Teises teorija
5 (100%) 1 vote

Teises teorija

Lastauskienė

Be teisės žmonija negalėtų egzistuoti. Visos kitos normatyvinės sistemos

pripažįstamos nepakankamomis. Tačiau iki šiandien nerimsta diskusija kokie

yra skiriamieji teisės požymiai kurie padėtų atskirti teisę nuo kitų

žmogaus elgesio reguliatorių. Bet kokia normatyvinė tvarka (moralinė,

politinė, teisinė) yra išreiškiama normomis ir(arba) principais. Visos

normos savo turiniu ir išraiškos pavidalu yra vienododos, o šių normų

privalomumą lemia ypatingi kriterijai. Kaip tik dėl teisės normos kriterijų

ir nesutaria skirtingos teisės sampratosšiandieninė teisės teorija, teisės

normos privalomumą sijea su vienu ar daugiau kriterijų.

I) Bihevioristinis

II) Formalusis

III) Akseologinis

Pagal I-ą kriterijų norma galioja, kai iš tikrųjų daro poveikį adresatui.

Kai jos laikomasi ir ja naudojamasi (ryški sociologinio pobūdžio teisės

mokyklose). Pagal II-ą kriterijų yra nagrinėjamas normos sukūrimo

mechanizmas ir jos prievartinis garantas (pozityvistinė ir normatyvistinė

teisės samprata). Šiuo požiūriu norma yra teisinė, jei ji sukurta tinkama

teisėkūros procedūra ir garantuota vasltybės sankcija. Pagal III-ą

kriterijų norma laikoma galiojančia jei ji tinkamai įtvirtina ir gina

vyraujančią vertybių sistemą (nuoroda į vertybines teisės sampratas). Norma-

privalomo elgesio modelis.

“Skolas privaloma grąžinti”

I krieterijus- jei laikomasi, tai yra teisės norma.

II kriterijus- jei įstatymas tai nurodo ir baudžia-tai teisės norma.

III kriterijus- jei ji gina tam tikrą vertybę tai yra teisės norma.

Skirtingos teisės sampratos atstovauja skirtingus normos galiojimo arba

teisės virtimo kriterijus.

Pagal teisės ontologinę (būties) prigimtį visas teisės mokyklas galima

suskirstyti į dvi skirtingas grupes:

I) Šiai grupei priskiriamos teisės mokyklos teigiančios, kad teisė

savo būtimi yra vienarūšė, todėl reikai nustatyti tik, kokie

vienarūšiai faktai teisę sudaro.

I.I Pagal tai kokius faktus akcentuoja, galime išskirti tris

pogrupius.

Teisės mokyklos akcentuojančios teisinę idėją (Prigimtinės

teisės mokykla, psichologinė teisės samprata, solidarumo teorija..)

Teisės mokyklos akcentuojančios teisės normą. (formaliai

apibrėžtą elgesio modelį-Teisinis pozityvizmas, teisinis normatyvizmas,

marksizmas)

Teisės mokyklos akcentuojančios realius susiformavusius,

susiklosčiusius žmonių santykius (Įvairios sociologinio instrumentinio

pobūdžio teisės sampratos)

Pirmąjį teisės sampratos tipą galime vadinti siauraja

teisės samprata.

II) Teisės mokyklos teigiančios, kad teisės neįmanoma apibrėžti per

vienarūšius ontologinius faktus, nes teisė per daug sudėtinga. Šios

mokyklos analizuoja teisę kaip dviejų ar daugiau ontologinių

lygmenų sistemą. Į Lietuvos teisės teoriją A.Vaišvila perkėlė tokį

teisės supratimą iš Livšico teorijos ir apibrėžė teisę kaip trijų

ontologinių lygmenų visumą:

Teisės idėja

Teisės norma

Teisiniai santykiai

Pagal šiuos autorius, reiškinį galima vadinti teisiniu tik tada kai jis

egzistuoja ir kaip teisinė idėja, ir kaip teisės norm air kaip teisniai

santykiai.

Šį teisės sampratos tipą galime vadinti plačiąja teisės samprata. Šio tipo

pagrindinė problema – skiritngiem teisės ontologiniams lygmenims tirti

taikomi skirtingi ir prieštaringi tyrimo metodai, todėl gali būti abejojama

tyrimo rezultatu. (pvz: teisės normos daugiausia yra tiriamos

formaliaisiais (lingvistiniais) tyrimo metodais, o vertybinė teisės analizė

tyrėja dažnai perkelia į filosofinę teisės tyrimo sritį taikant

spekuliatyvius tyrimo metodus).

Pagal teisės tyrimo metodologiją, mokyklas galime skirstyti į dvi grupes:

I) Mokyklas taikančias empirinius teisės tyrimo metodus (analizuojami

teisės tekstai, teismų sprendimai)

II) Teisės mokyklos taikančios spekuliatyvius folosofinius teisės

tyrimo metodus. Tradicinės prigimtinės teisės mokyklos grupės kai

bandoma suprasti teisės gilumą.

Tik iš pirmo žvilgsnio teisės samprata yra teisininkui praktiškai

nereikšminga problema. Kaip tik teisės sampratos turiningieji požymiai

nulemia konkrečių bylų sprendimus ir leidžia prognuozuoti teisės reikšmingų

veiksmų rezultatą bei ta linkme organizuoti teisininkų darbą. Taigi

vyraujanti teisės samprata, suvokimas, kokia ji vyrauja, suteikia pagrindą

teisiniam argumentavimui ir teisinių reikalavimų pagrindimui.

Teisinis pozityvizmas

Europoje yra vyraujanti teisės samprata. Teisinis pozityvizmas yra glaudus

su filosofiniu pozityvizmu. Taigi pozityvizmas tiria realiai egzistuojančią

tikrovę taikant empirinius tikrovės tyrimo metodus. Pozityvistinę

koncepciją galime apibūdinti dviem teiginiais:

I) Mokslas apsiriboja visiškai patikimais teiginiais, jų patikimumą

tapatinant su faktais.

II) Tyrėjas nagrinėja ne daiktų vaizdinius, o daiktus išlaikant

objektyvią tyrėjo poziciją.

Modernusis pozityvizmas yra siejamas su atgimimo laikotarpiu. Teisinis

pozityvizmas taip pat kaip ir filosfoinis siekia sukurti mokslinę teisės

tyrimo schemą. T.y. teisę tirti empiriškai ir
gautus rezultatus fiksuoti ir

analizuoti. Nuo XVIII a. pozityvizmas įtvirtinogriežtą ribą tarp gamtinės

tikrovės ir normatyvinės tikrovės. Buvo išskirtos dvi tikrovės sritys:

I) Faktų sritis, kurioje visi teiginiai gali būti patvirtinti kaip

teisingi arba paneigti kaip klaidingi.

II) Privalomybės sritis kurioje nustatoma, kokia daiktų tvarka TURĖTŲ

būti. Kadangi neįmanoma padaryti išvadų apie II-ąją sritį iš faktų

stebėjimo, ši tirkovės sritis turi būti eliminuota iš mokslinio

tyrimo lauko. (pvz: mirties bausmė egzistavo visose valstybėse. Ar

turėtų būti mirties bausmė? Nežinome.)

Pagrindiniai teiginiai:

I) Teisė tai valstybės nustatytos (sukurtos arba sankcionuotos)

elgesio taisyklės.

II) Teisinė normatyvinė sistema atskiriama nuo moralinės normatyvinės

sistemos. Pozityvistai neneigia, kad tarp teisės ir moralės yra

sąveika, tačiau nurodo, ka dir nemoralūs įstatymai yra teisė.

Morlainis teisės vertingumas yra eliminuojamas iš tyrimo lauko.

III) Atribojamos dvi tikrovės sritys (YRA ir PRIVALO BŪTI) .Teisė yra

priskiriama prie YRA būties, kurią galima pažinti loginėmis

operacijomis. Būtis PRIVALO BŪTI nėra mokslinio pažinimo objektas,

nes grindžiama susitarimais ar kažkieno subjektyviais sprendimais.

IV) Kiekvienos valstybės teisinė sistema formuojama formaliais

kriterijais, kuriuos lengva nustatyti:

a) Taisyklę skelbia teisine tam įgaliojimus turinti valstybės

institucija.

b) Taisyklė yra oficialiai paskelbiama žmonėms.

c) Taisyklė yra garantuojama valstybine prievarta.

V) Iš teisės tyrimo lauko dingsta teisės genezės, teisėkūrinės

politicos, vertybinio teisės pagrindimo kalusimai ir kiti..

Šiandien teisinis pozityvizmas užima releatyvią poziciją ir teigia: “Jei

būtų galima nustatyti visuotinai paplitusias vertybines nuostatas, tai

vertybės galėtų būti įtrauktos į teisės tyrimo schemą. Pozityvizmo kritika

remiasi dviejų tipų argumentais:

I) Vertybių teisėje neigimas leido susikurti totalitariniems rėžimams.

II) Bendražmogiškos veretybės iš tikrųjų egzistuoja ir tai galima

įrodyti.

Pagrindiniai atstovai:

Džonas Austinas.Pagal jį teisę sudaro teisės normos. Austinas teigia, kad

teisės norma tai generali ir abstrakti elgesio taisyklė, nustatyta

suvereno, kurios laikymasis garantuojamas valstybės prievarta/sankcija.

