Lastauskienė
Be teisės žmonija negalėtų egzistuoti. Visos kitos normatyvinės sistemos
pripažįstamos nepakankamomis. Tačiau iki šiandien nerimsta diskusija kokie
yra skiriamieji teisės požymiai kurie padėtų atskirti teisę nuo kitų
žmogaus elgesio reguliatorių. Bet kokia normatyvinė tvarka (moralinė,
politinė, teisinė) yra išreiškiama normomis ir(arba) principais. Visos
normos savo turiniu ir išraiškos pavidalu yra vienododos, o šių normų
privalomumą lemia ypatingi kriterijai. Kaip tik dėl teisės normos kriterijų
ir nesutaria skirtingos teisės sampratosšiandieninė teisės teorija, teisės
normos privalomumą sijea su vienu ar daugiau kriterijų.
I) Bihevioristinis
II) Formalusis
III) Akseologinis
Pagal I-ą kriterijų norma galioja, kai iš tikrųjų daro poveikį adresatui.
Kai jos laikomasi ir ja naudojamasi (ryški sociologinio pobūdžio teisės
mokyklose). Pagal II-ą kriterijų yra nagrinėjamas normos sukūrimo
mechanizmas ir jos prievartinis garantas (pozityvistinė ir normatyvistinė
teisės samprata). Šiuo požiūriu norma yra teisinė, jei ji sukurta tinkama
teisėkūros procedūra ir garantuota vasltybės sankcija. Pagal III-ą
kriterijų norma laikoma galiojančia jei ji tinkamai įtvirtina ir gina
vyraujančią vertybių sistemą (nuoroda į vertybines teisės sampratas). Norma-
privalomo elgesio modelis.
“Skolas privaloma grąžinti”
I krieterijus- jei laikomasi, tai yra teisės norma.
II kriterijus- jei įstatymas tai nurodo ir baudžia-tai teisės norma.
III kriterijus- jei ji gina tam tikrą vertybę tai yra teisės norma.
Skirtingos teisės sampratos atstovauja skirtingus normos galiojimo arba
teisės virtimo kriterijus.
Pagal teisės ontologinę (būties) prigimtį visas teisės mokyklas galima
suskirstyti į dvi skirtingas grupes:
I) Šiai grupei priskiriamos teisės mokyklos teigiančios, kad teisė
savo būtimi yra vienarūšė, todėl reikai nustatyti tik, kokie
vienarūšiai faktai teisę sudaro.
I.I Pagal tai kokius faktus akcentuoja, galime išskirti tris
pogrupius.
Teisės mokyklos akcentuojančios teisinę idėją (Prigimtinės
teisės mokykla, psichologinė teisės samprata, solidarumo teorija..)
Teisės mokyklos akcentuojančios teisės normą. (formaliai
apibrėžtą elgesio modelį-Teisinis pozityvizmas, teisinis normatyvizmas,
marksizmas)
Teisės mokyklos akcentuojančios realius susiformavusius,
susiklosčiusius žmonių santykius (Įvairios sociologinio instrumentinio
pobūdžio teisės sampratos)
Pirmąjį teisės sampratos tipą galime vadinti siauraja
teisės samprata.
II) Teisės mokyklos teigiančios, kad teisės neįmanoma apibrėžti per
vienarūšius ontologinius faktus, nes teisė per daug sudėtinga. Šios
mokyklos analizuoja teisę kaip dviejų ar daugiau ontologinių
lygmenų sistemą. Į Lietuvos teisės teoriją A.Vaišvila perkėlė tokį
teisės supratimą iš Livšico teorijos ir apibrėžė teisę kaip trijų
ontologinių lygmenų visumą:
Teisės idėja
Teisės norma
Teisiniai santykiai
Pagal šiuos autorius, reiškinį galima vadinti teisiniu tik tada kai jis
egzistuoja ir kaip teisinė idėja, ir kaip teisės norm air kaip teisniai
santykiai.
Šį teisės sampratos tipą galime vadinti plačiąja teisės samprata. Šio tipo
pagrindinė problema – skiritngiem teisės ontologiniams lygmenims tirti
taikomi skirtingi ir prieštaringi tyrimo metodai, todėl gali būti abejojama
tyrimo rezultatu. (pvz: teisės normos daugiausia yra tiriamos
formaliaisiais (lingvistiniais) tyrimo metodais, o vertybinė teisės analizė
tyrėja dažnai perkelia į filosofinę teisės tyrimo sritį taikant
spekuliatyvius tyrimo metodus).
