

Apibendrinant reikia pažymėti, kad būtent teisinė pareiga yra subjektinės teisės legalizavimo priemonė.

5. Teisinių santykių rūšys

Teisinių santykių skirstymas yra labai įvairus. Labiausiai paplitęs yra šakinis skirtumas, tačiau ne mažiau svarbūs yra tokie kriterijai kaip santykio konkretumo laipsnis ir subjektų skaičius, vykdomos funkcijos ir pan.

Paprastumo dėlei galima atkreipti dėmesį į lentelę Nr.1, kurioje yra apibendrintos įvairios santykių rūšys pristatomos įvairioje literatūroje.

Lentelė Nr. 1.

Kriterijus Rūšys Pavyzdžiai

Pagal teisės šakas Konstituciniai

Civiliniai

Administraciniai

Baudžiamieji

Darbo

Šeimos

Kiti Pilietybė

pirkimas – pardavimas

mokesčių mokėjimas

vagystė

darbo sutartis

alimentų nemokėjimas

Pagal turinį visa reguliuojantys

reguliaciniai

apsauginiai

konstitucinė teisė į darbą

darbo teisės ir įsipareigojimai pagal sutartį

baudžiamoji atsakomybę už nusikaltimą

Pagal šalių apibrėžtumą Absoliutūs

santykiniai turtiniai santykiai

pirkimo – pardavimo santykiai

Pagal įsipareigojimų pobūdį pasyvūs

aktyvūs

Turtiniai santykiai

Mokestiniai santykiai (įsipareigojimas sumokėti)

Kai kurie autoriai tokį skirstymą konkretina. Teigiama, kad teisinius santykius derėtų skirstyti pagal teisės šakas, subjektų individualizavimą teisiniuose santykiuose bei pagal teisės funkcijas . Pagal subjektų individualizavimą, teisiniai santykiai skirstomi į santykinius (apibrėžiami abu santykio dalyviai) ir absoliučius (nustatoma tik viena šalis), tuo tarpu pagal teisės funkcijas teisiniai santykiai skirstomi į apsauginius (arba valstybinės teisinės prievartos taikymo, t.y. pažeidus pozityvios teisės norma) ir reguliacinius (kuriais piliečiai siekia įgyti subjektines teises, jas įgyvendinti ir saugoti). Tuo tarpu reguliaciniai teisiniai santykiai gali būti skirstomi į aktyvaus tipo (atspindi dinaminę teisės funkciją ir sudaryta remiantis įpareigojančiomis normomis) bei pasyvaus tipo (atspindi statinę teisės funkciją remiantis draudžiančių ir baudžiančių teisės normų pagrindu).

Išvados

Darbo tikslas buvo apibrėžti teisinių santykių sąvoką, išanalizuoti jų požymius bei struktūrines dalis. Galima daryti išvadą, kad teisiniai santykiai šiuo metu yra ir išliks viena iš visuomenės ryšių forma, kuri yra išreikšta teisės normose.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4531 žodžiai iš 9016 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.