Pagal jį teisę sudaro tik tos normos, kurios formuluoja draudimus ir

įsipareigojimus. Taigi leidimus formuluojančios normos nelaikomos

savarankiškomis. Austino teorijos kritikai pabrėžia, kad šioje teorijoje

yra naudojami ir sociologijai būdingi elemnetai .

Pagal Austiną:

I) Suverenas neturi įpročio paklusti kitų įsakymams, o normų adresatai

tokį įprotį turi.

II) Suverenas sugeba tinkamai įsakynėti.

Teise Austinas laikė tik valstybės vidaus teisę. O tarptautinę teisę vadino

pozityviaja morale, nes ji neturi teisei būdingų požymių.

Neopozityvistas Haartas XX a. teisės teoretikas. Kritikavo Austino teoriją.

Hartas kritikavo perdaug paprastą teisės struktūrą ir tai, kad teisė

remiasi įpročiu paklusti suverenui. Haartą pozityvistu vadiname dėl jo

pastangų aiškinti teisę ja pačia. Neišeinant į kitas plotmes. Pagrindinis

Haarto teiginys: Teisės sistema susideda iš dviejų tipų taisyklių. Pirminių

normų ir antrinių normų. Pirminės normos tai taisyklės kurios nustato

pareigas adresatams elgtis tam tirku būdu (ši norma atitiktų Austino normų

supratimą). Pagal Haartą pirminių normų pilnai pakanka primityviai

bendruomenei funkcionuoti (nevok, nežudyk, skolas grąžink..) Pasak Haarto,

jeigu teisę sudarytų tik pirminės normos, ji būtų nelanksti ir negalėtų

prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių. Todėl Haartas išskiria

antrines normas. Tokias taisykles, kurios skirtos kurti. Keisti ir taikyti

pirmines normas. Haartas išskiria tris antrinių normų grupes.

I) Pripažinimo taisyklės ledžia nustatyti, kad viena ar kita taisyklė

priklauso pirminėms normoms.

II) Keitimo taisyklės suteikia galias asmeniui ar asmenų grupei sukurti

naujas pirmines normas.

III) Bylų sprendimo taisyklės suteikia galimybę spręsti ar tam tikru

atveju nebuvo pažeistos pirminės normos.

Haarto teiginys iškrentantis iš pozityvizmo sampratos: Haartas apibrėždamas

pripažinimo taisykles įveda akceptavimo sąvoką. Teisė normos galioja, jeigu

jas akceptuoja visuomenė.

Teisinis Normatyvizmas

Pagrindinis atstovas Kelzenas. Teorija kurta kritikuojant teisinį

pozityvizmą. Kelzenas remiasi neokantizmu ir būties bei privalomumo sferų

atribojimu.

Klezenas atriboja gamtinę tikrovę ir normatyvinę tikrovę. Pozityvistai

teisę laikė realia ir empyriškai pažįstama tikrovės sritimi, o Kelzenas

teisę priskiria ne gamtinei, o normatyvinei tikrovės sričiai. Gamtinėje

tikrovėje veikia dėsnis, kūrį galima išreikšti taip: Jei yra X tai yra Y.

Normatyvinei tikrovei veikia kitas dėsnis: Jei yra X, tai privalo būti Y.

Pagal Kelzeną, teisė talpinama į normatyvinės tikrovės sritį ir

normatyvinis metodas leidžia teisę tirti kaip normų sistemą taikant logines

lingvistines
priemones (Jei kažkas nužudė žmogų, tai jis privalo būti

nubaustas).

Kelzenas teisę siūlo tirti be jokio sąlyčio su faktine tikrove, taikant

„grynąją teisės teoriją“. Pagal Kelzeną teisė funkcionuoja kaip nuosekli

hierarchiška, loginiais ryšiais susijusių normų sistema (piramidė).

Piramidės viršuje Kelzenas talpina Konstituciją, žemiau Konstitucijos

pagrindu kuriamus teisinius norminius aktus ir piramidės pabaigoje

įtvirtinamos individualius paliepimus formuluojančios normos. Impulsą

veikti teisės normų sistemai suteikia ypatinga norma, kurią Kelzenas vadina

pagrindine norma. Pagal jį ši norma nepriklauso teisės normų sistemai, bet

leidžia jau veikti ir funkcionuoti. Kelzenas šios normos netapatina su

Konstitucija, bet nurodo, kad ji yra arčiausiai tos normos. Į savo mistinę

pagrindinę normą Kelzenas perkelia visas įmanomas įtakas funkcionuojančiai

teisei, atsisakydamas jas tirti normatyviniu metodu.

Pagal Kelzeną teisės norma, tai elgesio taisyklė, kurioje įtvirtintos

neigiamos poveikio priemonės (sankcija) ir aprašomas teisės pažeidimas,

kaip sankcijos taikymo prielaida. Pagal Kelzeną tikrosios teisės normos ir

yra tokios normos. Jis teigia, kad jei teisės normų sistemoje yra norma

nustatanti sankciją ir nurodanti sankcijos taikymo sąlygas arba prielaidas

tai norma uždraudžianti kažkokius veiksmus yra perteklinė arba nebūtina.

Pagal Kelzeną teisinės tvarkos skiriamoji savybė tos tvarkos prievartinis

taikymas.

Prigimtinės teisės samprata

Prigimtinės teisės samprata kalba apie dualistinę teisės sampratą:

I) Teisę kaip žmonių kūrinį (pozityviąją teisę) dažniausiai tai

įstatymai (žmonių sukurti).

II) Tikrąją aukštesniąją teisę (dieviškos arba natūralios kilmės)

kuriai žmonių teisė turi paklusti.

Prigimtinės teisės raidoje išskiriami tam tikri etapai:

I) Senovės Graikų etapas (ypač daug dėmesio skiriama teisės

būčiai/sampratai).Skriama, kas teisinga žmogaus prigimtyje ir kas

teisinga įstatymuose. Prigimtinis teisingumas ir įstatyminis

teisingumas laikomas skirtingomis sąvokomis.

II) Senovės Romos etapas. Suteikia tirkajai teisei „ius naturale“

vardą. Romėnai kūrė įstatymus, kurie reguliavo vienos bendruomenės

santykius ir nereguliavo santykių tarp romėnų ir svetimtaučių.

Prasidėjo visiems žmonėms bendros teisės paieška. Juristas Paulius

suformavo tokius pozityviosios ir prigimtinės teisės skirtumus:

a) Prigimtinė teisė yra pozityviosios teisės pagrindas.

b) Prigimtinė teisė yra kriterijus pozityvios teisės kokybei įvetinti.

III) Nuo XVIII a. susiformavo racionalsitinės filosofijos kryptis.

Pabandyta matematikos ir gamtos mokslų dedukcinius metodus

pritaikyti prigimtinei teisei. Formuluojama aksioma, kad žmogaus

prigimtis yra laisva. Šios aksiomos pagrindu bandoma suformuoti

prigimtinių dėsnių visumą. Racionalizmo dėka prigimtinė teisė yra

išlaisvinima iš sekuliarinio jos pobūdžio, tačiau prigimtinė teisė

netapo vyraujančia teisės samprata ir nuo XVIII a. yra jaučiama

visiška prigimtinės teisės krizė.

IV) Nuo XVIII a. prigimtinės teisės nuostatos apie žmogaus teises ir

valstybės pareigą jas ginti persikelia į pozityviąją (žmonių

skurtą) teisę. Moderni žmogaus sauga siejama su 1789m. Prancūzijos

Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Dauguma jos nuostatų

perkelta į Europos šalių konstitucijas. 1766m. JAV

nepriklausomybėsz deklaraciją. Tačiau Prancūzijos prigimtinė teisė

išgyveno visišką fiasko. XIX a. šią mokyklą visiškai užgožė

teisinis pozityvizmas, o Europoje istorinė teisės mokykla.

V) Renesansas. Prigimtinės teisės renesansas po II-o Pasaulinio karo .

Bendražmogiškų vertybių sulaužymas tapo pagrindu spręsti problemą

ar nėra dėl to kalta pozityvistinė teisės samprata, išvaliusi teisę

nuo vertybių.

Prigimtinės teisės sampratos bšiandien:

Teologinė

Filosofinė

Sociologinė

Teologinė išlaiko panašią formulę kaip ir A.Akviviniečio, nors jau yra

kintamo turinio.

Filosofinė prigimtinė teisė Kanto mintys. Jo pasiekėjas Štamleris bandė

loginiais būdais išvesti normas iš Kanto kategorinio imperatyvo ir kūrė jau

kintamo turinio teisės koncepciją.

Sociologinės krypties prigimtinės teisės koncepcija tiria žmonių poreikių

ir siekių sistemą ir šiuo pagrindu bando kurti normas tiem poreikiams ir

siekiams realizuoti.

Šiandien teoretikai mėgsta demonstruoti savo simpatijas prigimtinės teisės

tradicijai, tačiau dažnaiusiai tai daroma tokiomis miglotomis formuluotėmis

ir dažnaiusiai neturi jokio mokslinio pagrindo.

Prigimtinė teisė pačią teisę supranta kaip:

I) Taisykles reguliuojančias ir įvertinančias žmogaus elgesį.

II) Taisykles, kurios nėra tikslingos žmonių veklos rezultatas.

III) Galioja neprikalusomai nuo pozityvios teisės.

IV) Sudaro pozityvios teisės įvertinimo,o kartais ir

V) Galiojimo pagrindą.

Prigimtinė teisė yra teocentristinės arba antropocentristinės krypties.