Pagal teisės tyrimo metodologiją, mokyklas galime skirstyti į dvi grupes:
I) Mokyklas taikančias empirinius teisės tyrimo metodus (analizuojami
teisės tekstai, teismų sprendimai)
II) Teisės mokyklos taikančios spekuliatyvius folosofinius teisės
tyrimo metodus. Tradicinės prigimtinės teisės mokyklos grupės kai
bandoma suprasti teisės gilumą.
Tik iš pirmo žvilgsnio teisės samprata yra teisininkui praktiškai
nereikšminga problema. Kaip tik teisės sampratos turiningieji požymiai
nulemia konkrečių bylų sprendimus ir leidžia prognuozuoti teisės reikšmingų
veiksmų rezultatą bei ta linkme organizuoti teisininkų darbą. Taigi
vyraujanti teisės samprata, suvokimas, kokia ji vyrauja, suteikia pagrindą
teisiniam argumentavimui ir teisinių reikalavimų pagrindimui.
Teisinis pozityvizmas
Europoje yra vyraujanti teisės samprata. Teisinis pozityvizmas yra glaudus
su filosofiniu pozityvizmu. Taigi pozityvizmas tiria realiai egzistuojančią
tikrovę taikant empirinius tikrovės tyrimo metodus. Pozityvistinę
koncepciją galime apibūdinti dviem teiginiais:
I) Mokslas apsiriboja visiškai patikimais teiginiais, jų patikimumą
tapatinant su faktais.
II) Tyrėjas nagrinėja ne daiktų vaizdinius, o daiktus išlaikant
objektyvią tyrėjo poziciją.
Modernusis pozityvizmas yra siejamas su atgimimo laikotarpiu. Teisinis
pozityvizmas taip pat kaip ir filosfoinis siekia sukurti mokslinę teisės
tyrimo schemą. T.y. teisę tirti empiriškai ir
gautus rezultatus fiksuoti ir
analizuoti. Nuo XVIII a. pozityvizmas įtvirtinogriežtą ribą tarp gamtinės
tikrovės ir normatyvinės tikrovės. Buvo išskirtos dvi tikrovės sritys:
I) Faktų sritis, kurioje visi teiginiai gali būti patvirtinti kaip
teisingi arba paneigti kaip klaidingi.
II) Privalomybės sritis kurioje nustatoma, kokia daiktų tvarka TURĖTŲ
būti. Kadangi neįmanoma padaryti išvadų apie II-ąją sritį iš faktų
stebėjimo, ši tirkovės sritis turi būti eliminuota iš mokslinio
tyrimo lauko. (pvz: mirties bausmė egzistavo visose valstybėse. Ar
turėtų būti mirties bausmė? Nežinome.)
Pagrindiniai teiginiai:
I) Teisė tai valstybės nustatytos (sukurtos arba sankcionuotos)
elgesio taisyklės.
II) Teisinė normatyvinė sistema atskiriama nuo moralinės normatyvinės
sistemos. Pozityvistai neneigia, kad tarp teisės ir moralės yra
sąveika, tačiau nurodo, ka dir nemoralūs įstatymai yra teisė.
Morlainis teisės vertingumas yra eliminuojamas iš tyrimo lauko.
III) Atribojamos dvi tikrovės sritys (YRA ir PRIVALO BŪTI) .Teisė yra
priskiriama prie YRA būties, kurią galima pažinti loginėmis
operacijomis. Būtis PRIVALO BŪTI nėra mokslinio pažinimo objektas,
nes grindžiama susitarimais ar kažkieno subjektyviais sprendimais.
IV) Kiekvienos valstybės teisinė sistema formuojama formaliais
kriterijais, kuriuos lengva nustatyti:
a) Taisyklę skelbia teisine tam įgaliojimus turinti valstybės
institucija.
b) Taisyklė yra oficialiai paskelbiama žmonėms.
c) Taisyklė yra garantuojama valstybine prievarta.
V) Iš teisės tyrimo lauko dingsta teisės genezės, teisėkūrinės
politicos, vertybinio teisės pagrindimo kalusimai ir kiti..