Teocentrizmas- pažiūra, kad žmogaus gyvenimas prikaluso nuo Dievo
kaip

aukščiausios ar net vienintelės vertybės.

Antropocentrizmas- pažiūra, kad žmogus yra visatos centras ir aukščiausias

jos raidos tikslas.

Teisinis pozityvizmas

Tai teisine ideologija, pagrista valstybes vaidmens teiseje

pabrezimu.Isliko dvieju skirtingu versiju teisinis pozitywizmas: amglosaxu

ir kontinentinis.Teisiniam pozitywizmui bendri bruozai:

1) Subjektivystine tesies samprata. Teise – tai valstybes sukurtu teises

normu rinkinys.Pasak Johno Austino , teises norma tj bendra, abstrakti

suvereno nustatyta elgesio taisykle, kuri ka nors isako arba

uzdraudzia ir kurios vykdimas garantuotas valstybes priewarta.

Valstybes valia cia near saistoma jokiu nuo valstybes nepriklausomai

egzistuojanciu vertybiu. Todel ir pati teisekura teisiniams

pozitywistams near didesnio demesio verta sritis.

2) Kadangi teise tapatinama su istatymu, tai teises problema cia is esmes

pakeiciama istatymo problema: kiekwienas istatymas – teisnis, nes nera

istatymo kuris meturetu teises normu. O koks tu teises normu turinys –

ne jurisprudencijos reikalas, nes jurisprudencija domisi ne elgesio

tasykles turiniu, o pacia elgesio taisykle (teises norma).

3) Teise grieztai skiriama nuo morales. Ipareigojancios tesies normos

esancios nepriklausomos nuo to, jos realizuoja ar ignoruoja moralines

wertybes. Teisniai pozitywistai neginciojo paziuros, kad teises normos

gali rasti atramos moraleje irk ad teise is esmes gali buti vertinama

morales poziuriu, bet teige kad toks wertinimas nera teises mokslo

reikalas. Teise perkeliama I valstybes sriti, pawirsta formalumais

kurie iformina valstybes aparato komandas.

4) Buvo skiriami teiginiai KAS YRA nuo to KAS PRIVALO BUTI. Buties

pasaulis , kaip empirine tikrove yra pazinus o privalejimo pasaulis

yra tas kuris vertinamas kaip geras teisingas priwalomas ir kuris esa

neprieinamas pazinimui.Mokslas galis iwertinti tik tai, kas yra

objektywiai gera, teisinga, priwalu.

5) Teises mokslas priwalas uzsimineti uzsiimineti tik teisines dogmatikos

problemomis ir tai daryti formaliu budu, t.y. tirti teises forma,

neiieskant jos turinio.Uztenka atskleisti tik teisiniu tekstu prasme,

tiksliai sutwarkyti teises normas.Pozityvistu silogistine teises

taikymo koncepcija kaip tik ir sieke is esmes apsiriboti teises

taikymo klausimais:

a) ipareigojanciu normu nustatymu

b) su sia norma saweikaujanciu faktiniu aplinkybiu nustatymu

c) normos aiskinimu

d) teises taikymo akto priemimu

Teisiniam pozitywizmui teise – tai valstybes nustatytu ir valstybes walia

isreiskianciu ipareigojanciu teises normu rinkinys. Cia postuluojama tik

pareiga paklusti pozityviosios teises imperatyvams, o atsakymas I klausima,

kuo gali buti grindzima butinybe ta pareiga vykdyti. Nebutinas.

Normativystine (etatistine) teises samprata

Normatyvizmas yra toks metodas tirti teise, kuris siekia susiaurinti teises

samprata iki elgesio taisykles (teises normos) ir tyrineti teise tik

logikos bei kalbos poziuriu. Todel teise cia nera procesas, o statine normu

butis, kuri prasideda norm air baigiasi jos taikymu. Jurisprudencija turi

tik tyrineti teise kaip grynaja t.y. pacias teises normas kaip elgesio

taisykles, siekada twarkyti ju tarpusawio santykius, kad jos atitiku

nepriestaringumo, ekonomiskumo, taikymo patogumo, operatywumo, loginio

aiskumo reikalavimus.Teise tai sistema teises normu, kuriu vykdymas

garantuotas valstybes priewarta (kelzenas). Kelzenas pradeda sawo teorija

nuo Pagrindines normos, kuri turi tik metadologine prasme. Pagr. Norma

reikalinga suteikti teises normoms vidine twarka remiantis ju juridines

galios diferencijacija.Teises sistemai suteikiamas hierarchinis pobudis kai

is aukstesniu normu wedamos zemesnes (Pagr.Norma-Tarptautiniai istatymai-

konstitucija-vidiniai istatymai-individualus istatymai.) .Teise- kaip

priwalomo elgesio tasiykliu sistema, nesanri valstybes valia, atvirksciai –

pati valstybe yra sawoka, determinuota teises: moralinio priwalomumo

personifikacija.Taciua neatskleidziant pagr normos saltinio sis teiginys

liko neirodytas. Teise normomis jsi laike ne tik bendras, abstrakcias, bet

ir individualias elgesio taisykles, kuriomeis baigiasi teises

sistema.Teises priwalomumo turini siejo ne su abipuse santykio dalywiu

nauda, o su institucijos kuriancios norma valia.privalomumas buwo grinaj

formalus.

Prigimtines teises teorija

Tai jurisprudencijos isiwadawimo is teologijos budas, perkeliant teises

saltini is diewo valios I zmogu, I jo prigimti, jo egzistencinius

interesus, kartu isaugant objektyvistini poziuri I teises saltini.Teologini

teises objektyvuma isaugo ir antropocentristine teises samprata, tik dabar

jis turi buti siejams su tais zmogaus interesais, kuriuos sis ne

sawawaliskai,o kurie slypi pacioje jo prigimtyje=gyvybeje, sweikatoje,

orume, kurie kiekwienam zmogui yra butini kad jis isliktu tuo kuo yra. Sie

interesai vadinami prigimtiniais, o teise juos ginanti

prigimtine.Prigimtine teise visada buwo zmoniu kuriamos teises idealas ir

kartu priemone diskwalifikuoti amoralia teise, taip pat kovoti del

teisingos teises.

Objektyvumas-nepriklausomybe,nesaliskumas

Teologine teises samprata

Istoriskai pirmoji teises samprata kuri teigia kad teise yra ne zmogaus o

diewiskojo intereso pawertimas
elgesio taisykle.Susikure meginant zemiskus

dalykus paaiskinti nezemikomis priezastymis-teises propaguojamos sugywenimo

wertybes kilme.Tam dawe pagrindo intuityviai suwokta pati teises paskirtis-

saugoti ne tik stipriuju, bet wisu zmoniu gerowe.Bet jeigu teise siekia

visu gerowes, tai ar ji gali atsirasti is zmogaus , kurisis prigimties yra

egoistas, pirmiausia zinantis tik sawo interesus ir del to labiau linkes I

agresija pries artima negu I santarwe su juo.Taigi teologine teises amprata

mistifikawo visiskai nemistiskus dalykus. Juos mistifikawo tam kad

padidintu teises autoriteta, susiedama ji su ano meto zmonems didziausia

autoriteta turincia Diewo valia. Kas paklusta Diewui, tas turi paklusti ir

jo kuriniui-teisei.

Marxistine teorija

K.Marxas buwo isitikines, kad teise gali virsti ne bet kuris interesas, o

tik disponuojantis socialine jega – pirmiausia ekonomine (priwacia

nuosawybe). Visi, kurie neturi priwacios nuosawybes (kapitalo) ,

nedalywauja kuriant teise (viusomenine tvarka). Teise kylanti is zmoniu

materialiuju interesu ir nuosawybes santykiu. Todel teise esanti antrinis

reiskinys, arba ju antstatas.Teise esanti ekonomiskai ir politiskai

viespataujancios klases valia, pawersta istatymu.K.Marxas kalba ne apie

teises apskritai, o tik apie klasines teises isnykima.t.y. tokios teises,

kurios pagrindine funkcija – priewartos priemonemis igyvendinti vienos

klases viespatawimakitai.Isnykus priwaciai nuosawybei, isnyks isnaudotoju

klases, darbas tapsias laiswas nuo isnaudojimo ir todel nereikesia tokios

teises, kuri gina isnaudotoju klasems naudinga socialine twarka.Bet tai

nerejskia kad K.marxas nepripazino prigimtines teises. Klasine taeise jam

kaip tik ir atrode priesinga prigimtinei teisei, su kuria jis siejo teises

esme.K marxui rupejo ne sejp sklebti asmens laiswe, o ieksoti budu, kaip

formaliaaja teisiene laiswe pawersti faktine.Jis laikesi paziuros, kad

visuomene neagli buti islaiswinta, kol nera suwisuomeninta priwati

nuosawybe.Suwisuomeninima jis suprato kaip suwalstybinima.

Teises sampratu diferencijacija pagal kildinima is jegos perswara

garantuoto intereso

Gumploviciaus Priewartos teorija:

Valstybe ir teise – tai organizacines priemones igyvendinti stipriuju

valia, pawersti ju interesa visai visuomenei priwalomo elgesio

taisykle.Teise tai tik sunormuota nelygybe. Priewartinis vienos grupes

smurtinis valdymas, ugdas iproti elgtis pagal smurtu nustatoma twarka ir ta

twarka, remdamasi iprociu weliau isitiwrtina kaip teise.Teise – tai jegos

perswara besinaudojancios socialines grupes interesas, pawerstas wisiems

priwalomo elgesio taisykle.toliau tas mintis pletojo marxizmas.

Realistine teises samprata:

R. von Iheringas maste panasiai kaip marxas. Jis I pirma wieta isklele

tiksline, samoninga zmogaus weikla, kuri sukurianti teise atsizwelgiant I

zmoniu interesus.Teise atsirandanti kuriant konkretu zmogaus teisiu

apsuagos ir igywendinimo mechanizma, kuris turys apsaugoti zmogaus

interesus darydamas atitinkama poweiki jo elgesiui.Teise anot Iheringo

susideda is intereso ir jo apsaugos mechanizmo.Todel ji esanti juridiskai

apsaugotas interesas arba kitaip sakant , teise- tai interesas ginamas

organizuota valstybes jega.Iheringas glaudziai siejo teise su jegos

sawoka.Zmogus gimstas be teisiu, todel priwalas jas igyti kovodamas su

kitais indiwidais, trukdanciais jam igyti subjektine teise ir ja naudotis.

Sociologine teises samprata

(pragmatinis instrumentalizmas, teisinis psichologizmas, gywoji teise, ir

t.t.)

Si idejine kryptis remiasi empirine teises samprata – laikomasi pragmatines

nuostatos, kad kiekwiena tiesa – tai praktiskai pritaikoma hipoteze, o

hipotezes teisingumas visiskai priklauso nuo to, ar ji duoda reikiama

rezultata.Todel atsisakoma teises esmes tyrimo, twirtinant, kad ji

nepazini.Tos krypties dewizas – tirti gywaja, tiesiogiai taikoma

teise.Raginama nuo teises esmes klausimo pereiti prie teises funkciju

nklausimo.Cia keliamas ne teises esmes ar buties klausimas o veikiau

kokiais konkreciais pawidalais teise egzistuoja, reiskiasi asmens ar

wisuomenes gywenime.

E.Erlichas Gywoji Teise.

Jis teise aiskino ne kaip abstrakciu elgesio normu sistema o kaip gywaja

socialine twarka, kaip konkreciu teisiniu istatymu tinkle.Todel ir teises

pazinimas pradedamas nuo realaus gywenimo:nuo analyzes sutarciu,tesimu

sprendimu,ju wykdymu aktu.Pasak Erlicho istatymu leidejas ne sukuria nauja

elgesio norma o tik ja atranda susiformavusia zmoniu santykiu

praktikoje.Pirma atsiranda faktiniai santykiai ir ju formuojama elgesio

taisykle, o tik weliau – istatymas, sankcionuojantis ir atinkamai

formuluojantis sia taisykle. Tikroji istatymu werte yra ne patys istatymai

o ju igywendinimas.Rasytiniai istatymai laikytini teises normomis tik tada

jei daro realu poweiki zmoniu elgesiui (jei taikomi faktiskai).

Teise – faktiniai zmoniu santykiai, susikloste realiame gywenime

atsizwelgiant I to meto teisingumo samprata, paplitusia visuomeneje.Teise

tai kartu ir teiseju sprendimai priimti fixuojant realiai susiformavusia

zmoniu santykiu praktikoje taisykle ir remiantis vyraujancia teisingumo

samprata.Teise laikoma ne bendra taisykle o konkretus teismu sprendimai.

TRIS ONTOLOGINIUS TEISES LYGMENIS INTEGRUOJANTI TEISES DEFINICIJA:

TEISE – TAI HUMANISTINE IDEJA (isisamoninti zmoniu interesai) , PAWERSTA

VISUOTINAI PRIWALOMO ELGESIO TAISYKLE ( teises norma), O GALIAUSIAI
ELGESIO REALYBE (teisiniais santykiais).

Prigimtines teises mokykla neegzistuoja kaip wienalyte teises samprata.T.y.

ja sudaro iwairios teieses sampratos konceptijos.Prigimtines tesises

doktrinos gali buti suskirstytos:

a) Absoliutines ir reliatywios priklausomai nuo to ar wertybes laikom

neppriklausomas nuo laiko ir erdwes ar siejam jas su atitinkamomis

kulturomis.

b) Materialines ir procedurines.Priklausomai nuo to ar doktrina

formuluoja wertybes kurias prigimtine teise gina ar akcentuoja

teisingas proceduras.mazaj kreipiant demesi i pacias wertybes ju

anlayze.

c) Naturalistines ir antinaturalistines.Priklausomai nuo to ar teises

saltiniu laiko raciponaliai pazinta gamtos zmoagaus ir wisuomenes esme

ar kazkokia antgamtine butybe leidziancia pazinti sawo walia.

Pozitywistu isakomi teiginiai apie prigimtine teise:

a) Daufuma prigimtines teises nuostatu yra itwirtinta nacionalinese

konstitucijose.Vos jas uzrasius ir pawertus pozitywiosisos teises

taisyklemis jos tampa pozitywiaja teise.

b) Visi kintamijei teises elementai ateje is prigimtines teises

(teisingumas, protingumas, paprociai…) yra apibreziami pozitywiojoje

teiseje ir tik tada tampa teisiskai reiksmingais.

c) Kiekiwenoj valstybei egzistuoja iwairios paziuros i wertybes ir ju

apsauga.(eutanazija, abortai, sawizudybes, ..)Kol walstybe neitwirtina

sawo pozicijos pozitywiosios teises normomis tol nera aisku kokia

paziura yra laikoma tinkama wertybiu apsauga.

d) Kolkas nepawyko surasti wieno autoriteto ( visuotinai priimtinos

wertybiu sistemos) kuri galetu apspresti pozitywiosioss teises turini.

Psichologine teises samprata

Siejama su Levo Petrazickio wardu.Jis pirmamsis pabande teises esme

aiskinti per tai kaip ja supranta atskiras asmuo. Jo teorija atsirado kaip

opozicija teisiniam pozityw. Susiaurinusiam teises samprata iki istatymo

sampratos.Jis pasireme dwiem pagr prigimt teises teiginiais:

a) jis pripazino kad teise egzistawo ir iki walstybes sukurimo.

b) Jis pripazino teises dualizma.Ir ishskyre pozitywiaja teise ir tikraja

teise.Ja pawadines intuitywiaja teise. Visom kitom prasmem tai buwo

wisisikai sawarankiska teises koncepcija.Sukurta panaudojant

psichologijos, istirijos, formalios logikos, politines ekonomijos,

sociologijos ir kt. mokslu laimejimus.Pagr waidmuo skirtas

psichologijai.Todel petr.remdamasis psichologija padare iswada: Uz

zmogaus psichikos ribu teise praranda betkoki realuma.Teise tj

ypatingos zmogaus emocijos.Skyre dwejopas emocijas:

1) vienpuses-zmogus jaucia pareiga elgtis tam tikru budu.

2) Dwipuses-(normatyvines-atributyvines) zmogus jaucia pareiga elgtis tam

tikru budu ir suwokia kad kazkas gali pareikalauti ta pareiga atlikti.

Vienpuses emocijas Pter. Pavadino dorowinemis. O dvipuses –

teisinemis.Vienpusiu emociju pagrindu susiformuoja doroviniai teises

santykiai o antruju teisiniai. Dvipuses emocijas petr. Pavadino

intuityviaja teise ir priespastate jas pozytiwiajai teisej. Pter. Iskyre

tokisu intuitywiosios ir pozitywiosios teises skirtumus:

1) Pozit.teise nustato sabloniskas elgesio taisykles didelem zmoniu

grupems.O int teise yra indiwiduali.

2) Pozit teise turi rysku unifikacini elementa(suwienodinimo) fiksuojant

tik jai reiskmingus faktus, o int teise fixuoja wisus faktus.

3) Int teise keiciasi grejciau ir lengwiau prisitajko prie gywenimo

aplinkybiu nej pozit teise.Taciau pozit teises turinys yra daznaj

geresnis negu int teises.

4) Int teise yra nefixuota, o pozit teise wejkia tik islejdus tam tikras

normas ir tik tam tikroje teritorijoje.Int treise laiko ir terit

atzwilgiu yra neribota.

5) Int teises intensywumas(teises normu laikymasis) yra didesnis negu

pozit teises.

Pagal pozit ir int teisiu saweika,petr. Skyre tokias zmoniu gywenimui

reiksmingas sritis:

1) Sritis kur weikia tik pozitywioji teise (valstybes biudzeto sudarymas)

2) Sritis kur weikia tik intuitywioji teise (garbes ir orumo supratimas)

3) Sritis kur weikia ir konkuruoja abi teises (pagr.teises turetu

sutapti, o jej nesutampa turetu buti keiciama pozit. Teise, priesingu

atweju pozit teise bus pakeista rewoliucijos keliu.)