Šiandien teisinis pozityvizmas užima releatyvią poziciją ir teigia: “Jei
būtų galima nustatyti visuotinai paplitusias vertybines nuostatas, tai
vertybės galėtų būti įtrauktos į teisės tyrimo schemą. Pozityvizmo kritika
remiasi dviejų tipų argumentais:
I) Vertybių teisėje neigimas leido susikurti totalitariniems rėžimams.
II) Bendražmogiškos veretybės iš tikrųjų egzistuoja ir tai galima
įrodyti.
Pagrindiniai atstovai:
Džonas Austinas.Pagal jį teisę sudaro teisės normos. Austinas teigia, kad
teisės norma tai generali ir abstrakti elgesio taisyklė, nustatyta
suvereno, kurios laikymasis garantuojamas valstybės prievarta/sankcija.
Pagal jį teisę sudaro tik tos normos, kurios formuluoja draudimus ir
įsipareigojimus. Taigi leidimus formuluojančios normos nelaikomos
savarankiškomis. Austino teorijos kritikai pabrėžia, kad šioje teorijoje
yra naudojami ir sociologijai būdingi elemnetai .
Pagal Austiną:
I) Suverenas neturi įpročio paklusti kitų įsakymams, o normų adresatai
tokį įprotį turi.
II) Suverenas sugeba tinkamai įsakynėti.
Teise Austinas laikė tik valstybės vidaus teisę. O tarptautinę teisę vadino
pozityviaja morale, nes ji neturi teisei būdingų požymių.
Neopozityvistas Haartas XX a. teisės teoretikas. Kritikavo Austino teoriją.
Hartas kritikavo perdaug paprastą teisės struktūrą ir tai, kad teisė
remiasi įpročiu paklusti suverenui. Haartą pozityvistu vadiname dėl jo
pastangų aiškinti teisę ja pačia. Neišeinant į kitas plotmes. Pagrindinis
Haarto teiginys: Teisės sistema susideda iš dviejų tipų taisyklių. Pirminių
normų ir antrinių normų. Pirminės normos tai taisyklės kurios nustato
pareigas adresatams elgtis tam tirku būdu (ši norma atitiktų Austino normų
supratimą). Pagal Haartą pirminių normų pilnai pakanka primityviai
bendruomenei funkcionuoti (nevok, nežudyk, skolas grąžink..) Pasak Haarto,
jeigu teisę sudarytų tik pirminės normos, ji būtų nelanksti ir negalėtų
prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių. Todėl Haartas išskiria
antrines normas. Tokias taisykles, kurios skirtos kurti. Keisti ir taikyti
pirmines normas. Haartas išskiria tris antrinių normų grupes.
I) Pripažinimo taisyklės ledžia nustatyti, kad viena ar kita taisyklė
priklauso pirminėms normoms.
II) Keitimo taisyklės suteikia galias asmeniui ar asmenų grupei sukurti
naujas pirmines normas.
III) Bylų sprendimo taisyklės suteikia galimybę spręsti ar tam tikru
atveju nebuvo pažeistos pirminės normos.
Haarto teiginys iškrentantis iš pozityvizmo sampratos: Haartas apibrėždamas
pripažinimo taisykles įveda akceptavimo sąvoką. Teisė normos galioja, jeigu
jas akceptuoja visuomenė.
Teisinis Normatyvizmas
Pagrindinis atstovas Kelzenas. Teorija kurta kritikuojant teisinį
pozityvizmą. Kelzenas remiasi neokantizmu ir būties bei privalomumo sferų
atribojimu.
Klezenas atriboja gamtinę tikrovę ir normatyvinę tikrovę. Pozityvistai
teisę laikė realia ir empyriškai pažįstama tikrovės sritimi, o Kelzenas
teisę priskiria ne gamtinei, o normatyvinei tikrovės sričiai. Gamtinėje
tikrovėje veikia dėsnis, kūrį galima išreikšti taip: Jei yra X tai yra Y.
Normatyvinei tikrovei veikia kitas dėsnis: Jei yra X, tai privalo būti Y.
Pagal Kelzeną, teisė talpinama į normatyvinės tikrovės sritį ir
normatyvinis metodas leidžia teisę tirti kaip normų sistemą taikant logines
lingvistines
priemones (Jei kažkas nužudė žmogų, tai jis privalo būti
nubaustas).
Kelzenas teisę siūlo tirti be jokio sąlyčio su faktine tikrove, taikant
„grynąją teisės teoriją“. Pagal Kelzeną teisė funkcionuoja kaip nuosekli
hierarchiška, loginiais ryšiais susijusių normų sistema (piramidė).