Teisinis funkcionalizmas(teisinis realizmas, teisnis instrumentalizmas ,

sociologine jurisprudencija)

Siai teises sampratai priklauso iwairios teises doktrinos akcentuojancios

teiseje realini elementa (zmoniu santyki). Bendra: Visos doktrinos oponuoja

kalsikinio pozitywizmo formalizmui ir akcentuoja teises realu

funkcionawima(pasireiskima wisuomeneje).Tokios teises sampratos tiria

teises funkcionawimo ir igywendinimo mechanizma.Moderniu koncepciju pradzia

yra siejama su laiswosios teises mokykla.Ehrlich ir Zheni. Sios mokyklos

priespastate gywaja teise formaliajai teisej.Gywaja teise kuria iwairius

wisuomen susiwienijimai.Valstybiniai nurodymai sudaro tik nedidele teises

dali.Todel teismai nera susaistyti pozitywiaja teise.Ypac jei ji pasenuis

ar netinkamai reguliuoja situacija.Teismai turetu remtis gywjaa teise ir

jos pagrindu priimti sprendimus.Teisejai yra prilyginti istatymu

leidejams.Labiausia si teises samprata isitwirtino JAV, kuriai ytin budinga

precedentines teises tradicija.Dazniausia apibendrintai si samprata

wadinama sociologine jurisprudencija.Ir tokiai
sampratai didele

ytaka daro filosofinis pragmatizmas: Teisinga tai-kas naudinga.Tokia teises

samprata supina teisines taisykles su kitais socialiniais

reguliatoriais.Teises esmes yra ieskoma ne formaliose taisyklese, o

konkreciose bylu sprendimuose, sutarciu tekstuose ir kituose individ teises

aktuose.Neilazas.(Dr.Remigijaus Simasiaus Teisinis Pliuralizmas).

Be iswardytu teises sampratu yra dar lbj daug teises doktrinu. Ne wiena is

ju jokioje teisineje bendruomeneje neegzistuoja grynuoju pawidalu. Iwairios

teises sampratos koegzistuoja kartu.Todel kalbame apie ju tam tikra

sinteze, derini. Bendrieji teises pozymiai veikiantis skirtingu

intensywumu:

1) Teise pasireiskia kaip ypatinga normatywine twarka igijusi

teises normu ir teises principu pawidala.

2) Teise tai ypatinga teises normu ir teises principu organizacija

pasireiskianti specifiniais siu elementu rysiais, iskirianciias

ja is kitu reiskiniu.

3) Teise tai tokia normatyvine sistema kuri turi ypatingus rysius

su walstybe.Dazniausiai Teigiama kad normos tampa teisinemis

kaip jas sukuria arba sankcionuoja valdingas galais turincios

walstybes institucijos.

4) Teise isreiskiam valstybes kaip politiskai organizuotos

wisuomenes walia kai teise yra pawerciami soc aktywiu wisuomenes

grupiu interesai itwirtinant ju kompromisa.

5) Teise yra garantuojama walstybine priewarta.Potiancila grasinant

tam tikrais praradimais ar suwarzymais arba realia pritaikant

pazeidejui neigiamas poweikio priemones t.y. sankcijas.

6) Teise kompensuoja kitu normatyviniu sistemu nepakankamuma tik

todel kad jos iwykdyma garantuoja walstybe, specialiai tam

sukurtu priewartiniu mechanizmu.

Bendras mokslas apie teise

Fundamentalius teises klausimus psrendzia bendras mokslas apie teise

vadinamas iwiariai: Teises teorija, Bendroji teises teorija, Teises

filosofija, Ivadas i teises filosofija, Jurisprudencija, Bendroji

jurisprudencija.Visus teises mokslus galima suskirstyti 3 grupes:

1) Bendrieji fundamentalus teises mokslai.Sie mokslai nagrineja wisaj

tesej bendras problemas. (teises teorija, teises filosofija, teises

istorija, lyginamoji teisetyra.)

2) Shakiniai teises mokslai.Sie mokslaj tiria tiesiogiai zmogaus elgesi

reguliuojancias teises normas.(civiline teise, baudziamoji teise, civ

proceso…)

3) Pagalbiniai teises mokslai akumuliuojantys ir perkeliantys i bteises

moksla kitu mokslu metodus (teismo medicina, kriminalistika, teismo

expertize ir kt.)

Teises teorija priklauso pirmajai teises mokslu grupei:

1) Teises teorija formuluoja argumentus leidziancius iwertinti realiai

funkcionuojancios teises teisinguma.

2) Teises teorija atlieka tarpininko waidmeni tarp teisiniu ir artimu

teisej disciplinu (logika,ekinomika,etika…)

3) Teises teorija formuluoja pagrindines teisines kategorijas bendras

wisiems teises mokslams.(norma,atsakomybe, sankcija..)

4) Teises teorija nustato formalius teises atpazinimo pozymius.

5) Teises teorija tiria teisini zmogaus elgesio kwalifikavimo mehanizma.

6) Teises teorija analizuoja teisekuros politikos ir teisines technikos

pagrindus.

Wadowaujantis situo galima iskirti 3 teisines teorijos funkcijas (poweikio

kryptis arba budas):

1) Metodologine

2) Analitine (pazinimo)

3) Prognozawimo

Teises norma

Norma gali reiksti tam tikru atsitiktiniu procesu bendra widutini lygi: pwz

krituliu norma.

Platesne prasme sawoka norma apibudiname naturalia objekto busena kuria

salygoja sio objekto prigimtis: 36,6 laipsniu normali zmogaus temperatura.

Pacia bendriausia prasme, sawoka norma apibrezia tam tikra mata, kokybes ir

kiekybes vienove kurios remuose egzistuoja tam tikras reiskinys, taciau

sawoka norma turi skirtingas reiksmes gamtiniams ir socialiniams

reiskiniams apibrezti. Gamtiniuose reiskiniuose sawoka norma reiskia tam

tikra desni, desninguma kuris isreiskia priezastini rysi (priezastis-

pasekme). Sis desnis yra pastowus, nekintantis, jo negalima pazeisti, jis

yra wisuotinas. Soc reiskiniuose norma visiiskaj kitokios prigimties

kategorija. Soc norma yra nustatoma tam kad butu ivykdyta. Soc norma yra

skirta tam tikram subjektui, tam kad butu galima is jo reikalauti

atitinkamo elgesio. Todel butina soc normos sawybe, faktine galimybe ja

pazeisti. Soc norma visada reiskia ne buties o priwalomumo fakta. Normu

logikos pagrindu yra iskyriama tokia normu struktura:

Adresatas—– Aplinkybes——Elgesio Modelis——Elgesio modelio Pobudis

Tokia struktura yra budinga wisoms normoms. Normos kuriose nera adresato ir

aplinkybiu, yra wadinamos komandomis. Teisingos teoses sampratos nusatato

skirtingus tokios normos wirtimo teisine kritterijus. Pagal biahievistini

kriteriju norma yra teisine kai si tikruju daro poweiki adrestui , kai jos

laikomasis ir ja naudojamasi. Paklusimas normai, ir sankcijos taikymas uz

jois pazeidima reiskia kad norma yra teisine.

Pagal legalumo kriteriju, nenagrinejamas adresato poziuris I norma. Bet

pabreziama normos nustatymo procedura. Jei norma nustatyta reikiantis

teisetos teisekuros proceduros, ji yra laikoma teisine, priwaloma.

Pagal normos wertingumo kriteriju, norma laikoma teisnie jei ji tinkamai

gina wyraujancia wertybiu sistema.

Visa zmogaus

regulioja daugybe elgesio taisykliu. Kurios leidzia

mums pasiekti norimus rezultatus, derinti kiekwieno musu laiswe ir

interesus su kitais. Apibendrinus galime kalbeti apie dwejopa elgesio

reguliavima. Vienai grupei priskirtini elgesio standartai, kai

reguliuojamas zmogaus elgesys, akcentuojant jo santyki su gamtine tikrove

ir siekiamaias tikslais.pvz: noredamas nesusalti, zmogus siltai apsirengia.

Antrai grupei priklauso elgesio standartai, kuriuose gamtines aplinkos

iwaldymas yra antraeilis dalykas, nes siais standartais yra reguliuojami

zmoniu tarpusawio santykiai. Siuo poziuriu wisas elgesio taisykles galima

suskirstyti I 2 stambias grupes:

1) Socialines normos

2) Tikslo (technines) normos

Siu normu grupiu skirtumai:

1) Socialines normos reguliuoja santykius tarp zmoniu, o tikslo zmogaus

santykius su isoriniu pasauliu ar isorine aplinka.

2) Soc normos leidzia suderinti skirtingus zmoiniu interesus maziausiia

skausmingomis priemonemis, o tikslo normos leidzia pasiekti uzsibrezta

tam tikra prisitaikymo prie aplinkos tiksla.

3) Soc normos yra subjektywaus pobudzio, nes ju turini itakoja galimai

iwairi normos kurejo pozicija, tiklso normos yra objektyvios nes

isreiskia objektyvius gamtinius desningumus.

4) Tikslo normu laikymaisis nera priwalomas, ju laikytis mus wercia

turima info apie mus supancia tikrowe, objektyvus normu pobudis, ir

suwokimas, kad lauzydami sias normas mes nepasieksim norimo tikslo.

Soc normu laikymasisi yra garantuojamas potencialia (realia) kitu

asmenu reakcija I normu nesilaikyma.

Galimos situacijos kai kai kurios tiklso normos yra sankcionuojamos ir

tampa soc normomis. Ypac daznai tikslo normos tampa teisinemis normomis,

paprastai igydamos standarto pawidala. Standartas tai tam tirki

nreikalavimai gaminiui ar procesui kurie isreiskiami teisine kalba, ir uz

kuriu neisilaikyma yra nuamtytos teisnes sankcijos.

Soc normos

Soc norma tai sociailiai reiksmingas elgesio modelis (standartas,

etalonas). Visos soc normos turi tokius bendrus pozymius:

1) Reguliuoja santykius tarp zmoniu.

2) Leidzia suderinti prieisngus interesus.

3) Sudaro dali visuomenines kulturos ir sukuria prielaidas kulturai

pletotis.

4) Atlieka informavimo funkcija ir leidzia zmonems be dideliu pastangu

susiwokti kokio elgesio is jo tikisi kiti.

Skiriamos tokios soc normu rusys:

1. Religines normos

2. Teisines normos

3. Moralines normos

4. Paprotines normos

5. Politines normos

6. Korporatyvines normos ir t.t.

Religines normos. Sios normos isreiskiamos taisyklemis reguliuojanciomis

tam tikros religines bendruomenes nariu poziuri I dieva, nariu tarpusavio

santykius, bendruomenes organizacijos ir weiklos principus. Religiniu normu

laikymasi nulemia tikejimo elementas. Religinio pobudzio rastuose ir

kanonuose itwirtinamas tam tikras tikinciojo elgesio standartas ir

dorowinis etalonas. Religines normos tai wienas seniausiu zmogaus elgesio

reguliatorius. Labai intensyvus, net ir moderniose walstybese. Ypatinga

waidmeni atlieka religinio pobudzio teises tradicijose pvz: musulmonu

teises salyse. Jokia walstybe negali ignoruoti wyraujancios religijos.

Politines normos. Politika- valstybes waldymo menas. Politines normos

reguliuoja santykius valstybines waldzios siekimo ir islaikymo sferoje.

Santykius tarp walstybiu, tarp socialiniu grupiu walstybes widuje, tarp

pilieciu ir walstybes, santykius tarp tautu. Isreiskiamos skirtingom

formom: politinem deklaracijom, manifestais, partiju ir judejimu

programiniais dokumentais ir kt. Politines normos igyjusios walstybes

sankcija tampa teisinemis. Siu normu intensywuma salygoja skirtingos

tradicijos valstybese, kur politine kultura auksta ir turi ilga istorija

veikia labai intensyviai.

Korporatyvines normos. Visuomeniniu organizaciju ar judejimu nariu elgesio

taisykles. Didzioji siu normu dalis yra organizuojamo pobudzio. Jos

apibrezia organizacijos sukurimo ir veiklos principus, nariu teises ir

pareigas, skiriamasis normu pozymis: jos yra sukurtos nariu interesams,

todel ju laikomasi sawanoriskai. Nes jos laikomos teisingomis ir butinomis.

Bendruoju poziuriu sios normos negaletu priestarauti teisei ir gerai

moralei.

Paprociai. Pparotys tai elgesio modelis isitwirtines wisuomenineje

praktikoje del daugkartinio jo taikymo. Vienas seniausiu elgesio

reguliatoriu. Labia konserwatyvus ir sunkiai beiskeiciantis. Vystantis

visuomenei paprociai kinta, bet labai skausmingai. Paprociu pagrindu

formuojasi tradicijos. Tradicija tai paprotys+testinumas+vertybine

orientacija+socialines nuostattos+..kt. Paprociai turi daug bendru bruozu

su morale. Abu yra kildinami net is to paties zodzio: mores reiskia ir

paproti ir morale.

Morales normos. Tai elgesio modeliai, kurie isreiskia zmoniu poziuri I

geri, grozi, teisinguma, garbe, meile, oruma ir kt.. Moralumas tai individo

charakteristika, taciua skiriama ir bendrazmogiska morale, kuri isreiskia

visuomeneje vyruojancias nuostatas. Teiisnga teise priwalo tureti tam tirka

morlaes minimuma, kitaip ji nepasieks sawo tikslu.

Teises ir morales palyginimas.

Morale yra senesnis elgesio reguliatorius uz teise. Jei laikysimes

pozityvistines teises sampratos.

Teise atspindi social aktyvios wisuomenes dalies interesus, o morale wisos

wisuomenes.

Morale skirtingai negu teise yra nerasyta ir ne formalizuota ir egzistuoja

kaip visuomenine
nuomone.

Morale reguliuoja platesni wisuomeniniu santykiu rata, bet yra situaciju,

kai teise reguliuoja, o morale – ne.

Morale suteikia didesne veikimo laisve ir leidzia laisviau interpretuoti

situacijas.

Morales normu zmones laikosi del vidinio isitikinimo ju teisingumu ir

visuomeninio spaudimo, o teises normu wewrcia laikytis valstybine

priewarta.

Skiriasi galimos reakcijos apibreztumas. Teiseje pasekmes grieztai

apibreztos, o moraleje galima tik speti.

Teise dazniausiai netiria zmogaus poelgio motyvu, o moraliniam wertinimui

tai swarbaiusia.

Morale nustato zmogui tik pareiga, o teise – vienam pareiga, o kitam teise

reikalauti ta pareiga atlikti.

Teisinis reguliavimas

Reguliavimo sąlyga reiskia tvarkimą pagal tam tikrą pavizdį. Teisinis

reguliavimas tai žmonių elgesio formavimas, standartizaviams teisinėmis

priemonėmis. Teisė reguliuoja tik tam tikra dalį žmonių tarpusavio

santykių. Santykiai kurie gali ir turi būti reguliuojami yra vadinami

teisinio reguliavimo sfera arba objektu. Teisinio reguliavimo ribų

problema. Kiek intensyviai teisė gali ir turi kištis į žmonių

santykius.Asmuo suidūręs su situacija, kai egzistuoja teisinė spraga. Kai

santykiai nesureguliuoti teisinėmis priemonėmis. Gali tikėtis, kad šią

spragą pašalins teismas taikydamas įstatymo arba teisės analogiją. Įsttaymų

analogija yra tai, kad yra pritaikomas panašius santykius reguliuojantis

įstatymas. Teisės analogija- ginčas sprendžiamas pagal bendruosius teisės

principus. Tačiau įstatymo ir teisės analogija yra taikoma tik tais

atvejais , kai situacija patenka į teisinio reguliavimo sferą. Teisinio

reguliavimo sferą nulemia daugybę faktorių ir skirtingose valstybėse jos

skiriasi. Ją įtakoja vyraujanti religija.,visuomenės kultūros lygis,

tradicijos, valstybės ekonominė padėtis ir kt. Teisės teorija tradiciškai

skiria tam tikrus požymius, kurie padeda apibrėžti teisinio reguliavimo

sferą, ir nustatyti kokie snatykiai į ją įeina. Skiriami vidiniai ir

išoriniai pozžymiai:

a) Vidiniai- tai visuomeninių santykių, kuriuos būtina ir galima

reguliuoti teise specifika, jų turinio ypatybės. Skiriamos trys

santykių grupės:

A) Turtiniai santykiai. Jie susiformuoja žmonėms keičiantis paslaugomis ir

vertybėmis. Šiuos santykius galime įvertinti piniginiu ekvivalentu.

Santykių savybė, kad subjektai yra lygūs ir nepavaldūs vieni kietiems.

Daugiausia tokių santykių reguliuoja civilinė teisė.

B) Valstybinę sąrangą įtvirtinantys ir išlaikantys santykiai. Jie

susiformuoja nustatant valstybinių institucijų sistemą ir jų

kompetenciją, bei piliečių teises ir pareigas šią sistemą formuojant.

Santykių subjektai nėra lygiateisiai, nes vyrauja pavaldumo santykiai.

Konstitucinės teisės, administracinės teisės (plačiąja prasme).

C) Teisėsauginiai santykiai. Susiformuojantys užkertant kelią teisės

pažeidimams ir nubaudžiant pažeidėjus. Tokius santykius reguliuoja

baudžiamasis kodeksas, ATPK ir kiti.

b) Išoriniai požymiai išreiškia išorines teisinėmis priemonėmis

reguliuojamas santykių savybes, kurioms būdinga tiesioginė

priklausomybė nuo teisės kitimo fono ir kurios kinta keičiants

laikmečiui. Teisiškai reguliuojami visuomeniniai santykiai:

A) Kurie yra svarbiausi ir reikšmingiausi visai visuomenei.

B) Kuriuos įmanoma išreikšti formalia teisine kalba, suteikiant teisių ir

pareigų pavidalą.

C) Kuriuos objektyviai galima tirkinti tesiinės kontrolės priemonėmis.

D) Kurių neapima privačios asmens laisvės sfera.

Į tesiinio regulaivimo sferą priklauso tokie viusomeniniai santykiai, kurie

atitinka bent vieną vidinį ir visus išorinius požymius

Teisinio reguliavimo priemonės

Tai privalomo arba leidžiamo elgesio standartų nustatymo būdai. Teisinio

reguliavimo priemonės:

a) Teisinis draudimas-įsako susilaikyti nuo negatyvių ir žalingų

veiksmų ir formuoja pasyvų elgesio tipą.

b) Teisinis įpareigojimas- įsako atlikti aktyvius ir teisei naudingus

veiksmus ir formuoja aktyvų elgesio tipą. „Daryk taip..“

Teisinis leidimas – nustato teisiškai ginamo elgesio galimybę.

Pprastai ši priemonė reiškia teisinę laisvę elgtis tam tirku būdu,

kurią garantuoja kitų subjektų pareiga šią laisvę gerbti. Tam tirkais

atvejais teisinis leidimas tikslina teisinių liepimų sferą.

Teisinių liepimų ir teisinių leidimų deriniai yra vadinami teisiniais

metodais. Išskiriami du pagr. Regulaivimo metodai. Imperatyvusis ir

Dispozityvusis.