Piramidės viršuje Kelzenas talpina Konstituciją, žemiau Konstitucijos
pagrindu kuriamus teisinius norminius aktus ir piramidės pabaigoje
įtvirtinamos individualius paliepimus formuluojančios normos. Impulsą
veikti teisės normų sistemai suteikia ypatinga norma, kurią Kelzenas vadina
pagrindine norma. Pagal jį ši norma nepriklauso teisės normų sistemai, bet
leidžia jau veikti ir funkcionuoti. Kelzenas šios normos netapatina su
Konstitucija, bet nurodo, kad ji yra arčiausiai tos normos. Į savo mistinę
pagrindinę normą Kelzenas perkelia visas įmanomas įtakas funkcionuojančiai
teisei, atsisakydamas jas tirti normatyviniu metodu.
Pagal Kelzeną teisės norma, tai elgesio taisyklė, kurioje įtvirtintos
neigiamos poveikio priemonės (sankcija) ir aprašomas teisės pažeidimas,
kaip sankcijos taikymo prielaida. Pagal Kelzeną tikrosios teisės normos ir
yra tokios normos. Jis teigia, kad jei teisės normų sistemoje yra norma
nustatanti sankciją ir nurodanti sankcijos taikymo sąlygas arba prielaidas
tai norma uždraudžianti kažkokius veiksmus yra perteklinė arba nebūtina.
Pagal Kelzeną teisinės tvarkos skiriamoji savybė tos tvarkos prievartinis
taikymas.
Prigimtinės teisės samprata
Prigimtinės teisės samprata kalba apie dualistinę teisės sampratą:
I) Teisę kaip žmonių kūrinį (pozityviąją teisę) dažniausiai tai
įstatymai (žmonių sukurti).
II) Tikrąją aukštesniąją teisę (dieviškos arba natūralios kilmės)
kuriai žmonių teisė turi paklusti.
Prigimtinės teisės raidoje išskiriami tam tikri etapai:
I) Senovės Graikų etapas (ypač daug dėmesio skiriama teisės
būčiai/sampratai).Skriama, kas teisinga žmogaus prigimtyje ir kas
teisinga įstatymuose. Prigimtinis teisingumas ir įstatyminis
teisingumas laikomas skirtingomis sąvokomis.
II) Senovės Romos etapas. Suteikia tirkajai teisei „ius naturale“
vardą. Romėnai kūrė įstatymus, kurie reguliavo vienos bendruomenės
santykius ir nereguliavo santykių tarp romėnų ir svetimtaučių.
Prasidėjo visiems žmonėms bendros teisės paieška. Juristas Paulius
suformavo tokius pozityviosios ir prigimtinės teisės skirtumus:
a) Prigimtinė teisė yra pozityviosios teisės pagrindas.
b) Prigimtinė teisė yra kriterijus pozityvios teisės kokybei įvetinti.
III) Nuo XVIII a. susiformavo racionalsitinės filosofijos kryptis.
Pabandyta matematikos ir gamtos mokslų dedukcinius metodus
pritaikyti prigimtinei teisei. Formuluojama aksioma, kad žmogaus
prigimtis yra laisva. Šios aksiomos pagrindu bandoma suformuoti
prigimtinių dėsnių visumą. Racionalizmo dėka prigimtinė teisė yra
išlaisvinima iš sekuliarinio jos pobūdžio, tačiau prigimtinė teisė
netapo vyraujančia teisės samprata ir nuo XVIII a. yra jaučiama
visiška prigimtinės teisės krizė.
IV) Nuo XVIII a. prigimtinės teisės nuostatos apie žmogaus teises ir
valstybės pareigą jas ginti persikelia į pozityviąją (žmonių
skurtą) teisę. Moderni žmogaus sauga siejama su 1789m. Prancūzijos
Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Dauguma jos nuostatų
perkelta į Europos šalių konstitucijas. 1766m. JAV
nepriklausomybėsz deklaraciją. Tačiau Prancūzijos prigimtinė teisė
išgyveno visišką fiasko. XIX a. šią mokyklą visiškai užgožė
teisinis pozityvizmas, o Europoje istorinė teisės mokykla.
V) Renesansas. Prigimtinės teisės renesansas po II-o Pasaulinio karo .