Imperatyvus- pasireiškia tada, kai normų kūrėjas tiksliai apibrėžia elgesio

standartą, kurio normų adresatas negali keisti arba laisvai interpretuoti.

Tokio reguliavimo atveju, teisės ar normų kūrėjas naudoja teisinius

liepimus. T.Y. teisinius draudimus ir teisinius įpareigojimus.

Dispozityvaus reguliavimo atveju, normų kūrėjas nustato elgesio modelį kurį

adrestas gali laisvai interpretuoti, pasirinkdamas vieną iš kelių pasiūlytų

elgesio varinatų, arba net susikurti savą veikimo modelį, neprieštaraujantį

įsakmiom teisinėm nuostatom. Pvz: pirkėjas įsigijęs netinkamos kokybės

daiktą, gali savo apsirinkimu daiktą grąžinti ir pareikalauti pinigų, arba

reikalauti daikta pakeisti, arba… Dažnaiusiai
dispozityvaus reguliavimo

atveju yra derinami teisiniai leidimai su teisinaiis liepimais, kurie tik

apibrėžia leidimų taikymo laisvę.

Imperatyvus ir dispozityvus regulaivimo metodai, grynuoju pavidalu

neegzistuoja. Kalbame apie tokių metodų derinimą, kai vienam iš jų

suteikiamas primumas ir prioritetas. Civ teisėje vyrauja dispozityvus

regulaivimo metodas, o represinėse teisės šakose vyrauja imperatyvus

metodas. Greta nurodytų teisinio regulaivimo priemonių, teisės normų

kūrėjas naudoja ir specifinę priemonę ir gali nustatyti tam tikras teisei

reikšmingų veiksmų atlikimo procedūras, kurios nėra savarankiška teisinio

regulaivimo priemonė. Pvz: jei norime sudaryti dovanojimo sutarti, tai jai

yra privaloma rašytinė forma. Jei nesilaikoma teisiniams liepimams numatytų

procedūrų, tai jų nesilaikymas reiškia teisinių liepimų pažeidimą, ir už

tai gresia neigiamos poveikio priemonės. Jei nesilaikoma teisinių leidimų

atlikimo procedūrų tai asmuo nepasiekia norimo teisinio tikslo. (Liepimo

procedūrų neislaikymas) Pirmos poveikio proiemonės vadinamos represinėmis,

o antrosios yra negaliojančios sankcijos.

Pagrindinės teisės normos ir šaltiniai

Tinkamo elgesio standartai yra formuluojami normų arba principų pavidalu,

tai yra išreiškiami kalba. Šie elgesio standartai, nustatomi tekstu, o

teisinėje dferoje – teisiniu tekstu. Tam kad teisė atliktu savo funkcijas

ir reguliuotų žmonių elgesį, ji turi būti išreikšta objektyviu apčiuopiamu

pavidalu ir perduota adresatui. Šis objektyvus teisės išraiškos pavidalas

yra vadinamas teisės forma arba teisės šaltiniu ir toliau tebevyksta

diskusija, kuris iš terminų yra geresnis. Vieni autoriai pripažista šitų

sąvokų lygiareikšmiškumą ir nemati problemos tame, kad jos yra vartojamos

abi ar kuri viena iš jų. Lietuvoje yra vienas autorius, ryžtingai apsisakęs

už sąvokų atskyrimą. Pasauilinėje jurisprudencijoje galima rasti įvairių

požymių. Pvz: Kelzenas nebuvo įsitikinęs sąvokos teisinis šasltinis

tinkamumu, teisės išoriniam pavidalui išreikšti, siūlydamas ieškoti

tinkamesnės sąvokos. Carinės Rusijos profesorius Švšvš.. taip pat sakė, kad

sąvoka turi būti pakeista. Tačiau pranc. Teoretikas Beržė nemato problemos,

kad sąvokos būtų vartojamos kaip sinonimai, teisės šaltinis yra plačiai

vartojama sąvoka. Autoriai teigiantys teisės sąvokos „teisės forma“

tinkamumą teisės išoriniam pavidalui apibūdinti. Kalbiniu požiūriu forma

yra apibrėžiama kaip reiškianti pavidalą, daikto reiškinio reiškimosi būdą.

Taigi kalbiniu pobūdžiu ši sąvoka tinka išreikšti išoriniam teisės

pavidalui. Sąvoka teisės šaltinis kalbiniu požiūriu turi tokias reikšmes:

1)tai kas duoda pradžia, iš ko išeina. 2)Rašytinis paminklas, dokumentas.

Šią sąvoką Titas Livijus pirmasiis panaudojo teisiniam pavidalui išreikšti.

Palaipsniui pasaulinėje jurisprudensijoje įsitvirtino teisės šaltinio

sąvokos daugiareikšmingumas. Skiriamos tokiso sąvokos reikšmės: a) Teisės

šaltiniai materialiuoju aspektu, taip apibrėžiami visuomeniniai interesai

ir visuomenės egzistavimo sąlygos dėl kurių, viena ar kita idėja yra

paverčiama teisės norma. Tokiems šaltiniams priskiriami: religiniai,

filosofiniai, politiniai, principai. Visuomenės, ekonominis politinis

socialinis fonas. Situacijos ypatingumas laiko ir erdvės požymiu ir kt.. b)

Teisės šaltiniai formaliuoju aspektu. Taip apibrėžiami teisės išoriniai

pavidalai, kuriias teisė pateikiama adresatams. Ir šia prasme sąvokos

teisės forma ir teisės šaltinis sutampa. c) Teisės šaltiniai istoriniu

aspektu. Tai yra apibrėžiama visa nenormatyvinė info apie anksčiau

galiojusią teisę. Visgi stipriausia tendencija yra ta, akd dėl įprastos

knvencijos šios sąvokos gali būti vartojamos kaip sinonimai. Nors sąvoka

„teisės forma“ kalbiniu požiūriu ir būtų tinkamesnė.

Teisės šaltinių rūšys

Pagal tekste nustatotmus normos adresatus:

a) Bendro regulaivimo (bendrieji tesiės šaltiniai) – pvz: parlamento

priimti įstatymai. Nėra personifikuoto adresato ir galimas

pakartotinumas.

b) Individualaus reguliavimo (individualieji) – yra personifikuotas

adresatas, virnkartinumas. Pvz: sprendimas konkrečioj byloj.

Pagal tekste formuojamo elgesio modelio apibrėžtumo laipsnį:

a) Teisės principai – modelis apibrėžtas abstarkčiai.

b) Teisės normos

Pagal šaltinio atsiradimo pagrindus

a) Sutartimi sukurti teisės šaltiniai. (bendro pobūdžio sutartys

(federacinės))

b) Valstybės valdingu nurodymu sukurti teisės šaltiniai (teisminis

precedentas, norminis aktas..)

c) Papročiu sukurti teisės šaltiniai (teisnis paprotys)

d) Autoritetingu pranešimu sukurti teisės šaltiniai (teisės doktrina)

Pagal teisinio teksto išraiškos formą:

a) Rašytiniai teisės šaltiniai

b) Nerašytiniai teisės šaltinia ( teisinis paprotys, teisės principai)

Pagal įtaką teisiniam rguliavimui:

a) Tieisogiai reguliuojantys elgesį t.š. (tokie kurie suformuoja

nuosttaas teisiogiai įtakojančias adresato elgesį) Teisės norminis

aktas..

b) Teisiogiai nereguliuojantys teisės šaltiniai (teisės doktrina).

Pagal privalomumo pobūdį:

a) Adresatui privalomi teisės šaltiniai. Nepalieka adresatui
galimybės

rinktis, taikyti jį ar ne..

b) Neprivalomi teisės šaltiniai. Tokie kurie interpretatoriui nesuteikia

privalomumo, bet yra patariamojo pobūdžio del autoriaus autoriteto.

(doktrina..)

Teisinis paprotys kaip teisės norma

Pirmosios žmonių pastangos reguliuoti santykius papročiais siekia kem syuku

m. Jau primitivioje santwarkoje formavosi taisyklės perduodamos iš kartos į

kartą. Papročių daugiasia laikomasi buvo savanoriškai. O pavieniais

nesilaikymo atvejais buvo taikomos sankcijos. Jau tada formavosi tokie

papročių požymiai kaip konservatyvumas, pastovumas, tvirtumas. Teisiniais

papročiai virto tesąmoninga ir organizuota žmonių veikla, kai stipraiusia

soc grupė sau naudingiausius papročius pavertė visuotinai privalomus ir

prievarta ginamais. Taip atsirado paprotinė teisė, kuri buvo pirminis visų

teisių pavidalas. Apie teisiniį paprotį kaip savarankišką teisės šaltinį

teorijoje pradėta kalbėti XIX a. siejama su Vokietijos istorine teisės

mokykla. Ši mokykla papročio privalomumą siejo ne su valstybės pozicijos

išsakymu o su papročio esme. Kalbama buvo apie visai laiudžiai bendrus

papročius, kurių laikomasi dėl jų teisingumo. Papročio įtaka yra skirtinga

skirtingose teisės tardicijose. Bendrojoje tesiės tradicijoje papročių

pagrindu kūrėsi precedentinė teisė. Tačiau ir ten likę papročių kurie

neįgijo precedento pavidalo. (žvejybos taisyklės, tinklų džiovinimo..)

Kontinentinėje teisėje paprotys tapo įstatymo kūrimo pagrindu.

Vakarietiškoje teisės tradicijoje iki XX a. pab. Buvo konstatuota, kad

teisiniai papročiai yra seniausia , bet mažai reikšminga ir atgyvenusi.

Išimtimi nurodoma Ispainijos Katalonijos provincija, kur nacionalinis

civilinis kodexas netaikomas santykiui reguliuojamam teisiniais papročiais.

Vokietijoje įtvirtinta galima papročio ir rašytinės teisės konkurencija ir

papročio galimybė keisti rašytinę teisę. Prancūzijoje paprotys galėjo

papildyti, bet ne keisti rašytinę teisę. Tačiau nuo XX a. pab. Stebimas

didelis teisinio papročio reikšmės augimas, ypač komercinėje sferoje, laivų

gamyboje, tarptautinėje prekyboje. Teisinis paprotys tai dviejų

visuomeninių reiįkinių junginys ir jam yra būdingi ir teisės ir paprasto

paproęio požymiai.

Paprotys tai visuomeninė praktika susiformavusi dėl nuolatinio ir vieningo

tam tikrų faktinių santykių kartojimosi. Visuomeninė praktika tampa

teisiniu papročiu, kai jai būdingi specialūs požymiai. Vidiniai ir

išoriniai. Šiuos požymius įtvirtina ne įstatymas o teisinė doktrina.

Vidiniai požymiai-vidinės papročio savybės. Jie parodo ar praktika yra

paplitusi ir universali. T.y. ar ji tikrai nuolatinio karotjimosi. Šie

požymiai yra vadinami keikybiniais. Juos nustatant nėra kažkokių

išankxtinių kriterijų pvz: anglijoje kalbama apie šimtemčius trunkančia

praktiką, o prancūzijoje dešimtis.. Antroji grupė požymiu gali būti

pavadinta kokybiniais ir parood ar analyzuojama praktika yra teisinga ir

būtina teisinei tvarkai palaikyti. Taigi kokybiniai kriterijai tai

visuomeninės praktikos moralinio vertingumo testas.

Teisinis paprotys tai teisinis tekstas susiformavęs dėl nuoaltinio ir

vieningo tam tikrų faktinių santykių kartojimosi ir interpretuojamas kaip

visuotinai reikšmingas ir privalomas. Papročio virtimas teisniu momentu

skirtingai apibrėžiamas pozityvistinės ir nepozityvistinės tradicijos.

Pozitivistinė tradicija šį momentą sieja su valstybinės pozicijos išsakymu,

teigia kad paprotys tampa teisiniu kai valstybė jį sankcionuoja. Ir

išskiria du galimus sankcionavimo būdus:

a) Valstybė paprotį sankcionuoja įrašydama į istatymą savo pareigą jį

gerbti ir saugoti, bet nedetalizuoja papročio turinio.

b) Valstybė paprotį sankcionuoja konkrečioje byloje teismo sprendimu

suteikdama visumeninei praktikai teisinę gynybą. Nepozityvistinės

tradicijos teisininkai visuomeninę praktiką laiko teisiniu papročiu jei ji

atitinka kiekybinius ir kokybinius požymius nepriklausomai nuo to ar

valstybės pozicija išsakyta.

Lietuvoje teisinis paprotys apibrėžiamas pozityvistine tradicija siejant ją

su valstybės sankcionavimu ir net naujasis civilinis kodeksas nenurodo

teisinio papročio prie savarankiškų teisės šaltinių.

Teisinis precedentas

Teisinė sistema kurioje precedentas įvardijimas kaip oficialus teisės

šaltinis vadinama precedentine teisės sistema. Sistema, kuri būdinga

bendrosios teisės tradicijai. Precedentinės teisės pradžia XIa. Anglija.

Užkariautojai normanai nevertė anglų laikytis savo paprotinės teisės

svarbiausiu uždaviniu laikydami centralizuotos valstybės išlaikymą. Greta

bendrųjų teismų egzistavo karališkieji teismai. Karaliaus teisėjai važinėjo

po šalį ir spresdavo ginčus vietinių papročių pagrindu. Grįžę į žiemos

rezidenciją Londone apibendrindavo skirtingus vietos papročius, išrinkdavo

iš jų teisingiausius ir protingiausius ir išvežiodavo juos po šalį taip

unifikuodami ir kurdami bendrą visai Anglijai teisę.Anglijos teisė buvo

kuriama ne įstatymų,o karališkųjų teismų sprendimo pagrindu. Iš pradžių

teisėjui nebuvo pareigos laikytis anksčiau priimto sprendimo. Ši pareiga

atsirado tik XVIII-XIX a. kuri vadinasi ankstesnio sprendimo gerbimo ir

tęstinumo tradicija. Tik nuo XIII a.
sprendimai pradėti užrašinėti. Juos

rašė privatūs asmenys. Dėl privačios sprendimų užrašymo struktūros jie

įgijo specifinį pavidalą, nes buvo užrašoma viskas kas įdomu. Tik XVI a

antroj pusej normalūs teisininkai pradėjo užrašinėti sprendimus. 1865

Įkuriama spec tarnyba registruoti sprendimus.

Precedentas – einantis priešakyje. Precedentas tai sprendimas byloje, tapes

privalomu sprendžiant analogišką bylą.

Sprendimai tesinėje sferoje gali būti dvejų rūšių teisminiai ir

administraciniai. Teisminis precedentas tai teismo sprendimas priimtas

byloje ir tapęs privalomu kitam tos pačios ar žemesnės instancijos teismui

nagrinėjančiam analogišką bylą. Teisminis precedentas leidžia išspręsti

ginčą net ir tuo atveju kai nėra jam tinkamo įstatymo vadovaujantis

bendraisiias teisės principais. Šį sprendimą pakartojus kitam teismui,

sprendimas tampa precedentu ir įgyja bendrumo požymį. Precedento esmę

sudaro du momentai:

a) Teisėjo galimybė pačiam kurti normą, jei įstatymo nėra arba jis

pasenęs.

b) Teisėjo pareiga pakartoti teismo sprendimą priimtą analogiškoje

byloje.

Kiekvieną sprendimą sudaro dvi dalys.

a) Ratio decidenti – priežastis sprendimui priimti. Ši dalis yra vadinama

įpareigojančiu precedentu. Joje yra formuojama privalomo elgesio

taisyklė, kurią turi karoti kita teisėjas.

b) Obiter dictum – dalykai pasakyti tarp kitko. Patariamasis

precedentas.Ją sudaro teismo komentarai, argumentai, pavyzdžiai. Tai

neprivaloma sprendimo dalis, nors autoritetingo teisėjo obiter dictum

yra įtraukiama į kito teismo sprendimą. Tekste šios dalys nėra

atskirtos. Teisėjas pats turi nustatyti kur yra ratio decidenti o kur

obiter dictum. Teisėjas privalo kartoti precedento sprendimą tik

analogiškoje byloje. Analogiška laikoma tokia byla kuri sutampa su

lyginamają byla esminiais faktais ir jų tarpusavio sąveika. Panašių

bylų ratio decidenti gali būti apibendrinti ir suformuluojant bylų

sprendimo principą. Tas kas ateina vykdyti teisingumą, turi ateiti

švariomis rankoimis. Tradisiškai tra formuluojami tokie precedentinės

teisės pliusai: a) teisinių [pasiekimų aiškumas – kiekvianma iš anxto

aušku kuo paisbaigs byla turinti precedentą b) teisės sistemos

lankstumas- precedentas leidžia operatyviai užpildyti teisės spragą

priimant teismo sprendimą nelaukiant įstatymo leidėjo c) sprendimo

tixlumas ir tikrumas – precedentas reisškia konkrečioje

Minusia: a) teisės sitemos sudetingumas ir painumas – precedentų yra labai

daug todel sunku rasti tinkamą b) precedentinės teisės nekonstucingumas –

teigiama kad teisėjai kurdami naujas normas sugriauna valdžių padalijimo

principą c) precedentų prigimtis apsunkina galimybę juos sisteminti d) per

didelė tesiėjų laisvė sprendžiant bylas e) teisės sistemos konservatyvumas

ir sąstingis – teisėjai siekdami išsaugoti precedeento tradiciją nėra linkę

naikinti pasenusių precedentų.

Teismų praktika kontinentinėje

Aukščiausių grandžių teismų sprendimai turi didelę įtakaą teisės sitemai.

Jie yra visada įvertinami nagrinėjant panašias bylas. Vienodas bylas spręsk

vienodai. Tačiau kontinnetinės teisės tradicijoje teismų sprendimai turi ne

privalomą o autoritetingą reikšmę. T.y. sprendimų analogiškose bylose yra

laikomasi dėl psichologinių ir organizacinių priežascčių. Kontinentinės

tesiėsvalstybėse aukščiausio teismo precedentui yra suteikiamas įstatymui

precedetno autoritetas. (argentina, kolumbija). Kai kuriose vasltybėse

teisėjams yra palikta laisvė interpretuoti faktus ir gautas rezultatas

panašėja į bendrų normų kūrimą.

Lietuvoje teismų įsttayme yra įtvirtinta nuostata kad teismai atsižvelgia į

aprobuotas ir paskelbtas aukščiausio teismo nutartis. Nieku nėra įtvirtinta

teismo pareiga kartoti auščiausio teismo sprendimą. Plius yra numatytas

pagrindas teikti kasaciją, jei sprendime nukrypta nuo aukš