Bendražmogiškų vertybių sulaužymas tapo pagrindu spręsti problemą
ar nėra dėl to kalta pozityvistinė teisės samprata, išvaliusi teisę
nuo vertybių.
Prigimtinės teisės sampratos bšiandien:
Teologinė
Filosofinė
Sociologinė
Teologinė išlaiko panašią formulę kaip ir A.Akviviniečio, nors jau yra
kintamo turinio.
Filosofinė prigimtinė teisė Kanto mintys. Jo pasiekėjas Štamleris bandė
loginiais būdais išvesti normas iš Kanto kategorinio imperatyvo ir kūrė jau
kintamo turinio teisės koncepciją.
Sociologinės krypties prigimtinės teisės koncepcija tiria žmonių poreikių
ir siekių sistemą ir šiuo pagrindu bando kurti normas tiem poreikiams ir
siekiams realizuoti.
Šiandien teoretikai mėgsta demonstruoti savo simpatijas prigimtinės teisės
tradicijai, tačiau dažnaiusiai tai daroma tokiomis miglotomis formuluotėmis
ir dažnaiusiai neturi jokio mokslinio pagrindo.
Prigimtinė teisė pačią teisę supranta kaip:
I) Taisykles reguliuojančias ir įvertinančias žmogaus elgesį.
II) Taisykles, kurios nėra tikslingos žmonių veklos rezultatas.
III) Galioja neprikalusomai nuo pozityvios teisės.
IV) Sudaro pozityvios teisės įvertinimo,o kartais ir
V) Galiojimo pagrindą.
Prigimtinė teisė yra teocentristinės arba antropocentristinės krypties.
Teocentrizmas- pažiūra, kad žmogaus gyvenimas prikaluso nuo Dievo
kaip
aukščiausios ar net vienintelės vertybės.
Antropocentrizmas- pažiūra, kad žmogus yra visatos centras ir aukščiausias
jos raidos tikslas.
Teisinis pozityvizmas
Tai teisine ideologija, pagrista valstybes vaidmens teiseje
pabrezimu.Isliko dvieju skirtingu versiju teisinis pozitywizmas: amglosaxu
ir kontinentinis.Teisiniam pozitywizmui bendri bruozai:
1) Subjektivystine tesies samprata. Teise – tai valstybes sukurtu teises
normu rinkinys.Pasak Johno Austino , teises norma tj bendra, abstrakti
suvereno nustatyta elgesio taisykle, kuri ka nors isako arba
uzdraudzia ir kurios vykdimas garantuotas valstybes priewarta.
Valstybes valia cia near saistoma jokiu nuo valstybes nepriklausomai
egzistuojanciu vertybiu. Todel ir pati teisekura teisiniams
pozitywistams near didesnio demesio verta sritis.
2) Kadangi teise tapatinama su istatymu, tai teises problema cia is esmes
pakeiciama istatymo problema: kiekwienas istatymas – teisnis, nes nera
istatymo kuris meturetu teises normu. O koks tu teises normu turinys –
ne jurisprudencijos reikalas, nes jurisprudencija domisi ne elgesio
tasykles turiniu, o pacia elgesio taisykle (teises norma).
3) Teise grieztai skiriama nuo morales. Ipareigojancios tesies normos
esancios nepriklausomos nuo to, jos realizuoja ar ignoruoja moralines
wertybes. Teisniai pozitywistai neginciojo paziuros, kad teises normos
gali rasti atramos moraleje irk ad teise is esmes gali buti vertinama
morales poziuriu, bet teige kad toks wertinimas nera teises mokslo
reikalas. Teise perkeliama I valstybes sriti, pawirsta formalumais
kurie iformina valstybes aparato komandas.
4) Buvo skiriami teiginiai KAS YRA nuo to KAS PRIVALO BUTI. Buties
pasaulis , kaip empirine tikrove yra pazinus o privalejimo pasaulis
yra tas kuris vertinamas kaip geras teisingas priwalomas ir kuris esa
neprieinamas pazinimui.Mokslas galis iwertinti tik tai, kas yra
objektywiai gera, teisinga, priwalu.
5) Teises mokslas priwalas uzsimineti uzsiimineti tik teisines dogmatikos
problemomis ir tai daryti formaliu budu, t.y. tirti teises forma,
neiieskant jos turinio.Uztenka atskleisti tik teisiniu tekstu prasme,